Byla Nr. 1N-57-150/2015
Teisminio proceso Nr. 1-01-2-00091-2011-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.16.2.12;
2.5.15
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. birželio 10 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės, teisėjų Violetos Ražinskaitės ir Elenos Vainienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų (liudytojų) Č. D. ir V. D. atstovės advokatės Indrės Panavaitės skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 18 d. nutarties, kuria baudžiamojoje byloje Nr. 1-50-296/2013 pareiškėjų Č. D. ir V. D. atstovės advokatės I. Panavaitės prašymas dėl laikino nuosavybės teisių apribojimo, kuris buvo taikytas E. K. nuosavybės teise priklausančiam turtui, panaikinimo, atmestas.
Teisėjų kolegija, susipažinusi su pateikta medžiaga ir išnagrinėjusi skundą,
n u s t a t ė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 18 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-50-296/2013 E. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 1891 straipsnio 1 dalį nuteistas 100 MGL dydžio (13 000 Lt) bauda, konfiskuojant jam priklausantį turtą už 1 675 554,20 Lt. Šis nuosprendis Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 11 d. nuosprendžiu panaikintas ir E. K. pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo požymių.
Vilniaus apygardos teisme 2015 m. vasario 24 d. gautas pareiškėjų Č. ir V. D. atstovės advokatės I. Panavaitės (toliau – ir Atstovė) prašymas panaikinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2011 m. balandžio 20 d. nutarimu, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 8 d. nutartimi bei vėlesnėmis teismų nutartimis baudžiamojoje byloje Nr.1-50-296/2013 pritaikytą ir paliktą galioti procesinės prievartos priemonę – laikiną nuosavybės teisės apribojimą E. K. į nekilnojamuosius daiktus: žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Turtas). Atstovė šį prašymą pagrindė tuo, kad šiuo metu Turtas, kuriam buvo taikytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas, yra ne E. K. nuosavybė, o Č. D. ir V. D. bendroji jungtinė nuosavybė. Atstovė nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-102-340/2015 pagal ieškovų Č. ir V. D. ieškinį atsakovui E. K. dėl nekilnojamojo turto 2007 m. gruodžio 29 d. pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos tarp ieškovų ir atsakovo dėl Turto pardavimo E. K., pripažinimo nutraukta nuo 2011 m. birželio 4 d., vienašalės restitucijos taikymo ir pripažinimo ieškovų bendrąja jungtine nuosavybės teise į Turtą, iš atsakovo ieškovams priteisimo 492 000 Lt palūkanų ir kt., patvirtino tarp ieškovų Č. ir V. D. bei atsakovo E. K. sudarytą taikos sutartį ir civilinę bylą nutraukė. Ši nutartis įsiteisėjusi. Atstovė teigė, kad Turtui esant Č. ir V. D. (pardavėjų) nuosavybe, jų nuosavybės teisės į Turtą nėra ir negali būti kvestionuojamos, o Turtui taikomi draudimai, nustatyti baudžiamojoje byloje, kurioje prieš kitą asmenį – E. K. priimtas išteisinamasis nuosprendis. Todėl, atstovės nuomone, visi paminėtoje baudžiamojoje byloje Turtui taikyti apribojimai panaikintini.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras G. J. (toliau – ir prokuroras), atsiliepdamas į Atstovės prašymą, prašė jo netenkinti. Prokuroras nurodė, kad 2015 m. vasario 10 d. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui paduotas kasacinis skundas, kuriame prašoma panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 11 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 18 d. nuosprendį su pakeitimais. Prokuroras manė, kad patenkinus Atstovės prašymą, tuo atveju, jeigu būtų patenkintas kasacinis skundas, bus prarastos procesinės galimybės konfiskuoti Turtą.
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 18 d. nutartimi minėtą Atstovės prašymą atmetė. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 361 straipsnio 2 dalį, teismas turi teisę, bet ne pareigą, priimti sprendimą panaikinti priemones civiliniam ieškiniui užtikrinti, jeigu šis klausimas nebuvo išspręsti teismo nuosprendyje. Teismas, nustatęs, kad baudžiamojoje byloje pateiktame prokuroro kasaciniame skunde, be kita ko, prašoma konfiskuoti Turtą, sprendė, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje tenkinti Atstovės prašymą ir panaikinti Turtui taikytą laikiną nuosavybės teisių apribojimą nėra teisinių prielaidų. Apygardos teismas pažymėjo, kad tokiu atveju iš tiesų galėtų būti prarastos procesinės galimybės konfiskuoti nurodytą Turtą.
