Administracinė byla Nr. A552-2122/2013
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01452-2012-3
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2
(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. gruodžio 31 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas V. G. skundu (b. l. 2-5) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti 850 Lt neturtinės žalos atlyginimui.
Pareiškėjas tvirtino, kad patyrė neturtinę žalą dėl netinkamų suėmimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, nes suimtiesiems skirtos patalpos, kuriose jis buvo laikomas nuo 2011 m. spalio 11 d. iki 2012 m. gruodžio 14 d., neatitiko higienos reikalavimų: pagalvės, antklodės bei čiužiniai buvo nešvarūs, su specifiniu kvapu. Pareiškėjas pabrėžė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija nesilaikė Lietuvos Respublikos higienos normos HN76;2010 66 punkto, pagal kurį lovų pagalvės, antklodės bei čiužiniai turi būti su užvalkalais, nepralaidžiais skysčiams, dezinfekuoti cheminėmis priemonėmis. V. G. nurodė, kad užvalkalai Šiaulių tardymo izoliatoriuje nenaudojami, atvykus į izoliatorių nėra išduodamas visas reikiamas kiekis paklodžių, rankšluosčių, užvalkalų, todėl pažeidžiamas teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymas Nr. 1R-139. Pareiškėjas pažymėjo, kad negavus užvalkalo tenka kentėti dėl antklodės kvapo bei lietimosi prie kūno, išduodami rankšluosčiai yra neaiškios spalvos, per mažo ploto, jais sunku tinkamai naudotis, be to, yra išduodama tik po vieną rankšluostį.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas sutiko, kad asmenų įkalinimo įstaigoje aprūpinimas patalyne yra reglamentuotas imperatyviai, tačiau teigė, jog negali būti per prievartą asmeniui suteikiama tiek patalynės, kiek priklauso, jei nėra poreikio, asmuo gali atsisakyti kurių nors patalynės komplekto dalių. Atsakovas pažymėjo, kad yra galimybė gauti siuntinius iš laisvės, kuriuose gali būti rankšluosčiai, patalynė. Atsakovas nurodė, kad pagal pateiktos asmeninės sąskaitos duomenis pareiškėjui ankstesniais laikotarpiais būdavo išduodama po 1 paklodę, 1 rankšluostį, pagalvės užvalkalą, o vėlesniais laikotarpiais – po 2 rankšluosčius, 2 paklodes, 1 pagalvės užvalkalą. Atsakovas pažymėjo, kad įstaiga remiasi asmenų, kuriems išduodama patalynė, valia, kuri asmeninėje sąskaitoje išreiškiama padėtu parašu, patvirtinančiu asmens sutikimą dėl tam tikro išduodamo kiekio. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pagal asmeninę V. G. sąskaitą patalynės komplektų sudedamųjų dalių, dėl kurių pateiktas skundas, jis atsisakymą išreiškė visais laikotarpiais. Atsakovas paaiškino, kad patalynės sudedamųjų dalių įstaiga ne visuomet turi pakankamai, kadangi įstaigoje kali apie 600 asmenų, nors numatytas maksimalus skaičius – 435 asmenys. Finansavimas įstaigai skiriamas ne pagal kalinčių asmenų skaičių, o pagal numatytus rodiklius, kiek turėtų būti asmenų. Atsakovo manymu, jei ir yra neteisėtumas dėl higienos normų nepaisymo, tai jis yra nulemtas objektyvių priežasčių, t. y. įstaigos perpildymo, susiklosčiusių ekonominių aplinkybių šalyje. Atsakovo teigimu, šiuo atveju žala nėra įrodyta, pareiškėjas nenurodė jokių argumentų, nepateikė jokių dokumentų, nenurodė ir neįrodė patirtų išgyvenimų.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271, 6.246-6.249 straipsniais, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, vadovavosi Šiaulių tardymo izoliatoriaus nuostatų, patvirtintų teisingumo ministro 2003 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 168, 2, 12.3 punktais, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 2 dalimi, 44 straipsnio 2 dalimi, sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos, saugos reikalavimai“ 63, 4.20 punktais, teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normomis, įvertino Aprūpinimo drabužiais, avalyne ir patalyne nuteistojo V. G. asmeninėje sąskaitoje Nr. 2080 įrašus ir negalėjo daryti išvados, kad pareiškėjas išreiškė savo sutikimą dėl konkretaus išduotų daiktų kiekio bei kad nuo papildomos patalynės kiekio atsisakė. Teismas atkreipė dėmesį, kad Šiaulių tardymo izoliatorius nepateikė teismui jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjas su jam išduodamų daiktų kiekiu sutiko ir kad nuo papildomos patalynės kiekio atsisakė.
