Civilinė byla Nr. 3K-3-313/2010
Procesinio sprendimo kategorijos:
44.2.4.2;
44.5.2.5; 44.5.2.16; 121.20; 123.9
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2010 m. liepos
8 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Dangutės Ambrasienės, Gražinos Davidonienės ir Sigito Gurevičiaus (kolegijos
pirmininkas ir pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo
A. G. kasacinį
skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2010 m.
vasario 26 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. G. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi
į teismą su ieškiniu atsakovui Lietuvos valstybei dėl 40 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.272, 6.273,
6.246, 6.248, 6.249 straipsniai). Ieškovas nurodė, kad 2002 m.
lapkričio 9 d. padegus jam priklausančio buto duris, bute kilo gaisras. Nuo
gaisro metu padarytų apdegimų ir sužalojimų mirė ieškovo sūnus ir brolis, o
ieškovo sveikata buvo sunkiai sutrikdyta, jis apdegė 62 procentus kūno paviršiaus ir 2003 metų pradžioje jam buvo
nustatytas I grupės invalidumas. Rokiškio rajono
policijos komisariate buvo pradėtas
ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 83-1-521-02, kurioje G. V. buvo įtariamas padegęs ieškovo butą ir
padaręs nusikaltimus, numatytus BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 punktuose, 135 straipsnio
2 dalies 7 punkte bei 187 straipsnio 2 dalyje. Ieškovas 2003 m. rugsėjo 2
d. nutarimu pripažintas nukentėjusiuoju. Taip pat 2005 m. kovo 16 d. pradėtas ikiteisminis
tyrimas byloje Nr. 83-1-00152-05 dėl melagingų parodymų davimo, kuriame įtarimas pagal BK 235 straipsnio 1 dalį pateiktas
G. K., kad ji ikiteisminio tyrimo byloje dėl ieškovo buto
padegimo, jo sūnaus ir brolio mirties bei ieškovo sužalojimo, būdama įspėta už
melagingų parodymų davimą, davė melagingus parodymus. Šis ikiteisminis tyrimas 2005 m. rugpjūčio
26 d. nutrauktas nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamosios kaltę
dėl nusikalstamos veikos padarymo. Prokuroro nutarimas nutraukti tyrimą 2007 m. rugsėjo 6
d. buvo panaikintas ir tyrimas atnaujintas, tačiau Panevėžio apygardos teismo 2008 m.
sausio 24 d. nuosprendžiu baudžiamoji byla pagal BK 293 straipsnio 1 dalį
nutraukta, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui.
Ieškovas
teigė, kad prašoma priteisti neturtinė žala jam padaryta dėl abiem
ikiteisminiams tyrimams vadovavusios Rokiškio rajono apylinkės prokuratūros
prokurorės I. P. netinkamo ikiteisminio tyrimo organizavimo
ir vadovavimo, nes ji vilkino tyrimą, iki šiol nusikaltimas neatskleistas,
kalti asmenys nenustatyti ir nenubausti. Per ilgą tyrimo laiką įtariamieji asmenys
pasislėpė. Be to, baudžiamojoje
byloje ilgą laiką ieškovas bei Valstybinė ligonių kasa nebuvo pripažinti civiliniais ieškovais, nesiimta priemonių civiliniam ieškiniui
užtikrinti. Dėl
užsitęsusio ikiteisminio tyrimo
ieškovas teigė patyręs dvasinius išgyvenimus, kiekvieną kartą apklausiant
turėjo išgyventi
nusikaltimo padarymo metu patirtą stresą, kaskart blogėjo sveikata: kilo kraujo spaudimas, prasidėjo
depresija, nerviniai priepuoliai, susijaudinus pradėdavo drebėti visas kūnas.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Rokiškio
rajono apylinkės teismas 2009 m. rugsėjo 8 d. sprendimu ieškinį patenkino iš
dalies ir priteisė ieškovui iš Lietuvos valstybės 5000 Lt neturtinei žalai
atlyginti. Teismas nustatė, kad prokurorė I. P. baudžiamąją
bylą priėmė savo žinion ir pradėjo parengtinį tardymą 2002 m. lapkričio
25 d. Generalinės prokuratūra 2007 m. spalio 25 d. rašte konstatavo, jog per
penkerius tyrimo vykdymo metus nebuvo išaiškintos visos nusikaltimo padarymo
aplinkybės, nebuvo iki galo surinkti ir tinkamai užfiksuoti faktiniai duomenys
apie padarytą nusikalstamą veiką, be to, padaryta šiurkščių taktinių ir procesinių
ikiteisminio tyrimo atlikimo klaidų,
ne laiku atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmai, neužtvirtinti surinkti įrodymai.
Rašte nurodoma, kad tokį nekvalifikuotą ikiteisminio tyrimo atlikimą lėmė ir
netinkamas ikiteisminio tyrimo organizavimas ir vadovavimas jam. Teismas taip
pat nustatė, jog apie tai, kad, tiriant šį labai sunkų nusikaltimą, pradinėje
tyrimo stadijoje nebuvo išnaudotos visos įstatymų priemonės nustatant kaltus
asmenis, nurodyta ir generalinio prokuroro pavaduotojo 2004 m.
