Civilinė byla
Nr. 2-313/2006
Procesinio
sprendimo kategorija 126.2 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T
A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2006 m. gegužės 18 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų kolegijos pirmininko Artūro
Driuko,
kolegijos teisėjų: Danutės
Milašienės (pranešėja) ir Vinco Versecko,
teismo
posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo
uždarosios akcinės bendrovės ,,Reprodukcijos studija“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus
apygardos teismo 2006 m. balandžio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr.
B2-1271-41/2006, kuria ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Reprodukcijos
studija“ ieškinys dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui S. Š. individualiai
įmonei atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
Ieškovas
UAB ,,Reprodukcijos studija“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui S. Š. IĮ, prašydamas iškelti atsakovui bankroto bylą,
administratoriumi paskirti UAB ,,Orinata“. Ieškovas nurodė, kad atliko
atsakovui įvairių spaudos darbų, tačiau atsakovas, suėjus mokėjimo terminui, jų
neapmokėjo, šiuo metu atsakovo įsiskolinimo ieškovui suma sudaro 2 983,63 Lt.
Ieškovas nurodė, kad kreipėsi į atsakovą prašydamas padengti įsiskolinimą,
perspėdamas apie kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau atsakovas
įsiskolinimo nepadengė.
Vilniaus
apygardos teismas 2006 m. balandžio 11 d. nutartimi ieškovo ieškinį atsakovui
atmetė, atsisakė kelti bankroto bylą S. Š. IĮ. Teismas
nurodė, jog neturi pakankamo pagrindo konstatuoti, kad S. Š. IĮ
yra nemoki ir dėl to jai turėtų būti keltina bankroto byla Įmonių bankroto
įstatymo (toliau – ĮBĮ) 9 straipsnio penktosios dalies 1 punkto pagrindu.
Nurodė, kad iš paskutinį kartą Valstybinei mokesčių inspekcijai atsakovo
pateiktos 2000 metų pajamų deklaracijos matyti, jog įmonės realizavimo pajamos
(įplaukos) sudarė 383 050 Lt, o pajamoms uždirbti patirtos sąnaudos sudarė 389
484 Lt, todėl mokestinių metų apmokestinamos pajamos buvo minusinės, t. y. -6
434 Lt, tačiau neigiamas 2000 metų rezultatas pats savaime neleidžia daryti
išvados apie įmonės nemokumą. Byloje nėra jokių kitų įmonės finansinės
atskaitomybės dokumentų bei duomenų apie turimų įsipareigojimų bei turto
santykį.
Atskiruoju skundu ieškovas UAB ,,Reprodukcijos
studija“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. balandžio 11
d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės, iškelti S. Š. IĮ
bankroto bylą, administratoriumi paskirti UAB ,,Orinata“. Nurodo šiuos
argumentus:
1)
atsakovas neatsiskaito su ieškovu septynerius metus, nuo 1999 m. kovo 12
d. iki šiol, nepateikia Vilniaus m. VMI finansinės atskaitomybės dokumentų nuo
2000 metų. Iš VSDFV Vilniaus skyriaus 2006 m. balandžio 4 d. pažymos Nr.
3-12831 žinoma, kad įmonėje samdomų darbuotojų apskritai nėra, kas įrodo faktą,
jog atsakovas veiklos nevykdo ir savo veiksmais neketina atsiskaityti su
ieškovu;
2)
teismas pagal ĮBĮ 9 straipsnio antrąją dalį gali nustatyti kitas
aplinkybes, kurios turi reikšmės bylos nagrinėjimui. Teismas nepasidomėjo, ar
įmonė turi skolų Vilniaus apskrities VMI. Ieškovas nurodo, kad jam žinoma, jog
atsakovas yra skolingas Vilniaus apskrities VMI apie 450 000 Lt, tačiau pateikti
šį faktą įrodančių dokumentų neturi galimybės. Nurodo, jog atsakovas turto
neturi, o įsiskolinimas ieškovui yra 2 983,63 Lt, todėl S. Š. IĮ
pagal ĮBĮ 2 straipsnio aštuntąją dalį yra nemoki;
3)
pagal ĮBĮ 10 straipsnio trečiosios dalies 1 punktą teismas atsisako
kelti bankroto bylą, jeigu įmonė iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą
priėmimo patenkina kreditoriaus reikalavimus. Teismas nepagrįstai atsisakė
iškelti bankroto bylą atsakovui, nes ieškovo reikalavimai nėra patenkinti iki
šiol.
Atsiliepimas į atskirąjį skundą CPK 318 straipsnio nustatyta tvarka
negautas.
Atskirasis
skundas tenkintinas.
Pagal
ĮBĮ 9 straipsnio penktąją dalį, bankroto byla įmonei iškeliama, jeigu teismas
nustato, kad yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba ji daugiau
kaip tris mėnesius vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą; 2)
įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad
negali atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir (arba) neketina vykdyti
savo įsipareigojimų. Bankrotas – tai nemokios įmonės būsena (ĮBĮ 2 str. 1 d.). Įmonės
nemokumas yra viena iš ĮBĮ 9 straipsnio penktojoje dalyje nustatytų bankroto
bylos iškėlimo sąlygų. Nemokumu laikoma tokia įmonės būsena, kai ji
neatsiskaito su kreditoriumi (kreditoriais) praėjus trims mėnesiams po termino,
nustatyto įstatymų, kitų teisės aktų, taip pat kreditoriaus ir įmonės sutartyse
įmonės įsipareigojimams įvykdyti, arba praėjus tokiam pat terminui po
kreditoriaus (kreditorių) reikalavimo įvykdyti įsipareigojimus, jeigu sutartyse
terminas nebuvo nustatytas, ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos)
viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Taigi,
bankroto byla dėl nemokumo įmonei gali būti keliama tik kai vienu metu yra dvi
sąlygos: įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais per atitinkamą terminą ir
pradelstų įmonės įsipareigojimų (skolų) suma viršija pusę į jos balansą įrašyto
turto vertės.