Atstovė, nesutikdama su Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 18 d. nutartimi, skunde prašo ją panaikinti kaip nepagrįstą bei neteisėtą ir priimti naują sprendimą – prašymą patenkinti ir panaikinti Turtui taikytą procesinės prievartos priemonę – laikiną nuosavybės teisių apribojimą. Atstovė skunde dėsto iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir prašyme. Atstovė skunde pažymi, kad Turtui taikytais apribojimais yra neproporcingai pažeidžiamos suinteresuotų asmenų, t. y. Č. ir V. D. teisės ir teisėti interesai. Atstovė skunde nurodo, kad byloje nėra duomenų, jog Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 11 d. išteisinamasis nuosprendis turėtų būti nevykdomas dėl to, kad BPK 374 straipsnyje nustatyta tvarka jo vykdymas būtų sustabdytas ir pan. Atstovės nuomone, svarstant prašymą dėl Turtui taikyto laikino nuosavybės teisių apribojimo, apygardos teismas nebuvo saistomas kitų teismų priimtų tam tikrų sprendimų ir (ar) patvarkymų, kurie būtų užkirtę kelią teismui prašymą patenkinti. Atstovė skunde akcentuoja, kad civilinėje byloje patvirtinus tarp šalių (Č. ir V. D. bei E. K.) sudarytą taikos sutartį, Turtas, kuriam buvo taikytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas, yra Č. D. ir V. D. bendroji jungtinė nuosavybė, o ne E. K. nuosavybė, todėl Turtas negali būti konfiskuojamas netgi tuo atveju, jeigu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikintų prieš E. K. priimtą išteisinamąjį nuosprendį. Atstovė skunde mano, kad esant susiklosčiusiai teisinei situacijai, nėra jokio pagrindo tęsti Turto teisėtų savininkų teisių juo naudotis, valdyti bei juo disponuoti pažeidimą, nes savininkai, negalėdami įgyvendinti savo teisių, patiria didelius nuostolius, kurie tik nuolat didėja.
E. K. atsiliepime į skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 18 d. nutartį panaikinti ir Atstovės prašymą tenkinti. E. K. atsiliepime nurodo, kad jis pritaria Atstovės skunde išdėstytiems argumentams, ir mano, jog apskųsta nutartis turi būti panaikinta. E. K. pažymi, kad baudžiamojoje byloje laikinas nuosavybės teisių apribojimas buvo taikytas ir jam priklausančioms komercinės paskirties patalpoms, esančioms (duomenys neskelbtini), kurios, beje, vykdant komercinio banko reikalavimus, yra parduotos iš varžytynių ir taip pat turi naują savininką.
Skundas netenkintinas.
Žemesnės instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Apygardos teismas teisingai įvertino bylos faktus, reikšmingus sprendžiant klausimą dėl nuosprendžio vykdymo metu kilusių abejonių ir neaiškumų pašalinimo, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė (BPK 362 straipsnis).
Pagal BPK 361 straipsnio 1 dalį teismas nuosprendžio vykdymo metu turi teisę išspręsti dėl nuosprendžio vykdymo kylančias abejones, jeigu jas išsprendus nepakeičiama nuosprendžio esmė. Kokio pobūdžio nuosprendžio neaiškumai ir (ar) kylančios abejonės gali būti šalintini, įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs BPK 361 straipsnio 2–3 dalyse. Tarp jų yra nustatyta teismo teisė ištaisyti neaiškumus, susijusius su priemonių, taikytų galimam turto konfiskavimui, panaikinimu. Nors paminėtose teisės normose reguliuojamas nustatytų taisytinų teismo nuosprendžio netikslumų ir (ar) abejonių pašalinimo atvejų sąrašas nėra baigtinis, tačiau kiekvieną kartą, sprendžiant klausimą dėl nuosprendžio vykdymo metu kylančių abejonių ir neaiškumų pašalinimo, turi būti vertinama, ar ištaisius nuosprendžio neaiškumus ir (ar) pašalinus abejones nebus pakeista teismo priimto nuosprendžio esmė.
Nagrinėjamu atveju yra siekiama, kad būtų panaikinta baudžiamojoje byloje Nr. 1-50-296/2013, kurioje E. K. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, nustatytą BK 1891 straipsnio 1 dalyje, siekiant užtikrinti galimą turto konfiskavimą, Turtui taikyta procesinės prievartos priemonė – laikinas nuosavybės teisių apribojimas tuo pagrindu, jog šiuo metu Turtas yra jau ne E. K. nuosavybė, o Č. D. ir V. D. bendroji jungtinė nuosavybė.
Bylos duomenimis iš tiesų Vilniaus apygardos teismui 2015 m. vasario 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-102-340/2015 pagal ieškovų Č. ir V. D. ieškinį atsakovui E. K. dėl nekilnojamojo turto 2007 m. gruodžio 29 d. pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos tarp ieškovų ir atsakovo dėl Turto pardavimo E. K., pripažinimo nutraukta nuo 2011 m. birželio 4 d., vienašalės restitucijos taikymo ir pripažinimo ieškovų bendrąja jungtine nuosavybės teise į Turtą, iš atsakovo ieškovams priteisimo 492 000 Lt palūkanų ir kt., patvirtinus tarp ieškovų Č. ir V. D. bei atsakovo E. K. sudarytą taikos sutartį ir civilinę bylą nutraukus, įvyko Turto savininkų pasikeitimas. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, ši aplinkybė pati savaime nesuteikia pagrindo panaikinti aptariamoje baudžiamojoje byloje taikytos procesinės prievartos priemonės, kuri buvo skirta siekiant baudžiamojo proceso tikslų, t. y. galimam turto konfiskavimui.
