Baudžiamoji byla Nr. 2K-391-693/2016
Teisminio proceso Nr. 1-40-9-00048-2011-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.19.4;
2.1.7
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. gruodžio 6 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Vytauto Masioko (pranešėjas),
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorei Onai Rojutei,
išteisintajam G. R., jo gynėjui advokatui Stanislovui Liutkevičiui,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Gintaro Jasaičio kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 18 d. nuosprendžio išteisintojo G. R. baudžiamojoje byloje.
Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nuosprendžiu G. R. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnio 1 dalį 300 MGL (11 298 Eur) dydžio bauda. Iš nuteistojo G. R. Šiaulių miesto savivaldybei priteista 63 703,70 Eur (219 956,15 Lt). G. R. dėl kaltinimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios šio nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu panaikinta Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio dalis dėl G. R. pripažinimo kaltu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir priimtas naujas nuosprendis. G. R. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro civilinis ieškinys dėl 63 703,70 Eur Šiaulių miesto savivaldybei priteisimo paliktas nenagrinėtas. Kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta galioti nepakeista.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat išteisintas V. D., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.
Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu G. R. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį buvo nuteistas už tai, kad piktnaudžiavo tarnybine padėtimi:
G. R., būdamas valstybės tarnautojui prilyginamas asmuo, viešosios įstaigos (toliau – VšĮ) „P. S.“, specialiai įsteigtos vykdyti ūkinę komercinę veiklą, susijusią su (duomenys neskelbtini) multifunkcinio komplekso eksploatavimu ir Koncesijos sutarties įsipareigojimų vykdymu, generalinis direktorius, turintis teisę veikti šios įmonės vardu ir teikiantis viešąsias paslaugas pagal Koncesijos sutartį – koncertų, sporto, kultūros, meno, muzikos ir kitokių renginių organizavimo paslaugas Šiaulių miesto, regiono ir visos Lietuvos įvairioms vartotojų grupėms, ir Šiaulių miesto savivaldybės tarybos (duomenys neskelbtini) sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 2006 m. birželio 29 d. būdamas paskirtas (duomenys neskelbtini) multifunkcinio komplekso eksploatavimo koncesijos suteikimo sutarties vykdymo priežiūros komisijos (toliau – ir Komisija) nariu, pažeisdamas (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) multifunkcinio komplekso eksploatavimo koncesijos suteikimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Koncesijos sutartis), pasirašytos jo ir Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus G. M., 14.7 punkto, nustatančio, kad koncesininkas turi teisę atlikti Investicijų plane nenumatytas investicijas ir remontą, jei tai yra susiję su avarine situacija arba ūkine veikla, ir apie šias investicijas ir remontą koncesininkas nedelsdamas informuoja ir suderina tai su savivaldybe, o visas kitas investicijas ar remontą, jei tai nėra numatyta Investicijų plane, nėra susiję su ūkine veikla arba avarine situacija, koncesininkas turi iš anksto suderinti su savivaldybe, 14.8 punkto, nustatančio, kad savivaldybės pritarimas nereikalingas vienkartinėms nenumatytoms investicijoms bei remontui, kuriems reikalingos lėšos neviršija 50 000 Lt (14 481 Eur); koncesininkas neskaido didelių investicijų, t. y. investicijų, kurių suma viršija 50 000 Lt (14 481 Eur), į mažas dalis tam, kad galėtų pasinaudoti šia išimtimi, Komisijos darbo reglamento, patvirtinto Šiaulių miesto savivaldybės tarybos (duomenys neskelbtini) sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini), nustatančio, kad Komisija kontroliuoja koncesijos sutarties vykdymą, reikalavimus, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, kaip VšĮ „P. S.“ steigėjas ir dalininkas, neinformuodamas savivaldybės, negaudamas jos pritarimo ir suderinimo, kaip Komisijos narys, neinformuodamas kitų Komisijos narių, gautas pajamas (įskaitant savivaldybės mokamą koncesijos mokestį) iš ūkinės komercinės veiklos, susijusios su (duomenys neskelbtini) multifunkcinio komplekso eksploatavimu, panaudojo ne viešiems interesams (visuomenės poreikiams) tenkinti, o investavo, sudarydamas vertybinių popierių pirkimo sutartis, t. y. nuo 2010 m. vasario 23 d. iki lapkričio 1 d. tarp AB banko „Snoras“ ir VšĮ „P. S.“ sudarė penkiolika indėlio sertifikato įsigijimo sutarčių (2010-02-23 Nr. (duomenys neskelbtini) – už 20 000 Lt (5792,40 Eur), 2010-02-23 Nr. (duomenys neskelbtini) – už 20 000 Lt (5792,40 Eur), 2010-02-23 Nr. (duomenys neskelbtini) – už 20 000 Lt (5792,40 Eur), 2010-02-23 Nr. (duomenys neskelbtini) – už 10 000 Lt (2896,20 Eur), 2010-03-15 Nr. (duomenys neskelbtini) – už 20 000 Lt (5792,40 Eur), 2010-03-15 Nr. (duomenys neskelbtini) – už 20 000 Lt (5792,40 Eur), 2010-03-15 Nr. (duomenys neskelbtini) – už 10 000 Lt (2896,20 Eur), 2010-09-15 Nr. (duomenys neskelbtini) – už 30 000 Lt (8688,60 Eur), 2010-09-15 Nr. (duomenys neskelbtini) – už 20 000 Lt (5792,40 Eur), 2010-09-15 Nr. (duomenys neskelbtini) – už 50 000 Lt (14 481 Eur), 2010-10-01 Nr. (duomenys neskelbtini) – už 20 000 Lt (5792,40 Eur), 2010-10-01 Nr. (duomenys neskelbtini) – už 20 000 Lt (5792,40 Eur), 2010-10-01 Nr. (duomenys neskelbtini) – už 20 000 Lt (5792,40 Eur), 2010-10-01 Nr. (duomenys neskelbtini) – už 20 000 Lt (5792,40 Eur), 2010-10-01 Nr. (duomenys neskelbtini) – už 20 000 Lt (5792,40 Eur), iš viso už 320 000 Lt (92 678,41 Eur), taip tyčia skaidydamas į mažesnes 50 000 Lt (14 481 Eur) neviršijančias dalis, kad išvengtų savivaldybės pritarimo, apie tokias investicijas neinformavo kitų Komisijos narių, o 2010 m. gegužės 11 d. Komisijos posėdyje svarstant 2009 m. audito ataskaitą nurodė, kad 2009 m. gruodžio 31 d. įmonės skola tiekėjams buvo 293 535 Lt (85 013,61 Eur), prognozavo, kad 2010 m. pajamos ir pelnas bus mažesni, ir melagingai nurodė, kad trūksta apyvartinių lėšų;
