Administracinė
byla Nr. 1-634-413/08
Procesinio sprendimo
kategorija 11.7.
(S)
KAUNO
APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2008 m. spalio 30 d.
Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija,
susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino (kolegijos pirmininkas ir
pranešėjas), Algio Markevičiaus ir Jolantos Medvedevienės,
sekretoriaujant
Dianai Stimbirytei,
dalyvaujant
pareiškėjui A. V. N. ,
atsakovo
atstovei Elenai Darbutaitei,
viešame
teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A.
V. N. skundą atsakovei Kauno apskrities viršininko
administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno miesto savivaldybei
dėl įsakymo ir sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n
u s t a t ė:
pareiškėjas A.V. N. kreipėsi
į teismą, prašydamas panaikinti Kauno apskrities viršininko 2008 m. vasario 12
d. įsakymą Nr.02-01-1063 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą
atkūrimo (Kauno m.)“ ir Kauno apskrities viršininko administracijos 2008 m.
vasario 12 d. sprendimą Nr. 8230.
Ginčijamais administraciniais aktais A.V. N. buvo atkurtos nuosavybės teisės į V. N. nuosavybės teise Kauno m. turėtą 0,0908 ha žemės sklypą,
nustatant už žemės sklypą kompensaciją valstybei nuosavybės teise
priklausančiais vertybiniais popieriais.
Pareiškėjas nurodė, kad 1991 m. gruodžio
5 d., pateikdamas prašymą atkurti nuosavybės teises į tėvo V. N. iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą, išreiškė
savo valią ir dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo – t.y. prašė atkurti
nuosavybės teises į valstybės išperkamą žemės sklypą ekvivalentine natūra.
Gavęs Kauno apskrities viršininko administracijos 2007 m. vasario 8 d. ir 2007
m. gruodžio 6 d. raštus, raginančius pasirinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą
2007 m. gruodžio 15 d. raštu informavo atsakovą, kad pirminiame prašyme dėl
nuosavybės teisių atkūrimo jis jau pasirinko nuosavybės teisių atkūrimo būdą ir
savo valios nekeičia. Teigė, kad Kauno apskrities viršininkas, savo nuožiūra
parinkdamas nuosavybės teisių atkūrimo būdą, pasielgė neteisėtai, todėl prašė
skundžiamus aktus panaikinti kaip nepagrįstus.
Atsakovo atstovė su skundu nesutiko.
Nurodė, kad atsižvelgiant į Kauno miesto savivaldybės administracijos pateiktą
informaciją, jog miesto savivaldybė Kauno mieste suplanuos tik apie 1000 naujų
žemės sklypų individualiai statybai, Kauno apskrities viršininko
administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyrius
2007 m. vasario 8 d. raštu Nr. S1-757(1.10) pasiūlė pareiškėjui apsispręsti dėl
atlyginimo būdo atkuriant nuosavybės teises į žemę – atlyginant vertybiniais
popieriais, suteikiant lygiavertį žemės sklypą Kauno apskrities rajonuose,
išskyrus Kauno rajoną. Pareiškėjas minėtu raštu taip pat buvo įspėtas, kad jei
neapsispręs dėl atlyginimo būdo, nuosavybės teisių atkūrimo būdą parinks Kauno
apskrities viršininkas. Kadangi A.V. N. nepasirinko
realiai įgyvendinamo nuosavybės teisių atkūrimo būdo, atsakovas turėjo pagrįstą
pagrindą priimti ginčijamus aktus ir atkurti nuosavybės teises ginčijamu būdu.
Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2006 m. liepos 18 d. nutarimu
Nr.X-767 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos“ pritarė Ministro
Pirmininko pateiktai Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006-2008 metų programai,
kurioje numatyta užbaigti žemės ir kito nekilojamojo turto grąžinimą,
kompensacijų už valstybės išperkamą žemę, mišką ir vandens telkinius
išmokėjimą, todėl žemės reforma ir nacionalizuoto turto grąžinimas negali
tęstis neapibrėžtą terminą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
Skundas tenkintinas.