Ieškinio
pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui S. Š. IĮ
grindžiamas atsakovo nemokumo būsenos susidarymu. Tokiu atveju ieškinys gali
būti tenkinamas ir bankroto byla įmonei gali būti iškeliama tik nustačius abi
įmonės nemokumą apsprendžiančias sąlygas – negalėjimą laiku atsiskaityti su
kreditoriais ir pradelstų skolų sumos išaugimą virš pusės į balansą įrašyto
turto vertės. Pastaroji sąlyga gali būti nustatyta tik išanalizavus įmonės
ūkinės finansinės veiklos rezultatus, atspindėtus finansinės atskaitomybės ir
kituose dokumentuose, turinčiuose reikšmės įvertinant realią įmonės ekonominę
finansinę būseną. Spręsdamas klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo, teismas vadovaujasi
tiek prie pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pridėtais dokumentais, tiek
ĮBĮ 9 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta tvarka gautais duomenimis. Įmonės
finansinei būklei nustatyti gali būti reikšmingi ir kiti dokumentai (įmonės
turto inventorizavimo ir įvertinimo ataskaitos, veiklos audito ataskaitos,
ekspertinės išvados ir pan.). Tik nustačius turto vertę galima daryti išvadas
apie faktinę ir juridinę įmonės mokumo arba nemokumo būseną. Tik tinkamas
įstatyme nustatytų reikalavimų laikymasis ir atlikimas užtikrina galimybę
tiksliai nustatyti realią įmonės finansinę būseną ir priimti pagrįstą bei
teisėtą sprendimą iškelti arba atsisakyti iškelti įmonei bylą.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 33 ,,Dėl
įstatymų taikymo įmonių bankroto bylose“ 3, 6, 7, 8 punktuose yra išaiškinta,
kad teismas, spręsdamas bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimą, turi
patikrinti ieškinio pagrįstumą, tai yra ne tik patikrinti byloje pateiktus
įrodymus ir įpareigoti šalis pateikti įmonės finansinę padėtį patvirtinančius
įrodymus, bet ir pats aktyviai dalyvauti renkant įrodymus. Bankroto bylose
teismas turi būti daug aktyvesnis nei kitų kategorijų bylose, nes jam suteiktos
didesnės galimybės veikti nustatant bylos aplinkybes. Kadangi teismą būti
aktyvesniu bankroto bylose įpareigoja viešasis interesas, ĮBĮ 9 straipsnio
antrojoje dalyje teismui suteikti labai platūs įgaliojimai pasirengiant
bankroto bylos teisminiam nagrinėjimui.
Pirmosios
instancijos teismas, spręsdamas S. Š. individualios įmonės
nemokumo klausimą, iš esmės neanalizavo įmonės ekonominės finansinės padėties,
apsiribojo atsakovo Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktos 2000 metų pajamų
deklaracijos vertinimu ir nepagrįstai padarė išvadą, jog teismas neturi
pakankamo pagrindo konstatuoti, kad S. Š. individuali įmonė
yra nemoki ir dėl to jai turėtų būti keltina bankroto byla ĮBĮ 9 straipsnio
penktosios dalies 1 punkto pagrindu. Byloje nėra jokių kitų įmonės finansinės
atskaitomybės dokumentų bei duomenų apie turimų įsipareigojimų bei turto
santykį nuo 2000 m. iki ieškinio pareiškimo pateikimo dėl bankroto bylos
iškėlimo S. Š. individualiai įmonei.
Atkreiptinas
dėmesys, kad atsakovas turi individualios įmonės teisinį statusą. Pagal šios
įmonės prievoles atsako tiek pati įmonė, tiek įmonininkas (savininkas).
Individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo. Pagal CK
2.50 straipsnio ketvirtąją dalį, tuo atveju, kai neribotos civilinės
atsakomybės juridiniam asmeniui prievolėms įvykdyti neužtenka juridinio asmens
turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis (savininkas) savo turtu.
Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškimą iškelti bankroto bylą
individualiai įmonei, turėjo imtis priemonių išaiškinti visą įmonės ir jos
savininko turimą turtą (pareikalauti pateikti viso turimo turto sąrašą),
įskaitant ir esantį bendrąja jungtine nuosavybe.
Remiantis
išdėstytais argumentais, pirmosios instancijos teismo 2006 m. balandžio 11 d.
nutartis naikintina ir klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui S. Š. įmonei perduotinas pirmosios instancijos teismui
nagrinėti iš naujo, nes pagal teismui pateiktus duomenis nebuvo galima
nustatyti, ar atsakovo finansinė materialinė būsena realiai atitinka mokios
įmonės būseną, ar jos neatitinka.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 3 punktu,
n
u t a r i a :
Vilniaus
apygardos teismo 2006 m. balandžio 11 d. nutartį panaikinti ir perduoti
pirmosios instancijos teismui klausimą nagrinėti iš naujo.
Kolegijos
pirmininkas
Artūras Driukas
Teisėjai Danutė
Milašienė
Vincas Verseckas