ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 

2023 m. kovo 1 d.

Šiauliai 

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Egidijaus Mockevičiaus, Birutės Simonaitienės ir Vilijos Valantienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Sarima“ apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. spalio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-19-1174/2022 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Sarima“, tretiesiems asmenims V. K., V. Z. ir uždarajai akcinei bendrovei „Valrita“, dėl nuotolių atlyginimo regreso teise.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras (toliau – Biuras) prašė iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Sarima“ priteisti 14 034,83 Eur, atsakovo 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Nurodė, kad 2019 m. rugpjūčio 22 d. Viekšnių g., Žiogaičių k., Mažeikių apylinkės sen., Mažeikių rajono sav. dėl atsakovei UAB „Sarima“ priklausančios transporto priemonės MAN 26.293, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo V. K. kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė „Renault Master“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Eismo įvykio metu transporto priemonė MAN nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Akinė bendrovė (toliau – AB) „Lietuvos draudimas“, veikdama ieškovės vardu, atsižvelgdama į nukentėjusiojo asmens prašymą, nustačiusi eismo įvykio metu padarytos žalos dydį, atlygino ją, išmokėdama 14 034,83 Eur draudimo išmoką, kurią ieškovas kompensavo. Atsakovė negrąžino ieškovo reikalaujamos išmokėtos draudimo išmokos.

3.       Atsakovė  UAB „Sarima“ prašė ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovo atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

4.       Nurodė, kad nesutinka, kad tarp žalos atsiradimo ir pačios atsakovės veiksmų yra priežastinis ryšis. Ieškovo pateiktoje 2019 m. rugpjūčio 22 d. eismo įvykio deklaracijoje melagingai nupieštas trikampis sankryžos su pagrindiniu keliu ženklas su prierašu „Duoti kelią“, kurio toje vietoje nėra ir niekada nebuvo. Eismo įvykis įvyko savivarčiui MAN važiuojant ruože nuo Milių fermų link Žiogaičių esančioje sankryžoje miške. Savivartis įvažiavo iki sankryžos vidurio, čia į jį trenkėsi krovininis automobilis „Renault Master“. Sankryža yra miške, apaugusi krūmais, medžiais ir aukšta žole, todėl tik beveik sankryžos viduryje atsiranda matymo zona. Tuo metu nuo Žiogaičių tiesiu žvyrkeliu iš kairės, nepasirinkdamas saugaus greičio, važiavo krovininis mikroautobusas „Renault Master“ ir nepraleido jam iš dešinės esančio sunkvežimio. Automobilio „Renault Master“ vairuotojas nesilaikė Kelių eismo taisyklių 155 punkto reikalavimo lygiareikšmių kelių sankryžoje duoti kelią iš dešinės artėjančiai transporto priemonei. Aplinkybė, kad automobilio „Renault Master“ važiavimo kryptimi buvo akligatvis, taip pat parodo, kad šio automobilio vairuotojas neturėjo tikslo važiuoti tiesiai, o turėjo tikslą pasukti dešinėn, todėl jei „Renault Master“ vairuotojas būtų pasirinkęs tinkamą greitį ir būtų sukęs ten, kur norėjo (į dešinę), tai nebūtų įvykęs eismo įvykis. Atsakovės darbuotojas nepažeidė kelių eismo taisyklių, važiavo rūpestingai ir atidžiai, todėl ieškovo nurodomos aplinkybės ir pateikti įrodymai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovės kaltę, be to pareiga atlyginti nuostolius kyla ne iš paties nedraudimo fakto.

5.       Trečiasis asmuo V. K. prašė ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atmesti. Nurodė, kad prieš iešmo įvykį, V. K. vairuojamas savivartis važiavo nuo Milių fermų link Žiogaičių, įvažiavo iki sankryžos vidurio, čia į jį trenkėsi krovininis automobilis „Renault Master“. V. K. privažiavęs sankryžą sukdamas į kairę, pamatė, jog iš tos pusės link jo per mišką dideliu greičiu artėja baltos spalvos autobusiukas. V. K. sustabdė vairuojamą transporto priemonę neužblokuodamas kelio: tarp sunkvežimio priekio ir kito kelkraščio buvo pakankamai vietos pravažiuoti. Tačiau autobusiukas nestabdė, kliudė V. K. vairuojamos transporto priemonės prekinį bamperį ir sustojo tik maždaug už 60–70 metrų. Jokių stabdymo žymių ant kelio nebuvo. Po įvykio autobusiuką vairavęs vairuotojas paaiškino, kad jam užsikirto stabdžiai. Deklaraciją užpildė prie autobusiuko privažiavę kiti asmenys, kurią V. K. pasirašė jaudamas didelį stresą ir aiškų spaudimą iš kito vairuotojo pusės. Pasirašant deklaraciją, schemoje nebuvo pažymėtas joks kelio ženklas ir trikampio kelio ženklo minimoje sankryžoje niekada nebuvo. V. K., žinodamas, kad dėl eismo įvykio kaltas autobusiuko vairuotojas, bei patikintas, kad visus nuostolius atlygins draudimas, neįžvelgė jokios galimos klastojimo grėsmės. V. K. po eismo įvykio nepaprašė eismo įvykio deklaracijos kopijos. Apie įvykį pranešė darbdaviui. V. K. nepažeidė kelių eismo taisyklių, važiavo rūpestingai ir atidžiai, todėl dėl eismo įvykio nėra atsakovės kaltės.

6.       Trečiasis asmuo UAB „Valrita“ prašė ieškovo ieškinį tenkinti ir priteisti iš atsakovės trečiojo asmens patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad nesutinka su atsakovės nurodytomis aplinkybėmis. Po eismo įvykio atsakovei priklausančios transporto priemonės vairuotojas V. K. savo parašu patvirtino, jog yra atsakingas už padarytą žalą. Eismo įvykio deklaracijoje nurodyta, jog atsakovei priklausanti transporto priemonė važiavo šalutiniu keliu, ką patvirtina schemoje pažymėtas kelio ženklas „Duoti kelią“. V. K. sprendimas dėl eismo įvykio aplinkybių nebuvo skubotas. Atsakovei priklausančios transporto priemonės vairuotojas įvykio metu kartu su savimi neturėjo draudimo liudijimo, todėl įvykio vietoje abu vairuotojai laukė apie dvi valandas, kol draudimo liudijimą atvežė V. K. kolega. Po eismo įvykio atvykęs V. K. paprašė policijos pareigūnų nekviesti ir nurodė , kad nepastebėjo pakelėje esančio ženklo „Duoti kelią“. Įvykio vietoje dalyvavo keturi asmenys – trečiajam asmeniui priklausančios transporto priemonės „Renault Master“ vairuotojas V. Z. ir kartu su juo važiavęs P. Š. bei atsakovei priklausančios transporto priemonės vairuotojas V. K. ir vėliau draudimo liudijimą atvežęs jo kolega, padarė išvadą, kad kaltas būtent UAB „Sarima“ vairuotojas. Viekšnių gatvė tęsiasi ir už eismo įvykio vietos sankryžos, o gatvė iš dešinės, kuria važiavo atsakovės transporto priemonė, yra tik iš šono prisijungianti, kas aiškiai patvirtina, jog tiesiai einantis kelias (Viekšnių gatvė), turėjo pirmenybę iš šono prijungiančio kelio atžvilgiu. Eismo įvykio metu buvo kelio ženklas „Duoti kelią“. Ieškovui 2019 m. lapkričio 21 d. pateikus atsakovei pretenziją dėl 14 034,83 Eur grąžinimo, 2019 m. gruodžio 20 d. atsakovės direktorius pateikė ieškovui prašymą leisti mokėti nurodytą sumą dalimis, pripažindamas ne tik žalos dydį bet ir kaltę. Iš atsakovės pateikto Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Mažeikių apylinkės seniūnijos seniūno rašto dėl kelio ženklų, nėra aišku ar rašte minimas tas pats kelias (sankryža), kadangi yra keli privažiavimo keliai nuo Viekšnių geležinkelio prie Žiogaičių. 

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7.       Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. spalio 20 d. sprendimu teismas ieškinį tenkino visiškai. Priteisė iš atsakovės UAB „Sarima“ ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro naudai 14 034,83 Eur žalos atlyginimą, 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos 14 034,83 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme – 2020 m. rugpjūčio 7 d. – iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 316,00 Eur bylinėjimosi išlaidas. Priteisė iš atsakovės UAB „Sarima“ trečiojo asmens UAB „Valrita“ naudai 700,00 Eur bylinėjimosi išlaidas.

