Baudžiamoji byla Nr. 2K-587-697/2015

                                                                                Teisminio proceso Nr. 1-26-1-00322-2013-3

                                                               Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                     1.2.3.1

                          2.1.7.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rimos Ažubalytės, Vytauto Masioko ir pranešėjo Alvydo Pikelio,

sekretoriaujant Rūtai Večerskaitei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Alinskui,

nuteistajam L. D.,

nuteistojo gynėjui advokatui Gintarui Černiauskui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. D. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 28 d. nutarties, kuria atmestas nuteistojo L. D. gynėjo advokato Gintaro Černiausko apeliacinis skundas.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 23 d. nuosprendžiu L. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu septyneriems metams šešiems mėnesiams.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Alvydo Pikelio pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

L. D. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2013 m. kovo 9 d., apie 18.50 val., prie UAB „Trys berželiai“ pastato, esančio Kaune, Taikos pr. 113, tyčia sudavė D. D. aštuonis smūgius rankomis ir kojomis į krūtinę ir kitas kūno vietas, taip padarė tris poodines kraujosruvas kairės plaštakos nugariniame paviršiuje, dvi poodines kraujosruvas dešinės plaštakos nugariniame paviršiuje, vieną poodinę kraujosruvą kairės blauzdos priekinio paviršiaus viršutiniame trečdalyje, poodinę kraujosruvą su linijiniais nubrozdinimais dešinės šlaunies apatinio trečdalio užpakaliniame išoriniame paviršiuje, odos nubrozdinimą nugaroje ties kairės mentės petine atauga, minkštųjų audinių kraujosruvą pakaušio srityje virš pakauškaulio gumburo ir buką pilvo traumą, pasireiškusią krūtinės dešinės pusės priekinės apatinės srities poodine ir gilesnių minkštųjų audinių kraujosruva, šešto šonkaulio kremzlinio galo lūžiu ir patologiškai pakitusių kepenų kapsulės bei bambinio (tiesiojo) raiščio plyšimu, dėl ūmaus vidinio nukraujavimo į pilvo ertmę sukėlusią pulmokardialinį nepakankamumą (šoką), ir dėl to nukentėjusysis mirė, t. y. tyčia nužudė D. D.

Kasaciniu skundu nuteistasis L. D. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 28 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius nurodo, kad nagrinėjamoje byloje teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 2 straipsnio 1, 3, 4 dalių ir 129 straipsnio 1 dalies nuostatas, be to, padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 1 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 6 straipsnio 2 ir 3 dalių, 7 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 3 ir 5 dalių, 44 straipsnio 5 ir 6 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 324 straipsnio 6 dalies bei 332 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimus, t. y.: neišsamiai ir šališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, visapusiškai neištyrė ir neįvertino visų bylos įrodymų, pažeidė in dubio pro reo principą, nepašalino abejonių ir savo sprendimus grindė prielaidomis, rėmėsi tik kasatoriui nepalankiais kaltinančiais duomenimis, nemotyvuotai atmetė jį teisinančius įrodymus, nepagrįstai vadovavosi ir teikė prioritetą 2013 m. spalio 10 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus teismo medicinos specialisto išvadai Nr. M 252/13(02) ir teismo medicinos eksperto paaiškinimams, tinkamai neįvertino argumentuotos gynybos pateiktos nukentėjusiojo sužalojimų atsiradimo mechanizmo versijos ir argumentų, patvirtinančių priežastinio ryšio tarp kasatoriaus ir D. D. mirties nebuvimą, kuri iš esmės paneigė specialisto tyrimo rezultatus ir šį tyrimą atlikusio eksperto paaiškinimus, pažeidžiant rungimosi, lygiateisiškumo principus, teisę į gynybą, atsisakė paskirti pakartotinę teismo medicinos ekspertizę prieštaravimams dėl nukentėjusiojo mirtį sukėlusių veiksnių pašalinti, pažeidė įrodymų pakankamumo, liečiamumo reikalavimus, todėl netinkamai įvertino priežastinį ryšį tarp L. D. veiksmų bei nukentėjusiajam kilusių padarinių ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį trūkstant duomenų asmens kaltumui pagrįsti, be to, apeliacinės instancijos teismas be pagrindo neatliko įrodymų tyrimo, neatsakė į visus nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde keliamus klausimus, formaliais ir deklaratyviais teiginiais atmetė skundo argumentus, nepašalino abejonių dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo ir iš esmės atkartojo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus.

