Civilinė byla Nr. e2A-180-912/2024
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00677-2022-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.2.3; 2.2.2.8.1; 3.3.1.18.1
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. balandžio 16 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio, Irmanto Šulco ir Tomo Venckaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Arginta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 24 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Arginta“ ieškinį atsakovui Luminor Bank AS, veikiančiam per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, dėl banko garantijos pripažinimo pasibaigusia, žalos atlyginimo ir įpareigojimo grąžinti finansinio užstato dalį, trečiasis asmuo – Baltarusijos Respublikos Vitebsko apskrities komunalinė unitarinė vandens tiekimo-kanalizacijos ūkio įmonė „Vitebskoblvodokanal“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė, pripažinti atsakovo Luminor Bank AS, veikiančio per Lietuvos skyrių, (toliau – ir Luminor Bank AS, Bankas) 2019 m. birželio 11 d. garantiją Nr. BG110801/160 pasibaigusia 2022 m. vasario 8 d. suėjus jos terminui; įpareigoti atsakovą Luminor Bank AS įvykdyti savo prievolę natūra – grąžinti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Arginta“ 692 266,75 Eur finansinio užstato dalį; priteisti ieškovei iš Luminor Bank AS 29 308,98 Eur žalos atlyginimą.
2. Ieškovė nurodė, kad ji ir Bankas 2011 m. rugpjūčio 11 d. sudarė bendrąją banko garantijų sutartį Nr. BG 11/08/03 (toliau – Banko garantijų sutartis), kuria Bankas įsipareigojo UAB „Arginta“ reikalavimu išduoti UAB „Arginta“ prašyme nurodytam asmeniui prievolių įvykdymą užtikrinančią garantiją, atitinkančią UAB „Arginta“ prašyme Bankui nurodytą informaciją. UAB „Arginta“ 2019 m. birželio 10 d. Bankui pateikė prašymą Banko garantijų sutarties pagrindu išduoti banko garantiją Vitebsko savivaldybės komunalinei jungtinei vandentiekio ir nuotekų tvarkymo ūkio įmonei „Vitebskvodokanal“ (toliau – ir „Vitebskvodokanal“). UAB „Arginta“ 2019 m. birželio 10 d. prašymo pagrindu Bankas 2019 m. birželio 11 d. išdavė asmeninę ir neperleidžiamą 1 214 877,14 Eur banko garantiją Nr. BG110803/160 (toliau – Garantija) naudos gavėjai „Vitebskvodokanal“. Garantijoje nurodyta, kad ji „<...> galioja iki 2022 m. vasario 8 d. imtinai ir baigia galioti, jei šios garantijos galiojimo metu bankas negauna iš jūsų įmonės aukščiau nurodyta tvarka patvirtinto rašytinio mokėjimo reikalavimo (originalo) su nuoroda į šią garantiją“. Kita įmonė, t. y. trečiasis asmuo Baltarusijos Respublikos Vitebsko apskrities komunalinė unitarinė vandens tiekimo-kanalizacijos ūkio įmonė „Vitebskoblvodokanal“ 2020 m. vasario 19 d. raštu kreipėsi į Banką ir pareikalavo Banko jai Garantijos pagrindu sumokėti 174 471,20 Eur. Trečiasis asmuo nurodytas UAB „Arginta“ 2019 m. birželio 10 d. prašyme ir Garantijoje. Bankas 2020 m. vasario 28 d. rašte trečiajam asmeniui „Vitebskoblvodokanal“ nurodė, kad negali patenkinti reikalavimo ir paprašė pateikti papildomus dokumentus, t. y., Bankas ėmėsi nagrinėti 2020 m. vasario 19 d. reikalavimą išmokėti pinigus. Tai Bankas padarė nepagrįstai, pažeisdamas Tarptautinių pramonės rūmų (angl. – International Chamber of Comerce) 2010 m. liepos 1 d. priimtas Bendrąsias (vieningas) garantijų pagal pirmą pareikalavimą taisykles Nr. 758 (angl. Uniform rules on demand guarantees) (toliau – URDG 758 taisyklės). Reikalavimą pasirašė ne naudos gavėjas, todėl jį Bankas privalėjo atmesti. Bankas iki 2022 m. vasario 8 d. negavo Garantijoje nurodyto naudos gavėjo „Vitebskvodokanal“ reikalavimo išmokėti pinigus, todėl Garantija pasibaigė. Dėl to, ieškovės manymu, ji turi teisę reikalauti iš Banko grąžinti jai finansinio užstato dalį ir priteisti žalos atlyginimą.
II. Pisprendimo esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. lapkričio 24 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovui Luminor Bank AS 21 803,97 Eur bylinėjimosi išlaidas, trečiajam asmeniui „Vitebskoblvodokanal“ – 9 975,25 Eur bylinėjimosi išlaidas.
4. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, nagrinėjant bylą, trečiasis asmuo kėlė ginčo arbitruotinumo klausimą, nurodydamas, kad ieškovės ir „Vitebskvodokanal“ 2016 m. liepos 4 d. sudarytoje sutartyje „Valymo įrenginių Vitebske, Zarenchnaja g. 31, rekonstrukcija“ (toliau – ir Sutartis) nustatyta arbitražinė išlyga spręsti šalių ginčus Tarptautiniame arbitražo teisme prie Baltarusijos prekybos–pramonės rūmų. Ieškovė Sutarties 4.2 papunktyje įsipareigojo suteikti užsakovei garantiją. Reorganizavus įmones, trečiasis asmuo „Vitebskvodokanal“ įgijo Vitebsko miesto įmonės „Vitebskvodokanal“ teises ir pareigas. Ieškovė neįvykdė sutartinių įsipareigojimų trečiajam asmeniui, todėl šalių ginčas nenagrinėtinas teisme. Teismas nusprendė, kad nagrinėjamoje byloje priimtoje įsitesėjusioje Vilniaus apygardos teismo 2023 m. kovo 28 d. nutartyje nustatyta, jog nors arbitražinė išlyga nustatyta sutartyje, bet nėra bendro ieškovės, atsakovo ir trečiojo asmens susitarimo dėl nagrinėjamo ginčo perkėlimo į arbitražą. Nesant tokio visų šalių susitarimo bei esant pagrįstai abejonei dėl ginčo priskirtinumo arbitražui, taikytinas bylos priskyrimo pagal civilinio proceso įstatymą teismo kompetencijai prioritetas. Sudėtinio šalių ginčo dalykas ir pagrindas, bylos šalių daugetas yra pagrindas daryti išvadą, kad ginčo jurisdikcija priklauso Lietuvos Respublikos teismams.
5. Byloje kilo ginčas dėl aplinkybės, ar reorganizavus Vitebsko savivaldybės komunalinę jungtinę vandentiekio ir nuotekų tvarkymo ūkio įmonę „Vitebskvodokanal“ (adresas Mira g. 37, Vitebskas, Baltarusijos Respublika) ir Vitebsko srities komunalinę unitarinę vandens tiekimo–kanalizacijos ūkio įmonę „Vitebskoblvodokanal“ (adresas Zamkovaya g. 4-3, Vitebskas, Baltarusijos Respublika), įvyko universalus teisių perleidimas, taip pat ir teisių pagal Garantiją.
6. Pagal URDG 758 taisykles Bankas, vertindamas trečiojo asmens „Vitebskoblvodokanal“ 2020 m. vasario 19 d. reikalavimą, turėjo teisę vertinti, ar šį prašymą pateikė tinkamas subjektas. Bankas taip pat turėjo teisę atsižvelgti į kartu su reikalavimu pateiktus dokumentus, net jeigu juos pateikti neprivaloma pagal Garantiją ar URDG 758 taisykles.
