Administracinė byla Nr. eA-1342-968/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04195-2024-0

Procesinio sprendimo kategorija 8.6.3

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. vasario 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Beatos Martišienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. gruodžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. D. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas M. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. liepos 24 d. sprendimą Nr. 24S173276 (toliau – ir Sprendimas).

2.       Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1.                      Sprendimu nuspręsta pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), išsiuntimą pavedant vykdyti Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT). Nesutiktina su Migracijos departamento išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas dirbo (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijoje iki 2017 m., t. y. nebedirba jau 7 metus. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas teigia, kad iš viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) „Mėlyna ir Geltona“ pažymos matyti, jog pareiškėjas (duomenys neskelbtini). Be to, pareiškėjas Lietuvoje yra įsitvirtinęs, turi socialinius ir šeiminius ryšius – (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete. Pareiškėjas dirba uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Pigu“, darbdavys teigiamai atsiliepia apie pareiškėjo asmenybę ir jo darbą, taip pat jis yra Vilniaus arkivyskupijos Carito Laikinųjų namų savanoris.

2.2.                      Migracijos departamentas nepateikė jokių naujų duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas palaiko (duomenys neskelbtini) politiką, veikia prieš Lietuvos Respublikos vertybes – priešingai, pareiškėjo asmenybė, veikla, teikiamos charakteristikos patvirtina, kad pareiškėjo požiūris į Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos politiką atitinka Lietuvos Respublikos vertybes.

2.3.                      Pareiškėjas šiuo metu yra prieglobsčio prašytojas. Pareiškėjo nuomone, ginčijamas Sprendimas yra išvestinis iš Migracijos departamento sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjui suteikti prieglobstį, ir kurio teisėtumo klausimas yra nagrinėjamas teisme. Kol neatsakyta į klausimą, ar pagrįstai atsisakyta suteikti pareiškėjui prieglobstį, negalima tinkamai įvertinti pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę teisėtumo.

3.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsiliepimas į skundą buvo grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

3.1.                      Klausimas dėl pareiškėjo keliamos grėsmės jau yra išspręstas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2446-1188/2023, o Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) išvada Nr. 18-636 yra pagrįsta įtikinamais bylos duomenimis. Faktas, jog pareiškėjas dirbo (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijoje 2004–2017 m., t. y. iki tol, kol pasiekė pareigūno pensinį amžių, pats savaime suponuoja pagrįstą tikimybę, jog jis gali būti lojalus ir patikimas asmuo, vykdantis (duomenys neskelbtini) valdžios užduotis. Aplinkybės, kad pareiškėjui buvo išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvoje, jog jis dirba, įregistravo santuoką su Lietuvos Respublikos piliete ir kitos pareiškėjo nurodytos aplinkybės nepaneigia VSD nustatytų aplinkybių.

3.2.                      Pareiškėjas kvestionuoja ne Migracijos departamento Sprendimą, o LVAT neskundžiamą nutartį, kuria pareiškėjas pripažintas keliančiu grėsmę nacionaliniam saugumui. LVAT administracinėje byloje Nr. eA-2446-1188/2023 aiškiai nurodė, jog VSD surinkti ir aptarti įrodymai sudarė pagrindą išvadai apie pareiškėjo galimus ryšius su (duomenys neskelbtini) atitinkamomis tarnybomis, kurie nebuvo niekaip paneigti. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie paneigtų VSD išvadą.

3.3.                      Kadangi pareiškėjas kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, išnagrinėjus pareiškėjo prieglobsčio prašymą ir atmetus jį kaip nepagrįstą, Migracijos departamentas turėjo pareigą spręsti klausimą dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

II.

4.       Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2024 m. gruodžio 10 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundą – panaikino Sprendimą ir grąžino Migracijos departamentui klausimą dėl pareiškėjo išsiuntimo nagrinėti iš naujo.

