Civilinė byla Nr. e2-243-734-2018

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-20528-2016-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.7;

2.1.;2.1.2.4.1.(S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

Lietuvos Respublikos vardu

2018 m. lapkričio 15 d.

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Raimonda Vansevičienė,

sekretoriaujant Rasai Kaupinytei,

dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui Justui Sakavičiui,

atsakovų P. J., UAB „Sovela“ atstovui advokatui N. P.,

atsakovo UAB „K. A. Vilnius“ atstovei advokato padėjėjai I. K.,

teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Statybų trestas“ patikslintą ieškinį atsakovams V. Ž., P. J., UAB „Sovela“, O. P., UAB „K. A. Vilnius“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo. 

        Teismas

n u s t a t ė:

        ieškovas patikslintu ieškiniu (t.1 el.b.l. 153-163), pareiškimu dėl ieškinio dalyko pakeitimo (t.3, el.b.l. 175-177) prašo: 1) pripažinti niekine ir negaliojančia 2012-10-10 automobilio pirkimo-pardavimo sutartį tarp ieškovo UAB „Statybų trestas“ ir atsakovo V. Ž. nuo jos sudarymo momento; 2) pripažinti niekine ir negaliojančia 2012-10-11 automobilio pirkimo-pardavimo sutartį tarp V. Ž. ir atsakovo P. J. nuo jos sudarymo momento; 3)pripažinti niekine ir negaliojančia 2012-10-18 automobilio pirkimo-pardavimo sutartį tarp P. J. ir atsakovo O. P. nuo jos sudarymo momento; 4) pripažinti niekine ir negaliojančia 2016-02-04 automobilio pirkimo-pardavimo sutartį tarp P. J. ir atsakovo UAB „Sovela“ nuo jos sudarymo momento; 5) pripažinti niekine ir negaliojančia 2016-02-05 automobilio pirkimo-pardavimo sutartį tarp UAB „Sovela“ ir atsakovo UAB „K. A. Vilnius“ nuo jos sudarymo momento. 6) taikyti restituciją pinigais, t.y. priteisti iš atsakovo UAB „K. A. Vilnius“ 24000 Eur  ieškovo UAB „Statybų trestas“ naudai, o atsakovams grąžinti tas pinigų sumas, kurias jie gavo pagal užginčytas sutartis. Tuo atveju, jeigu iki teismo sprendimo priėmimo dienos automobilis nebus perleistas kitiems asmenims ir vis dar bus atsakovo UAB „K. A. Vilnius“ nuosavybėje, panaikinus aukščiau nurodytus sandorius, taikyti restituciją natūroje, t.y. grąžinti automobilį Mersedes-benz CL 63 AMG, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), identifikacinis numeris -WDD2163771A015727 ieškovo UAB „Statybų trestas“ nuosavybėn, o atsakovams grąžinti tas pinigų sumas, kurias jie gavo pagal užginčytas sutartis 7) priteisti ieškovui patirtas bylinėjimosi išlaidas.

