Civilinė byla Nr. 3K-3-388/2007
Procesinio sprendimo
kategorija 44.5.2.5
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. spalio 9 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo
Levickio (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Aloyzo
Marčiulionio,
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. M. kasacinį
skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2007 m. sausio 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo
A. M. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Teisingumo
ministerijos ir Generalinės prokuratūros, dėl turtinės ir neturtinės žalos
atlyginimo.
Teisėjų
kolegija
Nustatė
I. Ginčo esmė
Ieškovas 2005 m.
gruodžio 7 d. kreipėsi su ieškiniu į Vilniaus apygardos teismą ir ieškinio
pareiškime nurodė, kad 2003 m. gruodžio 3 d. jam buvo pareikštas įtarimas pagal
BK 199 straipsnio 1 dalį, t. y. kad ieškovas, veikdamas bendrininkų grupe,
padėjo į Lietuvos Respubliką gabenti per valstybės sieną privalomus pateikti
muitinei daiktus, kurių vertė viršijo 250 MGL, išvengiant muitinės kontrolės.
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2003 m. gruodžio 4 d. nutartimi ieškovui paskirta kardomoji priemonė – suėmimas – dešimčiai dienų, kuris teismo 2003 m. gruodžio 12 d., 2004 m. sausio 9 d. ir 2004 m. vasario 5 d. nutartimis buvo pratęstas po
vieną mėnesį, o 2004 m. kovo 4 d. nutartimi – dvidešimčiai dienų. Ieškovo
suėmimas truko keturis mėnesius. Panevėžio apygardos teismo 2005 m. vasario 7 d. nuosprendžiu ieškovas buvo išteisintas, pripažįstant, kad jis nepadarė
inkriminuojamos veikos. Baudžiamojoje byloje nesurinkta įrodymų, patvirtinančių
A. M. kaltę. Ieškovui neteisėtai ir nepagrįstai taikytas
suėmimas, todėl jis patyrė didelės turtinės ir neturtinės žalos. Ieškovas
pažymėjo, kad buvo sistemingai pažeidinėjamos suėmimo pratęsimą
reglamentuojančios BPK normos. Tai patvirtina Panevėžio miesto apylinkės teismo
2004 m. gegužės 11 d. nutartis, kuria buvo patenkintas ieškovo atstovo
advokato skundas dėl prokurorės D. Makauskienės veiksmais padarytų BPK 127
straipsnio 3 dalies pažeidimų, t. y. nesilaikyta terminų pareiškimams suėmimui
pratęsti teismui pateikti. Kardomoji priemonė ieškovui taikyta neturint
įrodymų, motyvuojant tik aplinkybe, kad manoma, jog ieškovas padarė
nusikaltimą. Taip buvo suvaržytos asmens teisės. Ieškovui paskyrus suėmimą, nuo
2003 m. gruodžio 12 d. iki 2004 m. balandžio 2 d. jis negalėjo įsidarbinti UAB
„Pramoga ir verslas“, kurioje dirbo iki 2003 metų. Ieškovui siūlyta sudaryti
darbo sutartį, bet ieškovas dėl suėmimo jos nesudarė ir prarado nuolatines
pajamas. Nurodytoje bendrovėje jis įsidarbino tik 2004 m. gegužės mėn., taigi negautos pajamos – 1800 Lt (siūlytas 450 Lt darbo užmokestis). Už
advokato teisinę pagalbą ikiteisminio tyrimo metu ieškovas sumokėjo 3580 Lt, o
nagrinėjant bylą teisme – 4160 Lt, iš viso – 7740 Lt. Dėl to ieškovo patirta
turtinė žala dėl neteisėto suėmimo ir nepagrįstų kaltinimų iš viso yra 9540 Lt.
Dėl neteisėto suėmimo ieškovas patyrė ir neturtinės žalos. Ieškovas kiekvieną
neteisėto laikymo suėmime mėnesį vertina 25 tūkst. Lt, todėl bendra suma
neturtinei žalai atlyginti yra 100 tūkst. Lt. Įvertindamas jos dydį, ieškovas
rėmėsi tuo, kad jis kaltintas sunkaus nusikaltimo padarymu, patyrė didelių
išgyvenimų, prarado gerą vardą, sumažėjo galimybės bendrauti. Be to, ieškovas
gyvena mažame mieste, apie jam pareikštus kaltinimus sužinojo visuomenė, apie
tai skelbta spaudoje, per televiziją. Žmonės iki šiol vengia bendrauti su
ieškovu, laiko jį nusikaltėliu. Ieškovas patyrė pažeminimą, kai 2003 m. gruodžio 3 d. policijos pareigūnai jo namuose, vaiko ir žmonos akivaizdoje, atliko kratą, o
po to jį suėmė. Ieškovas nurodė, kad buvo pažeisti Žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 5 ir 6
straipsniai, nes jis buvo nepagrįstai sulaikytas, suimtas, apkaltintas, buvo
pažeista jo teisė į greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą.
Ieškovas, remdamasis CK 282 straipsniu, Konvencijos 5
straipsnio 5 dalimi, prašė teismo iš Lietuvos valstybės priteisti
9540 Lt turtinei žalai ir 100 tūkst. Lt neturtinei žalai atlyginti.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2006 m. birželio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sprendime nurodė, kad Panevėžio m. apylinkės
teismo nutartys dėl kardomosios priemonės – suėmimo – yra pakankamai motyvuotos
ir pagrįstos, nes, pratęsiant ieškovo suėmimo terminą, atsižvelgta į jam
inkriminuojamo nusikaltimo sunkumą, bylos sudėtingumą ir apimtį, atliktus
tardymo veiksmus. Ieškovui būnant suimtam, buvo atliekami procesiniai veiksmai
tiek dėl jo, tiek dėl kitų įtariamųjų. Teismas padarė išvadą, kad ieškovo
reikalavimas atlyginti žalą yra nepagrįstas, nes išteisinamojo nuosprendžio
priėmimas savaime nereiškia iki tol buvusių baudžiamųjų procesinių sprendimų
neteisėtumo, jeigu jie buvo priimti laikantis proceso teisės normų. Sulaikymo
faktas savaime nesuteikia teisės ieškovui reikalauti žalos atlyginimo. Teismas
nurodė, kad baudžiamojoje byloje ieškovas buvo suimtas, nes buvo įtariamas
padaręs sunkų nusikaltimą ir manant, kad jis gali daryti naujus nusikaltimus. Kiti
įtariamieji baudžiamojoje byloje buvo nustatinėjami, todėl nebuvo galimybės per
trumpesnį laiką surinkti pakankamai įrodymų, patvirtinančių ieškovo kaltę.
