Civilinė byla Nr. e2S-2041-653/2016

Teisminio proceso Nr. 2-52-3-02324-2016-2

                                                                                                  Procesinio dokumento kategorija: 3.3.2.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2016 m. spalio 17 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jelena Šiškina, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi apeliantų atsakovų D. B. ir M. G. atskiruosius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 7 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Kyoto LT“ ieškinį atsakovams D. B. ir M. G. dėl 16 544,78 Eur žalos atlyginimo, 5,00 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo solidariai iš atsakovų,

nustatė:

I.Ginčo esmė

1. Ieškovas UAB „Kyoto LT“ pareiškė ieškinį atsakovams D. B. ir M. G. dėl 16 544,78 Eur žalos atlyginimo, 5,00 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
2. Taip pat ieškovas prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovams priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą bei turtines teises, esančias pas atsakovus ir/ar pas trečiuosius asmenis bei atsakovų pinigines lėšas, esančias atsakovų sąskaitose, ir/ar kituose bankuose ir/ar kredito įstaigose 16 544,78 Eur sumai. Prašymui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįsti nurodė, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių gali pasunkėti ar tapti neįmanomu teismo sprendimo vykdymas, nes atsakovai, žinodami galimo teismo sprendimo priteisti žalos (nuostolių) atlyginimą įmonės naudai pasekmes, gali iki teismo sprendimo perleisti savo turtą ir turtines teises tretiesiems asmenims.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. birželio 7 d. nutartimi pareiškėjo prašymą tenkino, taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo atsakovų nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o jo nesant arba esant nepakankamai, turtines teises ir pinigines lėšas, priklausančias atsakovams ir esančias pas atsakovus arba trečiuosius asmenis, 16 544,78 Eur sumai, uždraudžiant areštuotą turtą parduoti, įkeisti, išnuomoti ar kitokiu būdu perleisti tretiesiems asmenims, bet leidžiant iš jo atsiskaityti su ieškovu. Teismas vertino pareikšto turtinio reikalavimo dydį, aplinkybę, jog atsakovai yra fiziniai asmenys, bylos pobūdį (ieškinys pareikštas siekiant apginti bankrutuojančios įmonės interesus) ir konstatavo, kad yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes jų nesiėmus teismo sprendimas vykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomu.

3. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

4. Atsakovo D. B. atstovė ir atsakovas M. G. pateikė atskiruosius skundus (b.l. 3-4, 6-7), kuriais prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 7 d. nutartį ir panaikinti atsakovų atžvilgiu taikytą laikinąją apsaugos priemonę.
5. Atsakovo D. B. atstovė nurodė, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog ieškinys D. B. atžvilgiu yra nepagrįstas bei neparemtas jokiais įrodymais. D. B. Ieškovo direktoriumi buvo iki 2014-09-01. Sandoriai, iš kurių Ieškovas kildina reikalavimą Atsakovams, buvo sudaryti 2014-09-11, 2015-01-12, 2014-11-26, t.y. kai D. B. jau nebebuvo Ieškovo vadovu ir jokių sprendimų dėl minėtų sandorių sudarymo nepriiminėjo. D. B. nebuvo ir Įmonės akcininku, galėjusiu turėti įtakos Įmonės sprendimams sudaryti ginčo sandorius, nes jam priklausė tik 22 procentai Įmonės akcijų.
6. Teigė, jog Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jo ieškinio argumentą, kad „Administratoriui tapo žinoma, kad faktiškai Įmonės vadovo pareigas ir po 2014-09-01 ėjo atsakovas D. B.“, ieškovas ir negali pateikti atitinkamų įrodymų, nes D. B. Ieškovo veikloje po 2014-09-01 atleidimo iš direktoriaus pareigų nedalyvavo. Vienintelis sandoris, apie kurį D. B. žinojo ir su kuriuo buvo susijęs – tai krovininio automobilio „Mercedes Benz“, kuriuo buvo vežiojama Ieškovo technika, 2015-01-12 pardavimas Ieškovui už 580 EUR. Šio sandorio suma ir neva tokiu sandoriu Ieškovui padaryta žala yra per maža tam, kad būtų taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Ieškinys D. B. pareikštas kaip faktiniam Ieškovo vadovui ginčo sandorių sudarymo metu, o ne kaip Ieškovo akcininkui, turėjusiam 22 proc. Ieškovo akcijų. Ieškinys yra niekuo nepagrįstas, neįrodytas, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo atmesti Ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo D. B. atžvilgiu kaip prima facie nepagrįstą.
7. Atsakovas M. G. atskirajame skunde nurodė, jog aplinkybė, kad jis yra galimai atsakingas už įmonei padarytą žalą, nesudaro pagrindo teigti, kad yra grėsmė, nes byloje yra tik ieškovo nurodytos aplinkybės dėl žalos, tačiau nėra žinomi M. G. argumentai dėl ieškinio pagrįstumo. Ieškovas savo prašymo negrindė jokiomis aplinkybėmis ir duomenimis, tik formaliai nurodė, kad yra grėsmė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nors teismas laiko, kad ginčas yra dėl pakankamai didelės sumos, tačiau šis faktas pats savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių M. G. sunkią finansinę padėtį, duomenų apie nemokumą arba kitų įrodymų, patvirtinančių grėsmę, kad būtų nevykdytas teismo sprendimo. Be to, taip pat nėra objektyvių duomenų, leidžiančių spręsti, kad nuo įmonės bankroto bylos iškėlimo M. G. konkrečių veiksmų ir tyčia blogino savo turtinę padėtį, turimą turtą perleidinėjo tretiesiems asmenims, tokiu būdu sunkindamas ieškovui galimybę patenkinti finansinius reikalavimus.
8. Atsiliepimu į atskiruosius skundus BUAB „Kyoto LT“ bankroto administratorė prašo atmesti atsakovų atskiruosius skundus ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, jog teismas, 2016-06-07 nutartimi taikęs laikinąsias apsaugos priemones atsakovų atžvilgiu, neturėjo pareigos vertinti su ieškiniu pateiktų įrodymų ir teisinių argumentų viseto. Teismas įvertino, kad ieškovas nereiškia akivaizdžiai nepagrįsto ieškinio (ieškinys reiškiamas faktiniam ir juridiniam įmonės vadovams dėl įmonės nemokumo akivaizdoje sudarytais sandoriais įmonei padarytos žalos atlyginimo), toks įmonės pažeistų teisių gynimo būdas yra leistinas ir nėra neįmanomas, ieškinys pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis. Atsakovų keliamas argumentas, neva teismas, spręsdamas ieškovo reikalavimo taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkinimo klausimą, turėjo pareigą spręsti reikalavimo priteisti žalos (nuostolių) atlyginimą, yra nepagrįstas ir šiuo pagrindu atsakovų reikalavimas panaikinti laikinąsias apsaugos priemones atmestinas. Be to ieškovas neturi jokių teisinių priemonių tikrinti atsakovo – fizinio asmens turtinę ir finansinę situaciją.

4. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Vadovaujantis CPK 320 str., 338 str., apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmos instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų.
10. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria ieškovo prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės, yra pagrįsta ir teisėta.
11. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad siekiant teisingai išspręsti klausimą, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas taikė ar netaikė laikinąsias apsaugos priemones, reikia atsižvelgti į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, tikslus, pareikštų reikalavimų pobūdį, šalių teisinį statusą, jų turtinę padėtį. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad civilinio proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
12. Kaip matyti iš atsakovo D. B. atskirojo skundo argumentų, atsakovas nesutikimą su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu grindžia iš esmės tuo, jog pats ieškinys nėra pagrįstas ir neparemtas įrodymais. Pažymėtina, jog teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas negalės būti tenkinamas teismo dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1072-186/2016).
13. Apeliantas, neigdamas ieškovo nurodomos žalos padarymą, įrodinėja, kad sandorių, iš kurių Ieškovas kildina reikalavimą Atsakovams, sudarymo metu D. B. jau nebebuvo Ieškovo vadovu, jokių sprendimų dėl minėtų sandorių sudarymo nepriiminėjo ir kaip įmonės akcininkas neturėjo įtakos sprendimų priėmimui. Tačiau, atsižvelgiant į pirmiau nurodytą teismų praktiką, akivaizdu, kad civilinės atsakomybės būtinųjų sąlygų konstatavimas (be kita ko, ir vertinimas, kokias pareigas atsakovas turėjo, kokias pareigas atliko arba kurių neatliko) yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, t. y. nagrinėjant ieškovo ieškinį iš esmės turi būti aiškinamasi, ar ieškovo nurodytų argumentų (aplinkybių) ir jiems patvirtinti pateiktų įrodymų pakanka atsakovui taikyti civilinę atsakomybę. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje apelianto nurodyti argumentai nesudaro pagrindo spręsti, kad ieškinys jo atžvilgiu yra akivaizdžiai nepagrįstas ir negalėtų būti tenkinamas.
14. Iš atsakovo M. G. atskirojo skundo argumentų matyti, jog atsakovas nesutikimą su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu grindžia iš esmės tuo, jog ieškovas neįrodė realios grėsmės, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
15. Teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika yra antra būtina sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantu, kad didelė ieškinio suma nėra besąlyginis pagrindas visais atvejais taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Prezumpcija, jog didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti, kadangi kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovų finansines galimybes, t. y. ar jiems ši ieškinio suma, palyginus ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, gaunamomis pajamomis, taip pat atsakovų įsipareigojimais, yra didelė.
16. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismui nusprendus taikyti laikinąsias apsaugos priemones, būtent atsakovams tenka pareiga įrodyti, kad grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui neegzistuoja, jų turtinė padėtis eliminuoja grėsmę dėl būsimo teismo sprendimo neįvykdymo (CPK 12, 178 str.). Apeliantas M. G. įrodymų, kurie teismui leistų susidaryti pakankamai pagrįstą nuomonę apie jo gerą turtinę padėtį, nepateikė. Tam, kad teismas galėtų spręsti, jog nėra rizikos būsimo tikėtina ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui, teismui turėtų būti pateikta įrodymų, pagrindžiančių apelianto finansinę padėtį, visuma, t. y. duomenys apie apelianto gaunamas pajamas, jo vardu registruotą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, jam taikomus disponavimo apribojimus, apeliantui suteiktus kreditus ir jų mokėjimo tvarką, duomenis apie atsakovo vardu bankuose ir kitose finansų įstaigose esančias lėšas. Nesant tokių duomenų, grėsmė būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui nepaneigta. Pažymėtina ir tai, kad ieškinys yra grindžiamas nesąžiningais atsakovų veiksmais, be kita ko nurodant, kad apeliantų vadovavimo bendrovei laikotarpiu buvo sudaromi įmonei nenaudingi sandoriai, neteisėtai paskirstytos už turto pardavimą gautos lėšos ir dėl to įmonės kreditoriai, kurie turėjo pirmenybinę teisę į savo reikalavimų tenkinimą, negavo bent dalinio prievolės įvykdymo ir patyrė žalą. Kadangi įmonės visiems kreditoriams skirstytina lėšų suma sumažinta, ši suma laikytina įmonei padarytos žalos dydžiu. Tai leidžia daryti prielaidą, kad egzistuoja grėsmė, jog būsimas teismo sprendimas šioje byloje gali būti neįvykdytas arba jo įvykdymas gali pasunkėti.
17. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad atskirųjų skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų sąlygų, būtinų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, todėl apeliantų skundai atmetami, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalimi, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                                                 Jelena Šiškina