Kasatorius teigia, kad objektyvūs bylos duomenys nepatvirtina, jog nukentėjusysis D. D. mirė dėl jo veiksmų. Tyrimo metu nebuvo nustatyta, kada tiksliai ir kokiu konkrečiu būdu D. D. patyrė ant jo kūno specialisto išvadoje nurodytus sužalojimus. Byloje neįmanoma nustatyti, ką D. D. veikė parvežtas namo iš komisariato, nuo 6.40 val., kai iš namų išėjo jo tėvas V. D., iki 9.30 val., kai šis sugrįžo. Bylos duomenimis, apie 20.00 val. alkotesteriu D. D. buvo nustatytas 3,57 prom. girtumas, o mirties metu lavono kraujyje buvo 3,28 prom. etilo alkoholio koncentracija. Remiantis teismo medicinos teorija, žmogus iš savo kūno pašalina nuo 0,05 prom. (tais atvejais, kai yra komos būsenos ir visi jo gyvybiškai svarbūs organai funkcionuoja minimaliu režimu) iki 0,30 prom. (aktyvioje būsenoje) per valandą, taigi alkoholio skaidymosi organizme vidurkis yra apie 0,15 prom. per valandą, todėl jeigu D. D. nuo sulaikymo momento daugiau alkoholio nevartojo, alkoholio koncentracija jo kraujyje turėjo būti nuo 0,57 iki 2,07 prom. Dėl to kasatorius mano, kad D. D. nuo sulaikymo iki mirties momento vartojo alkoholinių gėrimų ir išgertuvių metu byloje nenustatytomis aplinkybėmis galėjo patirti traumą, kuri buvo jo mirties priežastis, o ne kasatoriaus padarytas sveikatos sutrikdymas. Be to, pagal liudytojo V. K. parodymus, D. D. sulaikymo patalpose ne kartą bandė susižaloti, todėl neatmestina, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti pats.