7. Teigdama, kad dėl pradinio naudos gavėjo „Vitebskvodokanal“ prijungimo prie trečiojo asmens „Vitebskoblvodokanal“ negalėjo pereiti reikalavimo teisė pagal Garantiją, ieškovė tapatina du skirtingus teisės institutus – juridinio asmens pasibaigimą reorganizavimo būdu ir universalų teisių bei pareigų perėjimą (reikalavimo teisės perėjimas pagal įstatymą) ir reikalavimo teisės sutartinį reikalavimo teisės perleidimą. Teismo vertinimu, neįvyko sutartinis reikalavimo teisių pagal Garantiją perleidimas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.95 straipsnis).
8. Baltarusijos teisė aktuali tik trečiojo asmens „Vitebskoblvodokanal“ teisių ir pareigų perėjimui dėl reorganizavimo. Pradinis naudos gavėjas „Vitebskvodokanal“ įsteigtas ir reorganizuotas Baltarusijoje pagal Baltarusijos Respublikos teisės aktų reikalavimus. Baltarusijos teisė neaktuali Garantijos sąlygoms aiškinti ir taikyti. Pagal Banko garantijų sutarties 11.1 papunktį sutarčiai taikoma Lietuvos Respublikos teisė, o garantijos santykiams – URDG 758 taisyklės.
9. Pradinis naudos gavėjas reorganizuotas prijungimo būdu. Trečiasis asmuo „Vitebskoblvodokanal“ įstatymo pagrindu perėmė visas pradinio naudos gavėjo teises ir pareigas. Trečiajam asmeniui „Vitebskoblvodokanal“ reikalavimo teisė pagal Garantiją perėjo ne sutarties, bet įstatymo pagrindu. Garantijos galiojimo laikotarpiu prašymą išmokėti lėšas pagal Garantiją pateikė tinkamas subjektas, todėl ieškovės reikalavimas pripažinti Garantiją pasibaigusia negali būti patenkintas.
10. Pagal Banko garantijų sutartį ieškovė turi pareigą mokėti garantijos limito mokestį, todėl jis negali būti kvalifikuojamas kaip žala. Garantija nesibaigė, nes trečiasis asmuo „Vitebskoblvodokanal“ reikalavimą pateikė Garantijos galiojimo laikotarpiu iki 2022 m. vasario 8 d. Dėl to nėra atsakovo neteisėtų veiksmų. Ieškovė pagal Banko garantijų sutartį turi pareigą mokėti garantijos limito mokestį. Tai yra savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
11. Apeliaciniame skunde ieškovė UAB „Arginta“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
11.1. CK 2.97 straipsnio 3 dalies sąvoką „juridinio asmens teisės“ ir CK 6.95 straipsnio sąvoką „banko garantija užtikrintos reikalavimo teisės“ skiriasi. Skirtingai reglamentuotas jų perleidimas ir perėjimas reorganizuojant juridinius asmenis. Garantijos gavėjas reikalavimo teisę turi ne į banką, bet į garantijos davėją, todėl CK 2.97 straipsnio 3 dalies pagrindu garantijos gavėją prisijungusiam kitam juridiniam asmeniui pereina garantijos gavėjo turima teisė į garantijos davėją, bet ne banką, kuris išdavė garantiją. Tai reiškia, kad pradinis kreditorius „Vitebskvodokanal“ turėjo reikalavimo teisę į garantijos davėją UAB „Arginta“, bet ne į Banką, todėl CK 2.97 straipsnio 3 dalies normos pagrindu po „Vitebskvodokanal“ prijungimo prie trečiojo asmens „Vitebskoblvodokanal“, šiam perduota teisė reikalauti pinigų iš UAB „Arginta“, bet ne iš Luminor Bank AS. Bankas tik užtikrino pinigų išmokėjimą už UAB „Arginta“. Teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 2.93 straipsnio 3 dalį ir CK 6.95 straipsnį. Pagal nurodytą teisės normą kreditorius neturi teisės kitam asmeniui perduoti banko garantija užtikrintos reikalavimo teisės, jeigu šioje garantijoje nenumatyta ko kita.
11.2. Ieškovė remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo praktika dėl CK 6.95 straipsnio aiškinimo, teisės doktrina, Prancūzijos kasacijos teismo 2017 metais suformuota taisykle dėl banko garantija užtikrintos reikalavimo teisės perėjimo draudimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2006; Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. liepos 6 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-189/2006). Nurodyta taisyklė suformuota esant nagrinėjamai bylai analogiškoms faktinėms ir teisinėms aplinkybėmis. Pirmosios instancijos teismas nepaisė nurodyto išaiškinimo.
11.3. „Vitebskvodokanal“ iki jo prijungimo prie „Vitebskoblvodokanal“, į Luminor Bank AS nesikreipė su reikalavimu išmokėti pinigų pagal Garantiją. Teismas nenustatė datos, kada „Vitebskvodokanal“ buvo prijungtas prie „Vitebskoblvodokanal“. Nurodyta aplinkybė turi esminės reikšmės. „Vitebskvodokanal“ prie „Vitebskoblvodokanal“ prijungtas 2019 m. liepos 1 d. Trečiasis asmuo „Vitebskoblvodokanal“ tik 2020 m. vasario 19 d. pateikė Luminor Bank AS prašymą išmokėti pagal Garantiją 174 471,20 Eur. Taigi, trečiasis asmuo kreipėsi dėl pinigų išmokėjimo po to, kai prie jo prijungta „Vitebskvodokanal“. To teismas neįvertino.
11.4. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad pradinio kreditoriaus „Vitebskvodokanal“ teisės perėjo trečiajam asmeniui „Vitebskoblvodokanal“ įstatymo, bet ne sandorio pagrindu. Baltarusijos Respublikos CK 54 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad juridinio asmens prijungimo prie kito juridinio asmens atveju pastarajam pereina visos prijungto prie jo juridinio asmens teisės ir pareigos pagal perdavimo aktą. Ieškovės ir trečiojo asmens „Vitebskoblvodokanal“ 2019 m. liepos 4 d. papildomame susitarime Nr. 8 prie Sutarties susitarta, kad jau trečiasis asmuo, reorganizuotas ir 2019 m. liepos 1 d. prie savęs prisijungęs pradinį kreditorių „Vitebskvodokanal“, nuo 2019 m. liepos 1 d. šiuo susitarimu priima visas pradinio kreditoriaus teises, įsipareigojimus ir prievoles pagal Sutartį ir įsipareigoja ją vykdyti bei laikytis visų jos sąlygų taip, tarsi būtų pirminė šios Sutarties šalis. Taigi, teisės ir pareigos trečiajam asmeniui perėjo ne įstatymo, bet susitarimo pagrindu.
11.5. Pagal URDG 758 taisyklių 19 straipsnio d punktą draudžiama bankui vertinti dokumentus, kurių nereikalaujama pagal garantiją arba URDG 758 taisykles. Bankas neturi teisės pasirinkti, vertinti ar nevertinti tokius dokumentus. Dėl to Luminor Bank AS neturėjo teisės vertinti kitų dokumentų negu nustatyti Garantijoje ir URDG 758 taisyklėse.
11.6. Teismas nepagrįstai panaikino laikinąsias apsaugos priemones, nes Luminor Bank AS išmokės lėšas trečiajam asmeniui, kuris neturi teisės jų gauti.
11.7. Ieškovė prašė priteisti iš Luminor Bank AS 29 308,98 Eur žalos atlyginimą. Nurodytą žalą ieškovė patyrė sumokėjusi Bankui garantijos limito mokestį už Garantiją nuo 2022 m. vasario 8 d. iki 2023 m. rugsėjo 7 d. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad ieškovės turėjo pareigą mokėti garantijos limito mokestį tik už galiojančias, t. y. nepasibaigusias, garantijas. Dėl to ieškovė neturėjo pareigos mokėti garantijos limito mokesčio nuo 2022 m. vasario 8 d., kai Garantija pasibaigė suėjus terminui.