8.       Teismas atsižvelgęs, kad ruože Viekšnių g., Žiogaičių k. iki geležinkelio yra ne mažiau nei 7 kelių susikirtimai, 2021 m. vasario 9 d. Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Mažeikių apylinkės seniūnijos (toliau – Seniūnija) raštą, kuriame nurodyta aplinkybė, kad „Viekšnių gatvėje Žiogaičių kaime, t. y. šioje gatvės ir kelio sankryžoje niekada nebuvo įrengtas trikampis sankryžos su pagrindiniu keliu ženklas“, laikė neinformatyviu, kadangi nėra aišku apie kurį kelio susikirtimą, kurią sankryžą yra rašoma Seniūnijos informaciniame rašte. Teismas padarė išvadą, kad inventorizavimo sąrašas patvirtina, kad ne visi kelio ženklai yra inventorizuoti. 

9.       Teismo vertinimu, V. K. veiksmai, jog jis važiuodamas iš pažįstamo kelio ir sukdamas į Viekšnių gatvę sustojo praleisti atvažiuojančios transporto priemonės, parodo, kad V. K. suvokė, jog artėja prie pagrindinio kelio, objektyviai sprendė apie važiavimo tvarką tokioje teritorijoje, t. y. kad privalo duoti kelią pagrindiniu keliu važiuojančioms transporto priemonėms, ką ir padarė. Teismas nustatė, kad trečiasis asmuo V. Z. sankryžoje važiavo tiesiai, norėdami patrumpinti kelią į Viekšnius. Teismas pažymėjo, kad sankryža, kurioje įvyko eismo įvykis yra T formos, kelias iš kurio išsuko V. K., neturi jokio pavadinimo, o kelias, kuriuo važiavo trečiojo asmens UAB „Valrita“ vairuotojas V. Z., eina tiesiai nuo pat Žiogaičių kaimo iki geležinkelio, turi Viekšnių gatvės pavadinimą.

10.       Teismas atsižvelgęs, kad atsakovė gavusi ieškovo siųstą pretenziją dėl žalos atlyginimo, 2019 m. gruodžio 12 d. pateikė ieškovui prašymą leisti 14 034,83 Eur sumą sumokėti dalimis, padarė išvadą, kad atsakovė savo kaltės neginčijo. Teismas įvertinęs byloje dalyvavusių asmenų paaiškinimus, ištyręs bylos medžiagą, padarė išvadą, kad deklaracijoje nurodyti duomenys apie eismo įvykį yra teisingi ir sprendė, kad autoįvykio kaltininkas yra MAN vairuotojas V. K., kuris vairuodamas atsakovei priklausančią transporto priemonę, pažeidė Kelių eismo taisyklių ?154 punkto reikalavimus, nes V. K. vairuojama transporto priemonė MAN T formos sankryžoje, esant kelio ženklui „Duoti kelią“ privalėjo praleisti atvažiuojančią trečiajam asmeniui UAB „Valrita“ priklausančią transporto priemonę „Renault Master“, vairuojamą V. Z., ir neįsitikinęs, kad sankryžoje saugu yra suktis į kairę, išvažiavo į sankryžą ir taip sudarė kliūtį pagrindiniu keliu važiavusiai transporto priemonei „Renault Master“, ko pasėkoje transporto priemonės „Renault Master“, vairuotojas nespėjo sustabdyti transporto priemonės bei savo automobilio dešiniu šonu kliudė transporto priemonės MAN priekį.

11.       Teismas įvertinęs, kad dėl atsakovės neteisėtų veiksmų buvo apgadinta trečiajam asmeniui UAB „Valrita“ priklausanti transporto priemonė „Renault Master“, kuria buvo padaryta žala ir, kad tarp atsakovės veiksmų ir trečiojo asmens UAB „Valrita“ patirtos žalos yra priežastinis ryšys, konstatavo, kad byloje nustatytos būtinosios sąlygos atsakovės civilinei atsakomybei kilti ir atsakovė yra atsakinga už savo veiksmais padarytą žalą, todėl jai kilo prievolė atlyginti žalą. Teismas atsižvelgęs, kad atsakovei priklausanti transporto priemonė MAN nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, sprendė, kad atsakovei kilo pareiga atlyginti ieškovui jo patirtus nuostolius, susidariusius ieškovės vardu veikiančiam AB „Lietuvos draudimas“ išmokėjus 14 034,83 Eur draudimo išmoką už transporto priemonės „Renault Master“ apgadinimus, todėl ši suma priteistina iš atsakovės ieškovui.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

12.       Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Sarima“ prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. spalio 20 d. sprendimą ir perduoti teismui bylą nagrinėti iš naujo; priteisti iš ieškovės atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:

12.1.                      Bylos medžiagoje (elektroninėje kortelėje) nėra visų atsakovės pateiktų įrodymų, kurie buvo pateikti teismui su 2020 m. rugsėjo 17 d. pareiškimu dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo už akių peržiūrėjimo. Teismas nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių ir šių įrodymų nevertino greta kitų byloje esančių įrodymų, todėl tai galėjo turėti įtakos neobjektyvaus teismo sprendimo priėmimui.

12.2.                      Nesutinka su teismo vertinimu dėl 2021 m. vasario 9 d. Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Mažeikių apylinkės seniūnijos rašto. Teismas neobjektyviai įvertino, kad atsakovė užklausą buvo pateikusi tiek Seniūnijai, tiek Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Saugaus eismo komisijai (toliau – Saugaus eismo komisija), kadangi užklausimą dėl eismo įvykio sankryžos ženklinimo atsakovės atstovas 2021 m. vasario 4 d. raštu kreipėsi tik į Saugaus eismo komisiją, kuri šį užklausimą persiuntė tiesiogiai Mažeikių apylinkės seniūnijai. Be to, 2021 m. vasario 4 d. atsakovės atstovo prašyme buvo detaliai nurodyta eismo įvykio kelio sankryžos vieta ir Seniūnija atsakė būtent dėl šios sankryžos.

12.3.                      Teismas sprendime padarė neobjektyvią išvadą, kurią grindė Kelių eismo taisyklių 89, 90 punktų nuostatomis, kad trečiajam asmeniui UAB „Valrita“ priklausanti transporto priemonė važiavo pagrindiniu keliu (t. y. žvyrkeliu), nes šis kelias turi pavadinimą (Viekšnių g.) ir dėl šios priežasties jis laikytinas pagrindiniu kitų pavadinimų neturinčių kelių atžvilgiu, nors iš žemėlapio-palydovo fotonuotraukos matyti, kad eismo įvykio sankryžos žvyrkeliai vizualiai yra panašaus ploto, t. y. lygiaverčiai. Teismas darydamas tokią išvadą, vengė eismo įvykio situaciją vertinti, vadovaujantis Kelių eismo taisyklių 155 punkto nuostata, jog lygiareikšmių kelių sankryžoje privaloma duoti kelią iš dešinės artėjančioms transporto priemonėms.

12.4.                      Aplinkybė, kad pradžioje atsakovė sutiko atlyginti ieškovei subrogacijos būdu reikalautą žalos atlyginimą, savaime nereiškia, kad atsakovė pripažino, jog eismo įvykio kelio sankryža faktiškai buvo paženklinta. Atsakovė suklydusi, nesant apdraustai jos transporto priemonei, dėl žalos atlyginimo išdėstymo kreipėsi į ieškovą.

12.5.                      Teismas neteisingai vertino V. K. paaiškinimus, jog įvažiuodamas į nereguliuojamą sankryžą, esant blogam matomumui, V. K. stabdė transporto priemonę, nereiškia, jog laikė (manė) važiuojantis šalutiniu keliu ir dėl to privalantis praleisti kitu keliu važiuojančią transporto priemonę. Šioje situacijoje trečiojo asmens UAB „Valrita“ darbuotojas, vairuodamas transporto priemonę, nepaisė saugaus eismo elementaraus elgesio standarto, pro medžiais ir krūmais apaugusią sankryžą važiavo dideliu greičiu ir nepristabdė, nesant ženklo, žyminčio kelią pagrindiniu.

12.6.                      Kritiškai vertina teismo išvadą, jog teismas neturi pagrindo netikėti trečiojo asmens V. Z. bei liudytojo P. Š. paaiškinimais, kad sankryžoje važiavo tiesiai, norėdami patrumpinti kelią į Viekšnius, norėdami įsitikinti, kad tikrai nėra pravažiavimo. Nelogiška važiuoti iki geležinkelio vedančiu akligatviu siekiant įsitikinti, kad „tikrai“ nėra pravažiavimo. Į Viekšnius buvo galima nuvažiuoti tik atsakovės važiuotu keliu sukant į dešinę. Svarbus yra po susidūrimo buvęs V. Z. pasiteisinimas V. K., jog jam užsikirto automobilio stabdžiai.