Kasatorius pripažįsta, kad jis iš tiesų sudavė D. D. smūgius rankomis ir koja, tačiau tai nereiškia, kad dėl šių smūgių nukentėjusysis patyrė specialisto išvadoje aprašytus sužalojimus, tarp jų – ir sukėlusius nukentėjusiojo mirtį. Iš filmuotos medžiagos, liudytojų A. V., V. D., V. K., D. S., K. B. ir kasatoriaus parodymų neįmanoma nustatyti nukentėjusiojo patirtų sužalojimų, o specialisto išvada nėra patikimas įrodymas, nes D. D. lavono kūno tyrimą atlikęs ir specialisto išvadą surašęs teismo medicinos ekspertas J. Vėlavičius nesilaikė Lietuvos teisės universiteto Teismo medicinos instituto Mirusiųjų teismo medicinos ekspertizių ir tyrimų taisyklių (toliau – Taisyklės) reikalavimų. Teismo medicinos eksperto J. Vėlavičiaus surašytoje specialisto išvadoje nenurodyta: sužalojimo mechanizmas, D. D. kūno sudėjimas (Taisyklių 11.2 punktas), sužalojimų formos ir kryptys (Taisyklių 11.13.1 punktas), jie nenufotografuoti (Taisyklių 11.13.3 punktas), mėginiai histologiniam tyrimui paimti tik iš dviejų vietų, nors išvadoje aprašyti šeši išoriniai sužalojimai, o tai trukdo nustatyti visų sužalojimų padarymo laiką, jų sąsajas su žalojančiais daiktais ir visa tai susieti su nagrinėjamu įvykiu. Taip pat specialisto išvadoje neaprašyti eksperto atlikti pjūviai, todėl neaišku, ar tiriant matomas ir nematomas kraujosruvas ekspertas atliko pjūvius iš vidaus; nepaimtas šeštojo šonkaulio kremzlės lūžio fragmentas (Taisyklių 15.4 punktas) medicinos kriminalistikos laboratoriniam tyrimui atlikti, siekiant nustatyti traumos mechanizmą. Be to, ekspertas J. Vėlavičius jau 2013 m. kovo 22 d. vykusios apklausos metu nurodė D. D. sužalojimo mechanizmą (buka pilvo trauma su kepenų plyšimu ir ūmiu vidiniu nukraujavimu į pilvo ertmę, padaryta vienu trauminiu poveikiu į krūtinės dešinės pusės apatinę dalį), nors histologinio tyrimo išvada buvo gauta tik 2013 m. gegužės 7 d., pats tyrimas baigtas 2013 m. spalio 10 d., o specialisto išvadoje sužalojimo mechanizmas neaprašytas. Taigi kyla neaiškumų, kokiais duomenimis remdamasis, ekspertas, nesulaukęs kriminalistikos laboratorijos tyrimo rezultatų, sugebėjo nustatyti D. D. sužalojimo mechanizmą ir konstatuoti, kad kepenys plyšo esant tiesioginiam smūginiam kontaktui, juolab kad D. D. kepenys jau anksčiau buvo pažeistos įvairių ligų, todėl net menkiausias krestelėjimas, pasireiškęs, pavyzdžiui, nukritimu ant sėdmenų, galėjo tapti nukentėjusiojo mirties priežastimi. Taigi teismai ignoravo mokslinės medicinos literatūros konstantas, teismo medicinos ekspertų darbą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir prioritetą teikė, teismo teigimu, ilgamete praktika pagrįstai eksperto J. Vėlavičiaus nuomonei.

Anot kasatoriaus, abejones sustiprina ir 2013 m. gegužės 7 d. histologinio tyrimo išvada, kurioje nustatyta, kad D. D. mirtį sukėlusių sužalojimų vietose nėra prasidėjusi ląstelinė (uždegiminė) reakcija. Iš bylos medžiagos matyti, kad kasatorius smūgius D. D. sudavė 2013 m. kovo 9 d., apie 18.50 val., o D. D. mirtis konstatuota 2013 m. kovo 10 d. 10.04 val., taigi nuo nuteistojo padarytų sužalojimų praėjus 15 val. Remiantis moksline medicinos literatūra, ląstelinė reakcija sužalojimo vietoje vėliausiai prasideda praėjus 4 val. nuo sužalojimo momento, todėl kasatorius daro išvadą, kad mirtini smūgiai nukentėjusiajam anksčiausiai galėjo būti suduoti 2013 m. kovo 10 d. 5.45 val. ir tai paneigia tiesioginio priežastinio ryšio tarp jo veiksmų – nukentėjusiajam suduotų smūgių bei jo mirties buvimą ir patvirtina, kad jis (kasatorius) nepadarė BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos.

Apibendrindamas kasatorius teigia, kad teismo medicinos eksperto J. Vėlavičiaus specialisto išvada ir jo parodymai dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų būdo, sužalojimų padarymo laiko ir priežastinio ryšio tarp tų sužalojimų ir mirties yra aiškiai neteisingi, nepagrįsti baudžiamosios bylos duomenims ir moksline literatūra, todėl teismai negalėjo jais vadovautis ir turėjo imtis veiksmų, kad būtų pašalinti iškilę prieštaravimai, tačiau šių veiksmų nesiėmė, t. y. netenkino gynėjo prašymo dėl pakartotinės teismo medicinos ekspertizės paskyrimo. Be kita ko, apeliacinės instancijos teismas įgyvendino teismo kompetencijai nepriskirtas funkcijas, t. y. vykdė teismo eksperto pareigas, nes, neskirdamas pakartotinės ekspertizės, pats įvertino eksperto išvadų ir gynybos pateiktos šiuolaikinėje medicinos mokslo literatūroje nurodomų teiginių koliziją bei priėmė sprendimą, suteikdamas prioritetą eksperto nuomonei, kuri paremta tik ilgamete jo darbo patirtimi.