lapkričio 24 d. rašte. Teismas nustatė, kad Generalinės prokuratūros 2008 m. balandžio
22 d. įsakyme Nr. P-339, įvertinus tarnybinio patikrinimo medžiagą,
konstatuota, kad prokurorė I. P., organizuodama,
kontroliuodama ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaudama baudžiamojoje byloje Nr.83-1-00152-05,
aplaidžiai atliko jai pavestas tarnybines pareigas, neužtikrino, kad būtų
imtasi visų įstatymo numatytų priemonių per trumpiausią laiką atlikti tyrimą ir
atskleisti nusikalstamą veiką, priėmė nepagrįstą ir nemotyvuotą sprendimą nutraukti
ikiteisminį tyrimą, dėl ko ikiteisminio tyrimo atlikimas užsitęsė ir
kaltinamoji išvengė baudžiamosios atsakomybės suėjus patraukimo baudžiamojon
atsakomybėn senaties terminui. Prokurorei už tarnybinį nusižengimą – netinkamą
ikiteisminio tyrimo organizavimą, kontroliavimą ir vadovavimą baudžiamojoje
byloje Nr.83-1-00152-05 – paskirta tarnybinė nuobauda - pastaba.
Atsižvelgdamas
į šias aplinkybes, teismas sprendė, kad tarp prokurorės padarytų klaidų ir
ieškovo patirtų dvasinių išgyvenimų, pablogėjusios sveikatos, nepatogumų dėl
užsitęsusio ikiteisminio tyrimo yra priežastinis ryšys, todėl ieškovo
reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra įrodytas ir atitinka CK 6.250
straipsnyje išvardytus tokios žalos atlyginimo pagrindus. Grįsdamas teiginius
dėl padarytos neturtinės žalos, teismas nurodė, kad ieškovo šeimos gydytojos
parodymai, ligos istorijos išrašas bei ieškovo ambulatorinė kortelė patvirtina,
jog ieškovo sveikata blogėja, o dėl užsitęsusio ikiteisminio tyrimo jis patyrė
nepatogumus, papildomus dvasinius išgyvenimus ir stresą, nebuvo pasiekti jo
teisėti lūkesčiai, kad nusikaltimą padarę asmenys būtų išaiškinti ir nubausti,
jam nebuvo atlyginta nusikaltimu padaryta turtinė ir neturtinė žala per kiek
įmanoma trumpesnį laiką. Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį,
teismas vadovavosi bendraisiais neturtinės žalos atlyginimo kriterijais,
įtvirtintais CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, atsižvelgė į tai, kad
ikiteisminis tyrimas buvo suklaidintas dėl liudytojų melagingų parodymų davimo,
taip pat į valstybės ekonominę padėtį, jos piliečių materialinį lygį bei Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktiką šios kategorijos bylose.
Panevėžio
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. vasario 26
d. sprendimu panaikino Rokiškio rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 8
d. sprendimą, priėmė naują sprendimą ir ieškinį atmetė. Apeliacinės instancijos
teismas sprendė, kad nėra būtinų civilinės atsakomybės sąlygų: neteisėtų
veiksmų, žalos ir priežastinio ryšio tarp jų. Grįsdama šią išvadą, teisėjų
kolegija nurodė, kad CK ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijoje įtvirtintų asmens teisių garantija siejama su asmeniu, kuriam
pareikštas baudžiamasis kaltinimas, taikytos kitos procesinės prievartos
priemonės, ir dėl tokių teisių pažeidimų atsiranda šio asmens teisė reikalauti
žalos atlyginimo, o valstybei – pareiga žalą atlyginti. Tačiau įstatymai bei tarptautiniai
teisės aktai nereglamentuoja žalos, atsiradusios dėl neteisėtų ikiteisminio
tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo veiksmų ar neveikimo, dėl kurių
neišaiškintas nusikaltimas ir nenustatyti baudžiamojon atsakomybėn trauktini
asmenys, atlyginimo. Dėl to, teisėjų kolegijos nuomone, ieškovo nurodomos
aplinkybės dėl netinkamo ikiteisminio tyrimo organizavimo ir vadovavimo bei su
tuo susijusio sveikatos pablogėjimo, negali būti priskiriamos prie CK ir Konvencijos
garantuojamų asmens teisių bei laisvių pažeidimų. Ieškovas baudžiamojoje byloje
yra nukentėjusysis, jam nebuvo taikytos jokios neteisėtos prievartos priemonės.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad įstatymas įpareigoja ikiteisminio tyrimo
institucijas, prokurorus atskleisti nusikaltimą per trumpiausią laiką, tačiau
konkrečiai toks laikas nenustatytas jokiuose įstatymuose, o nusikaltimo
atskleidimą lemia ne vien šias funkcijas vykdančių pareigūnų veikla, net ir
imantis visų galimų priemonių bei aktyvių veiksmų, atskleidžiami ne visi
nusikaltimai.
Teisėjų kolegija
sprendė, kad ieškovas neįrodė neturtinės žalos. Ikiteisminio tyrimo metu ieškovas
buvo apklaustas 2003
m. rugsėjo 2 d., 2004 m. balandžio 6 d. bei 2007 m. lapkričio 13 d., todėl,
teismo nuomone, negalima teigti, kad dėl dažnų apklausų jis kaskart patirdavo
stresą ir tai blogino jo sveikatą. Ieškovas sužalotas gaisro metu, ilgai buvo
gydomas, ir tai lėmė, kad jis nukentėjusiuoju pripažintas tik 2003 m. rugsėjo 2
d. Teisėjų kolegija nurodė, jog didžiausia žala ieškovo sveikatai padaryta
nusikaltimu, nes buvo apdegęs jo kūnas, ilgą laiką teko gydytis, artimųjų
netektis turėjo įtakos ir psichinei būsenai. Ikiteisminis tyrimas tęsiamas iki
šiol ir nėra įrodymų, kad jo metu padarytos klaidos būtų ieškovo sveikatos
pablogėjimo priežastis. Išaiškinus asmenis (asmenį), kaltus dėl nusikaltimo
padarymo, ieškovas jam padarytą žalą galės išieškoti iš šių asmenų (asmens).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą
argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Panevėžio apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 26 d.
sprendimą ir palikti galioti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 8
d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais
argumentais:
1.