        Ieškovo atstovas nurodė: UAB „Statybų trestas“, vykdydama ūkinę komercinę veiklą nusipirko ir iš Vokietijos federacijos 2012-04-26 importavo automobilį Mercedes – Benz CL 63 AMG, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), identifikacinis numeris – WDD2163771A015727. Už Automobilį Bendrovė sumokėjo 42 000 EUR, t.y. 145 017,60 LTL dydžio sumą. Automobilis buvo nupirktas su variklio gedimais, todėl turėjo būti remontuojamas. Bendrovės lėšomis buvo nupirktos detalės ir apmokėtos išlaidos už Automobilio gedimų taisymą. O. A. remonto darbus buvo patikėta V. Ž.. Tačiau baigus remontą,V. Ž. A. B. negrąžino, todėl Bendrovės direktorius žodžiu kreipėsi į V. Ž. su reikalavimu grąžinti Automobilį. Tačiau į Bendrovės direktoriaus raginimus V. Ž. nereagavo. K. V. Žideliui buvo patikėta rūpintis Automobilio remonto darbais, todėl Automobilio registracijos pažymėjimas buvo perduotas V. Ž. kartu su Automobiliu. K. V. Ž. ir Bendrovės direktorių siejo pasitikėjimu grįsti santykiai, todėl V. Ž., pasinaudodamas jam rodomu pasitikėjimu, Bendrovės direktoriui nežinomu būdu, gavo Bendrovės antspaudą, suklastojo Automobilio pirkimo – pardavimo sutartį, suklastojo Bendrovės direktoriaus parašą, neteisėtai panaudojo Bendrovės antspaudą ir tokiu būdu apgaule įgijo nuosavybės teisę į Automobilį, be Bendrovės valios. Pirkimo pardavimo sutartyje buvo nurodyta, kad A. V. Ž. neva perka už 181 500 Lt, tačiau jokių pinigų V. Ž. Bendrovei už Automobilį niekada nemokėjo. Kaip paaiškėjo vėliau, V. Ž., neteisėtai be Bendrovės vadovo žinios įgijęs iš B. A., jį 2012-10-11 pirkimo – pardavimo sutartimi pardavė kitam atsakovui P. J. už 116 000 Lt kainą. Tą pačią dieną (2012-10-11) V. Ž. ir P. J. sudarė Automobilio išpirkimo sutartį, pagal kurią V. Ž. galėjo išpirkti P. J. parduotą Automobilį už 20 000 Eur ir sumokėti 2000 Eur išpirkimo komisinį mokestį. T. A. taip ir nebuvo išpirktas. Ieškovas, sužinojęs apie šiuos sandorius, 2013-07-05 kreipėsi į Rokiškio rajono apylinkės teismą pagal atsakovo deklaruotą gyvenamąją vietą su vindikaciniu ieškiniu dėl Automobilio išreikalavimo iš tuometinio jo tariamo savininko P. J.. Rokiškio rajono apylinkės teisme buvo užvesta civilinė byla Nr. 2-14-126/2014, tačiau bylos nagrinėjimo eigoje P. J. pateikė teismui 2012-10-18 Automobilio pirkimo – pardavimo sutartį, iš kurios buvo matyti, kad jis Automobilį pardavė Ukrainos piliečiui O. P. už 118 000 Lt. K. I. buvo pareiškęs vindikacinį ieškinį, o bylos nagrinėjimo eigoje formaliai pasikeitė Automobilio savininkas, tai Ieškovas buvo priverstas pakeisti byloje atsakovą iš P. J. į O. P.. Tačiau pakeitus atsakovą Molėtų rajono apylinkės teismas 2014-11-03 priėmė nutartį, kuria paliko ieškinį nenagrinėtą, kaip neteismingą Molėtų rajono apylinkės teismui ši nutartis įsiteisėjo 2015-03-24 Panevėžio apygardos teismo nutartimi. Iš VĮ Regitra duomenų ieškovas sužinojo, kad  Automobilis priklauso UAB „K. A. Vilnius“, kuris šį Automobilį 2016-02-05 pirkimo pardavimo sutartimi Nr. APVN_AD16-0658 įsigijo iš UAB „Sovela“ už 28 000 Eur kainą. Pažymėtina, kad  viešais duomenimis iš interneto svetainės www.rekvizitai.lt, UAB „Sovela“ direktoriumi yra tas pats atsakovas P. J. . Ieškovas turi pagrindo manyti, kad Automobilio perleidimo sandoriai: 2012-10-10 tarp UAB „Statybų trestas“ ir V. Ž. neva sudarytas Automobilio pirkimo pardavimo sandoris; 2012-10-11 tarp V. Ž. ir P. J. sudarytas Automobilio pirkimo pardavimo sandoris, 2012-10-18 tarp P. J. ir O. P. sudarytas Automobilio pirkimo pardavimo sandoris, 2016-02-04 tarp P. J. ir UAB ,,Sovela“ sudarytas Automobilio pirkimo – pardavimo sandoris, 2016-02-05 tarp UAB „Sovela“ ir UAB „K. A. Vilnius“ sudarytas Automobilio pirkimo – pardavimo sandoris yra niekiniai ir negaliojantys nuo jų sudarymo dienos. Todėl taikytina restitucija.