tęsdamas savo neteisėtus veiksmus, G. R., piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, neinformuodamas savivaldybės, negaudamas jos pritarimo ir suderinimo, kaip Komisijos narys neinformuodamas kitų Komisijos narių, gautas pajamas (įskaitant savivaldybės mokamą koncesijos mokestį) iš ūkinės komercinės veiklos, susijusios su (duomenys neskelbtini) multifunkcinio komplekso eksploatavimu, panaudojo ne viešiems interesams (visuomenės poreikiams) tenkinti, o investavo sudarydamas vertybinių popierių pirkimo sutartis, t. y. nuo 2011 m. kovo 3 d. iki rugsėjo 22 d. tarp AB banko „Snoras“ ir VšĮ „P. S.“ sudarė tris indėlio sertifikato įsigijimo sutartis (2011-03-03 Nr. (duomenys neskelbtini) – už 30 000 Lt (8688,60 Eur), 2011-03-03 Nr. (duomenys neskelbtini) – už 20 000 Lt (5792,40 Eur), 2011-03-03 Nr. (duomenys neskelbtini) – už 20 000 Lt (5792,40 Eur), iš viso už 70 000 Lt (20 273,40 Eur), ir tris obligacijų pasirašymo sutartis (2011-03-25 Nr. (duomenys neskelbtini) – už 49 961,75 Lt (14 469,92 Eur), 2011-09-22 Nr. (duomenys neskelbtini) – už 49 997,20 Lt (14 480,19 Eur), 2011-09-22 Nr. (duomenys neskelbtini) – už 49 997,20 Lt (14 480,19 Eur), iš viso už 149 956,15 Lt (43 430,30 Eur), taip tyčia skaidydamas į mažesnes 50 000 Lt (14 481 Eur) neviršijančias dalis, kad išvengtų savivaldybės pritarimo, apie tokias investicijas neinformavo kitų Komisijos narių, o Komisijos posėdžiuose svarstant audito ataskaitas ir koncesijos mokestį už 2011 m. bei vėlesniuose Komisijos posėdžiuose aiškino, kad tai yra sąnaudos, nemažinančios pelno ir koncesijos mokesčiui nedaro įtakos, nors ilgalaikio finansinio turto sąskaitoje apskaitomos AB banko „Snoras“ obligacijos – 149 956,15 Lt (43 430,30 Eur) bei indėlių sertifikatai 70 000 Lt (20 273,40 Eur) rengiant finansines ataskaitas už 2011 m. buvo nurašyti, mažinant įstaigos finansinį turtą bei veiklos rezultatą, t. y. priskirtos prie nuostolių, kad turėtų reikšmės skaičiuojant koncesijos mokestį. Taip G. R. piktnaudžiaujant tarnyba ir nesuderintoms investicijoms panaudotų lėšų neskiriant tiesioginei veiklai vykdyti, įsiskolinimams padengti ir neatgavus AB banko „Snoras“ obligacijų už 149 956,15 Lt (43 430,30 Eur) bei indėlių sertifikatų už 70 000 Lt (20 273,40 Eur), šį finansinį turtą nurašius, mažinant VšĮ „P. S.“ finansinį turtą ir veiklos rezultatą, taip tyčia netinkamai vykdant Koncesijos sutartį, G. R. atstovaujama VšĮ „P. S.“, nepagrįstai prisiimdama investavimo riziką, neteisėtai įsigijo finansinio turto už 219 956,15 Lt (63 703,70 Eur) ir jį prarado; dėl tokių G. R. tyčinių neteisėtų veiksmų Šiaulių miesto savivaldybei buvo padaryta didelė turtinė žala, nes dėl jo veiksmų nepagrįstai ir neteisėtai panaudota ir negrąžinta Šiaulių miesto savivaldybei 219 956,15 Lt (63 703,70 Eur), dėl to buvo pažemintas valstybės tarnautojui prilyginto asmens vardas, diskredituota (duomenys neskelbtini) multifunkcinio komplekso eksploatavimo koncesijos suteikimo sutarties vykdymo programa.
2. G. R. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu dėl kaltinimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios šio nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.
3. Apeliacinės instancijos teismas, nuosprendyje nurodęs, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą, rėmėsi atskirais įrodymais ar jų dalimis, nevertino jų visumos ir dėl to padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, konstatavo, kad šis teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, G. R. veiksmai, kildinami iš Koncesijos sutarties teisinių santykių su Šiaulių miesto savivaldybe, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nepagrįstai įvertinti kaip nusikalstami, nes jie neperauga į pavojingus veiksmus baudžiamojo įstatymo prasme; vien tam tikrų Koncesijos sutarties nuostatų nesilaikymas ir iš to kylančių pasekmių atsiradimas nagrinėjamu atveju negali būti kriminalizuotas; be to, nebuvo tyčios piktnaudžiauti. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl G. R. pripažinimo kaltu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį panaikino ir dėl šios dalies priėmė naują išteisinamąjį nuosprendį.
4. Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Gintaras Jasaitis prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, t. y. G. R. pripažinti kaltu ir nuteisti jį pagal BK 228 straipsnio 1 dalį 300 MGL (11 298 Eur) dydžio bauda ir iš jo Šiaulių miesto savivaldybei priteisti 63 703,70 Eur.
4.1. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimus ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 228 straipsnio 1 dalies nuostatas.