Apeliacinės
instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė civilinę atsakomybę
reglamentuojančias teisės normas, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, netaikė
bendrųjų teisės principų. Nors įstatymas tiesiogiai nereguliuoja žalos
atlyginimo asmeniui, kuriam nepareikštas baudžiamasis kaltinimas, tačiau nepagrįsta
teismo išvada, kad valstybė neprivalo atlyginti žalos, padarytos teisėsaugos
institucijų procesiniais aktais baudžiamojo proceso srityje, asmeniui,
baudžiamajame procese pripažintam nukentėjusiuoju. Prokurorės veiksmai pažeidė
teisės aktų reikalavimus, kasatoriaus teises, jo lūkesčius bei teisėtus
interesus, todėl jo pažeistos teisės turi būti ginamos, o patirta žala atlyginama.
Valstybinės institucijos civilinės atsakomybės prasme neatleidžiamos nuo
pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, todėl kasatorius įgijo teisę
reikalauti neturtinės žalos atlyginimo pagal CK pirmosios knygos V dalies VIII
skyriaus bei kitų įstatymų nuostatas (CK 1.136 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktai,
1.138 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 6.246-6.248, 6.263, 6.250 straipsniai, 6.272
straipsnio 1, 3 dalys). Teismas nepagrįstai netaikė CK 6.272 straipsnio 1
dalies ir 6.250 straipsnio.
2.
Nepagrįsta apeliacinės
instancijos teismo išvada, kad nebuvo įrodytos civilinės atsakomybės sąlygos.
Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad prokurorė aplaidžiai
atliko jai pavestas tarnybines pareigas, neužtikrino, jog būtų imtasi visų
įstatymo priemonių per trumpiausią laiką atlikti tyrimą ir atskleisti
nusikalstamą veiką. Prokurorei už tarnybinį nusižengimą – netinkamą ikiteisminio
tyrimo organizavimą, kontroliavimą ir vadovavimą baudžiamojoje byloje Nr.
83-1-00152-05 – buvo paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba. Teismas
neatsižvelgė į tai, kad dėl užsitęsusio ikiteisminio tyrimo šiose
baudžiamosiose bylose ieškovas patyrė nepatogumus, papildomus dvasinius
išgyvenimus ir stresą, dėl ko pablogėjo jo sveikata, be to, nebuvo pasiekti jo
teisėti lūkesčiai, kad nusikaltimą padarę asmenys būtų išaiškinti ir nubausti, per
kiek įmanoma trumpesnį laiką jam būtų atlyginta nusikaltimu padaryta žala.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovo Lietuvos
valstybės atstovas Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras
prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas
tokiais argumentais:
1.
Kasatorius siekia nepagrįstai išplėsti valstybės
civilinę atsakomybę. CK 6.272 straipsnio 1 dalis nereglamentuoja žalos,
atsiradusios dėl prokuroro klaidų, dėl kurių neišaiškintas nusikaltimas ir
nenustatyti baudžiamojon atsakomybėn trauktini asmenys, atlyginimo, o CK 6.250
straipsnio 2 dalyje ir 6.263 straipsnio 1 dalyje nurodyta neturtinė žala
atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Be to, įstatymas, įpareigodamas
prokurorą ar ikiteisminio tyrimo institucijas atskleisti nusikaltimą per
trumpiausią laiką, tokio laiko neapibrėžia. Jis nenustatytas ir jokiuose
kituose įstatymuose. Praktika rodo, kad ne visi nusikaltimai atskleidžiami, nes
nusikaltimo atskleidimą lemia ne vien šias funkcijas vykdančių pareigūnų veikla,
tačiau ir kiti veiksniai: nusikaltimo pavojingumas, jo padarymo aplinkybių
sudėtingumas, įrodymai, jų pakankamumas ir kt. Atsižvelgiant į tai, kad
nusikaltimų atskleidimą lemia ne vien tik pareigūnų veiksmai, tačiau ir kiti
objektyvūs ir subjektyvūs veiksniai, kasatoriaus reikalavimas atlyginti
neturtinę žalą yra neprotingas ir nesąžiningas.
2.
Kasatoriaus nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
nutartys yra dėl asmenų, prieš kuriuos buvo vykdytas baudžiamasis persekiojimas,
o nagrinėjamu atveju kasatorius ikiteisminio tyrimo procese yra nukentėjusysis.
3.
Nepagrįsti kasatoriaus teiginiai, kad nagrinėjamu
atveju yra civilinės atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai. Prokurorės
klaidos (taktinės ir procesinės) ikiteisminio tyrimo metu nebuvo šiurkščios ir negali
būti laikomos neteisėtais veiksmais CK 6.272 straipsnio 1 dalies prasme. Ikiteisminis
tyrimas tęsiamas iki šiol, o kasatorius neįrodė, kad jo sveikatos blogėjimo
priežastis yra prokurorės ikiteisminio tyrimo metu padarytos klaidos. Teismas
pagrįstai konstatavo, kad kasatorius neįrodė ir neturtinės žalos, kurią jis
sieja su sveikatos pablogėjimu vykstant ikiteisminiam tyrimui. Didžiausia žala
kasatoriaus sveikatai buvo padaryta nusikaltimu. Išaiškinus asmenis, kaltus dėl
nusikaltimo padarymo, ieškovas jam padarytą žalą galės išieškoti iš jų.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio
teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasaciniame
skunde keliami klausimai dėl nukentėjusiuoju baudžiamajame procese pripažinto
asmens teisės reikalauti iš valstybės atlyginti žalą, atsiradusią dėl neteisėtų
pareigūnų veiksmų ar neveikimo, dėl kurių nebuvo išaiškintas nusikaltimas, bei
dėl valstybės civilinės atsakomybės sąlygų nustatymo tokiu atveju.
