Civilinė byla Nr. e2A-50-642/2022

Teisminio proceso Nr. 2-06-3-08423-2020-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.1;

2.6.8.9; 2.6.8.10; 2.6.8.11.1; 2.6.8.12;

3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20

(S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

       N U TA R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

       2022 m. vasario 15 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erinijos Kazlauskienės, Larisos Šimanskienės ir Danutės Žvinklytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), 

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės ribotos atsakomybės bendrovės (toliau – RAB) „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1003-911/2021 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovei ribotos atsakomybės bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ dėl skolos priteisimo ir sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“ prašė iš atsakovės ribotos atsakomybės bendrovės (toliau – RAB) „(duomenys neskelbtini)“ priteisti 33 800,40 Eur skolą, 6 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas, taip pat pripažinti atsakovės vienašalį 2013 m. vasario 1 d. užsienio kelionių operatoriaus kelionių realizavimo agentavimo sutarties nutraukimą neteisėtu.

2.       Reikalavimo pagrindu ieškovė nurodė aplinkybes, kad 2013 m. vasario 1 d. ieškovė su atsakove sudarė užsienio kelionių operatoriaus kelionių realizavimo agentavimo sutartį (toliau – Sutartis), kuria atsakovė RAB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojo savo vardu, tačiau UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaita vykdyti veiksmus, susijusius su turistinio produkto, t. y. apgyvendinimo, pervežimo, turistų maitinimo, ekskursijų, gidų-vertėjų ir kitų paslaugų realizavimu Rusijos rinkoje, o ieškovė įsipareigojo sumokėti už tai atsakovei atlyginimą. Sutarties 1.2. dalyje šalys numatė, kad įgaliotojas, t. y. ieškovė, turistams teikia visą paslaugų kompleksą – apgyvendinimą, pervežimą, maitinimą, ekskursijų, gidų-vertėjų ir kt. paslaugas, o atsakovei buvo numatyta pareiga organizuoti tik turistų draudimą ir pagalbą jiems gaunant vizas įvažiavimui į Lietuvą (Sutarties 1.5 dalis). Sutarties 1.6, 3.1 dalys numatė, kad piniginės lėšos, kurias atsakovė gauna iš turistų už parduotą turistinį produktą, yra ieškovės nuosavybė ir turi būti pervestos ieškovei pagal jos nurodytus rekvizitus per 30 dienų, tačiau ne vėliau kaip per 90 dienų, po to, kai jas į savo sąskaitą gauna atsakovė, išskaitant atsakovei priklausantį atlyginimą ir išlaidas, susijusias su sutarties vykdymu. Pagal Sutarties 2.5 punktą, RAB „(duomenys neskelbtini)“ privalėjo ieškovei kas mėnesį ne vėliau kaip per 10 dienų pasibaigus kiekvienam ataskaitiniam periodui pateikti ataskaitą apie atliktą darbą. Sutarties 2.9.2 dalyje šalys susitarė, kad ieškovė turi atlyginti atsakovei išlaidas, susijusias su pavedimų pagal šią sutartį vykdymu, tačiau tik tuo atveju, jei nurodytas išlaidas atsakovė turėjo ieškovės nurodymu, jos yra nurodytos atsakovės ataskaitoje ir pateikus visus pirminius dokumentus, patvirtinančius atsakovės išlaidas. Atsakovė ieškovei pateikė ataskaitas apie 2017 metų balandžio–rugsėjo mėnesiais atliktus darbus, kuriose atsirado nauja grafa „Tame tarpe kitų įgaliotojų paslaugos“, kurios iki 2017 m. balandžio 1 d. Sutarties nutraukimo nebuvo. Už šias „kitų įgaliotojų paslaugas“ ataskaitose atsakovė nurodo patyrusi 33 800,40 Eur išlaidų. Atsakovė už 2017 m. balandžio–rugsėjo mėnesius pateiktose ataskaitose iš ieškovei mokėtinų lėšų, gautų už turistinio produkto platinimą, išskaičiuodama tariamas išlaidas už „kitų įgaliotojų paslaugas“, nepagrindė tokių išlaidų pirminiais dokumentais, jų ieškovei nepateikė, nenurodė, kokiems konkretiems asmenimis ir už kokias konkrečiai paslaugas tokios išlaidos buvo patirtos. Ieškovė, elektroniniu paštu gavusi atsakovės vadovės I. B. siųstas minėtas ataskaitas, 2017 m. birželio 23 d. taip pat elektroniniu paštu atsakovei išsiuntė raštą, kuriame nurodė, kad ataskaitų patvirtinti negali, nes nepateiktos lydimosios CDS laikmenos, kuriose būtų pateiktos detalizuotos ataskaitos ir prašyta tokias ataskaitas pateikti. Taip pat prašyta pateikti detalią informaciją apie naujai ataskaitose atsiradusioje grafoje „įskaitant kitų įgaliotojų paslaugas“ nurodytas paslaugas. Tačiau atsakovė į raginimus pateikti informaciją ir pagrįsti priežastis, dėl kurių ieškovei išmokėjo 33 800,40 Eur mažiau iš turistų gautų lėšų, negu privalėjo sumokėti pagal Sutartį, visiškai nereagavo, nepagrindė atitinkamo dydžio ieškovei pagal Sutartį nuosavybės teise priklausančių lėšų nesumokėjimo. Taip pat ieškovė įrodinėjo neteisėtus atsakovės veiksmus, susijusius su vienašaliu Sutarties nutraukimu. Ieškovė nurodė, kad 2013 m. vasario 1 d. Sutartis buvo sudaryta apibrėžtam terminui – penkeriems metams, tai yra iki 2018 m. vasario 1 d., tačiau atsakovė pateiktame 2017 m. kovo 31 d. rašte nenurodė absoliučiai jokių priežasčių, dėl kurių itin skubiai – vos per vieną dieną – nutraukė ilgametę Sutartį, nesuėjus šios Sutarties galiojimo terminui. Ieškovės nuomone, Sutartį atsakovė nutraukė be svarbios priežasties, todėl Sutarties nutraukimas turėtų būti pripažintas neteisėtu.

3.       Atsakovė, nesutikdama su ieškiniu, pateikė atsiliepimą į ieškinį, prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad RAB ,,(duomenys neskelbtini)“ yra juridinis asmuo, įregistruotas Rusijos Federacijoje, ir veikia Rusijos Federacijos teritorijoje. Sudarydamos 2013 m. vasario 1 d. sutartį šalys vadovavosi Rusijos teises normomis ir nustatė Rusijos Federacijos teisės aktus kaip jų santykiams taikytiną teisę. Pagal Sutarties sąlygas, atsakovė įsipareigojo savo vardu, tačiau ieškovės sąskaita atlikti veiksmus turizmo produktui parduoti Rusijos rinkoje, o ieškovė įsipareigojo sumokėti atsakovei mokestį už suteiktas paslaugas (Sutarties 1.1 punktas). Sudarytoje sutartyje nebuvo draudimo agentui sudaryti kompleksinį kelionių produktą, kuriame būtų galima derinti kelių kelionių organizatorių paslaugas, jei tai atitinka kliento reikalavimus ir pageidavimus. Šiuo atžvilgiu atsakovė, siekdama aukščiausios kokybės paslaugų galutiniam vartotojui, apjungė kelių įmonių, teikiančių įvairias paslaugas turizmo srityje, galimybes. Pagal tarp šalių sudarytos sutarties sąlygas (1.4 punktas) turistinio produkto, kai jį realizuoja tretiesiems asmenims, kainą nustato Agentas, suderinęs tai su Įgaliotoju. Paraiškoje ir patvirtinime nurodomas pilnas užsakytų iš Įgaliotojo – ieškovės –paslaugų sąrašas ir visa jų kaina, kuri turi būti apmokėta Įgaliotojui. Tokiu būdu ieškovei buvo sumokėta už visas iš jos užsakytas ir jos patvirtintas paslaugas arba paslaugų paketą (turistinį produktą). Paraiškos dėl paslaugų, užsakytų iš kitų įgaliotojų, ieškovei nebuvo siunčiamos. Nei patvirtinimo, nei suderinimo ar sąskaitos už juos iš ieškovės nebuvo gauta. Taigi reikalavimas sumokėti šių paslaugų išlaidas ieškovei yra nepagrįstas. Viskas, kas buvo užsakyta papildomai iš kitų atstovų, nėra papildomas RAB „(duomenys neskelbtini)“ pelnas – tai yra papildomos paslaugos, teikiamos klientams, o pelnas, susidaręs užsakant šias papildomas paslaugas, buvo padalytas su ieškove pagal susitarimą. Ieškovei buvo pervedamos lėšos tik už tą jos suformuotą turizmo produkto ir paslaugų dalį, kuri buvo nurodyta atitinkamose Agento ataskaitose. Atskiroje ataskaitos grafoje – kitų įgaliotojų paslaugos – yra pateikta informacija apie paslaugų, kurios buvo perkamos ne iš ieškovės, o iš kitų įmonių, kainą. Kaip matyti iš ieškovės reikalavimų, ieškovė reikalauja būtent pinigų, kuriuos RAB „(duomenys neskelbtini)“ sumokėjo kitiems įgaliotojams už jų paslaugas, o tai, atsakovės nuomone, yra neteisėta. Taip pat atsakovė nurodo, kad ieškovės teiginys, jog atsakovė neturėjo teisės vienašališkai atsisakyti sutarties, nėra pagrįstas įstatymo normomis, kadangi Sutarčiai tarp šalių turėtų būti taikomos Rusijos teisės aktų normos (Sutarties 7.3 punktas). Pagal Rusijos Federacijos civilinio kodekso (toliau – CK RF) 310 straipsnio reikalavimus „Vienpusis prievolės sąlygų pakeitimas susijusios su visų jos šalių vykdoma verslo veikla, arba vienašališkas atsisakymas vykdyti šią pareigą leidžiamas šio kodekso numatytais atvejais, kitų teisės aktų ar susitarimo numatytais atvejais“. Pagal CK RF 450 straipsnio 1 dalį, teisę į vienašališką sutarties (sutarties vykdymą) atsisakymą (310 straipsnis), numatytą šiame kodekse, kituose įstatymuose, kituose teisės aktuose ar sutartyje, teisę turinti šalis gali įgyvendinti, pranešant kitai šaliai apie sutarties (sutarties vykdymą) nutraukimą. Sutartis nutraukiama nuo šio pranešimo gavimo momento, nebent šiame kodekse, kituose įstatymuose, kituose teisės aktuose ar sutartyje numatyta kitaip. Taigi šalių sudarytos Sutarties 8.3 punktas suteikia Agentui RAB „(duomenys neskelbtini)“ teisę atsisakyti sutarties, išsiunčiant rašytinį pranešimą įgaliotojui. Laikoma, kad sutartis yra nutraukta nuo to momento, kai įgaliotojas gauna Agento pranešimą. Ieškovė neneigia, kad tokį pranešimą agentas išsiuntė 2017 m. kovo 31 d., o įgaliotojas gavo 2017 m. balandžio 1 d. Tuo pačiu metu nei dabartinių Rusijos Federacijos teisės aktų nuostatos, nei pati sutartis nesusieta vienašališko sutarties atsisakymo galimybės su jokiomis svariomis priežastimis, kaip nurodė ieškovė. Be to, atsakovė mano, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą, kadangi ieškovė apie vienašališką sutarties nutraukimą sužinojo 2017 m. balandžio 1 d., o į teismą kreipėsi tik 2020 m. lapkričio 25 d., tai yra pasibaigus 3 metų laikotarpiui, todėl prašo taikyti ieškinio senatį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 20 d. sprendimu teismas nusprendė ieškinį tenkinti. Teismas pripažino atsakovės RAB „(duomenys neskelbtini)“ vienašališką 2013 m. vasario 1 d. Užsienio kelionių operatoriaus kelionių realizavimo agentavimo sutarties Nr. 1 nutraukimą neteisėtu. Teismas nusprendė priteisti iš atsakovės RAB „(duomenys neskelbtini)“ 33 800,40 Eur skolą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 33 800,40 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. gruodžio 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2 645,80 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovei UAB „(duomenys neskelbtini)“.

