Civilinė byla Nr. 2A-1417-934/2021

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-30538-2020-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.6.8.10; 2.6.8.11.1; 2.6.20.4;

3.2.4.11

                                                                                                                                                       (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 25 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Žilvinas Terebeiza, 

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka vienasmeniškai išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Elis Textile Service“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021-03-01 sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Elis Textile Service“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Šalauta“ dėl skolos priteisimo.

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Elis Textile Service“ (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Šalauta“ (toliau – atsakovė) 1 528,68 Eur skolą, 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas (b. l. 2-5).

2.       Nurodė, kad 2019-06-07 tarp šalių buvo sudaryta darbo drabužių ir jiems skirtų spintelių nuomos sutartis, kurios pagrindu ieškovė nuomojo atsakovei darbo drabužius. Ieškovė nupirko darbo rūbus atsakovės darbuotojams. Darbo rūbai, atsižvelgiant į atsakovės darbuotojų fizinius duomenis (ūgį, kūno matmenis ir kt.) buvo individualiai parinkti ir pritaikyti atsakovės darbuotojams. Rūbų medžiagos buvo parinktos, atsižvelgiant į atsakovės veiklos specifiką (taršą, cheminių medžiagų poveikį, mechaninį atsparumą ir pan.). Atsakovei buvo ne tik parinkti jo pageidaujamos spalvos ir charakteristikų darbo rūbai, į kiekvieną drabužį įsiūta mikroschema, leidžianti identifikuoti konkretų darbuotoją dėvintį drabužį. Kiekvienam darbuotojui buvo skirta po 3 (tris) darbo drabužių komplektus. Sutartis buvo sudaryta 1 (vienerių) metų terminui (Sutarties 8.1 punktas). Sutartyje buvo numatyta, kad ieškovė gali nutraukti Sutartį be įspėjimo jei atsakovė daugiau nei 2 (du) mėnesius neapmoka sąskaitų nuo jų pateikimo dienos (Sutarties 9.1. punktas). Atsakovei delsiant apmokėti ieškovės Sutarties pagrindu teikiamas PVM sąskaitas – faktūras, 2020-06-18 pranešimu ieškovė informavo atsakovę, kad vienašališkai nutraukia sutartį dėl kliento kaltės. Atsakovė šio vienašališko Sutarties nutraukimo neginčijo. Sutarties 9.2. punkte nustatyta, kad Sutarties nutraukimo atveju klientas privalo išsipirkti darbo drabužius už tą sumą, kuria šios Sutarties 1 priede buvo įvertinti darbo drabužiai, atėmus jų nusidėvėjimo laikotarpį (nusidėvėjimas lygus 1/156 darbo drabužių vertės per savaitę), bet ne mažiau nei 50 proc. darbo drabužių vertės, kuri nurodyta sutarties 1 priede. Ieškovė 2020-06-23 parengė Nuostolių paskaičiavimo pažymą, kurioje nurodė, kad skola už neapmokėtas sąskaitas sudaro 396,93 Eur, o drabužių išpirkimo kaina sudaro 1 528,68 Eur, o 2020-06-29 išrašė PVM sąskaitą – faktūrą Nr. TEB633017. Atsakovė įsiskolinimą už nuomos paslaugas padengė, tačiau drabužius išpirkti, kaip tai numatyta Sutartyje, atsisakė.

3.       Atsakovė UAB „Šalauta“ su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti (b. l. 15-19, 32-37). Pažymėjo, kad vyko derybos dėl darbo drabužių ir jiems skirtų spintelių nuomos. Ieškovės atstovas apie drabužių pirkimą neužsiminė, sutartį tarėsi pasirašyti konkrečią datą. Prieš sutarties pasirašymą atsakovės vadovas sulaukė skambučio, kad ieškovės atstovas anksčiau sutarto laiko atvyko su sutartimi, o atsakovės vadovas, paklausęs ieškovo atstovo, ar niekas nepasikeitė, nurodė bendrovės darbuotojui pasirašyti sutartį. Nurodė, kad dėl nusidėvėjusių drabužių išpirkimo derybų nebuvo, nes darbo drabužiai, dirbant purviną darbą su mechanizmais, nusidėvi per 3-6 mėnesius. Nesąžininga, kai nutraukiant sutartį, atsakovė turi išsipirkti daiktą, kuris jai nereikalingas ir už fiksuotą kainą, nors po trejų metų naudojimo drabužiai išsaugojo tik 50 proc. jų vertės. Akcentavo, jog nutraukiant sutartį drabužių nuoma ir valymo paslauga negali virsti pirkimo – pardavimo sandoriu.