5.       Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, konstatavo, kad iš ginčijamo Sprendimo turinio negalima vienareikšmiškai spręsti, kad buvo tinkamai atliktas kompleksinis visų pareiškėją charakterizuojančių savybių (aplinkybių) (pareigybės, kurią užėmė pareiškėjas, statusas (valstybės tarnautojas, statutinis pareigūnas ir pan.), funkcijos ir su jų vykdymu susijusios aplinkybės (pvz., kokius reikalavimus turi atitikti tokias pareigas užimantis asmuo), šeiminė ir socialinė padėtis, integravimasis, socialiniai ryšiai ir kt.) vertinimas. Neatsižvelgta į tai, kad jis yra vedęs Lietuvos Respublikos pilietę bei visą laiką dirbo, daroma išvada, kad jis turėjo glaudžius ekonominius ir socialinius santykius Lietuvos Respublikoje.

6.       Teismas pažymėjo, kad ginčijamas Sprendimas priimtas neįsigaliojus Migracijos departamento 2024 m. liepos 24 d. sprendimui Nr. 24S173276 dėl pabėgėlio statuso ir laikinosios apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, toks sprendimas pažeidžia pareiškėjo teises ir interesus, saugomus tiek nacionalinio, tiek tarptautinio teisinio reglamentavimo, susijusio su pabėgėlių statuso suteikimu.

7.       Apibendrindamas teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas, formaliai vykdydamas viešojo administravimo funkcijas, neužtikrino pareiškėjui galimybės būti tinkamai išklausytam bei nesurinko pakankamai informacijos, kuri galėtų būti laikoma tinkamu administracinio sprendimo faktiniu pagrindu. Dėl to Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) keliamų reikalavimų. Atsakovas nepakankamai išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo situaciją, dėl ko netinkamai pritaikė teisės normas.

III.

8.       Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir atmesti pareiškėjo skundą.

9.       Atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

9.1.                      Teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir Sprendimo faktinį bei teisinį pagrindą. Sprendimas priimtas ne dėl to, kad pareiškėjui atsisakyta suteikti prieglobstį, o dėl to, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui.

9.2.                      Teismas neatsižvelgė į LVAT 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2446-1188/2023, kuri pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui kontekste turi prejudicinę galią šioje byloje.

9.3.                      Migracijos departamentas įvertino pareiškėjo šeiminius ir kitus ryšius, šis vertinimas atsispindi Sprendime. Teismas ignoravo aplinkybę, kad tiek pareiškėjas, tiek jo sutuoktinė vykdavo į Rusiją ir Baltarusiją.

9.4.                      Teismas nurodė, kad Sprendimas priimtas tą pačią dieną kaip ir sprendimas nesuteikti prieglobsčio pareiškėjui. Tačiau iš teismo sprendimo motyvų nėra aišku, kaip teismas vertina šią aplinkybę ir ar ji sudaro kokį nors pažeidimą. Pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka, nes asmuo dėl rimtų priežasčių gali būti laikomas keliančiu grėsmę valstybės saugumui arba viešajai tvarkai arba buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, nes jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai. Todėl pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir ĮUTP) 139 straipsnio 1 dalies 3 punktą, apskųsto sprendimo vykdymas nėra stabdomas automatiškai. Be to, Sprendimas dėl išsiuntimo priimtas tik išnagrinėjus pareiškėjo prieglobsčio prašymą, įvertinus tai, kad nėra ĮUTP 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių negalima jo išsiųsti iš Lietuvos Respublikos.

9.5.                      Nurodydamas, kad Sprendimas pažeidžia pareiškėjo teises ir interesus, saugomus tiek nacionalinio, tiek tarptautinio teisinio reglamentavimo, susijusio su pabėgėlių statuso suteikimu, teismas peržengė teisminio ginčo ribas. Sprendimą nesuteikti prieglobsčio pareiškėjas apskundė teismui kitoje administracinėje byloje.

10.       Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti. 

11.       Atsiliepime į apeliacinį skundą, be pareiškėjo skunde išdėstytų aplinkybių, nurodoma, kad teismas įvertino pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas nepaneigė teismo argumentų, kad priimant Sprendimą nebuvo tinkamai atliktas kompleksinis visų pareiškėją charakterizuojančių savybių (aplinkybių) vertinimas. Sprendimas yra išvestinis iš atsakovo sprendimo nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso – panaikinus sprendimą dėl pabėgėlio statuso nesuteikimo, pareiškėjas negalėtų būti išsiunčiamas į kilmės valstybę. Atsakovas nepaneigė pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir teisinio vertinimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

12.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. liepos 24 d. sprendimo Nr. 24S173276, kuriuo nuspręsta (duomenys neskelbtini) pilietį pareiškėją M. D. išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), teisėtumo ir pagrįstumo.

