Administracinė byla Nr. eA-2983-556/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02763-2018-2

Procesinio sprendimo kategorija 21.2

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. G. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl tarnybinės nuobaudos panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1.       Pareiškėja L. G. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu į teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – ir atsakovas, Generalinė prokuratūra) 2018 m. liepos 19 d. įsakymą Nr. P-387 „Dėl tarnybinės nuobaudos (duomenys neskelbtini) prokurorei L. G. skyrimo“ (toliau – ir Įsakymas); 2) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Pareiškėja paaiškino, kad ji šiuo metu dirba (duomenys neskelbtini) prokurore. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2018 m. sausio 25 d. sprendimu buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas dėl pareiškėjos veiksmų baudžiamojoje byloje. 2018 m. vasario 1 d. pareiškėjai buvo įteiktas pranešimas apie galimai padarytą tarnybinį pažeidimą Nr. 17.9-2111. Prokurorė O. Z., baigusi tarnybinį patikrinimą, 2018 m. vasario 19 d. surašė tarnybinio patikrinimo išvadą, kurioje pasiūlė pripažinti, jog pareiškėja padarė tarnybinį pažeidimą, tačiau neskirti tarnybinės nuobaudos. Šiai išvadai Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras nepritarė ir 2018 m. vasario 20 d. pavedė atlikti papildomą tarnybinį patikrinimą dėl pareiškėjos veiksmų baudžiamojoje byloje. 2018 m. kovo 20 d. pareiškėjai buvo įteiktas tos pačios dienos pranešimas apie galimai padarytą tarnybinį pažeidimą Nr. 17.9-4824 (toliau – ir Pranešimas). 2018 m. kovo 26 d. pareiškėja atsakovui pateikė paaiškinimą dėl galimai padaryto tarnybinio nusižengimo ir pažymėjo, kad jokio tarnybinio nusižengimo nepadarė, teisės aktų reikalavimų nepažeidė. 2018 m. liepos 16 d. buvo priimta tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada Nr. 17/9-10322 (toliau – ir Išvada), kurioje nurodyta, jog: 1) palaikydama valstybinį kaltinimą Vilniaus apygardos teisme baudžiamojoje byloje Nr. 1A-90-518/2018, 2017 m. rugsėjo 20 d. baigiamojoje kalboje siūlydama teismui pripažinti M. Š. kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 183 straipsnio 2 dalį, nesant pareikšto civilinio ieškinio, nenurodė ir nepasiūlė teismui taikyti imperatyvių BK 72 straipsnio 2 ir 5 dalių nuostatų ir išieškoti iš kaltininko M. Š. konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą – 67 192,10 Eur (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 9 d. nuosprendžiu nustatyta pasisavinto turto suma 66 902,51 Eur); 2) 2017 m. rugsėjo 20 d. baigiamojoje kalboje Vilniaus apygardos teismui pasiūliusi paskirti M. Š. 3 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmę už svetimo turto pasisavinimą, jos vykdymą atidedant, tačiau teismui 2017 m. spalio 11 d. nuosprendžiu paskyrus M. Š. švelnesnę kitos rūšies negu BK 183 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta bausmę – baudą, apeliacine tvarka šiuo nuosprendžio neapskundė, nors tokio savo sprendimo teismas nemotyvavo ir nesusiejo su BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis bei teismų praktika. 2018 m. liepos 23 d. pareiškėja buvo supažindinta su Įsakymu, kuriuo pripažinta, kad pareiškėja padarė tarnybinį pažeidimą ir jai skirta tarnybinė nuobauda – pastaba.

3.       Pareiškėja pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2016 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. 1-181 patvirtintų Tarnybinio patikrinimo atlikimo ir tarnybinės atsakomybės taikymo prokurorams nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 5 punktas numato, kad tarnybinės nuobaudos skyrimo pagrindas – prokuroro padarytas tarnybinis pažeidimas. Tarnybinio pažeidimo sudėtį sudaro priešingas teisei veikimas ar neveikimas, kaltė, neigiami padariniai, priežastinis ryšys tarp prokuroro neteisėto veikimo ar neveikimo ir neigiamų padarinių. Pareiškėjos nuomone, šiuo atveju jai tarnybinė nuobauda – pastaba, yra paskirta nepagrįstai, nes neegzistuoja visi būtini tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, t. y. nėra nustatyti neteisėti pareiškėjos veiksmai ar neveikimas, pareiškėjos kaltė ir priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių, o ir nurodytos neva atsiradusios neigiamos pasekmės yra deklaratyvaus pobūdžio.

4.       Dėl neprašymo konfiskuoti kaltinamojo M. Š. turtą pareiškėja nurodė, kad atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje nebuvo surastas ar paimtas joks įtariamojo M. Š. turtas, nebuvo apribotos įtariamojo teisės į jokį turtą, todėl pareiškėjai nesuprantama, kokiu būdu ji, neprašydama teismo konfiskuoti kaltinamojo M. Š. turto, galėjo pažeisti BK 72 straipsnio 3 dalies nuostatas. Be to, 2018 m. vasario 1 d. pranešime apie galimai padarytą tarnybinį pažeidimą pareiškėja nebuvo kaltinama pažeidusi BK 72 straipsnio 3 dalį, toks pažeidimas nebuvo konstatuotas ir Išvadoje. Atsakovo tvirtinimas, kad dėl padaryto tarnybinio pažeidimo atsirado realūs neigiami padariniai – valstybė prarado teisę pretenduoti į konfiskuotą M. Š. nusikalstama veika įgytą turtą, yra nepagrįstas, nes joks teisės aktas imperatyvai neįpareigoja pareiškėjos prašyti konfiskuoti M. Š. turtą. Tarp pareiškėjos veiksmų (nepateikto prašymo konfiskuoti M. Š. turtą) ir atsiradusių neigiamų padarinių (valstybė prarado teisę pretenduoti į konfiskuotą turtą) nėra priežastinio ryšio, o nesant priežastinio ryšio, nėra ir tarnybinio pažeidimo.

5.       Dėl nuosprendžio neapskundimo dėl neteisingai paskirtos bausmės pareiškėja nurodė, jog nepakankamai motyvuotas nuosprendis ar padarytos techninės klaidos nereiškia, kad nuosprendis yra neteisėtas ir jį prokurorui privalu skųsti. Vertindama paskirtos bausmės pagrįstumą, pareiškėja atsižvelgė ne tik į aplinkybes, nurodytas BK 54 straipsnio 2 dalyje, į kurias privalu atsižvelgti teismui, bet ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos teismų formuojamą praktiką dėl baudžiamojo proceso trukmės skiriant bausmę, t. y. įvertino, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje truko 4 metus, kas taip pat lėmė pareiškėjos sprendimą, kad nuosprendžiu paskirta bausmė – 500 MGL bauda – ekonominio pobūdžio byloje yra pagrįsta ir teisinga. Be to, neegzistuoja joks imperatyvus teisės aktas, kuris reglamentuotų, kokiais atvejais prokuroras privalo paduoti apeliacinį skundą. Prokuroras turi teisę paduoti apeliacinį skundą, tiek jo nepaduoti. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2015 m. gruodžio 14 d. įsakymo Nr. I-319 „Dėl neapskųstų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių ir sprendimų nutraukti baudžiamąją bylą pagrįstumo bei teisėtumo patikrinimo“ 1 punktas įpareigoja valstybinį kaltinimą palaikiusį prokurorą per 7 dienas nuo nuosprendžio priėmimo priimti sprendimą dėl nuosprendžio apskundimo (neskundimo) ir apie priimtą sprendimą padaryti įrašą Informacinėje prokuratūros sistemoje (IPS). Pareiškėja šį reikalavimą įvykdė, o aukštesnysis prokuroras tam pritarė, todėl darytina išvada, kad pareiškėjos sprendimas neskųsti teismo nuosprendžio buvo pagrįstas. Inkriminuojami pažeidimai, pareiškėjos nuomone, yra nepagrįsti, nes ji savo, kaip valstybinio kaltintojo, funkcijas atliko tinkamai.