II. Byloje priimto teismo procesinio sprendimo esmė

4.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021-03-01 sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovei iš ieškovės 870,00 Eur bylinėjimosi išlaidų (b. l. 59-62).

5.       Teismas sprendimą grindė tokiais motyvais:

5.1.       Sutarties sąlygose dėl sutarties objekto nenumatyta teisė ar pareiga išsipirkti darbo drabužius pasibaigus sutartiniams santykiams, t.y. sutarta dėl paslaugų teikimo, o ne išperkamosios nuomos. Šalys sutarties bendrųjų nuostatų 1.1., 1.2 punktuose taip pat nenustatė pareigos atsakovei išpirkti nuomojamų drabužių. Sąlyga dėl privalomo darbo drabužių išpirkimo numatyta tik sąlygose dėl sutarties nutraukimo. Dėl šios priežasties teismas neturi pagrindo spręsti, kad šalys susitarė, jog pasibaigus sutarties terminui, atsakovė turi pareigą išsipirkti darbo drabužius;

5.2.       Nagrinėjamu atveju šalių sudaryta sutartis turi nuomos (drabužių ir jiems skirtų spintelių nuoma) ir paslaugų teikimo (nešvarių nuomojamų darbo drabužių skalbimas, keitimas ir taisymas) sutarčių požymių, t. y. mišri sutartis. Iš šalių sudarytos ginčo sutarties matyti, jog drabužiai ir jų spintelės nuomojami vieninteliu tikslu – darbo veiklai vykdyti, dėl to sutartyje kartu buvo susitarta dėl jų skalbimo, taisymo ir net keitimo (neprisirišant tik prie tų pačių drabužių nuomos, o galimas ir jų pakeitimas). Toks susitarimas rodo, kad atsakovas nebūtų sudaręs drabužių nuomos sutarties, jei nebūtų susitarta dėl jų skalbimo, taisymo ir keitimo. Dėl to sudarytoje sutartyje atlygintinų paslaugų elementas yra svarbus ir išlaikęs esminius atlygintinų paslaugų požymius, o paslaugos sutarties elementai šalių susitarime buvo vyraujantys. Tai reiškia, kad, sprendžiant dėl šalių sudarytos sutarties vykdymo ir nutraukimo, taikytinos ir atlygintinų paslaugų sutartį reglamentuojančios civilinio kodekso normos;

5.3.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pažymima, kad specialiosios paslaugų sutarties vienašališko nutraukimo taisyklės įtvirtintos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.721 straipsnyje. CK 6.721 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad paslaugų teikėjas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį tik dėl svarbių priežasčių. Tokiu atveju paslaugų teikėjas privalo visiškai atlyginti kliento patirtus nuostolius. Nagrinėjamu atveju sudarytos paslaugos sutarties 9.2 punkto nuostata prieštarauja įstatymo leidėjo suformuotam kliento teisių apsaugos prioritetui – paslaugos teikėjas nutraukia sutartį ir pateikia reikalavimą klientui išsipirkti naudotus darbo drabužius už nepriimtiną kainą;

5.4.       Esant ginčui dėl sutarties turinio ir jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos, atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir į kitas reikšmingas aplinkybes. Ieškovės reikalavimas ieškovės iniciatyva nutrauktą nuomos ir paslaugų sutartį modifikuoti į pirkimo – pardavimo sutartį, įpareigoti atsakovę per prievartą įgyti nuosavybės teisę į atsakovei nereikalingą daiktą už ieškovės nustatytą pinigų sumą, pažeidžia sutarties laisvės principą (CK 6.156 straipsnis), teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus (CK 1.5 straipsnis), CK 6.721 straipsnio 2 dalies nuostatą. 

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

6.       Ieškovė apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021-03-01 sprendimą ir išspręsti klausimą iš esmės –ieškovės ieškinį tenkinti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas (b. l. 70-78).