4.2. Kasatorius dėl BK 228 straipsnio taikymo nurodo, kad piktnaudžiavimas yra valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimas, sukėlęs atitinkamus padarinius – didelę žalą valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui. Jeigu dėl piktnaudžiavimo tarnyba ar įgaliojimų viršijimo įstatymo dispozicijoje nurodytų padarinių nekyla arba tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių nėra priežastinio ryšio, tai BK 228 straipsnis negali būti taikomas. Abiejų instancijų teismai nustatė, jog G. R., būdamas valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, eidamas VšĮ „P. S.“ generalinio direktoriaus pareigas, tarp AB bankas „Snoras“ ir VšĮ „P. S.“ sudarė penkiolika indėlio sertifikato sutarčių, tris indėlio sertifikato įsigijimo sutartis ir tris obligacijų pasirašymo sutartis. Visos šios sutartys buvo sudarytos, skaidant sumas į mažesnes nei 50 000 Lt (14 481 Eur) neviršijančias dalis, vien tam, kad apie tai G. R. nereiktų informuoti Šiaulių miesto savivaldybės, o vėliau šios sumos buvo nurašytos į nuostolius, tai taip pat leido G. R. neatskleisti Šiaulių miesto savivaldybei padarytų investicijų fakto. Pasak kasatoriaus, šiuos veiksmus G. R. atliko tyčia savavališkai nepaisydamas Koncesijos sutarties 14.7 punkto, kuriame aiškiai nurodyta, jog apie tokias investicijas nedelsiant turi būti pranešta ir suderinta su Šiaulių miesto savivaldybe, reikalavimų. Kasatoriaus nuomone, tokie tyčiniai išteisintojo veiksmai akivaizdžiai sudaro piktnaudžiavimo sudėties visumą ir rodo, jog G. R. tokiu būdu viršijo savo įgaliojimus, nes minėtiems veiksmams atlikti buvo reikalingas Šiaulių miesto savivaldybės leidimas. Pažymėtina, kad ir G. R. išteisinęs apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog minėti investavimo veiksmai negali būti laikomi tinkamais ir privalėjo būti iš anksto suderinti su Šiaulių miesto savivaldybe.
4.3. Koncesijos sutartis reiškia, jog koncesininkui suteikiamas leidimas vykdyti ūkinę veiklą, susijusią su infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, plėtra, atnaujinimu, pakeitimu, remontu, valdymu, naudojimu, priežiūra, taip pat teikti viešąsias paslaugas, valdyti ir naudoti valstybės ar savivaldybės turtą, eksploatuoti gamtos išteklius. Šia sutartimi privačiam subjektui suteikiama teisė vykdyti ūkinę komercinę veiklą, perduodant jam viešųjų paslaugų teikimą ar kitų valstybės ar savivaldybių funkcijų atlikimą. Pasak kasatoriaus, turtas, kuris buvo perduotas VšĮ „P. S.“ valdyti ir naudotis, nebuvo tapęs šios įstaigos ar G. R. nuosavybe, todėl teismo teiginys, kad nėra pagrindo pripažinti, jog G. R., sudarydamas indėlių sertifikatų ir obligacijų pasirašymo sutartis, leido VšĮ „P. S.“ neteisėtai įsigyti 219 956,15 Lt (63 703,70 Eur) vertės finansinį turtą, yra nepagrįstas. Koncesijos sutarties 14.7 punkte aiškiai numatyta, jog vienintelis atvejis, kai G. R. ir jo vadovaujama viešoji įstaiga turi teisę atlikti nenumatytas investicijas be savivaldybės sutikimo yra tada, kai tai yra susiję su avarine situacija, būtinu remontu arba ūkine veikla. Be to, tai turi būti vienkartinės investicijos, neviršijančios 50 000 Lt (14 481 Eur), kitų išimčių nenumatyta. Kasatorius nurodo, kad G. R. piktnaudžiaudamas viršijo jam suteiktus įgaliojimus, nes tiek indėlių sertifikatų įsigijimo, tiek obligacijų pasirašymo sutartyse nurodyta, kad indėlių sertifikatų ar obligacijų išpirkimo dieną VšĮ „P. S.“, atstovaujama G. R., uždirbs atitinkamo dydžio palūkanas, t. y. gaus tam tikro pelno, o Šiaulių miesto savivaldybė apie tai ir liktų nesužinojusi.
4.4. Kasatorius teigia, kad siekiant, jog Koncesijos sutartis būtų tinkamai vykdoma, buvo sudaryta Komisija, susidedanti iš VšĮ „P. S.“ ir Šiaulių miesto savivaldybės narių. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentais, kad G. R. savo veiksmais, padarytais 2010 m., nesukėlė neigiamų turtinio pobūdžio padarinių Šiaulių miesto savivaldybei, nes nuteistajam inkriminuoti pinigai nebuvo prarasti, o vien pinigų padėjimas tam tikram laikui į banką, o ne jų savaiminis panaudojimas tiesiogiai (duomenys neskelbtini) multifunkciniam kompleksui vystyti laikytinas tik Koncesijos sutarties nesilaikymu, neperaugančiu į baudžiamuosius teisinius santykius. Pasak kasatoriaus, tyčiniais G. R. veiksmais Šiaulių miesto savivaldybei buvo padaryta didelė turtinė žala, praradus 63 703,70 Eur investiciją, ir tokios G. R. veiksmų pasekmės negali būti šalinamos civilinės teisenos tvarka, o užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 228 straipsnio 1 dalį.
4.5. Kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad Koncesijos sutarties tam tikrų nuostatų nesilaikymas nelaikytinas piktnaudžiavimu BK 228 straipsnio prasme, nes ši sutartis nėra įstatymas ar kitas teisės aktas, suteikiantis valstybės tarnautojui (jam prilygintam asmeniui) viešo pobūdžio teises, pareigas ar įgaliojimus, atkreipia dėmesį į tai, kad G. R. buvo inkriminuotas ne tik Koncesijos sutarties pažeidimas, bet ir Komisijos darbo reglamento, patvirtinto Šiaulių miesto savivaldybės tarybos (duomenys neskelbtini) sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidimas. Būtent tokios faktinės aplinkybės teismų praktikoje yra vertinamos kaip atitinkančios BK 228 straipsnio objektyviuosius požymius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-31/2010, 2K-354-511/2015, 2K-640-507/2015). Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Koncesijos sutarties vykdymo kontrolės funkcija priklauso ne G. R., o visai Komisijai, nes, pasak kasatoriaus, nors šiai Komisijai priskirtos funkcijos tinkamą įgyvendinimą užtikrina Komisijos primininkas, tačiau G. R., kaip VšĮ „P. S.“ vadovas, turėjo didesnę atsakomybę bei pareigą prižiūrėti, kaip yra vykdoma Koncesijos sutartis, ypač atsižvelgiant į tai, kad būtent G. R. buvo viena iš Koncesijos sutarties šalių, įsipareigojusių veikti įmonės vardu ir teikti viešąsias paslaugas būtent pagal minėtą Koncesijos sutartį.
