Civilinė byla Nr. 2A-546/2010

                                                                                                            Procesinio sprendimo kategorija                                                                                                    35.1.; 35.3.6.; 35.4.; 36.1.;                                                                                                             42.1.(S)

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. gruodžio 14 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Konstantino Gurino ir Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Vladislavai Tumas,

dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui Linui Sesickui,

atsakovo atstovui advokatui Irmantui Dobilui,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Vitalijaus Vaičiaus individualios įmonės „Translandijos transportas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4528-565/2009 pagal ieškovo Timex S.A. ieškinį atsakovui Vitalijaus Vaičiaus individualiai įmonei „Translandijos transportas“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo.

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Ieškovas Timex S.A. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui V. Vaičiaus IĮ „Translandijos transportas“, prašydamas priteisti iš atsakovo 122 416,87 Lt skolos su delspinigiais, 6 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 2008 m. gegužės 10 d. ieškovas ir atsakovas sudarė UTA kortelių perdavimo sutartį, pagal kurią atsakovas, naudodamasis ieškovo jam suteiktomis kortelėmis, pirko prekes ir paslaugas.Ieškovo teigimu, atsakovas neatsiskaitė su ieškovu už pirktą kurą bei kitas paslaugas ir yra skolingas 112 416,87 Lt, taip pat 9 789,21 Lt delspinigių už vėlavimą atsiskaityti su ieškovu.

 

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. birželio 12 d. preliminariu sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti; priteisti iš atsakovo V. Vaičiaus IĮ „Translandijos transportas“ ieškovui Timex S.A. naudai 122 416,87 Lt skolos, 9 789,21 Lt delspinigių, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2009 m. gegužės 29 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat 6 482 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisti iš atsakovo V. Vaičiaus IĮ „Translandijos transportas“ į valstybės biudžetą 4 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Atsakovas V. Vaičiaus IĮ „Translandijos transportas“ pareiškė prieštaravimus dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 12 d. preliminaraus sprendimo.

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 9 d. posėdyje ieškinio reikalavimas buvo patikslintas, sumažinant reikalavimo dėl skolos priteisimo sumą iki 92 780,11 Lt, kadangi po ieškinio padavimo atsakovas sumokėjo ieškovui 19 636,76 Lt.

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimu nusprendė Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 12 d. preliminarų sprendimą pakeisti; sumažinti iš atsakovo V. Vaičiaus IĮ „Translandijos transportas“ ieškovui Timex S.A. priteistą skolą už prekes ir paslaugas iki 92 781,11 Lt; kitą preliminaraus sprendimo dalį palikti nepakeistą; priteisti iš atsakovo V. Vaičiaus IĮ „Translandijos transportas“ valstybei 16 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog ieškovas 2008 m. gegužės 10 d. sudarė su atsakovu kliento kortelės perdavimo sutartį Nr. 4901106 (toliau – sutartis), kuria ieškovas įsipareigojo perduoti atsakovui UNION TANK Eckstein GmbH & Co KG (toliau - UTA) korteles (toliau – UTA kortelės), suteikiančias teisę atsakovui įsigyti prekes ir paslaugas nurodytose prekių ir paslaugų teikimo vietose, o atsakovas įsipareigojo naudotis UTA kortelėmis laikydamasis Bendrųjų UTA kortelės naudojimo sąlygų (toliau – bendrosios sąlygos) ir atsiskaityti už įsigytas prekes ir paslaugas sutartyje ir bendrosiose sąlygose nustatyta tvarka. Teismas nurodė, kad atsakovas įsipareigojo apmokėti sąskaitą per 25 dienas po sąskaitos išrašymo, pervesdamas pinigus į ieškovo sąskaitą, sąskaitos paprastai išrašomos litais, tačiau gali būti pareikalauta apmokėti ir kitomis valiutomis, taigi buvo susitarta, kad atsakovo piniginė prievolė ieškovui paprastai bus išreikiama ir apmokama litais, mokėtiną sumą nurodant pateikiamose sąskaitose. Teismas nurodė, kad atsakovui būdavo pateikiami šie dokumentai: pranešimas apmokėjimui, PVM sąskaitos faktūros, kuriose suma nurodyta prekių ir paslaugų įsigijimo valstybių valiuta ir litais, detali specifikacija ir PVM sąskaitos faktūros, kuriose suma nurodyta tik prekių ir paslaugų įsigijimo valstybių valiuta. Teismas pažymėjo, kad atsakovas už Lenkijoje įsigytas prekes ir paslaugas apmokėdavo ne pranešime apmokėjimui ir PVM sąskaitose faktūrose nurodytą sumą litais, o konvertuodamas sumą zlotais į litus pagal Lietuvos banko nustatytą lito ir zloto kursą, esantį atsakovo atliekamo mokėjimo dieną, pavyzdžiui, 51 769,16 Lenkijos zlotų sumą už prekes ir paslaugas, įsigytas iki 2009 m. sausio 31 d., atsakovas apmokėjo 2009 m. vasario 26 d., pervesdamas ieškovui 38 997,71 Lt, tuo tarpu 2009 m. sausio 31 d. pranešime apmokėjimui už prekes ir paslaugas, įsigytas Lenkijoje, nurodyta mokėti suma yra 40 890,51 Lt, tokia pati suma litais nurodyta ir 2009 m. sausio 31 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. 23577.

