Administracinė byla Nr. A143-301/2014
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00806-2012-2
Procesinio sprendimo kategorija 36 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. balandžio 29 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Tele-3“ skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims UAB „TV PRO media“, A. N. dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė ,,Tele-3“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Tele-3“) kreipėsi su skundu (1 t., b. l. 1–4) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau – ir atsakovas, Inspektorius, apeliantas) 2012 m. vasario 9 d. sprendimą Nr. SPR-7. Patikslinęs skundą (1 t., b. l. 124), prašė panaikinti atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus 2012 m. vasario 9 d. sprendimo Nr. SPR-7 dalį, kuria Žurnalistų etikos inspektorius nusprendė įspėti viešosios informacijos skleidėją UAB „Tele-3“ dėl Visuomenės informavimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 14 straipsnio 2 dalies, 41 straipsnio 2 dalies 5, 6 ir 9 punktų pažeidimų.
Pareiškėjas nurodė, kad Inspektorius ginčijamu sprendimu įspėjo UAB „Tele-3“ dėl paminėtų Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimų. Teigė, kad Inspektorius šį sprendimą priėmė praleidęs Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 13 dalyje nustatytą 3 mėnesių terminą išnagrinėti skundą (pareiškimą), kadangi sprendimas buvo priimtas praleidus terminą daugiau kaip 2 mėnesius, bei pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo 49 straipsnio 6 dalyje ir Lietuvos Respublikos Seimo 2004 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. IX-2341 patvirtinto Žurnalistų etikos inspektoriaus veiklos reglamento (toliau – ir Inspektoriaus reglamentas) I dalies 6 punkte įtvirtintą Inspektoriaus veiklos teisėtumo principą. Nurodė, kad Inspektorius, atlikto tyrimo metu nepateikdamas pareiškėjui trečiojo suinteresuoto asmens A. N. (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) 2011 m. rugsėjo 29 d. skundo, pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo 49 straipsnio 6 dalyje ir Inspektoriaus reglamento I dalies 6 punkte įtvirtintą Inspektoriaus veiklos teisingumo principą. Pažymėjo, kad Inspektorius, gavęs 2011 m. rugsėjo 29 d. skundą, nepasinaudojo gera valia perduoti šį skundą pareiškėjui, todėl tai sukėlė abejonę dėl Inspektoriaus veiklos teisingumo viešosios informacijos skleidėjo atžvilgiu. Teigė, kad Inspektorius, atlikto tyrimo metu nepateikdamas A. N. prašymų (nubausti programą rengusią žurnalistę R. J. ir įpareigoti paneigti laidoje išsakytus tikrovės neatitinkančius teiginius) pagrįstumo vertinimo bei netirdamas A. N. skunde minimų programą ,,Paskutinė instancija“ rengusių žurnalistų paaiškinimų, pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo 49 straipsnio 6 dalyje ir Inspektoriaus reglamento I dalies 6 punkte įtvirtintą Inspektoriaus veiklos viešumo principą. Atkreipė dėmesį, kad nors ginčijamame sprendime Inspektorius ir nurodė, kokius prašymus savo skunde pateikė A. N., tačiau nenurodė, kodėl šie A. N. prašymai yra netenkintini. Teigė, jog sprendimas skirti įspėjimą dėl Visuomenės informavimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimų negalėjo būti priimtas negavus ir neišnagrinėjus R. J. paaiškinimų dėl A. N. skunde nurodytų aplinkybių, kadangi su A. N. bendravo būtent ši žurnalistė. Tvirtino, kad Inspektorius, skirdamas pareiškėjui įspėjimą, neatsižvelgė į tai, kad informacijos rinkimas bei viešas skelbimas ir laiko, ir juos padariusių asmenų, ir atsakomybės taikymo atžvilgiu yra atskiri veiksmai, todėl pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 13 dalies nuostatą ir šio įstatymo 49 straipsnio 6 dalyje bei Inspektoriaus reglamento I dalies 6 punkte įtvirtintus Inspektoriaus