Teismas rėmėsi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 66, 67 punktais, Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalimi ir nenustatė, kad patalynės skalbimas įstaigoje vykdomas pažeidžiant galiojančias nuostatas ir užtikrinant jų švarą.
Teismas pažymėjo, kad tardymo izoliatoriuose laikomiems asmenims išduotinų rankšluosčių dydis, skysčių sugeriamumo savybės ar spalva teisės aktuose nėra reglamentuoti. Pareiškėjo teiginius dėl teisės aktų reikalavimų pažeidimų, susijusių su išduodamos patalynės medžiaga, teismas laikė nepagrįstais. Teismo manymu, pareiškėjo skunde ir teismo posėdyje nurodytas teiginys, kad kalinamasis tokiomis sąlygomis izoliatoriuje patyrė moralinius pažeminimus, yra įrodytas, todėl konstatavo, jog Šiaulių tardymo izoliatorius, pažeisdamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 63 punktą, neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti, dėl to pareiškėjas patyrė neigiamų emocinių išgyvenimų.
Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nenurodė, kokius patyrė sveikatos sutrikimus, ar pablogėjo, kaip ir dėl ko pablogėjo jo sveikata. Byloje nėra objektyvių duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl medicininės pagalbos teikimo. Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas, tačiau su apribojimais, todėl jų sveikata turi būti prižiūrima kokybiškai, tačiau nebūtinai lygiai tokia pat tvarka kaip laisvėje esančių asmenų. Tardymo izoliatoriuje suimtųjų ir nuteistųjų sveikatos priežiūra turi būti organizuojama ir teikiama įstatymų nustatyta tvarka, atsižvelgiant į esamas sąlygas. Teismas, įvertinęs HN 76:2010 nuostatos pažeidimus, negalėjo daryti išvados, jog būtent dėl šių normų pažeidimo buvo padaryta žala pareiškėjo sveikatai.
Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu, CK 1.138 straipsnio 6 punktu, 1.138 straipsnio 8 punktu, pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Teismas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais vertino kaip nepagrįstą.
III.
Pareiškėjas V. G. apeliaciniu skundu (b. l. 82-83) prašo priteisti 850 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas neišvardijo kokiais atvejais siekiant apginti pažeistus interesus pakanka ar nepakanka apsiriboti vien pažeidimo pripažinimu, atsisakant priteisti neturtinę žalą. V. G. pabrėžia, kad buvo laikomas įkalinimo sąlygomis labai ilgą laiko tarpą, tačiau atsakovo atstovas, supratęs, kad pradėtas teisminis procesas, nesiėmė reikiamų veiksmų, kad pareiškėjas būtų aprūpintas reikiamu kiekiu patalynės, viso proceso metu nepripažino akivaizdaus pažeidimo, jo neatsiprašė, neapgailestavo dėl pareiškėjo patirtų išgyvenimų. Pareiškėjas pažymi, kad ir po teismo sprendimo nėra aprūpintas reikiamu kiekiu patalynės, ir daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju jam priteistinas 850 Lt neturtinės žalos atlyginimas.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 88-89) prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas pabrėžia, kad pareiškėjas nereiškė pretenzijų dėl išduodamos patalynės sudedamųjų dalių kiekio. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas teismo posėdžių metu paaiškino, jog konkretaus paklodžių kiekio pageidauti pradėjo ne todėl, kad nebūtų patenkinti jo poreikiai, o susipažinęs su teisės aktuose nurodytais patalynės sudedamųjų dalių kiekiais, todėl, atsakovo manymu, nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, kuriuos kompensuoti galėtų nebent neturtinės žalos priteisimas pinigine išraiška.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas teisme pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jį laikant suimtą Šiaulių tardymo izoliatoriuje.