Teismo nuomone, atsakovas nepagrįstai mokėdavo ieškovui už Lenkijoje įsigytas prekes ir paslaugas ne pranešimuose apmokėjimui ir PVM sąskaitose faktūrose nurodytas sumas litais. Teismas pažymėjo, kad nors atsakovui buvo pateikiamos ir PVM sąskaitos faktūros, kuriose nurodyta suma tik zlotais, šios sąskaitos nelaikytinos dokumentais, kurių pagrindu atsakovas turėjo atlikti mokėjimus. Teismas nurodė, kad 2009 m. sausio 31 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. 23220 pažymėta, kad apmokėjimo suma yra nurodyta pranešime apmokėjimui, o 2009 m. sausio 31 d. pranešime apmokėjimui mokėtina suma nurodyta tik litais. Teismas nurodė, kad 2009 m. sausio 31 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. 23577, kurios pagrindu išrašytas 2009 m. sausio 31 d. pranešimas apmokėjimui, suma zlotais jau yra konvertuota į sumą litais, šioje sąskaitoje taip pat nurodyta, kad mokėjimo suma nurodyta pranešime apmokėjimui. Teismas atkreipė dėmesį, kad 2009 m. sausio 31 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 23220 nėra nurodyta 2009 m. sausio 31 d. pranešime apmokėjimui. Teismas konstatavo, kad atsakovo mokėtina suma litais yra aiškiai nurodyta pranešimuose apmokėjimui ir prie jų pridėtose PVM sąskaitose faktūrose, šią sumą litais atsakovas ir turėjo sumokėti ieškovui. Teismas pažymėjo, kad byloje nekilo ginčas, jog ši suma litais yra nurodyta neteisingai.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas už įsigytas prekes ir paslaugas mokėdavo mažesnes sumas nei privalėdavo mokėti pagal sutartį, iki ieškinio padavimo susidarė 112 416,87 Lt skola, po ieškinio padavimo atsakovas 2009 m. birželio 10 d. sumokėjo 11 945,56 Lt, o 2009 m. liepos 7 d. sumokėjo 7 691,20 Lt, konstatavo, kad Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 12 d. preliminarus sprendimas keistinas, priteistą sumą už prekes ir paslaugas sumažinant iki 92 780,11 Lt.

Teismas pažymėjo, kad ieškovas turėjo teisę įskaityti atsakovo sumokėtas sumas ankstesniems mokėjimams dengti.

Teismas atmetė atsakovo argumentą, kad 0,2 procento dydžio delspinigiai yra per dideli, todėl turi būti mažinami. Teismas pažymėjo, kad, sprendžiant, ar delspinigiai yra per dideli, yra reikšmingas ne tik delspinigių tarifas, bet ir kitos aplinkybės. Teismo nuomone, šios bylos atveju skolos suma yra didelė, pradelsta apmokėti daugiau kaip pusę metų, todėl priteista 9 789,21 Lt delspinigių suma nėra per didelė ir nemažintina.

Teismas taip pat atmetė atsakovo argumentą, kad ieškovui priteistos 4 760 Lt išlaidos už advokato pagalbą apmokėti yra per didelės. Teismas nurodė, kad advokatas ruošė ieškinį, atsiliepimą į prieštaravimus, dalyvavo teismo posėdyje, byloje yra daug dokumentų, todėl už advokato pagalbą sumokėta suma atitinka advokato darbo ir laiko sąnaudas.

 

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

 

Apeliaciniu skundu atsakovas V. Vaičiaus IĮ „Translandijos transportas“ prašo apeliacinės instancijos teismą Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir 2009 m. birželio 12 d. preliminarų sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1.   Teismas nesivadovavo apskaitą reglamentuojančiomis imperatyviomis teisės normomis ir nepagrindė dėl ko atsakovo motyvai šiuo klausimu nėra priimtini, o išvados, kad sąskaitos nelaikytinos dokumentais, pagal kuriuos atsakovas turėjo atlikti mokėjimus, nemotyvuotos, prieštaraujančios tiek tarp šalių sudarytos sutarties reikalavimams, tiek ir įstatymų reikalavimams. Ieškovas pagal įstatymų reikalavimus, pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas turėjo teisę gauti už atsakovui pateiktas prekes ir paslaugas iš atsakovo mokėjimą pagal sąskaitas (sąskaitas faktūras) UTA priėmimo kainomis, kurios galioja tą dieną, kai prekės įgyjamos, nurodytomis sąskaitose kurios turi atitikti sumai sumokėtai UTA partneriui - TIMEX S.A. nuo kliento kortelės. Dokumentų, atitinkančių įstatymų reikalavimus, pagrindžiančių prekių ir paslaugų kainas sutartyje nustatytomis sąlygomis, ieškovas nepateikė. Sutartyje nėra vienareikšmiškai nustatyta prekių ir paslaugų kaina, atsiskaitymo valiuta, konstatuojant, kad apmokėjimai daugumoje atvejų yra pagrįsti UTA priėmimo kainomis, kurios galioja tą dieną, kai prekės įgyjamos, bei tai, kad paprastai UTA klientui sąskaitas išrašo litais, bet gali pareikalauti apmokėjimo ir kitomis valiutomis.

2.   Teismas, padaręs nepagristą, faktams prieštaraujančią išvadą dėl ginčo tarp šalių dėl nupirktų prekių ir paslaugų kainos nebuvimo, nesprendė tarp šalių iškilusio šio pobūdžio ginčo, neįvertino ieškovo tiekiamų dokumentų ir kitų duomenų teisėtumo, pagrįstumo ir atitikimo sutarties bei įstatymų reikalavimams, nepasisakė dėl visų atsakovo pareikštų reikalavimų, nenurodė argumentų dėl kurių atmetė atsakovo teiktus įrodymus.

3.   Pagal ieškovo pateiktus reikalavimus, juos pagrindžiančius dokumentus, atsakovas nėra skolingas ir yra pilnai atsiskaitęs už pateiktas prekes bei suteiktas paslaugas. Ieškovo reikalavimai mokėti ne pagal sąskaitas faktūras, o pagal kitus su skola susijusius mokėjimus, prieštarauja tarp šalių sudarytos sutarties sąlygoms. Šių atsakovo nurodytų aplinkybių teismas nevertino.

4.   Ieškovas nepagrindė ieškinio reikalavimų, vadovavosi sutarties nuostatoms, nesuteikiančiomis jam teisės vykdyti atliktų mokėjimų už prekes ir paslaugas užskaitymą kitaip, negu tai nurodė atsakovas atlikdamas mokėjimus, pretenzijų dėl tariamos skolos ilgą laiką nereiškė, kas laikytina šalies nesąžiningumu. Teisės daryti užskaitymus tvarkos sutartinis nereglamentavimas, tokios teisės turinio neaiškumas patvirtina, kad atsakovas, vykdydamas imperatyviomis teisės normomis nustatytus buhalterinę apskaitą ir atsiskaitymo tvarką reglamentuojančius įstatymų reikalavimus, elgėsi sąžiningai, protingai, vykdydamas prievolę bendradarbiavo su kita šalimi, o ieškovas elgėsi nesąžiningai, nebendradarbiaudamas su atsakovu, neatsakydamas į siunčiamus raštus dėl skolų suderinimo, priėmęs prievolę iš atsakovo jo įvykdymo būdu, tik sutartį nutraukus pareiškė apie vykdytus užskaitymus ir tariamai susidariusią skolą.