6.       Nagrinėjamu atveju tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas gavus 2018 m. sausio 24 d. tarnybinį pranešimą Nr. 17.9-1570. Tačiau dar 2018 m. sausio 2 d. Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojas elektroniniu laišku informavo visus prokurorus (įskaitant ir generalinį prokurorą) apie tai, kad Lietuvos apeliaciniame teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą pagal nuteistojo asmens skundą, Generalinės prokuratūros prokuroras, dalyvavęs teismo posėdyje, nustatė įstatymų pažeidimų. Taip pat laiške konstatuota, kad prokurorės sprendimas neprašyti konfiskuoti turto prieštarauja suformuotai teismų praktikai ir rekomendacijoms, o prokurorės veiksmai vienareikšmiškai įvardijami kaip teisės aktų pažeidimas. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad jau 2018 m. sausio 2 d. kompetentingas (tiek Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo, tiek Nuostatų 9 punkto prasme) nustatyti teisės aktų pažeidimo požymius prokuroras tai padarė ir informavo apie nustatytus teisės aktų pažeidimus generalinį prokurorą. Pareiškėjos nuomone, nuo šios dienos turi būti skaičiuojamas 6 mėn. terminas tarnybinei nuobaudai skirti. Tarnybinė nuobauda pareiškėjai buvo paskirta 2018 m. liepos 19 d., todėl laikytina, kad ji buvo paskirta pasibaigus skyrimo terminui, todėl paskirta neteisėtai.

7.       Tarnybinės nuobaudos paskyrimo metu pareiškėja buvo išrinkta į Lietuvos Respublikos prokuratūroje veikiančios profesinės sąjungos atstovaujamąjį ir (arba) valdymo organą, todėl jos atžvilgiu turėjo būti taikomas Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio nuostatos. Atsakovas, prieš skirdamas tarnybinę nuobaudą pareiškėjai, nesikreipė dėl profsąjungos sutikimo ir toks sutikimas nebuvo duotas.

8.       Atsakovas Generalinė prokuratūra atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti.

9.       Atsakovo nuomone, pradedant, atliekant tarnybinį patikrinimą ir vykdant tarnybinės nuobaudos paskyrimo procedūrą pareiškėjos atžvilgiu, nebuvo pažeistos jokios pagrindinės taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, taip pat nebuvo padaryta esminių procedūrinių pažeidimų, kurie būtų apriboję pareiškėjos teises. Tarnybinio patikrinimo metu ir Išvadoje išanalizuotų faktinių duomenų pakako konstatuoti pareiškėjos padarytą tarnybinį pažeidimą. Be to, ginčijamas Įsakymas priimtas kompetentingo subjekto, skiriant tarnybinę nuobaudą atsižvelgta į visas reikšmingas aplinkybes, todėl jis neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, yra pagrįstas ir teisėtas.

10.       Atsakovas nesutiko su pareiškėjos pozicija, jog neprašydama konfiskuoti kaltinamojo turto, ji jokio tarnybinio nusižengimo nepadarė, ir nurodė, kad pareiškėjos, kaip valstybinį kaltinimą palaikiusios prokurorės, funkcijas baudžiamojoje byloje apibrėžė bylos nagrinėjimo ribos. Tačiau tuo atveju, kai įmonės kreditoriams jau yra priteisti civiliniai ieškiniai, tačiau jie yra ne baudžiamosios bylos dalykas, tai neturi įtakos sprendžiant klausimą dėl BK 72 straipsnio nuostatų taikymo. Taigi, šiuo atveju ne pareiškėjos kompetencija buvo spręsti, kokie turtiniai reikalavimai turi būti tenkinami ar užtikrinami civilinėse bylose, nes tai nesusiję su žala, atsiradusia baudžiamojoje byloje dėl turto pasisavinimo. Be to, konfiskuoto turto nesuradimas ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu nėra priežastis netaikyti BK 72 straipsnio nuostatų, nes konfiskuotas turtas gali būti surastas teismo priimto nuosprendžio vykdymo stadijoje ir pagal esamą teismo sprendimą konfiskuotas.

11.       Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjai buvo žinoma, kad tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatyta, jog dėl IPS ir Liteko integracijos sutrikimų aukštesnysis prokuroras neturėjo galimybės patikrinti 2017 m. spalio 11 d. nuosprendžio, nes jo nebuvo IPS. Tačiau tai, kad aukštesnysis prokuroras neturėjo galimybės patikrinti nuosprendžio, nepaneigia fakto, kad pareiškėja, palaikiusi valstybinį kaltinimą baudžiamojoje byloje, po to, kai Vilniaus apygardos teismas paskyrė kitos rūšies švelnesnę bausmę, negu numatyta BK 183 straipsnio 2 dalies sankcijoje, ir nepateikė tokio sprendimo motyvų, t. y. padarė įstatymo taikymo klaidą, kurią pripažino Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. liepos 9 d. nuosprendyje, apsisprendė neskųsi 2017 m. spalio 11 d. nuosprendžio, laikydama, kad jis teisėtas ir pagrįstas, ir apie tokią savo poziciją pažymėjo IPS.

12.       Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai tarnybinė nuobauda skirta Įsakymu, atsižvelgiant į Išvadą ir 2018 m. liepos 19 d. teikimą, todėl Vidaus tyrimų skyriaus prokurorės O. Z. suformuotas 2018 m. vasario 1 d. pranešimas apie galimai padarytą tarnybinį pažeidimą ir šios prokurorės surašyta 2018 m. vasario 19 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 17.9-3108 nėra aktualūs. Be to, 2018 m. kovo 20 d. pranešime apie galimai padarytą tarnybinį pažeidimą nenurodyta, kad pareiškėja pažeidė BK 72 straipsnio 2 ir 5 dalių normas, ten nurodyta, kad teismui nepasiūlius jų taikyti, pareiškėja pažeidė BK 72 straipsnio 3 dalį.

13.       Pareiškėja teigė, kad turto konfiskavimo taikymas nėra formalus, absoliutus ir besąlygiškas, t. y. turtas (net ir nesant civilinio ieškinio) nėra konfiskuojamas visais atvejais, kaip tai nurodyta BK 72 straipsnio 3 dalyje. Atsakovo nuomone, šis pareiškėjos teiginys galėtų būti pagrįstas tik tokiu atveju, jeigu būtų pareikštas nukentėjusiųjų civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje arba sprendžiamas žalos atlyginimo klausimas civilinio proceso tvarka. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti, kad konfiskuotinas turtas, net ir nesant civilinio ieškinio, gali būti nekonfiskuojamas, nes nuosekliai formuojama teismų praktika tai paneigia. Atsakovo vertinimu, tais atvejais, kai yra teisinis pagrindas skųsti nuosprendį, tai tampa ne prokuroro teise, o pareiga tinkamai atlikti savo funkcijas.

14.       Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. liepos 9 d. nuosprendyje pažymėjo, kad tinkamai atlikdamas savo pareigas valstybinį kaltinimą byloje palaikęs prokuroras dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo turėjo teisę paduoti apeliacinį skundą, bet to nebuvo padaryta, todėl nesant apeliacinio skundo, kuriame būtų prašoma pabloginti nuteistojo teisinę padėtį, laikydamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimų, apeliacinės instancijos teismas negali ištaisyti netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad teismas, pažymėdamas prokuroro teisę paduoti apeliacinį skundą, netiesiogiai nurodė Vilniaus apygardos teisme valstybinį kaltinimą palaikiusį prokurorą, o ne Generalinės prokuratūros prokurorą. Taigi, tokie įsiteisėjusio aukštesnės instancijos teismo nuosprendžio argumentai akivaizdžiai rodo, kad dėl prokurorės neveikimo (nepadavus apeliacinio skundo) nebebuvo galimybės spręsti nurodytą klausimą apeliacinės instancijos teisme.

15.       Atsakovas nesutiko su pareiškėjos nuomone, kad buvo nesilaikyta nuobaudos skyrimo terminų. Pareiškėjos skunde nurodytas teiginys, kad Išvada negali būti tapatinama su Nuostatų 9 punkte nurodytu tarnybiniu pranešimu, kuriuo generalinis prokuroras yra informuojamas apie galimai padarytą tarnybinį pažeidimą, yra neteisingas, nes Nuostatai (kaip ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas) neprilygina pranešimo apie tarnybinį pažeidimą jo paaiškėjimui. Tarnybinio pažeidimo paaiškėjimo diena yra tarnybinio patikrinimo išvados generaliniam prokurorui pateikimo diena. Išvada generaliniam prokurorui buvo pateikta 2018 m. liepos 16 d., Įsakymas priimtas 2018 m. liepos 19 d., taigi, nuobaudos skyrimo terminas nebuvo praleistas.