11.8. Ieškovė taip pat prašė įpareigoti Banką įvykdyti savo prievolę natūra – grąžinti 1 214 877,14 Eur dydžio finansinį užstatą, kurį Bankas laiko už pasibaigusią Garantiją. Teismas nenurodė argumentų, kodėl atmetė šį reikalavimą.
11.9. Atsakovo pateikta 2022 m. birželio 1 d. pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sąskaita faktūra nepagrindžia Banko patirtų bylinėjimosi išlaidų. Dėl to teismas nepagrįstai Bankui priteisė 4 192,65 Eur bylinėjimosi išlaidas.
11.10. Trečiasis asmuo pateikė 2020 m. rugsėjo 30 d. PVM sąskaitą faktūrą, pagal kurią už teisines paslaugas patyrė 14 025 Eur. Nurodytame dokumente nėra duomenų, kad advokatai būtent nagrinėjamoje byloje suteikė teisines paslaugas. Iki 2020 m. rugsėjo 30 d. advokatai buvo atlikę tik du iš trečiojo asmens 2021 m. vasario 9 d. prašyme nurodytų darbų – parengę atsiliepimą į ieškinį ir prašymą atnaujinti terminą atsiliepimui pateikti. Dėl to 2020 m. rugsėjo 30 d. PVM sąskaita faktūra nepagrindžia trečiojo asmens nurodytų ir teismo priteistų išlaidų.
12. Atsakovas Luminor Bank AS atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
12.1. Nepagrįsta ieškovės pozicija, kad, pradinį kreditorių prijungus prie trečiojo asmens, šis neperėmė reikalavimo teisių pagal Garantiją. 2019 m. liepos 1 d. priėmimo–perdavimo aktas patvirtina, kad pradinis naudos gavėjas prie trečiojo asmens prijungtas kaip turto kompleksas ir kad trečiajam asmeniui perėjo visos pradinio naudos gavėjo teisės (Baltarusijos Respublikos CK 54 straipsnio 2 punktas). Teismas pagrįstai nusprendė, kad įvyko universalus teisių ir pareigų perėjimas.
12.2. Perleidžiant trečiajam asmeniui teises pagal Garantiją nepažeistas Garantijos asmeninis pobūdis ar Garantijos neperleidžiamumo principas. Toks aiškinimas galėtų būti aktualus tuo atveju, jeigu pradinis naudos gavėjas nebūtų pasibaigęs arba būtų pasibaigęs kitu negu reorganizavimo prijungimo būdu, arba Garantija būtų perleista sandorio (sutarties) pagrindu.
12.3. Pagal CK 6.95 straipsnį kreditorius neturi teisės kitam asmeniui perduoti banko garantija užtikrintos reikalavimo teisės, jeigu šioje garantijoje nenumatyta ko kita. Šiame straipsnyje įtvirtina bendra taisyklė, kad kreditorius, kurio reikalavimas užtikrintas banko garantija, savo reikalavimo negali perleisti kitam asmeniui. Nurodyta nuostata aktuali tuomet, kai pats kreditorius priima sprendimą ir siekia perleisti užtikrintą reikalavimą kaip atskirą civilinių teisių objektą.
12.4. Apeliaciniame skunde dėstoma pozicija, kad CK 6.95 straipsnyje įtvirtinta sąvoka reikalavimo teisė galėtų reikšti ne garantijos gavėjo reikalavimo teisę į banką, bet į garantijos davėją, prieštarauja CK 6.90 straipsniui bei banko garantijos esmei ir neturi teisinės reikšmės.
12.5. Teismas teisingai nusprendė, kad Bankas, gavęs trečiojo asmens 2020 m. vasario 19 d. reikalavimą, pagrįstai reikalavimo atitiktį vertino Garantijos sąlygoms. Bankas turėjo pareigą įvertinį subjekto tinkamumą, atsižvelgti į pateiktus dokumentus, kurių neprivaloma pateikti pagal garantijos ir URDG 758 taisykles.
12.6. Teismas sprendime pagrįstai nesivadovavo Prancūzijos Respublikos Kasacinio teismo sprendimais, nes jie neaktualūs. Prancūzijos Respublikos Kasacinis teismas pateikė išaiškinimus dėl Prancūzijos teisės. Teismas aiškino Prancūzijos Respublikos komercijos kodeksą. Nagrinėjamoje byloje taikytinos Lietuvos teisė ir URDG 758 taisyklės, dėl kurių turinio Prancūzijos Respublikos Kasacinis Teismas nepasisakė.
12.7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad trečiasis asmuo prašymą išmokėti lėšas pateikė tinkamas subjektas ir tai padarė nepasibaigus Garantijos galiojimo laikotarpiui. Ieškovė de facto (faktiškai) pripažįsta, kad Garantija nepasibaigė ir yra galiojanti.
12.8. Lietuvos teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad civilinė atsakomybė gali kilti tik tuo atveju, jeigu yra visos civilinės atsakomybės sąlygos. Nors ieškiniu buvo prašoma atsakovui taikyti sutartinę civilinę atsakomybę ir priteisti ieškovei žalos atlyginimą, nėra atsakovo sutartinės civilinės atsakomybės sąlygų. Garantija 2022 m. vasario 8 d. nesibaigė, nes trečiasis asmuo pateikė reikalavimą įvykdyti mokėjimą pagal Garantiją. Ieškovė turėjo ir turi pareigą mokėti Garantijos limito mokestį pagal Banko garantijų sutartį. Garantijos limito mokesčio pagal sutartį skaičiavimas nėra ir negali būti kvalifikuojamas atsakovo neteisėti veiksmai. Nenustatytos ir kitos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos – ieškovė nepatyrė žalos bei neįrodė atsakovo kaltės ir priežastinio ryšio.
12.9. Bankas teisinės pagalbos išlaidas patyrė nuo 2022 m. vasario mėn., t. y. civilinės bylos nagrinėjimo laikotarpiu. Visos Banko patirtos išlaidos susijusios su šia civiline byla.
13. Trečiasis asmuo „Vitebskoblvodokanal“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
13.1. Teismas pagrįstai konstatavo, kad banko garantija užtikrinto reikalavimo teisės prijungiančiam juridiniam asmeniui pereina įstatymo pagrindu. Teismas pagrįstai konstatavo, kad reikalavimo teisė pagal Garantiją perėjo trečiajam asmeniui.
13.2. Ieškovė neturi teisės Lietuvos teismuose teikti argumentų ir paaiškinimų dėl 2019 m. liepos 4 d. susitarimo Nr. 8, nes susitarė su trečiuoju asmeniu, kad visi ginčai dėl nurodyto susitarimo turi būti nagrinėjami Tarptautiniame arbitražo teisme prie Baltarusijos prekybos–pramonės rūmų. Bylą nagrinėjant pirmą kartą tai pripažino ir pati ieškovė. Tai yra savarankiškas pagrindas nenagrinėti ieškovės argumentų.
13.3. Teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas turi teisę atsižvelgti į kitus dokumentus, Garantija yra nepasibaigusi ir nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškovė patyrė žalą.