Dėl nukentėjusio asmens teisės reikšti reikalavimą valstybei dėl žalos,
atsiradusios pareigūnams netinkamai atlikus ikiteisminį tyrimą, atlyginimo
Nagrinėjamu
atveju keliamas teisės klausimas dėl to, ar baudžiamajame procese
nukentėjusiuoju pripažintas asmuo gali reikšti reikalavimus valstybei civiline
tvarka dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų
ar neveikimo, atlyginimo. Kasatorius, kuris yra pripažintas nukentėjusiuoju
baudžiamojoje byloje, savo reikalavimą atlyginti žalą grindžia teigdamas, kad ikiteisminiam
tyrimui vadovavusi prokurorė vilkino tyrimą, todėl iki šiol nusikaltimas
neatskleistas, kalti asmenys nenustatyti ir nenubausti. Dėl užsitęsusio
ikiteisminio tyrimo kasatorius nurodo patyręs dvasinius išgyvenimus, pablogėjo jo
sveikata. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis CK 6.272 straipsnio
nuostatomis, sprendė, kad kasatorius turi teisę reikalauti žalos atlyginimo. Apeliacinės
instancijos teismas konstatavo, jog toks reikalavimas turi būti atmestas, nes įstatyme
ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau –
Konvencija) įtvirtintų asmens teisių garantija siejama su asmeniu, kuriam neteisėtai
pareikštas baudžiamasis kaltinimas, taikytos procesinės prievartos priemonės,
ir dėl tokių teisių pažeidimų atsiranda šio asmens teisė reikalauti žalos
atlyginimo, o valstybei – pareiga žalą atlyginti. Teisėjų kolegijos teigimu, įstatymai,
tarptautinės teisės aktai nereglamentuoja žalos, atsiradusios dėl neteisėtų
ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo veiksmų ar
neveikimo, dėl kurių neišaiškintas nusikaltimas ir nenustatyti baudžiamojon
atsakomybėn trauktini asmenys, atlyginimo. Taigi apeliacinės instancijos teismo
argumentai rodo, kad teismas laikėsi pozicijos, jog procesinės teisės pagal
Konvenciją garantuojamos tik asmenims, dėl kurių vykdomas baudžiamasis procesas
(šiuo atveju - ikiteisminis
tyrimas).
Teisėjų
kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog
nagrinėjamu atveju CK 6.272 straipsnio nuostatos negali būti taikomos,
nes ši teisės norma reglamentuoja atvejus, kai sprendžiamas klausimas dėl žalos
atlyginimo asmeniui, kuris buvo neteisėtai nuteistas, suimtas, sulaikytas ar
jam neteisėtai taikytos procesinės prievartos priemonės. Tačiau nepagrįsta
teismo išvada, kad kasatorius, būdamas nukentėjusiu asmeniu baudžiamojoje
byloje, negali reikšti reikalavimų valstybei dėl žalos atlyginimo, jei, jo nuomone,
nebuvo atliktas tinkamas ikiteisminis tyrimas ir dėl to patirta žalos.
Konvencija
pagal Lietuvos teisinės sistemos sandarą ir 1995 m. balandžio 27 d. įstatymą
Nr. I-865, kuriuo buvo ratifikuota Konvencija, bei 1997 m. gruodžio 23
d. įstatymą Nr. VIII-582 dėl pareiškimų pagal Europos žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 25 ir 46 straipsnius yra
privalomas ir tiesiogiai taikomas teisės aktas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos
138 straipsnio 3 dalis). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m.
sausio 24 d. išvadoje ,,Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių
apsaugos konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ vertindamas Konvencijos santykį su Lietuvos valstybės
vidaus teisine sistema konstatavo, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių
apsaugos konvencija yra ypatingas tarptautinės teisės šaltinis, kurio tikslas
yra visuotinis – siekti, kad Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje
skelbiamos teisės būtų visuotinai ir veiksmingai pripažįstamos ir kad jų būtų
laikomasi ginant ir toliau įgyvendinant žmogaus teises ir pagrindines laisves.
Šiuo, t. y. tikslo, požiūriu Konvencija atlieka tokią pat funkciją kaip ir
konstitucinės žmogaus teisių garantijos, nes Konstitucija įtvirtina šias
garantijas šalyje, o Konvencija – tarptautiniu lygmeniu. Apibrėždamas
Konstitucijos ir Konvencijos santykį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis
Teismas taip pat konstatavo, kad ratifikuota Konvencija taps valstybės teisės
aktų sistemos dalimi; ratifikuodama Konvenciją Lietuva kartu prisiims
įsipareigojimą garantuoti Konvencijoje įtvirtintas žmogaus teises ir laisves
kiekvienam jos jurisdikcijoje esančiam asmeniui; valstybės organai, vykdantys
teisinę žmogaus teisių ir laisvių gynybą, turės tiesiogiai taikyti
Konstitucijos normas, taip pat įgyvendinti Konvencijos nuostatas (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6
d. nutartis civilinėje byloje P. J. v. Lietuvos
valstybė, bylos Nr. 3K-7-363/2008). Jos aiškinamos ir taikomos remiantis
Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (Konvencijos 19, 32 straipsniai,
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m.
spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje M. B. v. Lietuvos
Respublikos teisingumo ministerija, Generalinė prokuratūra, bylos Nr.