5.       Dėl ginčui spręsti taikytinos teisės, teismas nurodė, kad iš šalių paaiškinimų,                          2013 m. vasario 1 d. šalių sudarytos sutarties turinio galima spręsti, kad minėtu susitarimu nėra įtvirtintas šalių susitarimas dėl Rusijos Federacijos teisės taikymo tarp šalių susidariusiam teisiniam santykiui. Tai, kad 2013 m. vasario 1 d. sutarties 7.3 punkte yra numatyta, kad „sprendžiant šia sutartimi nesureguliuotus ir papildomų susitarimų klausimus šalys vadovaujasi galiojančiais Rusijos Federacijos įstatymais“, nėra pagrindas konstatuoti išvadai dėl Rusijos Federacijos teisės taikymo šalių teisiniam santykiui. Teismas 7.3 punkto nuostatą vertina kaip šalių susitarimą dėl Rusijos Federacijos teisės taikymo tik tuo atveju, jeigu kyla 2013 m. vasario 1 d. sutartimi neaptarti klausimai bei įvyksta papildomi šalių susitarimai. Šiuo atveju 2013 m. vasario 1 d. sutartimi šalys susitarė dėl turistinio produkto realizavimo, tarpusavio atsiskaitymo tvarkos, atsakomybės ir kt. sąlygų. Tarp šalių kilusio ginčo dalis yra turtinio pobūdžio – dėl piniginės sumos priteisimo, ir šis ginčas tiesiogiai kyla iš 2013 m. vasario 1 d. šalių sutarties vykdymo.

6.       Teismas pažymėjo, kad kita šalių ginčo dalis yra dėl neturtinio reikalavimo pripažinti neteisėtu minėtos sutarties nutraukimą. 2013 m. vasario 1 d. sutarties 8 dalis reglamentuoja sutarties keitimo, nutraukimo tvarką. Sutarties 8.3 punktas nustato, kad atsakovė turi teisę atsisakyti šios sutarties, nusiųsdama raštišką pranešimą ieškovei. Sutartis laikoma nutraukta nuo to momento, kai ieškovė gauna atsakovės pranešimą, jei pranešime nenumatytas vėlesnis sutarties nutraukimo laikas. Taigi, sutarties nutraukimo klausimas yra aptariamas šalių      2013 m. vasario 1 d. sutartyje, todėl šis klausimas negali būti laikomas sutartimi neaptartu ar šalių papildomu susitarimu. Teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, jog 2013 m. vasario 1 d. sutartimi šalys nesusitarė dėl Rusijos Federacijos teisės taikymo tarp šalių susidariusiam teisiniam santykiui.

7.       Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nustatyta, jog atsakovė teismui pateikė Rusijos Federacijos civilinio kodekso 10 straipsnio 1 ir 2 dalies, 195 straipsnio, 196 straipsnio 1 dalies, 199 straipsnio 1 ir 2 dalies, 200 straipsnio 1 ir 2 dalies, 310 straipsnio 2 dalies, 450.1 straipsnio 1 ir 2 dalies ir jų vertimą į lietuvių kalbą ir prašė, remiantis šiomis teisės normomis, ieškinį atmesti. Atsakovė byloje nepateikė oficialaus minėtų teisės normų aiškinimo, jų taikymo praktikos, doktrinos. Taip pat atsakovė atsiliepime cituoja ir remiasi Rusijos Federacijos federaliniu įstatymu „Dėl turistinės veiklos Rusijos Federacijoje pagrindų“, Rusijos Federacijos civiliniu kodeksu, tačiau, kaip tai numato CK 1.12 straipsnio 2 dalis, CPK 808 straipsnio 2 dalis, nepateikė Sutarties sudarymo ir nutraukimą dieną galiojusių originalių šių teisės aktų redakcijų su vertimu į lietuvių kalbą, kad būtų galima nustatyti jų turinį.

8.       Teismas priėjo prie išvados, kad šalims 2013 m. vasario 1 d. sutartimi nesusitarus dėl užsienio teisės taikymo šalių teisiniam santykiui, taip pat atsakovei neįvykdžius pareigos pateikti pakankamą informaciją apie, jos teigimu, šalių teisiniams santykiams taikytiną Rusijos Federacijos teisę, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo taikyti užsienio teisę, todėl byloje šalių ginčo sprendimui bus taikomos Lietuvos Respublikos teisės normos.

9.       Dėl šalių teisinių santykių kvalifikavimo, teismas, atsižvelgęs į sutarties sąlygas, taip pat į tai, kad abi šalys yra verslininkai, kurie pasirašė sutartį dėl tarpininkavimo už atlyginimą, pripažino, jog šalių pasirašyta ginčo sutartis yra komercinio atstovavimo sutartis (CK 2. 152 straipsnio 1 dalis).

10.       Teismas pažymėjo, kad atsakovė, nesutikdama su ieškovės prašymu pripažinti, jog atsakovė neteisėtai nutraukė Sutartį, prašo taikyti ieškinio senatį, remdamasi Rusijos Federacijos civilinio kodekso 196 straipsniu, kuris nustato, jog bendrasis ieškinio senaties terminas yra 3 metai. Pirmosios instancijos teismas atsakovės argumentą dėl minėtos Rusijos Federacijos civilinio kodekso 196 straipsnio nuostatos taikymo atmetė kaip nepagrįstą, kadangi byloje teismas nustatė, kad nėra pagrindo taikyti šalių teisiniams santykiams, kilusiems iš sudarytos 2013 m. vasario 1 d. sutarties, Rusijos Federacijos teisės.

11.       Dėl vienašališko sutarties nutraukimo, teismas konstatavo, jog byloje nustatyta, kad           2017 m. kovo 31 d. pranešimu atsakovė informavo ieškovę, kad ji nutraukia sutartį nuo 2017 m. balandžio 1 d. Kadangi šalys sutarties 8.3 punktu susitarė dėl galimybės atsakovei vienašališkai nutraukti sutartį, teismas pripažino, kad atsakovė turėjo teisę vienašališkai nutraukti sutartį (CK 6.217 straipsnio 5 dalis).

12.       Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju šalių sutartis buvo terminuota, kuri tęsėsi 4 metus, todėl atsakovė apie sutarties nutraukimą turėjo informuoti ieškovę prieš 4 mėnesius (CK 2.165 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 2.166 straipsnis, Civilinio kodekso antrosios knygos komentaras, CK 2.166 straipsnis (322-323 p.). Teismas pripažino, kad atsakovė                    2017 m. kovo 31 d. išsiuntusi ieškovei pranešimą, jog nuo 2017 m. balandžio 1 d. nutraukia sutartį, t. y. ieškovę informavusi tik prieš 1 dieną, nesilaikė įstatyme nustatyto termino, todėl atsakovės vienašališkas 2013 m. vasario 1 d. šalių sutarties nutraukimas pripažįstamas neteisėtu.

13.       Dėl skolos priteisimo, teismas nurodė, kad iš šalių paaiškinimų, rašytinės bylos medžiagos nustatyta, kad šalys vykdė elektroninį susirašinėjimą dėl ataskaitų už laikotarpį nuo 2017 m. balandžio iki rugsėjo mėnesio pateikimo, tačiau atsakovė nepateikė ieškovei detalių skaičiavimų apie patirtas išlaidas, kurias ji sumokėjo kitiems asmenims, nenurodė šių asmenų pavadinimų, kokios paslaugos buvo įgytos ir kiek konkrečiai už gautas paslaugas patyrė išlaidų. Taip pat atsakovė nepateikė tai pagrindžiančių dokumentų. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė taip pat nenurodė ir nepateikė į bylą įrodymų apie tai, kokias konkrečiai ji patyrė išlaidas už kitų asmenų suteiktas paslaugas, susijusias su 2014 m. vasario 1 d. sutarties vykdymu už laikotarpį nuo 2017 m. balandžio iki rugsėjo mėnesio.

14.       Teismas nurodė, kad atsakovė neįrodė, jog per laikotarpį nuo 2017 m. balandžio iki rugsėjo mėnesio įskaitytinai patyrė papildomas išlaidas, susijusias su 2014 m. vasario 1 d. sutarties vykdymu, todėl nepagrįstai nesumokėjo 33 800,40 Eur sumos ieškovei. Dėl šių priežasčių teismas nusprendė tenkinti ieškovės reikalavimą dėl 33 800,40 Eur sumos priteisimo.

                                 III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

15.       Apeliaciniu skundu atsakovė (toliau – ir apeliantė) RAB „(duomenys neskelbtini)“ prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 20 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1003-911/2021 ir bylos dalį dėl reikalavimo pripažinti Sutarties nutraukimą neteisėtu nutraukti kaip nenagrinėtiną teisme; dėl likusios dalies priimti naują sprendimą – UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį dėl skolos priteisimo atmesti; priteisti iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliantei RAB „(duomenys neskelbtini)“ visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai apeliacinio skundo motyvai:

15.1.                      Priimdamas skundžiamą sprendimą, žemesnės instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog ieškovo reikalavimas pripažinti Sutarties nutraukimą neteisėtu negali būti nagrinėjamas teisme, kadangi tokio reikalavimo patenkinimas nesukuria materialinių teisinių pasekmių. Esant tokioms aplinkybėms, apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas privalėjo atsisakyti priimti ieškinį šioje dalyje, remiantis CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatomis.

