Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [1A-191-2009].doc
Bylos nr.: 1A-191/2009
Bylos rūšis: baudžiamoji byla
Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Baudžiamoji byla Nr

 

 

 

 

 

Baudžiamoji byla Nr.

1A-191/2009

Procesinio sprendimo kategorija:

1.2.5.4, 1.2.22.1, 1.2.28.4 

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. lapkričio  26  d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teisėjų: Svajūno Knizlerio, Elenos Vainienės,

sekretoriaujant Rasai Maldanytei,

dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,

nuteistajam A. M. L. (A. M. L.),

gynėjui advokatui Vytautui Blažaičiui,

nukentėjusiajai A. M. ,

nukentėjusiosios atstovui advokatui Vaidui Kairiui,

vertėjai Chordanai Gonzales,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. L. (A. M. L.) ir nukentėjusiosios A. M. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 294 straipsnio 2 dalį 30 parų arešto, pagal 145 straipsnio 1 dalį 40 parų arešto bei pagal 253 straipsnio 1 dalį 20 parų arešto.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 ir 3 dalimis, bausmės subendrintos visiško sudėjimo būdu ir galutinė bausmė nustatyta 90 parų arešto.

Į bausmės laiką įskaitytas kardomasis kalinimas nuo 2007 m. kovo 12 d. iki 2007 m. liepos 13 d. ir laikoma, kad A. M. L. bausmę atliko.

Iš nuteistojo A. M. L. nukentėjusiajai A. M. priteistas      20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas bei 6625 Lt turėtoms advokato išlaidoms padengti; Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos 2076,00 Lt už nukentėjusiosios A. M. gydymą.

Pripažinta nukentėjusiosios A. M. teisė į turtinės žalos atlyginimą, o žalos dydžio klausimas perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

  Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

 

n u s t a t ė:

 

 A. M. L. nuteistas už tai, kad 2007 m. kovo 10 d., apie 15 val., A. M. priklausančio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), virtuvėje, rankoje laikydamas virtuvinį peilį bei prie A. M. kaklo laikydamas durklą ir grasindamas nužudyti, reikalavo perrašyti jo vardu A. M. priklausančias 1325 UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas, kurių vertė 100 037,50 Lt. A. M. bandant pabėgti iš gyvenamojo namo, A. M. L. uždėjo ranką  A. M. ant kaklo, ją smaugė, rovė dantimis nuo jos galvos plaukus, po to, ranka sučiupęs A. M. už plaukų, 4-5 kartus trenkė pastarosios galvą į koridoriaus sienos kampą, padarydamas nukentėjusiajai A. M. galvos smegenų sukrėtimą ir kraujosruvas šlaunyse, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą. Taip A. M. L. , nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą ar pripažįstamą, bet nerealizuotą savo tikrą ar tariamą teisę, tuo padarydamas didelę žalą  nukentėjusiosios A. M. teisėms.

Be to, A. M. L. nuteistas už tai, kad 2007 m. kovo 11 d., apie 18 val., A. M. priklausančio namo, esančio (duomenys neskelbtini),  koridoriuje užsimojo durklu ir juo grasino nužudyti R. M. , esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Tačiau N. V. pastūmė A. M. L. , atėmė durklą ir taip nutraukė nusikalstamus A. M. L. veiksmus.

Be to, A. M. L. nuteistas už tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis įgijo ir, neturėdamas leidimo, iki 2007 m. kovo 12 d., garaže, esančiame (duomenys neskelbtini)  neteisėtai laikė fabrikinės gamybos lygiavamzdį, dviejų šūvių, C kategorijos, 12 kalibro, Ispanijoje pagamintą šautuvą Nr. 125038, užtaisytą dviem fabrikinės gamybos 12 kalibro centrinio skėlimo medžiokliniais šoviniais, o gyvenamojo namo kambaryje esančios spintelės stalčiuje, iki 2007 m. kovo 11 d. neteisėtai laikė dešimt fabrikinės gamybos 12 kalibro, centrinio skėlimo medžioklinių šovinių.

Nuteistasis A. M. L. apeliaciniame skunde prašo Šiaulių apygardos teismo nuosprendį pakeisti - išteisinti jį dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio l dalį ir 253 straipsnio l dalį bei sumažinti A. M. priteistos neturtinės žalos dydį.

Apeliantas teigia, kad jo veikų padarymui įtakos turėjo nukentėjusiųjų R. M. bei   A. M. provokuojantis elgesys. A. M. jam melagingai nurodė, kad jis, kaip užsienietis, Lietuvoje negali įsigyti jokio turto, todėl nupirktus gyvenamąjį namą bei ūkinius pastatus, žemės sklypus, žirgyno akcijas, automobilius ir žirgus užrašė jos vardu. Gavusi minėtą turtą, A. M. susirado meilužį (A. K. ), todėl tarp jų (A. M. L. ir A. M. ) prasidėjo nesutarimai ir pykčiai.

Apeliantas pažymi, kad 2007 m. kovo 10 d. įvykusio konflikto metu jis reikalavo, jog       A. M. jam viską grąžintų, ją pakratė, trenkė jos galvą į sieną, tačiau neigia grasinęs peiliu ar durklu. Apie tokius grasinimus nieko nepasakė ir pati nukentėjusioji, apklausta 2007-03-12 bei 2007-03-20. Tačiau vėliau ji savo parodymus pakeitė, norėdama apkalbėti A. M. L. . Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad įvykio metu kairė nuteistojo ranka buvo sugipsuota, todėl jis negalėjo viena ranka ir laikyti nukentėjusiąją A. M. , ir grasinti jai toje pačioje rankoje laikomu durklu ir peiliu.

Niekuo nepagrįsti ir kiti A. M. parodymai apie tai, kad  konflikto metu nuteistasis spardė jai į lytinius organus. Šių aplinkybių ji nenurodė nei pirmojoje apklausoje, nei apžiūros metu ligoninėje, apie tai papasakojo tik 2007-03-20 vykusios apklausos metu. Teismo medicinos specialisto išvadoje minėtų sumušimų taip pat nenustatyta.