Taip pat kasatorius kritikuoja teismų išvadas, kad jis nusikaltimą padarė veikdamas netiesiogine tyčia. Remiantis specialisto išvada, nukentėjusiajam padaryti sužalojimai atskirai ir visi kartu gyvam asmeniui atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, todėl neįmanoma numatyti, kad smūgiai, kurie vidutiniam žmogui sukelia nežymų sveikatos sutrikdymą, gali sukelti ir mirtį. Taigi kasatoriaus veiksmai galėtų būti vertinami pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Kita vertus, jo atsakomybę šalina tai, kad jis veikė esant būtinajai ginčiai. Įvykio metu jis vykdė savo darbo funkcijas, buvo atsakingas už konfliktinės situacijos pašalinimą, todėl D. D. staiga pasisukus bei žodžiu grasinant fiziniu susidorojimu, jis buvo priverstas imtis kovinių veiksmų ir neutralizuoti D. D., siekiant apsaugoti savo sveikatą ir gyvybę. L. D. buvo priverstas veikti staiga, nes išėjęs iš šviesios į tamsią patalpą neturėjo galimybių tinkamai įvertinti pavojaus, taip pat ar nukentėjusysis neturėjo ginklo (peilio). Tam, kad galėtų gintis, puolamas asmuo neturi laukti, kol bus sužalotas peiliu, pakanka suvokti, kad neblaivus ir galimai narkotines medžiagas vartojantis asmuo gali būti neprognozuojamas ir elgtis neadekvačiai, todėl aptariamos situacijos kontekste kasatorius, iš tamsoje staiga atsisukančio D. D. išgirdęs žodžius „mentas, ateik ant štyriaus“, tokius nukentėjusiojo veiksmus galėjo įvertinti kaip realų ir pavojingą kėsinimąsi.

Apibendrindamas išdėstytas aplinkybes, kasatorius tvirtina, kad byloje nebuvo nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp jo veiksmų ir nukentėjusiojo D. D. mirties, todėl teismai savo baigiamuosiuose aktuose negalėjo konstatuoti, jog nuteistojo veiksmai atitiko jam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėtį.

Nuteistojo L. D. kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl įrodymų vertinimo

Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) ir tik BPK 369 straipsnyje nustatytais pagrindais, t. y. patikrina, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar byloje nepadaryta esminių BPK pažeidimų. BPK 369, 376 straipsniuose nustatytos bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribos reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Kasacinėse nutartyse ne kartą pažymėta, kad kasacinės instancijos teismas baudžiamojo įstatymo taikymo tinkamumą tikrina pagal žemesnių instancijų teismų byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas aplinkybes, o tais atvejais, kai kasaciniuose skunduose ginčijamas įrodymų gavimo teisėtumas, jų ištyrimas ir vertinimas, patikrina, ar tai padaryta nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, tačiau nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–9/2013, 2K–172/2014, 2K-517-303/2015).

Taigi pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktų įrodymų vertinimas ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo sritis. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas taip, kaip reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos – pagal teisėjų vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Jokie įrodymai neturi teismui iš anksto nustatytos galios.