7.       Ieškovės apeliacinio skundo argumentai, reikšmingi byloje sprendžiamiems klausimams:

7.1.       Pirmosios instancijos teismas pažeidė CK 6.189 straipsnio 1 dalies normą ir paneigė sutarčių privalomumo principą. Teismas neturėjo teisės ignoruoti sutarties nuostatos, įtvirtinančios atsakovės sutartinę pareigą išpirkti darbo drabužius. Sutarties sąlygų eiliškumas, konstrukcija, teksto išdėstymo logika ir nuoseklumas neturi jokios įtakos sutarties sąlygų privalomumui. Atsakovė neįrodinėjo, kad sutarties 9.2 punkto sąlyga yra siurprizinė, to sprendime nekonstatavo ir teismas. Byloje taip pat nenustatyta, kad Sutarties 9.2 punkto sąlyga prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, dėl ko būtų pripažinta niekine;

7.2.       Teismas nepagrįstai, motyvuodamas sutarties struktūra ir sutarties nuostatų loginiu išdėstymu, priėjo išvados, kad šalys tariamai „nesusitarė“ dėl sutarties 9.2 punkto sąlygos, t.y. atsakovės pareigos išpirkti darbo drabužius. Priimdamas sprendimą, teismas ignoravo tai, kad sutartis yra pasirašyta abiejų šalių. Abi sutarties šalys yra pelno siekiančios bendrovės (verslo subjektai), todėl nesuprantama, kuo remiantis teigiama, kad šalių valia nebuvo suderinta;

7.3.       Sutarties 9.2 punktas yra aiškus ir nedviprasmiškas. Tarp šalių ginčo dėl šios sutarties nuostatos esmės nekilo. Atsakovė nagrinėjamoje byloje neįrodinėjo, kad minėtas sutarties punktas turi būti suprantamas kitaip, nei nurodyta sutartyje, taip pat neprašė pripažinti jo niekiniu ar negaliojančiu;  

7.4.       Sprendime pareiga išpirkti darbo drabužius yra nepagrįstai laikoma nesuderinama su CK 6.721 straipsniu. Pagal Sutarties 9.2 punktą, pareiga išpirkti nuomotus darbo rūbus, taikytina visais atvejais kai sutartiniai santykiai pasibaigia, nepriklausomai nuo to, ar sutartis nutraukiama dėl vienos iš šalių kaltės, ar laikoma pasibaigusia dėl pasibaigusio nuomos termino (šalims iš anksto pareiškus valią sutartinių santykių nepratęsti). Teismas sprendime nepagrįstai sutartyje įtvirtintą sutarties nutraukimo pasekmę prilygino kliento teisės atsisakyti sutarties apsunkinimo priemonei;

7.5.       Pirmosios instancijos teismas, neatsižvelgė į tai, kad sutartis buvo nutraukta ieškovės iniciatyva dėl atsakovės įvykdyto esminio Sutarties pažeidimo (delsimo atsiskaityti su ieškove už darbo drabužių nuomą ir valymą), todėl CK 6.721 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kliento teisės turinys nėra reikšmingas nagrinėjamoje byloje, nes sutartį dėl atsakovės kaltės vienašališkai nutraukė ieškovė;

7.6.       Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad paslaugų teikėjas (verslininkas) veikia savo rizika ir negali šios rizikos perkelti paslaugų gavėjui, reikalaudamas išpirkti nuomotus naudotus drabužius po sutarties pasibaigimo, kurių klientui nereikia. Šis sprendimo motyvas nelogiškas ir teisiškai nepagrįstas. Atsakovės vengimas vykdyti sutartinę prievolę negali būti pateisinamas tuo, kad ieškovė yra verslininkė. Joks teisės aktas nenumato tokio atsakomybės paskirstymo principo ar atleidimo nuo piniginės prievolės vykdymo teisinio pagrindo;

7.7.       Pirmosios instancijos teismas neatskleidė ginčo esmės, kadangi ieškovė ieškiniu prašė priteisti skolą, o ne pakeisti sutartį teismo sprendimu CK 6.223 straipsnio pagrindu. Teismas sprendime atmeta ieškinį jo atmetimui naudodamas motyvus dėl byloje nereikšto ieškinio reikalavimo, kritikuodamas kaip neteisėtą teisių gynimo būdą, kurio ieškovė nenaudojo;

7.8.       Priimdamas sprendimą, teismas pažeidė CK 6.193 straipsnyje įtvirtintus sutarčių aiškinimo principus, nes suabsoliutino subjektyvųjį sutarčių aiškinimo principą, ignoruodamas patį Sutarties tekstą, nesant ginčo dėl Sutarties 9.2 punkto turinio ir jame įtvirtintos sąlygos prasmės ir esmės. Atsakovė, sudarydama sutartį, sutiko su nurodyto dydžio ir įtvirtintu būdu apskaičiuojamos sumos sumokėjimu ieškovei tuo atveju, jei sutartis būtų nutraukta dėl atsakovės kaltės.