12.7.                      Teismas nepagrįstai suabejojo V. K. paaiškinimu, kad jis negalėjo tiksliai nurodyti, ar jo vairuojama transporto priemonė eismo įvykio metu stovėjo ar judėjo. Ši aplinkybė nėra reikšminga vertinant situaciją, nes sankryža nebuvo paženklinta. Be to, trečiojo asmens automobilis į sankryžą įlėkė nepristabdydamas ir sustodamas už 60 metrų nuo susidūrimo vietos. V. K. paaiškino, kad suklydo iškarto po eismo įvykio pripažinęs atsakomybę, todėl, kad jo vairuota transporto priemonė eismo įvykio metu nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.

12.8.                      Teismas neteisingai vertino trečiojo asmens UAB „Valrita“ pateiktą Mažeikių rajono savivaldybės administracijos informaciją dėl Mažeikių rajono seniūnijų kelių ir gatvių inventorizavimo ateityje. Šių dokumentų turinys patvirtina, kad savivaldybė neturėjo jokios informacijos apie tai, kad iki eismo įvykio sankryža būtų buvusi paženklinta. Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2020 m. rugpjūčio 28 d. sprendime Nr. T1-206 buvo numatytas finansavimas 2020 metams ne tik Mažeikių rajono seniūnijų kelių ir gatvių inventorizacijai bet ir jų remontams bei priežiūrai Taip pat 2021 m. vasario 9 d. Seniūnijos pateiktoje informacijoje nurodyta apie tai, kad ši kelio sankryža nebuvo paženklinta.

12.9.                      Teismas neobjektyviai paneigė liudytojo M. B. paaiškinimus dėl Viekšnių gatvės kelio ženklinimo. Tikrovės neatitinka teismo sprendimo teiginys, kad iš viešai prieinamo žemėlapio (google.maps) ruože nuo Žiogaičių kaimo iki geležinkelio Viekšnių gatvėje yra matyti ne viena sankryža (susikirtimas), yra sankryžų, kuriose Viekšnių gatvė yra pažymėta kelio ženklu „Pagrindinis kelias“. Priešingai, google.maps (street views/gatvės vaizdų nuotraukose) žemėlapyje matosi tik vienos sankryžos ženklinimas pačiame Žiogaičių kaime, o būtent Viekšnių ir Vingio gatvių sankryžoje. Minėti žemėlapio vaizdai matomi tik iki Žiogaičių kaimo ribų, t. y. iki ženklo „Žiogaičių pabaiga“. Toliau gyvenvietės ribų programa vaizdų neberodo, matoma tik iš viršaus daryta kelio palydovinė orto- fotonuotrauka, kurioje matosi tik pats kelias ir jokių kelių eismo ženklų joje nematyti.

12.10.                      Prašomame prijungti su apeliaciniu skundu Seniūnijos 2022 m. lapkričio 8 d. atsakyme pridėta ankstesnio atsakovės atstovo su 2021 m. vasario 4 d. siųsto žemėlapio ištrauka su įvykio kelio sankryžos pažymėjimu. Rašte Seniūnijos pateikta papildoma informacija, kad po eismo įvykio sankryžoje 2021 m. gruodžio 2 d. buvo pastatytas kelio ženklas, patvirtina, kad iki to laiko ginčo sankryža nebuvo ženklinta. Teismas matydamas, kad atsakovė kartu su 2021 m. vasario 4 d. prašymu siųstu Saugaus eismo komisijai nebuvo pateikusi į bylą prie šio prašymo žemėlapio, dėl trūkstamo žemėlapio klausimo nekėlė, nepasiūlė pateikti papildomus įrodymus, tačiau sprendime motyvavo, kad Seniūnijos raštas neinformatyvus. Dėl to, kad teismas nepilnai ir nevisapusiškai išnagrinėjo bylos aplinkybes, teismas priėmė neteisingą sprendimą.

13.       Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

13.1.                      Apeliantė nepagrįstai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino visų atsakovo pateiktų įrodymų, kurie buvo pridėti kartu su pareiškimu dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Pirmosios instancijos teismas įvertino visus įrodymus, argumentuotai pasisakė, kodėl liudytojo M. B. nufilmuotas vaizdo įrašas, kaip ir Seniūnijos raštas, nebus laikomi tinkamais įrodymais. Atkreipė dėmesį, kad atsakovė sutiko, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebūtų apklaustas Seniūnijos atstovas dėl eismo įvykio vietoje buvusio kelio ženklo.

13.2.                      Apeliantas nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei kartu su apeliaciniu skundu nepateikė jokių įrodymų, jog liudytojai V. Z., P. Š. teikė melagingus paaiškinimus. Šių liudytojų paaiškinimai patvirtina eismo įvykio deklaraciją, kurią pasirašė V. K.. 

13.3.                      Nesutinka su apeliantės teiginiu, kad UAB „Valrita“ darbuotojas, vairuodamas transporto priemonę, nepaisė saugaus elgesio eisme standarto, pro medžiais ir krūmais apaugusią sankryžą važiavo dideliu greičiu, nepristabdė. Byloje esantys įrodymai patvirtina priešingą išvadą, kad eismo įvykio metu būtent V. K. nesilaikė saugaus elgesio eisme standarto, dėl ko ir kilo eismo įvykis – nors V. K. matė, jog nukentėjusiojo transporto priemonė nesiruošia stabdyti, o ir toliau važiuoja tiesiai, nusprendė įvažiuoti į sankryžą.

14.       Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo UAB „Valrita“ prašo apeliantės UAB „Sarima“ apeliacinį skundą atmesti ir priteisti trečiojo asmens UAB „Valrita“ patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

14.1.                      Nesutinka su apeliantės argumentais, kad bylos medžiagoje nėra visų dokumentų, kurie buvo pateikti su 2020 m. rugsėjo 17 d. pareiškimu dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Pirmos instancijos teismas vertino šiuo įrodymus ir dėl jų pasisakė sprendime.

14.2.                      Apeliantės teiginiai dėl teismo sprendime padarytos išvados dėl Seniūnijos rašto neinformatyvumo, yra deklaratyvūs. Apeliantė ginčydama pirmos instancijos teismo nustatytą aplinkybę, jog ruože Viekšnių g., Žiogaičių k. iki geležinkelio yra matyti ne mažiau nei 7 kelių susikirtimai, objektyvių ir šias aplinkybes paneigiančių duomenų nepateikė.

14.3.                      Atkreipia apeliacinės instancijos teismo dėmesį, kad trečiojo asmens UAB „Valrita“ atsiliepime į ieškinį, 2021 m. birželio 15 d. rašytiniuose paaiškinimuose, taip pat visos bylos nagrinėjimo metu buvo keliamas klausimas dėl Seniūnijos pažymos nekonkretumo ir tai, kad apeliantė siekdama išsiaiškinti eismo įvykio aplinkybes, pateikdama užklausą Seniūnijai, Komisijai privalėjo nurodyti konkrečią eismo įvykio vietą, įvykio vietos koordinates, pagal kurias turėjo būti sprendžiama apie konkrečios vietovės ir joje buvusius ar esamus kelio ženklus, tačiau šiuos klausimus apeliantė realiai pradėjo kelti tik apeliaciniame skunde. 

14.4.                      Apeliantė teismo neobjektyvumo ir šališkumo klausimus kelia tik jam nepalankių situacijos vertinimo aplinkybių kontekste.

14.5.                      Teismas teisingai iš viešai prieinamo žemėlapio nustatęs, kad ruože nuo Žiogaičių kaimo iki geležinkelio Viekšnių gatvėje yra ne viena sankryža (susikirtimas), yra sankryžų, kuriose Viekšnių gatvė yra pažymėta kelio ženklu „Pagrindinis kelias“, paneigė liudytojo M. B. nurodytus argumentus, kad minėtame kelyje nėra kelio ženklo, o Viekšnių gatvė nuo Žiogaičių kaimo iki pat geležinkelio eina tiesiai, nuo sankryžos, kurioje įvyko eismo įvykis, Viekšnių gatvė tęsiasi ir toliau, iki geležinkelio yra beveik 1,5 km.

14.6.                      V. K. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad eismo įvykis įvyko važiuojant ruože nuo Milių fermos link Žiogaičių esančioje T formos sankryžoje, kas aiškiai paneigia apeliantės ginčijamą aplinkybę, neva atsakovei priklausanti transporto priemonė važiavo lygiareikšmių kelių sankryžoje. Viekšnių gatvė eina tiesiai, o atsakovei priklausanti transporto priemonė važiavo kitu, galimai pavadinimo neturinčiu keliu. Atsakovė T formos sankryžoje privalėjo duoti kelią tiesiai einančiu keliu važiavusiai transporto priemonei.

14.7.                      Apeliantė 2021 m. gegužės 25 d. parengiamojo teismo posėdžio metu dėl 2019 m. gruodžio 20 d. pateikto ieškovui prašymo leisti mokėti nurodytą draudimo išmokos sumą dalimis, aiškino, kad prašymą parengė, susidarius sunkiai finansinei padėčiai, tačiau vėliau savo kaltę neigė, siekdama išvengti finansinės atsakomybės.