16.       Atsakovas pažymėjo, kad, skirtingai nei nurodė pareiškėja, Prokurorų profesinės sąjungos Revizijos komisija, kurios narė yra pareiškėja, yra ne profesinės sąjungos atstovaujamasis ar valdymo, o kontrolės organas, kuris kontroliuoja profesinės sąjungos lėšų ir turto naudojimą, todėl Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2 dalies nuostatos šiuo atveju netaikomos. Be to, pareiškėja nepranešė apie savo narystę Prokurorų profesinėje sąjungoje, nors viso tarnybinio patikrinimo metu aktyviai naudojosi savo teisėmis.

II.

17.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. balandžio 9 d. nutartimi pareiškėjos apeliacinį skundą iš dalies tenkino, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

18.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. vasario 23 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino, Įsakymą panaikino ir priteisė pareiškėjai iš atsakovo 592,67 Eur bylinėjimosi išlaidų.

19.       Teismas nurodė, kad byloje kilo ginčas dėl generalinio prokuroro 2018 m. liepos 19 d. įsakymo, kuriuo pareiškėjai buvo paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, teisėtumo ir pagrįstumo.

20.       Teismas aptarė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – ir BPK), Prokuratūros įstatyme, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2004 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. I-40 patvirtintose Rekomendacijose dėl ikiteisminio tyrimo organizavimo ir vadovavimo jam nustatytą reglamentavimą.

21.       Teismas pažymėjo, kad pareiškėja skunde nurodė, jog tarnybinė nuobauda jai paskirta neteisėtai, nes nėra nustatytų neteisėtų jos veiksmų ar neveikimo, kaltės ir priežastinio ryšio tarp veikos ir pasekmių, o ir nurodytos atsiradusios neigiamos pasekmės yra deklaratyvaus pobūdžio; be to, joks teisės aktas neįpareigoja jos, kaip prokurorės, prašyti konfiskuoti turtą nagrinėtoje baudžiamojoje byloje.

22.       Teismas, vertindamas prieš tai nurodytus pareiškėjos skundo argumentus, pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjai buvo paskirta tarnybinė nuobauda kaip už vieną iš pažeidimų už tai, kad ji Vilniaus apygardos teisme nagrinėtoje baudžiamojoje byloje baigiamojoje kalboje nenurodė ir nepasiūlė teismui taikyti imperatyvių BK 72 straipsnio 2 ir 5 dalies nuostatų ir išieškoti iš kaltinamojo M. Š. konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą – 67 192,10 Eur. Iš į bylą pateiktos pareiškėjos baigiamosios kalbos teismas nustatė, jog pareiškėja prašė teismo pripažinti M. Š. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje, ir skirti jam 3 metus 3 mėnesius laisvės atėmimo. Taip pat pareiškėja prašė teismo pripažinti M. Š. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam 1 metus 8 mėnesius laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 straipsniu, paskirtas bausmes subendrinti bausmių dalinio sudėjimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę skirti 3 metus 6 mėnesius laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų ilgiau kaip 7 paroms. Nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

23.       Vilniaus apygardos teismas 2017 m. spalio 11 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-200-256/2017 nusprendė M. Š. pripažinti kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 223 straipsnio 1 dalį, pagal BK 183 straipsnio 2 dalį paskirti 500 MGL (18 830 Eur) dydžio baudą, pagal BK 223 straipsnio 1 dalį – 50 MGL (1 883 Eur) dydžio baudą. Bausmes subendrinus BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkto tvarka, galutinė bausmė nustatyta 500 MGL (18 830 Eur) dydžio bauda. Kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikta nepakeista. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. liepos 9 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-90-518/2018 minėtą Vilniaus apygardos teismo nuosprendį pakeitė ir pašalino iš nuosprendžio aprašomosios dalies M. Š. nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje, aplinkybę, jog M. Š. 2008 m. balandžio 29 d. iš UAB ,,Veka ir Ko“ banko sąskaitos <...> į savo asmeninę banko sąskaitą <...> mokėjimo nurodymu pervedė 1 000 Lt, sumažino M. Š. pasisavinto turto sumą iki 231 001 Lt (66 902,51 Eur). Taip pat sumažino M. Š. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę iki 30 MGL (1 129,80 Eur) dydžio, paskirtas bausmes subendrino bei paskyrė galutinę subendrintą bausmę – 500 MGL (18 830 Eur) dydžio baudą. Kitą nuosprendžio dalį paliko nepakeistą.

24.       Teismas nurodė, kad pagal generalinio prokuroro 2013 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1-73 patvirtintų Rekomendacijų dėl finansų tyrimo (toliau – ir Rekomendacijos dėl finansų tyrimo) 88 punktą, jeigu nustatoma, kad kaltininkas iš nusikalstamos veikos gavo turto, kuris negrąžintas teisėtiems savininkams BPK 108 straipsnyje nustatyta tvarka arba baudžiamojoje byloje nereiškiamas civilinis ieškinys dėl tokio turto vertę atitinkančios žalos atlyginimo, vadovaujantis imperatyviu BK 72 straipsnio 2 dalies (BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punkto (BK 72 straipsnio redakcija, galiojusi iki 2010 m. gruodžio 10 d.)) reikalavimu, toks turtas turėtų būti konfiskuojamas. Pagal Rekomendacijų dėl finansų tyrimo 103 punktą, BK 72 straipsnio 5 dalyje (BK 72 straipsnio redakcija, galiojusi iki 2010 m. gruodžio 10 d.) nustatyta, kad kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių, teismas iš kaltininko, jo bendrininkų ar kitų šio straipsnio 2–4 dalyse (nuo 2010 m. gruodžio 11 d. galiojančios BK 72 straipsnio redakcijos 72 straipsnio 4 dalis) nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Šia turto konfiskavimo nuostata, visų pirma, siekiama užkirsti kelią atvejams, kai kaltininkas, paslėpęs, išleidęs savo reikmėms ar praradęs konfiskuotiną turtą, išvengtų turto konfiskavimo taikymo. Teismas nurodė, kad kaip matyti iš Rekomendacijos dėl finansų tyrimo atitinkamų normų, kuriomis ginčo atveju vadovavosi atsakovas, šiuose punktuose nėra suformuluotos imperatyvios elgesio taisyklės prokurorui elgtis atsakovo Įsakyme nurodytu būdu.

25.       Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėja, palaikydama valstybinį kaltinimą, prieš tai nurodytoje baudžiamojoje byloje baigiamojoje kalboje, prašydama teismo pripažinti M. Š. kaltu padarius nusikalstamą veiką pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, nepasisakė dėl BK 72 straipsnio 2 ir 5 dalių taikymo ir išieškojimo iš kaltininko konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos. Teismas priminė, kad prokurorai yra savarankiški, o šiuo atveju pareiškėja nagrinėtoje byloje palaikė valstybinį kaltinimą pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir BK 222 straipsnio 1 dalį. Atsakovas neteigė, jog pareiškėja, palaikydama valstybinį kaltinimą, prašė pripažinti M. Š. kaltu ne pagal tuos BK straipsnius, kurie neatitiko jo nusikalstamos veikos kvalifikavimo, todėl nėra pagrindo sutikti su atsakovu, kad pareiškėja padarė Prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 4 punkto, kuris numato prokuroro pareigą palaikyti valstybinį kaltinimą, pažeidimą. Atsakovas taip pat nekaltino pareiškėjos dėl prokuroro funkcijų ikiteisminiame tyrime Nr. 10-101217-13 netinkamo vykdymo ar dėl procesinio sprendimo, kuriuo užbaigtas ikiteisminis tyrimas (kaltinamasis aktas), neteisėtumo ir nepagrįstumo. 

26.       Teismas vertino, jog vien tai, kad pareiškėja teisme baigiamosios kalbos metu nepasisakė dėl kaltinamojo turto konfiskavimo, nereiškia, jog teismas buvo saistomas pareiškėjos pasisakymų ir pateiktų kaltinimų įtariamajam bei neturėjo teisės, manydamas, kad nagrinėjamu atveju buvo būtinas turto konfiskavimas, jį taikyti. Tai reiškia, jog teismo sprendimui nedarė įtakos pareiškėjos pasisakymas baigiamųjų kalbų metu, nes bausmės už nusikalstamą veiką paskyrimas yra išimtinė teismo kompetencija.