veiklos teisėtumo ir teisingumo principus. Pažymėjo, kad sprendime nėra išvados dėl to, ar buvo pažeista A. N. teisė į privataus gyvenimo apsaugą filmuojant jo namą, nors namo filmavimas (informacijos rinkimo būdas) ir namo rodymas per televiziją (informacijos viešo skelbimo būdas) yra atskiri veiksmai: pirmasis šiuo atveju buvo atliktas viešosios informacijos rengėjo, antrasis – viešosios informacijos skleidėjo. Nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog programą „Paskutinė instancija“ rengę žurnalistai nebuvo ir nėra susiję su pareiškėju nei darbo, nei autorinėmis sutartimis, šiuo atveju žurnalistams Visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos ir šių pareigų pažeidimai negalėjo ir negali būti siejami su pareiškėju, kaip tai buvo padaryta sprendime, skiriant UAB „Tele-3“ įspėjimą už Visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 5, 6 ir 9 punktų pažeidimus. Tai, kad Visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje nėra numatyti tam tikri įpareigojimai viešosios informacijos skleidėjui (šiuo atveju pareiškėjui), jam negalėjo būti taikoma ir atsakomybė už Visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 5, 6 ir 9 punktų pažeidimus. Akcentavo, kad tarp pareiškėjo ir programą „Paskutinė instancija“ rengusio trečiojo suinteresuoto asmens UAB „TV PRO media“ buvo sudaryta sutartis, kuria šalys susitarė geranoriškai bendradarbiauti kuriant, transliuojant ir reklamuojant netiesioginio eterio laidą „Paskutinė instancija“, tačiau būtent programos rengėjas įsipareigojo kontroliuoti ir užtikrinti, kad laida tiek formos, tiek turinio atžvilgiu būtų sukurta laikantis visų Lietuvos Respublikos norminių aktų ir kad laida nepažeistų visuomenės informavimo srityje saugomų teisių ir teisėtų interesų. Teigė, jog ar pareiškėjas yra ir informacijos rengėjas, ar tik skleidėjas, yra fakto klausimas. Inspektorius, atlikdamas tyrimą, neanalizavo informacijos rengėjo ir skleidėjo statuso skirtumų, todėl Inspektorius atliko tyrimą neišsamiai. Pažymėjo, kad tuo atveju, jeigu Visuomenės informavimo įstatymas būtų taikomas ir aiškinamas taip, kad viešosios informacijos skleidėjas turi atsakyti už viešosios informacijos rengėjo veiksmus, atsakomybė tarp visų rengiant ir skleidžiant viešąją informaciją dalyvaujančių subjektų būtų paskirstoma neproporcingai ir susiklostytų situacija, kai atsakomybė už galimus pažeidimus būtų taikoma tik viešosios informacijos skleidėjui, o normos, reglamentuojančios viešosios informacijos rengėjo pareigas ir atsakomybę, būtų de facto laikomos neveikiančiomis.
Atsakovas atsiliepimu į skundą (1 t., b. l. 53–58) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad 2011 m. rugsėjo 29 d. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyboje (toliau – ir Inspektoriaus tarnyba) buvo gautas A. N. „Pakartotinas pareiškimas, atsikirtimas“. Šiame rašte buvo nurodytos papildomos, lyginant su 2011 m. gegužės 10 d. skundu, aplinkybės, suformuluoti nauji reikalavimai. Įvertinęs šią aplinkybę, taip pat kad A. N. raštas iš esmės atitiko Inspektoriui teikiamo skundo reikalavimus, teigė, kad 2011 m. rugsėjo 29 d. raštu skundas buvo papildytas. Neginčijo fakto, kad sprendimas buvo priimtas praėjus Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 13 dalyje nustatytam terminui, tačiau pažymėjo, kad skundas buvo išnagrinėtas laikantis teisėtumo, nešališkumo, teisingumo ir viešumo principų. Aplinkybė, kad skundo nagrinėjimas užtruko ilgiau nei nustatytas maksimalus skundo nagrinėjimo terminas, objektyviai negali būti pripažinta skundo netinkamo išnagrinėjimo ir kaip nepagrįsto sprendimo priėmimo priežastis. Įstatymo nustatyto termino praleidimas šiuo atveju neturėtų būti laikomas esminiu pažeidimu. Nėra pagrindo teigti, jog skundą išnagrinėjus per ilgesnį