5.   Bylos medžiaga patvirtina, kad ne skolininkas, o kreditorius elgėsi netinkami kitos sutarties atžvilgiu nereikšdamas pretenzijų dėl netinkamo sutarties vykdymo, nebendradarbiaudamas su ja, kas laikytina ieškovo nesąžiningumu ir yra pagrindas netesybų mažinimui. Be to, pagal sutarties sąlygas tik atsakovas įsipareigojo mokėti 0,2 procentų netesybas, kas laikytina diskriminacine sąlyga, nes prievolės šalys pagal sutartį nebuvo įsipareigojusios vienodai, t.y. ieškovas nebuvo įsipareigoję mokėti už sutarties pažeidimus analogiško dydžio netesybų. Tokio dydžio netesybos aiškiai per didelės, pažeidžiančios šalių interesų pusiausvyrą, sąžiningumo ir protingumo principus, sudarančios sąlygas ieškovui nepelnytai praturtėti atsakovo sąskaita.

6.   Teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovo per didelę sumą už ieškovui suteiktas advokato pagalbos išlaidas.

7.   Teismas, pakeitęs preliminarų sprendimą ir priteisęs mažesnę skolos sumą, nepakeitė preliminariu sprendimu priteistos iš atsakovo žyminio mokesčio sumos, kurią turėjo sumažinti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas Timex S.A. prašo apeliacinės instancijos teismą apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovo nuomone, apelianto argumentas, kad pranešimai apmokėjimui neatitinka teisės aktuose nustatytų reikalavimų, nėra buhalterinės apskaitos dokumentai, todėl jais negalima buvo vadovautis apmokant už prekes ir paslaugas ieškovui, neturi teisinio pagrindo, kadangi atsakovo nurodomų įstatymo reikalavimai yra privalomi nagrinėjant ne šalių tarpusavio civilinius sutartinius santykius, t.y. ne jų pobūdi, konkrečias teises ir pareigas, o privalomi ūkio subjekto teisiniams mokestiniams santykiams su valstybe. Ieškovo nuomone, apelianto argumentai dėl Buhalterinės apskaitos įstatymo bei Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo taikymo, nagrinėjamu atveju apskritai negali būti nagrinėjami, kadangi šie įstatymai nereglamentuoja privačių juridinių asmenų sutartinių santykių, jų tarpusavio prievolių vykdymo ir civilinės atsakomybės klausimų. Ieškovo teigimu, apelianto argumentas dėl ieškovo pareigos išrašyti lietuviškas PVM sąskaitas faktūras yra teisiškai nepagrįstas. Ieškovas nurodo, kad nors apeliantas teigia, kad teismas privalėjo vadovautis CK 6.193 straipsnyje nustatytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, t. y. esant abejonių, dėl sutarties sąlygų, neaiškino jų pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai, tačiau apeliantas nepateikė jokio paaiškinimo, kurios iš sutarties sąlygų yra neaiškios ir turėtų būti papildomai aiškinamos. Ieškovas pažymi, kad apelianto argumentas, jog ieškovas nepagrindė skolos susidarymo per visą prekių ir paslaugų pardavimo laikotarpį leistinais rašytiniais įrodymais (sąskaitomis faktūromis), yra nepagrįstas, kadangi susidariusi skola pagrįsta ne tik ieškovo pateiktas tarpusavio skolų kredito ir debeto balansu, bet ir paties apelianto pateikta pažyma apie atliktus mokėjimus. Ieškovo nuomone, apelianto teiginys, kad ieškovas nebendradarbiavo reguliuojant skolos suderinimą yra nepagrįstas, o aplinkybė, kad apeliantui ir ieškovui nepavyko suderinti skolų dėl skirtingų požiūrių į atsiskaitymą ir skirtingo sutarties traktavimo, negali būti vertinama, kaip nebendradarbiavimas.

 

Teisėjų kolegija konstatuoja:

apeliacinis skundas atmestinas ir Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

 

IV. Byloje nustatytos aplinkybės

 

Ieškovas Timex S.A. per savo filialą Lietuvoje ir atsakovas V. Vaičiaus IĮ „Translandijos transportas“ sudarė 2008 m. gegužės 10 d. kliento kortelės perdavimo sutartį Nr. 4901106, pagal kurią ieškovas perdavė, o atsakovas priėmė UTA korteles, naudojamas atsiskaitymui už suteiktas prekes ir paslaugas kai UTA kortelės yra priimamos. Pagal sutartį atsakovas (klientas) įsipareigojo naudotis UTA kortelėmis laikydamasis Bendrųjų UTA kortelės naudojimo sąlygų (toliau tekste - Bendrosios sąlygos). Bendrųjų sąlygų 3.1. punktas numato, kad kliento (atsakovo) mokestiniai įsipareigojimai atsiranda kartu su prekių/paslaugų gavimu, pasinaudojus UTA kliento kortelėmis. Sutarties 2.2. punktas numato, kad klientas (atsakovas)  už suteiktas prekes/paslaugas pasinaudojant UTA kliento kortele, apmoka ieškovui Timex S.A., laikydamasis Bendrųjų sąlygų. Bendrųjų sąlygų 3.9. punktas numato, kad klientas (atsakovas) privalo sumokėti mokėjimo reikalavimą UTA už suteiktas paslaugas atlikdamas pavedimą į ieškovo Timex S.A. filialo Lietuvoje atsiskaitomąją sąskaitą. Mokėjimo reikalavimą (pranešimą apmokėjimui) klientui (atsakovui), kartu su PVM sąskaitomis faktūromis pateikdavo ieškovas Timex S.A. per savo filialą Lietuvoje. Pranešimuose apmokėjimui ieškovas nurodydavo sąskaitos, į kurią turi būti atliekami mokėjimai, rekvizitus, laikotarpį, už kurį suteiktos paslaugos, sąskaitų įtrauktų į apmokėjimą informaciją, terminą iki kada turi būti apmokėta už paslaugas bei galutinę paslaugų kainą litais.