27.       Teismas, įvertinęs Išvados turinį, nustatė, kad Išvadoje apsiribota bendro pobūdžio teiginiais apie prokuroro funkcijų svarbą, bet nenurodyta, kokie teisės aktai imperatyviai įpareigoja prokurorą veikti tik atsakovo nurodytu būdu. Teismas, vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartyje pirmosios instancijos teismui duotus nurodymus šioje konkrečioje byloje, pasiūlė atsakovui pateikti prokuroro veiklą reglamentuojančius vidaus administravimo teisės aktus (pareigines instrukcijas, pareigybės aprašymus ir pan.) bei pateikti savo poziciją, kokiuose teisės aktuose nustatytą imperatyvią pareigą veikti nurodytu būdu pareiškėja pažeidė. Atsakovas nenurodė ir byloje nenustatyta nė vieno prokuroro veiklą reglamentuojančio vidaus administravimo teisės akto, kuriame būtų nustatyti reikalavimai prokuroro baigiamosios kalbos turiniui, nagrinėjamu atveju – privalomai pasisakyti dėl kaltinamojo turto konfiskavimo. 

28.       Teismas apibendrino, kad nesant pareiškėjai nustatytos imperatyvios pareigos baigiamųjų kalbų teisme metu prašyti konfiskuoti turtą nagrinėtoje byloje, nėra neteisėto neveikimo bei kitų atsakomybės sąlygų, lemiančių tarnybinės atsakomybės taikymą už tam tikrų imperatyvių įstatymo reikalavimų nevykdymą ir (ar) nesilaikymą. Teismas pažymėjo, kad esant nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėja nesilaikė teisės aktuose nustatytų pareigų ar netinkamai taikė galiojančių teisės aktų nuostatas nagrinėtos bylos kontekste. Aplinkybė, jog pareiškėja baigiamojoje kalboje nepasisakė dėl turto konfiskavimo, nereiškia, jog ji neatliko savo, kaip prokurorės, pareigų, nepalaikė valstybinio kaltinimo ar sudarė sąlygas netinkamai išnagrinėti baudžiamąją bylą nagrinėjančiam teismui.

29.       Teismas nustatė, kad pareiškėja skunde taip pat teigė, jog joks teisės aktas nereglamentuoja, kokiais atvejais prokuroras privalo paduoti apeliacinį skundą; pareiškėja apie tai, kad baudžiamojoje byloje nebus paduodamas apeliacinis skundas, pažymėjo IPS, o aukštesnysis prokuroras tokiam sprendimui pritarė.

30.       Teismas nurodė, jog BPK 313 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas dėl neįsiteisėjusio teismo nuosprendžio turi būti rašytinis ir apelianto pasirašytas. Apeliaciniame skunde turi būti nurodyta apeliacinės instancijos teismo pavadinimas, byla, dėl kurios paduodamas skundas, ir išdėstyta skundžiamos nuosprendžio dalies esmė, nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto motyvuoti prašymai dėl įrodymų priėmimo, išreikalavimo, įrodymų tyrimo atlikimo ir apimties, dėl bylos nagrinėjimo žodinio ar rašytinio proceso tvarkos, prašymai kitais klausimais. Pagal šio straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas paduodamas apeliacinės instancijos teismui per nuosprendį priėmusį teismą. Pagal šio straipsnio 3 dalį apeliacinis skundas dėl teismo nuosprendžio gali būti paduodamas per dvidešimt dienų nuo nuosprendžio paskelbimo dienos. BPK 313 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad suimtam nuteistajam terminas apeliaciniam skundui paduoti skaičiuojamas nuo nuosprendžio nuorašo įteikimo jam dienos. BPK 313 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisiamajame posėdyje nedalyvavusiam kaltinamajam terminas apeliaciniam skundui paduoti skaičiuojamas nuo nuosprendžio nuorašo jam išsiuntimo dienos. BPK 313 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad per nustatytą nuosprendžiui apskųsti terminą byla turi būti nuosprendį priėmusiame teisme ir šio Kodekso 312 straipsnyje nurodyti asmenys turi teisę teisme susipažinti su byla. BPK 313 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad praleidus terminą paduotas apeliacinis skundas grąžinamas apeliantui.

31.       Pagal generalinio prokuroro 2015 m. gruodžio 14 d. įsakymo Nr. I-319 ,,Dėl neapskųstų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių ir sprendimų nutraukti baudžiamąją bylą pagrįstumo bei teisėtumo patikrinimo“ (su vėlesniais pakeitimais) (toliau – ir 2015 m. Įsakymas) 1.1 punktą Generalinės prokuratūros prokurorams ir apygardų prokuratūrų prokurorams, palaikiusiems valstybinį kaltinimą pirmosios instancijos teisme, pavesta per 7 dienas nuo teismo sprendimo paskelbimo <...> padaryti įrašą IPS. Pagal 2015 m. Įsakymo 1.2 punktą Generalinės prokuratūros prokurorams ir apygardų prokuratūrų prokurorams, dalyvavusiems nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, pavesta per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo paskelbimo nuspręsti dėl apskundimo tikslingumo ir apie sprendimą apskųsti (arba neapskųsti) įsiteisėjusį teismo nuosprendį ar nutartį padaryti įrašą IPS.

32.       (duomenys neskelbtini) skyriaus nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 23 punkte nustatyta, kad skyriaus vyriausiasis prokuroras duoda skyriaus prokurorams Kompetencijos nuostatų 11.1.1–11.1.12 punktuose nurodytus pavedimus.

33.       Generalinio prokuroro 2012 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 1-141 patvirtintų Lietuvos Respublikos prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatų (toliau – ir Kompetencijos nuostatai) 11.1.9 punkte nustatyta, kad skyriaus vyriausiasis prokuroras palaiko valstybinį kaltinimą visuose apylinkės ir apygardos teismuose, kai ikiteisminį tyrimą atliko, organizavo ir jam vadovavo specializuoto skyriaus prokuroras, sprendžia dėl šių teismų priimtų sprendimų ir nutarčių pagrįstumo bei teisėtumo ir esant pagrindui savo iniciatyva paduoda apeliacinį skundą.

34.       Teismas sutiko su pareiškėjos argumentais, jog joks teisės aktas nereglamentuoja prievolės prokurorui pateikti apeliacinį skundą. Nustatytos faktinės bylos aplinkybės, teismo vertinimu, patvirtina, kad pareiškėja minėtoje baudžiamojoje byloje baigiamųjų kalbų metu siūlė skirti griežtesnę bausmę, t. y. laisvės atėmimą, atidedant jos vykdymą, o teismas paskyrė švelnesnę bausmę, t. y. skyrė baudą. Vien tai, kad teismas paskyrė asmeniui švelnesnę bausmę, nei prokurorė prašė, nereiškia, jog tokiu atveju turi būti privalomai skundžiamas teismo priimtas sprendimas. Teismas yra savarankiškas bei nepriklausomas, todėl prokuroro pateiktas prašymas neįpareigoja teismo priimti vienokį ar kitokį sprendimą, o prokurorui nėra nustatyta pareiga tokiu atveju skųsti teismo sprendimą. Taip pat tiek BPK, tiek 2015 m. Įsakymas su vėlesniais pakeitimais, tiek Kompetencijos nuostatai nenumato prokurorui imperatyvios pareigos skųsti teismo priimtą sprendimą. Teismas pažymėjo, jog 2015 m. Įsakymas imperatyviai nustato prokurorui pareigą pažymėti IPS apie priimtą sprendimą skųsti ar neskųsti teismo sprendimo. Šiuo atveju pareiškėja atliko IPS atžymą, todėl šiuo aspektu pažeidimas nenustatytas, o atsakovas savo procesiniuose dokumentuose pats pažymėjo, kad pareiškėja atliko minėtą pareigą, ir jai kaltinimas dėl to nereiškiamas.