14.8.                      Nesutinka su apeliantės argumentais, kad teismas V. K. paaiškinimus vertino selektyviai. V. K. duodamas paaiškinimus dėl deklaracijoje užfiksuotų aplinkybių nebuvo nuoseklus, painiojosi nurodydamas įvykio aplinkybes, siekdamas išvengti atsakomybės tiek sau, tiek apeliantei, todėl teismas pagrįstai V. K. paaiškinimus laikė deklararyviais.

14.9.                      Nors apeliantė ginčija trečiojo asmens V. Z. bei liudytojo P. Š. paaiškinimus, kad jie įvykio dieną važiavo naudodamiesi kelio navigacijos prietaisu, kuris aiškiai rodė, jog galima nuvažiuoti jiems reikiamu maršrutu, tačiau pati jokių faktinių aplinkybių, paneigiančių šių liudytojų parodymų prieštaringumą, t. y. navigacijos prietaiso rodmenų kitokius parodymus, nepateikė. Taip pat apeliantė jokiais įrodymais nepagrindė savo teiginio, kad į Viekšnius buvo galima nuvažiuoti tik atsakovės važiuotu keliu sukant į dešinę. 

14.10.                      Apeliantės nurodyta aplinkybė apie eismo įvykio vietoje buvusį blogą matomumą dėl apaugusių krūmų, paneigia paties V. K. paaiškinimas, kad jis atvažiuojančią UAB „Valrita“ priklausančią transporto priemonę pamatė iš 300 metrų atstumo.

14.11.                      Apeliantas klaidinančiai nurodė, kad po susidūrimo V. Z. teisinosi V. K. automobilio stabdžių užsikirtimu. Tačiau V. Z. teismo posėdžio metu nurodė, kad automobilio stabdžiai „galėjo“ užsikirsti po susidūrimo, o tai, kad stabdžiai buvo užsikirtę įvažiuojant į sankryžą nei V. Z., nei P. Š. niekada neteigė.

14.12.                      Nesutinka su V. K. argumentais, kad jis suklydęs pripažinęs kaltę eismo įvykio deklaracijoje, manydamas, jog yra atsakingas už eismo įvykį vien todėl, kad jo vairuota transporto priemonė eismo įvykio metu nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Po eismo įvykio deklaracija buvo pildoma ne iš karto – praėjus dviem valandom po įvykio, kai buvo atvežtas draudimo liudijimas,  todėl V. K. deklaracijos nepasirašė skubotai. V. K. turi ilgametę vairavimo patirtį, todėl jis suprato ar galėjo suprasti transporto priemonės (ne)apdraudimo įtaką deklaracijos pildymui ir atsakomybei.

14.13.                      Apeliantės teikiami Seniūno 2022 m. lapkričio 8 d. dokumentai, nepatvirtina, kad ženklo „Duoti kelią“ nebuvo aukščiau.

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 Apeliacinis skundas netenkintinas.

15.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

16.       Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Dėl naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme

17.       Apeliantė su apeliaciniu skundu pateikė rašytinius įrodymus: 2022 m. spalio 31 d. prašymą dėl informacijos pateikimo; žemėlapį www.maps.lt su pažymėjimais; Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Mažeikių apylinkės seniūnijos 2022 m. lapkričio 8 d. raštą Dėl informacijos pateikimo;  Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Mažeikių apylinkės seniūnijos 2021 m. vasario 9 d. raštą Dėl informacijos pateikimo; 2021 m. vasario 4 d. prašymą Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Saugaus eismo komisijai dėl informacijos pateikimo ir prie jo pridėtą teisinių paslaugų sutartį bei žemėlapį www.maps.lt su pažymėjimais; 2021 m. gruodžio 2 d. atliktų darbų priėmimo-perdavimo aktą Nr. (duomenys neskelbtini); 2021 m. gruodžio mėn. Kelio ženklai Mažeikių apylinkės seniūnijoje sąrašą.

18.       Nurodė, kad prie 2021 m. vasario 4 d. prašymo Mažeikių rajono savivaldybės administracijai, kuris buvo persiųstas Mažeikių apylinkės seniūnijai, buvo pridėta žemėlapio ištrauka su pažymėta eismo įvykio vieta, tačiau pats žemėlapis nebuvo pridėtas prie bylos medžiagos, ko pasėkoje, pirmosios instancijos teismas sprendime Seniūnijos raštą pripažino neinformatyviu. Į bylą įstojęs naujasis atsakovės atstovas kreipėsi į Seniūniją pateikti papildomą informaciją dėl ginčo sankryžos ženklinimo ir kitų Viekšnių g. kelio ruože (nuo Žiogaičių k. ribos) sankryžų ženklinimo iki ir po ginčo autoįvykio. Seniūnijos pateiktame 2022 m. lapkričio 8 d. atsakyme pridėta ankstesnio atsakovės atstovo su 2021 m. vasario 4 d. raštu siųsto žemėlapio ištrauka su įvykio kelio sankryžos pažymėjimu. Seniūnijos pateikta papildoma informacija apie tai, kad po autoįvykio šioje pavojinga tapusioje sankryžoje 2021 m. gruodžio 2 d. buvo pastatytas kelio ženklas, patvirtina, kad iki to laiko sankryža nebuvo ženklinta. Prie 2021 m. vasario 4 d. prašymo pridėtas žemėlapis nebuvo pridėtas į bylos medžiagą galimai dėl ankstesnio atsakovės atstovo žmogiškosios klaidos. Teismas šio klausimo bylos nagrinėjimo metu nekėlė, tačiau pažymėjo motyvuodamas savo sprendimą. Tokios informacijos trūkumas galėjo turėti įtakos teismo sprendimo teisingumui ir objektyvumui, nes Seniūnijos pateiktą 2021 m. vasario 9 d. rašto teismas iš esmės nevertino.

19.       Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašė atsisakyti priimti apeliantės nesavalaikiai pateiktus naujus įrodymus.

20.       Trečiasis asmuo UAB „Valrita“ prašė naujų apeliantės teikiamų į bylą įrodymų nepriimti. Nurodė, kad apeliantė turėjo galimybę teikti papildomus įrodymus nuo 2021 m. vasario 17 d. trečiojo asmens UAB „Valrita“ atsiliepime į ieškinį iškelto šio klausimo, tačiau per daugiau nei pusantrų metų to nedarė, nors turėjo galimybę pateikti šiuos įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

21.       CPK 314 straipsnyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

22.       Kasacinis teismas išaiškino, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Kaip žinoma, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl, siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatymo lygmeniu ir yra įtvirtintas draudimas teikti, o kartu ir priimti, naujus įrodymus. Šis draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 19 punktas).

23.       Vis dėlto ribojimas teikti naujus įrodymus, kad ir kokiems procesiniams tikslams užtikrinti jis yra nustatytas, nėra absoliutus. Sprendžiant dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, patikrinama ir įvertinama: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas; 2021 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-371-701/2021, 10 punktas).

24.       Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad apeliantė būtų neturėjusi galimybės pateikti prašomus priimti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Nors apeliantė skunde nurodė, kad jai būtinybė pateikti naujus įrodymus iškilo pirmosios instancijos teismui priėmus sprendimą, kuriame teismas Seniūnijos 2021 m. vasario 9 d. raštą pripažino neinformatyviu, teisėjų kolegija pažymi, kad trečiasis asmuo UAB „Valrita“ atsiliepimo į ieškinį 18–21 punktuose kėlė klausimą dėl šio rašto neinfomatyvumo ir įrodomosios galios.

25.       Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė jau gavusi trečiojo asmens UAB „Valrita“ atsiliepimą į ieškinį turėjo galimybę pasitikslinti, kokius dokumentus jos atstovas yra pateikęs į bylą, ir nusprendus, kad į bylą pateikė ne visus reikiamus įrodymus, turėjo galimybę pateikti teiktą kartu su prašymu seniūnijai žemėlapį. Taip pat pažymėtina, kad apeliantė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu galėjo papildomai kreiptis į Seniūniją dėl jos manymu reikiamų naujų įrodymų ir juos pateikti bylą nagrinėjusiam teismui, tačiau tokia galimybe laiku nepasinaudojo. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantė turėjo galimybę šiuos naujus įrodymus pateikti į bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir nėra duomenų, kad pirmosios instancijos teismas juos būtų atsisakęs priimti, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta pagrindo CPK 314 straipsnyje išvardytoms išimtims taikyti, todėl atsisako priimti apeliantės teikiamus naujus įrodymus, dėl to jie nevertintini ir dėl jų nepasisakytina.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

26.       Bylos duomenimis nustatyta, kad 2019 m. rugpjūčio 22 d. Viekšnių gatvėje, Žiogaičių kaime, Mažeikių seniūnijoje, Mažeikių rajono savivaldybėje įvyko eismo įvykis, kurio metu susidūrus atsakovei UAB „Sarima“ priklausančiai transporto priemonei MAN 26.293, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo trečiasis asmuo V. K., ir trečiajam asmeniui UAB „Valrita“ priklausančiai transporto priemonė Renault, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kurią vairavo V. Z., buvo apgadinta trečiajam asmeniui UAB „Valrita“ priklausanti transporto priemonė Renault, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Transporto priemonė MAN 26.293, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.