Atsakovas, pagal ieškovo pateiktus pranešimus apmokėjimui, įvairiais laikotarpiais atlikdavo mokėjimus už suteiktas prekes ir paslaugas pasinaudojus UTA kliento kortelėmis. Kadangi atsakovas ne visuomet pilnai atsiskaitydavo pagal ieškovo pateiktus pranešimus apmokėjimui, ieškovas atsakovo atliktus mokėjimus įskaitydavo vadovaudamasis Bendrųjų sąlygų 3.10. punktu, kuris numato, kad, jeigu klientas (atsakovas) atliko mokėjimą, kuris nebuvo pakankamas visiems įsipareigojimams įvykdyti, mokėjimas pirmiausia padengia pagrindinę sumą, o vėliau – kitus kliento (atsakovo) įsipareigojimus, nepaisant to, kas yra numatyta piniginės banko operacijos aprašyme.

Tarp šalių kilo ginčas dėl sutarties vykdymo ir mokėjimų pagal sutartį.

 

 

V. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.

 

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų.

 

Dėl Buhalterinės apskaitos įstatymo, Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo taikymo

 

Apeliantas skunde nurodo, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą padarė klaidingas, faktinėms aplinkybėms prieštaraujančias išvadas, kadangi vadovavosi byloje nustatytomis aplinkybėmis, jog atsakovas už prekes ir paslaugas ieškovui privalėjo apmokėti pagal pranešimuose apmokėjimui nurodytas sumas litais. Apelianto teigimu, privalėjo būti vadovaujamasi PVM sąskaitos faktūrose nurodytomis sumomis zlotais, kurias apeliantas turėjo teisę konvertuoti į litus ir apmokėti. Savo argumentus apeliantas grindžia tuo, kad Buhalterinės apskaitos įstatymas bei Pridėtinės vertės mokesčio įstatymai (toliau – PVM įstatymas) numato privalomus įmonės veikloje naudojamus dokumentus, o konkrečiai PVM sąskaitas faktūras su joms būdingais rekvizitais. Apelianto teigimu, pranešimai apmokėjimui neatitinka minėtuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų, nėra buhalterinės apskaitos dokumentai, todėl jais negalima buvo vadovautis apmokant už prekes ir paslaugas ieškovui.

Teisėjų kolegijos nuomone, šis apelianto argumentas neturi teisinio pagrindo, kadangi minėtų įstatymo reikalavimai yra privalomi nagrinėjant ne šalių tarpusavio civilinius sutartinius santykius, t.y. ne jų pobūdį, konkrečias teises ir pareigas, o privačių ūkio subjekto teisiniams mokestiniams santykiams su valstybe (mokesčių administratoriumi). Pagrindinė PVM sąskaitos faktūros paskirtis yra buhalterinė mokestinė. PVM sąskaitomis faktūromis remiasi komercinės veiklos subjektas apskaičiuodamas į valstybės biudžetą mokėtinus mokesčius. Vadovaujantis PVM sąskaita faktūra, galima patvirtinti patį šalių sutartinių santykių faktą, tačiau negalima nustatyti šių santykių pobūdžio, t.y. negalima nustatyti subjektų sutartinių teisių ir pareigų turinio, mokėjimo ir atsiskaitymo už perduodamas prekes tvarkos bei terminų. Taigi, vertinant šalių tarpusavio santykių pobūdį, jų teisių ir pareigų turinį PVM sąskaitos faktūros nėra vieninteliai įrodymai, todėl privalo būti analizuojami ir kiti šalių sutartinius santykius patvirtinantys faktai, aplinkybės, įrodymai. Nagrinėjamu atveju, Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Bendrųjų sąlygų 3.4. punktu, kuris numato, kad paprastai UTA klientui (atsakovui) sąskaitas išrašo LTL, bet gali pareikalauti apmokėjimo ir kitomis valiutomis, Bendrųjų sąlygų 3.9. punktą, numatantį, kad klientas privalo sumokėti pagal mokėjimo reikalavimą UTA už suteiktas paslaugas, teisingai įvertino atsakovo pareigą apmokėti ieškovui už suteiktas prekes ir paslaugas litais, o ne zlotais, pagal ieškovo pateiktus mokėjimo reikalavimus (pranešimus apmokėjimui). Taigi Buhalterinės apskaitos įstatyme bei PVM įstatyme nustatyti PVM sąskaitos-faktūros privalomi rekvizitai, nagrinėjamu atveju reikšmės neturėjo, kadangi atsakovo prievolės turinį, t.y. pareigą įvykdyti piniginę prievolę išreikštą litais pagal mokėjimo pranešimus patvirtino UTA kortelės sutarties sąlygos, kurias pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą vertino teisingai ir pagrįstai.

 Teisėjų kolegijos nuomone, apelianto argumentai dėl Buhalterinės apskaitos įstatymo bei PVM įstatymo taikymo, nagrinėjamu atveju apskritai negali būti nagrinėjami, kadangi minėti įstatymai nereglamentuoja privačių juridinių asmenų sutartinių santykių, jų tarpusavio prievolių vykdymo ir civilinės atsakomybės klausimų. Šių įstatymų paskirtis ir taikymo sritis apibrėžti įstatymuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-572/2008). Apeliantas negali remtis galimu šių įstatymų nuostatų pažeidimu ieškovo buhalterinės apskaitos tvarkymo ir apskaitos dokumentų išrašymo srityje, nes sutartinių įsipareigojimų vykdymui tai jokių pasekmių nesukuria.