15.2.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė remtis Rusijos Federacijos teise ir ginčą išnagrinėjo, taikydamas Lietuvos Respublikos teisės normas, taip paneigdamas CK 1.37 straipsnyje įtvirtintą galimybę šalims pasirinkti jų teisiniams santykiams reglamentuoti taikomą teisę.

15.3.                      Apeliantės nuomone, net ir tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas manytų, kad Sutarties 7.3 punktas neįtvirtina šalių susitarimo dėl taikytinos teisės ginčų sprendimui, Rusijos Federacijos teisė vis tiek taikytina ex officio, kadangi tai numatyta CK 1.37 straipsnio 4 dalyje. Apeliantė nurodo, kad Rusijos Federacijos teisės taikymą nagrinėjamu atveju numato tiek šalių susitarimas, tiek įstatymas (CK 1.37 straipsnio 4 dalis), ką nepagrįstai ignoravo pirmosios instancijos teismas.

15.4.                      Atsakovė pažymi, kad RAB „(duomenys neskelbtini)“ pirmosios instancijos teismui pateikė ginčo išsprendimui aktualias Rusijos Federacijos teisės normas kartu su jų vertimu į lietuvių kalbą, tačiau teismas jas taikyti atsisakė.

15.5.                      Atsakovė nurodo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinys buvo pareikštas, praleidus Rusijos Federacijos CK 196 straipsnyje įtvirtintą trejų metų ieškinio senaties terminą, todėl turėjo būti atmestas vien šiuo pagrindu.

15.6.                      Apeliantė pažymi, kad galiojantys Rusijos Federacijos įstatymai tiesiogiai numato galimybę sujungti įvairių įmonių paslaugas formuojant turistinį produktą. Kaip matyti iš Rusijos Federacijos civilinio kodekso 1006 straipsnio nuostatų, agentavimo sutartis yra kompensuojamoji sutartis. Remiantis kompleksiniu 2013 m. vasario 1 d. sutarties 1.2–1.4, 1.6 papunkčių nuostatų aiškinimu, UAB „(duomenys neskelbtini)“ turi teisę reikalauti tik tų agento (RAB „(duomenys neskelbtini)“) gautų pinigų lėšų, kurias pastarasis gavo už tą turistinį produktą (ar jo dalį) ir paslaugas, kurias buvo suformavusi būtent UAB „(duomenys neskelbtini)“.

15.7.                      Atsakovės vertinimu, nagrinėjamu atveju šalių sudaryta Sutartis nenumatė draudimo RAB „(duomenys neskelbtini)“ sudaryti agentavimo sutarčių su kitais paslaugų teikėjais, siekiant parduoti turizmo produktą savo klientams Rusijos Federacijoje. RAB „(duomenys neskelbtini)“ įgyvendinus šią teisę ir dalį turizmo produktą sudarančių paslaugų įgijus iš trečiųjų asmenų, UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatsirado teisė reikalauti už šią turizmo produkto dalį RAB „(duomenys neskelbtini)“ klientų Rusijos Federacijoje sumokėtų lėšų.

15.8.                      Apeliantė tarp šalių susiklosčiusių santykių kontekste teisės normų, įtvirtintų CK XII skyriuje, nevertina komercinio atstovavimo teisiniais santykiais, nes RAB „(duomenys neskelbtini)“ sandorius su trečiaisiais asmenimis sudarinėjo ne UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu, o savo, t. y. RAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu (ši aplinkybė nedviprasmiškai ir aiškiai įtvirtina Bendradarbiavimo sutartyje). Pripažinus, kad šalių santykiai labiausiai atitinka atlygintinių paslaugų teikimo sutartį, ieškovei teko pareiga įrodyti, kad paslaugos, už kurias buvo prašoma priteisti atlyginimą, faktiškai buvo suteiktos. Kadangi ieškinyje nurodytų paslaugų (susijusių su bilietų įsigijimu ir transporto paslaugų užsakymu) ieškovė neatliko, jos ieškinys dėl skolos priteisimo negali būti tenkinamas.

15.9.                      Pripažinęs atsakovės teisę nutraukti terminuotą sutartį prieš terminą, teismas nepagrįstai nusprendė, kad sutartis nutraukta neteisėtai, neįspėjus ieškovės apie tai prieš 4 mėnesių terminą, kuris taikomas tik neapibrėžtam terminui sudarytoms komercinio atstovavimo sutartims. Kadangi šalių sudaryta bendradarbiavimo sutartis nėra komercinio atstovavimo sutartis ir ji sudaryta apibrėžtam terminui, taikomos CK 6.217 straipsnio nuostatos. Be to, nagrinėjamu atveju šalys Sutarties 8.2–8.3 punktais sutarė, kad sutartis laikoma nutraukta nuo to momento, kai įgaliotojas gauna agento pranešimą, jei pranešime nenumatytas vėlesnis sutarties nutraukimo laikas. Apeliantės nuomone, žemesnės instancijos teismas šią abiem šalims numatytą teisę apribojo nepagrįstai, taip apribodamas sutarties laisvės principą.

16.       Ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašo apeliantės apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti ieškovės patirtas išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:

16.1.                      Ieškovės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai ginčui spręsti taikė Lietuvos Respublikos teisę, o atsakovės argumentai dėl Rusijos Federacijos teisės taikymo visiškai nepagrįsti. Teismas pagrįstai sprendime nurodė, kad Sutartyje nėra įtvirtintas šalių susitarimas dėl Rusijos Federacijos teisės taikymo tarp šalių susidariusiam teisiniam santykiui, kadangi šalys susitarė dėl Rusijos Federacijos teisės taikymo tik tuo atveju, jeigu kyla sutartimi neaptarti klausimai bei įvyksta papildomi šalių susitarimai. Teismas pagrįstai konstatavo, kad tarp šalių kilusio ginčo dalis yra turtinio pobūdžio – dėl piniginės sumos priteisimo, ir šis ginčas tiesiogiai kyla iš Sutarties vykdymo, sutarties nutraukimo klausimas taip pat yra aptariamas Sutartyje, todėl ginčas nėra kilęs dėl sutartimi nesureguliuotų klausimų ar papildomų susitarimų.

16.2.                      Pažymima, kad Lietuvos Respublikos teisės taikymas būtų pagrįstas net ir tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas manytų, kad šalys buvo susitarusios dėl Rusijos Federacijos teisės taikymo, kadangi atsakovė neįvykdė CK 1.12 straipsnio 2 dalyje jai nustatytos pareigos pateikti šalies, kurios teise remiasi, teisės normas, teisės praktiką ir doktriną šioje šalyje. 

16.3.                      Ieškovė akcentuoja, kad Sutarties 7 skyriuje, 7.3 punkte yra įtvirtintas šalių susitarimas dėl taikytinos teisės, todėl, esant šalių susitarimui, CK 1.37 straipsnio 4 dalis netaikytina. Be to, nepagrįstas ir atsakovės argumentas, kad atsakovės sutartinė prievolė labiausiai susijusi su Rusijos Federacija. Atsakovė piniginę prievolę pagal sutartį – iš turistų gautus pinigus už ieškovės parduotą turistinį produktą, dėl kurių yra pareikštas reikalavimas, sumokėti Lietuvos Respublikos įsteigtai ir veikiančiai ieškovei turėjo Lietuvos Respublikoje, todėl ši valstybė laikoma prievolės įvykdymo vieta ir atitinkama sutartinė prievolė labiausiai yra susijusi su Lietuvos Respublikos teise.

16.4.                      Ieškovė pažymi, kad apeliaciniame skunde teigiama, kad ieškovės reikalavimas pripažinti Sutarties nutraukimą neteisėtu negali būti nagrinėjamas teisme, kadangi tokio reikalavimo patenkinimas nesukuria materialinių teisinių pasekmių. Pažymima, kad šių aplinkybių atsakovė nebuvo nurodžiusi nei atsiliepime į ieškinį, nei teismo posėdžių metu, kai byla buvo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme.

16.5.                      Pažymima, kad ieškovės reikalavimą dėl Sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu nėra pagrindo konstatuoti, kad šis reikalavimas nesukelia teisinių padarinių – priešingai, nustačius, kad Sutartis buvo nutraukta neteisėtai, yra patvirtinamas vienas iš RAB „(duomenys neskelbtini)“ atliktų nesąžiningos konkurencijos veiksmų, dėl ko atsakovei kyla pareiga atlyginti ieškovei padarytą turtinę žalą.

16.6.                      Pažymima, jog bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovė neginčijo tarp jos ir ieškovės susiklosčiusių komercinių atstovavimo teisinių santykių, neįrodinėjo, kad tarp jų susiklostę atlygintinų paslaugų teisiniai santykiai, tokią versiją iškėlė tik apeliaciniame skunde. Atsakovė nenurodė ir neįrodinėjo, kad ieškovė buvo kokių nors paslaugų teikėja, o atsakovė – jos klientas (arba atvirkščiai), kad ieškovė suteikė kokias nors paslaugas atsakovei pagal agentavimo sutartį.

16.7.                      Atsakovė savo atsiliepime, ką, beje, ne kartą nurodo ir apeliaciniame skunde, labai aiškiai pripažino, kad santykiuose su ieškove pagal sutartį ji veikė būtent kaip kelionių pardavimo agentas, atsakovė visas lėšas iš turistų gavo kaip agentas, o su UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiskaitydavo savo, kaip agento, ataskaitose, už tarpininkavimo paslaugą iš ieškovės gavo komisinį atlyginimą.

16.8.                      Ieškovė nurodo, kad šalių sudaryta Sutartis, kurios net pavadinime yra žodžiai „agentavimo sutartis“ ir jos sąlygos (atsakovės įsipareigojimas Rusijoje vykdyti ieškovės turistinio produkto realizavimo veiksmus, ieškovės tam reikalingos informacijos atsakovei teikimas, komisinio atlyginimo jai mokėjimas, atsakovės iš turistų gautų lėšų nuosavybės teise priklausymas ieškove, atsakovės ataskaitų ieškovei teikimas ir kt.) visiškai atitinka komercinio atstovavimo teisinių santykių bruožus ir pirmosios instancijos teismas teisingai atitinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius.

16.9.                      Pažymima, kad nors Sutartį formaliai kaip tarpininkas su turistu pasirašydavo RAB „(duomenys neskelbtini)“ (kaip numatyta Sutartyje), tačiau turizmo paslaugų užsakymo lapuose, kurie pagal Turizmo paslaugų sutarties 1.1 punktą yra neatskiriama sutarties dalis, kelionės organizatoriumi visuomet buvo nurodoma UAB „(duomenys neskelbtini)“, o RAB „(duomenys neskelbtini)“ nurodomas tik kaip kelionę parduodantis tarpininkas – agentas.