Kaip minėta, sprendžiant klausimą dėl nuosprendžio vykdymo metu kylančių abejonių ir neaiškumų pašalinimo, turi būti vertinama, ar ištaisius nuosprendžio neaiškumus ir (ar) pašalinus abejones nebus pakeista teismo priimto nuosprendžio esmė. Tuo tarpu, nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 18 d. nuosprendis, priimtas baudžiamojoje byloje Nr. 1-50-296/2013, kuriuo E. K. pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį nuteistas 100 MGL dydžio (13 000 Lt (3 765 Eur) bauda, konfiskuojant jam priklausantį turtą už 1 675 554,20 Lt (485 274,03 Eu), panaikintas Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 11 d. nuosprendžiu ir E. K. pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo požymių, tačiau šis teismo nuosprendis, išnagrinėjus baudžiamąją bylą kasacine tvarka, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartimi panaikintas ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (Lietuvos teismų informacinės sistemos (Liteko) duomenys). Taigi nesant aptariamoje baudžiamojoje byloje priimtam galutiniam teismo nuosprendžiui, kuris būtų vykdytinas, konstatuotina, jog kartu nėra ir nuosprendžio neaiškumų, kurie galėtų būti taisytini.
Nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, jei yra pagrindas, privalomai skiriama kaltininkui kartu su bausme. Todėl Vilniaus apygardos teismas, vykdydamas nurodytą kasacinio teismo nutartį ir iš naujo nagrinėdamas baudžiamąją bylą tiek pagal išteisintojo (E. K.), tiek prokuroro apeliacinius skundus, priimdamas baigiamąjį aktą šioje baudžiamojoje byloje išspręs ir klausimus, susijusius tiek su Turtui taikyta procesinės prievartos priemone – laikinu nuosavybės teisių apribojimu, tiek su turto konfiskavimu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, šioje proceso stadijoje, kuomet baudžiamoji byla nėra išnagrinėta iš esmės, nėra jokių teisinių prielaidų naikinti Turtui taikytą laikiną nuosavybės teisių apribojimą.
Taikant BPK 151 straipsnyje nustatytą procesinės prievartos priemonę apribojamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje garantuojamas nuosavybės neliečiamumas, tačiau esant byloje susiklosčiusiai pirmiau aptartai teisinei situacijai pripažintina, kad šiuo atveju tokios procesinės prievartos priemonės taikymas yra pateisinamas siekiant baudžiamojo proceso tikslų. Pareiškėjams buvo žinoma apie tokio pobūdžio procesinės prievartos priemonės pritaikymą baudžiamojoje byloje, todėl susigražindami nuosavybę jie prisiėmė tam tikrą riziką, jog kol nėra išnagrinėta baudžiamoji byla Turtui gali būti taikomi tam tikri apribojimai, gali patirti tam tikrų nuostolių. Kita vertus, nors Atstovė skunde nurodo, kad dėl pritaikyto laikino nuosavybės teisių apribojimo pareiškėjai patiria didelius nuostolius, tačiau nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme nepridėjo jokių įrodymų, patvirtinančių tokius nuostolius. Pastebėtina, kad teismui patvirtinus taikos sutartį, pareiškėjams ne tik nuosavybėn grįžo Turtas, tačiau jiems liko ir 400 000 Lt (115 848 Eur) dydžio E. K. sumokėtas avansas, be to, E. K. taip pat įsipareigojo sumokėti ir 492 000 Lt (142 493,04 Eur) palūkanų.
Aplinkybė, kad žemesnės instancijos teismas nevertino bylos duomenų taip, kaip būtų palankiau pareiškėjams ir Atstovei, nesuponuoja išvados, jog teismas neteisingai išsprendė su teismo nuosprendžio neaiškumų, susijusių su priemonių, taikytų galimam turto konfiskavimui, panaikinimu, ištaisymo klausimą bei nesuteikia pagrindo naikinti apskųstą nutartį.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, aukštesniojo teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti Atstovės skundą jame išdėstytais argumentais nėra jokio pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 18 d. nutartis nenaikintina.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 364 straipsnio 8 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
pareiškėjų (liudytojų) Č. D. ir V. D. atstovės advokatės Indrės Panavaitės skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 18 d. nutartį.
Ši nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.
Kolegijos pirmininkė Rūta Mickevičienė
Teisėjos Violeta Ražinskaitė
Elena Vainienė