Teismas konstatavo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių ikiteisminį
tyrimą atlikusių pareigūnų, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo teisėjo neteisėtus
veiksmus. Teismas sprendė, kad teismo nuosprendžiu nustatytos aplinkybės nėra
tapačios aplinkybėms, kurias reikia nustatyti civilinėje byloje dėl žalos išteisintam asmeniui atlyginimo. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje svarbu
nustatyti ir įvertinti ne tik ikiteisminio tyrimo pareigūnų bei teismo, bet ir
paties ieškovo veiksmus, nes vienas iš Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotų
kriterijų suėmimo terminui nustatyti yra suimtojo elgesys. Teismas padarė
išvadą, kad ieškovas kliudė nustatyti tiesą, klaidino nusikaltimą tyrusius
pareigūnus, užvilkino procesą, sukliudė operatyviai išaiškinti nusikaltimą, t.
y. trukdė save apginti nuo nepagrįsto patraukimo baudžiamojon atsakomybėn.
Teismas konstatavo, kad baudžiamojoje byloje priimti procesiniai sprendimai dėl procesinės prievartos priemonių taikymo nebuvo panaikinti, todėl nėra teisinio pagrindo
juos pripažinti neteisėtais. Teismas taip pat nurodė, kad baudžiamojoje byloje
yra vienas procesinis sprendimas (Panevėžio miesto apylinkės teismo 2004 m. gegužės 11 d. nutartis) kuriuo nustatyta, kad prokurorė pažeidė suėmimo pratęsimo pateikimo
teismui terminus, bet ši aplinkybė, vertinant ją su kitomis tuo metu
konstatuotomis aplinkybėmis (sunkus nusikaltimas, parodymų keitimas, įtariamųjų
skaičius, teistumas), negali turėti įtakos suėmimo teisėtumui ir būti pagrindu
žalai atlyginti. Teismo nuomone, baudžiamąją bylą tyrusių pareigūnų veiksmai
atitiko baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, kardomosios priemonės –
suėmimo – paskyrimas nepažeidė Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c punkte
nustatytų reikalavimų. Teismas sprendė, kad kardomoji priemonė ieškovui
paskirta teisėtai, ikiteisminis tyrimas nevilkintas, todėl ieškovo reikalavimas
atlyginti patirtą turtinę ir neturtinę žalą yra nepagrįstas. Teismas nepatenkino
ieškovo reikalavimo priteisti suėmimo laikotarpiu negautų 1800 Lt pajamų, nes
jis nepateikė įrodymų, kad iki suėmimo dirbo UAB ,,Pramoga ir verslas“. Teismas
padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų ir
teisėjo veiksmų neteisėtumo, todėl ieškinio netenkino (CPK 178 straipsnis).
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. sausio 23 d.
nutartimi atmetė ieškovo apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2006 m.
birželio 27 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, kad išteisinamasis
nuosprendis yra teisingumo aktas ieškovo atžvilgiu, tačiau jis nenustatė, kad
teismas, iki išteisinamojo nuosprendžio taikęs ieškovui suėmimą, veikė
neteisėtai. Išteisinamasis nuosprendis nėra besąlyginis pagrindas išteisintajam
asmeniui atlyginti žalą. Teismas nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo
surinkti duomenys, jog ieškovas vykdė kontrabandinio krovinio iškrovimo–pakrovimo
darbus (liudytojo R. Ž. parodymai). Taigi, teismo manymu,
įtarimas buvo pagrįstas liudytojo parodymais, ir tai buvo pakankamas pagrindas
taikyti ieškovui kardomąją priemonę – suėmimą. Teismas pabrėžė, kad vėliau,
pratęsiant suėmimus, buvo surinkta papildomų duomenų, kurie kėlė įtarimą, kad
ieškovas padarė nusikaltimą (liudytojų R. Ž., V. P., S. M., E. K., R. M.,
I. G. parodymai apie tai, kad ieškovas dalyvavo
kontrabandinio krovinio krovos darbuose, taip pat šių liudytojų parodymai,
atpažįstant ieškovą pagal nuotraukas). Pats ieškovas neigė, kad dalyvavo
padarant nusikalstamą veiką, bet vėliau pakeitė parodymus ir parodė, jog
krovinį matė ir dalyvavo, t. y. ,,prižiūrėjo“, kaip buvo vykdomi krovinio
iškrovimo–pakrovimo darbai. Teismas taip pat nurodė, kad iš baudžiamosios bylos
duomenų matyti, kad ieškovui per paskirto ir pratęsto suėmimo terminą buvo
atliekami tyrimo veiksmai, siekiant išsiaiškinti ieškovo ir kitų asmenų galimą
dalyvavimą padarant nusikaltimą. Be to, baudžiamojoje byloje buvo atliekamas
tyrimas nustatinėjant ne tik ieškovo, bet ir kitų įtariamųjų dalyvavimą padarant
nusikaltimą, todėl buvo apklausiami įtariamieji, atliekamas parodymų
patikrinimas vietoje, parodymai atpažinti. Dėl to teismas, įvertinęs bylos
sudėtingumą (kontrabanda), įtariamųjų, iš kurių du buvo užsieniečiai, skaičių,
laiką, per kurį reikėjo gauti duomenis iš Latvijos Respublikos pagal teisinės
pagalbos sutartį, sprendė, kad ieškovo suėmimo terminas (keturi mėnesiai)
nebuvo neprotingai ilgas. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2004 m. gegužės 11 d. nutartimi pripažino, kad Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorė, teikdama
teismui pareiškimus pratęsti ieškovui suėmimo terminą, nesilaikė BPK 127
straipsnio 3 dalyje nustatytų terminų pateikti teisėjui pareiškimą dėl suėmimo
pratęsimo. Vis dėlto teismas sprendė, kad terminų nesilaikymas, pateikiant
teisėjui pareiškimą pratęsti ieškovui suėmimą, nedaro suėmimo pratęsimų
neteisėtų, nes įtarimas, jog ieškovas padarė nusikaltimą, buvo pagrįstas. Dėl
to teismas konstatavo, kad teisėjo nutartys, sankcionuojant ieškovui suėmimo
pratęsimą, iš esmės yra teisėtos. Teismas atsisakė tenkinti ieškovo reikalavimą
dėl išlaidų, turėtų advokato pagalbai apmokėti nuo nepagrįsto suėmimo pradžios,
nes baudžiamojo proceso išlaidų atlyginimo klausimą reglamentuoja BPK VII
skyrius, kuriame nenustatyta, kad tuo atveju, kai kaltinimasis yra
išteisinamas, jo turėtos išlaidos, taip pat ir išlaidos, turėtos advokato
pagalbai apmokėti, yra atlyginamos iš valstybės lėšų.
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus
apygardos teismo 2006 m. birželio 27 d. sprendimą, Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 23 d. nutartį ir
priimti naują sprendimą, ieškinį patenkinant bei priteisiant turtinės ir
neturtinės žalos, padarytos dėl neteisėto suėmimo, atlyginimą. Kasacinis
skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1.
Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino BPK 122–125 straipsnius,
kuriuose reglamentuoti kardomosios priemonės – suėmimo – skyrimo pagrindai ir
tvarka. Teismai neatsižvelgė į tai, kad nurodytuose straipsniuose nustatytas
dvigubas suėmimo pagrindas, t. y. teisėtai paskirtas suėmimas yra tik tada, kai
nustatyti tiek BPK 121 straipsnyje įtvirtintas, tiek nors vienas iš BPK 122 straipsnyje
įtvirtintų alternatyvių pagrindų.
2.
Teismai turėjo atsižvelgti į tai, kad BPK 125 straipsnio 2 dalies 4
punkte nustatytas reikalavimas nutartyje, kuria asmeniui skiriamas suėmimas,
nurodyti vieną ar kelis BPK 122 straipsnyje įtvirtintus suėmimo skyrimo
pagrindus ir motyvus. Panevėžio miesto apylinkės teismas nutartyse, kuriomis
paskirtas ir pratęstas ieškovo suėmimas, nurodė suėmimo pagrindus, neatitinkančius
BPK 121, 122 straipsnių.
3.
Bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į tai, kad Panevėžio miesto apylinkės
teismas 2003 m. gruodžio 4 d. nutartyje kaip pagrindą kasatoriui suimti taip
pat nurodė nusikalstamos veikos (kontrabandos) padarymo būdą. Kasatorius
nurodė, kad pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo 2003 m. gruodžio 12 nutartį
nusikalstamos veikos padarymo būdas yra kontrabandinio krovinio pervežimas per
valstybės sieną. Kasatorius mano, kad nusikalstamos veikos padarymo būdas yra
tipinis kontrabandos padarymo būdas, todėl jis nesusijęs su trukdymu procesui.
4.
Teismai neatsižvelgė į tai, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas 2003
m. gruodžio 4 d. nutartyje kaip pagrindą kasatoriui suimti taip pat nurodė ir
ieškovo vaidmenį padarant nusikalstamą veiką. Pagal Panevėžio miesto apylinkės
teismo 2003 m. gruodžio 12 d. nutartį ieškovo vaidmuo – krovinio iškrovimo
organizavimas. Kasatorius mano, kad tai pagal BK 24 straipsnio 6 dalį yra
padėjėjo vaidmuo, kuris yra mažiau pavojingas negu organizatoriaus ir
vykdytojo, todėl kasatorius dėl savo vaidmens negalėjo trukdyti procesui.
5.
Teismai neatkreipė dėmesio į tai, kad Panevėžio miesto apylinkės
teismas, paskirdamas kasatoriui suėmimą, neteisingai nustatė asmens laisvės
nevaržymo principo ir teisingumo principo pusiausvyrą, nes ieškovo, kaip
įtariamojo, palikimas laisvėje nesudarė sunkumų ikiteisminiam tyrimui kaip
vienam iš teisingumo įgyvendinimo etapų.
6.
Bylą nagrinėję teismai neteisingai aiškino ir taikė BPK 122 straipsnio 3
dalį, nes neatsižvelgė į tai, kad kasatoriaus suėmimą Panevėžio miesto
apylinkės teismas grindė tik įtarimu padarius kontrabandą, todėl nepagrįstai
išplėtė suėmimo instituto taikymą, pažeidė jo tikslus ir uždavinius.
7.
Teismai neatsižvelgė į tai, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas,
skirdamas ir pratęsdamas ieškovo suėmimą, kaip suėmimo pagrindą taip pat nurodė
galimybę, jog ieškovas darys naujus BPK 122 straipsnio 4 dalyje nustatytus nusikaltimus,
bet šio argumento nemotyvavo.
8.
Teismai pažeidė BPK 122 straipsnio 4 dalį, nes neatkreipė dėmesio į tai,
kad Panevėžio miesto apylinkės teismas, tvirtindamas, jog kasatorius darys
naujus nusikaltimus, nenurodė tai patvirtinančių duomenų, argumentavo tik tuo,
kad ieškovas yra teistas pagal 1961 m. BK 310 straipsnio 6 dalį. Kasatorius
pastebėjo, kad teisinėje literatūroje pagrindo suimti buvimas negali būti
konstatuotas remiantis vien faktu, jog asmuo anksčiau buvo teistas (BPK
komentaras. 1 dalis. Teisinės informacijos centras, Vilnius, 2003. P. 310).
9.
Teismai nepagrįstai atsisakė pripažinti kasatoriaus suėmimą neteisėtu,
nes tai, kad teismo nutartys, kuriomis paskirtas ir pratęstas suėmimo terminas,
neperžiūrėtos ir nepanaikintos BPK nustatyta tvarka, savaime nepanaikina visų
abejonių dėl jų teisėtumo.
10.
Teismai turėjo konstatuoti BPK 125 straipsnio 2 dalies 4 punkto
pažeidimą, nes Panevėžio miesto apylinkės teismas nutartyse dėl suėmimo ieškovui
paskyrimo ir pratęsimo nenurodė kasatoriaus palikimo laisvėje bei naujų
nusikaltimų darymo priežastinio ryšio.
11.
Bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į tai, kad Panevėžio miesto
apylinkės teismas nesiaiškino ir nenurodė, kokius kasatoriaus veiksmus jis
interpretavo kaip ėmimąsi priemonių paslėpti ar suklastoti daiktus ar
dokumentus, turinčius reikšmės bylos tyrimui, ir kokie duomenys tai patvirtina,
nors, paskirdamas ir pratęsdamas ieškovui suėmimą, rėmėsi šiuo pagrindu.
12.
Bylą nagrinėję teismai pažeidė CK 6.250 straipsnį, nes nagrinėjo ne
visas, bet tik vieną kasatoriaus neturtinės žalos formą – reputacijos
pablogėjimą, 2003 m. lapkričio 26 d. parodant siužetą per LNK. Kasatorius
teigia, kad jis, negalėdamas bendrauti su šeima, giminaičiais ir draugais,
patyrė dvasinius išgyvenimus, apribotos jo bendravimo galimybės, veiksmų ir
judėjimo laisvė. Į tai teismai neatsižvelgė. Teismai taip pat neįvertino
gyvenimo sąlygų kasatoriaus suėmimo laikotarpiu, taip pat to, kad suėmimo skyrimo
tvarkos pažeidimo faktas, kaip toks, įrodo, kad kasatorius patyrė neturtinės
žalos. Be to, teismai neteisingai pripažino, kad LNK siužeto parodymas
nepablogino kasatoriaus reputacijos.
13.
Teismai neatsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimo išaiškinimą, kad būtinumas teisingai atlyginti asmeniui valstybės pareigūnų
veiksmais padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas,
užtikrinantis atskiro asmens ir valstybės prievartos mechanizmo pusiausvyrą.
14.
Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino CK 6.249 straipsnio 1 dalį ir
Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir
atstovavimo valstybei 4 straipsnio 5 dalį, todėl nepagrįstai atsisakė
kasatoriui iš valstybės priteisti negautas pajamas. Prašomų teismo priteisti
negautų dėl neteisėto suėmimo pajamų dydis nereglamentuotas įstatymų, todėl,
kasatoriaus manymu, teismai vadovaudamiesi CK 1.8 straipsnio 1 dalyje
įtvirtinta įstatymo analogija privalėjo taikyti Žalos, atsiradusios dėl
valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei 4
straipsnio 5 dalį, kuri taikoma tada, kai valstybė sutinka atlyginti asmeniui
negautas dėl neteisėto suėmimo pajamas. Dėl to kasatorius mano, kad jo negautos
pajamos turėjo būti apskaičiuotos pagal minimalią mėnesinę algą; ją padalijant
iš 30 ir padauginant iš neteisėto suėmimo kalendorinių dienų skaičiaus.
15.
Teismai pažeidė teisingumo protingumo ir sąžiningumo principus, nes
atsisakė kasatoriui iš valstybės priteisti išlaidas, turėtas advokato pagalbai
apmokėti. Kasatorius nurodė, kad pagal BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punktą
gynėjo dalyvavimas būtinas, kai įtariamasis ar kaltinamasis yra suimtas. Taigi
asmeniui yra atimta teisė rinktis turėti advokatą ar ne, todėl, kasatoriaus
įsitikinimu, pripažinus suėmimą neteisėtu, išlaidos advokato pagalbai turi būti
atlygintos.
16.
Atsisakydami kasatoriui iš valstybės priteisti priverstines išlaidas
advokato pagalbai, teismai pažeidė Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalį, BPK 51
straipsnio 1 dalies 7 punktą, nes netaikė CK 1.8 straipsnio 2 dalyje nustatytos
teisės analogijos su Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią
nuosavybė gali būti paimama visuomenės poreikiams tik tada, kai valstybė
teisingai atlygina asmeniui už visuomenės poreikiams paimtą nuosavybę. Kasatorius
nurodė, kad tiek nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams, tiek asmens suėmimo
atveju yra apribota asmens pasirinkimo teisė, nes asmuo yra priverstas patirti neigiamų
turtinių padarinių: ekspropriacijos atveju netenka nusavinto turto, o neteisėto
suėmimo atveju yra priverstas patirti išlaidų advokato pagalbai. Ieškovas taip
pat pažymėjo, kad BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad gynėjo
dalyvavimas būtinas, tiriant ir nagrinėjant bylas, kai įtariamasis ar
kaltinamasis yra suimtas, nors Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje nustatyta,
jog įtariamajam garantuojama teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą.
Atsiliepime
į kasacinį skundą atsakovo atstovas Generalinė prokuratūra prašo kasacinį
skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime
nurodoma, kad kasatorius nepagrįstai teigia, kad bylą nagrinėję teismai
neteisingai aiškino BPK 122 straipsnio 3, 4 dalis, nepagrindė nė vieno iš BPK
122 straipsnyje nustatytų kardomosios priemonės suėmimo pagrindų buvimo.
Generalinė prokuratūra teigia, kad teismai išsamiai ištyrė ir įvertino byloje
esančius įrodymus, todėl padarė teisingas išvadas. Teismai teisingai
konstatavo, kad iš ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų buvo galima
manyti, kad ieškovas dalyvavo darant nusikalstamą veiką. Tokia aplinkybė
pagrįsta baudžiamojoje byloje esančiais liudytojų parodymų ir asmens parodymo
atpažinti pagal nuotraukas protokolais bei kitais rašytiniais įrodymais. Be to,
byloje buvo duomenų, kad su nusikalstamos veikos padarymu galėjo būti susiję
daugiau asmenų, su kuriais susisiekęs ieškovas galėjo trukdyti procesui.
Atsiliepime teigiama, kad teismai vadovavosi kasacinio teismo praktika, nes
įvertino, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas, paskirdamas ir pratęsdamas
suėmimą ieškovui, pagrindė tikėtinumą, jog kasatorius vengs ikiteisminio tyrimo
ir teismo, trukdys nustatyti tiesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 27 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje S. B. v. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra ir kt.,
byla Nr. 3K-3-150/2006; 2005 m. rugsėjo 12 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje T. L. v. Lietuvos Respublika, byla Nr. 3K-3-390/2005). Kasatorius
nepagrįstai teigia, kad nusikalstamos veikos padarymo būdas ar kasatoriaus
vaidmuo darant nusikalstamą veiką negalėjo suponuoti išvados, jog jis trukdys
procesui. Atsiliepime nurodoma, kad kasatorius bandė paveikti liudytoją, darė
jam įtaką dėl melagingų parodymų davimo ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir
dokumentų klastojimo. Generalinė prokuratūra nurodė, kad kasatorius tik
formaliai remiasi savo kaip bendrininko–padėjėjo vaidmens mažesniu pavojingumu,
nes Panevėžio miesto apylinkės teismas įvertino faktines bylos aplinkybes,
realų kasatoriaus poveikį nusikalstamos veikos eigai ir jos tyrimui. Panevėžio
miesto apylinkės teismas 2003 m. gruodžio 4 d. nutartimi skirdamas ieškovui
suėmimą atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. birželio 21
d. nutarimo Nr. 36 „Dėl teismų praktikos skiriant arba pratęsiant kardomąjį
kalinimą (suėmimą)“ išaiškinimus. Generalinės prokuratūros manymu, kasatoriaus
argumentai dėl BPK 125 straipsnio 2 dalies 4 punkto pažeidimo yra nepagrįsti,
nes Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartys dėl suėmimo ieškovui paskyrimo
ir pratęsimo buvo pagrįstos ir motyvuotos.
Atsiliepime
taip pat neigiami kasacinio skundo argumentai, susiję su turtinės ir neturtinės
žalos atlyginimu. Teismai pagrįstai nustatė, kad nėra esminės sąlygos civilinei
atsakomybei atsirasti, nes nenustatyta neteisėtų prokuroro ar teismo veiksmų.
Generalinės
prokuratūros nuomone, kasatorius nepagrįstai lygina BPK 51 straipsnio 1 dalies
7 punkte nustatytą būtiną gynėjo dalyvavimą tiriant ir nagrinėjant bylas, kai
įtariamasis ar kaltinamasis yra suimtas, ir privalomumą atlyginti gynėjo
teisinę pagalbą su nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams institutu, nes toks
institutų sugretinimas nesudaro pagrindo valstybei atlyginti žalą pagal CK
6.272 straipsnį. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodoma, kad pagal CK 6.272
straipsnį teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, jeigu procesiniai
veiksmai ir sprendimai buvo neteisėti, t. y. konstatuoti atitinkamu teismo
procesiniu sprendimu. Išteisinamajame Panevėžio apygardos teismo 2005 m.
vasario 7 d. nuosprendyje, Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartyse dėl
suėmimo paskyrimo ir suėmimo termino pratęsimo nekonstatuota, kad ieškovui
paskirtas suėmimas ir jo termino pratęsimas yra neteisėti. Panevėžio miesto
apylinkės teismas 2004 m. gegužės 11 d. nutartimi pripažino, kad Panevėžio
apygardos prokuratūros prokuroras nesilaikė BPK 127 straipsnio 3 dalyje
nustatytų pareiškimo dėl suėmimo termino pratęsimo pateikimo teisėjui terminų,
bet šioje civilinėje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai teisingai
pripažino, kad ši aplinkybė, vertinant ją su kitomis tuo metu konstatuotomis
aplinkybėmis, neturi įtakos suėmimo teisėtumui. Dėl to atsiliepime teigiama,
kad ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartys, kuriomis sankcionuotas suėmimo
termino kasatoriui pratęsimas, iš esmės yra teisėtos.