4.6. Kasatorius nesutinka su žalos atsiradimo fakto vertinimu ir nurodo, kad investicijos paprastai yra susijusios su rizikos faktoriumi, tad ir G. R., investuodamas lėšas, prisiėmė riziką. Tai, kad išteisintasis negalėjo žinoti apie banko sunkią finansinę padėtį ir gresiantį bankrotą, nešalina aplinkybės, jog būtent jam, kaip koncesininkui, tenka visa ar didžioji dalis su koncesijos veikla susijusios rizikos ir atitinkamos teisės bei pareigos. Kadangi savivaldybė, kaip valstybės institucija, turi užtikrinti viešųjų poreikių patenkinimą, tai ji turi aiškų interesą neprisiimti nepagrįstos rizikos, dėl to Koncesijos sutartyje ir buvo numatyta sąlyga, jog koncesininkas be savivaldybės sutikimo gali daryti tik tam tikras investicijas. Kasatoriaus manymu, galbūt VšĮ „P. S.“ būtų galėjusi atgauti banke investuotus pinigus, jei bankui nebūtų pradėta bankroto procedūra, tačiau tai nešalina G. R. atsakomybės, kadangi jis bet kokiu atveju neturėjo teisės ir įgaliojimų atlikti veiksmus, susijusius su tokio pobūdžio investavimu. Kasatorius pabrėžia, kad dėl AB bankui „Snoras“ iškeltos bankroto bylos neįmanoma numatyti, kada Šiaulių miesto savivaldybė atgaus G. R. investuotus pinigus ir ar išvis bus įmanoma tai padaryti.
4.7. Kasaciniame skunde dėl prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareikšto civilinio ieškinio teigiama, kad prokuroras turėjo teisę ir pareigą ne civilinio, o baudžiamojo proceso tvarka ginti viešąjį interesą, net ir nesant nukentėjusiojo asmens skundui, jei asmens veikoje yra nustatoma nusikalstamos veikos požymių. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismo teiginio, kad esą pinigų sumos buvo išskaidytos į mažesnes sumas ne tam, kad būtų išvengta savivaldybės kontrolės, o dėl ekonominių priežasčių, nepatvirtina jokie bylos duomenys. Tai, kad G. R. manė, jog indėlių sertifikatų ir obligacijų įsigijimas banke nepatenka į Koncesijos sutarties reguliavimo sferą, nėra pagrindas netaikyti baudžiamosios atsakomybės. Jam, kaip viešosios įstaigos vadovui, keliami didesni atsargumo reikalavimai, jis privalo neatlikinėti tokių veiksmų, kurie užkirstų kelią užtikrinti viešųjų poreikių patenkinimą taip, kaip tai turėtų būti daroma pagal Koncesijos sutartį. Be to, bet kokiu atveju G. R. piktnaudžiavo viršydamas jam suteiktus įgaliojimus, nes atliko nebūtinas investicijas, nesusijusias su neatidėliotinais ir būtinais remonto darbais, negavęs dėl to savivaldybės pritarimo. G. R. padarė didelę turtinę žalą Šiaulių miesto savivaldybei, nes ši neteko didelės sumos pinigų, kuri G. R. buvo savavališkai panaudota investicijoms.
5. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro G. Jasaičio kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo
6. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami baudžiamąją bylą, kurioje G. R. buvo kaltinamas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, priėmė skirtingus sprendimus – pirmosios instancijos teismas G. R. pripažino kaltu padarius BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, o apeliacinės instancijos teismas jį išteisino kaip nepadariusį veikos, turinčios šio nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
7. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų padarytos pagal išsamiai ir nešališkai ištirtus bei teisingai įvertintus įrodymus. Taigi, nagrinėjamu atveju skirtingos teismų išvados dėl veikos padarymo, jos įrodytumo suponuoja kasacinės instancijos teismo užduotį teisės taikymo aspektu nustatyti, kurio teismo atliktas bylos duomenų vertinimas atitinka įstatymo reikalavimus išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas bylos aplinkybes ir tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą.
8. Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytus įrodymus. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnyje, kurių privalu laikytis tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismams. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
9. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.
10. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, nuosprendžiu nustatė šias esmines bylos aplinkybes: tarp Šiaulių miesto savivaldybės administracijos ir VšĮ „P. S.“, atstovaujamos G. R., 2006 m. birželio 8 d. buvo pasirašyta Koncesijos sutartis dėl (duomenys neskelbtini) multifunkcinio komplekso eksploatavimo koncesijos pagrindu. G. R., būdamas valstybės tarnautojui prilyginamas asmuo, VšĮ „P. S.“, generalinis direktorius, turintis teisę veikti šios įmonės vardu ir teikiantis viešąsias paslaugas pagal Koncesijos sutartį, nuo 2006 m. birželio 29 d. būdamas paskirtas Komisijos nariu, pažeisdamas Koncesijos sutarties 14.7 ir 14.8 punktus, tyčia piktnaudžiavo tarnybine padėtimi: neinformuodamas savivaldybės, negaudamas jos pritarimo ir suderinimo, kaip Komisijos narys, neinformuodamas kitų Komisijos narių, gautas pajamas (įskaitant savivaldybės mokamą koncesijos mokestį) iš ūkinės komercinės veiklos panaudojo ne viešiems interesams (visuomenės poreikiams) tenkinti, o investavo, skaidydamas į mažesnes nei 50 000 Lt (14 481 Eur) sumas, ir nuo 2010 m. vasario 23 d. iki lapkričio 1 d. tarp AB banko „Snoras“ ir VšĮ „P. S.“ sudarė penkiolika indėlio sertifikato įsigijimo sutarčių iš viso už 320 000 Lt (92 678,41 Eur); veikdamas tokiu pat būdu nuo 2011 m. kovo 3 d. iki rugsėjo 22 d. tarp AB banko „Snoras“ ir VšĮ „P. S.“ sudarė tris indėlio sertifikato įsigijimo sutartis iš viso už 70 000 Lt (20 273,40 Eur) ir tris obligacijų pasirašymo sutartis iš viso už 149 956,15 Lt (43 430,30 Eur), o Komisijos posėdžiuose svarstant audito ataskaitas ir koncesijos mokestį už 2011 m. bei vėlesniuose Komisijos posėdžiuose aiškino, kad tai yra sąnaudos, nemažinančios pelno, ir koncesijos mokesčiui nedaro įtakos, nors ilgalaikio finansinio turto sąskaitoje apskaitomos AB banko „Snoras“ obligacijos – 149 956,15 Lt (43 430,30 Eur) bei indėlių sertifikatai 70 000 Lt (20 273,40 Eur) rengiant finansines ataskaitas už 2011 m. buvo nurašyti, mažinant įstaigos finansinį turtą bei veiklos rezultatą, t. y. priskirtos prie nuostolių, o tai turėtų reikšmės skaičiuojant koncesijos mokestį. Taip tyčia netinkamai vykdant Koncesijos sutartį, G. R. atstovaujama VšĮ „P. S.“, nepagrįstai prisiimdama investavimo riziką, neteisėtai įsigijo finansinio turto už 219 956,15 Lt (63 703,70 Eur) ir jį prarado, ir dėl tokių G. R. tyčinių neteisėtų veiksmų Šiaulių miesto savivaldybei padaryta didelė turtinė žala, nes šia suma galėjo būti sumažintas koncesijos mokestis. Taip buvo pažemintas valstybės tarnautojui prilyginto asmens vardas, diskredituota (duomenys neskelbtini) multifunkcinio komplekso eksploatavimo koncesijos suteikimo sutarties vykdymo programa.
11. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, iš esmės patvirtino šio teismo nustatytas faktines aplinkybes ir paanalizavęs Koncesijos sutarties dalyką motyvuotai pripažino, kad G. R., pažeisdamas Koncesijos sutarties 14.7 ir 14.8 punktus, neinformuodamas savivaldybės, negaudamas jos pritarimo ir suderinimo, kaip Komisijos narys, neinformuodamas kitų Komisijos narių, gautas pajamas (įskaitant savivaldybės mokamą koncesijos mokestį, kuris sudaro nemažą pajamų dalį) iš ūkinės komercinės veiklos, panaudojo ne investicijoms, susijusioms su (duomenys neskelbtini) multifunkcinio komplekso eksploatavimu, priežiūra, ar esant reikalui remontui, o investavo, skaidydamas į mažesnes nei 50 000 Lt (14 481 Eur) sumas ir nuo 2010 m. vasario 23 d. iki lapkričio 1 d. tarp AB banko „Snoras“ ir VšĮ „P. S.“ sudarė penkiolika indėlio sertifikato įsigijimo sutarčių iš viso už 320 000 Lt (92 678,41 Eur); veikdamas tokiu pat būdu nuo 2011 m. kovo 3 d. iki rugsėjo 22 d. tarp AB banko „Snoras“ ir VšĮ „P. S.“ sudarė tris indėlio sertifikato įsigijimo sutartis iš viso už 70 000 Lt (20 273,40 Eur) ir tris obligacijų pasirašymo sutartis iš viso už 149 956,15 Lt (43 430,30 Eur), iš viso 2011 m. įgijo finansinio turto už 219 956,15 Lt (63 703,70 Eur), kuris bankrutavus AB bankui „Snoras“ buvo nurašytas į nuostolius.
12. Taigi, apeliacinės instancijos teismas iš esmės patvirtino pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytas faktines aplinkybes, tačiau jų teisinis vertinimas buvo priešingas nei pirmosios instancijos teismo. Apeliacinės instancijos teismas išteisindamas G. R. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį nurodė šiuos argumentus: Koncesijos sutarties tam tikrų nuostatų nesilaikymas nelaikytinas piktnaudžiavimo, kaip pavojingos veikos, padarymu BK 228 straipsnio prasme, nes ši sutartis nėra įstatymas ar kitas teisės aktas, suteikiantis valstybės tarnautojui (jam prilygintam asmeniui) viešo pobūdžio teises, pareigas ar įgaliojimus; G. R. nebuvo inkriminuotas konkretus teisės aktas, reglamentuojantis jo teisinę padėtį, kurio reikalavimus jis pažeidė; Komisijos darbo reglamento nuostatų inkriminavimo taip pat nepakanka pripažįstant kaltu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį; G. R. iš anksto negalėjo numatyti, jog AB bankas „Snoras“ bankrutuos, todėl investicijų praradimas laikytina išskirtine, nuo G. R. valios nepriklausančia aplinkybe; Šiaulių miesto savivaldybė neturėjo pretenzijų VšĮ „P. S.“ dėl patirtų nuostolių; teismų praktikoje pripažįstama, jog indėlių sertifikatas yra draudžiamas kaip indėlis, todėl 70 000 Lt (20 273,40 Eur) nėra prarasti; G. R. išsakyti teiginiai Komisijos posėdžiuose ir viešosios įstaigos parengti finansiniai dokumentai jau po investavimo veiksmų 2011 m. nesiekė tokio pavojingumo laipsnio, kuris leistų teigti, kad jis piktnaudžiavo BK 228 straipsnio prasme; nenustatyta G. R. tyčia piktnaudžiauti; nenustačius G. R. veiksmuose piktnaudžiavimo, kaip veikos, požymių, nesusigrąžinimas pinigų už obligacijų pasirašymo sutartis taip pat negali būti vertinamas didelės turtinės žalos padarymu Šiaulių miesto savivaldybei BK 228 straipsnio prasme; G. R. nepagrįstai inkriminuota didelė neturtinio pobūdžio žala.