Neturtinė žala pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14 – 653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444 – 619/2008, Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A146-39/2012 ir kt.). Nors neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, tačiau bylą nagrinėjantis teismas visada turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjui būnant suimtam (nuo 2011 m. spalio 11 d. iki 2012 m. gruodžio 14 d.) Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo pažeistos Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytos bausmės atlikimo sąlygos, t. y. pažeisti Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 2 dalies, Higienos normos HN 76:2010 63 punkto ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normų 1.2 punkto reikalavimai, tačiau pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.
Sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas iš esmės konstatavo ir kitas valstybės deliktinės civilinės atsakomybės sąlygas bei padarė išvadą, kad neturtinė žala galėjo būti padaryta, o atsakovo veiksmų pripažinimas neteisėtais yra pakankama moralinė satisfakcija pareiškėjui. Byloje esantys rašytiniai įrodymai, juos sugretinus su pareiškėjo paaiškinimais bei atsakovo atstovo atsiliepime išdėstytais argumentais yra pakankami, kad patvirtintų pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime įvardytus atsakovo atstovo padarytus teisės aktų pažeidimus, aprūpinant pareiškėją patalyne. Pirmosios instancijos teismas detaliai aptarė šiuos pažeidimus, todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neatkartoja šių argumentų, bet jiems pritaria.
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju egzistavo visos valstybės deliktinės atsakomybės sąlygos – neteisėti valstybės tarnautojų veiksmai, kurie sukėlė pareiškėjui neigiamus išgyvenimus – neturtinę žalą, tarp minėtų veiksmų ir neturtinės žalos egzistuoja priežastinis ryšys.
Pirmosios instancijos teismas laikė, kad atsakovo veiksmų pripažinimas neteisėtais yra pakankama moralinė satisfakcija pareiškėjui. Būtent su šia teismo sprendimo išvada nesutinkama apeliaciniame skunde.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Administracinėje byloje Nr. A2-718/2007 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui šioje byloje užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti policijos pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.
Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, sprendžia, kad šioje byloje buvo pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą
Tokia išvada daroma, atsižvelgus į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką, į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, taip pat atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas nuo jo patalpinimo į Šiaulių tardymo izoliatorių nebuvo pateikęs nei vieno skundo, kuriuo būtų skundęsis dėl bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų jo atžvilgiu. Byloje taip pat nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Pareiškėjas yra pripažinęs, kad į teismą kreipėsi ne tiek siekdamas patenkinti savo poreikius patalynei, kiek siekdamas to, kad atsakovo atstovas laikytųsi teisės aktų reikalavimų.
Atsižvelgiant į, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų ar papildomą diskomfortą, tačiau šie neigiami padariniai nebuvo tokio intensyvumo, kad neturtinė žala būtų privalomai atlyginama pinigais.
Atsakovo atstovo padaryto teisės aktų pažeidimo pripažinimas turėjo būti formuluojamas teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje, o turint omenyje, kad pareiškėjas siekė ne tik neturtinės žalos atlyginimo pinigais, bet ir pažeidimo konstatavimo, jo reikalavimas turėjo būti tenkinamas iš dalies.
Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei vertino faktines bylos aplinkybes, tačiau keistina sprendimo rezoliucinė dalis. Pripažįstama, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
n u t a r i a:
Pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 6 d. sprendimą pakeisti, išdėstant jo rezoliucinę dalį taip:
„ Pareiškėjo V. G. skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas buvo pažeista.
Pareiškėjo V. G. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.“
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai | Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Skirgailė Žalimienė |