35.       Teismas nurodė, kad nors Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. liepos 9 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-90-518/2018 nurodė, jog nagrinėtoje byloje galimai buvo sąlygos taikyti BK 72 straipsnyje numatytas turto konfiskavimo nuostatas, o prokuroras turėjo teisę paduoti apeliacinį skundą dėl netinkamai taikyto baudžiamojo įsakymo, tačiau tai nebuvo padaryta, todėl apeliacinės instancijos teismas negali ištaisyti šios klaidos, tačiau šiame nuosprendyje taip pat nenurodyta, jog prokuroras privalėjo paduoti apeliacinį skundą. Taigi tai, kad pareiškėja būtų pateikusi apeliacinį skundą, prašydama taikyti turto konfiskavimą, o teismas būtų taikęs turto konfiskavimą, yra hipotetinio pobūdžio teiginiai. Šiuo atveju nagrinėtinos bylos kontekste svarbu nustatyti, kokias teisės normas pareiškėja imperatyviai pažeidė. Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėja į IPS suvedė savo sprendimą neskųsti teismo nuosprendžio, taip pat tai, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog aukštesnysis prokuroras būtų išreiškęs nesutikimą su tokiu pareiškėjos sprendimu, nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėja atliko neteisėtus veiksmus, kurie galėtų būti vertinami kaip padarytas tarnybinis pažeidimas. Priešingai, pareiškėja šiuo atveju atliko visus teisės aktais jai reglamentuotus atlikti veiksmus, nustatytus kaip valstybinį kaltinimą palaikančiai prokurorei. Be to, kaip pati pareiškėja skunde nurodė, ji sutiko su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, pats procesas tęsėsi ilgą laiko tarpą, todėl įvertinus prokuroro savarankiškumą, pareiškėja turėjo teisėtą pagrindą savarankiškai priimti sprendimą skųsti ar neskųsti teismo nuosprendį. Be to, pagal Kompetencijos nuostatus būtent aukštesniojo prokuroro teisė yra spręsti dėl teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo ir, esant pagrindui, savo iniciatyva paduoti apeliacinį skundą (Kompetencijų nuostatų 11.1.9 punktas). Atsakovo nurodyta aplinkybė, kad aukštesnysis prokuroras neturėjo galimybės patikrinti 2017 m. spalio 11 d. nuosprendžio, nes jo nebuvo IPS dėl Liteko integracijos sutrikimų, nelaikytina pareiškėjos kaltų neteisėtų veiksmų įrodymu. Juolab, kad byloje atsakovas nekvestionuoja fakto, kad pareiškėja įkėlė minėtą teismo nuosprendį ir savo sprendimą jo neskųsti į IPS nustatyta tvarka. 

36.       Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėja savo neveikimu pažeidė jai teisės aktais imperatyviai nustatytas pareigas ir atliko kaltus neteisėtus veiksmus, todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjos veiksmuose nėra neteisėto neveikimo ir kitų tarnybinės atsakomybės taikymo sąlygų. 

37.       Teismas, vertindamas pareiškėjos skundo teiginius, kad tarnybinė nuobauda jai buvo paskirta pasibaigus jos skyrimo terminui, nes 2018 m. sausio 2 d. el. paštu visi prokurorai buvo informuoti apie galbūt nustatytus pažeidimus, pažymėjo, kad tarnybinio pažeidimo paaiškėjimo diena yra tarnybinio patikrinimo išvados generaliniam prokurorui pateikimo diena. Tarnybinio patikrinimo išvada dėl pareiškėjos veiksmų generaliniam prokurorui buvo pateikta 2018 m. liepos 16 d., Įsakymas dėl tarnybinės nuobaudos priimtas 2018 m. liepos 19 d., taigi, nuobaudos skyrimo terminas nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistas.

38.       Teismas, vertindamas pareiškėjos skundo teiginius, kad atsakovas pažeidė imperatyvius Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nes prieš skirdamas tarnybinę nuobaudą pareiškėjai, nesikreipė dėl sutikimo skirti nuobaudą į Prokurorų profesinę sąjungą, kurios Revizijos komisijos nare yra pareiškėja, nurodė, kad Prokurorų profesinės sąjungos Revizijos komisija yra ne profesinės sąjungos atstovaujamasis ar valdymo, o kontrolės organas, kuris kontroliuoja profesinės sąjungos lėšų ir turto naudojimą, todėl Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2 dalies nuostatos šiuo atveju netaikomos. Tai reiškia, kad profesinės sąjungos sutikimas dėl pareiškėjai taikytinos tarnybinės nuobaudos nebuvo būtinas, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą šiuo aspektu.

39.       Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir galiojantį teisinį reguliavimą, padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo pareiškėjai skirti tarnybinę nuobaudą – pastabą, todėl ginčijamą Įsakymą panaikino.

III.

40.       Atsakovas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

41.       Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė materialiosios teisės normas dėl prokuroro tarnybinės atsakomybės, padarė teisės aktams ir teismų praktikai dėl turto konfiskavimo taikymo prieštaraujančias išvadas, todėl teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

42.       Atsakovas dėl turto konfiskavimo instituto taikymo nurodo, kad Įsakymu pareiškėjai tarnybinė nuobauda paskirta už netinkamą prokuroro pareigų, palaikant valstybinį kaltinimą, nustatytų Prokuratūros įstatyme, vidiniuose teisės aktuose vykdymą, pareiškėjai nesilaikant įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimų dėl turto konfiskavimo, todėl toks neveikimas negali būti tapatinamas su prokuroro statusui suteiktomis garantijomis ir negali būti siejamas su prokuroro Konstitucijoje ir Prokuratūros įstatyme įtvirtintu nepriklausomumu.

43.       Teismo sprendime nurodytas praktikos pavyzdys (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-733-575/2019) nelaikytinas tinkamu teisminiu precedentu šiai ginčo bylai, nes skiriasi esminės bylų aplinkybės. Minėtoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuomonės nesutapo ginčo klausimais ir, be viso kito, konstatavo, kad pareiškėjas veikė nepakankamai teisiškai aiškiai apibrėžtoje srityje, todėl pripažino, kad jo padarytas procesinis pažeidimas nėra akivaizdus ir šiurkštus. Aktualioje ginčui baudžiamojoje byloje buvo visos būtinos sąlygos vykdyti BK 72 straipsnio 2 ir 5 dalių ir Rekomendacijų dėl finansų tyrimo 88 ir 103 punktų nuostatas. M. Š. pasisavintos bendrovės piniginės lėšos vienareikšmiškai yra uždraustos veikos rezultatas. Nesant civilinio ieškinio (nukentėjusiojo), nusikalstamos veikos rezultatas privalomai turi būti konfiskuotas, o vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Tokią praktiką suformavo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

44.       Nesant valstybinio kaltintojo (pareiškėjos) 2017 m. rugsėjo 20 d. baigiamoje kalboje išdėstyto siūlymo M. Š. taikyti turto konfiskavimą, pagal savo kompetenciją siekiant, kad būtų paskirta įstatyme numatyta bausmė bei įgyvendinti bausmės tikslai, teismo nuosprendyje nebuvo išspręstas baudžiamojo poveikio priemonės klausimas. Teismas privalo išnagrinėti proceso dalyvių prašymus ir siūlymus bei apie tai pasisakyti nuosprendyje, todėl toks pareiškėjos siūlymas, atsižvelgiant į BK 72 straipsnių 2, 3, 5 dalyse nustatytą imperatyvų reglamentavimą, teismų praktiką, BPK reikalavimus bei kitus teisės aktus, nustatančius valstybinio kaltintojo pareigas, buvo privalomas. Nuostatų 5.4 punkte nustatyta, jog prokuroro neveikimas, kuriuo pažeidžiami teisės aktų reikalavimai, tarnybiniu pažeidimu laikytinas esant tik dviem tarnybinio pažeidimo sudėties elementams: neteisėtam veikimui ar neveikimui ir kaltei.

45.       Nors baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas nebuvo saistomas pareiškėjos siūlymų, o bausmės už nusikalstamą veiką paskyrimas yra išimtinė teismo kompetencija, tačiau teismas privalo išnagrinėti proceso šalių prašymus, siūlymus, ir dėl jų savo sprendime išdėstyti motyvus ir sprendimus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 307 straipsnio 1 dalies 4 punktas), kurie gali būti skundžiami aukštesnės instancijos teismui (BPK 312 straipsnio 1 dalis). Todėl, jeigu pareiškėja būtų tinkamai veikusi savo kompetencijos ribose ir pateikusi šioje situacijoje privalomus siūlymus dėl bausmės ir dėl baudžiamojo poveikio priemonės, teismas būtų privalėjęs šiuos siūlymus išnagrinėti ir dėl jų savo sprendime išdėstyti motyvus bei sprendimus, kurie būtų skundžiami aukštesnės instancijos teismui. Prokuroras, palaikydamas valstybinį kaltinimą, padeda teismui užtikrinti teisėtumą ir vykdyti teisingumą (Prokuratūros įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). BPK 42 straipsnis apibrėžia valstybinį kaltinimą, kaip prokuroro veiklą, kuria įrodinėjama, kad nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo yra kaltas.