Apeliantas neneigia, kad 2007 m. kovo 11 d. vykusio konflikto metu jis, laikydamas rankoje durklą,  reikalavo, kad nukentėjusiosios R. M. ir A. M. išsikraustytų, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad jis grasino nužudyti R. M. . A. M. L. dar kartą pabrėžia, kad smogti durklu negalėjo, nes viena jo ranka buvo sugipsuota. Jis atkreipia dėmesį, kad šio konflikto metu su nukentėjusiąja R. M. buvo ir A. M. bei N. V. , todėl net ir norėjęs, apeliantas teigia, butų negalėjęs įgyvendinti savo nusikalstamo ketinimo. Be to, jeigu, kaip melagingai nurodo R. M. , A. M. bei N. V. , būtų smogta durklu, vien galvos pasukimas į šoną nebūtų padėjęs išvengti smūgio. A. M. L. mano, kad minėtų trijų asmenų parodymai, kuriuose jie aiškina durklo panaudojimo aplinkybes, yra nenuoseklūs, išgalvoti, siekiant jam laisvės atėmimo bausmės, kad galėtų pasisavinti jam priklausantį turtą.

Nuteistasis A. M. L. teigia, kad jis nepagrįstai nuteistas ir už šaunamojo ginklo laikymą. Nors nuosprendyje minimas lygiavamzdis šautuvas pagamintas Ispanijoje, tačiau jis priklauso ne jam, o N. V. , kuris juo naudojosi medžiodamas. Šiuos duomenis, apelianto manymu, patvirtina kartu su apeliaciniu skundu teismui pateiktos nuotraukos, kurios nebuvo ištirtos pirmosios instancijos teisme. Apeliaciniame skunde teigiama, kad rasti šoviniai buvo A. M. L. padovanoti medžiotojų šventėje. Kad juos, neturint leidimo, draudžiama laikyti, apeliantas nurodo nežinojęs.

Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus ir nepagrįstai priteisė nukentėjusiajai A. M. 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Nuosprendyje, sprendžiant klausimą dėl žalos atlyginimo, visiškai neaptarta ir neįvertinta tai, kad nukentėjusioji netinkamai elgėsi, apgaule išviliojo visą A. M. L. turtą bei provokavo jį nusikalsti. Apeliantas mano, kad šioje situacijoje jis pats yra nukentėjęs, todėl žalos atlyginimas          A. M. pažeidžia aukščiau minėtus principus.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, apelianto nuomone, nuosprendis priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 1 straipsnio 1 dalį, 20 straipsnio 5 dalį, 241 straipsnio 2 dalį bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnį, todėl turi būti pakeistas.

Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė A. M. apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apygardos teismo nuosprendį pakeisti: A. M. L. pripažinti kaltu padariusį nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 1 dalyje, 181 straipsnio 3 dalyje ir paskirti griežtesnes bausmes bei priteisti iš jo 1930,82 Lt turtinės ir      100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Apeliantė nurodo, kad teismas, perkvalifikuodamas A. M. L. veiką iš Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalies ir 129 straipsnio 1 dalies į Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio l dalį, netinkamai vertino jos (A. M. ), nukentėjusiosios R. M. bei liudytojo N. V. parodymus ir padarė neteisingą išvadą. Šių asmenų parodymai nėra prieštaringi, jie yra nuoseklūs nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios. Remiantis šių parodymų visuma, darytina išvada, kad nuteistasis, laikydamas iškeltoje rankoje durklą, būdamas įniršęs, grėsmingai artėdamas prie R. M. ir smogdamas pastarajai tuo durklu į kaklo sritį, turėjo tikslą ją nužudyti ir savo tikslą būtų pasiekęs, jeigu jo veiksmų nebūtų nutraukęs N. V. , kuris jį pargriovė ant lovos ir atėmė durklą, tai yra nuteistasis veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios. Teismas neteisingai įvertino šį A. M. L. pargriovimą ir durklo atėmimą kaip nusikalstamo grasinimo nužudyti nutraukimą. Nuteistasis savo aktyviais veiksmais, laikydamas rankoje durklą, ne grasino nužudyti R. M. , o siekė ją nužudyti, todėl jo veika turėjo būti kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį.

Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino įrodymus ir perkvalifikuodamas kitą A. M. L. veiką iš Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 3 dalies į BK 294 straipsnio 2 dalį. Bylos medžiaga nustatyta, kad santuoka tarp A. M. ir nuteistojo buvo sudaryta Ispanijoje, Lietuvoje ji įstatymų nustatyta tvarka nebuvo įregistruota. Sudarant santuoką Ispanijoje, buvo pasirašyta vedybinė sutartis, pagal kurią kiekvieno sutuoktinio turtas po santuokos yra atskiras ir priklauso kiekvienam iš sutuoktinių. A. M. pažymi, kad Lietuvoje visas turtas buvo įgytas jos vardu ir už jos lėšas, todėl A. M. L. neturėjo jokios teisės į šį jos turtą. Teismas nepagrįstai rėmėsi nuteistojo parodymais, kad turtas priklauso jam. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių tokius jo parodymus, todėl teismas turėjo šiuos parodymus atmesti kaip nepagrįstus. Be to, teismo išvados dėl turto priklausymo kuriam nors asmeniui yra prieštaringos, nes perkvalifikuodamas veiką, teismas pažymėjo, kad A. M. L. turėjo turto, o spręsdamas ieškinio dydžio klausimą, teismas nurodė, kad minėtas asmuo turto neturi.

Nuosprendyje teismas konstatavo, kad atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnį kyla tada, kai kaltininkas, reikalaudamas perduoti turtą, neturi reikalavimo teisės, o pagal Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnį atsakomybė kyla tada, kai kaltininkas turi tikrą ar tariamą teisę į turtą. Teismas konstatavo, kad byloje surinkti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad kaltinamasis turėjo reikalavimo teisę dėl ginčijamo turto, tačiau nenurodė, kokie įrodymai leidžia daryti tokią išvadą. Apeliantė pabrėžia, kad nuteistasis neturėjo jokios teisės į turtą, to nepatvirtina jokie bylos duomenys. Priešingai, iš byloje esančių dokumentų matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)" akcijos priklauso A. M. . Be to, pastaroji teigia, kad A. M. L. , reikalaudamas perleisti turtą, vartojo fizinį smurtą, grasino ją nužudyti. Nuteistojo veika negalėjo būti perkvalifikuota pagal  Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnį, nes savavaldžiavimas neapima fizinio smurto panaudojimo.

 Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė A. M. mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš kaltinimo pašalino smūgių sudavimą į lytinius organus, nurodydamas, kad nėra neginčijamų įrodymų apie tokių sužalojimų buvimą. Padarydamas tokią išvadą, teismas nemotyvavo, kodėl atmetė jos (A. M. ), liudytojų G. Skirmanto bei L. Kraujalio parodymus, kurie patvirtina tokių sužalojimų buvimo faktą.

Teismas, nepagrįstai perkvalifikavęs minėtas A. M. L. veikas, pažeisdamas bausmių skyrimo principus, paskyrė ir aiškiai per švelnias bausmes, kurios neatitinka bausmės paskirties bei baudžiamojo proceso uždavinių.