Apeliantas skunde nurodo, kad PVM įstatymo reikalavimai patvirtina, jog ieškovas atsiskaitymuose su atsakovu privalėjo naudoti įstatymais nustatytus dokumentus - PVM sąskaitas faktūras, atitinkančias šiame įstatyme nustatytus reikalavimus, o atsiradus pakeitimams - keliant naujus reikalavimus, nenurodytus pateiktose sąskaitose faktūrose, išrašyti naują PVM sąskaitą faktūrą. Pirma, pažymėtina, kad jokie nauji reikalavimai pranešimuose apmokėjimui atsakovui keliami nebuvo, o buvo atlikti valiutų konvertavimai, kaip tą numato sutarties sąlygos. Antra, apeliantas neteisingai teigia, kad PVM sąskaita faktūra yra vienintelis paslaugas ir jų suteikimą patvirtinantis dokumentas. Tokių dokumentų gali būti daug, tik Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnis numato jų privalomus rekvizitus. Taigi, jokiame teisės akte nėra nurodyta, kad PVM sąskaita faktūra yra vienintelis ūkinės operacijos apskaitos dokumentas, o esant byloje nustatytiems faktams, kad ieškovas pateikdavo atsakovui ir Lenkijos Respublikoje išduotas PVM sąskaitas faktūras, apelianto argumentas dėl netinkamų dokumentų ūkinei operacijai apmokėti pateikimo, yra nepagrįstas. Trečia, ieškovas nėra PVM mokėtojas Lietuvoje, o jo teikiamos prekės ir paslaugos taip pat nėra PVM objektas Lietuvoje (PVM įstatymo 3 str.), todėl jam nėra pareigos išrašyti Lietuvos Respublikoje naudojamas PVM sąskaitas faktūras, o atsakovas neturi teisės į PVM atskaitą pagal įsigytas prekes ir paslaugas Lietuvoje, todėl jam nėra reikšmės, kokiu dokumentu ar jų visuma (Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 str.) pagrįsti ūkinę operaciją. Tokią teisę atsakovas turi užsienio valstybėse. Būtent tokiu tikslu atsakovui ieškovas ir teikdavo Lenkijos Respublikoje naudojamas PVM sąskaitas faktūras. Atsižvelgiant į tai, apelianto argumentas dėl ieškovo pareigos išrašyti Lietuvos Respublikoje naudojamas PVM sąskaitas faktūras yra teisiškai nepagrįstas.

 

Dėl sutarties sąlygų

 

Apeliantas teigia, kad teismas privalėjo vadovautis CK 6.193 straipsnyje nustatytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, t.y. esant abejonių, dėl sutarties sąlygų, neaiškino jų pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Tačiau apeliantas apskritai nepateikia jokio paaiškinimo, kurios iš sutarties sąlygų yra neaiškios ir turėtų būti papildomai aiškinamos.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino CK 6.38 straipsnyje numatytus principus, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, -vadovaujantis protingumo kriterijais. Nors pirmosios instancijos teismas dėl to ir detaliai nepasisakė, tačiau teisingai įvertino ieškovo bylos nagrinėjimo metu pateiktą argumentą, kad atsakovas nesąžiningai bandė pasinaudoti jam nesuteikta teise perskaičiuoti prievolės sumas jam palankesniu atitinkamos dienos valiutų kursu. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas konvertuodavo ir skirtingas sumas mokėdavo tik pagal sąskaitas zlotais, t.y. valiutos, kurios kursas labiausiai svyruoja, o kitų valiutų (eurų, Didžiosios Britanijos svarų ar Čekijos kronų) nekonvertuodavo ir mokėdavo pagal UTA mokėjimo reikalavime pateiktus konvertavimus į litus. Nurodytą aplinkybę pagrindžia byloje esančių dokumentų duomenys, t.y. atsakovo pateikta pažyma apie atliktus mokėjimus (t. 1, b. l. 136-137) bei ieškovo pateikti pranešimai apmokėjimui Nr. 29533504, 29643507, 29691910, 29729318). Neatsiejamai analizuojant atsakovo pateiktos pažymos apie atliktus mokėjimus, kuri pagrindžia apelianto atliktą mokėjimą 2009 m. vasario 26 d. 42 081,32 Lt sumai, bei ieškovo pateikto pranešimo apmokėjimui Nr. 29533504 bei jį pagrindžiančių dokumentų 43 974,12 Lt sumai duomenis darytina išvada, kad atsakovas konvertavo tik 51 769,16 ZL sumą į litus 0,7533 lito už zlotą kursu. Tačiau kitų valiutų (eurų bei Didžiosios Britanijos svarų) atsakovas nekonvertavo, t.y. apmokėjo tokiomis sumomis, kurias atlikęs konvertavimą iš eurų bei svarų į litus ieškovas pateikė atsakovui pranešime apmokėjimui. Toks pats atsakovo konvertavimo tik zlotų į litus, o kitų valiutų (Čekijos kronų, eurų bei Didžiosios Britanijos svarų) nekonvertavimo faktas buvo ir mokėjimuose, atsakovo atliktuose 2009 m. kovo 31 d., 2009 m. birželio 10 d. Ši aplinkybė patvirtina, kad atsakovas suprato visą atsiskaitymo pagal šalių sutartį tvarką, tačiau nepagrįstai bandė sutaupyti zlotų ir litų kursų svyravimais, tuo padarydamas nuostolius ieškovui. Toks atsakovo prievolių vykdymas negali būti laikomas sąžiningu bei tinkamu ir pirmosios instancijos teismas, priimdamas apeliaciniu skundu skundžiamą sprendimą, teisingai į tai atsižvelgė.

 

Dėl ieškinio pagrindimo

 

Apeliantas skunde nurodo, kad ieškovas nepagrindė skolos susidarymo per visą prekių ir paslaugų pardavimo laikotarpį leistinais rašytiniais įrodymais (sąskaitomis faktūromis). Šis apelianto argumentas yra nepagrįstas, kadangi susidariusią skolą pagrindžia ne tik ieškovo pateiktas į bylą tarpusavio skolų kredito ir debeto balansas, kurio teisėtumo ir pagrįstumo atsakovas bylos nagrinėjimo metu neginčijo, bet ir paties atsakovo pateikta į bylą pažyma apie atliktus mokėjimus (t. 1, b. l. 136-137). Šioje pažymoje esantys duomenys, t.y. iš Timex S. A. reikalaujamų visų sumų pranešimo apmokėjimuose litais bendros sumos (lentelės 3 stulpelis) atėmus atsakovo pervestų sumų banko pavedimais bendrą sumą (lentelės 7 stulpelis) gautas 92 780 Lt skirtumas (1 708 101,40 – 1 615 321,29) tarp ieškovo reikalautų ir atsakovo faktiškai sumokėtų sumų yra atsakovo skola. Taigi atsakovas pats savo dokumentais patvirtino susidariusį įsiskolinimą, todėl šis atsakovo argumentas neturi pagrindo.