46.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. balandžio 9 d. nutartyje kėlė klausimą, ar tokioje situacijoje prokurorui yra įtvirtintos konkrečios pareigos ir teisės ir ar jos imperatyviai įpareigoja jį veikti tik tokiu būdu, ar suteikia ir kitokią veiksmų pasirinkimo galimybę. Generalinė prokuratūra pateikė vidaus teisės aktus, kuriuose numatyta, kad prokurorai, atlikdami savo funkcijas, tame tarpe, ir valstybinio kaltinimo, savo veikloje vadovaujasi BK, BPK, Prokuratūros įstatymu, taip pat kitais teisės aktais ­– generalinio prokuroro įsakymais, rekomendacijomis, tačiau teismas jų neįvertino kartu su argumentais, atsakovo pateiktais administracinėje byloje ir išdėstytais tarnybinio patikrinimo medžiagoje.

47.       Pareiškėjos pasirinktas elgesio modelis neprašyti turto konfiskavimo objektyviai prieštaravo imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, įpareigojančioms veikti atitinkamu būdu. Ginčijamu atveju, kuomet nebuvo pareikšto civilinio ieškinio, įstatymų leidėjas, ir įstatymo pagrindu priimtos Rekomendacijos, nenumatė alternatyvų pareiškėjai, todėl nepaliko ir pasirinkimo galimybės jai, kaip valstybiniam kaltintojui, baigiamojoje kalboje prašyti ar neprašyti konfiskuoti turtą. Nurodyti reikalavimai suponuoja prokuroro pareigą pateikti teismui baigiamojoje kalboje konkrečius bei motyvuotus pasiūlymus dėl bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonių skyrimo. Rekomendacijų dėl finansų tyrimo formuluotė negali prieštarauti ar pakeisti BK 72 straipsnio 2 ir 5 dalių bei BK 72 straipsnio 3 dalies reikalavimų, t. y. žemesnės galios teisės aktas negali prieštarauti aukštesnės galios teisės aktui ir jam neprieštarauja, tik detalizuoja imperatyvias įstatymo nuostatas, o Prokuratūros įstatymo 16 straipsnio 2 dalis įpareigoja prokurorą Rekomendacijų privalomai laikytis.

48.       Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendyje nenurodyta, jog prokuroras privalėjo paduoti apeliacinį skundą, nes tokių nurodymų baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas savo kompetencijos ribose duoti negali. Apeliacinės instancijos teismas 2018 m. liepos 9 d. nuosprendyje tik patvirtino, kad nagrinėjamoje byloje galimai buvo sąlygos taikyti BK 72 straipsnyje numatytas turto konfiskavimo nuostatas, o šių nuostatų netaikymas gali būti vertinamas tik kaip netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas. Taip pat teismas nurodė, kad tinkamai atlikdamas savo pareigas valstybinį kaltinimą byloje palaikęs prokuroras (pareiškėja) dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo turėjo teisę paduoti apeliacinį skundą, bet to nebuvo padaryta, todėl nesant apeliacinio skundo, kuriame būtų prašoma pabloginti nuteistojo teisinę padėtį, apeliacinės instancijos teismas negali ištaisyti netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (BPK 320 straipsnio 3, 4 dalys). Aukštesnės instancijos teismas, netgi išeidamas iš savo kompetencijos ribų, vis tik vertino, kad buvo reikalinga taikyti turto konfiskavimo nuostatas, o apygardos teismui netaikius turto konfiskavimo, paduoti apeliacinį skundą.

49.       Atsakovas dėl nuosprendžio neapskundimo, teismui nemotyvuotai paskyrus M. Š. švelnesnę ir kitos rūšies negu įstatyme numatytą bausmę, pažymi, kad Vilniaus apygardos teismas 2017 m. spalio 11 d. nuosprendyje M. Š. paskirdamas švelnesnę bausmės rūšį, kuri nėra numatyta BK 183 straipsnio 2 dalies sankcijoje, ne tik nenurodė rezoliucinėje dalyje BK 54 straipsnio 3 dalies, bet, svarbiausia, neišdėstė ir motyvų, susijusių su šio straipsnio bei teismų praktikos taikymu. Teismas paminėjo vos keletą tipinių aplinkybių, kurias būtina nurodyti kiekvienoje baudžiamojoje byloje priimant nuosprendį, tačiau visiškai neaptarė, kokios yra reikšmingos (išimtinės) aplinkybės, dėl kurių straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas konkrečiam asmeniui už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui, t. y. aplinkybių, susijusių su mažesniu padarytos veikos pavojingumu nei apibrėžta įstatyme ir svarbių bausmės skyrimui visumos. Dėl pareiškėjos neveikimo savo kompetencijos ribose atsirado reikšmingi neigiami padariniai – pareiškėjai neapskundus Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 11 d. nuosprendžio dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įsakymo pritaikymo, nebuvo įvykdytas teisingumas bei įgyvendinti įstatyme įtvirtinta bausmės paskirtis ir tikslai. Šią akivaizdžią žemesnės instancijos teismo procesinę klaidą patvirtino Lietuvos apeliacinis teismas bei pripažino, kad negalima jos ištaisyti dėl tos priežasties, kad nebuvo paduota apeliacinių skundų. Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 9 d. nuosprendis yra procesinis dokumentas, patvirtinantis, kad apygardos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Šios klaidos apeliacinės instancijos teismas negalėjo ištaisyti dėl procesinių kliūčių, nes nebuvo paduotas apeliacinis skundas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo. Tai, kad pareiškėja IPS pažymėjo apie sprendimą neskusti 2017 m. spalio 11 d. nuosprendžio, o aukštesnysis prokuroras neturėjo galimybės patikrinti nuosprendžio motyvų, nešalina jos atsakomybės, nes tiek pareiškėja, ties aukštesnysis prokuroras veikia savo kompetencijos ribose. Pareiškėja turėjo pareigą ne tik atžymėti apie nuosprendį IPS, bet ir savo iniciatyva skųsti nuosprendį apeliacine tvarka, kad būtų įvykdytas teisingumas bei įgyvendinta įstatyme įtvirtinta bausmės paskirtis ir tikslai (BK 41 str.).

50.       Pareiškėja neturėjo teisėto pagrindo priimti sprendimą skųsti ar neskusti teismo nuosprendžio, remdamasi tuo, kad procesas tęsėsi ilgą laiko tarpą. Per ilga proceso trukmė pagal teismų praktiką gali būti vienas iš pagrindų BK 54 straipsnio 3 dalies taikymui, tačiau šios aplinkybės pareiškėja nenurodė teismui, bylos nagrinėjimo metu ir per baigiamąsias kalbas. Pareiškėjai išdėsčius tokią poziciją, teismas būtų privalėjęs atitinkamai aptarti tai teismo nuosprendyje, kartu su kitais pagrindais dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo. Taigi, pareiškėjos pozicija šio ginčo atveju nebuvo teisėtas pagrindas neatlikti valstybinio kaltintojo pareigos ir nepateikti apeliacinio skundo, kuomet buvo tam teisinis ir faktinis pagrindas.

51.       Pareiškėja atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

52.       Pareiškėja, kartodama savo anksčiau teiktų procesinių dokumentų argumentus, sutikdama su skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis, pažymi, kad ji nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų. BPK 312 straipsnis numato prokuroro teisę, bet ne pareigą apskųsti teismo nuosprendį, todėl pasinaudoti šia teise ar ne prokuroras sprendžia būtent savo nuožiūra, tuo pasireiškia prokuroro nepriklausomumo principas.

53.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio 2019 m. kovo 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A‑733‑575/2019, nes principas, kad „tik šiurkščios, akivaizdžios, pasikartojančios teisės aiškinimo ir (arba) taikymo klaidos, šiurkštūs, akivaizdūs proceso įstatymų pažeidimai, padaryti prokurorui priimant sprendimus, yra pagrindas prokuroro elgesį vertinti kaip netinkamą pareigų atlikimą, reikiamos profesinės kvalifikacijos stoką, taikyti prokurorui tarnybinę atsakomybę“ yra suformuluotas aiškiai ir taikytinas visose bylose, kuriose nagrinėjamas prokurorų drausminės atsakomybės klausimas.