Atsiliepime į
kasacinį skundą atsakovo atstovas Teisingumo ministerija prašo kasacinį skundą
atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime
nurodoma, kad kasacinio skundo argumentai dėl Konstitucijos 31 straipsnio, BPK
51 straipsnio 1 dalies 7 punkto, 122, 125 straipsnių aiškinimo ir kardomosios
priemonės suėmimo skyrimo nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, nes susiję tik su
baudžiamosios bylos faktinių aplinkybių ir civilinėje byloje esančio įrodymų
vertinimu (CPK 353 straipsnis). Teisingumo ministerija nurodo, kad viso teismo
nutartys dėl suėmimo kasatoriui skyrimo yra argumentuotos, motyvuotos,
pagrįstos ir atitinka BPK 119, 121, 122, 127 straipsnius. Nurodytas teismo nutartis
šioje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai išnagrinėjo visos
baudžiamosios bylos kontekste (dėl suėmimo skyrimo pagrindų, trukmės,
kasatoriaus elgesio proceso metu). Atsiliepime pažymėta, kad tai, jog teismo
nurodytas galimas nusikalstamos veikos padarymo būdas pakartoja BK 199
straipsnio 1 dalyje nustatytą kontrabandos padarymo būdą, nereiškia, kad nebuvo
pagrindo įtarti kasatorių nusikaltimo padarymu. Skiriant suėmimą nesprendžiama
klausimų dėl kaltės ir galutinio veikos kvalifikavimo, bet vertinama, ar yra
pagrindas įtarti asmenį nusikaltimo padarymu ir nuspręsti, kad jis gali
trukdyti procesui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2001 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. N. v. Teisingumo ministerija, byla Nr. 3K-3-34/2001).
Nepagrįstai keldamas klausimą dėl nusikalstamos veikos padarymo būdo reikšmės
skiriant suėmimą, kasatorius, Teisingumo ministerijos nuomone, neatsižvelgia į
kasacinio teismo praktiką, suformuotą bylose dėl žalos, atsiradusios dėl
neteisėto suėmimo, atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje M. B. v. Lietuvos Respublikos teisingumo
ministerija ir kt., byla Nr. 3K-7-298/2004; 2003 m. spalio 1 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje M. B. v. Teisingumo ministerija
ir kt., byla Nr. 3K-3-895/2003). Atsiliepime nurodoma, kad bylą nagrinėję
teismai atsižvelgė į kasacinio teismo praktiką. Teisingumo ministerija teigė,
kad, sprendžiant suėmimo teisėtumo klausimą, tikrinama, ar ikiteisminio tyrimo
metu surinkta pakankamai faktinių duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog
asmuo padarė nusikaltimą. Atsakovo atstovo nuomone, nusikalstamos veikos
padarymo būdas ir kasatoriaus vaidmuo gali būti laikomi duomenimis,
patvirtinančiais, jog kasatorius galėtų pats ar per kitus asmenis paveikti
liudytojus, ekspertus, kitus įtariamuosius, kaltinamuosius ir
nukentėjusiuosius. Teisingumo ministerija tvirtina, kad nepakankamai motyvuotos
teismo nutartys dėl suėmimo paskyrimo savaime nereiškia jų neteisėtumo, nes
svarbu, jog jose būtų nurodyti suėmimo skyrimo pagrindai.
Atsiliepime
nurodoma, kad kasatorius neteisingai prašo teismo taikyti įstatymo analogiją ir
priteisti negautas pajamas, apskaičiuotas pagal Žalos, atsiradusios dėl
valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei 4
straipsnio 5 dalį. Teisingumo ministerijos teigimu, pagal CK 1.8 straipsnį
įstatymo analogija galėtų būti taikoma tik civilinės teisės normų
nereglamentuotiems teisiniams santykiams. Negautos pajamos reglamentuotos CK
6.249 straipsnio 1 dalyje, todėl, nesant pajamų, susijusių su darbo santykiais
iki suėmimo skyrimo, reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo negali būti
patenkintas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2005 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. B. v. Lietuvos valstybė, byla Nr. 3K-3-51/2005).
Atsakovo atstovo nuomone, kasacinio skundo argumentai dėl to, kad teismai
atsižvelgė ne į visus neturtinės žalos įvertinimo kriterijus, yra nepagrįsti,
nes, teismams nekonstatavus būtinos civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų
valstybės pareigūnų veiksmų, nebuvo pagrindo įvertinti šios žalos. Atsiliepime
taip pat nurodoma, kad teismai nepagrįstai atsisakė priteisti kasatoriui
išlaidas advokato pagalbai apmokėti, nes šis klausimas nereglamentuotas BPK. Be
to, BPK 51 straipsnio 3 dalyje sulaikytajam nustatyta alternatyva – galimybė
pasinaudoti valstybės garantuojama teisine pagalba, todėl neteisingas yra ieškovo
teiginys, kad pasinaudoti advokato pagalba ir dėl to patirti išlaidų buvo jo
pareiga, nustatyta įstatyme.
Teisėjų
kolegija
konstatuoja:
IV. Byloje teismų
nustatytos aplinkybės
Bylą
nagrinėję teismai nustatė, kad 2003 m. gruodžio 3 d. ieškovui pareikštas
įtarimas pagal BK 199 straipsnio 1 dalį. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2003 m. gruodžio 4 d. nutartimi jam paskirtas suėmimas dešimčiai dienų, kuris teismo 2003 m. gruodžio 12 d., 2004 m. sausio 9 d. ir 2004 m. vasario 5 d. nutartimis buvo pratęstas po
vieną mėnesį, o 2004 m. kovo 4 d. nutartimi – dvidešimčiai dienų. Iš viso
ieškovas buvo suimtas keturis mėnesius. Panevėžio apygardos teismo 2005 m. vasario 7 d. nuosprendžiu ieškovas buvo išteisintas, pripažįstant, kad jis nepadarė
inkriminuojamos veikos. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2004 m. gegužės 11 d. nutartimi patenkintas ieškovo atstovo advokato skundas dėl prokuroro veiksmais
padarytų BPK 127 straipsnio 3 dalies pažeidimų, t. y. nesilaikyta terminų pareiškimams
dėl suėmimo pratęsimo teismui pateikti.
V. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Kasaciniame
skunde ir atsiliepimuose į jį keliami materialiosios teisės normos,
reglamentuojančios deliktinę civilinę atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl
neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, aiškinimo ir taikymo
klausimai (CK 6.272 straipsnio 1, 3 dalys). Kasatoriaus pateiktus argumentus
galima suskirstyti į dvi grupes. Pirma, argumentai, susiję su ikiteisminio
tyrimo teisėjo nutarčių, kuriomis paskirtas suėmimas ir pratęstas jo terminas,
pagrįstumu (1–11 kasacinio skundo argumentai). Jais iš esmės motyvuojamas
neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teisėjo neteisėtų
veiksmų, kaip civilinės atsakomybės privalomos sąlygos, buvimas. Antra,
argumentai, kuriais įrodinėjamas kasatoriaus patirtos turtinės ir neturtinės
žalos, kaip civilinės atsakomybės kitos privalomos sąlygos, faktas ir dydis
(11–16 kasacinio skundo argumentai). Pirmiausia teisėjų kolegija pasisako dėl
kasatoriaus argumentų, susijusių su neteisėtais veiksmais, nes tik pripažinus
esant šią objektyviosios deliktinės civilinės atsakomybės privalomą sąlygą,
galima nustatinėti kitas, taip pat ir žalą (CK 6.246, 6.247, 6.249, 6.250,
6.272 straipsniai).
Nustatyti
neteisėtų veiksmų padarymo faktą yra fakto klausimas, bet materialiosios teisės
normų taikymas, pagal jas kvalifikuojant neteisėtus veiksmus, yra teisės
klausimas. Dėl to, atsižvelgdama į bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribas ir
remdamasi žemesniųjų instancijų teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis,
teisėjų kolegija patikrina, ar bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino CK 6.272
straipsnio 1 dalį, pagal ją nekvalifikuodami ikiteisminio tyrimo teisėjo
veiksmų ir nepripažindami jų neteisėtais (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Asmens teisė
į laisvę reglamentuota Konstitucijos 20 straipsnyje, CK 2.26 straipsnyje, 1995
m. balandžio 27 d. įstatymu Nr. I–865 ratifikuotoje Žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, kuri yra tiesiogiai taikomas teisės
aktas. Sprendžiant ginčo klausimus nagrinėjamoje byloje, Konvencijos nuostatos
aiškinamos ir taikomos remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (Konvencijos
19, 32 straipsniai; taip pat žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. gegužės 13 d. nutartį,
priimtą civilinėje byloje M. B. v. Teisingumo ministerija
ir kt., byla Nr. 3K-7-298/2004; 2007 m. gegužės 8 d. nutartį, priimtą
civilinėje byloje R. M. v. Lietuvos valstybė, byla Nr. 3K-3-196/2007). Ieškinyje
kasatorius nurodė, kad pažeisti Konvencijos 5 ir 6 straipsniai, nes jis buvo
nepagrįstai suimtas, apkaltinas ir pažeista jo teisė į greitą ir teisingą bylos
išnagrinėjimą. Kasaciniame skunde nurodoma, kad buvo pažeistas Konvencijos 5
straipsnio 1 dalies c punktas, nes ieškovo laisvė atimta neteisėtai suėmus,
nepagrįstai įtariant padarius nusikaltimą ir manant, jog būtina užkirsti kelią naujiems
nusikaltimams padaryti. Kasaciniame skunde nekeliamas Konvencijos 6 straipsnio
pažeidimo klausimas, todėl teisėjų kolegija jo nenagrinėja (CPK 353 straipsnio
1 dalis). Kasatorius, teigdamas, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir
teisėjo veiksmai yra neteisėti, remiasi BPK normomis, reglamentuojančiomis
suėmimo skyrimo pagrindus, sąlygas ir tvarką (BPK 121–125 straipsniai). Taigi kasatorius
iš esmės nurodo, kad suėmimas jam paskirtas nepagrįstai.
Teisėjų
kolegija nesutinka su kasacinio skundo argumentais dėl suėmimo nepagrįstumo ir
todėl atmeta kasacinį skundą kaip teisiškai nepagrįstą dėl tokių priežasčių. Pirmiausia
teisėjų kolegija nurodo, kad bylą nagrinėję teismai teisingai vadovavosi
kasacinio teismo praktika, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime
nereiškia iki tol buvusių baudžiamųjų procesinių sprendimų neteisėtumo, jeigu
jie buvo priimti laikantis proceso teisės normų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. sausio 29 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje P. N. v. Teisingumo ministerija,
byla Nr. 3K-3-34/2004, ir kt.). Dėl to teismai padarė pagrįstas
išvadas, kad svarbu, jog suėmimu (t. y. laisvės apribojimu) nebūtų padaryta savavališkų
valstybės institucijos pareigūnų veiksmų ir piktnaudžiavimo teise, ir kad
suėmimo faktas savaime nesuteikia ieškovui teisės reikalauti žalos atlyginimo.
Pasisakydamas
dėl suėmimo ir jo termino pagrįstumo, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra
nurodęs, kad įvertinti, ar sprendimui dėl suėmimo priimti buvo pateikta
pakankamai įrodymų, pirmiausia turi nacionalinės valdžios institucijos, būtent
teismai (žr. 1999 m. kovo 2 d. sprendimą dėl priimtinumo Graužinis v.
Lietuva, pareiškimo Nr. 37975/97 (žr. Graužinis v. Lithuania decission of 2
March 1999, no. 37975/97). Taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismas
pripažįsta, kad suėmimo pagrindas yra pagrįstas įtarimas, kuris suprantamas kaip
esantys (paaiškėję) faktai ar informacija, kurie pakankami objektyviam
stebėtojui susidaryti nuomonę, jog įtariamasis gali būti padaręs nusikalstamą
veiką (žr. 1994 m. spalio 28 d. sprendimą Murray v. Jungtinė Karalystė, Nr.
14310/88 (Murray v. The United Kingdom judgement of 28 October 1994, no.
14310/88). Vis dėlto, besitęsiant suėmimui, tik pagrįsto įtarimo
griežčiausiai procesinės prievartos priemonei taikyti nepakanka, nes turi būti
kiti pagrindai suėmimui taikyti. Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs,
kad suėmimo ir jo termino pagrindai turi būti reikšmingi ir pakankami, bet ne bendri
ir abstraktūs (žr. 1991 m. gruodžio 12 d. sprendimas byloje Clooth v.