27.       Iš 2002 m. kovo 29 d. paslaugų teikimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) ir jos 2003 m. sausio 2 d. pakeitimo nustatyta, kad AB „Lietuvos draudimas“ atlieka Biuro kompetencijai priskirtų žalų administravimą ir draudimo išmokos trečiajam asmeniui mokėjimą. Trečiasis asmuo UAB „Valrita“ prašymu kreipėsi į ieškovą išmokėti draudimo išmoką. Iš 2019 m. spalio 10 d. žalos skaičiavimo išvados matyti, kad ieškovas už eismo įvykio metu trečiajam asmeniui UAB „Valrita“ apgadintą transporto priemonę „Renault Master“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) paskaičiavo 14 034,83 Eur žalos dydį. AB „Lietuvos draudimas“, veikdama ieškovo vardu trečiajam asmeniui UAB „Valrita 2019 m. spalio 11 d. išmokėjo 14 034,83 Eur dydžio draudimo išmoką (žalos išmokėjimo lentelė). Iš 2019 m. lapkričio 20 d. mokėjimo nurodymo nustatyta, kad ieškovas sumokėjo AB „Lietuvos draudimui“ išmokėtą 14 034,83 Eur draudimo išmoką. Ieškovas 2019 m. lapkričio 21 d. pretenzija kreipėsi atsakovę kaip atsakingą už žalą dėl eismo įvykį asmenį, dėl 14 034,83 Eur grąžinimo. Atsakovė 2019 m. gruodžio 20 d. prašymu prašė ieškovo leisti 14 034,83 Eur sumą sumokėti dalimis. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų atsiskaičiusi su ieškovu. Iš teismų informacinės sistemos Liteko (toliau – Liteko) duomenų bazės matyti, kad Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmuose 2020 m. rugpjūčio 28 d. priėmus sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. e2-4540-853/2020, atsakovė pateikė pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, teikdama, kad dėl eismo įvykio kaltas trečiojo asmens UAB „Valrita“ vairuotojas V. Z.

Dėl byloje atsakovės pateiktų įrodymų

28.       Apeliantė apeliaciniame skunde teigia, kad bylos medžiagoje (elektroninėje kortelėje) nėra visų atsakovės pateiktų įrodymų, kurie buvo pateikti teismui kartu su 2020 m. rugsėjo 17 d. pareiškimu dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo už akių peržiūrėjimo.

29.       Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentais, kad bylos kortelėje nėra jos pateiktos medžiagos kartus su pareiškimu dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Iš bylos proceso  matyti prie šios bylos pridėtas procesas Nr. e2-4540-853/2020, kuriame buvo sprendžiama dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo ir yra visa byloje esanti medžiaga, tame tarpe ir apeliantės pateikti įrodymai kartu su pareiškimu dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.

30.       Iš Liteko duomenų matyti, kad apeliantė 2020 m. rugsėjo 17 d. pareiškimu 2020 m. rugsėjo 18 d. kreipėsi dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmuose 2020 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo už akių priimto civilinėje byloje Nr. e2-4540-853/2020 peržiūrėjimo. Kartu su šiuo pareiškimu pateikė įrodymus: sankryžos nuotrauką, kurioje stovi automobilis ir paaiškinimą dėl kelio lygiareikšmiškumo ir ženklinimo (priedas Nr. 1); oforto žemėlapį (ištrauka iš www. Maps.lt puslapio), kuriame pažymėta eismo įvykio vieta ir situacijos paaiškinimas; eismo įvykio vietos vaizdo įrašas; MAN sunkvežimio priekinė dalis.

31.       Pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą įvertino atsakovės kartu su pareiškimu dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo eismo įvykio vietos vaizdo įrašą ir aptarė jame užfiksuotą vietovę (nufilmuota sankryža miškingoje vietoje, joje nėra kelio ženklų) ir padarė išvadą, kad vaizdo medžiaga nei paneigia, nei patvirtina ginčo. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos vertinti atsakovės paaiškinimų, esančių prašymo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo prieduose, nes bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka, byloje dalyvaujantys asmenys, tame tarpe ir atsakovė, turėjo galimybę eismo įvykio aplinkybes, vietovę, kurioje yra sankryža, kelio ženklinimą ir kitas aplinkybes paaiškinti žodžiu bylą nagrinėjančiam teismui. Teismas išklausęs byloje dalyvaujančių šalių paaiškinimus ir įvertinęs byloje esančią medžiagą, padarė atitinkamas išvadas, kurias išdėstė sprendime.

32.       CPK 179 straipsnio, nustatančio teismo veiksmus įrodinėjimo procese, 1 dalyje nustatyta, kad įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys; jeigu pateiktų įrodymų nepakanka, teismas gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti. Teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų (to paties straipsnio 3 dalis).

33.       Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą. Išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-403/2023 32 punktą ).

34.       Nors apeliantė teigia, kad teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, reglamentuotas CPK 179 straipsnyje, 185 straipsnio 1 dalyje, kadangi nevertino byloje esančių apeliantės kartu su pareiškimu dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo pateiktų įrodymų, tačiau teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju neįžvelgia pagrindo sutikti ir su šiais apeliacinio skundo argumentais.

35.       Priešingai nei teigia apeliantė, teismas byloje dėl žalos atlyginimo nėra aktyvus ir jis neturi pareigos nurodyti atsakovei, kokius įrodymus ji turi pateikti savo atsikirtimams pagrįsti. Pažymėtina, kad apeliantė būdama proceso dalyvė, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, turėjo pareigą pasidomėti, kokius įrodymus į bylą yra pateikęs jos atstovas ir pati sprendė, kokiais įrodymais, pagrįsti savo atsikirtimus. CPK 12 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas reiškia, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Kasacinio teismo praktikoje šiuo klausimu nurodyta, kad civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-701/2020, 59 punktas).

36.       Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas įvertinęs visumą įrodymų savo išvadas dėl byloje esančių įrodymų visumos ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo grindė kitais byloje esančiais įrodymais ir padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

Dėl atsakomybės dėl sukelto eismo įvykio

37.       Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.270 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas griežtosios deliktinės civilinės atsakomybės taikymo už didesnio pavojaus šaltinio (be kita ko, transporto priemonės) padarytą žalą atvejis, nustatyta, kad asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams, privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo.

38.       Pagal kasacinio teismo išaiškinimus tais atvejais, kai žala padaroma didesnio pavojaus šaltiniu, atsakomybė atsiranda už žalos padarymo faktą, nesiejant jo su teisinių pareigų nevykdymu ir didesnio pavojaus šaltinio valdytojo kalte. Sprendžiant dėl neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš didesnio pavojaus šaltinio valdytojo civilinės atsakomybės sąlygų, egzistavimo, nebūtina konstatuoti esant pažeistą konkrečią teisės normą. Visų įmanomų priemonių rizikai sumažinti ėmimasis ir maksimalus saugumo, įskaitant ir eismo saugos, reikalavimų, eksploatuojant transporto priemones, užtikrinimas nepašalina jų pavojingumo (didesnės žalos padarymo aplinkiniams rizikos), egzistuojančio dėl objektyvių tokių transporto priemones savybių. Dėl to, byloje nustačius žalos padarymo faktą didesnį pavojų aplinkiniams keliančiu veiksniu, aplinkybės, susijusios su eismo saugos reikalavimų pažeidimais, neturi įtakos, sprendžiant dėl civilinės atsakomybės sąlygų buvimo. Šios aplinkybės gali turėti reikšmės tuo atveju, kai, nustačius nukentėjusio asmens tyčią ar didelį neatsargumą, sprendžiama dėl didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atleidimo nuo civilinės atsakomybės ar žalos sumažinimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-257-248/2020 24 punktą).

39.       Tačiau CK 6.270 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė netaikoma, kai sąveikauja keli didesnio pavojaus šaltiniai ir žala atsiranda jų valdytojams. CK 6.270 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad didesnio pavojaus šaltinių valdytojams dėl šių šaltinių sąveikos padaryta žala atlyginama bendrais pagrindais. Tai reiškia, kad tais atvejais, kai žala dėl dviejų ar daugiau transporto priemonių sąveikos padaroma patiems transporto priemonės valdytojams, jiems vienas kito atžvilgiu kyla atsakomybė su kalte. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad šiuo atveju atsakomybė be kaltės netenka prasmės, nes kiekvienas iš žalą patyrusių asmenų – didesnio pavojaus šaltinių valdytojų – įgautų teisę į žalos atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-969/2017, 13 punktas).