Atsižvelgiant į kasaciniame skunde išdėstytus argumentus, apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus, nagrinėjamoje byloje teismų sprendimai vertintini tuo aspektu, ar teismai, priimdami byloje baigiamuosius teismo aktus, nepadarė įrodinėjimą baudžiamajame procese reglamentuojančių normų (BPK 20 straipsnio ir kt.) pažeidimų, ar apeliacinės instancijos teismas tinkamai patikrino bylą pagal paduotą nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys), ar pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes teismai teisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. nuteistojo L. D. veiksmus kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Iš nuteistojo kasacinio skundo turinio matyti, kad kasatorius laikosi savo pozicijos dėl šioje byloje teismų, jo nuomone, netinkamai įvertintų įrodymų ir teismų sprendimuose išdėstytų išvadų bei nustatytų aplinkybių neatitikimo bylos aplinkybėms. Tačiau pažymėtina, kad visi kasaciniame skunde ginčijami įrodymai ir bylos proceso metu gynybos iškeltos versijos dėl nukentėjusiojo D. D. sužalojimo ar susižalojimo kitomis, nei nustatė teismai, aplinkybėmis buvo įvertinti, teismų sprendimuose yra išdėstyti ir išanalizuoti nuteistojo dalyvavimą bei jo kaltę padarius BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką patvirtinantys įrodymai, nurodytos motyvuotos išvados, kodėl vienais įrodymais teismai rėmėsi, o kitus atmetė. Apeliacinės instancijos teismas, kurio kompetencijai priklauso patikrinti apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, priimtoje nutartyje dar kartą įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus svarbius įrodymus, pasisakė dėl visų nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde iškeltų abejonių, nurodytų prieštaravimų ir motyvuotai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK reikalavimų, tinkamai vertino įrodymus bei teisingai nustatė įrodinėjimo dalyką šioje byloje sudarančias aplinkybes. Abiejų instancijų teismų sprendimų turinys rodo, kad įrodymai – tiek nuteistąjį L. D. teisinantys, tiek jį kaltinantys – buvo įvertinti kaip visuma, palyginti tarpusavyje, pašalinti jų prieštaravimai ir priimti argumentuoti sprendimai. Detalizuojant šią išvadą, pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog nukentėjusysis D. D. galėjo būti sužalotas kitomis aplinkybėmis, nei nustatė teismai. Šiuo atveju gynybos iškeltos versijos, susijusios su D. D. lavono kraujyje rasta didele etilo alkoholio koncentracija (3,28 prom), ląstelinės reakcijos sužalojimų vietose nebuvimu, teigiant, kad D. D. galėjo būti sužalotas po to, kai prieš jį smurtą panaudojo L. D., teismų buvo paneigtos remiantis teismo medicinos eksperto J. Vėlavičiaus paaiškinimais, jog dėl nuolatinio girtavimo, sunkaus girtumo įvykio metu, taip pat įvairių ligų (kepenų cirozės ir kt.) D. D. kūne uždegiminės, alkoholio skaidymo organizme reakcijos buvo uždelstos ir sulėtėjusios. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, remiantis bylos įrodymų visuma, tarp jų – ir teismo medicinos specialisto išvada bei ją pateikusio eksperto teisme duotais paaiškinimais, kuriais patikslintos ir papildytos specialisto tyrimo akte padarytos išvados, nustatytas tiek D. D. sužalojimų padarymo mechanizmas, tiek ir laikas, kada jie buvo padaryti. Kasaciniame skunde daug dėmesio skiriama teismo medicinos specialisto išvados kritikai, atsižvelgiant į tai, kad joje nenurodytas D. D. kūno sudėjimas, ant jo kūno rastų kraujosruvų forma, kryptis, sužalojimai dar ir nenufotografuoti, histologiniam tyrimui mėginiai paimti tik iš dviejų vietų, nors buvo nustatyti šeši išoriniai sužalojimai, neaprašyti eksperto atlikti pjūviai, nepaimtas šešto šonkaulio kremzlinio galo lūžio fragmentas, be to, ekspertas dėl D. D. padarytų sužalojimų mechanizmo paaiškinimus davė anksčiau nei buvo gauta histologinio tyrimo išvada, todėl iškilusioms abejonėms dėl D. D. mirčiai įtakos turėjusių veiksmų pašalinti reikalinga buvo paskirti pakartotinę teismo medicinos ekspertizę. Pakartotinė ekspertizė paprastai skiriama, kai atliktos ekspertizės aktas prieštarauja nustatytoms bylos aplinkybėms, kai nagrinėjant bylą nustatoma naujų duomenų, kurie gali turėti įtakos eksperto išvadai, ar darant ekspertizę buvo padaryta esminių proceso įstatymo pažeidimų. Šių pagrindų nebuvo nustatyta, todėl teismas pagrįstai apsiribojo eksperto apklausa iškilusiems klausimams išsiaiškinti. Pažymėtina tai, kad kasaciniame skunde išdėstyti teiginiai sutampa su nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais, į kuriuos apeliacinės instancijos teismas išsamiai atsakė, o tai, kad kasatoriui šios išvados nepriimtinos, nereiškia, jog įrodymai buvo įvertinti netinkamai ir kad buvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra tik teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva; nagrinėjimo teisme dalyviai gali išsakyti savo nuomonę dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo, tačiau teismui ji nėra privaloma, kita vertus, teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-229/2013, 2K-517-303/2015). Taigi, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje padarytomis išvadomis dėl įrodymų vertinimo ar kitaip vertinti įrodymus, todėl konstatuotina, kad teismų sprendimai yra motyvuoti, įtikinami, juose įrodymų vertinimas atliktas laikantis BPK 20 straipsnio ir kitų su įrodinėjimu baudžiamajame procese susijusių BPK normų reikalavimų, o apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, ir pateikė motyvuotas išvadas dėl esminių nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentų (BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalys).