Dėl UAB „Statybų trestas“ ir V. Ž. 2012-10-10 sandorio negaliojimo:

 2012-10-10 Automobilio pirkimo – pardavimo sandorio nesudarė UAB „Statybų trestas“ atstovas. Ieškovas turi pagrindo įtarti, kad būtent V. Ž. be Bendrovės direktoriaus žinios ir sutikimo, suklastodamas Bendrovės direktoriaus parašą, sudarė 2012-10-10 Automobilio pirkimo – pardavimo sutartį. Teismo paskirta rašysenos ekspertizė patvirtino, jog 2012-10-10 transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartyje įrašą „A. B.“ įrašė ne A. B..“  2013-09-24 Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje nurodoma, jog tyrimui pateiktoje 2012-10-10 transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartyje įrašą „A. B.“ įrašė V. Ž..“ Taip pat šią aplinkybę patvirtina ir tarp V. Ž. ir Bendrovės direktoriaus A. B. iš karto po dokumento (2012-10-10 Automobilio pirkimo – pardavimo sutarties) suklastojimo įvykęs pokalbis, buvęs užfiksuotas į laikmeną, kurio metu V. Ž. prisipažįsta suklastojęs pirkimo pardavimo sutartį. Kadangi yra neginčijamų įrodymų, jog Bendrovės direktorius A. B. nepasirašė 2012-10-10 Automobilio pirkimo – pardavimo sutarties, laikytina, kad ši sutartis sudaryta galimo neteisėto V. Ž. veiksmo pasekoje, ji yra negaliojanti CK 1.80 str. 1.81 str. numatytais pagrindais, kaip prieštaraujanti teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams (CK 1.5 str. bei CK 1.70 str. 2) ir yra negaliojanti nuo jos sudarymo momento. Todėl laikytina, kad niekada neįvyko tos pasekmės, kurios turėjo įvykti sudarius sandorį, šiuo atveju, V. Ž. netapo Automobilio savininku, o Ieškovas neprarado nuosavybės teisės į Automobilį. Tokiu būdu, V. Ž., nebūdamas Automobilio savininku ir neturėdamas įgaliojimo disponuoti Automobiliu, neturėjo teisės jo parduoti kitam atsakovui P. J. (CK 4.48 str. 1 d.). To pasekoje 2012-10-11 Automobilio pirkimo – pardavimo sandoris tarp V. Ž. ir P. J. negalėjo būti sudaromas, o esant jam sudarytam, jis prieštarauja imperatyviai normai – CK 4.48 str.1 d., todėl taip pat yra niekinis ir negaliojantis CK 1.80 str. nurodytu pagrindu. Tas pats pasakytina ir apie 2016-02-05 Automobilio pirkimo – pardavimo sandorį tarp P. J. valdomos įmonės UAB „Sovela“ ir UAB „K. A. Vilnius“. Šis sandoris yra taip pat niekinis ir negaliojantis aukščiau nurodytu pagrindu. Tiek teismų praktikoje, tiek mokslinėje literatūroje, pripažįstama, kad iš neteisėtumo negali kilti teisė (ex iniuria ius non oritur). Vadinasi, jeigu nuosavybės teisė neatsirado pirmojo negaliojančio sandorio pagrindu, logiška daryti išvadą, kad ji negali būti perleidžiama ir vėlesniais sandoriais (nemo dat principas). Pripažinus 2012-10-10, 2012-10-11, 2016-02-05 ir 2016-06-17 Automobilio pirkimo – pardavimo sutartis niekinėmis, turi būti taikoma restitucija ir šalys grąžinamos į tą padėtį, kurioje buvo iki neteisėtų sandorių sudarymo dienos pagal LR CK 4.96 str. numatytas taisykles.  Nors galutinis Automobilio valdytojas atsakovas UAB „K. A. Vilnius“ galėtų pretenduoti į sąžiningo įgijėjo statusą, tačiau šiuo konkrečiu atveju tai nėra svarbu, kadangi CK 4.96 str. 1 d. numatyta, kad kilnojamas daiktas gali būti išreikalaujamas ir iš sąžiningo įgijėjo, jeigu daiktas yra savininko ar asmens, kuriam savininkas buvo perdavęs jį valdyti, pamestas, arba iš kurio nors iš jų pagrobtas, arba kitaip be jų valios nustojo būti jų valdomas. Šiuo atveju, Ieškovas prarado valdymo teisę į daiktą (Automobilį) būtent nesant Ieškovo valios, kadangi V. Ž. šį Automobilį be Ieškovo žinios neteisėtai pasisavino ir vėliau perleido kitiems asmenims.