13.       Pirmosios instancijos teismas Sprendimą panaikino ir Migracijos departamentui grąžino klausimą dėl pareiškėjo išsiuntimo nagrinėti iš naujo, iš esmės konstatavęs, kad Sprendimas neatitinka VAĮ keliamų reikalavimų. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo spendimu, apeliaciniame skunde, be kita ko, teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir Sprendimo faktinį bei teisinį pagrindą.

14.       Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 86 straipsnyje nustatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (1 d.), kad priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (2 d.), ir kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (3 d.). Taigi teismo sprendimas laikomas teisėtu ir pagrįstu, kai teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje, taip pat kai teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje yra argumentuotai atsakyta į pagrindinius pareiškėjo reikalavimus.

15.       Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl jis privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., LVAT 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008). Pagal ABTĮ 80 straipsnio 1 dalį teisėjai, nagrinėdami bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais. ABTĮ 10 straipsnyje įtvirtinti tyrimo ir betarpiškumo principai ir nustatyta, kad, prireikus teismas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, tiria ex officio (lot. k. pagal pareigas), jis nustato tokio tyrimo mastą ir nėra saistomas administracinės bylos proceso dalyvių prašymų (1 d.), teismas privalo tiesiogiai ištirti visus byloje esančius įrodymus, išskyrus šiame įstatyme nustatytus atvejus (2 d.), teismas savo sprendimą gali pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti teismo posėdyje (3 d.).

16.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, daro išvadą, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paminėtų esminių teismo sprendimui keliamų reikalavimų neatitinka, todėl negali būti pripažintas pagrįstu bei teisėtu.

17.       Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad skundžiamas Sprendimas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos priimtas tą pačią dieną (t. y. 2024 m. liepos 24 d.), kaip ir Migracijos departamento sprendimas Nr. 24S173276 nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (t. y. pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), tačiau niekaip nepaaiškina, kaip ši jo nustatyta aplinkybė susijusi su Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimu. Šiame kontekste paminėtina, kad (i) teisę likti Lietuvos Respublikos teritorijoje įgyja į Lietuvos Respubliką atvykę užsieniečiai, kurie yra prieglobsčio prašytojai (ĮUTP 221 str. 1 d. 2 p.), tačiau teisė likti Lietuvos Respublikos teritorijoje neužkerta kelio priimti ir vykdyti sprendimus dėl užsieniečių grąžinimo į užsienio valstybę ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos šio ĮUTP 125 ir 126 straipsniuose nurodytais pagrindais (ĮUTP 221 str. 3 d.); (ii) užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai (ĮUTP 126 str. 1 d. 3 p.); (iii) sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdomas Regionų administraciniam teismui priėmus nutartį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, kai sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos apskundžiamas teismui, išskyrus atvejus, kai užsienietis turi būti išsiųstas dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai (ĮUTP 128 str. 2 d. 1 p.). Vadinasi, tai, kad Migracijos departamentas nagrinėjo pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio, 2024 m. liepos 24 d. priėmė sprendimą Nr. 24S173276 nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (t. y. pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), o vėliau pastarąjį Migracijos departamento sprendimą pareiškėjas apskundė teismui, savaime nesudaro pagrindo panaikinti Sprendimą, kuriuo nuspręsta pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini).