Apeliantė pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė klausimą dėl civilinio ieškinio, nes nuosprendžiu ne priteisė jai turtinės žalos atlyginimą, o tik pripažino teisę į ieškinio patenkinimą. Byloje buvo pateikti įrodymai, kokia turtinė žala padaryta A. M. . Jeigu jų nepakako, teismas turėjo papildomai išreikalauti kitus įrodymus dėl turtinės žalos padarymo, nes byla buvo nagrinėjama kelis posėdžius. Pripažindamas tik teisę į civilinį ieškinį, teismas pažeidė greito ir teisingo teismo principą. Be to, A. M. manymu, teismas nemotyvuotai ir nepagrįstai net penkis kartus sumažino prašomos atlyginti neturtinės žalos dydį, motyvuodamas tuo, kad nuteistasis neturi turto.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės teigimu, išdėstytos aplinkybės rodo, kad Šiaulių apygardos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl jis yra keistinas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, o nukentėjusiosios apeliacinį skundą atmesti; nukentėjusioji nuomonės dėl apeliacinių skundų nepareiškė, nukentėjusiosios atstovas prašė nukentėjusiosios apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistojo – atmesti; prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

Apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

 

Dėl  savavaldžiavimo ir dėl kaltinimo turto prievartavimu

 

 Byloje yra nemaža duomenų, kad nuteistasis savo pinigais prisidėjo prie Lietuvoje A. M. vardu įgyjamo turto. Liudytojas F. Ž. parodė, kad, kai pas jį atvyko A. M. L. ir A. M. , pastaroji A. M. L. pristatė kaip žirgų supirkėją. Jis pardavė  3 žirgus ir jam pinigus sumokėjo A. M. L. . Šis liudytojas parodė ir tai, kad A. M. pasakė, jog žirgyną perka  A. M. L. , o jie yra šeima (b. l. 192-193, t. 5). Liudytojas J. B. parodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas iš jo  buvo pirktos A. M. vardu, tačiau pinigus mokėjo A. M. L. (b. l. 162-163, t. 5). Nukentėjusioji A. M. , nors ir tvirtindama, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pirko už savo pinigus, taip pat neneigė, kad A. M. L. yra prisidėjęs savo lėšomis prie jos vardu įgyjamų akcijų (b. l. 127, 129, t. 5).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų Senato 1996 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 43 „Dėl teismų praktikos nagrinėjant turto prievartavimo baudžiamąsias bylas“ 2 punkte išaiškinta, kad „reikalavimas turto prievartavimo atveju visada yra neteisėtas. Jis nėra susijęs su reikalaujančiojo, ar asmens, kurio interesais reikalaujantysis veikia, ir nukentėjusiojo ankstesniais turtiniais santykiais (paskolos davimu, investicijomis į bendrą verslą, materialinės žalos padarymu) ar kitomis aplinkybėmis, kurios, suinteresuoto asmens manymu, suteikia jam tokią teisę“. Minėti liudytojų, iš dalies ir nukentėjusiosios parodymai paneigia nukentėjusiosios apeliacinio skundo teiginį, kad visas Lietuvoje jos vardu įgytas turtas buvo nupirktas jos lėšomis ir patvirtina, kad nuteistasis turėjo pakankamą pagrindą manyti turįs reikalavimo teisę į „UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas. Išreikšdama priešingą nuomonę, apeliaciniame skunde nukentėjusioji A. M. teigia, kad tarp jos ir nuteistojo Ispanijoje sudaryta santuoka Lietuvoje įstatymų nustatyta tvarka nebuvo įregistruota. Sudarant santuoką Ispanijoje, buvo pasirašyta vedybinė sutartis, pagal kurią kiekvieno sutuoktinio turtas po santuokos yra atskiras ir priklauso kiekvienam iš sutuoktinių. A. M. pažymi, kad Lietuvoje visas turtas buvo įgytas jos vardu ir už jos lėšas, todėl A. M. L. neturėjo jokios teisės į šį jos turtą. 
Su šiais argumentais galima sutikti tik iš dalies. Tai, kad Ispanijoje sudaryta santuoka Lietuvoje įstatymų nustatyta tvarka nebuvo įregistruota nereiškia, kad tą santuoką sudarę asmenys Lietuvoje negali įgyti bendro turto. Tas pats pasakytina ir apie Ispanijoje sudarytą susitarimą, kad kiekvieno sutuoktinio turtas po santuokos yra atskiras ir priklauso kiekvienam iš sutuoktinių. Mokėdamas pinigus nuteistasis tikrai galėjo manyti, kad įgyja teisę bent į dalį įgyjamo turto. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad nuteistojo veika, padaryta reikalaujant jam perduoti „UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas negali būti kvalifikuojama kaip turto prievartavimas, o vertintina kaip savavaldžiavimas. Savo tikrą ar tariamą teisę A. M. L. realizavo pavartodamas fizinį smurtą (šios pirmosios instancijos teismo išvados apeliaciniame skunde nuteistasis neginčijo), todėl jo veika teisingai kvalifikuota kaip Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas. Aprašydamas šią veiką pirmosios instancijos teismas, be kita ko, nurodė, kad A. M. L. „A. M. bandant pabėgti iš gyvenamojo namo, iš nugaros pusės, uždėjęs dešinę ranką A. M. ant kaklo, ją smaugė, rovė dantimis nuo A. M. galvos plaukus, po to, dešine ranka sučiupęs A. M. už plaukų, 4-5 kartus trenkė pastarosios galvą į koridoriaus sienos kampą, ir tokiais savo veiksmais nukentėjusiajai A. M. padarė galvos smegenų sukrėtimą ir kraujosruvas šlaunyse, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą“. Toks veikos aprašymas yra prieštaringas, nes nesuvokiama, kaip A. M. L. padarė kraujosruvas nukentėjusiosios šlaunyse, jei nevartojo smurto, nukreipto į tą nukentėjusiosios kūno sritį. 
Nuteistasis apeliaciniame skunde be pagrindo teigia, kad nukentėjusiajai nėra konstatuoti sužalojimai šlaunyse. Tai paneigia net dvi specialisto išvados. 2007-04-20 specialisto išvadoje Nr. G 745/07(04) nurodyta, kad A. M. padarytas galvos smegenų sukrėtimas ir kraujosruvos šlaunyse (b. l. 119, t. 1).  Tokie pat sužalojimai konstatuoti ir 2007-05-17 specialisto išvadoje  Nr.  PG 68-745/07(04), atlikus papildomą nukentėjusiosios tyrimą (123, t. 1). A. M. L. , be kita ko, buvo kaltinamas ir tuo, kad 2007-03-10 turto prievartavimo metu (jau aptarta, kad šią veiką pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino kaip savavaldžiavimą) 8-10 kartų spyrė A. M. į lytinius organus ir padarė gaktos sumušimą ir kraujosruvas šlaunyse (b. l. 2, t. 5).
Pirmosios instancijos teismas remdamasis tuo, kad specialisto išvadoje ir nukentėjusiosios ligos istorijoje nekonstatuoti nukentėjusiajai padaryti kiti sužalojimai (be jau minėtų kraujosruvų šlaunyse ir galvos smegenų sukrėtimo), pašalino iš kaltinimo aplinkybę, kad kaltinamasis spyrė A. M. į lytinius organus 8-10 kartų. Su tokia išvada sutikti nėra pagrindo. 2007-05-17 specialisto išvadoje  Nr.  PG 68-745/07(04) teigiama, jog 2007-03-21 VšĮ Joniškio ligoninės pažymoje Nr. S-221 nurodyta, kad A. M. diagnozuoti galvos, gaktos srities bei šlaunų sumušimai, galvos smegenų sukrėtimas (123, t. 1). Minėtoje pažymoje Viešoji įstaiga Joniškio ligoninė iš tikro nurodė, kad A. M. padaryti pacituoti sužalojimai (b. l. 114, t. 1). 2007-05-17 specialisto išvadoje  Nr.  PG 68-745/07(04) nurodyta, kad Joniškio ligoninės gydymo stacionare istorijoje Nr. H-1184/133 nėra duomenų, kad A. M. būtų sužalota gaktos sritis. 
Apeliacinės instancijos teisme aiškinantis medicininiuose dokumentuose esančius   prieštaravimus apie tai, ar A. M. buvo padaryti sumušimai lytinių organų srityje, buvo apklaustas ją gydęs gydytojas Gytis Skirmantas. Jis parodė, kad pagrindinis sužalojimas, dėl kurio A. M. gydėsi stacionare, buvo galvos smegenų sukrėtimas. Į pažymą policijai apie A. M. padarytus sužalojimus jis įrašė ir gaktos sumušimą. Tokį sužalojimą jis nustatė asmeniškai apžiūrinėdamas ligonę, čiupinėdamas ir klausdamas ar skauda, pagal ligonės atsakymus. Skausmo pojūčio buvimą gydantys gydytojai nustato čiupinėdami ir klausdami ar skauda, o teismo medikai ieško mėlynių. Liudytojas nurodė, kad kažkurioje pacientės kūno vietoje mėlynes matė, tačiau negali garantuoti, kad tai buvo šlaunyse. Jis nepamena ir to, ar siuntė pacientę ginekologo konsultacijai, tačiau nurodė prisimenantis, kad darė jos šlapimo pūslės echoskopiją, įtardamas gilesnių organų sužalojimą. Dar jis parodė, kad pažymą, esančią b.l. 116, t. 1, kurioje jau nepaminėti nukentėjusiosios lytinių organų srityje padaryti sužalojimai, ruošė jau kitas ligoninės skyrius, nes pacientė buvo perkelta į terapinį neurologijos skyrių, todėl toje pažymoje atsispindi tik gydymas tame skyriuje.
Šie liudytojo parodymai, ypač apie tai, kad buvo tiriama nukentėjusiosios šlapimo pūslė, įtariant gilesnių organų sužalojimą, patvirtina nukentėjusiosios A. M. parodymus, kad jai A. M. L. be kito smurto, vartoto 2007-03-10 įvykio metu, 8-10 kartų spyrė į lytinius organus ir padarė gaktos sumušimą ir kraujosruvas šlaunyse. Toks įrodymų įvertinimas paaiškina ir iš kur A. M. atsirado sužalojimai šlaunyse, kurie pasak pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, atsirado nuo smūgio į galvą. Gydytoju dirbantis liudytojas G. Skirmantas parodė, kad nežino atvejo, jog sužalojimai šlaunyse atsirastų nuo poveikio į galvą (b. l. 84-85, t. 7). 
Nuteistasis teisingai nurodo, kad pirmojoje apklausose A. M. neparodė apie tai, kad buvo spardoma į lytinius organus, tačiau, kolegijos nuomone, tai nepaneigia šios aplinkybės buvimo.  Nukentėjusioji pirmą kartą apklausta 2007-03-12 ryte, t. y. praėjus nedaug laiko po 2007-03-10 įvykių, kurių metu buvo sužalota ir po 2007-03-11 grasinimo nužudyti kitą nukentėjusiąją, todėl reikia pripažinti, kad šie įvykiai galėjo kliudyti jai ramiai ir tiksliai atpasakoti visas aplinkybes. Pažymėtina ir tai, kad pirmojoje apklausoje A. M. paminėjo, jog buvo spardoma į kojas (b. l. 88, t. 1). Tokie parodymai, ypač kai jie nebuvo patikslinti apklausos metu užduodant papildomus klausimus, apie kokią konkrečiai kojų vietą nukentėjusioji kalba, neduoda pagrindo teigti, kad nukentėjusioji A. M. visiškai neminėjo spyrių į lytinių organų sritį.

Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia ir tai, kad apie grasinimus peiliu ir durklu nukentėjusioji nieko nepasakė apklausta 2007-03-12 bei 2007-03-20, o vėliau, siekdama jį apkalbėti, apie tai davė parodymus. Su tokiais teiginiais kolegija nesutinka. Apie tai, kad aptariamo įvykio metu nuteistasis grasino durklu, nukentėjusioji A. M. parodė tiek apklausiama 2007-03-12, tiek ir apklausiama 2007-03-20 (b. l. 88, 90 , t. 1). Iš parodymų teisme matyti, kad nuteistasis iš pradžių grasino peiliu, paskui peilį padėjo ir vietoj jo naudojo durklą. Šie įrankiai pagal pavojingumą tarpusavyje panašūs. Todėl tai, kad pirmųjų apklausų metu nukentėjusioji minėjo grasinimą durklu, o tik vėliau pagal įvykių seką patikslino, kad iš pradžių A. M. L. naudojo peilį, (kas visiškai nekeičia veikos kvalifikavimo ir nuteistojo padėties nesunkina), atsižvelgiant ir į nukentėjusiosios paaiškinimus apie būseną pirmųjų apklausų metu, nelaikytina faktoriumi, duodančiu pagrindą netikėti šiomis nukentėjusiosios A. M. nurodytomis aplinkybėmis.