16.10.                      Ieškovė pažymi, kad atsakovė buvo vienintelis ieškovės turistinį produktą realizavęs agentas, kuris, analogiškai, pardavinėjo išimtinai tik ieškovės organizuojamas keliones, vieninteles atsakovės pajamas sudarė iš ieškovės pagal Sutartį gaunamas komisinis atlyginimas. Atsakovė, iš ieškovės gavusi visą reikalingą informaciją apie ieškovės kuriamą turistinį produktą, ieškojo klientų Rusijoje, ten reklamavo ieškovės organizuojamas keliones ir už ieškovės nurodytas kainas šias keliones klientams parduodavo, iš pastarųjų gautus pinigus pervesdavo ieškovei, nes šios lėšos pagal sutartį teko ieškovei nuosavybės teise. Tokiu būdu atsakovė veikė kaip ieškovės prekybos agentas Rusijoje ir niekaip kitaip šių santykių kvalifikuoti nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

16.11.                      Pirmosios instancijos teismas, pagrįstai šalių santykius kvalifikavęs kaip komercinio atstovavimo, teisingai taikė CK 2.166 straipsnio 1 dalį ir pagrįstai konstatavo, kad atsakovė neįrodė svarbių priežasčių, dėl kurių per vieną dieną nutraukė terminuotą agentavimo sutartį, teismas pagrįstai konstatavo, kad tokių priežasčių nebuvo. Be to, kadangi agentavimo sutartyje įspėjimo apie sutarties nutraukimą terminas nebuvo nustatytas, tai anksčiausiai sutartį atsakovė galėjo nutraukti įspėjusi prieš 30 dienų ir tik esant svarbioms priežastims (CK 6.218 straipsnio 1 dalis, CK 6.217 straipsnis).

16.12.                      Ieškovė pažymi, kad nors atsakovė plačiai akcentuoja, jog byloje turėjo būti taikoma Rusijos Federacijos teisė, tačiau sąmoningai nutyli, jog Rusijos Federacijos civilinio kodekso 977 straipsnis numato, jog komercinio atstovavimo sutartį nutraukianti šalis kitą šalį privalo įspėti apie sutarties nutraukimą ne vėliau nei prieš trisdešimt dienų, jei sutartis nenumato ilgesnio termino. Taigi tiek Lietuvos Respublikos, tiek Rusijos Federacijos teisė imperatyviai numato, kad sutartis vienašališkai gali būti nutraukta įspėjus kitą šalį ne mažiau nei prieš trisdešimt dienų.

16.13.                      Pažymima, kad Rusijos Federacijos teisė šioje byloje netaikytina, todėl atsakovės mėginimas išvengti atsakomybės prašant taikyti šios šalies Civiliniame kodekse nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą nepagrįstas. Be to, pažymėtina, kad Rusijos Federacijos civilinio kodekso 196 straipsnio 2 dalis numato, kad ieškinio senaties terminas negali viršyti 10 metų (šią dalį atsakovė sąmoningai nuslepia ir nutyli – kaip minėta, teismui Rusijos Federacijos civilinio kodekso normos pateiktos selektyviai, „iškarpytos“). Be to, ataskaitas už 2017 m. balandžio–rugsėjo mėnesius atsakovė ieškovei pateikė tik 2018 m. sausio 22 d., todėl ieškovė apie savo teisių pažeidimą, esantį pagrindu kreiptis į teismą, sužinojo tik gavusi iš atsakovės ataskaitas ir nuo minėtos datos prasidėjo ieškinio senaties terminas, kuris ieškinio pareiškimo dieną nebuvo suėjęs.

16.14.                      Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendime nurodė, kad atsakovė nei ieškovei asmeniškai, nei bylos nagrinėjimo metu nenurodė ir nepateikė į bylą įrodymų apie tai, kokias konkrečiai ji patyrė išlaidas už kitų asmenų suteiktas paslaugas, susijusias su Sutarties vykdymu už laikotarpį nuo 2017 m. balandžio iki rugsėjo mėn., nenurodė šių asmenų pavadinimų, kokios paslaugos tariamai iš jų buvo įgytos. Tokiu būdu teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovė neįrodė, jog per laikotarpį nuo 2017 m. balandžio iki rugsėjo mėnesio patyrė papildomas išlaidas, susijusias su Sutarties vykdymu, todėl nepagrįstai nesumokėjo 33 800,40 Eur sumos ieškovei. Pažymima, kad pagal Sutartį atsakovė galėjo organizuoti tik draudimo ir vizų gavimo paslaugas, tačiau visas kitas paslaugas, įeinančias į turizmo produktą, išimtinai galėjo teikti tik ieškovė.

2.                      Ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius E. K. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą – papildomus paaiškinimus. Pagrindiniai E. K. nurodyti argumentai:

17.1.                       UAB „(duomenys neskelbtini)“ siekia suklaidinti teismą, sudarydama klaidingą įspūdį, neva RAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2005 metų buvo kelionių organizatorius, ir tik 2013 metais buvo sudaryta sutartis tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir RAB ,(duomenys neskelbtini)“ ir neva abi bendrovės užsiėmė analogiška veikla. Iš tiesų sutartiniai santykiai tarp ieškovės ir atsakovės prasidėjo anksčiau nei 2013 metais. Buvo sudarytos agentavimo sutartys.

17.2.                       Visos tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir RAB „(duomenys neskelbtini)“ pasirašytos sutartys savo turiniu buvo vienodos, tokios pat kaip ir 2013 m. sutartis. Visose sutartyse UAB „(duomenys neskelbtini)“ įvardytas kaip įgaliotojas, o RAB „(duomenys neskelbtini)“ – kaip agentas, kuriam mokamas komisinis atlyginimas. Pagal šias sutartis UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo kelionės organizatorius, o RAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo agentas, parduodantis šias keliones Rusijos turistams. Agentas sutartis su turistais sudarydavo savo vardu, tačiau įgaliotojo sąskaita (šią aplinkybę atsakovė nutyli). Sutartyse su turistais buvo nurodyta, kad kelionės organizatorius yra UAB „(duomenys neskelbtini)“.

17.3.                      Pažymima, kad jokių turistinių paslaugų RAB „(duomenys neskelbtini)“ iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ nepirko ir šių paslaugų nuosavybė niekada agentui nepereidavo.

17.4.                      Nurodo, kad (duomenys neskelbti) sugalvojo sukčiavimo schemą, kaip išvengti savo įmonės skolų grąžinimo ir dar pasinaudojant tariama paskola užvaldyti E. K. verslą.

17.5.                      Pažymi, kad net jei (duomenys neskelbtini) ir turėjo E. K. finansinių pretenzijų, tai jos buvo išspręstos pasirašant taikos sutartį, ir todėl netinkama remtis tariama E. K. „skola“ kaip teisėta priežastimi nutraukti agentavimo sutartį.

17.6.                      Pažymima, kad RAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo vienintelis UAB „(duomenys neskelbtini)“ agentas. I. B. 2017 m. kovo 31 d. raštu nuo 2017 m. balandžio 1 d. nutraukė agentavimo sutartį, perėmė klientų srautą ir jį nukreipė į savo dukros įmonę UAB „(duomenys neskelbtini)“. Tai ji padarė, siekdama sutrukdyti E. K. įvykdyti pagal taikos sutartį prisiimtus įsipareigojimus. Kadangi E. K. priklausančios UAB „(duomenys neskelbtini)“ 80 proc. akcijų antstolio buvo įvertintos tik 9 268 Eur, (duomenys neskelbtini) tikėjosi užvaldyti šias akcijas priverstinio išieškojimo būdu. Tokiu būdu, E. K. nuomone, nemotyvuotas ir neteisėtas agentavimo sutarties nutraukimas buvo vienas iš esminių (duomenys neskelbtini) sukčiavimo elementų, siekiant užvaldyti UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ verslą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

3.                      Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).

4.                      CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

5.                      Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovės ieškinys dėl skolos priteisimo ir sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo

6.                      CPK 314 straipsnis įtvirtina ribojimus naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme. Atsisakoma priimti naujus įrodymus, jeigu jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai tas teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai tokių įrodymų pateikimo būtinumas iškilo vėliau, nei buvo priimtas teismo procesinis sprendimas (nutartis).

7.                      Atsakovė kartu su apeliaciniu skundu į bylą papildomai pateikė naujus įrodymus – Maskvos miesto advokatų biuro „(duomenys neskelbtini)“ 2021 m. spalio 11 d. specialisto išvadą su vertimu į lietuvių kalbą, ieškovė kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė 2013 m. gruodžio 23 d. Devintojo arbitražo apeliacinio teismo nutarimą N09AP-37685/2013 su vertimu į lietuvių kalbą, 09AP-39058/2013, RAB „(duomenys neskelbtini)“ 2018 m. sausio 22 d. raštą su vertimu į lietuvių kalbą. Atsižvelgdamas į tai, kad pateikti nauji įrodymai yra tiesiogiai susiję su nagrinėjamoje byloje sprendžiamu klausimu, ir tai, kad šių įrodymų pateikimas į bylą iki skundžiamo sprendimo priėmimo buvo neįmanomas, apeliacinės instancijos teismas priima pateiktus naujus įrodymus (CPK 314 straipsnis).

Dėl ginčui spręsti taikytinos teisės

8.                      Vadovaujantis CK 1.10 straipsnio 1 dalimi, civiliniams santykiams užsienio teisė taikoma tada, kai tai nustato Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, šalių susitarimai ar Lietuvos Respublikos įstatymai. CK 1.10 straipsnis, 1.12 straipsnis ir CPK 808 straipsnyje įtvirtintos taisyklės, kuriomis vadovaujantis turi būti nustatoma, kuriais atvejais teismui tenka pareiga aiškinti užsienio teisę ir jos turinį nustatyti pačiam (ex officio), o kuriais – su užsienio teisės turiniu susijusius įrodymus turi pateikti bylos šalys.

9.                      CK 1.12 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad teismas užsienio teisę taiko, aiškina ir jos turinį nustato ex officio (savo iniciatyva) tais atvejais, kai tai nustatyta Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse ar įstatymuose. CK 1.12 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, jeigu užsienio teisės taikymą nustato šalių susitarimas, visus su taikomos užsienio teisės turiniu susijusius įrodymus, atsižvelgdama į tos teisės oficialų aiškinimą, jos taikymo praktiką ir doktriną atitinkamoje užsienio valstybėje, pateikia ginčo šalis, kuri remiasi užsienio teise. Tos pačios užsienio teisės turinio nustatymo taisyklės įtvirtintos ir CPK 808 straipsnio 1 ir 2 dalyse.