8.       Atsakovė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas (b. l. 82-90).

9.       Atsakovės atsiliepimo argumentai, reikšmingi byloje sprendžiamiems klausimams:

9.1.       Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ginčo sutartis yra mišri sutartis ir kad ieškovo reikalavimas atsakovei išpirkti drabužius po sutarties nutraukimo, prieštarauja kliento teisių apsaugos prioritetui;

9.2.       Apeliantė nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas paneigė sutarčių privalomumo principą. Bendrosiose sutarties nuostatose nebuvo numatyta, kad atsakovė, kaip klientė, turės pareigą pasibaigus ar nutraukus sutartį, nuomojamus drabužius dar ir išpirkti. Ieškovės į sutartį įtraukta nuostata dėl drabužių išpirkimo, yra ne tik nesąžininga, bet ir prieštarauja sutarties esmei – nuomai ir paslaugų teikimui, ką ginčo sprendime konstatavo pirmosios instancijos teismas;

9.3.       Priešingai nei nurodo ieškovė, teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad šalių valia dėl darbo drabužių išpirkimo nebuvo suderinta. Atsakovė su ieškove tarėsi dėl darbo drabužių nuomos ir jų valymo paslaugos teikimo, atsakovė nesiekė pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo;

9.4.       Nagrinėjamu atveju yra susidariusi situacija, kai ieškovė nesąžiningai siekia pasipelnyti iš atsakovės, reikalaudama išpirkti drabužius ir tokiu būdu iš esmės siekdama nuomos/paslaugų sutartį pripažinti pirkimo – pardavimo sutartimi;

9.5.       Pirmosios instancijos teismas ginčo sprendime pagrįstai pažymėjo, kad paslaugų teikėjas veikia savo rizika ir negali šios rizikos perkelti paslaugos gavėjui, reikalaudamas išpirkti nuomotus naudotus drabužius po sutarties pasibaigimo, kurių klientui nereikia;

9.6.       Pirmosios instancijos teismas tinkamai atskleidė bylos esmę ir tinkamai taikė sutarčių aiškinimo principus. Pirmosios instancijos teismas ne tik nurodė, kurias aplinkybes jis laiko reikšmingomis, bet ir pateikė išsamią analizę, analizavo ir taikė tiek materialinės teisės normas, tiek teismų praktiką. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas šalių sudarytą sutartį aiškino ne taip, kaip ieškovei būtų patogu, nereiškia sutarčių aiškinimo principų pažeidimo.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

10.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje Vilniaus apygardos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

11.       Apeliacinis procesas vyksta dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės UAB „Elis Textile Service“ ieškinys atsakovei UAB „Šalauta“ dėl skolos priteisimo, pagrįstumo ir teisėtumo.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

12.       Apeliaciniame skunde ieškovė nurodė, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė CK 6.189 straipsnio 1 dalies normą ir paneigė sutarčių privalomumo principą. Apeliantės vertinimu, teismas neturėjo teisės ignoruoti sutarties nuostatos, įtvirtinančios atsakovės sutartinę pareigą išpirkti darbo drabužius, kadangi byloje nenustatyta, jog Sutarties 9.2 punkto sąlyga prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, dėl ko būtų pripažinta niekine. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su tokiais apeliantės teiginiais.

13.       Pažymėtina, kad CK 6.156 straipsnio 1 dalyje nustatytas, jog šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos. (CK 6.156 straipsnio 4 dalis). Vadovaujantis CK 6.189 straipsnio 1 dalimi, teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai.

14.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, jog CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vienas iš svarbiausių civiliniuose santykiuose galiojančių principų – sutarties laisvės principas. Šis principas, detalizuotas CK 6.156 straipsnyje, suteikia teisę civilinių teisinių santykių subjektams laisvai spręsti, sudaryti jiems konkrečią sutartį ar jos nesudaryti, taip pat pasirinkti, su kuo tą sutartį sudaryti, be to, savarankiškai spręsti dėl sutarties turinio bei formos, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas ar jos turinį nustato imperatyviosios įstatymo normos arba tam tikrų sąlygų reikalauja viešoji tvarka, teisės principai, gera moralė. Sutarties laisvės principas taip pat apima šalių teisę pasirinkti ir sudaryti tokios rūšies sutartį, kuri labiausiai atitinka jų interesus. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-04-03 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-611/2019).

15.       Kasacinis teismas, atskleisdamas konsensualizmo principo esmę ir jo taikymą, pabrėžė, kad sutartinių santykių teisiniam reguliavimui būdingas minimalus šalių valios varžymas, todėl šalys gali laisvai nusistatyti tarpusavio teises bei pareigas, jos taip pat yra laisvos pasirinkdamos formą, kuria išreiškia savo susitarimo turinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-04-03 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-611/2019; 2015-02-06 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-26-686/2015).