3K-3-895/2003; 2004 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje M. B. v.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, Generalinė prokuratūra, bylos
Nr. 3K-7-298/2004; 2007 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje A. N. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-7-7/2007;
2007 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje
byloje R. M. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-196/2007).
Teisėjų
kolegijos nuomone, nagrinėjamoje civilinėje byloje apeliacinės instancijos
teismas netinkamai nustatė Konvencijoje garantuojamas kasatoriaus teises.
Pirma,
iš pareikšto ieškinio turinio, proceso metu pateikiamų argumentų dėl
ikiteisminio tyrimo neveiksmingumo matyti, kad nagrinėjamu atveju bylai
reikšmingas Konvencijos 2 straipsnis (teisė į gyvybę), kuris pagal Europos
Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT, Teismas) praktiką suponuoja, be kita ko,
pozityvią valstybės pareigą užtikrinti veiksmingą mirties aplinkybių tyrimą. Kasatoriaus
skundžiamas baudžiamasis procesas susijęs su dviejų jo artimųjų galimai
smurtine mirtimi ir jam pačiam padarytu pavojingu gyvybei sveikatos sutrikdymu.
Baudžiamasis procesas jam teisiškai reikšmingas jo artimųjų ir jo paties
gyvybės apsaugos procedūriniu aspektu, t. y. jis yra potenciali Konvencijos 2
straipsnio pažeidimo auka (Sadauskienė v.
Lithuania, no. 19742/03, decision of 27 November 2007; Menson and Others v. the
United Kingdom, no. 47916/99, decision of 6 May 2003).
Pažymėtina,
kad pagal EŽTT praktiką aplinkybė, jog baudžiamasis procesas dėl mirties
tyrimo, kurio neveiksmingumu skundžiasi pareiškėjas, dar nepasibaigęs, savaime
nėra kliūtis nagrinėti tokį skundą. Bylose, kuriose Vyriausybės iškelia
argumentą, kad skundas pagal Konvencijos 2 straipsnį nepriimtinas, nes paduotas
neišnaudojus vidaus teisinės gynybos priemonių (nesulaukus skundžiamo
baudžiamojo proceso pabaigos), Teismas paprastai nusprendžia, kad šis
prieštaravimas neatskiriamas nuo pareiškėjo argumentų dėl tariamo valstybės
procesinių pareigų pagal Konvencijos 2 straipsnį neįvykdymo, todėl šie
argumentai svarstytini kartu. Iš esmės tai reiškia, kad Teismas įvertina
skundžiamą baudžiamąjį procesą pagal Konvencijos 2 straipsnio reikalavimus, ir tuo
atveju, jeigu nustato pagrindą konstatuoti jų pažeidimą, kartu konstatuoja
baudžiamojo proceso kaip teisinės gynybos priemonės neveiksmingumą (pavyzdžiui,
byla Mojsiejew
prieš Lenkiją (Mojsiejew v. Poland, no. 11818/02, judgement of 24 March 2009;
byla Trapeznikova prieš Rusiją (Trapeznikova v. Russia, no. 21539/02, judgement of 11
December 2008). Tokiu atveju būtina atsižvelgti bei įvertinti ir tai, kad tebevykstančio
baudžiamojo proceso sėkmės perspektyvos taip pat galėtų turėti tam tikrą reikšmę
vertinant Konvencijos 2 straipsnio reikalavimų laikymąsi.
Antra, apeliacinės instancijos teismas
neatsižvelgė į tai, kad EŽTT yra ne kartą, be kita ko ir byloje prieš Lietuvą,
konstatavęs, kad civilinis ieškovas baudžiamojoje byloje gali būti Konvencijos
6 straipsnio 1 dalies pažeidimo auka, nes baudžiamasis procesas susijęs su
jo civilinio pobūdžio teisių ir pareigų klausimo išsprendimu (Baškiene v. Lithuania, no. 11529/04,
judgement of 24 July 2007, § 55-58). Nagrinėjamu atveju kasatorius gaisro ir
melagingų parodymų baudžiamosiose bylose yra pareiškęs civilinį ieškinį dėl
turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, todėl Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis
šiems procesams taikytina civiliniu aspektu, t. y. ginama kasatoriaus teisė į
tai, kad per kiek įmanoma trumpiausią laiką būtų išspręstas jo civilinių teisių
klausimas. Be to, Teismo praktikoje tais
atvejais, kai dėl pernelyg ilgo baudžiamojo proceso (be kita ko, nutraukto
pasibaigus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui) civilinis
ieškovas netenka galimybės susilaukti savo civilinių teisių klausimo išsprendimo
baudžiamajame procese, gali būti nustatomas ir Konvencijos 6 straipsnio 1
dalyje garantuojamos asmens teisės į teismą pažeidimas (Baškiene v. Lithuania; Anagnostopoulos
c. Gr?ce, no. 54589/00, arr?t
du 3 avril 2003; Gousis c. Gr?ce, no
8863/03, arr?t du 29 mars 2007).