10.                      Užsienio teisės turinio nustatymas, priklausomai nuo jos taikymo pagrindo, skirstomas į teisės arba fakto klausimus, kurie lemia pareigos nustatyti užsienio teisės turinį pasiskirstymą tarp šalių ir teismo. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog tais atvejais, kai užsienio teisę teismas taiko Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse ar įstatymuose nustatytais atvejais ex officio (savo iniciatyva), užsienio teisės turinio klausimas laikytinas teisės, o ne fakto klausimu, ir pareiga jį, vadovaujantis ius novit curia principu, aiškintis tenka bylą nagrinėjančiam teismui. Tokiu atveju taikytina užsienio teisė apima visas materialiosios teisės normas, kurios reglamentuoja ginčo santykius, o tai, kas yra laikoma taikytinos materialiosios teisės šaltiniais, nustatoma, remiantis atitinkamos valstybės teise. Tais atvejais, kai užsienio teisės taikymą nustato šalių susitarimas, užsienio teisės turinio klausimas laikytinas fakto klausimu, o pareiga įrodyti užsienio teisės turinį tenka šalims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-110-684/2015, 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-215-823/2020).

11.                      Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad nagrinėjamu atveju šalys 2013 m. vasario 1 d. Sutarties 7 skyriuje „Ginčų sprendimas ir taikoma teisė“ nusistatė ir susitarė, jog visi ginčai dėl Sutarties vykdymo bus sprendžiami derybų keliu, jeigu tai nepavyksta – perduodami arbitražui arba ieškovo šalies teismui (7.1 ir 7.2 punktai). Taip pat numatė, kad sprendžiant šia sutartimi nesureguliuotus ir papildomų susitarimų klausimus šalys vadovaujasi galiojančiais Rusijos Federacijos įstatymais (7.3 punktas).

12.                      Nors apeliantė apeliaciniame skunde teigia, kad šalys Sutarties 7 skirsnyje „Ginčų sprendimas ir taikytina teisė“ aiškiai ir nedviprasmiškai susitarė, jog šalys vadovaujasi galiojančiais Rusijos Federacijos įstatymais, apeliacinės instancijos teismas tokius apeliantės argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, Sutarties 7.3 punkto nuostatą vertina kaip šalių susitarimą dėl Rusijos Federacijos teisės taikymo tik tuo atveju, jeigu kyla 2013 m. vasario 1 d. Sutartimi neaptarti klausimai ir  kai sprendžiami sudarytų papildomų susitarimų klausimai. Nagrinėjamu atveju papildomi susitarimai tarp šalių sudaryti nebuvo, o šalių ginčas kildinamas iš Sutartimi sureguliuotų turtinio pobūdžio santykių – atsakovės pareigos tinkamai atsiskaityti su ieškove, realizavus turistinį produktą, t. y. dėl piniginės sumos priteisimo. Esant šioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad, atsižvelgiant į šalių paaiškinimus pirmosios instancijos teisme, 2013 m. vasario 1 d. šalių sudarytos sutarties turinį, minėtu susitarimu nėra įtvirtinta šalių valia dėl Rusijos Federacijos teisės taikymo tarp šalių susidariusiam teisiniam santykiui.

13.                      Šalių ginčas dėl neturtinio reikalavimo pripažinti neteisėtu Sutarties nutraukimą taip pat nėra kildinamas iš Sutartimi nesureguliuotų klausimų ar papildomų susitarimų. Sutarties 8 dalyje yra reglamentuota sutarties keitimo, nutraukimo tvarka. Todėl, sprendžiant klausimą dėl neturtinio reikalavimo pripažinti neteisėtu Sutarties nutraukimą pagrįstumo, nėra teisinio pagrindo vadovautis Rusijos Federacijos įstatymais. 

14.                      Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantė, teigdama, kad pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti Rusijos Federacijos teisę, teismui selektyviai pateikė Rusijos Federacijos civilinio kodekso 10 straipsnio 1 ir 2 dalies, 195 straipsnio, 196 straipsnio 1 dalies, 199 straipsnio 1 ir 2 dalies, 200 straipsnio 1 ir 2 dalies, 310 straipsnio 2 dalies, 450.1 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas ir jų vertimą į lietuvių kalbą, kuriais prašė vadovautis. Toks teiginys vertintinas kaip deklaratyvus, nes jokių įrodymų, susijusių su nagrinėjamu atveju, atsakovės teigimu, aktualios taikytinos Rusijos Federacijos teisės normų turiniu, pagal tos teisės oficialų aiškinimą, jos taikymo praktiką ir doktriną Rusijos Federacijoje atsakovė pirmosios instancijos teismui nepateikė. CPK 808 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu teismui ar šaliai, kuri remiasi užsienio teise, nepavyksta įvykdyti šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytos pareigos pateikti / surinkti visus įrodymus, susijusius su taikomos užsienio teisės normų turiniu, pagal tos teisės oficialų aiškinimą, jos taikymo praktiką ir doktriną atitinkamoje užsienio valstybėje, tuomet taikoma Lietuvos Respublikos teisė. Taigi pareiga pateikti įrodymus apie Rusijos Federacijos teisės normas, aktualias tarp šalių kilusiam ginčui išspręsti, jų turinį, taikymo Rusijos Federacijoje praktiką ir doktriną, tenka apeliantei, reikalaujančiai taikyti šios valstybės teisę nagrinėjamoje byloje (CK 1.12 straipsnio 2 dalis, 1.37 straipsnio 1 dalis, CPK 808 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantė šios pareigos tinkamai neįvykdė. Ir nors kartu su apeliaciniu skundu atsakovė pateikė Maskvos miesto advokatų biuro „(duomenys neskelbtini)“ 2021 m. spalio 11 d. specialisto išvadą su vertimu į lietuvių kalbą, tokie duomenys dėl prašomos taikyti Rusijos Federacijos teisės, nesant oficialaus aiškinimo, taikymo praktikos, doktrinos, yra nepakankami. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą ir išdėstytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą dėl piniginių lėšų priteisimo, pagrįstai taikė Lietuvos Respublikos teisę.

15.                      Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į apeliacinio skundo argumentus, jog net ir tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas manytų, kad Sutarties 7.3 punktas neįtvirtina šalių susitarimo dėl taikytinos teisės ginčų sprendimui, Rusijos Federacijos teisė vis tiek taikytina ex officio, kadangi tai numato įstatymas – CK 1.37 straipsnio 4 dalis. CK 1.37 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad jeigu šalys nepasirinko taikytinos teisės, taikoma valstybės, su kuria sutartinė prievolė yra labiausiai susijusi, teisė. Atsakovės teigimu, atsakovės sutartinė prievolė labiausiai susijusi su Rusijos Federacija, t. y. šalimi, kurioje veiklą vykdo Rusijos Federacijoje registruota atsakovė. Teisėjų kolegija tokius atsakovės argumentus atmeta kaip nepagrįstus. 

16.                      Nagrinėjamu atveju pagrindinis ginčas vyksta dėl atsakovės (užsienio valstybės juridinio asmens) prievolės sumokėti pinigines lėšas ieškovei įvykdymo. CK 6.52 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad prievolė turi būti įvykdyta toje vietoje, kuri nurodyta sutartyje ar įstatymuose arba kurią nulemia prievolės esmė. Jeigu prievolės įvykdymo vieta nenurodyta, tai, pagal to paties straipsnio 2 dalies 4 punktą, piniginė prievolė turi būti įvykdyta kreditoriaus gyvenamojoje ar verslo vietoje prievolės įvykdymo termino suėjimo momentu. Atsakovė piniginę prievolę pagal sutartį – iš turistų gautus pinigus už ieškovės parduotą turistinį produktą, dėl kurių yra pareikštas reikalavimas, sumokėti Lietuvos Respublikos įsteigtai ir veikiančiai ieškovei, turėjo Lietuvos Respublikoje (piniginės lėšos pervedamos į Lietuvos Respublikoje veikiantį banką), todėl ši valstybė laikoma prievolės įvykdymo vieta ir atitinkamai sutartinė prievolė yra labiausiai susijusi su ieškovės verslo ir gyvenamosios vietos valstybės (Lietuvos Respublikos) teise.

Dėl šalių teisinių santykių kvalifikavimo

17.                      Teismų praktikoje nuosekliai pažymima, kad tam, jog asmens, kuris kreipėsi į teismą pažeistos teisės ar teisėto intereso gynybos, reikalavimas būtų patenkintas, turi būti identifikuotas materialusis teisinis santykis, kuris sieja ginčo šalis, ir iš jo kylanti ieškovo reikalavimo teisė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-117-687/2016; 2015 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-492-313/2015; 2012 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2012).

18.                      Apeliantės teigimu, teismas nepagrįstai šalių tarpusavio santykius vertino kaip komercinio atstovavimo teisinius santykius. Nurodoma, kad šalių santykiai labiausiai atitiko atlygintinių paslaugų teikimo sutartį, todėl teismas netinkamai įvertino iš šių santykių kylančias pasekmes ir padarė nepagrįstas išvadas dėl taikytinos teisės ir reikalavimo teisės į atsakovę galiojimo, tokiu būdu visapusiškai ir objektyviai neištyrė byloje įrodinėtinų aplinkybių. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti šiems atsakovės argumentams.

19.                      Pagal CK 2.152 straipsnio 1 dalį, prekybos agentu laikomas nepriklausomas asmuo, kurio pagrindinė ūkinė veikla – nuolat už atlyginimą tarpininkauti atstovaujamajam sudarant sutartis ar sudaryti sutartis atstovaujamojo vardu ir atstovaujamojo sąskaita. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodomi komercinio atstovavimo teisiniams santykiams būdingi elementai: 1) esminė atstovo funkcija – tarpininkauti arba sudaryti sutartis atstovaujamojo vardu ir sąskaita; 2) atstovo savarankiškumas; 3) pagrindinės veiklos kriterijus; 4) atstovo veiklos nuolatinis pobūdis; 5) atstovo veiklos atlygintinumas. Prekybos agento sutartinė veikla kvalifikuojama kaip komercinis atstovavimas, kai yra nustatyti visi šie elementai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-5-684/2016, 40–41 p.). Pagrindinės veiklos kriterijus tenkinamas ir tais atvejais, kai komercinio atstovavimo veikla yra viena iš pagrindinių atitinkamo subjekto veiklų, taigi nereikalaujama, kad tai būtų absoliučiai pagrindinė prekybos agento veikla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-313/2018, 54 punktas). Vienas komercinio atstovavimo santykių ypatumų yra tas, kad šie santykiai pasižymi atstovo veiklos atlygintinumu. CK 2.158 straipsnio 1 dalyje nustatytas imperatyvus reikalavimas atstovaujamajam mokėti prekybos agentui nustatytą atlyginimą už kiekvieną sėkmingai sudarytą sandorį (žr., pvz., 2017 m. balandžio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-61-421/2017 33, 34 punktus). Komercinio atstovavimo santykiuose įprasta atstovui už darbą atlyginti mokant komisinius. Be to, komercinio atstovavimo santykiams yra būdingas rūpestingumas, pasitikėjimas, bendradarbiavimas, lojalumas, keitimasis informacija ir kt. (CK 2.156 ir 2.157 straipsniai). Atstovą ir atstovaujamąjį vienija tas pats tikslas, kiekvienos iš šalių rezultatai, siekiant jas siejančios sutarties tikslo, priklauso nuo kitos sutarties šalies indėlio, pastangų ir kooperacijos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-313/2018 68 punktą).