16.       Kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui (lingvistiniam aiškinimui), kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021-04-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-611/2021; 2020-04-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-100-823/2020).

17.       Nagrinėjamu atveju šalys 2019-06-07 sudarė Darbo drabužių nuomos sutartį Nr. 109427/1056574, sutarties objektas – darbo drabužių ir jiems skirtų spintelių nuoma, nešvarių darbo drabužių skalbimas ir keitimas švariais Sutarties galiojimo metu (Sutarties 1.1. ir 1.2. punktai) („Liteko“ sistema neformatuoja bylos lapų, todėl su zip laikmenoje esančiais priedų failais galima susipažinti patekus į šalies dokumento kortelę bylos kortelės skiltyje „Procesas“) (b. l. 6, DOK-230882). Sutartis galioja vienerius metus. Jei likus šešiems mėnesiams iki sutarties galiojimo pabaigos nei viena iš šalių nepateikia raštiško prašymo sutartį nutraukti, tai sutartis laikoma pratęsta dar vieneriems metams (Sutarties 8.1. ir 8.3. punktai). Sutarties 9.2. punkte numatyta, kad Sutarties nutraukimo, ar Sutarties pasibaigimo atveju klientas privalo išsipirkti visus darbo drabužius už tą sumą, kuri šios Sutarties priede Nr. 1 buvo įvertinta kaip produkto išpirkimo kaina, atėmus jų nusidėvėjimo laikotarpį (nusidėvėjimas lygus 1/156 darbo drabužių vertės per savaitę), bet ne mažiau nei 50 proc. drabužių vertės, kuri nurodyta Sutarties 1 priede. Iki apmokėjimo darbo drabužiai lieka Tiekėjo nuosavybe.

18.       Pirmosios instancijos teismas ginčo sprendime padarė išvadą, jog šalys nesusitarė, jog pasibaigus sutarties terminui, atsakovė turi pareigą išsipirkti darbo drabužius. Savo poziciją pirmosios instancijos teismas grindė tuo, kad Sutarties nuostatose dėl sutarties objekto (1.1. ir 1.2. punktai) nenumatyta pareiga atsakovei išsipirkti nuomojamus drabužius, o sąlyga dėl privalomo darbo drabužių išpirkimo numatyta tik sąlygose dėl sutarties nutraukimo. Apeliacinės instancijos teismas su tokia teismo pozicija nesutinka.

19.       Kaip minėta (žr., 17 punktą), Sutarties 9.2. punktu šalys aiškiai ir nedviprasmiškai susitarė, kad Sutarties nutraukimo, ar Sutarties pasibaigimo atveju klientas privalo išsipirkti visus darbo drabužius už tą sumą, kuri šios Sutarties priede Nr. 1 buvo įvertinta kaip produkto išpirkimo kaina, atėmus jų nusidėvėjimo laikotarpį (nusidėvėjimas lygus 1/156 darbo drabužių vertės per savaitę), bet ne mažiau nei 50 proc. drabužių vertės, kuri nurodyta Sutarties 1 priede. Pažymėtina, jog sutarties šalys yra pelno siekiantys juridiniai asmenys, sutartis yra pasirašyta abiejų šalių, todėl nėra pagrindo pritarti pirmosios instancijos teismo teiginiams, kad šalių valia dėl darbo drabužių išpirkimo nebuvo suderinta. Byloje nėra duomenų, kad iki ieškovės kreipimosi į teismą, atsakovė būtų ginčijusi minėtą sutarties nuostatą ar su ja nesutikusi, teigdama, jog ji yra siurprizinė, prieštarauja istatymams ar imperatyvioms teisės normoms. Atsakovė taip pat neprašė teismo sutarties 9.2. punktą pripažinti niekiniu ir negaliojančiu, apsiribodama teiginiais, jog nesąžininga, kai nutraukiant sutartį, atsakovė turi išsipirkti daiktą, kuris jai nereikalingas. Pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės, kad atsakovės pareiga išsipirkti nuomojamus drabužius nėra numatyta Sutarties nuostatose dėl sutarties objekto, o tik sąlygose dėl nutraukimo, per se nereiškia, jog šalys nesusitarė dėl atsakovės pareigos išsipirkti nuomojamus drabužius nutraukus sutartį ar pasibaigus sutarties terminui, kadangi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas suabsoliutino subjektyvųjį sutarčių aiškinimo metodą, ignoruodamas Sutarties 9.2. punktą. 