Pirmosios instancijos teismas buvo nurodęs, kad A. M. L. , nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė pripažįstamą ar ginčijamą, bet nerealizuotą savo tikrą ar tariamą teisę, tačiau iš nukentėjusiosios A. M. parodymų akivaizdu, kad tokios nuteistojo teisės ji niekada nepripažino, todėl ši formuluotė patikslinama, nurodant, kad nuteistasis savavališkai vykdė ginčijamą tikrą ar tariamą teisę. Tik civiline tvarka išsprendus A. M. ir A. M. L. ginčus, paaiškės, ar teisė, kurią vykdė nusikalstamai savavaldžiaudamas A. M. L. , buvo tikra ar tariama.

Todėl teismas, vadovaudamasis paminėtais įrodymais ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 328 straipsnio 3 punktu, pakeičia nuosprendį dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms ir  A. M. L. veikos aprašymą įtraukia ir tai, kad jis 8-10 kartų spyrė A. M. į lytinius organus ir padarė gaktos sumušimą. Veikos kvalifikavimo tai nekeičia, nes iš jau minėtų įrodymų matyti, kad nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymo laipsnį nulėmė galvos, o ne kitų kūno vietų sužalojimai. Nuteistojo padaryta veika, atsižvelgiant į padaromus pakeitimus išdėstoma šitaip: „A. M. L. 2007 m. kovo 10 d., apie 15 val., A. M. priklausančio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), virtuvėje, rankoje laikydamas virtuvinį peilį bei prie A. M. kaklo laikydamas durklą ir grasindamas nužudyti, reikalavo perrašyti jo vardu A. M. priklausančias 1325 UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas, kurių vertė 100 037,50 Lt. A. M. bandant pabėgti iš gyvenamojo namo, A. M. L. uždėjo ranką A. M. ant kaklo, ją smaugė, rovė dantimis nuo jos galvos plaukus, po to, ranka sučiupęs A. M. už plaukų, 4-5 kartus trenkė pastarosios galvą į koridoriaus sienos kampą, tuo pačiu metu 8-10 kartų spyrė A. M. į lytinius organus,  padarydamas nukentėjusiajai A. M. galvos smegenų sukrėtimą, gaktos sumušimą ir kraujosruvas šlaunyse, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą. Taip A. M. L. , nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą savo tikrą ar tariamą teisę, tuo padarydamas didelę žalą nukentėjusiosios A. M. teisėms“. Tuo nukentėjusiosios A. M. apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas.

Nukentėjusioji be pagrindo teigia, kad savavaldžiavimas neapima nesunkaus sveikatos sutrikdymo ir šie nusikaltimai turėtų būti kvalifikuojami pagal atskirus Lietuvos Respublikos BK straipsnius. Teisėjų kolegija pažymi, kad sąvoka „fizinis smurtas“, kuri yra Lietuvos Respublikos 294 straipsnio 2 dalies dispozicijoje, vartojama ir senojo BK 150 straipsnio 2 dalies dispozicijoje, taip pat ir aprašant plėšimo sudėtį. Šią sąvoką išaiškino Lietuvos Aukščiausiasis Teismas: „turto prievartavimą kvalifikuojantis požymis - fizinio smurto panaudojimas  -  apima  smūgių  sudavimą,  kitokius veiksmus, dėl kurių  asmuo kenčia fizines kančias ar apribojama jo laisvė, taip pat lengvo ar apysunkio kūno sužalojimo padarymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų Senato 1996 m. birželio 21 d. nutarimas Nr. 43 „Dėl teismų praktikos nagrinėjant turto prievartavimo baudžiamąsias bylas“ 7 punktas); „plėšimo metu panaudotas fizinis smurtas yra ne nusikalstamos veikos tikslas, o tik priemonė pagrobti svetimą turtą. Fizinio smurto padariniai gali būti fizinio skausmo sukėlimas, nežymus ar nesunkus sveikatos sutrikdymas. Jei plėšimo metu padaromas sunkus sveikatos sutrikdymas, veika turi būti kvalifikuojama pagal atitinkamą BK 180 straipsnio dalį (priklausomai nuo to, kokie yra plėšimą kvalifikuojantys požymiai) ir pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, nes BK 180 straipsnio 3 dalis neapima sunkaus sveikatos sutrikdymo padarinių“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų Senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 11 punktas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėdamas A. T. ir L. T., kurie nuteisti pagal 294 straipsnio 2 dalį, kasacinius skundus, konstatavo, kad nuteistųjų veikos tinkamai kvalifikuotos pagal Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalį, nes pagal teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes kasatoriai savavaldžiaudami panaudojo prieš nukentėjusįjį fizinį ir psichinį smurtą, todėl jų veika teismų pagrįstai nepripažinta administraciniu teisės pažeidimu pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos ATPK) 188 straipsnį, o kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalį, nes šis Lietuvos Respublikos ATPK straipsnis neapima fizinio ar psichinio smurto panaudojimo savavaldžiavimo atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-831/2007).

 

Dėl veiksmų prieš R. M.

 

A. M. L. pagrįstai nuteistas už tai, kad 2007 m. kovo 11 d., apie 18 val., A. M. priklausančio namo, esančio (duomenys neskelbtini),  koridoriuje užsimojo durklu ir juo grasino nužudyti R. M. , esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl  teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 6 punkte išaiškinta, kad veika gali būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas nužudyti tik esant apibrėžtai kaltininko tyčiai atimti gyvybę. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt.

Pirmosios instancijos teismas išanalizavo nuteistojo, abiejų nukentėjusiųjų Masiulyčių bei įvykį mačiusio liudytojo N. V. parodymus ir padarė išvadą, kad nepakanka įrodymų išvadai, jog A. M. L. turėjo tiesioginę tyčią nužudyti R. M. . Nuteistasis neginčija to, kad laikė rankoje durklą ir buvo užsimojęs ant netoli buvusios nukentėjusiosios R. M. . Tai atitinka ir kitų trijų minėtų asmenų parodymus. Visų parodymai sutampa ir dėl to, kad netrukus N. V. nustūmė A. M. L. į kitą kambarį. Tačiau jų parodymai skiriasi aiškinant ar tikrai A. M. L. bandė smūgiuoti ir taip nužudyti R. M. . Tik tai nustačius jo veika būtų vertinama kaip pasikėsinimas nužudyti.

R. M. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu buvo perskaityti teismo posėdyje, nes ji negalėjo atvykti į teismą dėl sveikatos būklės (b. l. 54,81, t. 6).  Apklausta 2007-03-11 ji parodė, kad A. M. L. šaukdamas, kad ją užmuš, dešine ranka laikydamas durklą (jis buvo sprindžio atstumu nuo jos kaklo) smogė jai, tačiau ji pasisuko ir N. V. tuo metu pastūmė A. M. L. į kitą kambarį ir atėmė durklą (b. l. 68-69, t. 1).