Trečia, teisėjų kolegija pažymi, kad
valstybei, kaip ir bet kuriam kitam asmeniui, yra taikoma bendro pobūdžio
rūpestingumo pareiga, įtvirtinta CK 6.263 straipsnio 1 dalyje. Tai reiškia, kad
valstybė, įgyvendindama savo funkcijas per atitinkamas valstybės institucijas
ir pareigūnus, privalo užtikrinti, kad valstybės institucijos ir pareigūnai
veiktų teisėtai. Valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ne tik dėl
neteisėto teisėsaugos institucijų veikimo ar neteisėto neveikimo, bet ir tuo
pagrindu, kad jų pareigūnai nevykdo bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir
rūpestingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje V. G. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr.
3K-3-364/2008; 2006 m. birželio 7 d.
nutartis civilinėje byloje UAB
„Naujapilė“ v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-7-183/2006). Valstybės
pareiga taip pat yra užtikrinti reikiamą valstybės pareigūnų kvalifikaciją, kad
dėl nekvalifikuotų pareigūnų veiksmų nebūtų padaroma žalos kitiems asmenims.
Kai valstybės pareigūnai veikia aiškiai nekvalifikuotai, valstybei turi būti
taikoma didesnė atsakomybė, nes valstybė pažeidė ne tik savo pareigą
užtikrinti, kad jos pareigūnai veiktų rūpestingai, bet ir pareigą užtikrinti
tinkamą savo pareigūnų kvalifikaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio mėn. 23 d. nutartis civilinėje byloje K. R. v. Lietuvos
valstybė, bylos Nr. 3K-3-604/2005).
Atsižvelgdama
į šias aplinkybės, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos
teismas neteisingai nustatė kasatoriaus turimas teises, todėl priimtas
sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas ir naikintinas.
Dėl valstybės civilinės atsakomybės sąlygų nustatymo
Valstybės
civilinė atsakomybė už pareigūnų veiksmus vykdant ikiteisminį tyrimą atsiranda
esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams, žalai ir priežastiniam ryšiui
tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų bei atsiradusios žalos. Nagrinėjamu atveju
pirmosios instancijos teismas iš dalies patenkino kasatoriaus ieškinį,
konstatavęs, jog yra visos šios valstybės civilinės atsakomybės sąlygos.
Iš
bylos medžiagos matyti, kad, nustatydamas neteisėtus pareigūnų veiksmus
(neveikimą) ikiteisminio tyrimo metu, teismas rėmėsi Generalinės prokuratūros 2007 m. spalio 25
d. raštu, 2004 m. lapkričio 24 d. raštu, 2008 m. balandžio 22 d. įsakymu,
kuriuo prokurorei paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba. Taigi teismas iš esmės
rėmėsi Generalinės prokuratūros išvadomis ir paskirta nuobauda, t. y. išvadas dėl
valstybės neteisėtų veiksmų civilinės atsakomybės prasme padarė remdamasis praktiškai
tik keliuose raštuose išdėstytomis lakoniškomis formuluotėmis dėl netinkamo
ikiteisminio tyrimo.
Teisėjų
kolegija sprendžia, kad tokia pirmosios instancijos teismo išvada padaryta
nepakankamai ištyrus reikšmingas bylos aplinkybes, todėl negali būti laikoma
pagrįsta. Pagal Konvencijos 2 straipsnį pareiga saugoti gyvybę, kartu su
valstybių bendrąja pareiga pagal
Konvencijos 1 straipsnį kiekvienam jų jurisdikcijai priklausančiam asmeniui
garantuoti šioje Konvencijoje apibrėžtas teises bei laisves taip pat
netiesiogiai reikalauja, kad būtų atliekamas tam tikras veiksmingas oficialus
tyrimas, kai asmenys yra nužudomi panaudojant jėgą (Sadauskienė v. Lithuania, no. 19742/03, decision of 27 November
2007; Muravskaya v. Ukraine, no.
249/03, judgement of 13 November 2008). Iš Teismo praktikos matyti, kad
pastarasis reikalavimas iš esmės reiškia pareigą veiksmingai tirti bet kokią
„įtartiną“ mirtį. Pagrindinis tokio tyrimo tikslas yra užtikrinti veiksmingą
vidaus teisės, kuri saugo teisę į gyvybę, įgyvendinimą. Tyrimo pobūdis, kuriuo
bus pasiektas šis tikslas, gali skirtis esant nevienodoms aplinkybėms, tačiau
nepriklausomai nuo taikomo tyrimo metodo institucijos turi veikti savo
iniciatyva ir užtikrinti, kad tyrimas būtų „tinkamas“, t. y. leidžiantis
nustatyti ir nubausti atsakingus asmenis. Teismas yra ne kartą pabrėžęs, jog dėl bet kokio tyrimo
trūkumo, kuris mažina galimybes nustatyti mirties priežastį ir(ar) kaltininką,
gali būti padaryta išvada dėl tyrimo neatitikties Konvencijos 2 straipsnio
reikalavimams (Railean v. Moldova,
no. 23401/04, judgement of 5 January 2010; Mikayil
Mammadov v. Azerbaijan, no. 4762/05, judgement of 17 December
2009; Trapeznikova v. Russia, no.
21539/02, judgement of 11 December 2008, § 80). Tai yra įpareigojimas ne
pasiekti tam tikrą rezultatą, o imtis priemonių, nes ikiteisminio tyrimo
rezultatą (greitą nusikaltimo atskleidimą) lemia ne vien tik prokuroro ar
pareigūnų veiksmai, bet ir kiti objektyvūs, nuo pareigūnų valios ir pastangų
nepriklausantys veiksniai. Iš pareigūnų reikalaujama reikiamų maksimalių pastangų,
tinkamo ir rūpestingo pareigų vykdymo, o vien aplinkybė, kad tyrimas nerezultatyvus,
neduoda pagrindo konstatuoti esant neteisėtus pareigūnų veiksmus ar neveikimą.