terminą buvo priimtas neobjektyvus sprendimas ar kitu būdu dėl šios aplinkybės pažeistos asmenų teisės, todėl tokius argumentus vertino kaip neturinčius įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo vertinimu, kad tyrimo metu, nepateikdamas pareiškėjui A. N. 2011 m. rugsėjo 29 d. rašto, pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo 49 straipsnio 6 dalyje ir Inspektoriaus reglamento 6 punkte įtvirtintą teisingumo principą. Teigė, kad 2011 m. gegužės 27 d. raštu Nr. SK-113/S-493 kreipėsi į pareiškėją, prašydamas pateikti paaiškinimus dėl susidariusios situacijos, bei pareiškėjui iš esmės buvo perteiktas A. N. skundo turinys, jame nurodytos aplinkybės, todėl pareiškėjas buvo tinkamai informuotas apie gautą skundą, jam buvo pateiktos reikšmingos su skundu susijusios aplinkybės ir taip buvo užtikrinta jo teisė gauti apie jį turimą informaciją. Pažymėjo, kad pareiškėjas nėra fizinis asmuo, A. N. skundas negalėtų būti priskirtas Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 2 ir 7 straipsniuose nurodytų kategorijų informacijai, todėl nagrinėjamoje byloje ši įstatymo nuostata netaikytina. Pabrėžė, kad įstatyme nėra numatyta reikalavimo, jog apie gautą skundą turi būti informuojama pateikiant ir šio skundo kopiją. Vertino, jog pareiškėjas buvo informuotas apie jo atžvilgiu pateiktą skundą, jam buvo nurodytos visos reikšmingos su skundu susijusios aplinkybės, užtikrinta teisė susipažinti su apie jį turimais duomenimis, todėl nėra pagrindo teigti, kad atliekant tyrimą pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeistas teisingumo principas ir tai būtų realus pagrindas sprendimą panaikinti. Atsakovas teigė, kad viešosios informacijos skleidėjas informaciją gali rengti pats, ją gali rengti su informacijos skleidėju darbo ar kitokiais santykiais susiję žurnalistai arba kiti asmenys. Tai, kad informaciją rengia kitas konkretus asmuo, neturi reikšmės viešosios informacijos skleidėjo atsakomybei. Be to, viešosios informacijos skleidėjas turėtų būti labiausiai suinteresuotas užtikrinti skleidžiamos informacijos teisėtumą, esant reikalui, pašalinti abejones dėl paskleistos informacijos teisėtumo, turėti tai patvirtinančius duomenis. Kokie konkretūs santykiai sieja pareiškėją ir R. J., buvo žinoma tik pačiam pareiškėjui. Iškilus abejonėms dėl surinktos ir paskleistos informacijos teisėtumo, pareiškėjas galėjo kreiptis į jam informaciją teikiančius ar rengiančius asmenis ir prašyti pateikti paaiškinimus dėl kilusių neaiškumų, tačiau gali būti, kad tokia teise nepasinaudojo. Teikdamas paaiškinimus, pareiškėjas nenurodė, kad jis nėra informacijos rengėjas, taip pat nenurodė, kad informacijos rengėjas yra kitas asmuo. Vertino, kad atsižvelgiant į Visuomenės informavimo įstatymo normas, nustatančias viešosios informacijos skleidėjo sampratą, viešosios informacijos skleidėjas yra atsakingas už viešai skleidžiamos informacijos turinį. Abejojo, kad pareiškėjui negali būti taikomos žurnalistams numatytos pareigos ir atsakomybė už šių pareigų nesilaikymą. Akcentavo, kad tik nuo pareiškėjo valios priklauso, kokia bus skleidžiamos informacijos apimtis, kokiu būdu ji bus atskleista visuomenei ir ar iš viso ji bus skleidžiama viešai, nes tik pareiškėjas kontroliuoja žiniasklaidos priemonės turinį – būtent pareiškėjas turi TV3 televizijos programos transliavimo licenciją. Pažymėjo, kad šiuo atveju pareiškėjui atsakomybė gali būti taikoma ne tik kaip viešosios informacijos skleidėjui, bet ir kaip asmeniui, kartu dalyvavusiam (bendradarbiavusiam) rengiant (kuriant) ginčo laidą „Paskutinė instancija“. Tokią pareiškėjo atsakomybę patvirtina televizijos laidos sukūrimo sutarties turinys ir joje numatyti pareiškėjo ir laidos rengėjo bendradarbiavimo principai kuriant ir transliuojant laidą „Paskutinė instancija“.