18.       Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad „<...> iš ginčijamo sprendimo turinio negalima vienareikšmiškai spręsti, kad buvo tinkamai atliktas kompleksinis visų pareiškėją charakterizuojančių savybių (aplinkybių) (pareigybės, kurią užėmė pareiškėjas Policijoje, statusas (valstybės tarnautojas, statutinis pareigūnas ir pan.), funkcijos ir su jų vykdymu susijusios aplinkybės (pvz., kokius reikalavimus turi atitikti tokias pareigas užimantis asmuo), šeiminė ir socialinė padėtis, integravimasis, socialiniai ryšiai ir kt.) vertinimas, kaip to reikalaujama pagal UTPĮ ir LVAT formuojamą teismų praktiką. Neatsižvelgta į tai, kad jis vedęs Lietuvos Respublikos pilietę bei visą laiką dirbo, daroma išvada, kad jis turėjo glaudžius ekonominius ir socialinius santykius Lietuvos Respublikoje“. Tačiau paminėta išvada padaryta visiškai neįvertinus su tuo susijusių pakankamai aiškių Sprendimo motyvų, ABTĮ nustatyta tvarka neištyrus byloje surinktų įrodymų ir, jei reikėjo, nesurinkus papildomų Sprendimo motyvus pagrindžiančių įrodymų. Iš Sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas pareiškėjo išsiuntimo į (duomenys neskelbtini) kontekste pirmiausiai įvertino pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui. Jis, be kita ko, vadovavosi įsiteisėjusioje LVAT 2023 m. gruodžio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2446-1188/2023 (atsižvelgiant į kontekstą, LVAT 2023 m. liepos 26 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-1978-821/2023 nurodymas Sprendime laikytinas akivaizdžiu rašymo apsirikimu) padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo pripažinimo keliančiu grėsmę valstybės saugumui, rėmėsi paminėtoje nutartyje nustatytomis su tuo susijusiomis pareiškėją charakterizuojančiomis aplinkybėmis. Migracijos departamentas atliko savarankišką tų aplinkybių vertinimą (žr., pvz., Sprendimo skyrių „Migracijos departamento vertinimas“). Taip pat Migracijos departamentas Sprendime pakankamai aiškiai, pareiškėjo išsiuntimo į (duomenys neskelbtini) kontekste įvertino pareiškėjo ekonominius, šeiminius ir socialinius ryšius su Lietuvos Respublika (žr., pvz., Sprendimo skyrių „Dėl išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos“).

19.       Pirmosios instancijos teismas niekaip nepagrindžia teiginio esą įvertinus Sprendimo turinį yra pagrindas spręsti, kad Migracijos departamentas „formaliai ir biurokratiškai vykdydamas viešojo administravimo funkcijas, neužtikrino pareiškėjui galimybės būti tinkamai išklausytam“. Šiame kontekste primintina, kad ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, jog skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Tokių duomenų byloje nėra. Todėl teismo išvada, kad priimant Sprendimą buvo pažeista teisė būti išklausytam ir tai esminis viešojo administravimo principų pažeidimas, neatitinka bylos medžiagos.

20.       Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Migracijos departamentas nesurinko pakankamai informacijos, kuri galėtų būti laikoma tinkamu administracinio sprendimo faktiniu pagrindu

21.       Dėl Sprendimo atitikimo bendriesiems reikalavimams individualiam administraciniam aktui, paminėtina, kad tokie reikalavimai įtvirtinti VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 1–8 punktuose. Šio straipsnio 5 dalies 5–6 punktuose, be kita ko numatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (VAĮ 10 str. 5 d. 5 p.) ir administracinio sprendimo motyvai (VAĮ 10 str. 5 d. 6 p.).

22.       LVAT praktikoje yra konstatuota, kad kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 10 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialiosios teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose. Šia teisės norma iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai.

23.       Teisėjų kolegija, įvertinusi Sprendimo turinį bei vadovaudamasi aukščiau išdėstytu ginčui aktualiu teisiniu reguliavimu ir teismų praktika, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Sprendimas neatitinka VAĮ nuostatų. Sprendime nurodytas tiek faktinis, tiek teisinis Sprendimo priėmimo pagrindas ir jo pasekmės suinteresuotiems asmenims suprantamos. Sprendimo turinys savaime nesudarė reikšmingų kliūčių pareiškėjui ginti savo subjektines teises teisme.

24.       Pirmosios instancijos teismas konstatavęs, kad Sprendimas neatitinka VAĮ nuostatų, nustatyta tvarka nesurinko ir tinkamai neištyrė byloje esančių įrodymų dėl šio Sprendimo pagrįstumo iš esmės. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini. Vien tik apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą.

25.       Apibendrinant nurodytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė. Pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir administracinė byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. gruodžio 10 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Regionų administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                Rytis Krasauskas

Beata Martišienė

Skirgailė Žalimienė