40.       Dviejų didesnio pavojaus šaltinių sąveikos faktas, vadovaujantis pirmiau nurodytu teisiniu reguliavimu ir kasacinio teismo formuojama praktika, suponuoja būtinumą sprendžiant dėl ieškovo teisės į žalos, padarytos UAB „Valrita“ nuosavybės teise priklausančiai transporto priemonei „Renault Master“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) atlyginimą taikyti bendrąją taisyklę ir nustatyti visas atsakovės UAB „Sarima“, kuriai kaip faktinei transporto priemonės valdytojai pareikštas ieškinys, deliktinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai).

41.       Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė – prievolė atlyginti žalą – atsiranda dėl neteisėtų veiksmų: neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. CK 6.263 straipsnyje – specialiojoje deliktinės atsakomybės normoje – įtvirtinta kiekvieno asmens pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos; žalą, padarytą asmens turtui, o įstatymų nustatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo.

42.       CK 6.248 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų arba sutarties nustatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės. Skolininko kaltė preziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Kaltė gali pasireikšti tyčia arba neatsargumu (CK 6.248 straipsnio 2 dalis). Civilinės atsakomybės prasme asmuo yra laikomas kaltu, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes asmuo nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnio 3 dalis).

43.       CK 6.247 straipsnyje įtvirtinta civilinės atsakomybės priežastinio ryšio sąlyga: atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais, nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų rezultatu.

44.       Iš 2019 m. rugpjūčio 22 d. Eismo įvykio deklaracijos (toliau – Deklaracija) turinio nustatyta, kad eismo įvykis įvyko sankryžoje, važiuojant Žiogaičių k., Viekšnių g., transporto priemonei MAN 26.293, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) sankryžoje sukant į kairę (į Viekšnių g.), o transporto priemonei Renault, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) sankryžoje važiuojant tiesiai Viekšnių gatve. Sankryžoje transporto priemonė Renault dešiniu kampu atsitrenkė - kliudė į transporto priemonės MAN 26.293 priekį, transporto priemonė MAN 26.293 nesuteikė pirmenybės teisės transporto priemonei Renault, nepaisė kelio ženklą „Duoti kelią“ (deklaracijos 10, 13 punktai). Po transporto priemonių susidūrimo, pažymėta, kad transporto priemonės MAN 26.293 smūgio vieta automobilio priekis – nubrozdintas buferis, grotelės ir valstybinis numeris, o transporto priemonė „Renault“, dešinės pusės sparnas, lempos, kapotas, išvirtęs priekinis ratas, bamperis (deklaracijos 11 punktas). Užpildytą eismo įvykio deklaraciją patvirtindamas, jog yra atsakingas už padarytą žalą pasirašė V. K., vairavęs atsakovei UAB „Sarima“ priklausančią transporto priemonę MAN 26.293, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (deklaracijos 14 punktas). Byloje teismas nustatė ir šios aplinkybės šalys neginčijo, jog Deklaraciją pildė V. Z. Apeliantė ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą, kad Deklaracijoje nurodytas kelio ženklas „Duoti kelią“ buvo eismo įvykio metu sankryžoje.

45.       Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 2 straipsnio 4 dalis nustato, kad eismo įvykio deklaracija – eismo įvykyje dalyvavusių transporto priemonių valdytojų eismo įvykio vietoje užpildyta ir pasirašyta forma, kurioje fiksuojamas eismo įvykio faktas, aprašomos aplinkybės ir braižoma schema. Analogiška eismo įvykio deklaracijos sąvoka įtvirtinta ir Kelių eismo taisyklių 3.3 punkte. TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad transporto priemonės valdytojas tais atvejais, kai eismo įvykio dalyviai sutaria dėl eismo įvykio aplinkybių ir, vadovaudamiesi Kelių eismo taisyklių nuostatomis, nekviečia policijos į eismo įvykio vietą, – privalo eismo įvykio deklaracijoje nubraižyti eismo įvykio schemą, aprašyti eismo įvykio aplinkybes ir duoti visiems eismo dalyviams pasirašyti. Tuo atveju, kai nė vienas eismo įvykio dalyvis neturi eismo įvykio deklaracijos, eismo įvykio aplinkybės gali būti aprašomos ir eismo įvykio schema nubraižoma ant švaraus popieriaus lapo, kuriame nurodomi eismo įvykio dalyviai, transporto priemonės, eismo įvykio liudininkai, pateikiama informacija ir eismo įvykio aplinkybės patvirtinamos eismo įvykio dalyvių parašais. Pildoma tiek eismo įvykio deklaracijos egzempliorių, kiek yra eismo įvykio dalyvių. Iš esmės panašus reguliavimas nustatytas ir Kelių eismo taisyklių 220 punkte, apibrėžiančiame eismo dalyvių pareigas įvykus eismo įvykiui. Šis punktas, be kita ko, nustato, kad jeigu dėl eismo įvykio aplinkybių nesutariama, su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai kviečia policiją į eismo įvykio vietą.

46.       Nurodytas teisinis reguliavimas suponuoja, kad eismo įvykio dalyvis (su juo susijęs transporto priemonės valdytojas) privalo arba užfiksuoti eismo įvykį eismo įvykio Deklaracijoje ar kitame laisvos formos dokumente, arba kviesti policiją tuo atveju, jei eismo įvykio dalyviai nesutaria dėl eismo įvykio aplinkybių. Taigi, eismo įvykio deklaracijos paskirtis yra fiksuoti šalių sutartas eismo įvykio faktines aplinkybes. Nei eismo įvykio deklaracijos apibrėžtis, nei kitos TPVCAPDĮ ir Kelių eismo taisyklių nuostatos nesuponuoja, jog šios deklaracijos arba ją atitinkančio dokumento tikslas būtų apibrėžti ir sutarti dėl už eismo įvykį atsakingo asmens atsakomybės ir (ar) jos sąlygų.

47.       Apeliantė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teigė, kad Deklaraciją pasirašant V. K. nebuvo pažymėtas kelio ženklas „Duoti kelią“. Nors apeliantė teigia, kad šis ženklas Deklaracijoje buvo pažymėtas vėliau, nežinant apeliantei ir vairavusiam sunkvežimį V. K., tačiau šios aplinkybės neįrodė, jokiais įrodymais. Tiek apeliantė, tiek V. K. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme teigė, kad po eismo įvykio Deklaracijos kopijos negavo, tik po to, kai ieškovas kreipėsi į teismą ieškiniu dėl žalos atlyginimo, gavusi Deklaraciją pamatė joje esančius netikslumus. Teisėjų kolegijos vertinimu atsakovės argumentai dėl to, kad jai nebuvo žinomi Deklaracijoje nurodyti duomenys laikytini deklaratyviais, kadangi apeliantė gavusi ieškovo 2019 m. lapkričio 21 d. pretenziją dėl 14 034,83 Eur žalos atlyginimo,  2019 m. gruodžio 20 d. prašymu prašė ieškovo leisti žalos atlyginimą sumokėti dalimis. Atsakovės argumentai neįtikinami, visuma byloje nustatytų faktinių leidžia pagrįstai spręsti, kad apeliantei, buvo žinodama Deklaracijoje nurodyta aplinkybė, eismo įvykio situacija ir suprantama, kad už eismą įvykį yra atsakingas jos darbuotojas. Teisėjų kolegija laiko deklaratyviais apeliantės argumentus, kad ji prašė išdėstyti žalos mokėjimą suklydusi dėl to, kad transporto priemonė nebuvo apdrausta privalomuoju draudimu. Apeliantė yra juridinis asmuo, kuriai keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, todėl nurodyti argumentai dėl suklydimo neįtikina teismo. Jai buvo, turėjo būti žinoma, kad aplinkybė, jog transporto priemonė nėra apdrausta privalomuoju draudimu, savaime, nesant atsakomybės sąlygų (kaltės), nesukelia pareigos atlyginti dėl eismo įvykio atsiradusios žalos.

48.       Buvę eismo įvykio metu trečiasis asmuo V. Z. ir liudytojas P. Š. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad kelio ženklas „Duoti kelią“ buvo, kad jie dvi valandas laukė, kol V. K. kolega atveš atsakovei priklausančios transporto priemonės draudimo liudijimą. Trečiasis asmuo V. Z. taip pat nurodė, kad V. K. kolegai atvežus draudimo liudijimą, šis pradėjo ginčytis, jog V. K. nėra kaltas dėl eismo įvykio, V. Z. paskambinus pagalbos Nr. 112, V. K. kolega pamatęs kelio ženklą „Duoti kelią“, paprašė policijos nekviesti, sutiko, kad dėl eismo įvyko kaltas V. K..