Trečiasis suinteresuotas asmuo A. N. atsiliepimu į skundą (1 t., b. l. 111–112) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą ir priteisti turėtas išlaidas už teisinę pagalbą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad praleistas terminas priimti sprendimą negali būti pagrindas naikinti ar keisti Inspektoriaus sprendimą. Termino praleidimas nėra besąlygiškas pagrindas sprendimui naikinti net ir tuo atveju, jeigu terminas būtų praleistas dėl Inspektoriaus tarnybos darbuotojų aplaidumo. Ilgas skundo nagrinėjimas, jeigu ir galėjo pažeisti kieno nors teises, tai tik jo, kuris kreipėsi į Inspektorių dėl UAB „Tele-3“ parodyto neteisingo reportažo laidoje „Paskutinė instancija“. Nurodė, kad Inspektoriaus sprendime aprašytas pareiškėjo paaiškinimas dėl jo skundo. Išsamiai paaiškinta dėl visų jo skunde nurodytų motyvų ir pateisintas laidoje „Paskutinė instancija“ rodytas reportažas apie jį iš esmės tokiais pat motyvais, kurie išdėstyti ginčijant jau sprendimo esmę. Vertino, kad laidoje „Paskutinė instancija“ informacijos rinkimas ir pateikimas apie jį glaudžiai susiję. Laidoje „Paskutinė instancija“ be jo sutikimo parodytas reportažas apie jį akivaizdžiai pažeidžia jo privataus gyvenimo teisę, Konstitucijos 22 straipsnį ir Visuomenės informavimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 14 straipsnio 2 dalį ir 41 straipsnio 2 dalies 5, 6 ir 9 punktus.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 3 d. sprendimu (2 t., b. l. 57–62) patenkino pareiškėjo skundą. Teismas panaikino Žurnalistų etikos inspektoriaus 2012 m. vasario 9 d. sprendimą Nr. SPR-7 „Dėl televizijos laidoje „Paskutinė instancija“ (TV3, 2010 m. spalio 14 d.) paskelbtos informacijos“.
Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas, ar Inspektorius 2012 m. vasario 9 d. sprendimu Nr. SPR-7 teisėtai ir pagrįstai įspėjo viešosios informacijos skleidėją UAB „Tele-3“ dėl Visuomenės informavimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 14 straipsnio 2 dalies, 41 straipsnio 2 dalies 5, 6 ir 9 punktų pažeidimų. Remdamasis byloje esančia medžiaga, proceso šalių paaiškinimais, teismas nustatė, kad Inspektorius 2011 m. gegužės 10 d. gavo A. N. skundą, kuriuo buvo prašoma nubausti R. J. ir įpareigoti paneigti 2010 m. spalio 17 d. televizijos laidoje „Paskutinė instancija“ pateiktus tikrovės neatitinkančius teiginius apie A. N. 2011 m. rugsėjo 29 d. Inspektorius gavo A. N. pakartotinį pareiškimą (atsikirtimą), kuriame, Inspektoriaus nuomone, buvo nurodytos papildomos, lyginant su 2011 m. gegužės 10 d. skundu, aplinkybės, suformuluoti nauji reikalavimai, todėl šį A. N. pakartotinį pareiškimą Inspektorius vertino kaip 2011 m. rugsėjo 29 d. skundo papildymą. Inspektorius 2012 m. vasario 9 d. sprendimu Nr. SPR-7 „Dėl televizijos laidoje „Paskutinė instancija“ (TV3, 2010 m. spalio 14 d.) paskelbtos informacijos“ viešosios informacijos skleidėjas – pareiškėjas UAB „Tele-3“ – buvo įspėtas dėl Visuomenės informavimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 14 straipsnio 2 dalies, 41 straipsnio 2 dalies 5, 6 ir 9 punktų pažeidimų. Teismas taip pat nustatė, kad ginčijamo sprendimo dalyje, kurioje motyvuojamas sprendimas pripažinti pareiškėją UAB „Tele-3“ padarius Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimus, nurodyta, kad: A. N. buvo nufilmuotas prie jo namo, aptvertoje teritorijoje, t. y. privačioje erdvėje (valdoje); A. N., kuris nėra viešas asmuo, neturėjo galimybės išreikšti valios dėl jo filmavimo; pareiškėjui nebuvo pranešta apie tai, kad jis bus (yra) filmuojamas, žurnalistė neprisistatė; pareiškėjas buvo filmuojamas ir nufilmuota medžiaga buvo paskelbta be jo sutikimo; po to, kai pareiškėjas atsisakė bendrauti, nuėjo nuo žurnalistų, laidoje buvo rodomas pareiškėjo namas; A. N. teisė į privataus gyvenimo apsaugą buvo pažeista rodant jo namą. Teismas nurodė, kad pareiškėjas UAB „Tele-3“ pateiktame skunde teigė, jog Inspektoriaus sprendimas yra neteisėtas, kadangi Inspektorius praleido 3 mėnesių nuo skundo (pareiškimo) gavimo dienos terminą išnagrinėti skundą (pareiškimą) ir taip pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 13 dalies nuostatą ir šio įstatymo 49 straipsnio 6 dalyje bei Inspektoriaus reglamento I dalies 6 punkte įtvirtintą Inspektoriaus veiklos teisėtumo principą. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, jog neneigia, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas praėjus Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 13 dalyje nustatytam skundo nagrinėjimo 3 mėnesių terminui, tačiau vertino, jog pareiškėjo skundas buvo išnagrinėtas laikantis teisėtumo, nešališkumo, teisingumo ir viešumo principų, be to, įstatymo nustatyto termino praleidimas šiuo atveju neturėtų būti laikomas esminiu pažeidimu. Tokiai atsakovo pozicijai pritarė atsiliepime ir trečiasis suinteresuotas asmuo A. N. Teismas vadovavosi Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 50 straipsnio 13 dalimi, Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 35 straipsnio 1 dalimi, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A442-28/2013. Teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, padarė išvadą, kad šioje byloje ATPK 35 straipsnio 1 dalies nuostatos, numatančios nuobaudos skyrimo senaties termino skaičiavimą, netaikymas pagal analogiją pažeistų pareiškėjo UAB „Tele-3“ teisėtus lūkesčius bei prieštarautų teisinės valstybės principams, kadangi nebūtų aiškiai apibrėžti pareiškėjo atsakomybės pagrindai. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo atsakomybė būtų susiaurinama, o ne plečiama bei nebūtų sunkinama pareiškėjo padėtis, todėl šioje byloje ATPK 35 straipsnio 1 dalies analogijos taikymas yra galimas. Teismas akcentavo, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog televizijos laida „Paskutinė instancija“ (TV3 kanalas), dėl kurios pareiškėjas buvo įspėtas, buvo transliuojama 2010 m. spalio 14 d., o Inspektoriaus sprendimas priimtas tik 2012 m. vasario 9 d. Atsižvelgiant į tai, teismo vertinimu, Inspektorius negalėjo priimti pareiškėjo atžvilgiu ginčijamo sprendimo, kuriuo pareiškėjui buvo taikyta administracinė sankcija – įspėjimas, kadangi buvo pasibaigęs nuobaudos skyrimo senaties terminas. Inspektoriaus 2012 m. vasario 9 d. sprendimas Nr. SPR-7 „Dėl televizijos laidoje „Paskutinė instancija“ (TV3, 2010 m. spalio 14 d.) paskelbtos informacijos“ yra neteisėtas ir todėl naikintinas. Pripažinęs Inspektoriaus 2012 m. vasario 9 d. sprendimą neteisėtu, teismas nepasisakė dėl skundžiamu sprendimu nustatytų faktinių aplinkybių bei pareiškėjo teiginių pagrįstumo. Teismas, be to, nustatė, kad trečiasis suinteresuotas asmuo A. N. pateikė prašymą priteisti išlaidas už teisinę pagalbą. Teismas nesvarstė šio prašymo, nes nepateiktas jų apskaičiavimas ir pagrindimas Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 45 straipsnyje nustatyta tvarka. Nurodė, kad prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo (ABTĮ 45 str. 1 d.).
III.
Atsakovas apeliaciniu skundu (2 t., b. l. 68–71) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – palikti galioti Inspektoriaus 2012 m. vasario 9 d. sprendimą Nr. SPR-7. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai plėtojo ir aprobavo tokią šio teismo praktiką, pagal kurią buvo pripažįstama, kad Inspektoriaus skundo nagrinėjimo terminas nėra naikinamasis, po kurio negali būti atliekami veiksmai (pvz., 2009 m. birželio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-703/2009, 2009 m. lapkričio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1293/2009, 2011 m. kovo 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-668/2011, 2011 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-637/2011, 2011 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-897/2011, 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1645/2012). Teismas rėmėsi vieninteliu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A442-28/2013, kuriame padaryta iki tol šio teismo formuojamai praktikai aiškiai prieštaraujanti išvada, t. y. kad praleidus terminą, be kita ko, nustatytą ATPK, Inspektoriaus sprendimo priėmimas negalimas, o priimtas sprendimas – naikintinas.