13. Teisėjų kolegija pagal teismų nustatytas faktines aplinkybes patikrina teisinį G. R. veiksmų vertinimą. Apeliacinės instancijos teismas atlikdamas teisinį G. R. veiksmų vertinimą apskritai neanalizavo byloje esančių duomenų (Koncesijos sutarties 10 straipsnio nuostatų, Komisijos reglamento ir Komisijos posėdžių protokolų turinio, specialisto išvados ir kitų), dėl to padarė nepagrįstą išvadą, kad G. R. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
14. Lietuvos Respublikos koncesijų įstatymo (2006 m. liepos 11 d. redakcija) 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta: koncesija – vadovaujantis koncesijos sutartimi ir joje nustatytomis sąlygomis suteikiančiosios institucijos koncesininkui pagal šį Įstatymą suteikiamas leidimas vykdyti ūkinę komercinę veiklą, susijusią su infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, plėtra, atnaujinimu, pakeitimu, remontu, valdymu, naudojimu ir (ar) priežiūra, teikti viešąsias paslaugas, valdyti ir (ar) naudoti valstybės, savivaldybės turtą (tarp jų eksploatuoti gamtos išteklius), kai koncesininkas pagal koncesijos sutartį prisiima visą ar didžiąją dalį su tokia veikla susijusios rizikos bei atitinkamas teises ir pareigas, o koncesininko atlyginimą už tokią veiklą sudaro tik teisės užsiimti atitinkama veikla suteikimas ir pajamos iš tokios veiklos ar tokios teisės suteikimas ir pajamos iš tokios veiklos kartu su atlyginimu, mokamu koncesininkui suteikiančiosios institucijos, atsižvelgiant į jos prisiimtą riziką. Šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje apibrėžta koncesijos sutarties sąvoka: „Koncesijos sutartis – suteikiančiosios institucijos, kuri veikia valstybės ar savivaldybės vardu, ir koncesininko sudaryta rašytinė sutartis, kurioje nustatomos suteikiančiosios institucijos ir koncesininko teisės ir pareigos, susijusios su koncesija.“
15. Tarp Šiaulių miesto savivaldybės administracijos (toliau – savivaldybė) ir VšĮ „P. S.“ (toliau – koncesininkas), atstovaujamos G. R., 2006 m. birželio 8 d. buvo pasirašyta Koncesijos sutartis dėl (duomenys neskelbtini) multifunkcinio komplekso eksploatavimo koncesijos pagrindu. Šioje Koncesijos sutartyje nustatytos Savivaldybės ir koncesininko teisės ir pareigos. Koncesininkui minėto sandorio pagrindu buvo suteiktas valdyti ir naudoti savivaldybės turtas ūkinei komercinei veiklai, o jis įsipareigojo naudoti (duomenys neskelbtini) multifunkcinį kompleksą bei įrengimus ir panaudoti investicijas, kurių tikslas: teikti laisvalaikio paslaugas Šiaulių miesto, regiono ir visos Lietuvos įvairioms vartotojų grupėms; įrengti šį kompleksą taip, kad jis kuo labiau atitiktų laisvalaikio paslaugų vartotojų poreikius (3 straipsnis). Koncesijos sutarties 10 straipsnyje nustatyta: Savivaldybė moka Koncesininkui koncesijos mokestį, kuris yra 194 018 Lt (56 191,50 Eur) už 2006 m. ir 759 106 Lt (219 852,29 Eur) už 2007 m. Koncesijos mokestis peržiūrimas kiekvienais koncesinės veiklos metais (10.1); jei Koncesininkas, vykdydamas koncesinę veiklą, per vienerius koncesinės veiklos metus gauna pelną (teigiamas balansas), tai Savivaldybė ir Koncesininkas įsipareigoja peržiūrėti koncesijos mokestį apsvarstant galimybę Koncesininkui mokėti koncesijos mokestį Savivaldybei. Jei šalys susitaria, kad Koncesininkas mokės Savivaldybei koncesijos mokestį, tai šis mokestis turi būti sumokamas iki einamų metų liepos 1 d. (10.2).
16. Šiaulių miesto savivaldybės taryba (duomenys neskelbtini) sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) sudarė (duomenys neskelbtini) multifunkcinio komplekso eksploatavimo koncesijos suteikimo sutarties vykdymo priežiūros komisiją iš 7 narių, vienas iš jų buvo ir G. R., o (duomenys neskelbtini) sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtino šios komisijos darbo reglamentą, nustatantį jos funkcijas: kiekvienais koncesinės veiklos metais iš naujo apsvarstyti koncesijos mokestį; išnagrinėti Koncesininko pateiktas ketvirčių veiklos ir finansines ataskaitas; išnagrinėti audito ataskaitas; kontroliuoti Koncesijos sutarties vykdymą; informuoti Šiaulių miesto savivaldybės tarybą apie Komisijos nustatytus sutarties vykdymo sąlygų neatitikimus (t. 2, b. l. 66). Minėtas reglamentas galiojo iki 2011 m. gegužės 26 d., nes tą dieną Tarybos sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) jis buvo pakeistas ir jame nurodyti Komisijos uždaviniai, vienas iš jų – kiekvienais veiklos metais peržiūrėti koncesijos mokestį ir jį teikti tvirtinti Savivaldybės tarybai. Byloje esančių Komisijos posėdžių protokolų turinys patvirtina, kad klausimas dėl koncesijos mokesčio svarstymo apskritai nebuvo įtrauktas į darbotvarkę nuo pirmo iki 2011 m. birželio 16 d. posėdžio. Tik 2009 m. gegužės 6 d. svarstant Koncesininko 2009 m. audito ataskaitą nutarta pelną – 253 790 Lt (73 502,66 Eur) – palikti Koncesininkui. Taigi darytina išvada, kad Komisija savo funkcijas atliko netinkamai, nes kiekvienais metais neperžiūrėdavo koncesijos mokesčio ir jo neteikė tvirtinti Savivaldybės tarybai, nes Koncesijos sutartis sudaryta tarp Savivaldybės ir Koncesininko, ir pastarajam gavus pelną sutartyje numatyta, kad tuomet reikia peržiūrėti koncesijos mokestį, dėl to tik sutarties šalis – Savivaldybės taryba, o ne Komisija gali nuspręsti kokio dydžio pelną Koncesininkui palikti.
