|
Baudžiamoji byla Nr.
|
|
|
Procesinio sprendimo kategorija:
|
1.2.5.4, 1.2.22.1, 1.2.28.4
|

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. lapkričio 26 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio
teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos
pirmininko Aloyzo Kruopio,
teisėjų: Svajūno Knizlerio,
Elenos Vainienės,
sekretoriaujant Rasai
Maldanytei,
dalyvaujant prokurorui
Arvydui Kuzminskui,
nuteistajam A.
M. L. (A. M. L.),
gynėjui advokatui Vytautui
Blažaičiui,
nukentėjusiajai A. M. ,
nukentėjusiosios atstovui
advokatui Vaidui Kairiui,
vertėjai Chordanai Gonzales,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo
baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M.
L. (A. M. L.) ir nukentėjusiosios A.
M. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2008 m. gruodžio
12 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. L. pripažintas
kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau –
Lietuvos Respublikos BK) 294 straipsnio 2 dalį 30 parų arešto, pagal 145
straipsnio 1 dalį 40 parų arešto bei pagal 253 straipsnio 1 dalį 20 parų
arešto.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63
straipsnio 1 ir 3 dalimis, bausmės subendrintos visiško sudėjimo būdu ir
galutinė bausmė nustatyta 90 parų arešto.
Į bausmės laiką įskaitytas kardomasis
kalinimas nuo 2007 m. kovo 12 d. iki 2007 m. liepos 13 d. ir laikoma, kad A. M. L. bausmę atliko.
Iš nuteistojo A. M. L. nukentėjusiajai A. M. priteistas
20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas bei 6625 Lt turėtoms advokato išlaidoms
padengti; Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos Sveikatos
apsaugos ministerijos 2076,00 Lt už nukentėjusiosios A. M. gydymą.
Pripažinta nukentėjusiosios A. M. teisė į turtinės žalos atlyginimą, o žalos dydžio
klausimas perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė:
A. M. L. nuteistas už tai, kad 2007 m. kovo 10 d., apie 15 val., A. M. priklausančio gyvenamojo namo,
esančio (duomenys neskelbtini), virtuvėje, rankoje laikydamas virtuvinį peilį
bei prie A. M. kaklo
laikydamas durklą ir grasindamas nužudyti, reikalavo perrašyti jo vardu A. M. priklausančias 1325 UAB „(duomenys neskelbtini)“
akcijas, kurių vertė 100 037,50 Lt. A. M. bandant pabėgti iš gyvenamojo namo, A. M. L. uždėjo ranką A.
M. ant kaklo, ją smaugė, rovė
dantimis nuo jos galvos plaukus, po to, ranka sučiupęs A. M. už plaukų, 4-5 kartus trenkė pastarosios galvą į
koridoriaus sienos kampą, padarydamas nukentėjusiajai
A. M. galvos smegenų sukrėtimą ir kraujosruvas šlaunyse,
tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą. Taip A. M. L. , nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos,
savavališkai vykdė ginčijamą ar pripažįstamą, bet nerealizuotą savo tikrą ar
tariamą teisę, tuo padarydamas didelę žalą nukentėjusiosios A.
M. teisėms.
Be to, A. M. L. nuteistas už tai, kad 2007 m.
kovo 11 d., apie 18 val., A.
M. priklausančio namo, esančio (duomenys
neskelbtini), koridoriuje užsimojo
durklu ir juo grasino nužudyti R. M. , esant pakankamam
pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Tačiau N.
V. pastūmė A. M. L. , atėmė
durklą ir taip nutraukė nusikalstamus A. M.
L. veiksmus.
Be to, A. M. L. nuteistas už tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis
aplinkybėmis įgijo ir, neturėdamas leidimo, iki 2007 m. kovo 12 d.,
garaže, esančiame (duomenys neskelbtini) neteisėtai laikė fabrikinės gamybos lygiavamzdį, dviejų šūvių, C
kategorijos, 12 kalibro, Ispanijoje pagamintą šautuvą Nr. 125038, užtaisytą dviem fabrikinės gamybos 12
kalibro centrinio skėlimo medžiokliniais šoviniais, o gyvenamojo namo
kambaryje esančios spintelės stalčiuje, iki 2007 m. kovo 11 d. neteisėtai laikė
dešimt fabrikinės gamybos 12 kalibro,
centrinio skėlimo medžioklinių šovinių.
Nuteistasis A. M. L. apeliaciniame skunde prašo Šiaulių apygardos teismo nuosprendį pakeisti -
išteisinti jį dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio l dalį
ir 253 straipsnio l dalį bei sumažinti A. M. priteistos
neturtinės žalos dydį.
Apeliantas teigia, kad jo veikų
padarymui įtakos turėjo nukentėjusiųjų R. M. bei A. M. provokuojantis elgesys. A. M. jam
melagingai nurodė, kad jis, kaip užsienietis, Lietuvoje negali įsigyti jokio
turto, todėl nupirktus gyvenamąjį namą bei ūkinius pastatus, žemės sklypus,
žirgyno akcijas, automobilius ir žirgus užrašė jos vardu. Gavusi minėtą turtą, A. M. susirado meilužį (A. K. ), todėl
tarp jų (A. M. L. ir A. M. )
prasidėjo nesutarimai ir pykčiai.
Apeliantas pažymi, kad 2007 m. kovo 10
d. įvykusio konflikto metu jis reikalavo, jog A. M. jam
viską grąžintų, ją pakratė, trenkė jos galvą į sieną, tačiau neigia grasinęs
peiliu ar durklu. Apie tokius grasinimus nieko nepasakė ir pati nukentėjusioji,
apklausta 2007-03-12 bei 2007-03-20. Tačiau vėliau ji savo parodymus pakeitė,
norėdama apkalbėti A. M. L. . Apeliaciniame skunde atkreipiamas
dėmesys, kad įvykio metu kairė nuteistojo ranka buvo sugipsuota, todėl jis
negalėjo viena ranka ir laikyti nukentėjusiąją A. M. , ir
grasinti jai toje pačioje rankoje laikomu durklu ir peiliu.
Niekuo nepagrįsti ir kiti A. M. parodymai apie tai, kad konflikto metu nuteistasis
spardė jai į lytinius organus. Šių aplinkybių ji nenurodė nei pirmojoje
apklausoje, nei apžiūros metu ligoninėje, apie tai papasakojo tik 2007-03-20
vykusios apklausos metu. Teismo medicinos specialisto išvadoje minėtų sumušimų
taip pat nenustatyta.
Apeliantas neneigia, kad 2007 m. kovo 11
d. vykusio konflikto metu jis, laikydamas rankoje durklą, reikalavo, kad
nukentėjusiosios R. M. ir A. M. išsikraustytų,
tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad jis
grasino nužudyti R. M. . A. M. L. dar
kartą pabrėžia, kad smogti durklu negalėjo, nes viena jo ranka buvo sugipsuota.
Jis atkreipia dėmesį, kad šio konflikto metu su nukentėjusiąja R.