2. Teismas iš esmės pripažino, kad Visuomenės informavimo įstatyme nėra nustatyti Inspektoriaus taikomų administracinių sankcijų skyrimo terminai, įvertindamas tai kaip teisės spragą. Vis dėlto teismas neįvertino, kad tokio termino nebuvimas įstatyme pirmiausia yra neatsitiktinis, todėl tai nėra teisės spraga (jei vis dėlto termino nebuvimą laikytume teisės spraga, tuomet konkrečiu atveju ji būtų neatsitiktinė teisės spraga). Toks termino nebuvimas susijęs su Inspektoriui teikiamo skundo dalyku ir jo kilme – asmeninių neturtinių teisių (asmens garbės ir orumo, teisės į privatų gyvenimą) pažeidimais, iš kurių atsirandantiems reikalavimams nėra taikoma ir ieškinio senatis (Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.134 str.).
3. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-28/2013, Inspektorius net negalėtų priimti skundo, kuriame būtų skundžiamasi dėl informacijos, paskelbtos praėjus ATPK 35 straipsnyje nustatytam terminui. Tokio reikalavimo įstatymų leidėjas ne tik nėra nustatęs Inspektoriui teikiamam skundui (Visuomenės informavimo įstatymo 50 str. 4 d.), bet Visuomenės informavimo įstatyme nėra numatyta teisė Inspektoriui atsisakyti nagrinėti suinteresuoto asmens pateiktą skundą, kai jis teikiamas praėjus daugiau nei 6 mėnesiams nuo informacijos paskelbimo.
4. Teisės analogijos taikymas nagrinėjamu atveju yra susijęs ne vien su pareiškėjo, bet ir su trečiojo suinteresuoto asmens laisvių ir teisių ribojimu, į kurį teismas visiškai neatsižvelgė. Nustačius Inspektoriaus sprendimo priėmimui terminą, analogišką ATPK, asmens teisė kreiptis dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos jo garbės ir orumo, teisės į privatų gyvenimą gynimo neteismine tvarka (t. y. į Inspektorių) būtų stipriai apribota. Analogijos taikymas aiškiai ir nepagrįstai riboja Inspektoriaus teisę veikti taip, kaip numatyta Visuomenės informavimo įstatyme.
5. Teismas nepagrįstai taikė trečiajam suinteresuotam asmeniui (kurio teisių pažeidimas buvo konstatuotas Inspektoriaus sprendimu) nepalankią teisės analogiją tarp Visuomenės informavimo įstatymo ir ATPK 35 straipsnio dėl nuobaudos skyrimo terminų, tačiau netaikė trečiajam suinteresuotam asmeniui palankios (pagrįstos) teisės analogijos tarp Visuomenės informavimo įstatymo ir CK dėl reikalavimų, kylančių iš asmeninių neturtinių teisių (įskaitant asmens teisės į privatų gyvenimą ir jo slaptumą) pažeidimo, kuriems nėra taikoma ieškinio senatis (CK 1.134 str.).
6. Teisės analogijos tarp administracinės teisenos, nustatytos ATPK, ir tos, kuri nustatyta specialiuoju įstatymu (t. y. Visuomenės informavimo įstatymu), taikymas konkrečiu atveju negalimas ne vien dėl nuobaudos skyrimo termino, bet ir dėl kitų skirtumų, kurie egzistuoja tarp šių teisenų, pvz., įspėjimo (arba administracinės nuobaudos) subjekto.
Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (2 t., b. l. 75–79) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gegužės 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A442-28/2013 formuoja tinkamą teismų praktiką, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai juo vadovavosi. Žemesnės instancijos teismai privalo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiškose bylose.
2. Paminėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse ir 2013 m. gegužės 2 d. sprendime teismas formuoja skirtingo pobūdžio terminų taikymo praktiką. Iki 2013 m. gegužės 2 d. sprendimo teismas formavo Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 13 dalies taikymo praktiką, o 2013 m. gegužės 2 d. sprendime išaiškino įstatymo (ATPK 35 str.) analogijos taikymo būtinumą. Visuose viešųjų administravimo subjektų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose yra numatyti atsakomybės taikymo senaties terminai. Nėra jokio pagrindo teigti, kad Inspektorius yra ypatingas viešojo administravimo subjektas, kurio veikla turi būti kitaip reglamentuojama ir, šiam skiriant administracines sankcijas, neturėtų būti taikomi senaties terminai. Inspektoriaus veikloje turi būti užtikrintos visų asmenų teisės ir teisėti interesai, o ne vien pareiškėjų, teikiančių skundus. Draudžiama plečiamai aiškinti administracinę atsakomybę nustatančias teisės normas ir taikyti šią atsakomybę plačiau negu ją numatė įstatymų leidėjas.
3. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gegužės 2 d. sprendime pagrindė analogijos taikymo galimybę. Visur, o juo labiau vykdant viešojo administravimo subjekto funkcijas, turi būti užtikrintas visų teisių ir teisėtų interesų balansas. Šioje byloje ATPK 35 straipsnio 1 dalies nuostatos netaikymas pagal analogiją pažeistų jo teisėtus lūkesčius bei prieštarautų teisinės valstybės principams, kadangi nebūtų aiškiai apibrėžti atsakomybės pagrindai. Teisių gynimo būdų ir priemonių alternatyvų ribojimas taikant senaties terminus yra įprastas ir kitų kategorijų bylose. Aplinkybė, kad civilinėse bylose dėl reikalavimų, kylančių iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimo, nėra taikoma ieškinio senatis, tik patvirtina, kad, taikant Inspektoriaus sankcijos paskyrimo senaties terminą, asmens teisės ir laisvės nebūtų apribotos. Apeliantas nėra nurodęs jokių svarbių ir pateisinamų aplinkybių, dėl kurių sankcijos skyrimo terminas ar skundo išnagrinėjimo terminas buvo praleistas.
4. Skirtumai tarp teisinių santykių, kurių reguliavime yra spragų, ir tarp tų teisinių santykių, kuriuos reguliuoja pagal analogiją taikytinas įstatymas, reguliavimo nedaro jokių kliūčių taikyti įstatymo analogiją. Taikant įstatymo analogiją yra įprasta, kad tarp reguliavimo, kuriame yra spragų, ir pagal analogiją taikytiname įstatyme numatytų nuostatų yra daug skirtumų.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Iš pareiškėjo skundžiamo atsakovo 2012 m. vasario 9 d. sprendimo Nr. SPR-7 matyti, kad jis buvo priimtas išnagrinėjus trečiojo suinteresuoto asmens atsakovui 2011 m. gegužės 10 d. paduotą ir 2011 m. rugsėjo 29 d. jo papildytą skundą dėl televizijos laidoje „Paskutinė instancija“ (kuri vyko 2010-10-14) paskelbtos informacijos, kuri, šio trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, pažeidė jo teisę į privataus gyvenimo apsaugą bei jo garbę ir orumą. Šiuo atsakovo sprendimu paminėtas trečiojo suinteresuoto asmens skundas buvo pripažintas iš dalies pagrįstu (1 p.) ir pareiškėjui atsakovo buvo pritaikyta Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatyta reagavimo priemonė – įspėjimas dėl Visuomenės informavimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 14 straipsnio 2 dalies, 41 straipsnio 2 dalies 5, 6 ir 9 pažeidimų (1 t., b. l. 59-71).
Pasisakydama dėl šios priemonės reikšmės nagrinėjamai bylai, kolegija pirmiausia pažymi, kad atsakovas yra valstybės pareigūnas, kurio pagrindinė veiklos funkcija ir jo pareigybės įsteigimo paskirtis yra Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų įgyvendinimo priežiūros vykdymas (Visuomenės informavimo įstatymo 49 str. 1 d.). Tai reiškia, kad, vykdydamas tokią priežiūrą, atsakovas tuo pačiu vykdo jam suteiktą Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų laikymosi valstybės kontrolės funkciją, t. y. Visuomenės informavimo įstatymo reglamentuojamuose santykiuose veikia kaip viešojo administravimo subjektas ir vykdo viešojo administravimo funkciją. Šios funkcijos detalizavimas ir jos įgyvendinimo būdai yra nustatyti specialios Visuomenės informavimo įstatymo (bylai aktuali 2006-07-11 įstatymo Nr. X-752 redakcija) normos – 50 straipsnio, kurio 1 dalyje nurodyta, kad, be kita ko, atsakovas nagrinėja suinteresuotų asmenų skundus (pareiškimus) dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos jų garbės ir orumo (1 p.), nagrinėja suinteresuotų asmenų skundus (pareiškimus) dėl jų teisės į privataus gyvenimo apsaugą pažeidimo visuomenės informavimo priemonėse (2 p.), vertina, kaip informuojant visuomenę laikomasi šiame ir kituose visuomenės informavimą reglamentuojančiuose įstatymuose bei teisės aktuose nustatytų visuomenės informavimo principų (5 p.).