Ieškovas

Patikslintame ieškinyje ieškovas prašė pašalinti atsakovą AB SEB bankas ir trečiąjį asmenį UAB „Avisma“ iš šios bylos nagrinėjimo (t.1 el.b.l. 163).

        Atsakovų UAB „Sovela“, P. J. atstovas palaikė atsiliepimo į ieškinį argumentus (t.1, el.b.l. 178-191) ir prašydamas atmesti ieškinį, nurodė, nesant apkaltinamojo nuosprendžio, nėra jokio pagrindo teigti, kad atsakovas V. Ž. neva suklastojo automobilio pirkimo-pardavimo sutartį. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad sutartį šis atsakovas suklastojo, nes V. Ž. saugo nekaltumo prezumpcija. Asmenį kaltu pripažįsta tik teismas, todėl jis laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 2 d., LR Konstitucijos 31 str., LR BPK 44 str.). Ieškovas nepateikė įrodymų, kad ši sutartis nuo jos sudarymo yra negaliojanti, todėl nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo apskritai manyti, kad galėtų negalioti vėlesni sandoriai. LR CK 1.80 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali būti išreikalautas iš jį sąžiningai įgijusio trečiojo asmens išskyrus šio kodekso 4.96 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse numatytus atvejus. LR CK 4.96 straipsnis, reglamentuojantis daikto išreikalavimo iš sąžiningo įgijėjo, taikomas tais atvejais, kai daiktas buvo perleistas trečiajam asmeniui ne pagal ginčijamą, bet pagal kitą sandorį (CK 1.80 str. 4 d., 4.96 str., 6.153 str.). Sisteminė LR CK 1.80 str. 2 - 4 dalių, 6.145 ir 6.153 bei 4.96 straipsnių analizė leidžia daryti išvadą, kad būtent LR CK 4.96 straipsnis taikomas tais atvejais, kai ginčo objektu esantis daiktas yra perleistas trečiajam asmeniui, kurio su buvusiu daikto savininku nesieja prievoliniai teisiniai santykiai, t. y. kai nurodyti asmenys nėra sandorio, kuriuo perleistas tas daiktas, šalys. Tik tuo atveju, jeigu daiktas nėra perleistas pagal kitą sandorį trečiajam asmeniui, tiesioginio sandorio salių ginčas dėl teisės į daiktą sprendžiamas pagal sandorių negaliojimą ir sandorių negaliojimo pasekmes reglamentuojančias teisės normas (LR CK 1.80 str. 2, 3 dalys, 6.145-6.152 str.) (Lietuvos A. T. 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2007). Turto išreikalavimo iš trečiųjų asmenų, įgijusių ginčo turtą pagal pirkimo-pardavimo sandorius, klausimas turėtų būti sprendžiamas taikant daiktinės, o ne prievolių teisės normas (Lietuvos A. T. 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2011). A. P. J. ir UAB „ Sovela) yra sąžiningi ginčo automobilio įgijėjai, ieškovo Ieškinio reikalavimai akivaizdžiai neatitinka nurodomų privalomų sąlygų daiktui iš sąžiningo įgijėjo išreikalauti, dėl ko restitucijos taikymas Atsakovų atžvilgiu šioje byloje yra negalimas. Ginčydamas 2012-10-11 Automobilio pirkimo – pardavimo sutartį tarp atsakovų V. Ž. ir P. J., Ieškovas nurodo, kad „P. J. pats nesudarė 2012-10-11 Automobilio pirkimo – pardavimo sutarties, jo vardą ir pavardę bei parašą suklastojo V. Ž., todėl tokia sutartis negali būti laikoma galiojanti ir sukelti šalims teisių ir pareigų, nes jos galiojimas prieštarautų viešajam interesui ir gerai moralei. Tačiau, pats P. J. pateikė teismui 2012-10-18 Automobilio pirkimo – pardavimo sutartį, iš kurios buvo matyti, kad jis Automobilį pardavė Ukrainos piliečiui O. P. už 118 000 Lt, o tai rodo, kad P. J. buvo šio automobilio savininkas, o be to  Rokiškio rajono apylinkės teismas 2014-11-03 nutartyje konstatavo, jog „vindikacinis ieškinys turi būti pareikštas ne dabartiniam atsakovui byloje P. J., o trečiajam asmeniui O. P.“, todėl teismas laikė, kad Atsakovas P. J. tinkamai perleido nuosavybės teisę atsakovui O. P.. Teismui įsiteisėjusia nutartimi pripažinus, kad Atsakovas P. J. buvo Automobilio savininkas, nebelieka abejonių, kad Antroji sutartis buvo sudaryta teisėtai, tad tokie Ieškovo samprotavimai atmestini kaip teisiškai ir faktiškai nepagrįsti. Atsakovas UAB „Sovela“ taip pat atitinka sąžiningo įgijėjo statusą, kadangi 2016-02-04 Automobilio pirkimo – pardavimo sandorio tarp A. P. J. ir UAB ,,Sovela“ sudarymo metu Atsakovas P. J. sutartyje patvirtino, kad „parduodama transporto priemonė priklauso jam nuosavybės teise, į parduodamą transporto priemonę tretieji asmenys jokių teisių ar pretenzijų neturi, transporto priemonė neareštuota, ji nėra teisinio ginčo objektas, teisė disponuoti ja neatimta ir nepribota“, visi Automobilio dokumentai buvo galiojantys, o VĮ „Regitra“ be jokių kliūčių ar papildomų pastabų įregistravo Atsakovę UAB „Sovela“ kaip naująją Automobilio savininkę. Tas pats pasakytina ir apie 2016-02-05 Automobilio pirkimo – pardavimo sandorį, sudarytą tarp Atsakovės UAB „Sovela“ ir atsakovės UAB „K. A. Vilnius“.Atsakovų atstovas prašo taikyti 3 metų ieškinio senatį, nurodęs, kad remiantis paties Ieškovo pateiktais duomenimis (pokalbio tarp atsakovo V. Ž. ir Ieškovo direktoriaus A. B. garso įrašas, civilinės bylos Nr. 2-14-126/2014 Rokiškio rajono apylinkės teisme medžiaga), Ieškovas apie Pirmosios sutarties egzistavimą ir Automobilio perleidimo trečiajam asmeniui faktą sužinojo iš karto po įvykių, t. y. 2012 m. spalio mėn., todėl terminas pateikti ieškinį dėl Automobilio išreikalavimo baigėsi 2015 m. spalio mėn. Tuo tarpu ieškinį Ieškovas pateikė tik 2016 m. birželio mėn. Atsižvelgiant į tai, LR CK 4.96 straipsnyje įtvirtintas ieškinio senaties terminas akivaizdžiai yra praleistas, todėl Atsakovai teismo prašo taikyti ieškinio senatį ir šiuo pagrindu Ieškovo ieškinį  taip pat atmesti.