20.       Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas atsakovės pareigą išpirkti darbo drabužius nepagrįstai laikė nesuderinama su CK 6.721 straipsniu, konstatuodamas, jog ši atsakovės pareiga prieštarauja įstatymo leidėjo suformuotam kliento teisių apsaugos prioritetui, taip pat nurodydama, kad paslaugų sutartyje negali būti nustatytos sąlygos, ribojančios paslaugų gavėjo teises, įtvirtintas įstatyme (tarp jų – teisę nebetęsti (nutraukti) sutartį), ar sunkinančios šių teisių įgyvendinimą, dėl to šiuo atveju pripažinus, jog šalių sutartis pasibaigė, nėra pagrindo taikyti įpareigojimo išpirkti nuomotus drabužius.

21.       Pažymėtina, jog vienašalį paslaugų sutarties nutraukimą reglamentuojančio CK 6.721 straipsnio 1 dalis numato, kad klientas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, nepaisydamas to, kad paslaugų teikėjas jau pradėjo ją vykdyti. Šiuo atveju klientas privalo sumokėti paslaugų teikėjui kainos dalį, proporcingą suteiktoms paslaugoms, ir atlyginti kitas protingas išlaidas, kurias paslaugų teikėjas, norėdamas įvykdyti sutartį, padarė iki pranešimo apie sutarties nutraukimą gavimo iš kliento momento. Paslaugų teikėjas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį tik dėl svarbių priežasčių. Tokiu atveju paslaugų teikėjas privalo visiškai atlyginti kliento patirtus nuostolius (CK 6.721 straipsnio 2 dalis).

22.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 6.721 straipsnio 1 dalies nuostatą, yra nurodęs, kad siekiant sutartį nutraukti šiuo pagrindu klientui nebūtina remtis paslaugų teikėjo kalte šiam netinkamai vykdant sutartį ar jos nevykdant, toks nutraukimas galimas ir nesant paslaugų teikėjo kaltės. Toks paslaugų sutarčių vienašališko nutraukimo ypatumas skiriasi nuo sutarčių vienašališko nutraukimo bendrųjų taisyklių, pagal kurias sutartį vienašališkai nutraukti galima, pirma, joje nustatytais atvejais (CK 6.217 straipsnio 5 dalis), antra, dėl kitos šalies sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo (CK 6.217 straipsnio 1, 3 dalys) ir, trečia, kitais pagrindais teismo tvarka pagal suinteresuotos šalies ieškinį. Pagal CK 6.721 straipsnio 1 dalį klientas gali pats nuspręsti, kada atsisakyti jam teikiamų paslaugų ir nutraukti sutartį. Ši paslaugų gavėjo teisė yra besąlyginė, ji negali būti siejama su tam tikrų aplinkybių nustatymu (pvz., paslaugos teikėjo veiksmai, teisinis ar ekonominis kliento pasirinkimo nutraukti sutartį pagrįstumas ir pan.) ir nepriklauso nuo to, ar paslaugos gavėjas yra fizinis, ar juridinis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-12-20 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-541-219/2018; 2015-06-17 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-385-378/2015).

23.       Nagrinėjamu atveju ieškovės 2020-06-18 pranešimas apie vienašališką sutarties nutraukimą dėl kliento kaltės patvirtina, jog sutartis buvo nutraukta ne atsakovės – klientės sprendimu, o ieškovės iniciatyva dėl esminio sutarties pažeidimo, kadangi atsakovė nesumokėjo už ieškovės teikiamas prekes/paslaugas („Liteko“ sistema neformatuoja bylos lapų, todėl su zip laikmenoje esančiais priedų failais galima susipažinti patekus į šalies dokumento kortelę bylos kortelės skiltyje „Procesas“) (b. l. 6, DOK-230882). Tokia ieškovės teisė nutraukti sutartį įtvirtinta Sutarties 9.1. punkte ir iš esmės atitinka CK 6.721 straipsnio 2 dalies nuostatą, numatančią, kad paslaugų teikėjas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį tik dėl svarbių priežasčių. Ieškovei nutraukus sutartį dėl esminio sutarties pažeidimo, netaikytina CK 6.721 straipsnio 2 dalyje numatyta paslaugų teikėjo prievolė atlyginti kliento patirtus nuostolius, kadangi nagrinėjamu atveju atsakovei nemokant už ieškovės teikiamas paslaugas, nuostolius patiria būtent paslaugų teikėjas, o ne klientas. Aukščiau nurodytos aplinkybės patvirtina, jog atsakovės, kaip klientės, teisė vienašališkai nutraukti Sutartį nebuvo pažeista, kadangi ji tokios teisės nesiekė įgyvendinti, todėl ir jokių neteisėtų ribojimų nepatyrė. Be to, Sutarties 9.2. punkte numatyta atsakovės pareiga išsipirkti darbo drabužius taikytina visais atvejais, kai sutartiniai santykiai pasibaigia, nepriklausomai nuo to, ar Sutartis nutraukiama dėl vienos iš šalių kaltės, ar laikoma pasibaigusia dėl pasibaigusio nuomos termino. Dėl išdėstytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas ginčo sprendime nepagrįstai sutartyje šalių įtvirtintą sutarties nutraukimo/pasibaigimo pasekmę prilygino atsakovės teisės atsisakyti sutarties apsunkinimo priemonei.