 

Dėl teisės paskirstyti bei užskaityti skolų mokėjimus

 

Apeliantas nurodo, kad ieškovas neturėjo teisės daryti keleto vienos po kitos einančių skolų mokėjimo užskaitymo bei turėjo apie tokius užskaitymus pranešti. Pažymėtina, kad tai nėra priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas, o vadovaujantis Bendrųjų sąlygų 3.10. punkte bei CK 6.55 straipsnio 2 dalyje nustatytu įmokų paskirstymų kai yra kelios skolos, kurių grąžinimo terminai suėję, ir nė viena iš jų nėra užtikrinta, laikoma, kad grąžinta seniausia skola. Taigi tai nėra skolų įskaitymas, o yra įsiskolinimų padengimas, kaip tai numato sutarties ir įstatymo nuostatos, todėl apelianto teiginys, kad ieškovas neturi teisės daryti skolų padengimus yra nepagrįstas.

Be to, apeliantas teigia, kad ieškovas elgėsi nesąžiningai, nes nebendradarbiavo su atsakovu. Tačiau į bylą pateiktas atsakovo 2009 m. kovo 31 d. raštas Timex S.A. filialui (t. 1, b. l. 146) patvirtina, kad atsakovas atsakinėja į ieškovo 2009 m. kovo 26 d. pranešimą skolai apmokėti. Taigi apelianto teiginys, kad ieškovas nebendradarbiavo reguliuojant skolos suderinimą yra nepagrįstas, o aplinkybė, kad atsakovui ir ieškovui nepavyko suderinti skolų dėl skirtingų požiūrių į atsiskaitymą ir skirtingo sutarties traktavimo, negali būti vertinama, kaip nebendradarbiavimas.

 

 

 

Dėl UNION TANK Eckstein GmbH & Co KG ir Timex S. A. veiklos

 

Bylos duomenys patvirtina, kad Timex S. A. yra Lenkijos Respublikoje registruota kompanija (toliau — TIMEX), turinti savo filialus trijose Europos valstybėse (Ukrainoje, Lietuvoje ir Estijoje). Viena iš Timex S. A. veiklos krypčių yra bendradarbiavimas su Vokietijos Federacijoje registruota kompanija UNION TANK Eckstein GmbH & Co KG (toliau - UTA).

Pagal bylos duomenis kompanija UNION TANK Eckstein GmbH & Co KG yra UTA kortelės, kuri suteikia jos turėtojams teisę, naudojantis šia kortele, pirkti degalus bei gauti kitas transporto versle būtinas paslaugas (transporto priemonių remontas, aptarnavimas ir pan.), leidėjas. UTA kortelės yra priimamos daugiau nei 50 tūkstančių vietų (degalinių, autoservisų, parduotuvių ir pan.) visoje Europoje. Kompanija UTA yra sudariusi sutartis su paslaugų-prekių teikėjais (degalinių tinklais, autoservisais, parduotuvėmis ir kt.), pagal kurias UTA kortelę naudojantis asmuo gauna prekes ir paslaugas. Kompanijai UNION TANK Eckstein GmbH & Co KG priklauso UTA prekinis ženklas.

Timex S. A. yra oficialus ir išskirtinis kompanijos UTA atstovas Lenkijos Respublikoje, Baltijos Šalyse ir Ukrainoje. Šią informaciją viešai skelbia Timex S.A. portale http://www.timexsa.pl/index.php?stf=paftner&i:=l ir UNION TANK Eckstein GmbH & Co KG portale http://www.uta.lt/. Tai nurodyta ir Bendrosiose UTA kortelės naudojimo sąlygose. Timex S. A. per savo padalinius Lenkijoje, Baltijos šalyse ir Ukrainoje platina UTA korteles jų naudotojams, sudarydamas UTA kortelių perdavimo sutartis su klientais. Timex S. A. pagrindinės funkcijos, bendradarbiaujant su UTA, yra UTA kortelės perdavimo sutarčių, sudarymas (nutraukimas) su klientais, UTA kortelių perdavimas klientams bei atsiskaitymų už sutelktas paslaugas administravimas.

Kompanija UTA sutartiniuose santykiuose su klientu veikia kaip UTA kortelės operatorius, t.y. užtikrina, kad klientas visose UTA pažymėtose vietose (UTA partnerių taškuose) galėtų pasinaudoti UTA kortele ir nenutrūkstamai gautų už tai prekių ir paslaugų. Kompanija UTA už suteiktas prekes ir paslaugas klientui pasinaudojus UTA kortele apmoka savo partneriams (prekių-paslaugų tiekėjams), t.y. UTA apmoka tiesioginiams prekių-paslaugų tiekėjams už klientą (įvykdo mokėjimo prievolę už klientą), todėl kompanija UTA įgyja reikalavimo teise į UTA kortelės naudotoją (klientą). Šį reikalavimą klientas sutartimi įsipareigoja įvykdyti (Bendrųjų sąlygų 2.4. punktas).

TIMEX ir kompanijos UTA susitarimas tiek, kiek tai yra susiję su apmokėjimu už UTA kortele suteiktas prekes ir paslaugas klientui, yra dėl reikalavimo teisės perleidimo į klientą. TIMEX perima UTA turimą reikalavimą į klientą. Klientui TIMEX reikalavimų pagrįstumas iš anksto yra žinomas, kadangi tai numatyta kliento kortelės perdavimo sutartyje ir Bendrosiose UTA kortelės naudojimo sąlygose. Todėl klientas privalo įvykdyti prievolę tiesiogiai TIMEX.

 

Dėl mokėjimų pagal sutartį

 

Tarp ieškovo Timex S.A. ir atsakovo Vitalijaus Vaičiaus individualios įmonės „Translandijos transportas“ (klientas) 2008 m. gegužės 10 d. buvo sudaryta kortelės perdavimo sutartis Nr. 4901106, pagal kurią šalys taip pat įsipareigojo laikytis bendrųjų UTA kortelės naudojimo sąlygų. Šios sutarties pagrindu atsakovui buvo suteikta UTA kortelė, kurią naudodamasis atsakovas gaudavo prekių ir paslaugų.