Bylos medžiaga nustatyta, kad 1991 m. gruodžio 5 d. A. V. N. padavė prašymą atkurti
nuosavybės teises į savo tėvo V. N. iki
nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą – 0,0908 ha žemės
sklypą, buvusį Kudirkos al. 7, Kaune. Minėtu prašymu A.V. N. prašė
atkurti nuosavybės teisės ekvivalentine natūra. Kauno apskrities viršininko
administracija įrašė pareiškėją į sąrašą piliečių, kuriems perduodamas
neatlygintinai nuosavybėn naujas žemės sklypas. Atsižvelgiant į pretendento
prašymo padavimo dieną A.V. N. buvo įrašytas eilės
Nr.1414. Kauno apskrities viršininko 2008 m. vasario 12 d. įsakymu
Nr.02-01-1063 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo
(Kauno m.)“ ir Kauno apskrities viršininko administracijos 2008 m. vasario 12
d. sprendimu Nr.8230 A.V. N. buvo atkurtos nuosavybės
teisės į V. N. turėtą 0,0908 ha žemės sklypą, nustatant
kompensaciją už išlikusį nekilnojamąjį turtą valstybei nuosavybės teise
priklausančiais vertybiniais popieriais.
Teisiniai santykiai dėl nuosavybės teisių į nacionalizuotą
ar kitaip neteisėtai nusavintą pagal TSRS (LTSR) įstatymus išlikusį
nekilnojamąjį turtą nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d. iki 1997 m. liepos 9 d. buvo
reguliuojami įstatymo “Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį
turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” (toliau - Atstatymo įstatymas), po 1997 m.
liepos 9 d. – Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimo (toliau - Atkūrimo įstatymas). Pagal Atstatymo
įstatymo 1 straipsnio 2 dalį nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą
galėjo būti atstatyta šiais būdais: 1) grąžinant nusavintą turtą natūra arba
jam ekvivalentine natūra; 2) suteikiant šio įstatymo 2 straipsnyje
nurodytiesiems asmenims vienkartines valstybės išmokas, įgalinančias juos
perimti atitinkamą dalį privatizuojamo valstybinio (visuomeninio) turto, jeigu
neįmanoma grąžinti nusavinto turto natūra arba ekvivalentine natūra, arba šio
įstatymo 2 straipsnyje nurodytieji asmenys nepageidauja grąžinti natūra. Būdo,
kuriuo atstatoma nuosavybės teisė, pasirinkimo teisė Atstatymo įstatyme buvo
suteikta pačiam piliečiui (Įstatymo 11 str. 2 d.). Iš bylos medžiagos matyti
(b.l. 13-14), kad pretendentas į V. N. iki
nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemės sklypą 1991 m. gruodžio 5 d.
prašymu pasirinko nuosavybės teisių atkūrimo būdą – ekvivalentine natūra.
Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalis pagal 2002 m.
balandžio 2 d. įstatymo Nr. IX-832 redakciją, įsigaliojusią nuo 2002 m.
balandžio 19 d., suteikė piliečiui teisę pakeisti savo pareikštą valią ne tik
dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, bet ir dėl
pačios nuosavybės teisės atkūrimo būdo. Pagal šią įstatymo nuostatą, pilietis
iki 2002 m. liepos 1 d. galėjo pakeisti savo pareikštą valią dėl būdo, kuriuo
valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, ir iki 2003 m. sausio 1 d.
valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į iki 1995 m. birželio 1 d. miestams
nustatyta tvarka priskirtose teritorijose turėtą žemę, jeigu nepriimtas sprendimas
dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m.
rugsėjo 29 d. nutarimo Nr.1057 „ Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės
teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos ir sąlygų“ 3 punkte
numatyta, kad iki nurodytos datos, t.y. iki 2003 m. balandžio 1 d. nepakeitus
valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, sprendimai priimami pagal
paskutiniame prašyme nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Nagrinėjamu
atveju, pareiškėjas savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo išreiškė
1991 m. gruodžio 5 d. prašyme - atkurti nuosavybės teises į V.