M. buvo ir A. M. bei N. V. ,
todėl net ir norėjęs, apeliantas teigia, butų negalėjęs įgyvendinti savo
nusikalstamo ketinimo. Be to, jeigu, kaip melagingai nurodo R.
M. , A. M. bei N. V. , būtų
smogta durklu, vien galvos pasukimas į šoną nebūtų padėjęs išvengti smūgio. A. M. L. mano, kad minėtų trijų asmenų parodymai, kuriuose jie
aiškina durklo panaudojimo aplinkybes, yra nenuoseklūs, išgalvoti, siekiant jam
laisvės atėmimo bausmės, kad galėtų pasisavinti jam priklausantį turtą.
Nuteistasis A. M. L. teigia,
kad jis nepagrįstai nuteistas ir už šaunamojo ginklo laikymą. Nors nuosprendyje
minimas lygiavamzdis šautuvas pagamintas Ispanijoje, tačiau jis priklauso ne
jam, o N. V. , kuris juo naudojosi medžiodamas. Šiuos
duomenis, apelianto manymu, patvirtina kartu su apeliaciniu skundu teismui
pateiktos nuotraukos, kurios nebuvo ištirtos pirmosios instancijos teisme.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad rasti šoviniai buvo A. M.
L. padovanoti medžiotojų šventėje. Kad juos, neturint leidimo, draudžiama
laikyti, apeliantas nurodo nežinojęs.
Pirmosios instancijos teismas
neatsižvelgė į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus ir nepagrįstai
priteisė nukentėjusiajai A. M. 20 000 Lt neturtinės žalos
atlyginimą. Nuosprendyje, sprendžiant klausimą dėl žalos atlyginimo, visiškai
neaptarta ir neįvertinta tai, kad nukentėjusioji netinkamai elgėsi, apgaule
išviliojo visą A. M. L. turtą bei provokavo jį
nusikalsti. Apeliantas mano, kad šioje situacijoje jis pats yra nukentėjęs,
todėl žalos atlyginimas A. M. pažeidžia aukščiau
minėtus principus.
Esant išdėstytoms aplinkybėms, apelianto
nuomone, nuosprendis priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 1 straipsnio
1 dalį, 20 straipsnio 5 dalį, 241 straipsnio 2 dalį bei Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 31 straipsnį, todėl turi būti pakeistas.
Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė A. M. apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apygardos teismo nuosprendį pakeisti: A.
M. L. pripažinti kaltu padariusį nusikaltimus,
numatytus Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 1
dalyje, 181 straipsnio 3 dalyje ir paskirti griežtesnes bausmes bei priteisti
iš jo 1930,82 Lt turtinės ir 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.
Apeliantė nurodo, kad teismas,
perkvalifikuodamas A. M. L. veiką iš Lietuvos Respublikos
BK 22 straipsnio 1 dalies ir 129 straipsnio 1 dalies į Lietuvos Respublikos BK
145 straipsnio l dalį, netinkamai vertino jos (A. M. ),
nukentėjusiosios R. M. bei liudytojo N.
V. parodymus ir padarė neteisingą išvadą. Šių asmenų parodymai nėra
prieštaringi, jie yra nuoseklūs nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios. Remiantis
šių parodymų visuma, darytina išvada, kad nuteistasis, laikydamas iškeltoje
rankoje durklą, būdamas įniršęs, grėsmingai artėdamas prie R.
M. ir smogdamas pastarajai tuo durklu į kaklo sritį, turėjo tikslą ją
nužudyti ir savo tikslą būtų pasiekęs, jeigu jo veiksmų nebūtų nutraukęs N. V. , kuris jį pargriovė ant lovos ir atėmė durklą, tai
yra nuteistasis veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios.
Teismas neteisingai įvertino šį A. M. L. pargriovimą ir
durklo atėmimą kaip nusikalstamo grasinimo nužudyti nutraukimą. Nuteistasis
savo aktyviais veiksmais, laikydamas rankoje durklą, ne grasino nužudyti R. M. , o siekė ją nužudyti, todėl jo veika turėjo būti
kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129
straipsnio 1 dalį.
Apeliantė teigia, kad
pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino įrodymus ir
perkvalifikuodamas kitą A. M. L. veiką iš Lietuvos
Respublikos BK 181 straipsnio 3 dalies į BK
294 straipsnio 2 dalį. Bylos medžiaga
nustatyta, kad santuoka tarp A. M. ir nuteistojo buvo
sudaryta Ispanijoje, Lietuvoje ji
įstatymų nustatyta tvarka nebuvo įregistruota. Sudarant santuoką Ispanijoje, buvo pasirašyta vedybinė sutartis,
pagal kurią kiekvieno sutuoktinio turtas po santuokos yra atskiras ir priklauso kiekvienam iš sutuoktinių.
A. M. pažymi, kad Lietuvoje visas turtas buvo įgytas jos
vardu ir už jos lėšas, todėl A. M. L. neturėjo jokios
teisės į šį jos turtą. Teismas nepagrįstai rėmėsi nuteistojo parodymais, kad turtas priklauso jam. Byloje nėra
jokių duomenų, patvirtinančių tokius
jo parodymus, todėl teismas turėjo šiuos parodymus atmesti kaip nepagrįstus. Be
to, teismo išvados dėl turto priklausymo kuriam nors asmeniui yra
prieštaringos, nes perkvalifikuodamas veiką, teismas pažymėjo, kad A. M. L. turėjo turto, o
spręsdamas ieškinio dydžio klausimą, teismas nurodė, kad minėtas asmuo turto
neturi.
Nuosprendyje
teismas konstatavo, kad atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnį kyla tada, kai
kaltininkas, reikalaudamas perduoti turtą, neturi reikalavimo teisės, o pagal Lietuvos Respublikos BK
294 straipsnį atsakomybė kyla tada, kai kaltininkas turi tikrą ar tariamą teisę
į turtą. Teismas
konstatavo, kad byloje surinkti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad
kaltinamasis turėjo
reikalavimo teisę dėl ginčijamo turto, tačiau nenurodė, kokie įrodymai leidžia
daryti tokią išvadą. Apeliantė pabrėžia, kad nuteistasis neturėjo jokios teisės
į turtą, to nepatvirtina jokie bylos duomenys. Priešingai, iš byloje esančių dokumentų matyti,
kad UAB „(duomenys neskelbtini)" akcijos priklauso A. M. . Be to,
pastaroji teigia, kad A. M. L. , reikalaudamas perleisti turtą,
vartojo fizinį smurtą, grasino ją nužudyti.
Nuteistojo veika negalėjo būti
perkvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnį, nes
savavaldžiavimas neapima fizinio smurto panaudojimo.
Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė A.
M. mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš kaltinimo pašalino smūgių sudavimą į lytinius organus,
nurodydamas, kad nėra neginčijamų įrodymų apie tokių sužalojimų buvimą. Padarydamas
tokią išvadą, teismas nemotyvavo, kodėl atmetė jos (A. M. ),
liudytojų G. Skirmanto bei L.
Kraujalio parodymus, kurie patvirtina tokių sužalojimų buvimo faktą.