13.4. Ieškovė teigia, kad yra pagrindas atsisakyti priteisti atsakovui ir trečiajam asmeniui bylinėjimosi išlaidas, nes jos yra susijusios su išlaidomis, patirtomis rungiantis su ieškove kitoje civilinėje byloje. Trečiasis asmuo pažymėjo, kad šios civilinės bylos buvo sujungtos. Ieškovės argumentai dėl neteisėto bylinėjimosi išlaidų paskirstymo yra nepagrįsti. Paskirstytos bylinėjimosi išlaidos patirtos trečiojo asmens ir atsakovo ginantis nuo nepagrįstų ieškovės reikalavimų, todėl priteistos pagrįstai.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
15. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti apeliacinio skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Dėl byloje nustatytų reikšmingų faktinių aplinkybių
16. Byloje nustatyta, kad atsakovas Luminor Bank AS ieškovės 2019 m. birželio 10 d. prašymo ir 2011 m. rugpjūčio 11 d. Banko garantijų sutarties pagrindu 2019 m. birželio 11 d. išdavė 1 214 877,14 Eur apimties garantiją pagal pirmąjį pareikalavimą ieškovės prievolėms pagal jos ir užsakovo „Vitebskvodokanal“ 2016 m. liepos 4 d. valymo įrenginių rekonstrukcijos sutartį užtikrinti. Garantijoje nurodyta, kad ji yra asmeninė ir nėra perleidžiama ar priskiriama, ar įkeičiama. Ji galioja iki 2022 m. vasario 8 d. ir baigia galioti, jei Bankas iki nurodytos dienos negauna mokėjimo reikalavimo su nuoroda į šią Garantiją.
17. Pradinė užsakovė „Vitebskvodokanal“ pagal 2016 m. liepos 4 d. sutartį, įvykus reorganizavimui prijungimo būdu, 2019 m. liepos 1 d. prijungta prie trečiojo asmens „Vitebskoblvodokanal“.
18. Ieškovė ir trečiasis asmuo 2019 m. liepos 4 d. sudarė papildomą susitarimą Nr. 8 prie 2016 m. liepos 4 d. rekonstrukcijos sutarties. Nurodytu susitarimu trečiasis asmuo nuo 2019 m. liepos 1 d. prisiėmė visas teises, įsipareigojimus ir prievoles pagal Sutartį, įsipareigojo ją vykdyti ir laikytis visų jos sąlygų taip, tarsi būtų pirminė šios sutarties šalis.
19. Trečiasis asmuo 2020 m. vasario 19 d. pateikė Bankui raštą ir pareikalavo, kad garantas išmokėtų 174 471,20 Eur kompensuojant trečiojo asmens nuostolius, patirtus dėl nuo vykdytojo priklausančių priežasčių, atsiradusių Sutarties vykdymo laikotarpiu.
20. Ieškovė 2020 m. vasario 26 d. rašte nurodė, kad trečiasis asmuo yra kita negu Garantijoje nurodyta įmonė, todėl reikalavimas nėra pateiktas taip, kaip nurodyta Garantijoje, trečiasis asmuo neturi teisės reikšti reikalavimų Garantijos pagrindu.
Dėl teisių ir pareigų perėjimo trečiajam asmeniui
21. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodė, kad reikalavimo teisę garantijos gavėjas turi ne į banką, kuris išdavė garantiją, o į garantijos davėją, todėl CK 2.97 straipsnio 3 dalies pagrindu garantijos gavėją prisijungusiam kitam juridiniam asmeniui pereina garantijos gavėjo turima teisė į garantijos davėją, o ne banką, kuris išdavė garantiją. Apeliantė teigia, kad pradinis kreditorius „Vitebskvodokanal“ turėjo reikalavimo teisę į ieškovę, bet ne į Banką, todėl CK 2.97 straipsnio 3 dalies normos pagrindu po pradinio kreditoriaus prijungimo prie trečiojo asmens „Vitebskoblvodokanal“ pastarajam perėjo teisė reikalauti pinigų iš ieškovės, bet ne iš Luminor Bank AS, kuris tik užtikrino pinigų išmokėjimą už ieškovę. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 2.93 straipsnio 3 dalį ir CK 6.95 straipsnį. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokia apeliantės pozicija.
22. Pažymėtina, kad universalusis teisių perėmimas įvyko Baltarusijos Respublikoje, todėl tokiam perėmimui Lietuvos Respublikos teisė netaikoma. Vien dėl to, apeliantės pateiktas CK 2.93 straipsnio 3 dalies ir CK 6.95 straipsnio teisės normų aiškinimas netenka prasmės.
23. Baltarusijos Respublikos CK 54 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad juridinio asmens prijungimo prie kito juridinio asmens atveju pastarajam pereina visos prijungto prie jo juridinio asmens teisės ir pareigos pagal perdavimo aktą. Byloje pateiktas 2019 m. liepos 1 d. priėmimo–perdavimo aktas patvirtina, kad pradinis naudos gavėjas „Vitebskvodokanal“ prie trečiojo asmens „Vitebskoblvodokanal“ buvo prijungtas kaip turto kompleksas ir trečiajam asmeniui perėjo visos pradinio naudos gavėjo teisės, taip pat ir reikalavimo pagal Garantiją teisė. Priešingai negu teigia apeliantė, universalusis teisių ir pareigų perėjimas įvyko įstatymo, bet ne sutarties pagrindu. Taigi, įvyko įstatyminė cesija, pagal kurią pradinis beneficiaras pagal Garantiją „Vitebskvodokanal“ yra cedentas, o naujas beneficiaras „Vitebskoblvodokanal“ yra cesionierius. Papildomu susitarimu prie pagrindinės sutarties ir 2019 m. liepos 1 d. priėmimo–perdavimo aktu teisių ir pareigų perėmimas (įstatyminė cesija) tik konkretizuotas (-a) ir įgyvendintas (-a).
24. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Baltarusijos ūkio subjektų reorganizavimo padarinius, taip pat tai, ar teisių ir pareigų perėmimas įvyko ir kokia apimtimi, pagrįstai rėmėsi Baltarusijos Respublikos privatinės teisės normomis. Garantijai, iš jos kylančiam reikalavimo įgyvendinimui taikoma Lietuvos privatinė teisė ir URDG 758 taisyklės. Taigi, pradinio ir naujo naudos gavėjų pagal Garantiją reorganizavimui bei iš to kilusiems teisiniams padariniams neturėjo būti taikoma Lietuvos teisė. Net ir to nedarydama, teisėjų kolegija atkreipia apeliantės dėmesį į tai, kad garantijos pagal pareikalavimą (dar kitaip vadinamos nepriklausoma garantija) teisiniuose santykiuose dalyvauja trys subjektai – kreditorius, skolininkas ir garantas. Esant garantijai, susiformuoja trinariai santykiai. URDG 758 taisyklių 2 straipsnyje pirmiau nurodyti aptariamų garantijos santykių dalyviai vadinami naudos gavėju (kreditorius) (angl. beneficiary), pareiškėju (skolininkas) (angl. applicant) ir garantu (angl. guarantor). Skolininkas turi prievolę kreditoriui. Norėdamas ją užtikrinti, jis pareiškimu (prašymu) kreipiasi į garantą, kuris išduoda (išleidžia) garantiją. Taigi, garantijos davėju URDG 758 taisyklių prasme yra garantas, išleidęs garantiją ir suteikęs skolininko prievolės kreditoriui įvykdymo užtikrinimą. Dėl to apeliantė neteisingai teigia, kad ji, bet ne Bankas, išdavęs garantiją, yra garantijos davėja.
25. Be kita ko apeliantė nurodė, kad jos apeliaciniame skunde pateiktą poziciją patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo CK 6.95 straipsnio teisės aiškinimo praktika, teisės doktrina ir Prancūzijos Respublikos Kasacinio Teismo praktika. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų, o žemesnės instancijos teismai – ir aukštesnės instancijos teismų sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimuose, pasisakydamas dėl teismo precedento reikšmės, yra pažymėjęs, kad Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, jog būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Teismai, nagrinėdami bylas, turi vadovautis teismų procesiniais sprendimais suformuotais precedentais, atsižvelgti į kasacinio teismo nuolat plėtojamą teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-32/2013). Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai nurodoma, kad remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai; precedento galią turi tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21-915/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-183-248/2015).
26. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog beneficiaras (pradinis naudos gavėjas) prie trečiojo asmens prijungtas kaip turto kompleksas ir trečiajam asmeniui pagal įstatymą perėjo visos pradinio naudos gavėjo teisės (ir reikalavimo pagal garantiją teisė) pagal Baltarusijos, bet ne Lietuvos teisę, todėl nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo CK 6.95 straipsnio aiškinimo bei taikymo taisyklėmis. Apeliantės nurodyta Prancūzijos Respublikos Kasacinio Teismo praktika taip pat nesusijusi su nagrinėjamoje byloje ginčijamu reikalavimu pagal Garantiją. Pažymėtina, kad apeliantės nurodytos kasacinio teismo išnagrinėtos ir nagrinėjamos bylų faktinės aplinkybės skiriasi. Civilinėje byloje, kurioje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė 2006 m. sausio 5 d. nutartį, ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ 2000 m. kovo 27 d. sutartimi su Lietuvos nacionaline vežėjų automobiliais asociacija „Linava“ įsipareigojo suteikti draudiminę apsaugą vežėjų-TIR knygelių turėtojų atsakomybei prieš IRU (Tarptautinę kelių transporto sąjungą), jos draudikus ir asociaciją „Linava“ už netinkamą TIR knygelių panaudojimą (civilinė byla Nr. 3K-7-2/2006). Vežėjo UAB „Meraba“ prievolių, susijusių su TIR knygelių panaudojimu, įvykdymą asociacijai „Linava“ garantavo atsakovai UAB „ERGO Lietuva“ ir UAB DK „Lindra“ (dabartinis pavadinimas – UAB ,,PZU Lietuva“), sudarantys draudikų bendro draudimo susivienijimą (POOL). Vežėjui UAB „Meraba“ netinkamai panaudojus TIR knygeles (konstatuota, kad Rusijos muitinės antspaudai TIR knygelėse yra suklastoti, o į Baltarusiją įvežtas tranzitinis krovinys iš jos nebuvo išvežtas), Baltarusijos muitinė neginčo tvarka iš Baltarusijos vežėjų asociacijos nurašė nesumokėtas muito mokesčių sumas. Baltarusijos vežėjų asociacijai nuostolius atlygino IRU draudikas Aon Risk Services, o šiam reikalaujamas sumas už asociaciją „Linava“ išmokėjo ieškovas kartu su draudimo brokerių įmone „R. L. Davison & Co. Ltd“ ir, motyvuodamas subrogacijos teisės perėjimu jam, pareiškė ieškinį atsakovams, prašydamas teismo priteisti dėl vežėjo padarytų pažeidimų atsiradusius nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2006). Taigi, kasacinio teismo nagrinėtoje byloje buvo sprendžiamas pagal draudimo bendrovės suteiktą garantijų draudimo apsaugą išmokėtos išmokos (garantijos sumos) atgręžtinio reikalavimo pareiškimo galimybės klausimas, bet nebuvo nagrinėjamas užsienio valstybėje pagal užsienio teisę įvykusio naudos gavėjo (beneficiaro pagal banko garantiją) reorganizavimo prijungimo prie kito tos užsienio valstybės ūkio subjekto būdu teisių, taip pat ir reikalavimo pagal banko garantiją, perėjimo klausimas.
27. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino to, jog pirmiausia buvo reorganizuoti Vitebskvodokanal“ ir „Vitebskoblvodokanal“, o šis subjektas tik po to pateikė Bankui prašymą išmokėti lėšas pagal Garantiją (šios nutarties 11.3 papunktyje nurodytas apeliacinio skundo argumentas). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas tiesiogiai neįvardijo nurodytų subjektų reorganizavimo momento, bet byloje nekilo ginčo, jog reorganizavimas įvyko 2019 m. liepos 1 d. Be to, pirmosios instancijos teismas, aprašydamas sprendime faktines aplinkybes, nurodė, kad ieškovė ir trečiasis asmuo 2019 m. liepos 4 d. sudarė papildomą susitarimą Nr. 8 prie Sutarties, kuriame įvardyta, jog nuo 2019 m. liepos 1 d. trečiasis asmuo prisėmė visas teises, įsipareigojimus ir prievoles pagal Sutartį bei įsipareigojo vykdyti Sutartį, laikytis visų jos sąlygų taip, tarsi būtų pirminė šios Sutarties šalis. Taigi, iš esmės, aptariant ir detalizuojant cesijos pagal įstatymą įgyvendinimo padarinius, buvo įvertintas ir reorganizavimo momentas. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas apskųstame sprendime nurodė, jog trečiasis asmuo 2020 m. vasario 19 d. kreipėsi į Luminor Bank AS ir pareikalavo išmokėti pagal Garantiją 174 471,20 Eur. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrindė išvadą, kad trečiasis asmuo reikalavimą Bankui pareiškė pagrįstai. Dėl to nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentu, kad, neįvardindamas konkrečios datos nuo kada trečiasis asmuo „Vitebskoblvodokanal“ perėmė visas teises, įsipareigojimus ir prievoles pagal Sutartį, pirmosios instancijos teismas pažeidė procesą reglamentuojančias teisės normas arba netinkamai motyvavo procesinį sprendimą.
28. Apeliantė nurodė, kad, aiškindamas nepriklausoma banko garantija užtikrintos reikalavimo teisės perėjimo teisinio reguliavimo aspektus, Prancūzijos Kasacinis Teismas sprendime nustatė, kad „<…> tuo atveju, kai bendrovės, nepriklausomos garantijos gavėjo atžvilgiu yra atliekamas sujungimas–prijungimas arba atskyrimas, veiksmai, kurie sukelia prijungtos ar atskirtos bendrovės pasibaigimą, nepriklausomos garantijos nauda, turinti intuitu personae (asmeninę savybę), yra perduodama bendrovei teisių perėmėjui, tik jeigu reikalavimas pagal garantiją buvo pareikštas iki sujungimo–prijungimo arba atskyrimo įsigaliojimo datos“ (Prancūzijos Respublikos Kasacinio Teismo 2017 m. sausio 31 d. sprendimas kasacijos byloje Nr. 15-19.158). Remdamasis Prancūzijos Respublikos komercijos kodekso L.236-3 straipsniu, kuris nustato universalų teisių ir pareigų perėjimą juridinio asmens atskyrimo ir susijungimo atvejais, Prancūzijos Respublikos Kasacinis Teismas nurodytą savo sprendimo teisinį motyvą paaiškino tokiais teisiniais argumentais: „nepriklausoma garantija turi dvejopą savybę: nepriklausoma ir intuitu personae <...>, iš to išplaukia, kad jeigu nėra susitarta kitaip, atskyrimo–susijungimo atveju teisių ir pareigų perėjimo universalumas nėra nesuderinamas su garantijos intuitu personae pobūdžiu ir šia apimtimi nesudaro kliūties perduoti akcesorinę garantiją <...>“. Prancūzijos Respublikos Kasacijos Teismas nepriklausomą asmeninę garantiją atribojo nuo akcesorinės (sąlyginės) garantijos ir nustatė, kad, skirtingai nei akcesorinės garantijos atveju, jeigu banko garantijoje nėra susitarta, kad ja užtikrinta reikalavimo teisė gali būti perduodama, iš nepriklausomos asmeninės banko garantijos kylančios teisės ir pareigos nepereina pagal įstatymą, jame nustatyto universalaus teisių ir pareigų perdavimo būdu reorganizuojant juridinį asmenį sujungimo ar atskyrimo būdu, jeigu iki juridinio asmens sujungimo, prijungimo prie kito asmens ar atskyrimo nuo kito juridinio asmens momento reikalavimas gauti garantijos naudą nebuvo pareikštas (Prancūzijos Respublikos Kasacinio Teismo 2017 m. sausio 31 d. sprendimas kasacijos byloje Nr. 15-19.158).
29. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantės pacituotos Prancūzijos Kasacinio Teismo ir nagrinėjamos bylų faktinės aplinkybės skiriasi. Prancūzijos Respublikos Kasacinio Teismo byloje ieškinio reikalavimai buvo pareikšti garantui (bankui), kuris atsisakė išmokėti garantijos sumą reikalavimą pareiškusiam po ūkio subjektų padalijimo naudos gavėjo teises perėmusiam subjektui. Pradinis naudos gavėjas nebuvo pareiškęs reikalavimo išmokėti garantijos sumą iki naudos gavėjo reorganizavimo. Be to, nurodytoje byloje nebuvo gautas aiškus garanto (banko) sutikimas, kad garantijos suteikiama apsauga būtų perkeliama vienam iš naujai po naudos gavėjo išskaidymo atsiradusiam ūkio subjektui. Nagrinėjamoje byloje susidarė kitokia situacija, nors ir dalis aplinkybių sutampa. Nors Bankas (garantas) nebuvo davęs išankstinio sutikimo, kad trečiasis asmuo, prie kurio prijungtas pradinis naudos pagal Garantiją gavėjas, perimtų Garantija suteikiamą prievolių įvykdymo užtikrinimo apsaugą, taip pat pradinis naudos gavėjas nebuvo pareiškęs Bankui reikalavimo dėl Garantijos sumos išmokėjimo iki reorganizavimo momento, bet Bankas (garantas), būdamas naudos gavėjo skolininku pagal iš nepriklausomos garantijos santykių kilusią prievolę, iki Garantijos galiojimo termino pabaigos naujajam naudos gavėjui (trečiajam asmeniui nagrinėjamoje byloje) pareiškus reikalavimą išmokėti garantijos sumą, sutiko patenkinti nurodytą reikalavimą ir tokiu savo elgesiu iš esmės pripažino, kad ginčo Garantija pradiniam kreditoriui suteikta apsauga buvo perkelta po reorganizavimo prijungimo būdu pradinio naudos gavėjo reikalavimo teises, taip pat ir reikalavimo pagal Garantiją teisę, perėmusiam trečiajam asmeniui, kaip naujam beneficiarui. Be to, Prancūzijos Respublikos Kasacinis Teismas pirmiau aptartus išaiškinimus pateikė dėl Prancūzijos teisės taikymo ir aiškinimo, t. y. dėl Prancūzijos Respublikos komercijos kodekso nuostatų. Nagrinėjamoje byloje taikoma ne Prancūzijos, bet Baltarusijos teisė (Baltarusijos Respublikos CK 54 straipsnio 2 punktas). Dėl to pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo vadovautis Prancūzijos Respublikos Kasacinio Teismo išaiškinimais.
30. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į nenuoseklų ieškovės elgesį. Apeliantė nurodo maniusi, kad, įvykus pradinės naudos gavėjos pagal Garantiją reorganizacijai, Garantija nebegaliojo. Vis dėlto apeliantė ne ir po kreditoriaus reorganizacijos (2019 m. liepos 1 d.) trejus metus mokėjo Bankui (garantui) Garantijos limito mokestį pagal Banko garantijų sutartį. Byloje nėra duomenų, kad nurodytu laikotarpiu apeliantė būtų kėlusi abejones dėl Garantijos galiojimo, pasibaigimo.
31. Apeliantės teigimu, pagal URDG 758 taisyklių 19 straipsnio d punktą garantui draudžiama vertinti dokumentus, kurių nereikalaujama pagal garantiją arba URDG 758 taisykles, todėl Luminor Bank AS neturėjo teisės vertinti Garantijoje ir URDG 758 taisyklėse nenustatytų dokumentų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su aptartais apeliantės teiginiais dėl tokių toliau nurodytų priežasčių.
32. Pažymėtina, kad Garantijoje aiškiai nustatyta, kad Bankas neatšaukiamai įsipareigoja sumokėti Garantijos gavėjui bet kokią sumą, neviršijančią 1 214 877,14 Eur, kada yra gaunamas pirmas rašytinis reikalavimas, kuriame nurodoma, jog ieškovė nevykdo savo įsipareigojimų pagal Sutartį, nereikalaujant nurodyti jokių priežasčių, argumentų ar įrodymų ar pagrįsti savo reikalavimą ar jame nurodytas sumas. Atpažinimo tikslais rašytinis mokėjimo reikalavimas (jo originalas) pagal Garantiją turi būti pateiktas Garantijos gavėjo bankininkų, patvirtinant, kad jame esantys parašai yra teisiškai saistantys reikalavimą pareiškusį subjektą, o pasirašę asmenys turėjo teisę pasirašyti tokį reikalavimą. Reikalavimas mokėti pagal Garantiją turi turėti šiuos požymius (atitikti šias sąlygas): (i) reikalavimą pareiškia reikalavimo teisę turintis subjektas, kurio tapatybė patvirtinta pagal Garantijos sąlygas; (ii) reikalavimu turi būti reikalaujama apmokėjimo pagal Garantiją. Garantijoje nustatyta, kad jai taikomos URDG 758 taisyklės.
33. Pagal URDG 758 taisyklių 19 straipsnio b papunktį duomenys, kurie pagal garantijos reikalavimus turi būti dokumente, privalo būti nagrinėjami, atsižvelgiant į tą dokumentą, garantiją ir šias taisykles. Duomenys neturi būti identiški, bet turi neprieštarauti duomenims tame dokumente, bet kuriame kitame reikalaujamame dokumente ar garantijoje. Pagal URDG 758 taisyklių 19 straipsnio d papunktį, jeigu pateikiamas dokumentas, kurio nereikalaujama pagal garantiją arba jis nenurodytas šiose taisyklėse, į jį gali būti neatsižvelgiama ir jis gali būti grąžintas pateikėjui.
34. Priešingai negu teigia apeliantė, pirmiau išvardytose Garantijos sąlygose ir URDG 758 taisyklių nuostatose nenustatyta, kad Bankas neturi teisės vertinti trečiojo asmens kreipimosi dėl Garantijos išmokėjimo. Priešingai, aptartas URDG 758 taisyklėse įtvirtintas reglamentavimas reiškia, kad, gavęs trečiojo asmens reikalavimą, Bankas turėjo pareigą įvertinti, ar reikalavimą pateikė tinkamas subjektas, ir atsižvelgti taip pat į kitus, kartu su reikalavimu pagal Garantiją pateiktus dokumentus, net ir neprivalomus pagal Garantiją ir URDG 758 taisykles.
35. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai panaikino 2022 m. gegužės 26 d. nutartimi byloje pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, nes, jas panaikinus, Luminor Bank AS išmokės lėšas trečiajam asmeniui, kuris neturi teisės jų gauti.
36. Teismui atmetus ieškinį, laikinosios apsaugos priemonės, kurios buvo taikytos, paliekamos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Teismas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą turi išspręsti sprendimu (CPK 150 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad nėra pagrindo patenkinti ieškinio, todėl nebuvo ir pagrindo palikti galioti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Konstatuotina, kad apeliantė nepaneigė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl laikinųjų apsaugos priemonių teisėtumo ir pagrįstumo, todėl apeliacinio skundo argumentai, susiję su laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimu, atmetami kaip nepagrįsti.
Dėl ieškinio reikalavimų priteisti ieškovei iš Banko žalos atlyginimą ir įpareigoti grąžinti finansinį užstatą
37. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo jos ieškinys atmestas, nurodė, jog prašė priteisti iš Luminor Bank AS 29 308,98 Eur žalos, kurią sudaro Garantijos limito mokestis už Garantiją nuo 2022 m. vasario 8 d. iki 2023 m. rugsėjo 7 d., atlyginimą.
38. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į teismų praktiką, formuojamą bylose dėl žalos atlyginimo. Sutartinės civilinės atsakomybės atveju skolininko kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), o kitas būtinas sąlygas – sutartinės prievolės pažeidimą (neteisėtus veiksmus) (CK 6.246 straipsnis), žalos (nuostolių) faktą ir dydį (CK 6.249 straipsnis), neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos (nuostolių) priežastinį ryšį (CK 6.247 straipsnis) – turi įrodyti asmuo, pareiškęs reikalavimą dėl žalos (nuostolių) atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-412/2008; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472-684/2015).
39. Nagrinėjamoje byloje ieškovė atsakovo neteisėtus veiksmus kildina iš nepagrįsto Garantijos limito mokesčio skaičiavimo pagal 2011 m. rugpjūčio 11 d. Banko garantijų sutartį. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog Garantija nepasibaigė, nes „Vitebskoblvodokanal“ iki 2022 m. vasario 8 d., t. y. Garantijos galiojimo laikotarpiu, pateikė Bankui (garantui) reikalavimą įvykdyti mokėjimą pagal Garantiją. Apskųstame pirmosios instancijos teismo sprendime konstatavus, kad prašymą išmokėti lėšas pagal Garantiją jos galiojimo terminu pateikė tinkamas subjektas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai pritarus pirmosios instancijos teismo argumentams, nagrinėjamoje byloje negalima kitokia, negu padaryta pirmosios instancijos teismo, išvada dėl žalos fakto nebuvimo.
40. Teisėjų kolegija nusprendžia, kad nėra atsakovo neteisėtų veiksmų, galinčių lemti atsakovo sutartinę civilinę atsakomybę, nes apeliantė pagal Banko garantijų sutartį, Garantijai nepasibaigus, turėjo pareigą mokėti Garantijos limito mokestį. Nurodytos pareigos vykdymas negali būti vertinamas kaip apeliantei padaryta žala, todėl ši apeliacinio skundo dalis yra teisiškai nepagrįsta. Pirmiau nurodyta, kad neteisėti veiksmai yra būtinoji sutartinės civilinės atsakomybės sąlyga, t. y. nenustačius neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo sutartinei civilinei atsakomybei kilti. Susipažinusi su byloje esančiais rašytiniais įrodymais bei šalių pateiktais procesiniais dokumentais, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo daryti kitokios išvados, negu padarė pirmosios instancijos teismas.
41. Ieškinyje apeliantė prašė įpareigoti Luminor Bank AS įvykdyti prievolę natūra – grąžinti apeliantei 1 214 877,14 Eur finansinį užstatą, kurį Luminor Bank AS laiko už pasibaigusią Garantiją. Anot apeliantės, pirmosios instancijos teismas nenurodė argumentų dėl šio ieškinio reikalavimo atmetimo, taip pažeisdamas proceso įstatyme keliamus reikalavimus teismo procesiniam sprendimui. Teisėjų kolegija su nurodytais apeliacinio skundo argumentais neturi pagrindo sutikti. Iš bylos rašytinių įrodymų nustatyta, kad pagal 2021 m. liepos 1 d. papildomo susitarimo prie Banko garantijų sutarties 2 punktą finansinio užtikrinimo susitarimas – finansinio užstato davėjo pateiktas Bankui priimtinas finansinis užstatas ne trumpesniam terminui kaip Garantijų limito terminas plius 30 kalendorinių dienų, kuriuo užtikrinamas kliento (apeliantės) prievolių pagal sutartį tinkamas vykdymas, taip pat dokumentai, patvirtinantys finansinio užstato davėjo teisę sudaryti atitinkamą sandorį dėl finansinio užstato pateikimo. Apeliantė neginčijo nurodytų Susitarimo nuostatų. Pirmosios instancijos teismui konstatavus, kad Garantija nėra pasibaigusi, Bankas neturi pareigos grąžinti Finansinio užstato. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, nepatenkinęs aptariamo ieškinio reikalavimo, nepažeidė pareigą motyvuoti procesinį sprendimą.
Dėl arbitražinės išlygos
42. Trečiasis asmuo atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą nurodė, kad procesinių dokumentų ir pozicijos apeliacinėje instancijoje pateikimas, negali būti laikomas ir nereiškia trečiojo asmens sutikimo su Lietuvos Respublikos teismų tarptautine jurisdikcija nagrinėti ginčus, susijusius su ieškovės ir trečiojo asmens 2016 m. liepos 4 d. Sutartimi.
43. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė ir užsakovas „Vitebskvodokanal“ 2016 m. liepos 4 d. Sutartyje nustatė arbitražinę išlygą spręsti šalių ginčus Tarptautiniame arbitražo teisme prie Baltarusijos prekybos–pramonės rūmų. Reorganizavus užsakovę, trečiasis asmuo įgijo užsakovės „Vitebskvodokanal“ teises ir pareigas.
44. Kasacinis teismas formuoja praktiką, kad arbitruotinumo teisinė kategorija yra susijusi su klausimu, kokių subjektų ir kokie ginčai pagal atitinkamos valstybės teisės aktus gali arba negali būti perduodami nagrinėti arbitraže. Pagal tai išskirtinos dvi sąvokos – subjektinis arbitruotinumas (arba arbitruotinumas lot. ratione personae) ir objektinis arbitruotinumas (arba arbitruotinumas lot. ratione materiae). Subjektinis arbitruotinumas reiškia tam tikrų subjektų galimybę sudaryti arbitražinius susitarimus ir spręsti ginčus arbitraže. Objektinio arbitruotinumo esmė ta, kad tam tikrų kategorijų ginčai negali būti nagrinėjami arbitraže dėl paties nagrinėtinų klausimų pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-450-469/2015, 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-969/2016).
45. Arbitražinis susitarimas – dviejų ar daugiau šalių susitarimas perduoti spręsti arbitražo teismui visus ar tam tikrus ginčus, kilusius ar galinčius kilti tarp jų dėl kokių nors konkrečių sutartinių ar kitokių teisinių santykių, kurie gali būti arbitražinio nagrinėjimo dalykas (Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 3 straipsnio 5 dalis).
46. Teisėjų kolegija nurodo, kad ieškovė ir pradinė užsakovė „Vitebskvodokanal“ sudarė arbitražinę išlygą, bet Bankas tokio susitarimo nei su ieškove, nei su trečiuoju asmeniu nesudarė. Tai reiškia, kad nei reikalavimas dėl Garantijos pripažinimo pasibaigusia, nei reikalavimai Bankui dėl žalos atlyginimo ir įpareigojimo įvykdyti prievolę natūra nebuvo kitų subjektų santykių, t. y. apeliantės ir trečiojo asmens rangos santykių dalykas ir šių asmenų sudarytos arbitražinės išlygos objektas. Į bylą nepateiktas apeliantės, atsakovo ir trečiojo asmens susitarimas dėl nurodytų reikalavimų perdavimo nagrinėti arbitražu. Nesant tokio susitarimo taikomos civilinio proceso teisės nuostatos ir nėra pagrindo teiginiui, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo atsisakyti jurisdikcijos nagrinėti byloje apeliantės pareikštą ieškinį.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių
47. Trečiasis asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą prašo išspręsti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 31 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. e2-13348-936/2020 galiojimo klausimą.
48. Apskųstame sprendime pirmosios instancijos teismas nurodė, kad apeliantės ieškinio reikalavimams užtikrinti teismas 2022 m. gegužės 26 d. nutartimi civilinėje byloje e2-2312-656/2022 pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – iki teismo procesinio sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo uždraudė atsakovui Luminor Bank AS priimti sprendimą išmokėti bet kokią sumą Garantijos pagrindu. Teismui atmetus ieškinį, pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, paliekamos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Teismas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą išsprendžia sprendimu.