Belgija, pareiškimo Nr. 12718/87 (Clooth v. Belgium judgement of 12 December
1991 no. 12718/87; 2007 m. balandžio 12 d. sprendimas dėl priimtinumo Morkūnas
v. Lietuva, pareiškimo Nr. 29798/02 (Morkūnas v. Lithuania decision of 12 April
2007, no. 29798/02). Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c punktas turi būti
aiškinamas kartu su 5 straipsnio 3 dalimi, su kuria sudaro bendrą visumą (žr. 2003
m. liepos 24 d. sprendimą Smirnova v. Rusija, pareiškimų Nr. 46133/99 ir
Nr.48183/99 (Smirnova v. Russia judgement of 24 july 2003, no. 46133/99;
48183/99). Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuoti šie esminiai
keturi reikšmingi ir pakankami suėmimo pagrindai: kai įtariamasis gali neatvykti
į teismą, kai, būdamas laisvas, gali trukdyti teisingumui vykdyti, kai gali
padaryti naujų nusikaltimų arba pažeisti viešąją tvarką (žr. 2005 m. spalio
4 d. sprendimas Becciev v. Moldova, pareiškimo Nr. 9190/03 (Becciev v. Moldova
judgement of 4 october 2005, no. 9190/2003). Skirdamas suėmimą ir jį
pratęsdamas, teismas turi įvertinti kiekvienos bylos konkrečias aplinkybes, apsvarstyti
visus argumentus už ir prieš asmens laisvės apribojimą bei suimti asmenį ar
pratęsti suėmimo terminą tik įsitikinęs, kad tai būtina viešajam interesui
apsaugoti (žr. sprendimą Morkūnas v. Lietuva). Teismas turi taip pat
išsiaiškinti, ar kompetentingos nacionalinės institucijos parodė „ypatingą
stropumą“ organizuodamos procesą (žr. sprendimą Smirnova v. Rusija).
Bylą
nagrinėję teismai, įvertinę pridėtos baudžiamosios bylos duomenis, nustatė, kad
ieškovui suėmimas paskirtas ir suėmimo terminas pratęstas ikiteisminio tyrimo
teisėjo nutartimis. Tai atitinka pirmiau nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo
formuojamą praktiką. Byloje nustatyta, kad, atliekant ikiteisminio tyrimo
veiksmus, buvo surinkta duomenų apie tai, jog ieškovas vykdė kontrabandinio
krovinio iškrovimo–pakrovimo darbus, juos organizavo (liudytojų parodymai apie
saldainių iškrovimą ir pakrovimą sandėliuose, asmens parodymo atpažinti pagal
jo nuotrauką protokolai). Ieškovas įtartas padaręs sunkų nusikaltimą
(kontrabandą). Remdamiesi nurodytais duomenis pirmosios ir apeliacinės instancijų
teismai padarė išvadą, kad įtarimas dėl ieškovo dalyvavimo, padarant
nusikalstamą veiką, buvo pagrįstas. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytą Europos
Žmogaus Teisių Teismo praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ši teismų
išvada yra pagrįsta, nes apie kasatorių surinkta informacija buvo pakankama
objektyviam stebėtojui susidaryti nuomonę, jog įtariamasis galėjo padaryti
nusikaltimą. Toks pagrįstas įtarimas taip pat atitiko kardomųjų priemonių
skyrimo bendrąją nuostatą, įtvirtintą BPK 121 straipsnio 1 dalyje. Be to,
pažymėtina, kad kontrabanda yra specifinis nusikaltimas, padaromas dalyvaujant
dažnai keliems asmenims, kurie pasiskirsto vaidmenimis, veikia ne vienu metu ir
skirtingose vietose. Dėl to teisėjų kolegija nurodo, kad, suimant ieškovą, kuriam
buvo inkriminuojama kontrabanda, pakako pateikti pakankamai įtarimą
pagrindžiančių duomenų.
Nagrinėjamoje
byloje teismai nustatė, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo 2003 m. gruodžio 4 d.
nutartimi paskiriant kasatoriui suėmimą, buvo svarstyti argumentai tiek asmens
paleidimo, tiek suėmimo naudai (pridėta baudžiamoji byla Nr. 04-01-502-03; T.
4; b. l. 208). Teismas atsižvelgė į tai, kad kasatorius turi nuolatinius
gyvenamąją vietą, pragyvenimo šaltinį, yra registruotas darbo biržoje, taip pat
į tai, jog ieškovas nesislėps nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų. Nepaisant to,
teismas suteikė prioritetą viešajam interesui ir apribojo ieškovo laisvę
(paskyrė suėmimą), nes atsižvelgė ne tik į tai, kad kasatorius įtartas padaręs
sunkų nusikaltimą (kontrabandą), bet ir atkreipė dėmesį į jo ankstesnį teistumą
(ieškovas teistas už sunkų nusikaltimą pagal 1961 m. BK 310 straipsnio 6 dalį –
nedenatūruoto etilo alkoholio laikymas, pardavimas ar kitoks realizavimas
dideliais kiekiais), inkriminuojamo nusikaltimo pobūdį, motyvą ir padarymo
būdą. Dėl to teismas manė, kad ieškovas gali daryti naujus nusikaltimus,
trukdyti procesui susisiekdamas su kitais asmenimis, kurie gali būti susiję su
inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymu. Dėl to teisėjų kolegija kaip
teisiškai nepagrįstus atmeta pirmąjį, penktąjį ir šeštąjį kasacinio skundo
argumentus, kad kasatorius suimtas, remiantis vien asmens įtarimu, nenurodant
kitų suėmimo skyrimo pagrindų ir neteisingai nustačius asmens laisvės nevaržymo
ir teisingumo principų pusiausvyrą (BPK 121, 122 straipsniai, 125 straipsnio 2
dalies 4 punktas). Pažymėtina, kad šiuos argumentus kasatorius paneigia kitais
kasacinio skundo argumentais, kuriuose tvirtinama, jog teismas, nurodydamas
suėmimo pagrindus, nepateikė tų pagrindų motyvų, neturėjo atsižvelgti į
kontrabandos padarymo būdą, kasatoriaus vaidmenį, nemotyvavo, kodėl mano, jog
ieškovas darys naujus nusikaltimus ir trukdys tyrimui (žr. 2–4, 7, 8, 10 ir 11
kasacinio skundo argumentus).
Kasatorius nurodo,
kad, vertindami prokuroro ir ikiteisminio tyrimo teisėjo veiksmų teisėtumą, bylą
nagrinėję teismai neatsižvelgė į tai, kad ikiteisminio tyrimo nutartyse,
kuriomis paskirtas suėmimas ir pratęstas jo terminas, nurodyti suėmimo
pagrindai yra nemotyvuoti, nes teismas rėmėsi, nors negalėjo remtis
kontrabandos padarymo būdu, ieškovo vaidmeniu, nenurodė duomenų,
patvirtinančių, kad ieškovas darys naujus nusikaltimus, taip pat jų darymo ir
įtariamojo palikimo laisvėje priežastinio ryšio bei kasatoriaus veiksmų, kurie
galėtų trukdyti tirti bylą (2–4, 7, 8, 10 ir 11 kasacinio skundo argumentai).