N. nuosavybės teise valdytą žemės sklypą ekvivalentine natūra. Skunde bei
teismo posėdžio metu A.V. N. patvirtino, kad valios dėl
nuosavybės teisių atkūrimo būdo jis nekeitė, tokių duomenų nėra ir nuosavybės
teisių atkūrimo byloje.
Atsakovas ginčijamų sprendimo ir įsakymo priėmimo
pagrįstumą grindė tuo, kad pareiškėjo pasirinktu nuosavybės teisių atkūrimo
būdu negalima atkurti nuosavybės teisių. Todėl remiantis Kauno miesto
savivaldybės administracijos pateikta informacija, jog miesto savivaldybė Kauno
mieste suplanuos tik apie 1000 naujų žemės sklypų individualiai statybai,
pareiškėjui 2007 m. vasario 8 d. raštu Nr.S1-757(1.10) buvo pasiūlyta
pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Nurodyti atsakovo argumentai
laikytini nepagrįstais.
Visų pirma, Atkūrimo įstatyme nurodytas tikslus valios
išreiškimo ir jos pakeitimo laikotarpis, t.y. iki 2003 m. balandžio 1 d.
Nuosavybės teisių atkūrimo bylos medžiaga patvirtina, kad minėtu laikotarpiu
Kauno apskrities viršininko administracija keisti nuosavybės teisių atkūrimo
būdą pareiškėjui nesiūlė. 2007 m. vasario 8 d. rašte Nr.S1-757(1.10) išreikštas
pasiūlymas pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą nėra pagrįstas, nes
pateiktas praleidus Atkūrimo įstatymo numatytą terminą. Be to, atsakovas
įtraukė pareiškėją į eilę piliečių, kuriems numatyta atkurti nuosavybės teises
perduodant nuosavybėn neatlygintinai naują žemės sklypą, ir tokiais savo
veiksmais leido pareiškėjui pagrįstai tikėtis, kad nuosavybės teisės jam bus
atkurtos pasirinktu nuosavybės teisių atkūrimo būdu. Kaip yra konstatavęs
Konstitucinis teismas, konstitucinė asmens teisėtų lūkesčių apsauga aiškintina
neatsiejamai nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, Konstitucijoje įtvirtintos įgytų teisių apsaugos, būtinumo užtikrinti
asmens, kuris paklūsta teisei, laikosi įstatymų reikalavimų, pasitikėjimą valstybe ir teise (Konstitucinio
Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas,
2008 m. vasario 20 d. nutarimai).
Akivaizdu, kad atsakovas, parinkdamas A.V. N. kitą
nuosavybės teisių atkūrimo būdą, kai tuo tarpu pareiškėjas pagrįstai tikėjosi,
jog nuosavybės teisės jam bus atkurtos ekvivalentine natūra, pažeidė teisėtų
lūkesčių principą, todėl tokie Kauno apskrities viršininko administracijos
administraciniai aktai negali būti laikomi teisėtais.
Antra, Kauno miesto savivaldybės administracijos teismui
pateiktame 2008 m. spalio 10 d. rašte Nr.500-2-85 (b.l. 40-42) nurodyta, kad Kauno
mieste šiuo metu yra apie 114 ha teritorija, kurioje yra planuojami arba jau
suplanuoti žemės sklypai skirti žemės grąžinimui ekvivalentine natūra. Miesto
savivaldybė neatmeta galimybės, kad pradėjus detaliaisiais planais formuoti
žemės sklypus prie gamybos įmonių pastatų, gali atsirasti naujų laisvų žemių.