20.                      Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad kelionių organizatorius – ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“, siekdama pritraukti turistų iš Rusijos Federacijos, turizmo paslaugų pardavimo tarpininku pasitelkė šioje valstybėje registruotą RAB „(duomenys neskelbtini)“, su kuria 2013 m. vasario 1 d. sudarė Užsienio kelionių operatoriaus kelionių realizavimo agentavimo sutartį, pagal kurią agentas – RAB „(duomenys neskelbtini)“ – įsipareigojo savo vardu, tačiau UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaita, vykdyti veiksmus, susijusius su turistinio produkto, t. y. apgyvendinimo, pervežimo, turistų maitinimo, ekskursijų, gidų-vertėjų ir kitų paslaugų, realizavimu Rusijos rinkoje, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojo sumokėti už tai RAB „(duomenys neskelbtini)“ atlyginimą (Sutarties 1.1 punktas). Sutartis numatė, kad piniginės lėšos, kurias RAB „(duomenys neskelbtini)“ gauna už turistinį produktą, yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybė ir jai turi būti pervestos per 30 dienų nuo šių lėšų iš turistų gavimo (1.6 punktas), už turistinio produkto, kurio savininkė buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“, platinimą RAB „(duomenys neskelbtini)“ gauna agento atlyginimą, kuris aptariamas kas mėnesį ir fiksuojamas atliktų darbų akte (2.3 punktas), RAB „(duomenys neskelbtini)“ privalo kas mėnesį pateikti UAB „(duomenys neskelbtini)“ ataskaitą apie atliktą darbą (2.5 punktas).

21.                      Apeliantės pagrindinis argumentas, kodėl, jos nuomone, tarp šalių susiklosčiusių santykių negalima vertinti kaip komercinio atstovavimo, yra tai, kad RAB „(duomenys neskelbtini)“ sandorius su trečiaisiais asmenimis sudarinėjo ne UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu, o savo, t. y. RAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu. Tai, apeliantės teigimu, neatitinka vieno iš komercinio atstovavimo teisiniams santykiams būdingų elementų – esminė atstovo funkcija yra tarpininkauti arba sudaryti sutartis atstovaujamojo vardu ir sąskaita. Apeliantė nurodo, kad tais atvejais, kai netenkinamas bent vienas iš komercinio atstovavimo teisiniams santykiams būdingų elementų, atitinkami teisiniai santykiai negali būti kvalifikuojami kaip komercinis atstovavimas.

22.                      Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju toks šalių susitarimas, kad atsakovei esant Rusijoje, o ieškovei esant Lietuvoje, sutartį savo vardu sudarys atsakovė, neprieštarauja komercinio atstovavimo esmei. Be to, kaip tai patvirtino ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą (tai patvirtino ir ieškovės direktorius E. K. savo papildomuose paaiškinimuose), nors sutartį formaliai kaip tarpininkas su turistu pasirašydavo RAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau turizmo paslaugų užsakymo lapuose, kurie, pagal Turizmo paslaugų sutarties 1.1 punktą, yra neatskiriama sutarties dalis, kelionės organizatoriumi visuomet buvo nurodoma UAB „(duomenys neskelbtini)“, o RAB „(duomenys neskelbtini)“ nurodoma tik kaip kelionę parduodantis tarpininkas – agentas.

23.                      Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais argumentais, jog šiuo atveju atsakovė buvo vienintelis ieškovės turistinį produktą realizavęs agentas, kuris, analogiškai, pardavinėjo išimtinai tik ieškovės organizuojamas keliones, vieninteles atsakovės pajamas sudarė iš ieškovės pagal Sutartį gaunamas komisinis atlyginimas. Atsakovė, iš ieškovės gavusi visą reikalingą informaciją apie ieškovės kuriamą turistinį produktą, ieškojo klientų Rusijoje, ten reklamavo ieškovės organizuojamas keliones ir už ieškovės nurodytas kainas šias keliones klientams parduodavo, iš pastarųjų gautus pinigus pervesdavo ieškovei, nes šios lėšos pagal Sutartį teko ieškovei nuosavybės teise. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad atsakovė veikė kaip ieškovės prekybos agentas Rusijoje.

24.                      Atsakovė, teigdama, jog ieškovė atsakovei teikė atlygintinas paslaugas, nepateikė įrodymų, kad ieškovė tokias paslaugas teikė ir kokios konkrečiai ieškovės paslaugos buvo teikiamos, be to, nepateikė atsakovės ieškovei apmokėjimą už šias paslaugas patvirtinančių buhalterinių dokumentų, neįrodė, kad ieškovė atsakovei teikė ataskaitas apie paslaugų suteikimą ir pan. (CK 6.720 straipsnis, 6.722 straipsnis.). Šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad jokių turistinių paslaugų RAB „(duomenys neskelbtini)“ iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ nepirko ir šių paslaugų nuosavybė niekada agentui nepereidavo.

25.                      Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad atsakovė savo apeliacinio skundo tvirtinimus apie neva tarp šalių susiklosčiusius atlygintinų paslaugų teisinius santykius grindė deklaratyviais teiginiais, todėl nepagrįsti jos argumentai, kad teismas netinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Šalių santykius kvalifikuoti atlygintinų paslaugų teisiniais santykiais nebuvo nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Dėl ieškinio senaties termino taikymo

26.                      Apeliantė nurodo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinys buvo pareikštas, praleidus Rusijos Federacijos civilinio kodekso 196 straipsnyje įtvirtintą trejų metų ieškinio senaties terminą, todėl šiuo pagrindu pirmosios instancijos teismas turėjo ieškinį atmesti. 

27.                      CK 1.59 straipsnyje numatyta, kad ieškinio senatis nustatoma pagal teisę, kuri taikoma civilinių teisinių santykių dalyvių teisėms ir pareigoms nustatyti. CK 1.125 straipsnio nuostatos nustato bendrą 10 metų ieškinio senaties terminą. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovė sutartį nutraukė nuo 2017 m. balandžio 1 d., iš pateikto šalių susirašinėjimo matyti, jog 2017 m. liepos–rugpjūčio mėnesiais ieškovė net kelis kartus reikalavo atsakovės pateikti detalias ataskaitas, nurodant informaciją apie iš „kitų įgaliotojų“ gautas paslaugas, užsakytą paslaugų kiekį, paslaugų kodus, paslaugų suteikimo datas, apmokėjimo už tokias paslaugas duomenimis ir pan. Ataskaitas už 2017 m. balandžio–rugsėjo mėnesius atsakovė ieškovei pateikė tik 2018 m. sausio 22 d. Ieškovė su ieškiniu dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir skolos priteisimo į teismą kreipėsi 2020 m. lapkričio 27 d.

28.                      Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismui pagrįstai nustačius, kad nėra pagrindo taikyti šalių teisiniams santykiams, kilusiems iš sudarytos                           2013 m. vasario 1 d. Sutarties, Rusijos Federacijos teisės, daroma išvada, kad ieškovė nėra praleidusi ieškinio senaties termino.

Dėl ieškinio reikalavimo pripažinti atsakovės sutarties vienašalį nutraukimą neteisėtu

29.                      Apeliantė nurodo, kad teismas, pripažinęs atsakovės teisę nutraukti terminuotą sutartį prieš terminą, nepagrįstai nusprendė, jog sutartis nutraukta neteisėtai, neįspėjus ieškovės apie tai prieš 4 mėnesių terminą, kuris taikomas tik neapibrėžtam terminui sudarytoms komercinio atstovavimo sutartims. Atsakovės vertinimu, kadangi šalių sudaryta Sutartis nėra komercinio atstovavimo sutartis ir ji sudaryta apibrėžtam terminui, taikomos CK 6.217 straipsnio nuostatos.

30.                      Sutarties laisvės principas užtikrina sutarties šalies teisę pasirinkti ir pasinaudoti jo interesus geriausiai atitinkančiu teisių gynimo būdu. Dažnai šį pasirinkimą lemia kitos sutarties šalies veiksmai ir elgesys vykdant sutartinius įsipareigojimus, o esant sutartinių įsipareigojimų pažeidimui – pažeidimo mastas ir reikšmė. Esant esminiam sutarties pažeidimui šalis gali pasinaudoti vienašališko sutarties nutraukimo galimybe. Vienašališko sutarties nutraukimo atvejai, sąlygos ir tvarka nustatyti CK 6.217 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta esminio sutarties pažeidimo, kuris yra pagrindas taikyti ultima ratio priemonę – sutarties nutraukimą, kvalifikuojantys požymiai. CK 6.217 straipsnio 5 dalis leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais ir tada, kai sutarties pažeidimas nėra esminis, tačiau šie atvejai sutartyje formuluojami kaip vienašališki jos nutraukimo pagrindai ir pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kvalifikuojančius požymius nevertinami. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-577/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012, 2015 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-596-313/2015).