54.       Pareiškėja, palaikydama valstybinį kaltinimą, veikė teisiškai aiškiai apibrėžtoje srityje turto konfiskavimo klausimu, esant susiformavusiai nuosekliai ir gausiai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai. Tačiau pareiškėja nesutinka su atsakovo interpretacija, kad tuo metu galioję teisės aktai imperatyviai numatė pareiškėjai pareigą buvusioje situacijoje prašyti konfiskuoti turtą.

55.       BK 72 straipsnio 5 dalis nurodo, kaip turi elgtis teismas, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga. Todėl nesuprantama, kaip įstatymo normos, kuri reglamentuoja teismo veiksmus, reikalavimus gali pažeisti prokuroras.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

56. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). 

57. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2018 m. liepos 19 d. įsakymo Nr. P-387 „Dėl tarnybinės nuobaudos (duomenys neskelbtini) prokurorei L. G. skyrimo“, kuriuo pareiškėjai paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba.

        58. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. balandžio 9 d. nutartyje nurodė, jog nuobauda pareiškėjai paskirta už tai, kad 2017 m. rugsėjo 20 d. palaikydama valstybinį kaltinimą Vilniaus apygardos teisme baudžiamojoje byloje Nr. 1A-91-518/2018, savo baigiamojoje kalboje nepasiūlė taikyti BK 72 straipsnio 2 ir 5 dalių nuostatų ir išieškoti iš kaltininko M. Š. konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos – 66 902,51 Eur; po to neapskundė teismo 2017 m. spalio 11 d. nuosprendžio, kuriuo teismas, paskyręs M. Š. švelnesnę kitos rūšies negu BK 183 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta bausmę ­– baudą, to nemotyvavo ir nesusiejo su BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis bei teismų praktika, tokiais veiksmais pažeisdama Prokuratūros įstatymo 16 straipsnio 2 dalies, 20 straipsnio 1 dalies 4 punkto, BK 54 straipsnio 1 dalies, 67 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 7 punkto, 72 straipsnio 2 ir 5 dalių, BPK 1 straipsnio 1 dalies, 2 ir 42 straipsnių, 305 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 307 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 312 straipsnio 1 dalies, Teismų įstatymo 23 straipsnio 2 ir 3 dalių, Rekomendacijų 88 ir 103 punktų, Generalinio prokuroro 2015 m. gruodžio 14 d. įsakymo Nr. I-319 „Dėl neapskųstų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių ir sprendimų nutraukti baudžiamąją bylą pagal pagrįstumo bei teisėtumo patikrinimo“ 1.1 punkto reikalavimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-908-438/2020).

59. Tačiau 2018 m. liepos 19 d. įsakyme konstatuojamas tik BK 72 straipsnio 3 dalies, BPK 1 straipsnio 1 dalies, 312 straipsnio 1 dalies, Prokuratūros įstatymo 16 straipsnio 2 dalies, 20 straipsnio 1 dalies 4 punkto, Teismų įstatymo 23 straipsnio 3 dalies, Rekomendacijų dėl finansų tyrimo 88 ir 103 punktų pažeidimas, todėl bus pasisakoma tik Įsakyme inkriminuoto teisinio reguliavimo apimtyje.

60. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad atsižvelgiant į prokuroro statusą ir jo nepriklausomumo principą (Prokuratūros įstatymo 11–12 str.), prokuroro veiksmų ir sprendimų apskundimo pakopinę (instancinę) tvarką (Prokuratūros įstatymo 3 str. 4 d.), prokuratūros statusą ir funkcijas (Prokuratūros įstatymo 2 str.), paminėti principai taikytini ir prokurorų atžvilgiu. T. y., jeigu prokuroro sprendimas pakeistas arba panaikintas dėl jį priimant padarytų teisės aiškinimo ir (arba) taikymo klaidų, proceso įstatymų pažeidimų, tai dar nereiškia, kad yra pagrindas taikyti prokurorui tarnybinę atsakomybę. Šiurkščios, akivaizdžios teisės aiškinimo ir (arba) taikymo klaidos, šiurkštūs, akivaizdūs proceso įstatymų pažeidimai, padaryti prokurorui priimant sprendimus, yra pagrindas prokuroro elgesį vertinti kaip netinkamą pareigų atlikimą, reikiamos profesinės kvalifikacijos stoką, taikyti prokurorui tarnybinę atsakomybę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-733-575/2019). 

61. Ką tik paminėtos nuostatos taikytinos tikrinant ir šią administracinę bylą (Teismų įstatymo 33 str.), tačiau šios bylos ypatumas yra tas, kad pareiškėja apkaltinta neveikimu – nepasiūlė taikyti turto konfiskavimo ir apeliacine tvarka neapskundė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo ištirti, ar buvo pagrindas prokuroro elgesį vertinti kaip netinkamą pareigų atlikimą, reikiamos profesinės kvalifikacijos stoką ir ar tai vis dėlto suponuoja tarnybinės atsakomybės taikymą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartis). Taigi, visų pirma, buvo būtina nustatyti, ar inkriminuoto pobūdžio veiksmų neatlikimas pripažintinas netinkamu pareigų atlikimu, nesuderinamu su konkrečiu teisiniu reguliavimu.

62. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 11 d. nuosprendis buvo apskųstas apeliacine tvarka ir patikrintas Lietuvos apeliacinio teismo (baudžiamoji byla Nr. 1A-90-518/2018).

63. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. liepos 9 d. nuosprendyje, pasisakydamas dėl turto konfiskavimo ir apeliacinio skundo nepadavimo aplinkybių, nurodė:

63.1. „14.2. Pažymėtina, kad BK 183 straipsnio 2 dalyje numatyta tik vienintelė bausmė – laisvės atėmimas iki 10 metų, skundžiamu nuosprendžiu M. Š. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį buvo paskirta 500 MGL dydžio bauda, tačiau skundžiamame nuosprendyje nėra nurodyta, kokiu pagrindu nuteistajam skiriama švelnesnė nei straipsnio sankcijoje numatyta bausmė, nepateikti ir tokio sprendimo motyvai. Visgi byloje nėra gauta apeliacinių skundų, kuriais būtų prašoma bloginti nuteistojo M. Š. teisinę padėtį, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo skirti M. Š. švelnesnę bausmę nei numatyta sankcijoje pagrįstumas apeliacine tvarka nebus tikrinamas (BPK 320 straipsnio 3, 4 dalys)“;

63.2. „15. <...> nagrinėjamoje byloje galimai buvo sąlygos taikyti BK 72 straipsnyje numatytas turto konfiskavimo nuostatas, tačiau šių nuostatų netaikymas gali būti vertinamas tik kaip netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas ir nėra susijęs su naujų faktinių aplinkybių nustatymu. Tinkamai atlikdamas savo pareigas valstybinį kaltinimą byloje palaikęs prokuroras dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo turėjo teisę paduoti apeliacinį skundą, bet to nebuvo padaryta, todėl nesant apeliacinio skundo, kuriame nėra prašoma pabloginti nuteistojo teisinę padėtį, <...> apeliacinės instancijos teismas negali ištaisyti netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo“.

64. Teisėjų kolegijos vertinimu, Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. liepos 9 d. nuosprendyje tiek dėl turto konfiskavimo, tiek dėl apeliacinio skundo padavimo konstatavo, kad valstybinį kaltinimą byloje palaikęs prokuroras galbūt turėjo pasirinkti kitokį teisinį sprendimą, kurio nepriėmimas eliminavo Lietuvos apeliacinio teismo teisinę galimybę ištaisyti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 11 d. nuosprendyje galbūt padarytas teisines klaidas, tačiau kategoriškos vienareikšmiškos pozicijos nebuvo suformuluota. Ginčo apimtimi Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 11 d. nuosprendis nebuvo koreguotas.

65. Administracinę bylą tikrinanti teisėjų kolegija, esant tokiai situacijai, kokia nurodyta nutarties 63 ir 64 punktuose, neturi pagrindo tvirtinimui, jog neapskundimas nuosprendžio, kuriuo skiriama švelnesnė nei sankcijoje numatyta bausmė, neprašymas taikyti turto konfiskavimo – buvo šiurkšti, akivaizdi teisės aiškinimo ir (arba) taikymo klaida. Tai viena iš aplinkybių, šalinančių tarnybinę atsakomybę. Žemiau dėstomos aplinkybės taip pat lemia pareiškėjai palankaus sprendimo priėmimą.