        Atsakovo UAB „K. A. Vilnius“ atstovė  nurodė, jog ieškovas neįrodė, kad  2012-10-10 automobilio prikimo pardavimo sutartis, sudaryta tarp UAB „Statybų trestas“ ir V. Ž. yra suklastota, ieškovas nepateikė įrodymų, kad V. Ž. dėl šios veikos būtų nuteistas. Ieškovo pateikto pokalbio, įvykusio tarp V. Ž. ir ieškovo direktoriaus A. B. garso įrašas nepatvirtina tariamo 2012-10-10 sutarties klastojimo fakto, o akivaizdsžiai patvirtina, kad 2012-10-10 sutarties sudarymas tarp V. Ž. ir ieškovo vadovo buvo derinamas, o tokie ir panašūs sandoriai tarp ieškovo vadovo ir V. Ž. buvo susiklosčiusios praktikos dalis. Iš pokalbio aišku, kad ieškovo direktorius ne tik kad žino apie 2012-10-10 sutartį, bet ir kad automobilis yra parduotas konkrečiam ieškovo vadovui žinomam trečiajam asmeniui ir kad ieškovo vadovas su V. Ž. derina automobilio susigrąžinimo galimybes. Šios aplinkybės patvirtina, kad automobilis buvo parduotas su ieškovo valia. Aplinkybė, kad ieškovas negavo apmokėjimo iš V. Ž. pagal 2012-10-10 sutartį nėra pagrindas šią sutartį pripažinti niekine ir negaliojančia. Net jeigu teismas ir pripažintų šią sutartį niekine ir negaliojančia, restitucijos taikymas atsakovo UAB „K. A. Vilnius“ bei kitų, paskesnių automobilio pirkėjų-šioje byloje atsakovų atžvilgiu, yra negalimas. UAB „K. A. Vilnius“ įsigijo automobilį iš UAB „Sovel“, kuri buvo šio automobilio savininkė, automobilio atžvilgiu nebuvo taikomi jokie apribojimai, sutarties sudarymo momentu nebuvo jokių viešai prieinamų duomenų, iš kurių būtų galima abejoti UAB „Sovela“ teisėmis į automobilį, kartu su automobiliu pardavėjas perdavė transporto priemonės dokumentus bei raktelius, VĮ Regitra be jokių pastabų įregistravo 2016-02-05 sutartį ir K. A. Vilnius kaip šio automobilio savininką. Nėra įrodyta, kad ieškovas automobilį prarado dėl to, kad šis buvo pamestas, pavogtas ar kitaip be ieškovo valios nustojo būti valdomas, todėl ieškovo reikalavimas taikyti restitucija pagal LR CK 4.96 str. nuostatas, niekuo nepagrįstas. Taip pat atsakovas nurodo, kad ieškovas praleido 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimą iš sąžiningų įgijėjų, nes apie automobilio perleidimą trečiajam asmeniui ieškovas sužinojo 2012 metų spalio mėnesį, tą patvirtina ieškovo pokalbis su atsakovu V. Ž., o ieškinį atsakovams ieškovas pareiškė 2016 metų birželio mėnesį.