49. Patikrinus Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis nustatyta, kad tiek trečiojo asmens nurodyta nutartimi, tiek ir 2022 m. gegužės 26 d. nutartimi civilinėje byloje e2-2312-656/2022 pritaikytos tokios pat laikinosios apsaugos priemonės, kurios, priėmus teismo sprendimą ieškinį atmesti, sprendimui įsiteisėjus, turėjo būti panaikintos.
50. Teisėjų kolegija nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas galėjo nepanaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 31 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių civilinėje byloje Nr. e2-13348-936/2020 dėl padaryto rašymo apsirikimo. Šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas nurodytu pagrindu ar pripažintas neteisėtu. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis tikslintina, nurodant, kad sprendimui įsiteisėjus turi būti panaikintos ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-13348-936/2020 pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme
51. Pirmosios instancijos teismas nusprendė priteisti iš apeliantės atsakovui 21 803,97 Eur, trečiajam asmeniui – 9 975,25 Eur bylinėjimosi išlaidas.
52. Apeliantės teigimu, atsakovo pateikta 2022 m. birželio 1 d. PVM sąskaita faktūra nepagrindžia nagrinėjamoje byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų, todėl teismas nepagrįstai jos pagrindu priteisė 4 192,65 Eur bylinėjimosi išlaidas.
53. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R–85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).
54. Rekomendacijų 1 punkte nustatyta, kad šios rekomendacijos nustato civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalų dydį. Pagal Rekomendacijų 2 punktą, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes.
55. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad taikant Rekomendacijų 2 punkte nurodytus kriterijus reikėtų vadovautis jų visuma ir nesant pakankamo pagrindo neišskirti kaip reikšmingų vieno ar keleto iš jų. Reikia įvertinti, kurie kriterijai gali būti pagrindas padidinti, o kurie – sumažinti priteisiamas išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-647-248/2015).
56. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas atsakovas argumentavo tuo, jog patyrė bylinėjimosi išlaidas ir nagrinėjant kitas civilines bylas, t. y. Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo nagrinėta civilinė byla, kuri 2023 m. sausio 25 d. nutartimi sujungta su šia civiline byla (civilinė byla Nr. e2-830-433/2023). Nurodytoje byloje atsakovo patirtoms bylinėjimosi išlaidoms (7 636,62 Eur) pagrįsti atsakovas pateikė PVM sąskaitas faktūras Nr. 13191, 15679 ir 16500, atliktų darbų išklotines ir apmokėjimus patvirtinančius dokumentus.
57. Apeliantė skunde nesutinka su viena PVM sąskaita faktūra Nr. 13191, neginčija kitų sąskaitų faktūrų. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė klaidina teismą, teigdama, kad atsakovui jokių teisinių paslaugų laikotarpiu nuo 2022 m. kovo 7 d. iki 2022 m. gegužės 17 d. nagrinėjamoje byloje negalėjo būti suteikta. Su tokiais argumentais nėra pagrindo sutikti. Patikrinus LITEKO duomenis nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme civilinė byla Nr. e2-830-433/2023 iškelta 2020 m. kovo 20 d. Ji prie nagrinėjamos bylos prijungta 2023 m. sausio 25 d. nutartimi. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad atsakovas nagrinėjamoje byloje neturi teisės prašyti priteisti bylinėjimosi išlaidas patirtas prie jos prijungtoje civilinėje byloje Nr. e2-830-433/2023.
58. Apeliantė nors ir nesutinka su atliktų darbų išklotinėje išvardytomis atsakovui suteiktomis teisinėmis paslaugomis, bet neginčija suteiktų paslaugų – tik nurodo, kad paslaugos atsakovui negalėjo būti suteiktos nuo 2022 m. kovo 7 d. iki 2022 m. gegužės 17 d. Teisėjų kolegija, susipažinusi su atliktų darbų išklotine, nenustatė suteiktų paslaugų nepagrįstumo, todėl neturi pagrindo spręsti, kad atsakovui priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydis turi būti sumažintas apeliaciniame skunde nurodyta suma.
59. Apeliantė taip nesutinka ir su trečiajam asmeniui priteistų 9 975,25 Eur bylinėjimosi išlaidų dydžiu. Teisėjų kolegija nustatė, kad kaip bylinėjimosi išlaidas pagrindžiantį įrodymą, trečiasis asmuo pateikė 2020 m. rugsėjo 30 d. PVM sąskaitą faktūrą (14 025 Eur). Apeliantės teigimu, nurodytoje PVM sąskaitoje faktūroje nėra duomenų, kad advokatai būtent nagrinėjamoje byloje trečiajam asmeniui suteikė teisines paslaugas. Tokie apeliantės argumentai atmetami, nes trečiojo asmens prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas pateiktas dėl Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėtoje ir prie nagrinėjamos bylos prijungtoje civilinėje byloje Nr. e2-830-433/2023 suteiktų teisinių paslaugų. Trečiojo asmens 2021 m. vasario 9 d. prašyme atliktos teisinės paslaugos yra detalizuotos. Teisėjų kolegija, susipažinusi su nurodytu prašymu ir su juo pateiktais rašytiniais įrodymais, neturi pagrindo konstatuoti jo nepagrįstumo ir pritarti apeliantės argumentams, kad nurodytos paslaugos trečiajam asmeniui negalėjo būti suteiktos, todėl nusprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisingai paskirstė šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo
60. Šioje apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino visas bylos šalių ginčui reikšmingas faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė aktualias materialiosios teisės normas, vadovavosi kasacinio teismo praktika ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Dėl to apeliacinis skundas atmetamas, o apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
61. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.
62. Atsakovas Luminor Bank AS, veikiantis per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, pateikė prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas ir prašo iš apeliantės priteisti 4 292,48 Eur bylinėjimosi išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą bei 11,71 Eur išlaidas, susijusias su biuro išlaidų kompensavimu, iš viso – 4 304,19 Eur. Atsakovas pateikė bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius įrodymus.
63. Apeliantė prašo iš atsakovo priteisti 3 993 Eur bylinėjimosi išlaidas už apeliacinio skundo parengimą. Apeliacinį skundą atmetus, neatlyginamos apeliantės apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos.
64. Trečiasis asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, bet nepateikė jas patvirtinančių įrodymų, todėl jų apeliacinės instancijos teismas nepriteisia.
65. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta rekomendacijose.
66. Rekomendacijose nurodyta, kad rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimą į apeliacinį skundą sudaro 1,3 Lietuvos statistikos departamento (dabar – Valstybinė duomenų agentūra) skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) (Rekomendacijų 8.11 papunktis).
67. Apskaičiavus maksimalų pirmiau nurodytų teisinių paslaugų dydį pagal tuo metu aktualius Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) duomenis, nustatyta, kad rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimą į apeliacinį skundą yra 2 623,66 Eur. Atsakovo nurodytos išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą viršija nurodytą dydį, todėl jos mažinamos ir iš apeliantės priteisiamos 2 623,66 Eur bylinėjimosi išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Atsakovui nepriteisiamos 11,71 Eur išlaidos, susijusios su biuro išlaidomis, nes jos nesusijusios su bylos nagrinėjimu.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą, patikslinti sprendimo rezoliucinę dalį ją papildant taip:
„Po teismo sprendimo įsiteisėjimo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-13348-936/2020 ir Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 26 d. nutartimi šioje byloje pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones“.
Priteisti atsakovui Luminor Bank AS, veikiančiam per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių (juridinio asmens kodas 304870069), iš uždarosios akcinės bendrovės „Arginta“ (juridinio asmens kodas 120930752) 2 623,66 Eur (du tūkstančius šešis šimtus dvidešimt tris eurus ir 66 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjai Gintaras Pečiulis
Irmantas Šulcas
Tomas Venckus