17. Pagal VšĮ „P. S.“ pateiktus duomenis, įskaitant koncesijos mokestį, jos grynasis pelnas buvo: už 2007 m. – 286 891,54 Lt (83 089,53 Eur), už 2008 m. – 253 790 Lt (73 502,66 Eur), už 2009 m. – 307 276 Lt (88 993,28 Eur), už 2010 m. – 13 807 Lt (3998,78 Eur) (t. 2, b. l. 90, 105, 121). Specialisto išvadoje (t. 9, b. l. 127–139) konstatuota, kad: pagal VšĮ „P. S.“ ataskaitas ji deklaravo, kad iš Savivaldybės gavo šias koncesijos mokesčio be PVM sumas: 2006 m. – 178 514,02 Lt (51 701,23 Eur), 2007 m. – 663 038,16 Lt (192 029,12 Eur), 2008 m. – 629 084,76 Lt (182 195,54 Eur), 2009 m. – 620 361,40 Lt (179 669,08 Eur), 2010 m. – 613 487,64 Lt (177 678,30 Eur); jeigu būtų laikytasi Koncesijos sutarties 10 straipsnio nuostatos peržiūrėti koncesijos mokestį kiekvienais metais, tai įvertinus gautas pajamas be koncesijos mokesčio bei patirtas sąnaudas be nusidėvėjimo (amortizacijos) sumos, tai Savivaldybė permokėjo 2 016 533 Lt (584 028,32 Eur) koncesijos mokesčio, nei buvo pateikta pagal PVM sąskaitas faktūras. Taigi paminėti skaičiai akivaizdžiai įrodo, kad Koncesininkas dirbo pelningai, todėl pagal minėtas Koncesijos sutarties 10 straipsnio nuostatas Savivaldybė ir Koncesininkas kiekvienais metais turėjo peržiūrėti koncesijos mokestį jį žymiai sumažindami, o 2009 m. ne Savivaldybė turėjo mokėti, o priešingai Koncesininkas 93 120 Lt (26 969,42 Eur) Savivaldybei, jeigu taip būtų susitarta (Koncesijos sutarties 10.2 punktas). Be to, Specialisto išvadoje nurodyta, kad: VšĮ „P. S.“ dalininkai yra G. R. ir G. B. ir jų kapitalą sudaro piniginis įnašas 200 Lt (57,92 Eur) (kiekvieno po 100 Lt (28,96 Eur), kuris nuo juridinio asmens įregistravimo nekito; VšĮ „P. S.“ 2008 m. liepos 22 d. ir rugsėjo 28 d. pirko du automobilius (,,Audi Q7“ ir ,,Nissan Murano“), kurių kiekvienas kainavo po 138 000 Lt (39 967,56 Eur), o 2010 m. birželio 1 d. pirko automobilį ,,Volvo S80“ už 16 000 Lt (4633,92 Eur). Akivaizdu, kad minėti pirkiniai tenkino ne viešuosius, o privačius VšĮ „P. S.“ dalininkų, kurie joje dirbo direktoriais, interesus ir tam sąlygas sudarė netinkama Koncesijos sutarties vykdymo priežiūra, o Komisijos nariams G. R. pateikdavo klaidinančius duomenis.
18. Savivaldybė Koncesininkui skyrė (Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimais) 2011 m. – 742 300 Lt (214 984,94 Eur), 2012 m. – 497 600 Lt (144 114,92 Eur) koncesijos mokesčio (t. 13, b. l. 118). Komisijos posėdžių protokolų turinys (t. 6, b. l. 28–30) patvirtina, kad 2011 m. gruodžio 23 d. svarstant koncesijos mokesčio peržiūrėjimą G. R. neinformavo komisijos apie investicijas į AB banko „Snoras“ sertifikatus bei obligacijas ir teigė, kad dėl koncesijos mokesčio peržiūrėjimo nepasiruošęs, o 2012 m. vasario 8 d. posėdyje prašė koncesijos mokestį palikti tą patį ir nurodė, kad VšĮ „P. S.“ patyrė nuostolių dėl AB banko „Snoras“, tačiau nedetalizavo, kas tai per nuostoliai, ir tik 2012 m. balandžio 30 d. posėdyje (t. 7, b. l. 3) svarstant Koncesininko audito ataskaitą už 2011 m. nurodė, kad finansiniai nuostoliai tai AB banko „Snoras“ sertifikatai ir obligacijos. Iš Koncesininko ataskaitų matyti, kad 2011 m. jis turėjo 221 517 Lt (64 155,76 Eur) nuostolių prieš apmokestinimą, o AB banko „Snoras“ sertifikatai ir obligacijos už 219 956 Lt (63 703,66 Eur) buvo nurašyti kaip nuostoliai (t. 7, b. l. 11–22). Taigi Koncesininko nuostolius 2011 m. sudarė neteisėtos investicijos į minėto banko vertybinius popierius, o tai tiesiogiai susiję su Savivaldybės mokamu koncesijos mokesčiu, kuris pagal Koncesijos sutarties 10 straipsnio nuostatas kasmet turi būti peržiūrimas, dėl to Savivaldybė permokėjo 219 956 Lt (63 703,66 Eur) koncesijos mokesčio. Tai, kad Šiaulių miesto savivaldybė neturėjo pretenzijų VšĮ „P. S.“ dėl patirtų nuostolių, nereiškia, kad jai žala nepadaryta, o viešąjį interesą šioje byloje gina prokuroras. Jau buvo minėta, kad Komisija savo funkcijas dėl koncesijos mokesčio peržiūrėjimo atliko netinkamai (ar dėl kai kurių narių nekompetencijos, jų nesąžiningumo, nors kai kurie nariai – I. K. – kėlė šį klausimą). Apeliacinės instancijos teismo teiginys, jog indėlių sertifikatas yra draudžiamas kaip indėlis, todėl 70 000 Lt (20 273,40 Eur) nėra prarasti, reikšmingas tik VšĮ „P. S.“, o ne Savivaldybei padarytos žalos aspektu, nes, kaip minėta, Savivaldybė permokėjo 219 956 Lt (63 703,66 Eur) koncesijos mokesčio.
19. Viešosios įstaigos tikslas – tenkinti viešuosius, o ne privačius interesus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.34 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, jog pagal Koncesijos sutartį G. R., atstovaudamas sutarties šalį, prisiėmė pareigas naudoti iš savivaldybės gaunamas lėšas tikslingai viešojo intereso tenkinimui. CK 6.189 straipsnio 1 dalyje nustatyta: ,,Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią“. Ši nuostata paneigia apeliacinės instancijos teismo teiginį, kad Koncesijos sutarties tam tikrų nuostatų nesilaikymas nelaikytinas piktnaudžiavimo, kaip pavojingos veikos, padarymu BK 228 straipsnio prasme, nes ši sutartis nėra įstatymas ar kitas teisės aktas, suteikiantis valstybės tarnautojui (jam prilygintam asmeniui) viešo pobūdžio teises, pareigas ar įgaliojimus.