Teismas,
nepagrįstai perkvalifikavęs minėtas A. M. L. veikas,
pažeisdamas bausmių skyrimo principus, paskyrė ir aiškiai per švelnias bausmes,
kurios neatitinka bausmės paskirties bei baudžiamojo proceso uždavinių.
Apeliantė pažymi, kad
pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė klausimą dėl civilinio
ieškinio, nes nuosprendžiu ne priteisė jai turtinės žalos atlyginimą, o tik
pripažino teisę į ieškinio patenkinimą. Byloje buvo pateikti įrodymai, kokia
turtinė žala padaryta A. M. . Jeigu jų nepakako, teismas
turėjo papildomai išreikalauti kitus įrodymus dėl turtinės žalos padarymo, nes
byla buvo nagrinėjama kelis posėdžius. Pripažindamas tik teisę į civilinį
ieškinį, teismas pažeidė greito ir teisingo teismo principą. Be to, A. M. manymu, teismas nemotyvuotai ir nepagrįstai net penkis
kartus sumažino prašomos atlyginti neturtinės žalos dydį, motyvuodamas tuo, kad
nuteistasis neturi turto.
Nukentėjusiosios ir
civilinės ieškovės teigimu, išdėstytos aplinkybės rodo, kad Šiaulių apygardos
teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl jis yra keistinas.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir
jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, o nukentėjusiosios
apeliacinį skundą atmesti; nukentėjusioji nuomonės dėl apeliacinių skundų
nepareiškė, nukentėjusiosios atstovas prašė nukentėjusiosios apeliacinį skundą
patenkinti, o nuteistojo – atmesti; prokuroras prašė apeliacinius skundus
atmesti.
Apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.
Dėl savavaldžiavimo ir dėl
kaltinimo turto prievartavimu
Byloje yra nemaža duomenų, kad nuteistasis savo pinigais prisidėjo prie
Lietuvoje A. M. vardu įgyjamo turto. Liudytojas F. Ž. parodė, kad, kai pas jį atvyko A. M. L. ir A. M. , pastaroji
A. M. L. pristatė kaip žirgų supirkėją. Jis pardavė 3 žirgus ir jam pinigus sumokėjo A. M. L. . Šis liudytojas
parodė ir tai, kad A. M. pasakė, jog žirgyną perka A. M. L. , o jie yra šeima (b. l. 192-193, t. 5). Liudytojas J. B. parodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“
akcijas iš jo buvo pirktos A. M. vardu, tačiau pinigus
mokėjo A. M. L. (b. l. 162-163, t. 5). Nukentėjusioji A. M. , nors ir tvirtindama, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“
pirko už savo pinigus, taip pat neneigė, kad A. M. L. yra
prisidėjęs savo lėšomis prie jos vardu įgyjamų akcijų (b. l. 127, 129, t. 5).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų Senato 1996 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 43 „Dėl teismų praktikos nagrinėjant turto prievartavimo baudžiamąsias bylas“ 2 punkte išaiškinta, kad „reikalavimas turto prievartavimo atveju visada yra neteisėtas. Jis nėra susijęs su reikalaujančiojo, ar asmens, kurio interesais reikalaujantysis veikia, ir nukentėjusiojo ankstesniais turtiniais santykiais (paskolos davimu, investicijomis į bendrą verslą, materialinės žalos padarymu) ar kitomis aplinkybėmis, kurios, suinteresuoto asmens manymu, suteikia jam tokią teisę“. Minėti liudytojų, iš dalies ir nukentėjusiosios parodymai paneigia nukentėjusiosios apeliacinio skundo teiginį, kad visas Lietuvoje jos vardu įgytas turtas buvo nupirktas jos lėšomis ir patvirtina, kad nuteistasis turėjo pakankamą pagrindą manyti turįs reikalavimo teisę į „UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas. Išreikšdama priešingą nuomonę, apeliaciniame skunde nukentėjusioji A. M. teigia, kad tarp jos ir nuteistojo Ispanijoje sudaryta santuoka Lietuvoje įstatymų nustatyta tvarka nebuvo įregistruota. Sudarant santuoką Ispanijoje, buvo pasirašyta vedybinė sutartis, pagal kurią kiekvieno sutuoktinio turtas po santuokos yra atskiras ir priklauso kiekvienam iš sutuoktinių. A. M. pažymi, kad Lietuvoje visas turtas buvo įgytas jos vardu ir už jos lėšas, todėl A. M. L. neturėjo jokios teisės į šį jos turtą.
Su šiais argumentais galima sutikti tik iš dalies. Tai, kad Ispanijoje sudaryta santuoka Lietuvoje įstatymų nustatyta tvarka nebuvo įregistruota nereiškia, kad tą santuoką sudarę asmenys Lietuvoje negali įgyti bendro turto. Tas pats pasakytina ir apie Ispanijoje sudarytą susitarimą, kad kiekvieno sutuoktinio turtas po santuokos yra atskiras ir priklauso kiekvienam iš sutuoktinių. Mokėdamas pinigus nuteistasis tikrai galėjo manyti, kad įgyja teisę bent į dalį įgyjamo turto. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad nuteistojo veika, padaryta reikalaujant jam perduoti „UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas negali būti kvalifikuojama kaip turto prievartavimas, o vertintina kaip savavaldžiavimas. Savo tikrą ar tariamą teisę A. M. L. realizavo pavartodamas fizinį smurtą (šios pirmosios instancijos teismo išvados apeliaciniame skunde nuteistasis neginčijo), todėl jo veika teisingai kvalifikuota kaip Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas. Aprašydamas šią veiką pirmosios instancijos teismas, be kita ko, nurodė, kad A. M. L. „A. M. bandant pabėgti iš gyvenamojo namo, iš nugaros pusės, uždėjęs dešinę ranką A. M. ant kaklo, ją smaugė, rovė dantimis nuo A. M. galvos plaukus, po to, dešine ranka sučiupęs A. M. už plaukų, 4-5 kartus trenkė pastarosios galvą į koridoriaus sienos kampą, ir tokiais savo veiksmais nukentėjusiajai A. M. padarė galvos smegenų sukrėtimą ir kraujosruvas šlaunyse, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą“. Toks veikos aprašymas yra prieštaringas, nes nesuvokiama, kaip A. M. L. padarė kraujosruvas nukentėjusiosios šlaunyse, jei nevartojo smurto, nukreipto į tą nukentėjusiosios kūno sritį.
Nuteistasis apeliaciniame skunde be pagrindo teigia, kad nukentėjusiajai nėra konstatuoti sužalojimai šlaunyse. Tai paneigia net dvi specialisto išvados. 2007-04-20 specialisto išvadoje Nr. G 745/07(04) nurodyta, kad A. M. padarytas galvos smegenų sukrėtimas ir kraujosruvos šlaunyse (b. l. 119, t. 1). Tokie pat sužalojimai konstatuoti ir 2007-05-17 specialisto išvadoje Nr. PG 68-745/07(04), atlikus papildomą nukentėjusiosios tyrimą (123, t. 1). A. M. L. , be kita ko, buvo kaltinamas ir tuo, kad 2007-03-10 turto prievartavimo metu (jau aptarta, kad šią veiką pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino kaip savavaldžiavimą) 8-10 kartų spyrė A. M. į lytinius organus ir padarė gaktos sumušimą ir kraujosruvas šlaunyse (b. l. 2, t. 5).