        A. O. Prochor, apklaustas teismo posėdyje 2018-02-19 ( t.4 el.b.l. 185-186)   palaikė atsiliepimo į ieškinį argumentus (t.3 el.b.l.132 -145) ir nurodė, kad 2012-10-18 būdamas Lietuvoje, įsigijo automobilį M. B. CL 63AMG, valst Nr. (duomenys neskelbtini) iš pardavėjo P. J.. Automobilis turėjo techninių gedimų ir buvo parduodamas už patrauklią kainą. Pašalinęs gedimus, jis šiuo automobiliu išvyko į Lenkiją. Atsakovo nuomone, ieškovas neįrodė, kad automobilis priklausė ieškovui. Ieškovas tvirtina, kad automobilį jis įsigijo iš Vokietijos kompanijos „F. S.“, tačiau pagal dokumentus automobilis priklausė Vokietijos piliečiui B. S. nuo 2008-08-05 iki 2012-02-22, o nuo 2012-02-22 automobilį valdė kompanija „M. E.“. Byloje nėra jokių įrodymų, kad šios dvi Vokietijos kompanijos yra susietos veikla. Nėra įrodymų, kad automobilį pirko UAB „Statybų trestas“. Ieškovo pateiktas 2012-05-31 apie 4000 Eur  pervedimą kompanijai „F. S.“ ir 2012-04-25 kasos orderis apie 20000 Eur grynųjų nuėmimą A. B. vardu iš bendrovės sąskaitos neįrodo, kad šios lėšos buvo panaudotos šio automobilio įsigijimui. O be to, ieškovas teigia, kad automobilį įsigijo už 42000 Eur, kai tuo tarpu pateikia dokumentus dėl 24000 Eur.  Prašė ieškinį atmesti, kaip neįrodytą.

Ieškinys atmestinas.

Ieškovas

Ieškovas

Kaip minėta aukščiau, ieškovas LR CK 1.80 str.,1.81 str. pagrindu prašo pripažinti niekine ir negaliojančia tarp ieškovo ir atsakovo V. Ž. sudarytą automobilio pardavimo sutartį ( LR CK 6.305 str.),  kadangi ieškovo atstovas tokios sutarties nepasirašė, todėl ši sutartis yra suklastota ir todėl negaliojanti.