66. BK 72 straipsnio 3 dalyje, kurios pažeidimu kaltinama pareiškėja, nustatyta, kad kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas (konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Šio kodekso uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas – 2 d.) privalo būti konfiskuojamas visais atvejais.

67. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. vasario 3 d. nutartyje (Nr. 2K-13-458/2021) yra nurodęs, kad <...> konfiskuojant asmens turtą, radikaliai apribojama asmens teisė į nuosavybės apsaugą, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnyje. Todėl, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudenciją, teismų praktikoje imperatyvių turto konfiskavimo nuostatų taikymas derinamas su konstituciniu proporcingumo principu, pagal kurį už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus ir neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑7‑130‑699/2015, 2K-233-895/2019, 2K-39-495/2020, 2K-80-222/2020 ir kt.). EŽTT jurisprudencijoje nuosavybės apsaugos kontekste (Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnis) pabrėžiama, kad turto konfiskavimas turėtų būti pagrįstas proporcingu santykiu tarp naudojamų priemonių ir siekiamo tikslo, ir kad ši sąžininga pusiausvyra bus pažeista, jei atitinkamas asmuo turės prisiimti individualią ir pernelyg didelę naštą (2018 m. birželio 28 d. Didžiosios kolegijos sprendimas G.I.E.M. S.r.l. ir kiti prieš Italiją, peticijos Nr. 1828/06, par. 300; 2019 m. spalio 22 d. sprendimas byloje El Ozair prieš Rumuniją, peticijos Nr. 41845/12, par. 24; 2011 m. gegužės 31 d. sprendimas Maggio ir kiti prieš Italiją, peticijų Nr. 46286/09, 52851/08, 53727/08, 54486/08, 56001/08, par. 57 ir kt.). Vertindamas taikyto turto konfiskavimo proporcingumą, EŽTT atsižvelgia į daugelį veiksnių, tokių kaip nusikalstamos veikos pobūdis, jos sunkumas; konfiskuojamo turto statusas nusikalstamoje veikoje; konfiskuojamo turto kilmės ir paskirties teisėtumas; nuteisto asmens, iš kurio konfiskuojamas turtas, asmenybė ir elgesys, konfiskuojamo turto reikšmė pareiškėjui; dėl nusikalstamos veikos padaryta arba potencialiai sukelta turtinė žala valstybei; asmeniui greta turto konfiskavimo paskirtos kitos bausmės, jų griežtumas ir pakankamumas nubaudimo tikslų įgyvendinimo konkrečios bylos aplinkybėmis požiūriu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-130-699/2015, 2K-39-495/2020).“ Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuomone, pastarosios nuostatos byloja apie poziciją, kad turto konfiskavimas nėra besąlygiškas net finansinių nusikaltimų atvejais.

68. Pareiškėja kaltinama pažeidusi Prokuratūros įstatymo 16 straipsnio 2 dalį – prokurorams ir ikiteisminio tyrimo pareigūnams generalinio prokuroro patvirtintos rekomendacijos ir kiti teisės norminiai aktai, formuojantys ikiteisminio tyrimo, valstybinio kaltinimo ir nuosprendžių vykdymo kontrolės praktiką, yra privalomi (redakcija, galiojusi Įsakymo priėmimo metu). Tai blanketinė teisės norma (blanketinė teisės norma reiškia, kad tam tikro teisinio santykio dalyviai privalo laikytis tam tikros elgesio taisyklės, bet jos konkrečiai neišdėsto nei šioje teisės normoje, nei nurodo esant kituose to teisės normų akto straipsniuose ar straipsnių dalyse. Tokios taisyklės konkretinimo ieškoma kito teisės akto teisės normose), reikalaujanti papildomo teisinio kvalifikavimo.

69. Rekomendacijų dėl finansų tyrimo 88 ir 103 punktų nuostatose, kurių nepaisymu kaltinta pareiškėja, išdėstytose baigiamojo teisės akto 24 punkte, eksplicitiškai (aiškiai išreikštas, išplėtotas) nėra suformuluotas reikalavimas prokurorui, palaikančiam kaltinimą, prašyti teismo konfiskuoti kaltininko turtą, todėl nėra pakankamo pagrindo išvadai apie Prokuratūros įstatymo 16 straipsnio 2 dalies, skaitomos kartu su Rekomendacijų dėl finansų tyrimo 88 ir 103 punktais, pažeidimą.

70. Pareiškėja buvo apkaltinta pažeidusi ir Prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimus – prokurorai privalo tinkamai ir laiku atlikti užduotis ar pavedimus. Nėra jokių duomenų apie pareiškėjai pavestos konkrečios užduoties ar pavedimo neatlikimą, todėl šis teisinis kvalifikavimas iš tarnybinio kaltinimo yra šalintinas.

71. BPK 1 straipsnio 1 dalyje buvo nurodyta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

72. BPK 312 straipsnis apibrėžia ratą subjektų, turinčių teisę, bet ne pareigą, paduoti apeliacinį skundą, todėl BPK 1 ir 312 straipsniai, taip pat Teismų įstatymo 23 straipsnio (Aukščiausiojo Teismo kompetencija) 3 dalis, kaip nenustatantys imperatyvo apeliacinio skundo padavimui ir prašymo pateikimui turto konfiskavimo plotmėje, tarnybiniame kaltinime buvo inkriminuoti visiškai nepagrįstai.

73. Prokurorų funkcijos yra nustatytos Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, kad prokuroras organizuoja ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauja, baudžiamosiose bylose palaiko valstybinį kaltinimą. Konstitucinis Teismas 2004 m. gegužės 13 d. nutarime yra pažymėjęs, kad prokuroro nepriklausomumas organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose, yra konstitucinė vertybė; pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo ši konstitucinė vertybė būtų paneigiama arba būtų kitaip suvaržomas prokuroro nepriklausomumas organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose <...> (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

74. Be kita ko, nei teisėjams, nei prokurorams negali būti taikoma atsakomybė už priimant proceso sprendimus (taip pat ir valstybinio kaltinimo palaikymo metu) padarytas pavienes teisės aiškinimo ir (arba) taikymo klaidas ar proceso įstatymų pažeidimus, nebent tokios klaidos ar pažeidimai būtų itin šiurkštūs, pažeidžiantys pagrindines žmogaus teises, sukėlę kitokią didelę žalą ar itin neigiamas pasekmes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2277-756/2020).

75. Atsižvelgiant į išdėstytas nuostatas sutiktina, kad atsakovas teisiškai nepagrindė kaltinimo, įpareigojusio pareiškėją baudžiamojoje byloje paduoti apeliacinį skundą bei baigiamųjų kalbų metu suformuluoti prašymą dėl turto konfiskavimo, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai vertino byloje esančius duomenis bei tinkamai aiškino teisę – apeliacinis skundas atmestinas. 

76. Pareiškėja prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas (žr. nutarties 51 p.).

77. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Be to, ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis numato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (ABTĮ 41 str. 1 d.). Atsižvelgusi į tai, kad atsakovo apeliacinis skundas atmestas, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėja turi teisę gauti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą. 

78.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 98 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatose (toliau – ir Rekomendacijos). Rekomendacijų 2 punkte nustatyta, kad teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgia į tokius kriterijus, kaip bylos sudėtingumas, specialių žinių reikalingumas, ankstesnis dalyvavimas toje byloje, ginčijamos sumos dydis, sprendžiamų teisinių klausimų naujumas, kitas svarbias aplinkybes. Pagal Rekomendacijų 7 punktą priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje.

79.       Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, inter alia (liet. be kita ko) į bylos sudėtingumą, trukmę, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, teisinių paslaugų teikimo pastovumą, pobūdį, įvertinus pareiškėjos atstovo suteiktų paslaugų apimtį ir darbo laiko sąnaudas, teikiant teisines paslaugas pareiškėjai šioje byloje, taip pat byloje nagrinėtas faktines ir teisines aplinkybes, bylos apimtį, sudėtingumą tiek faktų vertinimo, tiek teisės aiškinimo ir taikymo prasme, vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, taip pat turint omenyje pareiškėjos teisinę kvalifikaciją, sprendžia, kad jos prašoma priteisti suma mažintina ir pareiškėjai iš atsakovo priteistina 750 Eur suma.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti L. G. iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 750 (septynis šimtus penkiasdešimt) Eur bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.

Nutartis neskundžiama.