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį

Kasaciniame skunde baudžiamasis įstatymas ginčijamas keliais aspektais – dėl netinkamo BK 129 straipsnio 1 dalies taikymo tuo pažiūriu, kad L. D. veiksmuose nebuvo tyčios nužudyti D. D. (jis negalėjo numatyti, kad dėl nesunkaus ar nežymaus nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo šis gali mirti), be to, esant pagrindui, nebuvo pritaikytos BK 28 straipsnio 2 dalies nuostatos, nes, anot kasatoriaus, jis veikė esant būtinosios ginties situacijai.

Pagal BK 129 straipsnį atsako tas, kas nužudė kitą žmogų, t. y. tyčia neteisėtai atėmė kito žmogaus gyvybę. BK 129 straipsnyje nurodytas nusikaltimas gali būti padaromas ir tiesiogine, ir netiesiogine tyčia. Abiejų instancijų teismai laikė, kad L. D. nužudė D. D. veikdamas netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, jog savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors to nenorėjo, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-196/2011, 2K-450/11, 2K-4/2012). Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-327/2010, 2K-412/2014).

Pagal šioje byloje nustatytas aplinkybes teismai teisingai sprendė apie tyčinį gyvybės atėmimo pobūdį, t. y. kad L. D. nužudė D. D. veikdamas netiesiogine tyčios forma, ir šiuo požiūriu teisingai jo veiksmus kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. D. D. mirties priežastis buvo buka pilvo trauma, pasireiškusi krūtinės dešinės pusės priekinės apatinės srities poodine ir gilesnių minkštųjų audinių kraujosruva, šešto šonkaulio kremzlinio galo lūžiu ir patologiškai pakitusių kepenų kapsulės bei bambinio (tiesiojo) raiščio plyšimu, dėl to įvykus ūmiam vidiniam nukraujavimui į pilvo ertmę, sukėlusiam pulmokardialinį nepakankamumą (šoką), nukentėjusysis mirė. Iš bylos duomenų matyti, kad L. D. sąmoningai sudavė D. D. aštuonis smūgius rankomis ir kojomis į žmogaus gyvybei svarbią kūno sritį – krūtinę bei kitas kūno vietas. Pažymėtina kad, suduodant smūgius rankomis ar kojomis į gyvybiškai svarbias kūno vietas, tokias kaip galva, pilvas, krūtinė, šonai, daroma veika, kelianti pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-120/2011, 2K-28-976/2015). Nagrinėjamu atveju panaudoto fizinio smurto intensyvumas ir pobūdis, nustatytų (kaltinime aprašytų) sužalojimų pobūdis ir lokalizacija rodo, kad L. D., turintis pakankamą gyvenimo bei didelę darbo apsaugos darbuotoju patirtį, dėl įgytos specialybės (baigė Kūno kultūros akademiją) gerai susipažinęs su žmogaus kūno anatomija, suvokė, kad daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ar net gyvybei, numatė, kad dėl to nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sužalojimai, tarp jų ir tokie, nuo kurių jis gali mirti, tačiau, nors ir nenorėjo jo mirties, buvo abejingas ir sąmoningai leido tokiems padariniams kilti. Išvadą apie tyčinius L. D. veiksmus sustiprina