20. G. R. asmeniškai dalyvavo derybose dėl Koncesijos sutarties projekto, teigė, kad jų tikslas dirbti pelningai, todėl tikisi, jog Savivaldybei 2008 m. nebereikės mokėti koncesijos mokesčio, pasirašė Koncesijos sutartį ir sąmoningai pažeisdamas 14.7 ir 14.8 punktų nuostatas – neinformuodamas savivaldybės, negaudamas jos pritarimo ir suderinimo, kaip Komisijos narys, neinformuodamas kitų Komisijos narių, gautas pajamas (įskaitant savivaldybės mokamą koncesijos mokestį) iš ūkinės komercinės veiklos panaudojo ne viešiems interesams (visuomenės poreikiams) tenkinti, o investavo, skaidydamas į mažesnes nei 50 000 Lt (14 481 Eur) sumas ir nuo 2010 m. vasario 23 d. iki lapkričio 1 d. tarp AB banko „Snoras“ ir VšĮ „P. S.“ sudarė penkiolika indėlio sertifikato įsigijimo sutarčių iš viso už 320 000 Lt (92 678,41 Eur); veikdamas tokiu pat būdu nuo 2011 m. kovo 3 d. iki rugsėjo 22 d. tarp AB banko „Snoras“ ir VšĮ „P. S.“ sudarė tris indėlio sertifikato įsigijimo sutartis tą pačią dieną iš viso už 70 000 Lt (20 273,40 Eur), ir tris obligacijų pasirašymo sutartis iš viso už 149 956,15 Lt (43 430,30 Eur), o Komisijos posėdžiuose svarstant audito ataskaitas ir koncesijos mokestį už 2011 m. bei vėlesniuose Komisijos posėdžiuose aiškino, kad tai yra sąnaudos, nemažinančios pelno ir koncesijos mokesčiui nedaro įtakos, nors ilgalaikio finansinio turto sąskaitoje apskaitomos minėtos obligacijos bei indėlių sertifikatai iš viso už 219 956 Lt (63 703,66 Eur) rengiant finansines ataskaitas už 2011 m. buvo nurašyti, mažinant įstaigos finansinį turtą bei veiklos rezultatą, t. y. priskirtos prie nuostolių, ir šia suma Savivaldybė sumokėjo Koncesininkui didesnį koncesijos mokestį. Šios aplinkybės patvirtina, kad G. R. savo veiklą su Koncesijos sutarties šalimi grindė ne sąžiningu ir skaidriu bendradarbiavimu, siekiant sutartyje numatytų tikslų, o privačių interesų tenkinimu. Taigi, paminėti objektyvūs bylos duomenys patvirtina G. R. tyčios turinį, kad jis sąmoningai VšĮ „P. S.“ gautas pajamas skaidė į mažesnes nei 50 000 Lt (14 481 Eur) sumas, kad nereikėtų gauti Savivaldybės sutikimo, savo rizika jas investavo į banko vertybinius popierius, turėdamas tikslą iš Savivaldybės gauti kuo didesnį koncesijos mokestį, t. y. veikė tiesiogine tyčia.
21. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad G. R., būdamas valstybės tarnautojui prilyginamas asmuo, t. y. BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytu subjektu, VšĮ „P. S.“ generalinis direktorius, tyčia piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, neteisėtai investavo į banko vertybinius popierius, 2011 m. Savivaldybei padarė didelę – 219 956 Lt (63 703,66 Eur) žalą. Tokie G. R. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 228 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje konstatavo, kad dėl tokių G. R. veiksmų buvo pažemintas valstybės tarnautojui prilyginto asmens vardas, diskredituota (duomenys neskelbtini) multifunkcinio komplekso eksploatavimo koncesijos suteikimo sutarties vykdymo programa, tačiau šį nusikaltimo sudėties požymį pagrindžiančių teisinių argumentų nenurodė. Teismų praktikoje išaiškinta, jog kitokio, t. y. neturtinio, pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo arba piktnaudžiaujant tarnyba dar ir dėl kitos nusikalstamos veikos padarymo, ir konstatuojant šį požymį teismas turi nurodyti teisinius argumentus. Taigi didelės neturtinio pobūdžio žalos požymis G. R. iš nuosprendžio aprašomosios dalies šalintinas.
22. G. R. yra VšĮ „P. S.“ vadovas, ši įstaiga investavo į banko vertybinius popierius ir turėjo iš to naudą (gaudavo indėlių palūkanas). G. R. teigimu, lėšos investuotos į indėlių sertifikatus – 70 000 Lt (20 273,40 Eur), grąžintos įstaigai, Koncesijos sutartis sudaryta tarp Savivaldybės ir VšĮ „P. S.“, dėl to sprendžiant prokuroro ieškinį apginant Šiaulių miesto savivaldybės interesus svarstytina, ar kartu su G. R. neturėtų atsakyti ir juridinis asmuo VšĮ „P. S.“. Taigi, prokuroro ieškinys perduotinas nagrinėti civilinio proceso tvarka.
23. Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo panaikinant jo dalis dėl G. R. išteisinimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir civilinio ieškinio priteisimo iš G. R., paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl G. R. nuteisimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį su minėtais pakeitimais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 18 d. nuosprendį pakeisti:
panaikinti nuosprendžio dalį, kuria Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro civilinis ieškinys dėl 63 703,70 Eur Šiaulių miesto savivaldybei priteisimo paliktas nenagrinėtas;
panaikinti nuosprendžio dalį dėl G. R. išteisinimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio dalį dėl G. R. nuteisimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį su pakeitimais: iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti didelės neturtinio pobūdžio žalos požymį; panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš G. R. Šiaulių miesto savivaldybei priteista 63 703,70 Eur.
Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro civilinį ieškinį dėl 63 703,70 Eur Šiaulių miesto savivaldybei priteisimo perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka pripažįstant teisę į ieškinio patenkinimą.
Kitas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalis palikti nepakeistas.
Teisėjai Armanas Abramavičius
Alvydas Pikelis
Vytautas Masiokas