Konkrečios
aplinkybės, į kurias atsižvelgia Teismas, vertindamas nurodytų principų
laikymąsi, ir joms suteikiama reikšmė iš esmės priklauso nuo kiekvienos
konkrečios bylos. Tačiau reikėtų pabrėžti, kad sprendimą dėl tyrimo atitikties Konvencijos 2
straipsniui lemia ne kuri nors viena aplinkybė (nors aišku kai kurios jų gali
būti itin reikšmingos), bet jų visuma. Dėl to sprendimas dėl Konvencijos 2
straipsnio turi būti priimamas įvertinus visas reikšmingas bylos aplinkybes, t.
y. sprendimo civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo priėmimo metu žinomą
baudžiamojo proceso (analizuojamu atveju – ikiteisminio tyrimo) eigą, esminius
jos momentus, pagrindinius procesinius veiksmus ir sprendimus, kitus svarbius veiksnius,
tokius kaip proceso eigą trukdžiusios kliūtys, ir kt. Nustatant valstybės civilinę atsakomybę vadovaujantis tik vienos
institucijos gana bendro pobūdžio išvadomis, gali susidaryti įspūdis, kad
pastarosioms lyg suteikiama tam tikra prejudicinė galia, kilti abejonių, ar
teismas jas patikrino pagal kitus byloje esančius duomenis. Be to, atsakomybę
taikant už gana abstrakčiai apibrėžtus neteisėtus veiksmus, gali kilti
klausimas dėl tokios atsakomybės numatomumo. Taip pat nepanaudojamos teismų
praktikos galimybės netiesiogiai skatinti Konvencijos 2 straipsnio standartų
laikymąsi – iš teismo spendimo aišku, kad atsakomybė kyla, jeigu tyrimas yra
netinkamas, jame padaryta šiurkščių klaidų ir panašiai, bet kokiose būtent
situacijose galima konstatuoti, kad taip yra, lieka nepakankamai aišku. Taigi baudžiamąjį
persekiojimą vykdančių institucijų vertinimas nagrinėjamu aspektu yra svarbus
įrodymas, tačiau jis neturėtų būti vienintelis.
Atsižvelgiant
į pirmiau išdėstytą aiškinimą, turi būti išaiškintos ir įvertintos visos konkrečios
aplinkybės, leidžiančios vertinti ikiteisminio tyrimo tinkamumą. Dėl to ir
nagrinėjamu atveju, vertinant gaisro
tyrimą, reikėtų, be kita ko, konkrečiai nustatyti, kokios priemonės nustatant
kaltus asmenis nebuvo išnaudotos pradinėje stadijoje (taip teigiama Generalinės
prokuratūros rašte), ar tinkamai atlikta įvykio vietos apžiūra, ar garantuotas
tinkamas gaisro priežasčių ekspertizės atlikimas, ar nebuvo negrįžtamai
neužfiksuota bylai reikšmingų duomenų ir kokių būtent, ar imtasi priemonių
visiems galimiems liudytojams nustatyti ir apklausti bei kt. Reikėtų
išsiaiškinti, ar galimus priimtus klaidingus institucijų sprendimus lėmė bylos
aplinkybių sudėtingumas ar tyrimo trūkumai. Vertinant gaisro bylos
tyrimo atitiktį Konvencijos 2 straipsniui, svarbu išnagrinėti, kiek valstybės
institucijų neprofesionalumas, nekompetentingumas, klaidos ir panašiai
prisidėjo prie klaidingos versijos (kiek galima spręsti pagal šiuo metu
esančius duomenis) pasirinkimo, pasikliovimo netikrais liudytojų parodymais. Be
kita ko, svarbu, ar, vertinant liudytojų parodymus, buvo atsižvelgta į šių
parodymų patikimumą, ar imtasi priemonių užtikrinti kruopštų jų patikrinimą,
galimų prieštaravimų pašalinimą, kokie buvo kiti byloje surinkti duomenys, kiek
jie patvirtino minėtus parodymus, ar buvo imtasi priemonių papildomiems, labiau
nešališkiems (atsižvelgiant į tai, kad kai kurie liudytojai buvo įtariamojo
artimieji) įrodymų šaltiniams
nustatyti.
Pagal
Konvencijos 2 straipsnį reikalaujamo veiksmingo mirties aplinkybių tyrimo
kontekste yra numanomas ir greitumo bei pakankamo operatyvumo reikalavimas (Trapeznikova v. Russia, no. 21539/02,
judgement of 11 December 2008, § 81; Trufin c.
Roumanie, no. 3990/04, arr?t du 20 octobre 2009). Taigi vertinant gaisro bylos procesą
pagal Konvencijos 2 straipsnio reikalavimus svarbu nustatyti, kokia buvo tyrimo
eiga, kiek operatyviai buvo atliekami procesiniai veiksmai, ar pagrįsti
intervalai tarp atskirų veiksmų, ar buvo nepagrįsto procesinio pasyvumo
laikotarpių ir kokių, kokie procesiniai veiksmai atlikti pavėluotai ir dėl
kokių priežasčių, kaip tai paveikė galimybes išsiaiškinti gaisro aplinkybes,
nustatyti ir patraukti atsakomybėn atsakingus asmenis, t. y. kokie įrodymai
arba asmenys buvo prarasti, pavyzdžiui, svarbūs laiku neapklausti liudytojai
arba liudytojai, kuriuos reikėjo suvesti akistaton, išvyko ir jų buvimo vieta
tapo nežinoma, arba neprisiminė reikšmingų aplinkybių, laiku neparinkus
tinkamos kardomosios priemonės pasislėpė įtariamasis; kaip šie trūkumai pakenkė
tyrimo sėkmės perspektyvoms ir kt.
