LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. vasario 18 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Viginto Višinskio teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 19 d. nutarties,  kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-3453-260/2009 pagal ieškovo V. S. ieškinį atsakovui A. M. dėl nuostolių atlyginimo, tretysis asmuo UAB „Saulėgrąžų vaistinė“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

Ieškovas UAB „Saulėgrąžų vaistinė“  akcininkas V. S., pateikęs teismui ieškinį  dėl  809189,40 Lt  nuostolių atlyginimo  bei  palūkanų  priteisimo  trečiojo asmens UAB „Saulėgrąžų vaistinė“ naudai  iš  atsakovo  A. M.,  prašė taikyti  laikinąsias  apsaugos priemones – areštą  atsakovo  turtui. Ieškovas nurodė, kad reikalaujama iš atsakovo  suma  didelė,  yra  grėsmė, kad, sužinojęs  apie  ieškinio pateikimą teismui,  atsakovas  gali  turtą  paslėpti,  dėl ko, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti nebeįmanomas.

Kauno apygardos teismas 2009 m. lapkričio 19 d. nutartimi ieškovo prašymą patenkino ir ieškovo  V. S. pareikšto ieškinio trečiojo asmens UAB „Saulėgrąžų vaistinė“ naudai reikalavimui dėl 809189,40 Lt nuostolių atlyginimo priteisimo užtikrinti šio reikalavimo ribose areštavo atsakovo A. M. priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, akcijas, uždraudžiant tokiu turtu disponuoti ar bet  kokiu  būdu  jį apsunkinti, taip  pat pinigines lėšas ir atsakovui priklausančias turtines teises, esančias skolininko banko sąskaitose,  pas skolininką arba trečiuosius asmenis.

Teismas nurodė, kad pagrindinis laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo teisėtumo kriterijus yra nurodytas CPK 144 straipsnyje, kurio pirmoje dalyje numatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės taikomos, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas sprendė, jog ieškovo  prašymas  pagrįstas, kadangi ginčas turtinio pobūdžio,  prašoma priteisti suma yra pakankamai didelė (809189,40 Lt),  todėl, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, skolininkas gali savo turimą turtą perleisti tretiesiems asmenims ir taip apsunkinti teismo įsakymo įvykdymą arba padaryti jį nebeįmanomą.

Atskiruoju skundu atsakovas A. M. prašo Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 19 d. nutartį panaikinti. Nurodo šiuos argumentus:

1. Nėra rizikos, kad sprendimas gali būti neįvykdytas, nes ieškovo žinioje yra pakankamas kiekis atsakovo turto. V. S. piniginė prievolė A. M. viršija pareikšto ieškinio sumą, nes pagal 2009 m. vasario 6 d. akcijų pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 08/4 A. M. yra piniginės prievolės, kurios vertė 260 654 EUR, t. y. 899 270 Lt kreditorius, o V. S. yra šios prievolės skolininkas.

2. Teismas be pagrindo net minimaliai nevertino ieškinio pagrįstumo, o ieškinys konkrečiu atveju, atsakovo nuomone, yra nepagrįstas.

3. Ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ypač didelei sumai, piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, todėl teismas šioje situacijoje turėjo paprašyti ieškovo galimų nuostolių užtikrinimo (CPK 147 str. 1 d.).

4. Teismas visiškai nepagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones nepranešęs atsakovui, nes nebuvo jokios realios grėsmės ieškovo interesams. Tuo tarpu, jei klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtų nagrinėjamas pranešus atsakovui, pastarojo nuomone, atsakovas būtų pateikęs tikruosius ieškinio pateikimo motyvus bei pateikęs faktinius duomenis apie ieškovo valdomą atsakovo turtą (turtinę teisę), kurio vertė didesnė nei ieškinio suma. Tokiu būdu klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtų buvę galima išnagrinėti bent jau išklausius abi puses.

Atsiliepimu į atsakovo atskirąjį skundą ieškovas prašo atsakovo atskirąjį skundą atmesti bei Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 19 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo šiuos argumentus:

1. Pagal 2009 m. vasario 6 d. akcijų pirkimo – pardavimo sutartį V. S. įsipareigojo akcijų pardavimo tračiajam asmeniui atveju sumokėti A. M. sėkmės mokestį, neviršijantį 260 658 EUR sumos, tačiau pažymėtina, kad šis mokestis gali būti gerokai mažesnis.

2. Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas sprendžia nenagrinėdamas ir nespręsdamas ieškinio pagrįstumo.

3. Ieškinio suma yra labai didelė ir tai padidina galimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Atitinkamai atsakovas neįrodė, kad ieškinio suma jam nėra didelė, ir tokiu būdu nepaneigė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės. Tuo tarpu UAB „Saulėgrąžų vaistinė“ akcijų pirkimo – pardavimo sutartis neįrodo, kad atsakovo kažkada gausimos pajamos atitiks sutartyje nurodytą maksimalų dydį.