31.                      Kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad ne kiekvienas sutartyje nurodytas vienašališko nutraukimo atvejis turi būti susietas su kitos šalies kalte dėl atsiradimo aplinkybių, sudarančių pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį. Sutartis aptariamu teisiniu pagrindu gali būti vienašališkai nutraukta dėl susidariusių objektyvių aplinkybių, susiklosčius tam tikrai padėčiai, kai šios vienašališko sutarties nutraukimo sąlygos yra šalių iš anksto aptartos sutartyje ir faktinė padėtis, aplinkybės atitinka tokias sutartyje įvardytas sąlygas. Nusistačiusios vienašališko sutarties nutraukimo atvejus sutartyje šalys taip susitaria iš esmės dėl to, kad atsiradus tam tikroms sąlygoms nebūtinai dėl kitos šalies kaltės viena iš sutarties šalių praras interesą toliau vykdyti sutartį, kartu ji įgis teisę vienašališkai nutraukti sutartį joje nustatytomis sąlygomis. Taigi skirtingai nuo CK 6.217 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinto vienašališko sutarties nutraukimo teisinio pagrindo – esminio sutarties pažeidimo, nulemto sutartį pažeidusios šalies kaltais veiksmais, aptariamo straipsnio 5 dalyje įtvirtintas vienašališko sutarties nutraukimo pagrindas – sutartyje nurodytais atvejais – nebūtinai siejamas su vienos iš sutarties šalių kalte ar sutarties neįvykdymu (netinkamu vykdymu) siekiant sutartį vienašališkai nutraukti šiuo teisiniu pagrindu. Vis dėlto net ir sutartį vienašališkai nutraukiant, kai tai joje nustatyta, paisant kontrahento teisėtų interesų, tokiu nutraukimu neturėtų būti padaroma neproporcingai didelė žala kontrahento teisėtiems interesams, lyginant su sutartį nutraukiančios šalies interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-348/2014).

32.                      Sprendžiant klausimą, ar toks sutarties nutraukimas yra teisėtas, be sutarties nutraukimo pagrindų egzistavimo, svarbu taip pat nustatyti, ar sutartis nutraukta nustatyta tvarka. CK 6.218 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad CK 6.217 straipsnyje nustatytais pagrindais šalis gali nutraukti sutartį vienašališkai, apie sutarties nutraukimą pranešdama kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jeigu toks nenustatytas, prieš trisdešimt dienų. Taigi ši taisyklė nustato du reikalavimus vienašaliam sutarties nutraukimui: 1) apie sutarties nutraukimą ne teismo tvarka būtina iš anksto pranešti kitai šaliai; 2) nustatytas terminas, per kurį turi būti atliktas pranešimas apie sutarties nutraukimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-916/2019, 20 punktas). Įstatyme nenustatyta pranešimo apie vienašalį sutarties nutraukimą forma, todėl šalys gali pačios susitarti dėl jos, o jeigu sutartyje neaptarta, – pranešimu laikytina bet kokia forma, kuri, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, yra protinga ir priimtina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo                 2013 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2013). Sprendžiant klausimą apie pranešimo tinkamumą svarbu nustatyti, ar sutarties šalis suprato pranešimo turinį ir galėjo išvengti sutarties nutraukimo padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114/2014).

33.                      Kasacinio teismo praktikoje, pasisakant dėl CK 6.218 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo, konstatuota, kad, nustatant terminą, prieš kurį vienašališkai sutartį nutraukianti šalis privalo pranešti kitai šaliai apie savo ketinimus, siekiama apsaugoti kitos šalies interesus, kad ši per nustatytą terminą pasirengtų sutarties nutraukimo teisiniams ir faktiniams padariniams, siekdama išvengti papildomų nuostolių, kurių gali atsirasti dėl to, kad nėra aišku, ar bus reikalaujama įvykdyti sutartį ir ar pavėluotas įvykdymas bus priimtas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2014).

34.                      Nagrinėjamu atveju Sutarties 8.3 punkte šalys buvo susitarusios, kad agentas turi teisę atsisakyti šios sutarties nusiųsdamas raštišką pranešimą įgaliotojui. Sutartis laikoma nutraukta nuo to momento, kai įgaliotojas gauna agento pranešimą, jei pranešime nenumatytas vėlesnis sutarties nutraukimo laikas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagrindai, kuriems esant sutartis gali būti nutraukta, šioje sutartyje nėra nurodyti, taip pat  nenumatytas ir įspėjimo apie vienašalį sutarties nutraukimą terminas.

35.                      Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, pirmosios instancijos teismas tarp šalių susiklosčiusius santykius kvalifikuodamas kaip komercinio atstovavimo teisinius santykius, taikė komercinį atstovavimą reglamentuojančias teisės normas (CK 2.152 straipsnis, 2.165 straipsnis, 2.166 straipsnis, 6.154 straipsnio 2, 3 dalys, 6.155 straipsni 2 dalis) ir atsižvelgdamas į tai, jog sutartis tęsėsi 4 metus, laikė, jog atsakovė apie sutarties nutraukimą turėjo informuoti ieškovę prieš 4 mėnesius (CK 2.165 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 2.166 straipsnis, Civilinio kodekso antrosios knygos komentaras, CK 2.166 straipsnis (322–323 p.), todėl, atsakovei nesilaikius įstatyme nustatyto termino, atsakovės vienašališką Sutarties nutraukimą pripažino neteisėtu.

36.                      Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kasacinio teismo išaiškinta, jog pareigos prieš nustatytą terminą informuoti apie sutarties nutraukimą pažeidimas pats savaime nesuponuoja pagrindo sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu, jeigu faktinis sutarties nutraukimo poreikis buvo akivaizdus ir asmuo, savo teisių pažeidimą grindžiantis sutarties nutraukimo tvarkos pažeidimu, neįrodo, kad pranešimo termino pažeidimas realiai lėmė sutarties šalies civilinių teisių pažeidimą, šalis dėl to patyrė papildomų nuostolių ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-45/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-100-823/2020). Todėl, sprendžiant klausimą, ar sutartis vienašališkai buvo nutraukta teisėtai, turi būti atsižvelgiama į tarp šalių susiklosčiusius santykius, praktiką, jų tarpusavio santykius reglamentuojančias specialiąsias teisės normas, kasacinio teismo praktiką.

37.                      Atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, šalių santykiai kvalifikuojami kaip komercinio atstovavimo, o šalių sudaryta Sutartis yra terminuota, nagrinėjamu atveju aktualus CK 2.166 straipsnis, reglamentuojantis apibrėžtam terminui sudarytos komercinio atstovavimo sutarties nutraukimą. Vadovaujantis šio straipsnio 1 dalimi, apibrėžtam terminui sudarytą sutartį kiekviena šalis turi teisę nutraukti prieš terminą, jeigu tam yra svarbių priežasčių. Atsisakymas nuo šios teisės negalioja.

38.                      Pagal CK 2.166 straipsnio 1 dalies normą, komercinio atstovavimo sutarties nutraukimo pagrindu gali būti svarbios, t. y. esminę reikšmę sutarties vykdymui turinčios, aplinkybės, o ne bet kokie faktai. Ši nuostata nedetalizuoja, kokie yra svarbių priežasčių kriterijai, tačiau gali būti vadovaujamasi bendraisiais esminio sutarties pažeidimo požymiais, nustatytais prievolių teisėje.

39.                      Tarpininkavimo veikloje, kai sutariama terminuotai naudotis tarpininko paslaugomis už atlyginimą, svarbi sutarties nutraukimo priežastis turėtų būti aiškinama ir kaip aplinkybės, kurios daro reikšmingą įtaką Sutarties šalies ūkinei ar komercinei veiklai. Šių reikalavimų neatitiktų atstovaujamojo, atstovo ir trečiojo asmens bendro darbo nesklandumai, jeigu šių nesklandumų nėra pagrindo vertinti kaip esminio sutarties pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-695/2016).

40.                      Nagrinėjamoje byloje atsakovė ieškovei išsiuntė 2017 m. kovo 31 d. pranešimą, informuodama, kad terminuota, iki 2018 m. vasario 1 d. turėjusi galioti, Sutartis nutraukiama nuo 2017 m. balandžio 1 d. Atsakovė nutraukdama sutartį nenurodė visiškai jokių priežasčių, o bylą nagrinėjant teisme pateikė versiją, kad RAB „(duomenys neskelbtini)“ steigėja I. B. kartu su sutuoktiniu R. B. paskolino ieškovės vadovui E. K. iš viso 282 970,66 Eur, kurių grąžinimą E. K. atidėliojo, todėl jie kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą su ieškiniu dėl skolos priteisimo, praradus pasitikėjimą E. K. ir jo kontroliuojama UAB „(duomenys neskelbtini)“, bendradarbiavimas tapo neįmanomas ir dėl to atsakovė Sutartį nutraukė.

41.                      Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į minėtą kasacinio teismo praktiką, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovė neįrodė svarbių priežasčių, dėl kurių atsakovė per vieną dieną nutraukė terminuotą Sutartį. Asmeniniai nesklandumai, nesutarimai, kilę tarp įmonių vadovų, negali tapti svarbia ir pagrindine priežastimi nutraukti ilgalaikius juridinių asmenų teisinius santykius. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovės nurodytų aplinkybių nepakanka Sutarčiai nutraukti. Atsakovės vienašališkas     2013 m. vasario 1 d. sutarties nutraukimas pripažįstamas neteisėtu.

42.                      Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į apeliantės argumentus, kad, priimdamas skundžiamą sprendimą, žemesnės instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog ieškovės reikalavimas pripažinti Sutarties nutraukimą neteisėtu negali būti nagrinėjamas teisme, kadangi tokio reikalavimo patenkinimas nesukuria materialinių teisinių pasekmių. Nagrinėjamu atveju ieškovė pareiškė reikalavimą dėl Sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, tačiau neprašė įpareigoti atsakovės tęsti sutartį ar atlyginti dėl neteisėto sutarties nutraukimo patirtus nuostolius. Apeliacinės instancijos teismas pritaria argumentams, jog pažeistos teisės konstatavimas, neprašant vienu ar kitu CK 1.138 straipsnyje nustatytu būdu pašalinti dėl padaryto pažeidimo atsiradusių padarinių, neapgina pažeistos teisės ir nesukuria teisinių pasekmių. Neteisėtų veiksmų pripažinimas yra civilinės atsakomybės, kaip vieno iš pažeistos teisės gynimo būdų, sudėties elementas. Vien jo konstatavimas, nenurodant kitų elementų ir neprašant sutartinės ar deliktinės civilinės atsakomybės, nepašalina teisės pažeidimo.