Taip
pat privalo būti vertinama ir tai, ar nustatyti pareigūnų veiklos trūkumai buvo
tokie esminiai, kad būtent dėl jų ikiteisminis tyrimas tapo bevaisis ir negali
būti baigiamas.
Galiausiai
svarbu įvertinti kasatoriaus kaip nukentėjusiojo įtraukimą į procesą (žr., be
kita ko, Sadauskienė v. Lithuania). Vertindamas tai, EŽTT atsižvelgia į tokius elementus, kaip formalus procesinių
teisių jam suteikimas (paprastai pripažinimas nukentėjusiuoju, civiliniu
ieškovu), galimybės įgyvendinti procesines teises, pavyzdžiui, paduoti skundų,
prašymų, gauti atsakymus į juos, būti informuotam apie tyrimo eigą, nors tai
nereiškia absoliučios teisės susipažinti su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga,
ir kt.
Teismai
šioje byloje nurodė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį ir proceso trukmės aspektą,
tačiau kasatoriaus skundžiamų baudžiamųjų procesų pagal visus EŽTT praktikoje taikant
šią nuostatą suformuotus kriterijus (proceso trukmė, bylos sudėtingumas,
besiskundžiančio asmens ir valstybės institucijų elgesys, proceso reikšmė
asmeniui) praktiškai nevertino. Pirmosios instancijos teismo nurodytos Generalinės
prokuratūros išvados yra svarbus įrodymas, tačiau jis turėtų būti vertinamas
kartu su kitais reikšmingais duomenimis, nustatant proceso trukmės atitiktį kiek
įmanoma trumpiausio laiko reikalavimui. Būtent, siekiant vertinti, ar procesas yra per ilgas Konvencijos 6
straipsnio 1 dalies prasme, reikia nustatyti jo pradžios ir pabaigos momentą,
konkrečią trukmę, po to vertinti proceso eigą pagal pirmiau minėtus kriterijus,
be kita ko, analizuoti konkrečius procesinius delsimus, jų priežastis ir t. t. Sprendžiant,
ar nebuvo pažeista teisė į bylos nagrinėjimą per kiek įmanoma trumpiausią laiką,
vertinama bylos trukmę lemiančių aplinkybių visuma, siekiant nustatyti ne
proceso trukmės ilgumą apskritai, bet jos pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 30 d. nutartis
civilinėje byloje A. D. v.
Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-534/2009).
Atkreiptinas
dėmesys ir į tai, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas
sprendė, jog kasatorius neįrodė, kad prokurorė ir kiti pareigūnai padarė jam
neturtinės žalos, t. y. neįrodė neturtinės žalos, kurią sieja su sveikatos
pablogėjimu vykstant ikiteisminiam tyrimui ir kaltų asmenų nenustatymu. Teismo teigimu, kasatorius sužalotas
gaisro metu, t. y. žala jam padaryta nusikaltimu, todėl už ją turės atsakyti
nusikaltimą padarę asmenys. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia teismo išvada
yra ydinga, nes teismas neįvertino to, jog pagal EŽTT praktiką tuo atveju, kai
pareiškėjas byloje, kurioje nustatytas Konvencijos 2 straipsnio pažeidimas dėl
netinkamo tyrimo, teigia patyręs neturtinės žalos ir prašo ją atlyginti, toks
atlyginimas jam gali būti priteisiamas. Tai rodo, kad pripažįstama, kad asmuo
patiria neturtinės žalos būtent dėl netinkamos valstybės reakcijos į
fundamentalios teisės į gyvybę atėmimą (pvz., Juozaitienė and Bikulčius v. Lithuania, no. 70659/01 and 74371/01,
judgement of 24 April 2008; Trufin c.
Roumanie, no. 3990/04, arr?t du 20 octobre 2009; Gülen v. Turkey, no. 28226/02, judgement
of 14 October 2008).
Teisėjų
kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad apeliacinės
instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė teisės normas, susijusias su
nukentėjusio asmens teise reikalauti valstybės atlyginti žalą dėl neteisėtų
pareigūnų veiksmų vykdant ikiteisminį tyrimą, o pirmosios instancijos teismas
nepagrįstai sprendė esant nustatytus pareigūnų neteisėtus veiksmus, nes
nepakankamai atsižvelgė į visas reikšmingas bylos aplinkybes. Šie teisės normų
pažeidimai atitinka CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytą
kasacijos pagrindą, todėl teismų sprendimai naikintini. Kadangi apeliacinės
instancijos teismas padarė teisės aiškinimo klaidą, o dėl pirmosios instancijos
teismo padarytų klaidų byloje reikia išaiškinti ir nustatyti teisiškai
reikšmingas aplinkybes, kurios nebuvo nustatytos pirmosios instancijos teisme,
tai byla turi būti perduota nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360
straipsniu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Rokiškio rajono
apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 8 d. sprendimą ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 26 d. sprendimą panaikinti ir
perduoti bylą iš naujo nagrinėti Rokiškio rajono apylinkės teismui.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Dangutė
Ambrasienė
Gražina
Davidonienė
Sigitas Gurevičius