24.       Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliante, jog pirmosios instancijos teismo spredimo teiginiai, kad paslaugų teikėjas (verslininkas) veikia savo rizika ir negali šios rizikos perkelti paslaugų gavėjui, reikalaudamas išpirkti nuomotus naudotus drabužius po sutarties pasibaigimo, kurių klientui nereikia, yra nepagrįsta. Kaip minėta (žr., 23 punktą), šalių sutartis ieškovės iniciatyva buvo nutraukta dėl to, kad atsakovė nemokėjo už ieškovės teikiamas prekes ir paslaugas, t.y. dėl esminio jos pažeidimo, todėl atsakovės sutartinių prievolių nevykdymas negali būti pateisinamas tuo, kad ieškovė yra verslininkė. Be to, nagrinėjamu atveju abi ginčo šalys yra pelno siekiantys juridiniai asmenys (verslininkai), todėl atsakovei negali būti teikiamas prioritetas prieš ieškovę vien dėl to, kad ji yra paslaugos gavėja.

25.       Pažymėtina ir tai, jog nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad darbo drabužiai ir jų spintelės buvo nuomojami darbo veiklai vykdyti. Pradėdama vykdyti sutartį, ieškovė yra patyrusi išlaidų darbo drabužių įsigijimui ir jų pritaikymui atsakovės poreikiams (Sutarties 5.2. punkte numatyta, kad ieškovė įsipareigoja pirmo pristatymo metu pateikti klientui naujus, nedėvėtus darbo drabužius. Pirmojo pristatymo metu darbo drabužiai turi būti tinkamo dydžio kiekvienam darbuotojui, drabužio audinys negali būti su gamykliniais defektais ir kt.). Apeliaciniame skunde ieškovė nurodė, kad šių darbo drabužių po Sutarties nutraukimo kitiems savo klientams išnuomoti nebegalės, nes jie buvo pritaikyti konkretiems atsakovės darbuotojams, darbo rūbuose įsiūtos mikroschemos leidžiančios paskirstyti ir komplektuoti darbo drabužius, skirtus konkretiems atsakovės darbuotojams. Pažymėtina, jog Sutarties priede Nr. 1, apskaičiuojant darbo rūbų nuomos kainas, iš anksto buvo nurodyta ir rūbų išpirkimo kaina, todėl nutrūkus šalių sutartiniams santykiams, ieškovė pagrįstai reikalauja sumokėti darbo drabužių išpirkimo kainą, iš jos atėmus darbo drabužių nusidėvėjimą, kaip tai numatyta Sutarties 9.2. punkte.

26.       Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, jog sutarties 9.2. punktas ir jame numatyta atsakovės pareiga nutraukus sutartį ar pasibaigus sutarties terminui išsipirkti darbo drabužius, yra patvirtinta abiejų šalių (verslo subjektų) parašais; nėra nustatyta, kad sutarties 9.2. punktas, ta apimtimi, kuria jis taikomas nagrinėjamoje byloje, prieštarautų įstatymams ar imperatyvioms teisės normoms; reiškiamas reikalavimas yra pagrįstas sutarties 9.2. punkte nurodytu apskaičiavimu ir ataskaitomis apie darbo drabužių nusidėvėjimą, konstatuotina, jog ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 1 528,68 Eur skolą yra pagrįstas, todėl turi būti tenkinamas.