LR CK 1.80 straipsnyje nustatyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja (1 dalis). Kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių negaliojimo pasekmių.

LR CK 6.307 straipsnis nustato, jog pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią pardavėjas parduoda jam nepriklausantį daiktą nebūdamas daikto savininko įgaliotas ar neturėdamas tam teisės pagal įstatymus, gali būti pripažinta negaliojančia pagal daikto savininko, valdytojo arba pirkėjo ieškinį. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad tokia pirkimo–pardavimo sutartis nėra negaliojanti, jeigu pardavėjas pirkimo–pardavimo sutarties įvykdymo metu tapo parduodamo daikto savininku, o 3 dalis nustato, jog jeigu sutartis negaliojančia pripažinta šio straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu, daiktas gražinamas savininkui, išskyrus atvejus, numatytus šio kodekso 4.96 straipsnyje. 

CK 4.96 str. 1 d. numatyta, kad jeigu kilnojamasis daiktas atlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn, ir įgijėjas to nežinojo ir neturėjo žinoti (sąžiningas įgijėjas), tai savininkas turi teisę išreikalauti šį daiktą iš įgijėjo tik tuo atveju, kai daiktas yra savininko ar asmens, kuriam savininkas buvo perdavęs jį valdyti, pamestas, arba iš kurio nors iš jų pagrobtas, arba kitaip be jų valios nustojo būti jų valdomas. Šiuos reikalavimus savininkas gali pareikšti per trejus metus nuo daikto praradimo momento.

Ieškovas

Ieškovas

Nesutiktina su ieškovo argumentais, jog automobilio pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta su V. Ž. turi būti pripažinta niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento, nes šios sutarties ieškovo vadovas nepasirašė, todėl sutartis yra suklastota, pinigų pagal šią sutartį iš atsakovo V. Ž. ieškovas negavo.

Teismo

Ši teismo eksperto išvada nėra pagrindas pripažinti 2012-10-10 transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia vien dėl to, kad nustatyta, kad ginčo sutarties nepasirašė ieškovo vadovas,  nes ieškovo pateikti įrodymai leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog ieškovo vadovas A. B. žinojo apie  apie automobilio pardavimo per atsakovą V. Ž. pardavimo aplinkybes. Tai patvirtina į bylą pateiktas ieškovo ir V. Ž. garso įrašas, kurio stenogramą atliko ieškovas ( t.1 el.b.l. 21-23), šis pokalbis patvirtina ne tik artimus ieškovo vadovo A. B. santykius su V. Ž., bet ir patvirtina, kad   2012-10-10 sutarties sudarymas tarp V. Ž. ir ieškovo vadovo buvo derinamas, o tokie ir panašūs sandoriai tarp ieškovo vadovo ir V. Ž. buvo susiklosčiusios praktikos dalis. Iš pokalbio turinio aišku, kad ieškovo direktorius ne tik kad žino apie 2012-10-10 sutartį, bet ir, kad automobilis yra parduotas konkrečiam ieškovo vadovui žinomam trečiajam asmeniui ir, kad ieškovo vadovas su V. Ž. derina automobilio susigrąžinimo galimybes, aptaria nuogastavimus dėl neatsiskaitymo, dėl sąskaitų-faktūrų neįtraukimo į apskaitą ir pnš.  Šios aplinkybės patvirtina, kad automobilis buvo parduotas su ieškovo valia. Aplinkybė, kad ieškovas negavo apmokėjimo iš V. Ž. pagal 2012-10-10 sutartį nėra pagrindas šią sutartį pripažinti niekine ir negaliojančia. Todėl ieškovo argumentai, jog atsakovas V. Ž. pasinaudodamas jam rodomu pasitikėjimu, Bendrovės direktoriui nežinomu būdu, gavo Bendrovės antspaudą, suklastojo Automobilio pirkimo – pardavimo sutartį, suklastojo Bendrovės direktoriaus parašą, neteisėtai panaudojo Bendrovės antspaudą ir tokiu būdu apgaule įgijo nuosavybės teisę į Automobilį, be Bendrovės valios niekuo neįrodyti ir atmestini kaip nepagrįsti (LR CPK 178 straipsnis).