Nukentėjusioji A. M. pirmosios instancijos teisme  parodė, kad A. M. L. smogė R. M. durklu ir būtų pataikęs, jei ši nebūtų pasitraukusi. Tuo metu N. V. čiupo A. M. L. už rankos su durklu ir jį nustūmė į kitą kambarį (b. l. 127, t. 5).

Nuteistasis, kaip minėta, neginčija to, kad buvo užsimojęs durklu. Tačiau jis neigia, kad bandė smūgiuoti ir nužudyti R. M. (b. l. 131, t. 5).

Liudytojas N. V. apklausiamas pirmosios instancijos teisme parodė, kad A. M. L. laikydamas iškeltą durklą artėjo link R. M. ir A. M. , buvo priartėjęs apie 0,5 metro atstumu, tačiau teigė, kad „smūgis nespėjo įvykti“, „tiesioginio, akivaizdaus smūgio nebuvo“. Vėliau jis parodė, kad neatsimena, ar buvo smūgis durklu, teigė, kad palaiko ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Vėliau liudytojas vėl teigė, kad „artėdamas prie jų, jis durklo padėties nekeitė. Iki smūgiavimo buvo 1 metro atstumas“ (b. l. 98-100, t. 5). Siekiant pašalinti prieštaravimus liudytojo parodymuose, jis dar kartą apklaustas apeliacinės instancijos teisme. Tada N. V. parodė, kad ar buvo smūgis, t. y. ar A. M. L. bandė smūgiuoti, negali pasakyti, tik mano, kad jei nebūtų nustūmęs A. M. L. , tai viena iš nukentėjusiųjų būtų nužudyta. Perskaičius ankstesnius parodymus, liudytojas patvirtino, kad galėjo būti ir taip, kad tiesioginio akivaizdaus smūgio nebuvo, o atstumas tarp A. M. L. ir nukentėjusiųjų buvo nuo pusės metro iki metro.

Iš pastarojo teiginio matosi, kad A. M. L. nuo R. M. buvo tokiu atstumu, per kurį būtų sunku ar net negalima ją sužaloti. Dar svarbesnė aplinkybė yra tai, kad N. V. netvirtina, o net labiau paneigia, kad A. M. L. bandė suduoti smūgį R. M. . Tai paneigia nukentėjusiųjų teiginius apie tai, kad R. M. išvengė jai suduodamo smūgio pasisukdama ir kad A. M. L. siekė nužudyti R. M. . Nukentėjusioji A. M. be pagrindo nesutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad nukentėjusiųjų parodymai įvertinti kaip prieštaringi. Parodymų patikrinimo vietoje metu R. M. teigė, kad įvykio metu ji buvo koridoriuje prie miegamojo durų, o jos dukra stovėjo koridoriuje prie virtuvės durų. Kai A. M. L. žengė link jos ketindamas nužudyti ją, „tuo metu koridoriuje stovėję N. V. ir dukra A. M. rankomis nustūmė įtariamąjį“ (b. l. 76, t. 1). Tuo tarpu apklausos metu R. M. teigė, kad A. M. L. nustūmė vienas N. V. . A. M. pasakodama apie asmenų išsidėstymą įvykio metu parodė, kad „mes su mama buvome viena nuo kitos labai mažu atstumu. Susiglaudėm mes po Antonio smūgio“ (b. l. 127, t. 5) Apie tai, kad būtų padėjusi nustumti A. M. L. , A. M. neparodė. Taigi, abiejų nukentėjusiųjų parodymai yra prieštaringi. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir į tai, kad nukentėjusiųjų parodymai sąlygojami patirto išgąsčio ir jais vadovavosi tiek, kiek juos patvirtina kiti įrodymai – šiuo atveju liudytojo N. V. parodymai. O iš jo parodymų galima tik teigti, kad A. M. L. grasino nužudyti R. M. , bet ne pasikėsino tai padaryti. Todėl A. M. L. veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 1 dalį. Nuteistasis neigia savo kaltę, apeliaciniame skunde teigdamas, kad dėl sugipsuotos kitos rankos (ne tos, kurioje laikė durklą), jis negalėjo smūgiuoti. Tačiau smūgiuoti durklu ir taip padaryti įvairaus sunkumo, net ir mirtinus sužalojimus, galima ir viena ranka, nepriklausomai nuo kitos rankos būklės. Šiuo atveju, nustačius, kad A. M. L. pagrasino nužudymu ir laikydamas iškeltą durklą artinosi prie R. M. yra pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

 

 

Dėl ginklo ir šaudmenų laikymo

 

Nuteistasis neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad jis įgijo ir (duomenys neskelbtini) gyvenamojo namo kambaryje esančios spintelės stalčiuje, iki 2007 m. kovo 11 d. laikė dešimt fabrikinės gamybos 12 kalibro, centrinio skėlimo medžioklinių šovinių. Jis tik teigia nežinojęs, jog neturint leidimo šaudmenų laikyti negalima. Tačiau nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės (tai nustatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnyje), todėl A. M. L. pagrįstai nuteistas už neteisėtą šaudmenų įgijimą ir laikymą. Ši jo veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 253 straipsnio 1 dalį.

Tačiau nuteistasis niekada nepripažino, kad garaže, esančiame (duomenys neskelbtini) laikė fabrikinės gamybos lygiavamzdį, dviejų šūvių, C kategorijos, 12 kalibro, Ispanijoje pagamintą šautuvą Nr. 125038, užtaisytą dviem fabrikinės gamybos 12 kalibro centrinio skėlimo medžiokliniais šoviniais. Jo nuomone, šis ginklas priklausė nukentėjusiosios A. M. pusbroliui N. V. , kuris medžiodavo ir turėjo galimybę lankytis patalpoje, kurioje ir rastas šis ginklas. Kaip savo teiginių patvirtinimą nuteistasis pateikė 3 fotonuotraukas, teigdamas, kad jose maždaug prieš trejus su puse metų užfiksuoti N. V. neteisėtai nušauti žvėrys ir N. V. atliekamas jų apdorojimas tose pačiose patalpose (garaže), esančiose prie A. M. vardu pirkto namo. Nuteistojo teigimu, N. V. naudojosi ir tuo ginklu, kurio neteisėtas laikymas inkriminuotas jam (A. M. L. ). Kaip tas ginklas pateko į Lietuvą, nuteistasis teigė nežinantis (b. l. 51-52, t. 7).