Teisėjų kolegija nurodo, kad šiais argumentais kasatorius iš esmės įrodinėja,
kad jo suėmimo pagrindai buvo bendri ir abstraktūs, bet ne reikšmingi ir
pakankami. Teisėjų kolegija su šiais kasacinio skundo argumentais taip pat nesutinka,
nes jie yra teisiškai nepagrįsti. Iš pirmiau nurodytų duomenų matyti, kad, skirdamas
ir pratęsdamas suėmimą, teismas atsižvelgė į kontrabandos tyrimo sudėtingumą,
kasatoriaus asmenybę, jo elgesį ikiteisminio tyrimo metu. Pirmosios instancijos
teismas šias aplinkybes nustatė, išsamiai išnagrinėjo ir pripažino svarbiomis
ir reikšmingomis suėmimui skirti ir jo terminui pratęsti. Tai taip pat
patvirtina Panevėžio apygardos teismo 2003 m. gruodžio 18 d. nutartyje,
priimtoje baudžiamojoje byloje ieškovui pasinaudojus apeliacijos teise ir
apskundus vieną iš ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarčių dėl suėmimo, nustatyti
duomenys ir pateikti teismo motyvai, pagrindžiantys suėmimo pagrįstumą: ieškovas
kliudė nustatyti tiesą, klaidino nusikaltimą tyrusius pareigūnus, užvilkino
procesą, sukliudė operatyviai išaiškinti nusikaltimą, tiesiogiai bandė paveikti
liudytojus, duoti melagingus parodymus, klastoti dokumentus (baudžiamojo byla
Nr. 04-01-502-03; T. 4; b. l. 226).
Būtina
pažymėti, kad nagrinėjamoje byloje vadovaudamiesi pirmiau nurodytais
principais, kuriuos suformavo Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas
Konvencijos 5 straipsnio 3 dalį, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų
teismai nuodugniai įvertino baudžiamojo proceso organizavimą ir trukmę ieškovo
suėmimo metu. Teismai atsižvelgė į įtariamųjų skaičių, atliktus tyrimo veiksmus
(byloje įtarimai pareikšti dar keturiems asmenims), kitas aplinkybes; ieškovui
būnant suimtam, tiek dėl jo, tiek dėl kitų įtariamųjų buvo atlikinėjami procesiniai
veiksmai; apklausiami įtariamieji, atliekamas parodymų patikrinimas vietoje,
parodymai atpažinti; taip pat įtariamieji buvo Latvijos Respublikos piliečiai.
Dėl to teismai padarė teisingą išvadą, kad procesas buvo organizuotas tinkamai,
ir ieškovo suėmimas, trukęs keturis mėnesius, nebuvo nepateisinamai ilgas. Taigi
teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų
vieninga išvada, jog kasatorius buvo suimtas pagrįstai, yra teisinga, nes šią
procesinės prievartos priemonę skyręs teismas rėmėsi tokiais suėmimo skyrimo
pagrindais, kurie atitinka Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c punktą, 3 dalį ir
BPK 121, 122 straipsnius. Darytina išvada, kad kasatoriaus suėmimas buvo
teisėtas tiek nacionalinės teisės, tiek Konvencijos požiūriu.
Kasatorius
nurodo, kad tai, jog teismo nutartys dėl suėmimo paskyrimo ir jo pratęsimo
neperžiūrėtos ir nepanaikintos BPK nustatyta tvarka, nepanaikina abejonių dėl
jų teisėtumo (penktasis kasacinio skundo argumentas). Teisėjų kolegija nurodo,
kad aukštesniojo teismo neperžiūrėtos teismo nutartys dėl suėmimo nuo jų
įsiteisėjimo laikomos teisėtomis, todėl jų teisėtumas civilinėje byloje dėl
suėmimu padarytos žalos atlyginimo gali būti paneigtas jas įvertinus atsižvelgiant
į visas specifines konkrečios bylos aplinkybes. Taip pat atkreiptinas dėmesys į
tai, kad ir pagal Konvenciją kompetentingoms nacionalinėms institucijoms
suteikiamos galimybės ištaisyti tariamą pažeidimą. Dėl to nustatyta Konvencijos
pažeidimu besiskundžiančio asmens pareiga prieš kreipiantis į Europos Žmogaus Teisių
Teismą išnaudoti nacionalines veiksmingas teisinės gynybos priemones
(Konvencijos 35 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje tai, kad kasatorius
nepasinaudojo savo teise baudžiamojo proceso tvarka skųsti teismo nutartis dėl
suėmimo, turėtų būti vertinama kaip ne visų gynybos priemonių išnaudojimas, o
tai yra viena iš aplinkybių, kuri kartu su kitomis šioje byloje nustatytomis
konkrečiomis aplinkybėmis sudaro pagrindą patvirtinti nurodytų teismo nutarčių
teisėtumą. Bylą nagrinėję teismai teismo nutartis dėl suėmimo įvertino
atsižvelgdami į visas nagrinėjamos bylos aplinkybes, todėl jų išvados dėl
teismo nutarčių teisėtumo yra teisingos.
Dėl šių
priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės
instancijų teismai tinkamai aiškino Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c punktą,
3 dalį, CK 6.246 straipsnį, 6.272 straipsnį, BPK 121–122 straipsnius,
vadovavosi Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotais suėmimo teisėtumo
nustatymo kriterijais, į kuriuos turi atsižvelgti nacionaliniai teismai,
nagrinėjantys bylas dėl neteisėtu suėmimu padarytos žalos atlyginimo (žr. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 1
d. nutartį, priimtą civilinėje byloje M. B. v. Teisingumo
ministerija ir kt., byla Nr. 3K-3-895/2003, ir kt.), todėl pagrįstai atsisakė
pripažinti neteisėtais ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teisėjo
veiksmų, susijusių su kasatoriaus suėmimu, veiksmus. Nenustačius neteisėtų
veiksmų, kaip CK 6.272 straipsnyje įtvirtintos deliktinės civilinės atsakomybės
sąlygos, nėra prasmės nustatinėti kitos civilinės atsakomybės sąlygos –
ieškovui padarytos žalos. Dėl to teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio
skundo argumentų, kurie susiję su žalos padarymo fakto ir konkretaus dydžio
nustatymu. Be to, žalos dydžio nustatymas yra fakto klausimas, dėl kurio
kasacinis teismas neturi pasisakyti, nes priešingu atveju pažeistų bylos
nagrinėjimo kasacine tvarka ribas (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Išanalizavusi
kasacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad jie nepatvirtina
pagrindų, kuriems esant būtų galima panaikinti pirmosios ir apeliacinės
instancijų teismų procesinius sprendimus, todėl jie paliekami galioti.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio
23 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja
nuo priėmimo dienos.
|
Teisėjai
|
Zigmas Levickis
|
|
|
Egidijus Laužikas
|
|
|
Aloyzas Marčiulionis
|