Net jeigu ir būtų pagrindas panaikinti automobilio pirkimo-pardavimo sandorį, sudarytą tarp ieškovo ir atsakovo V. Ž., atmestini ieškovo argumentai panaikinti kitus ginčo automobilio perleidimo sandorius, nes iš byloje esančių rašytinių įrodymų darytina išvada, jog šio automobilio įgijėjai pagal pirkimo-pardavimo sandorius laikytini  sąžiningais įgijėjais. VĮ „Regitra“ duomenimis ginčo automobilio perleidimo sandoriai registruoti (t.1 el.b.l. 169), pirmasis Lietuvoje šio automobilio savininku nurodytas V. Ž..  Nagrinėjamu atveju Atsakovai yra sąžiningi įgijėjai, kadangi Automobilio įsigijimo sandorius sudarė ir apie tai informavo viešai asmenis, įregistruodami savo nuosavybės teises į Automobilį teisės aktų nustatyta tvarka VĮ „Regitra“ (t.1, el.b.l. 169). Todėl I. I. reikalavimai akivaizdžiai neatitinka nurodomų privalomų sąlygų daiktui iš sąžiningo įgijėjo išreikalauti, dėl ko restitucijos taikymas Atsakovų atžvilgiu šioje byloje būtų negalimas. Nagrinėjamu atveju Atsakovų atžvilgiu galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip (LR CK 6.158 str. 1 d.).

Remiantis aukščiau nurodytais argumentais, ieškovo ieškinys atmestinas, kaip neįrodytas ir nepagrįstas.

Dėl ieškinio senaties:

Iš prijungtos Rokiškio apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-14-126-2014 nustatyta, kad Ieškovas vindikaciniu ieškiniu 2013-07-08 kreipėsi į Rokiškio apylinkės teismą dėl ginčo automobilio išreikalavimo iš atsakovo P. J., teismas 2014-11-03 nutartimi tenkindamas ieškovo prašymą, pakeitė atsakovą iš P. J. į O. P., ieškinį, kaip neteismingą šiam teismui, paliko nenagrinėtu (prijungtos civilinės bylos 2-14-126-2014, t.2, b.l. 65-66), ši teismo nutartis įsiteisėjo Panevėžio apygardos teismo 2015-03-24 nutartimi (prijungtos civilinės bylos Nr. 2-14-126-2014, t.2 b.l. 118-122), Rokiškio apylinkės teismo nutartis įsiteisėjo.

Šioje nagrinėjamoje civilinėje byloje ieškovas ieškinį Vilniaus miesto apylinkės teismui pateikė 2016-06-08, todėl pagal LR CK 1.130 str. nuostatas, ieškovas ieškinio senaties nėra praleidęs. 

Ieškovas

         Pagal LR CPK 93 str. nuostatas: iš ieškovo atsakovo UAB „Sovela“ naudai  priteistina jo patirtos bylinėjimosi išlaidos : 2500 Eur ( t.5, el.b.l. 12-13) (t.5, el.b.l. 14-15).  

        Pagal įstatymą, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, jų dydį bei apmokėjimo tvarką nustato teisingumo ministras ir finansų ministras (CPK 92 straipsnis). Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (naujos redakcijos nuo 2015-01-01 Nr. 2014-12793), minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3 Eur. Remiantis tuo, nustačius, kad susidarė 36,24 Eur  pašto išlaidų, jos priteistinos iš ieškovo valstybės naudai (LR CPK 96 straipsnis).  

Teismas, vadovaudamasis LR CPK 270 - 271 straipsniais,

n u s p r e n d ž i a :

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo UAB „Statybų trestas“ atsakovo UAB „Sovela“ naudai 2500 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovo UAB „Statybų trestas“ 36,24 Eur pašto išlaidų valstybės naudai, lėšas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Grąžinti ieškovui UAB „Statybos trestas“ iš Vilniaus miesto apylinkės teismo depozito sąskaitos 111,69 Eur perteklinę įmoką, lėšas grąžinant į ieškovo sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini).

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja Raimonda Vansevičienė