Bendrųjų sutarties sąlygų 3.9. punkte numatyta, kad klientas privalo sumokėti pagal mokėjimo reikalavimą UTA už paslaugas suteiktas pagal sutarties 2.4. punktą, atlikdamas pavedimą į TIMEX atsiskaitomąją sąskaitą. Kliento kortelės perdavimo sutarties 2.2. punkte numatyta, kad klientas apmoka TIMEX, laikydamasis bendrųjų UTA kortelės naudojimo sąlygų. Sutartimi klientas patvirtina, kad prievolę apmokėti už prekes ir paslaugas, pasinaudojus UTA kortele, jis privalo TIMEX.

Pažymėtina, kad kompanija UTA, įvykdžiusi mokėjimo prievolę už klientą, pati kaip tokia, klientui nesuteikia prekių ir paslaugų, kurios būtų apmokestinamos PVM. Tačiau UTA taiko aptarnavimo mokestį. UTA ir kliento santykiuose suteikta paslauga yra PVM objektas tik ta dalimi, kuria UTA iš kliento gauna atlygį už aptarnavimą.

Bendrųjų sutarties sąlygų 3.9. punkte numatyta, kad klientas privalo sumokėti mokėjimo reikalavimą. Sistemiškai taikant minėtą Bendrųjų sutarties sąlygų nuostatą ir Bendrųjų sutarties sąlygų 2.4. punktą, kuriame numatyta, kad klientas privalo sumokėti mokėjimo reikalavimą UTA, darytina išvada, kad klientas pagal sutartį įsipareigojo apmokėti ne pagal pateiktas PVM sąskaitas faktūras, bet pagal mokėjimo reikalavimus (pranešimus apmokėjimui, angliškai The Summary Sheef). Todėl klientas privalo įvykdyti kompanijos UTA įgytą bei perleistą reikalavimą TIMEX ne pagal pateiktas PVM sąskaitas faktūras, bet pagal pranešimus apmokėjimui.

Be to, atsižvelgiant į tai, kad UTA iš esmės prekių ar paslaugų pardavimo klientui nesuteikia, o tik apmoka prekių ar paslaugų kainą už klientą savo partneriams bei tokiu būdu perima reikalavimo teises į klientą, prekių ar paslaugų suteikimas klientui, neskaitant aptarnavimo mokesčio, UTA ir kliento sutartiniuose santykiuose nėra PVM objektas, todėl neprivalo būti traukiamas į PVM sąskaitas faktūras. Tai taip pat patvirtina, kad PVM sąskaitos faktūros nėra vienintelis dokumentas, pagal kurį klientas privalo atsiskaityti su UTA, o tuo pačiu ir su TIMEX.

Kompanija UTA už minėtą UTA kortelės pasinaudojimo paslaugos suteikimą kiekvieną mėnesį UTA kortelės naudotojui (klientui) parengia keturių tipų reikalavimo teisę pagrindžiančius dokumentus: kiekvienos suteiktos prekės-paslaugos detalią specifikaciją (angliškai Single Item Verification document); PVM sąskaitą faktūrą apmokėjimui už prekes-paslaugas pagal valstybę, kurioje prekės-paslaugos suteiktos (angliškai Invoice per country of delivery); pranešimą apmokėjimui (angliškai The Summary Sheef); kreditinę pažymą PVM sugrąžinimui (angliškai Reverse Charge Siatemenf). Detalų šių dokumentų aprašymą kompanija UTA skelbia portale http://www.uta.de/Abrechnung en/UTA-abrechnungsunterlagen pv.pdf.

Pranešime apmokėjimui kompanija UTA pateikia galutinę mokėtinų sumų suvestinę, kurioje klientui mokėtinos sumos pateikiamos mokėjimo valiuta. Būtent šis dokumentas, vadovaujantis Bendrųjų sutarties sąlygų 2.4. ir 3.9. punktais, yra UTA, o kartu ir TIMEX mokėjimo reikalavimas, kurį privalo apmokėti klientas. Šiame dokumente yra visų per mėnesį UTA partnerių suteiktų prekių ir paslaugų suvestinė. Šiame dokumente numatytos apmokėjimo sąlygos, t.y. nurodyta TIMEX sąskaita, apmokėjimo laikotarpis. Atkreiptinas dėmesys, kad šiame dokumente taip pat nurodoma, jog PVM sąskaitos faktūros yra skirtos PVM iš užsienio susigrąžinimui, kas taip pat patvirtina, kad PVM sąskaitas faktūras UTA tiesiogiai siuntė klientui tik PVM atskaitos tikslais, o ne apmokėjimo.

Pranešime apmokėjimui UTA nurodo mokėjimo sumą litais, t.y. išreiškia kliento prievolę litais. Tokia UTA teisė numatyta Bendrųjų sutarties sąlygų 3.4. punkte, todėl klientas su šiomis sąlygomis sutinka pasirašydamas sutartį. Pranešime apmokėjimui nurodyta suma litais yra gauta atlikus valiutų konvertavimą iš Lenkijos zlotų ar kitų valiutų. UTA valiutų konvertavimą iš zlotų į litus atlieka pagal kiekvieno mėnesio 15 (penkioliktos) kalendorinės dienos ir to paties mėnesio paskutinės kalendorinės dienos Lenkijos zloto ir Lietuvos lito santykį, skelbiamą Vokietijos Federacijoje veikiančio banko Oldenburgische Landesbank AG, adresas Stau 15/17, 26122 Oldenburg, S.W.I.F.X: OLBO DE H2, konvertavimo dienos valiutų kursą (į bylą pateikta UTA lentelė, nurodanti konvertavimo datas). Konvertuotą sumą į litus iš visų kitų valiutų, kuriomis nurodoma pranešime apmokėjimui, UTA siunčia TIMEX, o TIMEX perduoda klientui. Pranešime apmokėjimui yra litais išreikštas reikalavimas klientui sumokėti už gautas prekes-paslaugas.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Bendrosiose UTA kortelės naudojimo sąlygose yra naudojamas terminas sąskaita (angliškai invoice) ir kad sąvoka vadinami visi UTA pateikiami dokumentai klientui ir apibūdinamos ne tik PVM sąskaitos faktūros.