Pirmosios instancijos teismas remdamasis tuo, kad specialisto išvadoje ir nukentėjusiosios ligos istorijoje nekonstatuoti nukentėjusiajai padaryti kiti sužalojimai (be jau minėtų kraujosruvų šlaunyse ir galvos smegenų sukrėtimo), pašalino iš kaltinimo aplinkybę, kad kaltinamasis spyrė A. M. į lytinius organus 8-10 kartų. Su tokia išvada sutikti nėra pagrindo. 2007-05-17 specialisto išvadoje Nr. PG 68-745/07(04) teigiama, jog 2007-03-21 VšĮ Joniškio ligoninės pažymoje Nr. S-221 nurodyta, kad A. M. diagnozuoti galvos, gaktos srities bei šlaunų sumušimai, galvos smegenų sukrėtimas (123, t. 1). Minėtoje pažymoje Viešoji įstaiga Joniškio ligoninė iš tikro nurodė, kad A. M. padaryti pacituoti sužalojimai (b. l. 114, t. 1). 2007-05-17 specialisto išvadoje Nr. PG 68-745/07(04) nurodyta, kad Joniškio ligoninės gydymo stacionare istorijoje Nr. H-1184/133 nėra duomenų, kad A. M. būtų sužalota gaktos sritis.
Apeliacinės instancijos teisme aiškinantis medicininiuose dokumentuose esančius prieštaravimus apie tai, ar A. M. buvo padaryti sumušimai lytinių organų srityje, buvo apklaustas ją gydęs gydytojas Gytis Skirmantas. Jis parodė, kad pagrindinis sužalojimas, dėl kurio A. M. gydėsi stacionare, buvo galvos smegenų sukrėtimas. Į pažymą policijai apie A. M. padarytus sužalojimus jis įrašė ir gaktos sumušimą. Tokį sužalojimą jis nustatė asmeniškai apžiūrinėdamas ligonę, čiupinėdamas ir klausdamas ar skauda, pagal ligonės atsakymus. Skausmo pojūčio buvimą gydantys gydytojai nustato čiupinėdami ir klausdami ar skauda, o teismo medikai ieško mėlynių. Liudytojas nurodė, kad kažkurioje pacientės kūno vietoje mėlynes matė, tačiau negali garantuoti, kad tai buvo šlaunyse. Jis nepamena ir to, ar siuntė pacientę ginekologo konsultacijai, tačiau nurodė prisimenantis, kad darė jos šlapimo pūslės echoskopiją, įtardamas gilesnių organų sužalojimą. Dar jis parodė, kad pažymą, esančią b.l. 116, t. 1, kurioje jau nepaminėti nukentėjusiosios lytinių organų srityje padaryti sužalojimai, ruošė jau kitas ligoninės skyrius, nes pacientė buvo perkelta į terapinį neurologijos skyrių, todėl toje pažymoje atsispindi tik gydymas tame skyriuje.
Šie liudytojo parodymai, ypač apie tai, kad buvo tiriama nukentėjusiosios šlapimo pūslė, įtariant gilesnių organų sužalojimą, patvirtina nukentėjusiosios A. M. parodymus, kad jai A. M. L. be kito smurto, vartoto 2007-03-10 įvykio metu, 8-10 kartų spyrė į lytinius organus ir padarė gaktos sumušimą ir kraujosruvas šlaunyse. Toks įrodymų įvertinimas paaiškina ir iš kur A. M. atsirado sužalojimai šlaunyse, kurie pasak pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, atsirado nuo smūgio į galvą. Gydytoju dirbantis liudytojas G. Skirmantas parodė, kad nežino atvejo, jog sužalojimai šlaunyse atsirastų nuo poveikio į galvą (b. l. 84-85, t. 7).
Nuteistasis teisingai nurodo, kad pirmojoje apklausose A. M. neparodė apie tai, kad buvo spardoma į lytinius organus, tačiau, kolegijos nuomone, tai nepaneigia šios aplinkybės buvimo. Nukentėjusioji pirmą kartą apklausta 2007-03-12 ryte, t. y. praėjus nedaug laiko po 2007-03-10 įvykių, kurių metu buvo sužalota ir po 2007-03-11 grasinimo nužudyti kitą nukentėjusiąją, todėl reikia pripažinti, kad šie įvykiai galėjo kliudyti jai ramiai ir tiksliai atpasakoti visas aplinkybes. Pažymėtina ir tai, kad pirmojoje apklausoje A. M. paminėjo, jog buvo spardoma į kojas (b. l. 88, t. 1). Tokie parodymai, ypač kai jie nebuvo patikslinti apklausos metu užduodant papildomus klausimus, apie kokią konkrečiai kojų vietą nukentėjusioji kalba, neduoda pagrindo teigti, kad nukentėjusioji A. M. visiškai neminėjo spyrių į lytinių organų sritį.
Nuteistasis
apeliaciniame skunde teigia ir tai, kad apie grasinimus peiliu ir durklu
nukentėjusioji nieko nepasakė apklausta 2007-03-12 bei 2007-03-20, o vėliau,
siekdama jį apkalbėti, apie tai davė parodymus. Su tokiais teiginiais kolegija
nesutinka. Apie tai, kad aptariamo įvykio metu nuteistasis grasino durklu,
nukentėjusioji A. M. parodė tiek apklausiama 2007-03-12,
tiek ir apklausiama 2007-03-20 (b. l. 88, 90 , t. 1). Iš parodymų teisme
matyti, kad nuteistasis iš pradžių grasino peiliu, paskui peilį padėjo ir
vietoj jo naudojo durklą. Šie įrankiai pagal pavojingumą tarpusavyje panašūs.
Todėl tai, kad pirmųjų apklausų metu nukentėjusioji minėjo grasinimą durklu, o
tik vėliau pagal įvykių seką patikslino, kad iš pradžių A. M.
L. naudojo peilį, (kas visiškai nekeičia veikos kvalifikavimo ir nuteistojo
padėties nesunkina), atsižvelgiant ir į nukentėjusiosios paaiškinimus apie
būseną pirmųjų apklausų metu, nelaikytina faktoriumi, duodančiu pagrindą
netikėti šiomis nukentėjusiosios A. M. nurodytomis
aplinkybėmis.
Pirmosios
instancijos teismas buvo nurodęs, kad A. M.
L. , nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė
pripažįstamą ar ginčijamą, bet nerealizuotą savo tikrą ar tariamą teisę, tačiau
iš nukentėjusiosios A. M. parodymų akivaizdu, kad tokios
nuteistojo teisės ji niekada nepripažino, todėl ši formuluotė patikslinama,
nurodant, kad nuteistasis savavališkai vykdė ginčijamą tikrą ar tariamą teisę.