43.                      Tačiau nagrinėjamu atveju svarbu atsižvelgti į tai, kad Klaipėdos apygardos teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-220-513/2021, kurioje ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ reiškė reikalavimus RAB „(duomenys neskelbtini)“, jo steigėjai ir buvusiai vadovei I. B., jos sutuoktiniui dabartiniam RAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovui R. B., jų dukrai K. B. ir pastarosios įsteigtai ir vadovaujamai UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl 558 474 Eur žalos, padarytos nesąžiningos konkurencijos veiksmais, atlyginimo. Klaipėdos apygardos teismo civilinėje byloje buvo siekiama įrodyti atsakovų neteisėtus veiksmus, tarp kurių ir RAB „(duomenys neskelbtini)“ vienašalis 2013 m. vasario 1 d. Sutarties nutraukimas. Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. liepos 27 d. nutartimi nurodė reikalavimus RAB „(duomenys neskelbtini)“ reikšti Rusijos Federacijos teismui. Aukštesnės instancijos teismui išaiškinus, jog RAB „(duomenys neskelbtini)“ reikalavimai, susiję ir kylantys iš Sutarties, turi būti nagrinėjami Lietuvos Respublikos teismuose. Esant šioms aplinkybėms, ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareiškė ieškinį atsakovei RAB „(duomenys neskelbtini)“ prašydama priteisti 33 800,40 Eur skolą. Siekiant įrodyti ir konstatuoti, kad RAB „(duomenys neskelbtini)“ Sutartį nutraukė neteisėtai, kartu buvo pareikštas ir reikalavimas dėl Sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu. Siekdama, kad šios abi Klaipėdos apygardos teisme ir Klaipėdos apylinkės teisme ieškovės iškeltos civilinės bylos būtų nagrinėjamos kartu ir būtų priimtas vienas sprendimas, ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė prašymą šias civilines bylas sujungti (civilinė byla Nr. e2KT-13-1092/2021), tačiau Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas 2021 m. gegužės 12 d. nutartimi sujungti civilines bylas atsisakė.

44.                      Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju ieškovės reikalavimą dėl Sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu nėra pagrindo konstatuoti, kad šis reikalavimas nesukelia teisinių padarinių – priešingai, nustačius, kad Sutartis buvo nutraukta neteisėtai, ieškovei neužkertama galimybė įrodinėti minėtos sutarties nutraukimą kaip vieną iš RAB „(duomenys neskelbtini)“ nesąžiningos konkurencijos veiksmų ir dėl to atsakovei gali kilti pareiga atlyginti ieškovei padarytą turtinę žalą, t. y. objektyviai kyla teisiniai padariniai.

Dėl skolos priteisimo

45.                      Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad, nutraukus Sutartį, nuo 2017 metų balandžio mėnesio atsakovė kitų įgaliotojų paslaugoms atlyginti skyrė 33 800,40 Eur iš savo klientų gautų lėšų. Taip pat nurodė, kad po sutarties nutraukimo atsakovė, siekdama užtikrinti tinkamą turizmo paslaugų teikimą turistams, dalį paslaugų, sudarančių turizmo produktą, įsigijo iš kitų paslaugų teikėjų (t. y. paslaugos, kurios iki Sutarties nutraukimo klientams buvo teikiamos ieškovės). Atsakovės nuomone, ieškovė turėjo teisę reikalauti iš atsakovės pervesti tik tas pinigines lėšas, kurios gautos, atsakovei realizavus ieškovės teikiamas paslaugas.

46.                      Apeliantė pažymi, jog Sutartyje nėra draudimo agentui sudaryti kompleksinio kelionių produkto, kuriame gali būti sujungtos kelių kelionių organizatorių paslaugos, jei tai atitinka Kliento reikalavimus ir pageidavimus. Todėl RAB „(duomenys neskelbtini)“, siekdama aukščiausios kokybės paslaugų galutiniam vartotojui, sujungdavo kelių įmonių, teikiančių įvairias paslaugas turizmo srityje, galimybes. Apeliacinės instancijos teismas su tokias apeliantės argumentais neturi pagrindo sutikti.

47.                      Kaip matyti iš Sutarties 1.2. dalies, joje numatyta, kad įgaliotojas, t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)“, turistams teikia visą paslaugų kompleksą – apgyvendinimą, pervežimą, maitinimą, ekskursijų, gidų-vertėjų ir kt. paslaugas. Atsakovei buvo numatyta pareiga organizuoti tik turistų draudimą ir pagalbą jiems gaunant vizas įvažiavimui į Lietuvą (Sutarties 1.5 dalis). Sutarties 1.6, 3.1 dalyse numatyta, kad piniginės lėšos, kurias RAB „(duomenys neskelbtini)“ gauna iš turistų už parduotą turistinį produktą, yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybė ir turi būti pervestos ieškovei pagal jos nurodytus rekvizitus per 30 dienų, tačiau ne vėliau kaip per 90 dienų po to, kai jas į savo sąskaitą gauna RAB „(duomenys neskelbtini)“, išskaitant atsakovei priklausantį atlyginimą ir išlaidas, susijusias su sutarties vykdymu. Sutarties 2.9.2 dalis numatė, kad ieškovė turi atlyginti atsakovei išlaidas, susijusias su pavedimų pagal šią sutartį vykdymu, tačiau tik tuo atveju, jei nurodytas išlaidas atsakovė turėjo ieškovės nurodymu, išlaidos yra nurodytos RAB „(duomenys neskelbtini)“ ataskaitoje ir pateikus visus pirminius dokumentus, patvirtinančius jos išlaidas.

48.                      Byloje pateikti duomenys – atsakovės, kaip agento, ieškovei pateiktos ataskaitos apie 2017 metų balandžio–rugsėjo mėnesiais atliktus darbus – įrodo, kad atsakovė iš turistų gavo, tačiau ieškovei pagal Sutartį nepervedė: 2017 m. balandžio mėnesį – 4 120,09 Eur, 2017 m. gegužės mėnesį – 5 912,71 Eur, 2017 m. birželio mėnesį – 6 975,00 Eur, 2017 m. liepos mėnesį – 9 180,41 Eur, 2017 m. rugpjūčio mėnesį – 7 192,84 Eur, 2017 m. rugsėjo mėnesį – 419,35 Eur, iš viso – 33 800 Eur.

49.                      Taigi, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, iš šalių paaiškinimų, rašytinės bylos medžiagos nustatyta, kad šalys vykdė elektroninį susirašinėjimą dėl ataskaitų už laikotarpį nuo 2017 m. balandžio iki rugsėjo mėnesio pateikimo, tačiau atsakovė nepateikė ieškovei detalių skaičiavimų apie patirtas išlaidas, kurias ji sumokėjo kitiems asmenims, nepagrindė tokių išlaidų pirminiais dokumentais, nenurodė šių asmenų pavadinimų, kokios paslaugos buvo įgytos ir kiek konkrečiai už gautas paslaugas patyrė išlaidų. Taip pat atsakovė nepateikė tai pagrindžiančių dokumentų. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė taip pat nenurodė ir nepateikė į bylą įrodymų, išlaidas pagrindžiančių dokumentų apie tai, kokias konkrečiai ji patyrė išlaidas už kitų asmenų suteiktas paslaugas, susijusias su Sutarties vykdymu už laikotarpį nuo 2017 m. balandžio iki rugsėjo mėnesio.

50.                      Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovė neįrodė, jog per laikotarpį nuo 2017 m. balandžio iki rugsėjo mėnesio patyrė papildomas išlaidas, susijusias su Sutarties vykdymu, todėl nepagrįstai nesumokėjo                 33 800,40 Eur sumos ieškovei (CK 2.156 straipsnio 2 punktas, 6.1–6.4 straipsniai, 6.38 straipsnis, 6.63 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnis, CPK 12, 178 straipsniai).

51.                      Ir nors apeliantė apeliaciniame skunde pabrėžia, kad šalių sudaryta Sutartis nenumatė draudimo RAB „(duomenys neskelbtini)“ sudaryti agentavimo sutarčių su kitais paslaugų teikėjais, siekiant parduoti turizmo produktą savo klientams Rusijos Federacijoje, tačiau, kaip minėta, Sutarties 2.9.2 dalimi šalys susitarė, jog ieškovė turi atlyginti atsakovei išlaidas, susijusias su pavedimų pagal šią sutartį vykdymu, tačiau tik tuo atveju, jei nurodytas išlaidas atsakovė turėjo ieškovės nurodymu, išlaidos yra nurodytos RAB „(duomenys neskelbtini)“ ataskaitoje ir pateikus visus pirminius dokumentus, patvirtinančius jos išlaidas. Esant anksčiau nutartyje išdėstytoms aplinkybėms, darytina išvada, jog atsakovė neįrodė, jog jos nurodomos patirtos išlaidos, susijusios su paslaugų turistams teikimu, buvo patirtos ieškovės nurodymu, tuo labiau patirtų išlaidų už „kitų įgaliotojų paslaugas“ atsakovė nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei teikiant apeliacinį skundą nepagrindė jokiais pirminiais dokumentais. Be to, kaip minėta, pagal Sutartį atsakovė galėjo organizuoti tik draudimo ir vizų gavimo paslaugas, tačiau visas kitas paslaugas, įeinančias į turizmo produktą, išimtinai galėjo teikti tik ieškovė.

52.                      Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad atsakovė privalėjo ieškovei sumokėti visas pinigines lėšas, gautas iš turistų už parduotą turistinį produktą, kurios pagal Sutarties 1.6, 3.1 dalis laikomos ieškovės nuosavybe, todėl atsakovė nepagrįstai nesumokėjo 33 800,40 Eur sumos ieškovei. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovės reikalavimą dėl      33 800,40 Eur sumos priteisimo (CK 2.156 straipsnio 2 punktas, 6.1–6.4, 6.38 straipsnis, 6.63 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnis, CPK 12, 178 straipsniai).

53.                      Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas bylos įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai. Pažymėtina, kad civiliniame procese nereikalaujama nustatyti objektyviąją tiesą, t. y. teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus. Šis įrodinėjimo civiliniame procese ypatumas yra ne kartą pabrėžtas ir kasacinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018, 52 punktas). Todėl įrodinėjimo standartas, atsižvelgiant į civiliniame procese reikalaujamo teismo įsitikinimo laipsnį, taip pat neturi būti suabsoliutintas, t. y. pernelyg aukštai iškeltas.

54.                      Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bylos medžiaga patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas nustatė visus teisiškai reikšmingus faktus ir tinkamai juos įvertino, rėmėsi į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais, šalių procesiniais dokumentais, teiktais paaiškinimais, rėmėsi byloje pateiktų įrodymų visetu, todėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nepažeidė (CPK 176, 178, 179, 185 straipsniai). Vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino kitaip, nei kad siekė apeliantė, nesudaro pagrindo manyti, jog teismas juos įvertino netinkamai ar neišsamiai.

Dėl bylos procesinės baigties

55.                      Dėl esminių apeliacinio skundo argumentų pasisakyta. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog teismas yra atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų su tuo susijusių skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-252/2010; Nr. 3K-3-107/2010).

56.                      Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais pagrindo nėra, todėl atsakovės RAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme

57.                      Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

58.                      Atsakovės (apeliantės) RAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą atmetus, jai apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ nepateikė bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių dokumentų, todėl prašymas priteisti ieškovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš atsakovės RAB „(duomenys neskelbtini)“ turėtas bylinėjimosi išlaidas netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą. 

Teisėjos                                                                                                             Erinija Kazlauskienė

                                                                                                                                                                                   Larisa Šimanskienė 

     Danutė Žvinklytė