 

 

 

 

Dėl PVM sąskaitų faktūrų pateikimo ir PVM susigrąžinimo paslaugos

 

Atsižvelgiant į tai, kad pasinaudojus UTA kortele prekės ir paslaugos faktiškai suteiktos klientui, klientas, būdamas PVM mokėtoju, turi teisę į PVM atskaitą. Todėl UTA klientui taip pat siunčia PVM sąskaitą faktūrą (angliškai Invoice per country of delivery), kurios pagrindu klientas gali įgyvendinti PVM atskaitos teises.

Bendrosiose sutarties sąlygose (3.12. punktas) numatyta, kad PVM susigrąžinimo sąlygos ir laikotarpis bei iš to kylančios teisės bei pareigos yra aprašytos UTA mokesčių atstovo NIKOSAX Bendrosiose sąlygose „Contractual Conditions (EU companies) for VAT Reimbursement Service by NIKOSAX for UTA Card and Mercedes Service Card Custumer“, kurios yra pateikiamos klientui (šios sąlygos su vertimu į lietuvių kalbą pateiktos į bylą). Pažymėtina, kad TIMEX ir Vitalijaus Vaičiaus IĮ „Translandijos transportas“ dėl PVM susigrąžinimo paslaugų teikimo per kompaniją NIKOSAX nesusitarė, t.y. nepasirašė atskiro susitarimo. Tačiau PVM atskaitos tikslais UTA klientui siuntė PVM sąskaitas faktūras.

Byloje nustatyta, kad TIMEX neturi originalių PVM sąskaitų faktūrų, kadangi jas klientui siuntė UTA. Be to, PVM sąskaitos faktūros yra parengtos keliomis kalbomis, iš kurių viena yra lietuvių kalba. PVM sąskaitose faktūrose lietuvių kalba nurodyta: dokumentas galioja sandoriams su apyvartos mokesčiu (PVM); apmokėjimo sumą prašome žiūrėti pranešime apmokėjimui.

Minėta, kad UTA PVM sąskaitas faktūras klientui siuntė ne apmokėjimo, o PVM atskaitos tikslais. UTA ir kartu TIMEX mokėjimo reikalavimas klientui yra nustatytas pranešime apmokėjimui, kuriame kliento prievolė išreikšta litais. Nors pranešime apmokėjimui UTA nurodytas mokėjimo reikalavimas jau atlikus konvertavimą iš kitų užsienio valiutų (Čekijos kronų, Didžiosios Britanijos svarų, Lenkijos zlotų ar eurų), atsakovas (klientas) neapmokėjo tik pranešime apmokėjimui nurodytų sumų, kurios konvertuotos iš zlotų į litus. Kitas sumas, t.y. konvertuotas iš svarų, kronų ar eurų, atsakovas mokėjo pagal pranešime apmokėjimui nurodytas sumas, o sumas, kurios buvo konvertuojamos iš zlotų į litus, atsakovas mokėjo pagal jo paties atliktą konvertavimą.

 

Dėl sutarties nutraukimo, pakeitimo, papildymo

 

Byloje nustatyta, kad ieškovo ir atsakovo sudaryta sutartis nutraukta nebuvo, tačiau jos vykdymas sustabdytas užblokavus atsakovui perduotų UTA kortelių veikimą. Tai patvirtina atsakovo į bylą pateikti 2009 m. kovo 19 d., 2009 m. kovo 20 d., 2009 m. kovo 26 d. pranešimai. Šalių sutartis nebuvo keičiama ar pildoma.

Pagal sutartį atsakovas (klientas) gauna UTA kortelę, už kurios panaudojimą klientas privalo atlyginti ne tiesiogiai UTA partneriams, suteikusiems prekes ir paslaugas, o TTMEX. Bendrųjų sąlygų 3.3. punkte nurodyta, kad apmokėjimai daugumoje atvejų yra pagrįsti UTA kortelių priėmimo vietų kainomis, kurios galioja tą dieną, kai prekės įgyjamos. PVM sąskaitose faktūrose nurodytos prekių ir paslaugų kainos yra tos pačios, kurias faktiškai mokėtų klientas, jeigu tiesiogiai atsiskaitytų su UTA partneriais, tačiau UTA už UTA kortelės aptarnavimą ima aptarnavimo mokestį, kuris nurodytas detalios specifikacijos (angliškai Single Item Verification document) stulpelyje pavadinimu „Aptarnavimas“. Aptarnavimo mokesčių sąrašas pateikiamas klientui pasirašant sutartį (Bendrųjų sutarties sąlygų 1.9. punktas). Šis aptarnavimo mokestis yra įtraukiamas į PVM sąskaitas faktūras, o PVM nuo aptarnavimo mokesčio apskaičiuojamas toje valstybėje ir pagal toje valstybėje taikomą PVM tarifą, kurioje įsigytos prekės ar paslaugos. Be to, aptarnavimo mokestis yra paskaičiuojamas tos valstybės valiuta, kurioje įsigytos prekės ar paslaugos.

Byloje nustatyta, kad TIMEX jokių papildomų mokesčių už sutarties sudarymą ir mokėjimų administravimą Lietuvoje iš kliento neima. Už UTA kortelės platinimą bei sutarčių su klientais sudarymą tarp TIMEX ir UTA yra atskiros finansinės bendradarbiavimo sąlygos, kurios nepriklauso nuo sutartinių santykių su atskirais klientais (UTA kortelių turėtojais).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nėra pagrindas panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, ir sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 98 straipsniais, sprendžia, kad priteistina iš atsakovo ieškovui 2 858,63 Lt išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti atlyginimo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 79, 88, 92, 93, 96 straipsniais, sprendžia, kad priteistina iš atsakovo į valstybės biudžetą 2,70 Lt procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

 

n u t a r i a:

 

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo Vitalijaus Vaičiaus individualios įmonės „Translandijos transportas“ ieškovui Timex S.A. 2 858,63 Lt (du tūkstančius aštuonis šimtus penkiasdešimt aštuonis litus šešiasdešimt tris centus) išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti atlyginimo.

Priteisti iš atsakovo Vitalijaus Vaičiaus individualios įmonės „Translandijos transportas“ į valstybės biudžetą 2,70 Lt (du litus septyniasdešimt centų) procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimo.

 

 

 

 

Teisėjai                                                                                                             Algirdas Gailiūnas

 

                                                                                                                         Konstantinas Gurinas

 

                                                                                                                         Kazys Kailiūnas