Tik civiline tvarka išsprendus A. M. ir A. M. L. ginčus, paaiškės, ar teisė, kurią vykdė nusikalstamai
savavaldžiaudamas A. M. L. , buvo tikra ar tariama.
Todėl
teismas, vadovaudamasis paminėtais įrodymais ir vadovaudamasis Lietuvos
Respublikos BPK 328 straipsnio 3 punktu, pakeičia nuosprendį dėl nuosprendyje
išdėstytų teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms ir A. M. L. veikos aprašymą įtraukia ir tai, kad jis 8-10 kartų
spyrė A. M. į lytinius organus ir padarė gaktos sumušimą.
Veikos kvalifikavimo tai nekeičia, nes iš jau minėtų įrodymų matyti, kad
nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymo laipsnį nulėmė galvos, o ne kitų kūno
vietų sužalojimai. Nuteistojo padaryta veika, atsižvelgiant į padaromus
pakeitimus išdėstoma šitaip: „A. M. L. 2007
m. kovo 10 d., apie 15 val., A. M. priklausančio gyvenamojo namo, esančio (duomenys
neskelbtini), virtuvėje, rankoje laikydamas virtuvinį peilį bei prie A. M. kaklo laikydamas durklą ir grasindamas nužudyti, reikalavo
perrašyti jo vardu A. M. priklausančias 1325 UAB „(duomenys
neskelbtini)“ akcijas, kurių vertė 100 037,50 Lt. A. M. bandant pabėgti iš gyvenamojo namo, A. M. L. uždėjo ranką A.
M. ant kaklo, ją smaugė, rovė
dantimis nuo jos galvos plaukus, po to, ranka sučiupęs A. M. už
plaukų, 4-5 kartus trenkė pastarosios galvą į koridoriaus sienos kampą, tuo
pačiu metu 8-10 kartų spyrė A. M. į lytinius organus,
padarydamas nukentėjusiajai A.
M. galvos smegenų sukrėtimą, gaktos sumušimą ir kraujosruvas šlaunyse, tai
yra nesunkų sveikatos sutrikdymą. Taip A. M. L. , nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos,
savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą savo tikrą ar tariamą teisę, tuo
padarydamas didelę žalą nukentėjusiosios A. M. teisėms“.
Tuo nukentėjusiosios A. M. apeliacinis skundas iš dalies
tenkinamas.
Nukentėjusioji
be pagrindo teigia, kad savavaldžiavimas neapima nesunkaus sveikatos sutrikdymo
ir šie nusikaltimai turėtų būti kvalifikuojami pagal atskirus Lietuvos
Respublikos BK straipsnius. Teisėjų kolegija pažymi, kad sąvoka „fizinis
smurtas“, kuri yra Lietuvos Respublikos 294 straipsnio 2 dalies dispozicijoje,
vartojama ir senojo BK 150 straipsnio 2 dalies dispozicijoje, taip pat ir
aprašant plėšimo sudėtį. Šią sąvoką išaiškino Lietuvos Aukščiausiasis Teismas:
„turto prievartavimą kvalifikuojantis požymis - fizinio smurto panaudojimas -
apima smūgių sudavimą, kitokius veiksmus, dėl kurių asmuo kenčia fizines
kančias ar apribojama jo laisvė, taip pat lengvo ar apysunkio kūno sužalojimo
padarymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų Senato 1996 m. birželio 21 d.
nutarimas Nr. 43 „Dėl teismų praktikos nagrinėjant turto prievartavimo
baudžiamąsias bylas“ 7 punktas); „plėšimo metu panaudotas fizinis smurtas yra
ne nusikalstamos veikos tikslas, o tik priemonė pagrobti svetimą turtą. Fizinio
smurto padariniai gali būti fizinio skausmo sukėlimas, nežymus ar nesunkus
sveikatos sutrikdymas. Jei plėšimo metu padaromas sunkus sveikatos sutrikdymas,
veika turi būti kvalifikuojama pagal atitinkamą BK 180 straipsnio dalį
(priklausomai nuo to, kokie yra plėšimą kvalifikuojantys požymiai) ir pagal BK
135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, nes BK 180 straipsnio 3 dalis neapima sunkaus
sveikatos sutrikdymo padarinių“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų Senato
2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir
plėšimo baudžiamosiose bylose“ 11 punktas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
nagrinėdamas A. T. ir L. T., kurie nuteisti pagal 294 straipsnio 2 dalį,
kasacinius skundus, konstatavo, kad nuteistųjų veikos tinkamai kvalifikuotos
pagal Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalį, nes pagal
teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes kasatoriai savavaldžiaudami
panaudojo prieš nukentėjusįjį fizinį ir psichinį smurtą, todėl jų veika teismų
pagrįstai nepripažinta administraciniu teisės pažeidimu pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos ATPK) 188 straipsnį, o
kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalį,
nes šis Lietuvos Respublikos ATPK
straipsnis neapima fizinio ar psichinio smurto panaudojimo savavaldžiavimo
atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr.
2K-831/2007).
Dėl veiksmų
prieš R. M.
A. M.
L. pagrįstai nuteistas už tai, kad 2007
m. kovo 11 d., apie 18 val., A.
M. priklausančio namo, esančio
(duomenys neskelbtini), koridoriuje
užsimojo durklu ir juo grasino nužudyti R. M. , esant
pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos
nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 6 punkte išaiškinta, kad veika gali būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas
nužudyti tik esant apibrėžtai kaltininko tyčiai atimti gyvybę. Apie kaltininko
tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo
aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį,
vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų
intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo
tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo
padarymo ir kt.
Pirmosios instancijos teismas išanalizavo nuteistojo,
abiejų nukentėjusiųjų Masiulyčių bei įvykį mačiusio liudytojo N.
V. parodymus ir padarė išvadą, kad nepakanka įrodymų išvadai, jog A. M. L. turėjo tiesioginę tyčią nužudyti R.
M. . Nuteistasis neginčija to, kad laikė rankoje durklą ir buvo užsimojęs
ant netoli buvusios nukentėjusiosios R. M. . Tai atitinka
ir kitų trijų minėtų asmenų parodymus. Visų parodymai sutampa ir dėl to, kad
netrukus N. V. nustūmė A. M. L. į
kitą kambarį. Tačiau jų parodymai skiriasi aiškinant ar tikrai A. M. L. bandė smūgiuoti ir taip nužudyti R.
M. . Tik tai nustačius jo veika būtų vertinama kaip pasikėsinimas nužudyti.
R. M. parodymai
duoti ikiteisminio tyrimo metu buvo perskaityti teismo posėdyje, nes ji
negalėjo atvykti į teismą dėl sveikatos būklės (b. l. 54,81, t. 6). Apklausta
2007-03-11 ji parodė, kad A. M. L. šaukdamas, kad ją
užmuš, dešine ranka laikydamas durklą (jis buvo sprindžio atstumu nuo jos
kaklo) smogė jai, tačiau ji pasisuko ir N. V. tuo metu
pastūmė A. M. L. į kitą kambarį ir atėmė durklą (b. l.