49.       Apeliantė neginčijo trečiojo asmens V. Z. ir liudytojo P. Š. nurodytų aplinkybių, kad Deklaracija nebuvo pildoma iš karto po eismo įvykio, taip pat byloje nėra duomenų, jog dėl eismo įvykio, esant nesutarimui dėl vairuotojų atsakomybės, būtų iškviesta policija, Deklaracijos pildymo metu, ją pasirašę vairuotojai dalyvavę eismo įvykyje bei atsakovės darbuotojas atvežęs draudimą ir P. Š. sutarė, kad už eismo įvykį atsakingas transporto priemonės MAN 26.293 vairuotojas V. K., kuris savo parašu patvirtino, kad yra atsakingas už eismo įvykį. Teismo vertinimu nurodytos aplinkybės patvirtina, kad įvykio vietoje buvo pakankamai laiko įvykusio eismo aplinkybėms išsiaiškinti, jai įvertinti, suprasti galinčias kilti pasekmes.

50.       Apeliantė nesutinka su teismo įvertintais V. K. paaiškinimais dėl stabdymo prieš įvažiuojant į sankryžą, kai pamatė kitu keliu atvažiuojančią transporto priemonę „Renault“, kadangi tai, kad V. K. stabdė sunkvežimį, nereiškia, kad jis laikė, jog važiuoja šalutiniu keliu.

51.       Iš trečiojo asmens V. K. paaiškinimų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme matyti, jog V. K. nurodė, kad UAB „Valrita“ vairuotojas V. Z. važiavo nesaugiu greičiu, lygiareikšmėje sankryžoje nepraleido jam iš dešinės važiavusio sunkvežimio, o V. K. pamatęs dideliu greičiu atvažiuojantį mikroautobusą sustojo, šis pravažiuodamas pro priekį, atsitrenkė į sunkvežimį, nubrozdino sunkvežimio bamperį. Transporto priemonė „Renault“ sankryžoje negalėjo važiuoti tiesiai, turėjo sukti į dešinę, nes priekyje yra geležinkelio bėgiai, akligatvis, be to po eismo įvykio, V. Z. minėjo, kad jam užsikirto stabdžiai.

52.       Iš trečiojo asmens V. Z. paaiškinimų matyti, kad jis sankryžoje važiavo tiesiai, norėjo įsitikinti, kad tikrai nėra pravažiavimo, kad iki eismo įvykio transporto priemonės stabdžiai veikė, nebent jie galėjo sugesti dėl staigaus stabdymo įvykio metu. Liudytojas P. Š. teismo posėdžio metu patvirtino vairuotojo V. Z. nurodytas aplinkybes, teigdamas, kad jie važiavo tiesiai, norėdami patrumpinti kelią į Viekšnius. Teisėjų kolegijos vertinimu, trečiojo asmens V. Z. ir liudyto P. Š. nurodytą aplinkybę, kad jie įvažiavę į sankryžą tikėtina važiavo tiesiai, patvirtina viešai prieinamo žemėlapio (google.maps) vaizdas, iš kurio matyti, kad Viekšnių gatvė nuo Žiogaičių kaimo iki pat geležinkelio eina tiesiai, nuo sankryžos, kurioje įvyko eismo įvykis, Viekšnių gatvė tęsiasi toliau, iki geležinkelio yra beveik 1,5 km.

53.       Teisėjų kolegija įvertinusi tiek trečiojo asmens V. K. paaiškinimus, jog jis prieš įvažiuodamas į sankryžą, pamatęs atvažiuojančią kita transporto priemonę sustojo, tiek trečiojo asmens V. Z. ir kartu su juo važiavusio liudytojo P. Š. paaiškinimus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad labiau tikėtina, kad V. K., važiuodamas jam žinomu keliu, suvokė, jog artėja prie pagrindinio kelio, objektyviai sprendė apie važiavimo tvarką tokioje teritorijoje, t. y. kad privalo duoti kelią pagrindiniu keliu važiuojančioms transporto priemonėms. Atsižvelgiant į tai atmestini apeliantės argumentai, kad V. K. laikė, jog priešais yra lygiareikšmė sankryža ir jam įvažiuojant į sankryžą kelią turi duoti iš kairės pusės atvažiuojanti transporto priemonė.

54.       Priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo liudytojo M. B. paaiškinimais dėl Viekšnių gatvės kelio ženklinimo. Kaip matyti iš M. B. paaiškinimų ir kartu su pareiškimu dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo pridėtos vaizdo medžiagos, kad jis sankryžą filmavo praėjus kažkuriam laikui po įvykio, kurioje nėra kelio ženklų, pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs, kad byloje keliamas klausimas, ar eismo įvykio metu sankryžoje buvo kelio ženklas „Duoti kelią“, o pateikta filmuota medžiaga nei paneigia, nei patvirtina byloje esančio ginčo, pagrįstai sprendė liudytojo M. B. pateiktos filmuotos medžiagos bei paaiškinimų byloje nevertinti. Apeliacinio teismo vertinimu filmuota medžiaga, joje fiksuota situacija bei paaiškinimai nėra tinkamas įrodymas iš kurio būtų galima nustatyti konkrečias eismo įvykio aplinkybes bei padaryti konkrečias išvadas.

55.       Apeliantė aplinkybę, kad kelyje iš, kurio į sankryžą įvažiavo V. K. nebuvo kelio ženklo „Duoti kelią“ įrodinėja Seniūnijos 2021 m. vasario 9 d. raštu ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog apeliantės pateiktas į byla Seniūnijos 2021 m. vasario 9 d. raštas yra neinformatyvus. Nurodė, kad 2021 m. vasario 4 d. prašyme, adresuotame Saugaus eismo komisijai, apeliantė buvo detaliai nurodžiusi eismo įvykio sankryžos vietą, todėl Seniūnija pateikė atsakymą būtent dėl šios bylai aktualios sankryžos.

56.       Iš 2021 m. vasario 4 d. apeliantės prašymo Mažeikių rajono savivaldybės administracijos dėl informacijos pateikimo matyti, kad apeliantė prašė suteikti informaciją, ar Viekšnių g. Žiogaičių k., Mažeikių apylinkės sen. Mažeikių r. sav. ruože nuo Milių fermų link Žiogaičių sankryžoje miške yra (bei ar kada nors buvo, jei taip – kada panaikintas) trikampis sankryžos su pagrindiniu keliu ženklas. Pažymėtina, kad nors prašymo tekste nurodyta, kad pridedama žemėlapio ištrauka, tačiau žemėlapis kaip priedas nėra nurodytas prie prašymo priedų (dalyje „pridedama“), ir nebuvo pateiktas į bylą kartu su šiuo prašymu dėl informacijos pateikimo.

57.       Iš Mažeikių rajono savivaldybės administracijos 2021 m. kovo 2 d. rašto matyti, kad savivaldybė persiuntė apeliantei informaciją gautą iš Seniūnijos. Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Mažeikių apylinkės seniūnijos 2021 m. vasario 9 d. rašte Dėl informacijos pateikimo nurodyta, jog Viekšnių gatvė Žiogaičių kaime ir kelias Nr. A-5 „Privažiavimo kelias prie Žiogaičių nuo Viekšnių geležinkelio“ yra įtraukti į Mažeikių rajono vietinės reikšmės kelių ir gatvių sąrašą ir, kad šioje gatvės ir kelio sankryžoje niekada nebuvo įrengtas trikampis sankryžos su pagrindiniu keliu ženklas.

58.       Iš byloje esančio viešai prieinamo žemėlapio (google.maps) matyti, kad atkarpoje Viekšnių g., Žiogaičių k. iki geležinkelio yra ne mažiau nei 7 kelių susikirtimai. Iš byloje esančios 2020 m. rugpjūčio 28 d. Mažeikių rajono savivaldybės tarybos sprendimo Nr. T-206 dėl „Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšomis finansuojamų vietinės reikšmės viešųjų ir vidaus kelių tiesimo, rekonstravimo, priežiūros, saugaus eismo sąlygų užtikrinimo, šių kelių inventorizavimo objektų sąrašo (toliau – Inventorizavimo sąrašas)“, šio sąrašo 64 punkte numatyta inventorizuoti 240 km. Mažeikių rajono seniūnijų kelių ir gatvių, todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad tikėtina, jog ne visi Mažeikių rajono seniūnijų keliai 2020 m. buvo inventorizuoti ir tikėtina galimai tuo metu nebuvo inventorizuoti keliai susikertantys ginčui aktualioje sankryžoje. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai, kad atkarpoje Viekšnių g., Žiogaičių k. iki geležinkelio yra ne mažiau nei 7 kelių susikirtimai, tikėtina, kad ties ginčo sankryža susikertantys keliai 2021 m. vasario 9 d. rašto surašymo metu nebuvo inventorizuoti, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Seniūnijos rašte nurodyta aplinkybė, kad „Viekšnių gatvėje Žiogaičių kaime, t. y. šioje gatvės ir kelio sankryžoje niekada nebuvo įrengtas trikampis sankryžos su pagrindiniu keliu ženklas“ yra visiškai neinformatyvi, kadangi nėra aišku apie kurį kelio susikirtimą, kurią sankryžą yra rašoma Seniūnijos rašte, todėl apeliantė turėdama tikslą išsiaiškinti eismo įvykio aplinkybes, kreipdamasi prašymu dėl informacijos pateikimo turėjo nurodyti konkrečią eismo įvykio vietą, įvykio vietos koordinates, pagal kurias būtų sprendžiama apie konkrečią sankryžą ir joje buvusius ar esamus kelio ženklus. Be to atsižvelgtina į nurodytas aplinkybes dėl inventorizavimo, taip pat į tai, kad pateikiant Seniūnijos raštą nebuvo pateikti jokie dokumentai, įrodymai, kurių pagrindu buvo parengtas Seniūnijos raštas.   