ir kitos bylos aplinkybės. Įvykio metu nukentėjusysis D. D. buvo neblaivus (jam nustatytas sunkus girtumo laipsnis), jis svirduliavo, todėl akivaizdu, kad smūgiai buvo suduoti dėl girtumo mažiau koordinuotam ir savęs apginti negalinčiam asmeniui. Be to, pats L. D. bylos proceso metu patvirtino, kad D. D. neatrodė kaip sveikas žmogus, jo veidas buvo pageltęs, taigi jis turėjo suprasti, kad kėsinasi į labiau pažeidžiamo asmens sveikatą ar gyvybę. Tyčinės L. D. kaltės dėl nukentėjusiojo mirties nešalina tai, kad, remiantis teismo medicinos specialisto išvada bei teismo medicinos eksperto paaiškinimais, dėl smurtinių L. D. veiksmų nukentėjusiajam buvo padaryti nesunkūs ir nežymūs sveikatos sužalojimai, nes nustatyta, kad D. D. mirė dėl L. D. veiksmų, kurie tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su kilusiais padariniais.

BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-141/2015). Priešingai nei argumentuojama kasaciniame skunde, byloje nenustatyta būtinosios ginties sąlygų – pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi, nuo kurio asmuo turi teisę gintis. Kasatoriaus teiginiai, kad jis smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo, nes manė, jog šis gali įgyvendinti savo grasinimus su juo fiziškai susidoroti (pvz., panaudoti peilį), neatitinka objektyvių bylos duomenų bei nustatytų aplinkybių ir reiškia tik jo nepagrįstą subjektyvią nuomonę dėl bauginančios situacijos buvimo. Nors, kaip nustatė teismai, nukentėjusysis įžeidinėjo L. D. vartojo necenzūrinius žodžius ir keikėsi, tačiau byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad D. D. kėsinosi į nuteistojo sveikatą ar gyvybę. Nukentėjusysis neturėjo jokio įrankio, kuriuo būtų galėjęs sužaloti nuteistąjį, nebuvo agresyvus, priešingai, vedamas iš baro ėjo laikydamas rankas priešais save, sulenktas per alkūnes, ištiestais delnais į viršų, jokių sužalojimų nuteistajam nepadarė. Kaip minėta, įvykio metu D. D. buvo neblaivus (jam nustatytas sunkus girtumo laipsnis), jo koordinacija buvo sutrikusi, jis atrodė kaip sergantis ir alkoholiu piktnaudžiaujantis žmogus. Tuo tarpu L. D. turėjo gerą fizinį pasirengimą, daugelį metų užsiiminėjo koviniu sportu, buvo aiškiai fiziškai pranašesnis už nukentėjusįjį, be to, buvo ne vienas, o kartu su kitais apsaugos darbuotojais. Taigi teismai pagal byloje susidariusią faktinę situaciją pripažindami, jog iš nukentėjusiojo pusės nebuvo pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi į nuteistojo sveikatą, gyvybę ar kitas įstatymo saugomas vertybes, tinkamai aiškino BK 28 straipsnio nuostatas ir baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo L. D. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai:                                                Rima Ažubalytė

                             Vytautas Masiokas

                             Alvydas Pikelis