68-69, t. 1).
Nukentėjusioji A. M. pirmosios
instancijos teisme parodė, kad A. M. L. smogė R. M. durklu ir būtų pataikęs, jei ši nebūtų pasitraukusi.
Tuo metu N. V. čiupo A. M. L. už
rankos su durklu ir jį nustūmė į kitą kambarį (b. l. 127, t. 5).
Nuteistasis, kaip minėta, neginčija to, kad buvo
užsimojęs durklu. Tačiau jis neigia, kad bandė smūgiuoti ir nužudyti R. M. (b. l. 131, t. 5).
Liudytojas N. V. apklausiamas
pirmosios instancijos teisme parodė, kad A. M. L. laikydamas
iškeltą durklą artėjo link R. M. ir A.
M. , buvo priartėjęs apie 0,5 metro atstumu, tačiau teigė, kad „smūgis
nespėjo įvykti“, „tiesioginio, akivaizdaus smūgio nebuvo“. Vėliau jis parodė,
kad neatsimena, ar buvo smūgis durklu, teigė, kad palaiko ikiteisminio tyrimo
metu duotus parodymus. Vėliau liudytojas vėl teigė, kad „artėdamas prie jų, jis
durklo padėties nekeitė. Iki smūgiavimo buvo 1 metro atstumas“ (b. l. 98-100,
t. 5). Siekiant pašalinti prieštaravimus liudytojo parodymuose, jis dar kartą
apklaustas apeliacinės instancijos teisme. Tada N. V. parodė,
kad ar buvo smūgis, t. y. ar A. M. L. bandė smūgiuoti,
negali pasakyti, tik mano, kad jei nebūtų nustūmęs A. M. L. ,
tai viena iš nukentėjusiųjų būtų nužudyta. Perskaičius ankstesnius parodymus,
liudytojas patvirtino, kad galėjo būti ir taip, kad tiesioginio akivaizdaus
smūgio nebuvo, o atstumas tarp A. M. L. ir nukentėjusiųjų
buvo nuo pusės metro iki metro.
Iš pastarojo teiginio matosi, kad A. M. L. nuo R. M. buvo tokiu atstumu,
per kurį būtų sunku ar net negalima ją sužaloti. Dar svarbesnė aplinkybė yra
tai, kad N. V. netvirtina, o net labiau paneigia, kad A. M. L. bandė suduoti smūgį R. M. . Tai
paneigia nukentėjusiųjų teiginius apie tai, kad R. M. išvengė
jai suduodamo smūgio pasisukdama ir kad A. M. L. siekė
nužudyti R. M. . Nukentėjusioji A. M. be
pagrindo nesutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad nukentėjusiųjų
parodymai įvertinti kaip prieštaringi. Parodymų patikrinimo vietoje metu
R. M. teigė, kad įvykio metu ji buvo koridoriuje prie
miegamojo durų, o jos dukra stovėjo koridoriuje prie virtuvės durų. Kai A. M. L. žengė link jos ketindamas nužudyti ją, „tuo metu
koridoriuje stovėję N. V. ir dukra A. M.
rankomis nustūmė įtariamąjį“ (b. l. 76, t. 1). Tuo tarpu apklausos metu R. M. teigė, kad A. M. L. nustūmė
vienas N. V. . A. M. pasakodama apie
asmenų išsidėstymą įvykio metu parodė, kad „mes su mama buvome viena nuo kitos
labai mažu atstumu. Susiglaudėm mes po Antonio smūgio“ (b. l. 127, t. 5) Apie
tai, kad būtų padėjusi nustumti A. M. L. , A. M. neparodė. Taigi, abiejų nukentėjusiųjų parodymai yra
prieštaringi. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir į tai,
kad nukentėjusiųjų parodymai sąlygojami patirto išgąsčio ir jais vadovavosi
tiek, kiek juos patvirtina kiti įrodymai – šiuo atveju liudytojo N. V. parodymai. O iš jo parodymų galima tik teigti, kad A. M. L. grasino nužudyti R. M. , bet ne
pasikėsino tai padaryti. Todėl A. M. L. veika teisingai
kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 1 dalį. Nuteistasis
neigia savo kaltę, apeliaciniame skunde teigdamas, kad dėl sugipsuotos kitos
rankos (ne tos, kurioje laikė durklą), jis negalėjo smūgiuoti. Tačiau smūgiuoti
durklu ir taip padaryti įvairaus sunkumo, net ir mirtinus sužalojimus, galima ir
viena ranka, nepriklausomai nuo kitos rankos būklės. Šiuo atveju, nustačius,
kad A. M. L. pagrasino nužudymu ir laikydamas iškeltą
durklą artinosi prie R. M. yra pakankamas pagrindas
manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.
Dėl ginklo ir šaudmenų laikymo
Nuteistasis
neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad jis įgijo ir (duomenys
neskelbtini) gyvenamojo namo kambaryje esančios spintelės stalčiuje, iki 2007
m. kovo 11 d. laikė dešimt fabrikinės
gamybos 12 kalibro, centrinio skėlimo medžioklinių šovinių. Jis tik teigia
nežinojęs, jog neturint leidimo šaudmenų laikyti negalima. Tačiau nežinojimas
neatleidžia nuo atsakomybės (tai nustatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7
straipsnyje), todėl A. M. L. pagrįstai nuteistas
už neteisėtą šaudmenų įgijimą ir laikymą. Ši jo veika teisingai kvalifikuota
pagal Lietuvos Respublikos BK 253 straipsnio 1 dalį.
Tačiau
nuteistasis niekada nepripažino, kad garaže, esančiame (duomenys neskelbtini) laikė
fabrikinės gamybos lygiavamzdį, dviejų šūvių,
C kategorijos, 12 kalibro, Ispanijoje pagamintą šautuvą Nr. 125038, užtaisytą dviem fabrikinės gamybos 12
kalibro centrinio skėlimo medžiokliniais šoviniais. Jo nuomone, šis ginklas
priklausė nukentėjusiosios A. M. pusbroliui N. V. , kuris medžiodavo ir turėjo galimybę lankytis
patalpoje, kurioje ir rastas šis ginklas. Kaip savo teiginių patvirtinimą
nuteistasis pateikė 3 fotonuotraukas, teigdamas, kad jose maždaug prieš trejus
su puse metų užfiksuoti N. V. neteisėtai nušauti žvėrys
ir N. V. atliekamas jų apdorojimas tose pačiose patalpose
(garaže), esančiose prie A. M. vardu pirkto namo.
Nuteistojo teigimu, N. V. naudojosi ir tuo ginklu, kurio
neteisėtas laikymas inkriminuotas jam (A. M. L. ). Kaip
tas ginklas pateko į Lietuvą, nuteistasis teigė nežinantis (b. l. 51-52, t. 7).
Liudytojas N. V. paklaustas apie šias nuteistojo
nurodytas aplinkybes, neigė neteisėtai medžiojantis, taip pat neigė ir
neteisėtą ginklo laikymą. Jis parodė, kad nežino kur darytos nuotraukos,
kuriose jis užfiksuotas lupantis kailį elniams, tačiau neigė, kad tai galėtų
būti nuteistojo nurodytame garaže.