59.       Pirmosios instancijos teismas analizavo Kelio ženklų įrengimo ir vertikaliojo ženklinimo taisyklių (toliau – Taisyklės) patvirtintų Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2012 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. 3-83 (redakcija galiojusi nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2022 m. gegužės 31 d.) 89 ir 90 punktus. Akcentavo, kad Taisyklių 89 punkte nurodyta, kad nustatant važiavimo pirmenybę sankryžose, reikia, kad ji kuo labiau atitiktų natūralų vairuotojų elgesį ir būtų lengvai suvokiama. Suvokimui, kuris kelias yra pagrindinis, kuris šalutinis, didelę įtaką turi sankryžos vaizdas, todėl yra saugiau, kai pagrindinis kelias yra: platesnis kelias siauresniojo atžvilgiu; kelias su skiriamąja juosta kelio be skiriamosios juostos atžvilgiu; tiesiai einantis kelias iš šono prisijungiančio kelio atžvilgiu; kelias, kuriame eismas intensyvesnis, kelio, kuriame eismas ne toks intensyvus, atžvilgiu ir pan. Taisyklių 90 punkte įtvirtinta, kad nustatant važiavimo pirmenybę, reikia siekti nuoseklumo. Jeigu kelias keliose sankryžose yra pagrindinis, nepageidautina, kad jis kokioje nors sankryžoje taptų šalutiniu. Jeigu susikerta du keliai, kurie prieš tai buvusiose sankryžose abu buvo pagrindiniai, pagrindiniu keliu geriau laikyti tą kelią, kuris sudaro pagrindinio kelio įspūdį. Eismo intensyvumas, kelio ar maršruto klasifikacija neturi būti svarbiausias veiksnys. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs Taisyklių 89 ir 90 punktuose įtvirtintą reglamentavimą dėl pirmumo ženklų naudojimo važiavime per sankryžas, bei tai, kad sankryža, kurioje įvyko eismo įvykis yra T formos, kelias iš kurio išsuko V. K., neturi jokio pavadinimo, o kelias, kuriuo važiavo trečiojo asmens UAB „Valrita“ vairuotojas V. Z., eina tiesiai nuo pat Žiogaičių kaimo iki geležinkelio, turi Viekšnių gatvės pavadinimą, padarė išvadą, kad kelias, kuriuo važiavo V. K. prieš įvažiavimą į sankryžą galėjo būti paženklintas ženklu „Duoti kelią“. Teismo nurodyti argumentai, padarytos išvados iš esmės nėra paneigtos, taigi jų vertinti kaip nepagrįstų, ar su jomis nesutikti nėra pagrindo.  Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmosios instancijos teismas įvertinęs, kad sankryža, kurioje įvyko eismo įvykis nėra lygiavertė, pagrįstai nesivadovavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – Kelių eismo taisyklės) (redakcija galiojusi nuo 2019 m. gegužės 1 d. iki 2019 m. lapkričio 1 d.) 155 punktu, kuriame nustatyta tvarka važiuojant per lygiareikšmę sankryžą.

60.       Deliktinei civilinei atsakomybei taikyti transporto priemonių sąveikos atveju turi būti nustatytas kaltas asmuo, atlikęs konkrečius neteisėtus veiksmus, dėl kurių techniniu požiūriu įvyko susidūrimas ir atsirado žala kaip šių veiksmų pasekmė, t. y. kurie laikytini pagrindine įvykio priežastimi, lėmusia prašomą atlyginti žalą.

61.       Kelių eismo taisyklių 154 punkte įtvirtinta, kad nelygiareikšmių kelių sankryžoje šalutiniu keliu važiuojantis vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, artėjančioms prie sankryžos pagrindiniu keliu. Kelių eismo taisyklių antrame skyriuje ženklas „Duoti kelią“ Nr. 203 paaiškinamas, kad vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, važiuojančioms kertamuoju ar prisijungiančiuoju keliu.

62.       Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs, į Kelių eismo taisyklių 154 punktą, byloje nustatytas aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, kad V. K. vairuojama transporto priemonė MAN 26.293 T formos sankryžoje, esant kelio ženklui „Duoti kelią“ privalėjo praleisti atvažiuojančią trečiajam asmeniu UAB „Valrita“ priklausančią transporto priemonę „Renault Master“, vairuojamą V. Z., ir neįsitikinęs, kad sankryžoje saugu yra sukti į kairę, išvažiavo į sankryžą ir sudarė kliūtį pagrindiniu keliu važiavusiai transporto priemonei „Renault Master“, dėl ko transporto priemonės „Renault Master“, vairuotojas V. Z. nespėjo sustabdyti transporto priemonės bei savo automobilio dešiniu šonu kliudė transporto priemonės MAN 26.293 priekį, kurį stipriai apgadino,  pagrįstai sprendė, kad už eismo įvykį yra atsakinga atsakovė, kurios vairuotojas pažeidė Kelių eismo taisykles ir sukėlė eismo įvykį.

63.       Bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė, įtvirtinta CPK, yra ta, kad, vadovaujantis rungimosi principu, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai), o šaliai neįvykdžius įrodinėjimo pareigos, teismas gali pripažinti neįrodytomis aplinkybes, kuriomis ji remiasi (šios nutarties 35 punktas). Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką. Nereikalaujama nustatyti objektyviąją tiesą, t. y. teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018, 52 punktas). Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013).

64.       Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad byloje nustatytos aplinkybės ir ištirtų bei įvertintų įrodymų visuma patvirtina apeliantės atsakomybę dėl įvykusio eismo įvykio. Apeliantė pažeidė pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, nepaneigė savo kaltės dėl jos darbuotojo sukėlusio eismo įvykį atsakomybės ir tokiais neteisėtais veiksmais trečiajam asmeniui UAB „Valrita“ padarytos žalos. Apeliantei neginčijant kitų civilinės atsakomybės sąlygų, priteisto žalos dydžio, apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

65.       Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagristas ar kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, materialinės ar procesinės teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs visumą byloje esančių įrodymų ir įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, atsiliepimų į skundą argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, teisingai taikė procesines ir materialines teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

66.       Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys). Atmetus apeliacinį skundą bylinėjimosi išlaidos apeliantei neatlygintinos.

67.       Trečiasis asmuo UAB „Valrita“ pateikė įrodymus, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 300 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato paslaugas.

68.       CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – Rekomendacijos).

69.       Nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į Rekomendacijos numatytus kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; advokato darbo laiko sąnaudas, kitas svarbias aplinkybes ir kita (Rekomendacijų 2 punktas). Rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) (Rekomendacijų 7 punktas), kuris 2022 m. antrą ketvirtį buvo 1 780,50 Eur. Už advokato teikiamas teisines paslaugas rekomenduojami priteistini maksimalūs užmokesčio dydžiai už atsiliepimą į apeliacinį skundą – 1,3 (8.11 punktas), todėl maksimali suma – 2 314,65 Eur. Atsižvelgiant į Rekomendacijose numatytus kriterijus, ginčo esmę konkrečiu atveju, procesinio dokumento turinį, atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus teisinius argumentus, galimas advokato laiko sąnaudas, spręstina, kad prašomos priteisti išlaidos yra pagrįstos. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantės apeliacinis skundas netenkintas, trečiajam asmeniui UAB „Valrita“ iš apeliantės priteistina 300 Eur bylinėjimosi išlaidos (CPK 93, 98 straipsniai).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Valrita“, juridinio asmens kodas 300600425, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Sarima“, juridinio asmens kodas 301577673, 300 Eur (trijų šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims, tretiesiems asmenims.

Teisėjai        Egidijus Mockevičius

        Birutė Simonaitienė

        Vilija Valantienė