Pasisakydama dėl pačios atsakovo pareiškėjui pritaikytos reagavimo į jo tariamai padarytus Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų pažeidimus priemonės – šio įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatyto įspėjimo, kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartimi, priimtoje administracinėje byloje Nr. A442-28/2013, padarė išvadą, kad skundžiamu atsakovo 2012 m. vasario 9 d. sprendimu Nr. SPR-7 pareiškėjui pritaikyta poveikio priemonė – įspėjimas – pagal savo prigimtį laikytina administracine sankcija, kuri pagal analogiją su ATPK 35 straipsnio 1 dalimi galėjo būti paskirta pareiškėjui ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo teisės pažeidimo - paminėtoje televizijos 2010 m. spalio 14 d. laidoje „Paskutinė instancija“ informacijos apie trečiąjį suinteresuotą asmenį paskelbimo – padarymo dienos. Teismas, pritaikęs byloje nagrinėjamai situacijai paminėtą analogiją, pripažino pareiškėjui 2012 m. vasario 9 d. sprendimu Nr. SPR-7 paskirtą įspėjimą neteisėtu ir dėl to, nesvarstydamas klausimo dėl šio įspėjimo pagrįstumo, panaikino šį atsakovo sprendimą.
Kolegija, nesutikdama su paminėta pirmosios instancijos teismo išvada, pirmiausia pažymi, kad paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A442-28/2013 (kurioje buvo suformuluotos teisės aiškinimo taisyklės, panaudotos pirmosios instancijos teismo darant aptariamą išvadą šioje administracinėje byloje) buvo atnaujintas procesas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-09-25 nutartimi administracinėje byloje Nr. P146-168/2013) ir buvo priimta nauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 12 d. nutartis (administracinėje byloje Nr. A662-996/2014), kurioje yra suformuluotos kitokios, negu administracinėje byloje Nr. A442-28/2013, teisės aiškinimo taisyklės.
Aiškindama Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatyto įspėjimo (kuris atsakovo buvo pritaikytas pareiškėjui šioje byloje skundžiamu 2012-02-09 sprendimu) teisinę prigimtį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, be kita ko, nurodė, kad Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimu viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui) skiriamas įspėjimas apie Visuomenės informavimo įstatymo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus pagal teisinę prigimtį ir tikslą neturėtų būti prilyginamas administracinei nuobaudai (ATPK 20 str.), jis nepriskirtinas prie ATPK 21 straipsnyje įtvirtintos administracinių nuobaudų sistemos ir negali būti tapatinamas su įspėjimu (administracine nuobauda), įtvirtintu ATPK 23 straipsnyje. Žurnalistų etikos inspektoriaus įspėjimas priskirtinas prie kitų poveikio priemonių grupės. Kartu prie minėtos kitų poveikio priemonių grupės priskirtinas ir Inspektoriaus reikalavimas paneigti paskelbtą tikrovės neatitinkančią bei asmens garbę ir orumą žeminančią informaciją. Šioje nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad, pagal įstatymo analogiją taikant šioje nutartyje išvardytų įstatymų nuostatas, darytina išvada, kad už pažeidimus, nuo kurių padarymo dienos praėjo daugiau kaip 2 metai, poveikio priemonės negali būti taikomos.
Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šios Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 1 punkto aiškinimo taisyklės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nustatytos, siekiant formuoti vienodą tokio pobūdžio administracinių bylų nagrinėjimo praktiką, pripažįsta būtinumą vadovautis jomis šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str. 1 d., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).
Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl pareiškėjui pritaikyto įspėjimo teisėtumo, neteisingai išaiškino byloje taikytinas teises normas. Dėl to teismo priimtas sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir yra naikintinas. Atsižvelgdama į tai, kad nuo pareiškėjo tariamai padaryto Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimo (2010-10-14) iki atsakovo pareiškėjui pritaikytos poveikio priemonės – įspėjimo (2012-02-09) nepraėjo dveji metai, skundžiamas atsakovo 2012 m. vasario 9 d. sprendimas negali būti pripažintas neteisėtu. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas šios poveikio priemonės pagrįstumo klausimo iš viso nenagrinėjo, byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 str. 1 d. 3 p.).
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimė Baltrūnaitė
Anatolijus Baranovas
Romanas Klišauskas