Atlikus pakartotinę įvykio vietos (duomenys neskelbtini) esančio ūkinio
pastato apžiūrą, konstatuota, kad garaže esančios plytų sujungimo siūlės 4, 5,
6, 7, 8, 9, 10 eilėse atitinka padėtį, esančią palyginimui pateiktoje
nuotraukoje (palyginimui buvo pateiktos jau minėtos fotonuotraukos, kuriose
užfiksuota kaip N. V. mūrinėje patalpoje lupa elnius).
Tai leidžia teigti, kad tos fotonuotraukos darytos tose pačiose patalpose
(garaže), esančiose prie A. M. vardu pirkto namo, nors tai
N. V. nepagrįstai ir neigia.
Teisėjų kolegija šioje byloje nesprendžia šio liudytojo atsakomybės už
galbūt pažeistą medžioklės ar sumedžiotų žvėrių apdorojimo tvarką. Šioje byloje
nesprendžiama ir dėl N. V. atsakomybės už galimai
neteisėtai laikytus šaudmenis ir (ar) ginklą. Tačiau nustatytas liudytojų
parodymų prieštaravimas objektyviai egzistuojančioms aplinkybėms neleidžia
tikėti jo parodymais apie tai, kad A. M. L. parsikraustęs
iš Ispanijos jam rodė lygiavamzdį 12 kalibro medžioklinį šautuvą ir jis
nuteistajam paaiškino, kad šaunamajam ginklui laikyti reikia leidimo. Tas pats
ginklas ir rastas kratos metu (b. l. 99, t. 5).
Tai, kad kratos metu rastas ginklas priklausė nuteistajam pirmosios
instancijos teismo nuosprendyje grindžiama ir nukentėjusiųjų parodymais, kad
jos matė tą šautuvą kambaryje po lova. A. M. apie tai
parodė, kad ginklą vieną kartą matė kambaryje po A. M. L. lova
(b. l. 128, t. 5). R. M. ikiteisminio tyrimo metu parodė,
kad tą ginklą matė po nuteistojo lova, kai šis buvo išvykęs į Ispaniją. Teigia,
kad tą patį ginklą anksčiau buvo mačiusi Ispanijoje taip pat po A. M. L. lova (b. l. 70, t. 1). Jokie kiti įrodymai
nepatvirtina, kad 2007-03-12 kratos metu A. M. garaže ant
šuns būdos rastas ginklas priklausė A. M. L. .
Atsižvelgiant į aiškiai priešiškus santykius tarp nuteistojo ir nukentėjusiųjų,
vien pastarųjų parodymų apie tai, kad kartą matė po nuteistojo lova šį ginklą,
kolegijos nuomone, nepakanka konstatavimui, kad tai nuteistojo ginklas, juo
labiau, kad patalpoje, kur ginklas rastas, kaip matyti iš anksčiau aptartų
įrodymų, lankydavosi ir kiti su medžioklėmis susiję asmenys. Todėl iš A. M. L. veikos aprašymo pašalintinas teiginys, kad jis
neteisėtai laikė lygiavamzdį,
dviejų šūvių, C kategorijos, 12 kalibro, Ispanijoje pagamintą šautuvą Nr. 125038, užtaisytą dviem
fabrikinės gamybos 12 kalibro centrinio skėlimo medžiokliniais šoviniais. Tuo
jo apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas. Jo padarytos veikos kvalifikavimas
dėl to nesikeičia, nes ir įrodytas bei nuteistojo neginčijamas 10 šaudmenų
laikymas kvalifikuojamas kaip Lietuvos Respublikos BK 253 straipsnio 1 dalyje
numatytas nusikaltimas. Tačiau jo padaryta veika aprašoma siauriau: A. M. L. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis įgijo ir
neturėdamas leidimo, (duomenys
neskelbtini), gyvenamojo namo kambaryje esančios spintelės stalčiuje iki 2007
m. kovo 11 d. neteisėtai laikė dešimt
fabrikinės gamybos 12 kalibro, centrinio skėlimo medžioklinių šovinių“. Ir šiuo
atveju kitokia nusikalstamos veikos apimtis nustatoma pakeičiant nuosprendį dėl
nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms
(Lietuvos Respublikos BPK 328
straipsnio 3 punktas).
Dėl bausmių skyrimo
Kaip jau buvo minėta, A. M. L. padarytų nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos
Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalyje bei 253 straipsnio 1 dalyje, aprašymas
keičiamas, tačiau tokie pakeitimai nėra esminiai ir tai neturi įtakos
apelianto veikų kvalifikavimui, o taip pat ir už šias nusikalstamas veikas
paskirtų bausmių dydžiui. A. M. L. skundžiamu
nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl nesunkaus ir dviejų apysunkių nusikaltimų.
Jo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių byloje nenustatyta. A. M. L. neišnykusio teistumo neturi. Todėl už padarytas
nusikalstamas veikas jam teisingai paskirta sankcijose numatyta švelnesnė
bausmės rūšis – areštas, o ne terminuotas laisvės atėmimas. Tai atitinka
Lietuvos Respublikos BK 55 straipsnio nuostatą, kad asmeniui, pirmą kartą
teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria
su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Paskirtos bausmės atitinka ir Lietuvos
Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatas ir nėra nei per griežtos, nei
per švelnios. Skirdamas galutinę subendrintą bausmę, pirmosios instancijos
teismas pagrįstai taikė visiško bausmių sudėjimo būdą ir bausmių bendrinimo
taisyklių nepažeidė (Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 3 dalis). Esant
išdėstytoms aplinkybėms, nustatyta galutinė 90 parų arešto bausmė yra teisinga
ir nekeičiama.
Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo
Nukentėjusiosios apeliacinio skundo argumentas, kad pripažindamas tik
teisę į civilinį ieškinį, teismas pažeidė greito ir teisingo teismo principą, o
nepakakus byloje esančių įrodymų, teismas turėjo papildomai išreikalauti kitus
įrodymus dėl turtinės žalos padarymo, yra nepagrįstas.
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl turtinės žalos
atlyginimo. A. M. ne priteisė prašomą turtinės žalos
atlyginimą - 1930,82 Lt, o pripažino teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, ir
ieškinio dydžio klausimą perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka. Tokį
sprendimą pirmosios instancijos teismas pagrįstai motyvavo tuo, kad „nepateikus
teismui papildomų dokumentų, koks pagerintas maistas, kokie vaistai ir
vitaminai jai (A. M. ) buvo gydytojo priskirti, kur ir pas
kokius gydytojus ji važiavo konsultuotis, teismas negali išnagrinėti civilinio
ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo“. Teisėjų kolegija pažymi, kad neatlikus
papildomo tyrimo, nebuvo įmanoma tiksliai apskaičiuoti civilinio ieškinio, nes A. M. nepateikė teismui dokumentais pagrįstų įrodymų, kokiu
pagrindu jai buvo skirti vaistai, kurie pirkti už 870,55 Lt sumą, kur ir pas
kokius gydytojus ji lankėsi, nes kuro sąnaudos sudaro 910,27 Lt sumą, o iš
pateiktų kuro kvitų matyti, kad kuras pirktas įvairiose Lietuvos degalinėse,
(b. l. 57, 59, t. 5). Be to, iš pateiktų kvitų matyti, kad pirkti su gydymu
visiškai nesusiję daiktai - buitinės dujos balionuose ( b. l. 57, t. 5),
nėštumo testas, kontraceptinis pleistras (b. l. 56, t. 5), laikraščiai, dušo
reikmenys, alkaliniai elementai, „Labas“ pildymo kortelė, sausas šunų ėdalas,
rūbai ir kiti daiktai (b. l. 54, t. 5).
Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus 2008 m. liepos 3 d. „Teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika
padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose apžvalgoje“
išaiškinta, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas privalo išspręsti
civilinį ieškinį (BPK 115 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 5 dalis, 307
straipsnio 6 dalies 1 punktas); tik išimtiniais atvejais gali būti taikomos BPK
115 straipsnio 2 dalies nuostatos, kai civiliniam ieškovui pripažįstama teisė į
ieškinio patenkinimą, o ieškinio dydžio klausimas perduodamas nagrinėti
civilinio proceso tvarka. Nurodyta išimtimi pasinaudojama tada, kai civilinio
ieškinio negalima tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos
nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos ir jeigu neišspręstas turtinės
žalos dydis neturi įtakos kaltinamojo nusikalstamos veikos kvalifikavimui.
Būtent šiuo išimtiniu atveju ir buvo pasinaudota nagrinėjamu atveju. Pirmosios
instancijos teismui baudžiamojoje byloje iš esmės išsprendus civilinio ieškinio
dalį (dėl neturtinės žalos), kitą jo dalį (dėl turtinės žalos) perdavus
nagrinėti civilinio proceso tvarka, nebuvo pažeidžiamos baudžiamojo proceso
įstatymo nuostatos bei nukentėjusiosios A. M. nurodyti
greito ir teisingo teismo principai. Tokia yra ir teismų praktika (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo baudžiamoji byla Nr. 2K-414/2009).
Pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė klausimą ir dėl
neturtinės žalos atlyginimo. Nuteistasis A. M. L. be
pagrindo teigia, kad sprendžiant šį klausimą buvo pažeisti teisingumo,
protingumo ir sąžiningumo principai, neaptarta ir neįvertinta tai, kad
nukentėjusioji netinkamai elgėsi, apgaule išviliojo visą jo turtą bei provokavo
jį nusikalsti, o šioje byloje jis pats yra nukentėjęs. Pirmosios instancijos
teismas teisingai nustatė, kad A. M. neturtinė žala
padaryta neteisėtais A. M. L. veiksmais, dėl kurių ji
patyrė baimę, išgąstį, dvasinius išgyvenimus, todėl jai kaip nukentėjusiajai
šioje byloje priteistas neturtinės žalos atlyginimas. A. M.
L. dėl padarytų nusikalstamų veikų skundžiamu nuosprendžiu yra pripažintas
kaltu ir nuteistas, o ne pripažintas nukentėjusiuoju. Be to, priešingai nei
teigia nuteistasis, priteisdamas ne prašomos neturtinės žalos dydį – 100 000
Lt, o sumažindamas šį dydį iki 20 000 Lt, pirmosios instancijos teismas, nors
išsamiau nedetalizuodamas, atsižvelgė ir į nusikaltimo padarymo aplinkybes bei
priežastis.
Nukentėjusioji A. M. , nesutikdama su priteistos
neturtinės žalos dydžiu apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai
net penkis kartus sumažino jos prašomos atlyginti neturtinės žalos dydį,
motyvuodamas tuo, kad nuteistasis neturi turto. Ir šis apeliacinio skundo
argumentas yra nepagrįstas. Atsižvelgdamas į kaltininko turtinę padėtį,
pirmosios instancijos teismas rėmėsi A. M. parodymais, kad
jis neturi jokio turto. Byloje taip pat nėra duomenų, kad nuteistasis turėtų
darbą, gautų pajamas ar turėtų kokio nors turto. Tai, kad motyvuodamas, kodėl A. M. L. veika
turėtų būti kvalifikuojama kaip savavaldžiavimas, o ne turto prievartavimas,
teismas konstatavo, kad A. M. L. turėjo reikalavimo teisę
į turtą, priešingai nei teigia nukentėjusioji, nereiškia, jog taip pirmosios
instancijos teismas pripažino, kad apeliantas turėjo turto. Šioje nuosprendžio
dalyje kalbama apie kaltininko požiūrį į tą turtą, t. y. A. M.
L. supratimu turtas priklauso jam, nes pirktas už jo pinigus, todėl
nusikalstamai savavaldžiaudamas vykdė savo tikrą ar tariamą teisę.
Atsižvelgiant į aptartą A. M. L. turtinę padėtį
bei kitas pirmosios instancijos teismo nurodytas aplinkybes (padarytą sveikatos
sutrikdymo laipsnį ir kilusias pasekmes, į nusikaltimo padarymo aplinkybes bei
priežastis) nukentėjusiajai A. M. prašomos neturtinės
žalos dydis pagrįstai sumažintas ir priteista 20 000 Lt neturtinės žalos
atlyginimas. Toks neturtinės žalos dydis atitinka teismų praktiką. Nukentėjusiosios
prašoma suma, t. y. 100 000 litų ar net ir mažesnė suma paprastai yra
priteisiama už gyvybės atėmimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys
baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 629/2007; 2K-621/2007), tuo tarpu už nesunkų
sveikatos sutrikdymą priteisiama 10 000 – 20 000 litų sumos (Kauno apygardos
teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A- 27-60-09 (apeliacine tvarka)).
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, priteistos neturtinės žalos
dydis nėra nei per didelis, nei nepagrįstai mažas, jis atitinka sąžiningumo,
teisingumo bei protingumo kriterijus ir nustatytas laikantis Lietuvos
Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio reikalavimų. Padidinti ar
sumažinti priteistos neturtinės žalos dydį nėra teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Lietuvos
Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3
punktu, 328 straipsnio 3 punktu,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nuosprendį pakeisti:
Į A. M. L. nusikalstamos
veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalyje, aprašymą
įtraukti tai, kad jis 8-10 kartų spyrė A. M. į lytinius
organus ir padarė gaktos sumušimą.
Iš A. M. L. nusikalstamos
veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 253 straipsnio 1 dalyje, aprašymo
pašalinti teiginį, kad jis neteisėtai laikė lygiavamzdį, dviejų šūvių, C
kategorijos, 12 kalibro, Ispanijoje pagamintą šautuvą Nr. 125038, užtaisytą
dviem fabrikinės gamybos 12 kalibro centrinio skėlimo medžiokliniais šoviniais.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.
Kolegijos pirmininkas Aloyzas Kruopys
Teisėjai Svajūnas
Knizleris
Elena
Vainienė