Liudytojas N. V. paklaustas apie šias nuteistojo nurodytas aplinkybes, neigė neteisėtai medžiojantis, taip pat neigė ir neteisėtą ginklo laikymą. Jis parodė, kad nežino kur darytos nuotraukos, kuriose jis užfiksuotas lupantis kailį elniams, tačiau neigė, kad tai galėtų būti nuteistojo nurodytame garaže.

Atlikus pakartotinę įvykio vietos (duomenys neskelbtini) esančio ūkinio pastato apžiūrą, konstatuota, kad garaže esančios plytų sujungimo siūlės 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10 eilėse atitinka padėtį, esančią palyginimui pateiktoje nuotraukoje (palyginimui buvo pateiktos jau minėtos fotonuotraukos, kuriose užfiksuota kaip N. V. mūrinėje patalpoje lupa elnius). Tai leidžia teigti, kad tos fotonuotraukos darytos tose pačiose patalpose (garaže), esančiose prie A. M. vardu pirkto namo, nors tai N. V. nepagrįstai ir neigia.

Teisėjų kolegija šioje byloje nesprendžia šio liudytojo atsakomybės už galbūt pažeistą medžioklės ar sumedžiotų žvėrių apdorojimo tvarką. Šioje byloje nesprendžiama ir dėl N. V. atsakomybės už galimai neteisėtai laikytus šaudmenis ir (ar) ginklą. Tačiau nustatytas liudytojų parodymų prieštaravimas objektyviai egzistuojančioms aplinkybėms neleidžia tikėti jo parodymais apie tai, kad  A. M. L. parsikraustęs iš Ispanijos jam rodė lygiavamzdį 12 kalibro medžioklinį šautuvą ir jis nuteistajam paaiškino, kad šaunamajam ginklui laikyti reikia leidimo. Tas pats ginklas ir rastas kratos metu (b. l. 99, t. 5).

Tai, kad kratos metu rastas ginklas priklausė nuteistajam pirmosios instancijos teismo nuosprendyje grindžiama ir nukentėjusiųjų parodymais, kad jos matė tą šautuvą kambaryje po lova. A. M. apie tai parodė, kad ginklą vieną kartą matė kambaryje po A. M. L. lova (b. l. 128, t. 5). R. M. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad tą ginklą matė po nuteistojo lova, kai šis buvo išvykęs į Ispaniją. Teigia, kad tą patį ginklą anksčiau buvo mačiusi Ispanijoje taip pat po A. M. L. lova (b. l. 70, t. 1). Jokie kiti įrodymai nepatvirtina, kad 2007-03-12 kratos metu A. M. garaže ant šuns būdos rastas ginklas priklausė A. M. L. . Atsižvelgiant į aiškiai priešiškus santykius tarp nuteistojo ir nukentėjusiųjų, vien pastarųjų parodymų apie tai, kad kartą matė po nuteistojo lova šį ginklą, kolegijos nuomone, nepakanka konstatavimui, kad tai nuteistojo ginklas, juo labiau, kad patalpoje, kur ginklas rastas, kaip matyti iš anksčiau aptartų įrodymų, lankydavosi ir kiti su medžioklėmis susiję asmenys. Todėl iš A. M. L. veikos aprašymo pašalintinas teiginys, kad jis neteisėtai laikė lygiavamzdį, dviejų šūvių, C kategorijos, 12 kalibro, Ispanijoje pagamintą šautuvą Nr. 125038, užtaisytą dviem fabrikinės gamybos 12 kalibro centrinio skėlimo medžiokliniais šoviniais. Tuo jo apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas. Jo padarytos veikos kvalifikavimas dėl to nesikeičia, nes ir įrodytas bei nuteistojo neginčijamas 10 šaudmenų laikymas kvalifikuojamas kaip Lietuvos Respublikos BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas. Tačiau jo padaryta veika aprašoma siauriau: A. M. L. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis įgijo ir neturėdamas leidimo, (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo kambaryje esančios spintelės stalčiuje iki 2007 m. kovo 11 d. neteisėtai laikė dešimt fabrikinės gamybos 12 kalibro, centrinio skėlimo medžioklinių šovinių“. Ir šiuo atveju kitokia nusikalstamos veikos apimtis nustatoma pakeičiant nuosprendį dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms (Lietuvos Respublikos BPK 328 straipsnio 3 punktas).

 

Dėl bausmių skyrimo

 

Kaip jau buvo minėta, A. M. L. padarytų nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalyje bei 253 straipsnio 1 dalyje, aprašymas keičiamas, tačiau tokie pakeitimai nėra esminiai ir  tai neturi įtakos apelianto veikų kvalifikavimui, o taip pat  ir už šias nusikalstamas veikas paskirtų bausmių dydžiui. A. M. L. skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl nesunkaus ir dviejų apysunkių nusikaltimų. Jo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių byloje nenustatyta. A. M. L. neišnykusio teistumo neturi. Todėl už padarytas nusikalstamas veikas jam teisingai paskirta sankcijose numatyta švelnesnė bausmės rūšis – areštas, o ne terminuotas laisvės atėmimas. Tai atitinka Lietuvos Respublikos BK 55 straipsnio nuostatą, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Paskirtos bausmės atitinka ir Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatas ir nėra nei per griežtos, nei per švelnios.  Skirdamas galutinę subendrintą bausmę, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė visiško bausmių sudėjimo būdą ir  bausmių bendrinimo taisyklių nepažeidė (Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 3 dalis). Esant išdėstytoms aplinkybėms, nustatyta galutinė 90 parų arešto bausmė yra teisinga ir nekeičiama.

 

Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo

 

Nukentėjusiosios apeliacinio skundo argumentas, kad pripažindamas tik teisę į civilinį ieškinį, teismas pažeidė greito ir teisingo teismo principą, o nepakakus byloje esančių įrodymų, teismas turėjo papildomai išreikalauti kitus įrodymus dėl turtinės žalos padarymo, yra nepagrįstas.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl turtinės žalos atlyginimo. A. M. ne priteisė prašomą turtinės žalos atlyginimą - 1930,82 Lt, o pripažino teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, ir ieškinio dydžio klausimą perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka. Tokį sprendimą pirmosios instancijos teismas pagrįstai motyvavo tuo, kad „nepateikus teismui papildomų dokumentų, koks pagerintas maistas, kokie vaistai ir vitaminai jai (A. M. ) buvo gydytojo priskirti, kur ir pas kokius gydytojus ji važiavo konsultuotis, teismas negali išnagrinėti civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo“. Teisėjų kolegija pažymi, kad neatlikus papildomo tyrimo, nebuvo įmanoma tiksliai apskaičiuoti civilinio ieškinio, nes A. M. nepateikė teismui  dokumentais pagrįstų įrodymų, kokiu pagrindu jai buvo skirti vaistai, kurie pirkti už 870,55 Lt sumą, kur ir pas kokius gydytojus ji lankėsi, nes kuro sąnaudos sudaro 910,27 Lt sumą, o iš pateiktų kuro kvitų matyti, kad kuras pirktas įvairiose Lietuvos degalinėse, (b. l. 57, 59, t. 5). Be to, iš pateiktų kvitų matyti, kad pirkti su gydymu visiškai nesusiję daiktai - buitinės dujos balionuose ( b. l. 57, t. 5), nėštumo testas, kontraceptinis pleistras (b. l. 56, t. 5), laikraščiai, dušo reikmenys, alkaliniai elementai, „Labas“ pildymo kortelė, sausas šunų ėdalas, rūbai ir kiti daiktai (b. l. 54, t. 5).

Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2008 m. liepos 3 d. „Teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose apžvalgoje“ išaiškinta, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas privalo išspręsti civilinį ieškinį (BPK 115 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 5 dalis, 307 straipsnio 6 dalies 1 punktas); tik išimtiniais atvejais gali būti taikomos BPK 115 straipsnio 2 dalies nuostatos, kai civiliniam ieškovui pripažįstama teisė į ieškinio patenkinimą, o ieškinio dydžio klausimas perduodamas nagrinėti civilinio proceso tvarka. Nurodyta išimtimi pasinaudojama tada, kai civilinio ieškinio negalima tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos ir jeigu neišspręstas turtinės žalos dydis neturi įtakos kaltinamojo nusikalstamos veikos kvalifikavimui. Būtent šiuo išimtiniu atveju ir buvo pasinaudota nagrinėjamu atveju. Pirmosios instancijos teismui baudžiamojoje byloje iš esmės išsprendus civilinio ieškinio dalį (dėl neturtinės žalos), kitą jo dalį (dėl turtinės žalos) perdavus nagrinėti civilinio proceso tvarka, nebuvo pažeidžiamos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos bei nukentėjusiosios A. M. nurodyti greito ir teisingo teismo principai. Tokia yra ir teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamoji byla Nr. 2K-414/2009).

Pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė klausimą ir dėl neturtinės žalos atlyginimo. Nuteistasis A. M. L. be pagrindo teigia, kad sprendžiant šį klausimą buvo pažeisti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai, neaptarta ir neįvertinta tai, kad nukentėjusioji netinkamai elgėsi, apgaule išviliojo visą jo turtą bei provokavo jį nusikalsti, o šioje byloje jis pats yra nukentėjęs. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad A. M. neturtinė žala padaryta neteisėtais A. M. L. veiksmais, dėl kurių ji patyrė baimę, išgąstį, dvasinius išgyvenimus, todėl jai kaip nukentėjusiajai šioje byloje priteistas neturtinės žalos atlyginimas. A. M. L. dėl padarytų nusikalstamų veikų skundžiamu nuosprendžiu yra pripažintas kaltu ir nuteistas, o ne pripažintas nukentėjusiuoju. Be to, priešingai nei teigia nuteistasis, priteisdamas ne prašomos neturtinės žalos dydį – 100 000 Lt, o sumažindamas šį dydį iki 20 000 Lt, pirmosios instancijos teismas, nors išsamiau nedetalizuodamas, atsižvelgė ir į nusikaltimo padarymo aplinkybes bei priežastis.

Nukentėjusioji A. M. , nesutikdama su priteistos neturtinės žalos dydžiu apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai net penkis kartus sumažino jos prašomos atlyginti neturtinės žalos dydį, motyvuodamas tuo, kad nuteistasis neturi turto. Ir šis apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas. Atsižvelgdamas į kaltininko turtinę padėtį, pirmosios instancijos teismas rėmėsi A. M. parodymais, kad jis neturi jokio turto. Byloje taip pat nėra duomenų, kad nuteistasis turėtų darbą, gautų pajamas ar turėtų kokio nors turto. Tai, kad motyvuodamas, kodėl A. M. L. veika turėtų būti kvalifikuojama kaip savavaldžiavimas, o ne turto prievartavimas, teismas konstatavo, kad A. M. L. turėjo reikalavimo teisę į turtą, priešingai nei teigia nukentėjusioji, nereiškia, jog taip pirmosios instancijos teismas pripažino, kad apeliantas turėjo turto. Šioje  nuosprendžio dalyje kalbama apie kaltininko požiūrį į tą turtą, t. y. A. M. L. supratimu turtas priklauso jam, nes pirktas už jo pinigus, todėl nusikalstamai savavaldžiaudamas vykdė savo tikrą ar tariamą teisę. 

Atsižvelgiant į aptartą A. M. L. turtinę padėtį bei kitas pirmosios instancijos teismo nurodytas aplinkybes (padarytą sveikatos sutrikdymo laipsnį ir kilusias pasekmes, į nusikaltimo padarymo aplinkybes bei priežastis) nukentėjusiajai A. M. prašomos neturtinės žalos dydis pagrįstai sumažintas ir priteista 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas. Toks neturtinės žalos dydis atitinka teismų praktiką. Nukentėjusiosios prašoma suma, t. y. 100 000 litų ar net ir mažesnė suma paprastai yra priteisiama už gyvybės atėmimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 629/2007; 2K-621/2007), tuo tarpu už nesunkų sveikatos sutrikdymą priteisiama 10 000 – 20 000 litų sumos (Kauno apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A- 27-60-09 (apeliacine tvarka)).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, priteistos neturtinės žalos dydis nėra nei per didelis, nei nepagrįstai mažas, jis atitinka sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijus ir nustatytas laikantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio reikalavimų. Padidinti ar sumažinti priteistos neturtinės žalos dydį nėra teisinio pagrindo.

 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Šiaulių apygardos teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nuosprendį pakeisti:

Į A. M. L. nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalyje, aprašymą įtraukti tai, kad jis 8-10 kartų spyrė A. M. į lytinius organus ir padarė gaktos sumušimą.

Iš A. M. L. nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 253 straipsnio 1 dalyje, aprašymo pašalinti teiginį, kad jis neteisėtai laikė lygiavamzdį, dviejų šūvių, C kategorijos, 12 kalibro, Ispanijoje pagamintą šautuvą Nr. 125038, užtaisytą dviem fabrikinės gamybos 12 kalibro centrinio skėlimo medžiokliniais šoviniais.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

 

 

 

Kolegijos pirmininkas                                                                                      Aloyzas Kruopys

 

Teisėjai                                                                                                           Svajūnas Knizleris

 

                                                                                                                      Elena Vainienė