Todėl akivaizdu, kad tebesitęsiant naujų laisvos žemės sklypų paieškos ir
formavimo procesui, išlieka galimybė pareiškėjui atkurti nuosavybės teises
perduodant nuosavybėn neatlygintinai naują žemės sklypą. Atsakovo argumentai,
kad pagal miesto savivaldybės pateiktus duomenis galima suprojektuoti apie 1000
sklypų, todėl visi piliečiai, kurių eilės numeriai kitam žemės sklypui gauti
įrašyti didesniu 1000 numeriu, privalo pasirinkti kitą nuosavybės teisių
atkūrimo būdą, yra nepagrįsti. Teiginys „apie 1000“ sklypų yra nekonkretus ir
suteikia teisę nuosavybės teises atkuriančiai institucijai subjektyviai
vertinti nuosavybės teises atkurti siekiančių piliečių galimybes. Byloje nėra
jokių objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kurie patvirtintų, kad nuosavybės
teisių atkūrimo būdas ekvivalentine natūra yra neįmanomas įgyvendinti. Todėl
atmestini atsakovo argumentai, kad A.V. N. pasirinktas
nuosavybės teisių atkūrimo būdas nėra realiai įgyvendinamas.
Trečia, Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta,
kad kai valstybė atlygina piliečiams už nekilnojamąjį turtą, kuris pagal šį
įstatymą negrąžinamas natūra, laikomasi negrąžinamo turto ir vietoj jo
perduodamo kito turto, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą turtą,
lygiavertiškumo principo. Už valstybės
išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams gali atlyginti
perduodama jam neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės
sklypą individualiai statybai miestuose ir kaimo vietovėse, kur buvo turėtoji
žemė, lygiavertį turėtajam žemės sklypą prie nuosavybės teise turimų pastatų
(nepaisant turėtos žemės vietos). Vyriausybės nustatyta tvarka piliečio
pageidavimu lygiavertis turėtajam naujas žemės sklypas individualiai statybai
gali būti perduotas neatlygintinai nuosavybėn kituose, negu buvo turėtas žemės
sklypas, miestuose bei kaimo vietovėse,
išskyrus Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės,
Druskininkų, Palangos, Birštono ir Neringos miestus (16 straipsnio 9 dalies 4
punktas). Iš paminėtų teisės normų seka, kad netgi nesant galimybės suformuoti
pareiškėjui naują žemės sklypą Kauno m., jis turi teisę į nuosavybės teisių
atkūrimą lygiaverčiu žemės sklypu kitose vietose.
Ketvirta, konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik
formalų, bet ir realų teisingumą. Tai reiškia, kad teisingumo įgyvendinimas
negali būti pasiektas tik laikantis įstatyme ar kitame teisės akte nustatytos
normos ar principo. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006-2008 metų programos
reikalavimus Kauno apskrities viršininko administracija yra įpareigota baigti
žemės reformą. Tačiau ribotas laiko tarpas žemės reformai užbaigti, kitam
nekilojamajam turtui grąžinti bei kompensacijoms už valstybės išperkamą žemę, mišką
ir vandens telkinius išmokėti, negali sąlygoti atsakovo priimamų sprendimų
neteisėtumo.
Išdėstytų aplinkybių ir byloje surinktų
įrodymų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo prašymas panaikinti
Kauno apskrities viršininko 2008 m. vasario 12 d. įsakymą Nr. 02-01-1063 „Dėl
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (Kauno m.)“ ir Kauno
apskrities viršininko administracijos 2008 m. vasario 12 d. sprendimą Nr. 8230
laikytinas pagrįstu ir tenkintinas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų
teisenos įstatymo 85-88 straipsniais, teisėjų kolegija
n
u s p r e n d ž i a:
Skundą
patenkinti. Panaikinti Kauno apskrities viršininko 2008 m. vasario 12 d.
įsakymą Nr. 02-01-1063 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą
atkūrimo (Kauno m.)“ ir Kauno apskrities viršininko administracijos 2008 m.
vasario 12 d. sprendimą Nr. 8230.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti
skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos
administracinį teismą.
Teisėjai
Gintautas Koriaginas
Algis Markevičius
Jolanta Medvedevienė