Dėl procesinės bylos baigties

27.       Apibendrindamas nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės UAB „Elis Textile Service“ ieškinį atsakovei UAB „Šalauta“ dėl skolos priteisimo, netinkamai taikė civilinės teisės normas, reglamentuojančias sutarčių laisvės principą ir sutarčių aiškinimą, sutartinių įsipareigojimų vykdymą, nesivadovavo ginčui aktualia teismų praktika, įrodinėjimą ir įrodymų veertinimą reglamentuojančias civilinio proceso teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinys tenkintinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

28.       Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-05 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010-12-20 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme paskirstymo

29.       CPK 93 straipsnio 5 dalyje numatyta, jog jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

30.       Maksimalūs advokato ar advokato padėjėjo atlyginimo už suteiktas teisines paslaugas civilinėse bylose dydžiai ir jų nustatymo kriterijai yra pateikti Rekomendacijoje dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę paslaugą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo, patvirtintoje Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 (2015-03-19 redakcija) (toliau – Rekomendacijos).

31.       CPK 98 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip patvirtintos Rekomendacijoje. Ieškovė nurodė, kad ji patyrė 1 575,42 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme (b. l. 54-55), pateikė prašymą pagrindžiančius įrodymus („Liteko“ sistema neformatuoja bylos lapų, todėl su zip laikmenoje esančiais priedų failais galima susipažinti patekus į šalies dokumento kortelę bylos kortelės skiltyje „Procesas“) (b. l. 79, DOK-60097). Teismas, įvertinęs pateiktų procesinių dokumentų turinį ir apimtį, konstatuoja, kad ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos, protingos bei neviršija Rekomendacijoje nustatytų maksimalių dydžių, todėl patenkinus ieškinį, jos priteistinos iš atsakovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovės naudai ir atsakovės taip pat priteistinas už ieškinį sumokėtas 34,00 Eur žyminis mokestis. Iš viso iš atsakovės ieškovės naudai priteistina 1 609,42 (34,00 + 1 575,42) Eur bylinėjimosi išlaidų pirmos instancijos teisme.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme 

32.       CPK 79 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro sumokėtas žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, ši taisyklė taikoma ir žyminiam mokesčiui, kurį šalis sumoka paduodama apeliacinį skundą (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys). Teismui tenkinus ieškovės apeliacinį skundą, iš atsakovės UAB „Šalauta“ ieškovės naudai priteistinas ieškovės už apeliacinį skundą sumokėtas 34,00 Eur žyminis mokestis („Liteko“ sistema neformatuoja bylos lapų, todėl su zip laikmenoje esančiais priedų failais galima susipažinti patekus į šalies dokumento kortelę bylos kortelės skiltyje „Procesas“) (b. l. 79, DOK-60097).

33.       Ieškovė pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme, kuriame nurodė, kad patyrė 2 405,48 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti už apeliacinio skundo parengimą, pateikė šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus.

34.       Nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes (Rekomendacijų 2 punktas). Taigi, sprendžiant klausimą dėl išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimo priteisimo šaliai, turi būti atsižvelgiama tiek į bendrąsias bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles, tiek ir į konkrečios jų rūšies – išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai atlyginti – dydžio nustatymo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-05-23 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-190-611/2019).

35.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra nurodęs, kad ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o dėl kitos dalies išlaidų nepriteisia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-11-12 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-378//2020; 2020-06-17 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-248/2020).

36.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ieškovės patirtos išlaidos už apeliacinio skundo parengimą neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, tačiau ši aplinkybė nereiškia, jog teismas neturi vertinti tokių išlaidų pagrįstumo ir realumo. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, jog nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas nebuvo sudėtingas nei teisės, nei fakto klausimų požiūriu, ieškovės pateikto apeliacinio skundo apimtis nėra didelė (9 lapai), o patirtos išlaidos už jo parengimą viršija ieškinio sumą (1 528,68 Eur), mažina ieškovės patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti už apeliacinio skundo parengimą iki 1 000,00 Eur. Iš viso iš atsakovės ieškovės naudai priteistina 1 034,00 (1 000,00 + 34,00) Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas

n u s p r e n d ž i a :

Ieškovės UAB „Elis Textile Service“ apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021-03-01 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės UAB „Elis Textile Service“ ieškinį tenkinti.

Priteisti ieškovės UAB „Elis Textile Service“, juridinio asmens kodas 110694894, naudai iš atsakovės UAB „Šalauta“, juridinio asmens kodas 174997128, 1 528,68 Eur skolos, 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo ir 1 609,42 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti ieškovės UAB „Elis Textile Service“, juridinio asmens kodas 110694894, naudai iš atsakovės UAB „Šalauta“, juridinio asmens kodas 174997128, 1 034,00 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos

Teisėjas                           Žilvinas Terebeiza