4. Teismas negali savo iniciatyva taikyti laikinųjų apsaugos priemonių ir nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, išskyrus atvejus, kai yra būtina apginti viešąjį interesą (CPK 144 str. 2 d.). Atitinkamai atsakovas bet kada gali kreiptis į bylą nagrinėjantį pirmosios instancijos teismą ir prašyti taikyti nuostolių atlyginimo užtikrinimą.

Atskirasis skundas netenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu, jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio teismo sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą. Tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad, jų nesiėmus, būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Tačiau, teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimo įvykdymui, o pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė.

Iš Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 1 d. nutarties aišku, kad pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė įvertinęs ieškinio reikalavimo dydį. Teismų praktikoje suformuota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 2-127/2005, 2-105/2006, 2-397/2005, 2-782/2007). Nagrinėjamoje byloje ieškovas pareiškė 809 189,40 Lt turtinį reikalavimą, todėl vien reikalavimo dydis patvirtina, kad yra grėsmė, jog atsakovas gali neįvykdyti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo. Atitinkamai apeliantas nepateikė įrodymų, kad reikalaujama pinigų suma jam nėra didelė ar kad nėra grėsmės būsimo teismo sprendimo, jeigu jis būtų palankus ieškovui, įvykdymui. Tiesa, apeliantas nurodo, kad paties ieškovo žinioje yra atsakovo turto, viršijančio ieškinio sumą. Tačiau, visų pirma, pažymėtina, kad atsakovo perduotos ieškovui turtinės teisės pagal 2009 m. vasario 6 d. akcijų pirkimo – pardavimo sutartį (b. l. 19 – 25) vertė šiuo metu nėra aiški (atsakovas, apskaičiuodamas ieškovui perduotų akcijų vertę, vadovaujasi 2007 m. lapkričio 28 d. pasiūlymu (b. l. 26 – 29), tačiau šie duomenys yra pasenę), o pagal minėtą sutartį tarp šalių atsiradę teisiniai santykiai nėra susiję su nagrinėjamoje civilinėje byloje atsakovui pareikštu turtiniu reikalavimu. Be to, pažymėtina, kad ieškinys pareikštas UAB „Saulėgrąžų vaistinė“ naudai (b. l. 8), o minėta UAB „Saulėgrąžų vaistinė“ akcijų pirkimo – pardavimo sutartis susijusi išimtinai su ieškovo ir atsakovo kaip fizinių asmenų tarpusavio teisiniais santykiais.

Atsakovo nuomone, ieškinys yra nepagrįstas ir teismas turėjo bent minimaliai įvertinti ieškinio pagrįstumą. Tačiau net ir atskirajame skunde nurodomoje Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-949/2008 pažymėta, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra nuosekliai laikomasi pozicijos, jog sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą nėra sprendžiama, ar ieškinio reikalavimas, kuriam užtikrinti yra prašoma laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, yra pagrįstas ir tenkintinas, nes ieškinio pagrįstumo klausimas yra sprendžiamas išnagrinėjus bylą iš esmės, tai yra įvertinus visus abiejų ginčo šalių argumentus bei įrodymus, kuriais jos grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus.

Atsakovas atskirajame skunde nurodo, kad teismas nagrinėjamu atveju turėjo prašyti ieškovo galimų nuostolių užtikrinimo (CPK 147 str. 1 d.), tačiau pažymėtina, kad tai nėra teismo pareiga, o Kauno apygardos eismo 2009 m. lapkričio 19 d. nutartis neatima galimybės atsakovui pasinaudoti CPK 147 str. numatytomis galimybėmis jo paties iniciatyva pateikiant prašymą bylą nagrinėjančiam pirmosios instancijos teismui.

Apeliantas taip pat nesutinka dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jam nepranešus. CPK 148 straipsnio pirmojoje dalyje yra numatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos nepranešus atsakovui išimtiniais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą. Taigi teisė spręsti, ar yra reali grėsmė, jog pranešimas apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą, priklauso teismui. Prevencinė laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis lemia tai, kad jos turi būti taikomos operatyviai (CPK 148 str. 1 d.), o nepranešimas atsakovui priimant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo savaime nereiškia šiuo klausimu priimtos nutarties neteisėtumo ir nepagrįstumo. Teismo nutartis dėl proceso teisės normų pažeidimo gali būti panaikinta tik tuomet, kai dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręstas procesinis klausimas (CPK 329 str. 1 d., 338 str.). Tačiau nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo konstatuoti, kad nepranešimas atsakovui apie laikinąsias apsaugos priemones pažeidė jo procesines teises.

Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, naikinti Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 19 d. nutartį, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės atsakovo turtui, nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1  punktu,

n u t a r i a :

Palikti Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 19 d. nutartį nepakeistą.