Administracinė byla Nr. eA-1184-624/2017

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01127-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 14.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo asociacijos „EEPA“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo asociacijos „EEPA“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims „Danske Bank“ A/S Lietuvos filialui ir Aplinkos apsaugos agentūrai dėl sprendimo panaikinimo. 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas asociacija „EEPA“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su patikslintu skundu, kuriame prašė panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Aplinkos ministerija) 2015 m. gegužės 28 d. raštą Nr. (17-2)-D8-4095 „Dėl reikalavimo mokėti pagal banko garantiją Nr. IGL308164V“ (toliau – ir reikalavimas) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad ginčijamame rašte nurodyta „Danske Bank“ A/S Lietuvos filialui sumokėti „Danske Bank“ A/S Lietuvos filialo 2013 m. rugpjūčio 9 d. suteiktos banko garantijos Nr. IGL308164V (toliau – ir banko garantija) dalį, t. y. 570 711,53 Eur, į valstybės biudžetą, kadangi neįvykdė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduočių ir taip pažeidė Atliekų tvarkymo įstatymu (toliau – ir ATĮ) nustatytas pareigas. Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamame reikalavime nepagrįstai teigiama, kad jis neįvykdė Vyriausybės nustatytų elektros ir elektroninės įrangos užduočių, nes ši pareiga nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. balandžio 1 d. buvo nustatyta tik Atliekų tvarkymo įstatymo 3423 straipsnio 10 dalyje, atitinkamai nuo 2014 m. balandžio 1 d. – Atliekų tvarkymo įstatymo 341 straipsnio 1 dalies 6 punkte, o ne Atliekų tvarkymo įstatymo 341 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktuose ir 341 straipsnio 6 dalyje, kurių nuostatų nevykdymas yra teisinis pagrindas kreiptis su reikalavimu. Dėl šios priežasties reikalavimas prieštarauja minėtoms teisės normoms, taip pat Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Pareiškėjas nesutiko, kad pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. D1-481 patvirtintų Elektros ir elektroninės įrangos bei jos atliekų tvarkymo taisyklių (toliau – ir EEĮ taisyklės) 49 punkto reikalavimus visuomenė buvo informuota tik apie 87 įrengtas priėmimo vietas. Nurodė, kad pareiškėjas turėjo eksploatuoti bent 93 atliekų priėmimo vietas. 2013 m. I ir II ketvirčiais regioninėje spaudoje buvo paskelbta informacija apie 111 pareiškėjo eksploatuojamų elektros ir elektroninės įrangos atliekų priėmimo vietų. 2013 m. III ketvirtį nuspręsta optimizuoti atliekų surinkimo sistemą, perkeliant atliekų surinkimo konteinerius į gyventojams patogesnes vietas – didžiųjų Lietuvos prekybos centrų teritorijas. 2013 m. III ir IV ketvirčiais regioninėje spaudoje paskelbta informacija apie 114 eksploatuojamų elektros ir elektroninės įrangos atliekų surinkimo vietų. Taigi, jis įvykdė teisės aktuose nustatytus įpareigojimus, t. y. tinkamai informavo visuomenę apie didesnį nei reikalaujama elektros ir elektroninės įrangos atliekų priėmimo vietų skaičių. Atkreipė dėmesį, kad iki šiol Aplinkos apsaugos agentūra nėra jokia forma informavusi pareiškėjo apie netinkamą 2013 m. pareigų vykdymą ir / ar priėmusi atitinkamą sprendimą, nors 2014 m. gruodžio 5 d. raštu Nr. (15.1 l)-A4-8003 pareiškėją informavo, kad 2013 m. elektros ir elektroninės įrangos ataskaita yra priimama, vertinamas užduočių įvykdymas. Vadovavosi Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. D1-57 patvirtinto Gamintojų ir importuotojų organizacijos veiklos organizavimo plano, finansavimo schemos ir švietimo programos rengimo, derinimo ir ataskaitų bei informacijos apie jų vykdymą teikimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 25, 26 punktais. Pareiškėjas pabrėžė, kad jo pateikta 2013 m. ataskaita buvo priimta, informacijos, kad nebuvo įvykdytos Vyriausybės nustatytos užduotys ir / ar nustatyti kitokie teisės aktų reikalavimų pažeidimai, nėra gavęs, be to, Aplinkos apsaugos agentūra yra priėmusi pareiškėjo tarpines 2013 m. veiklos ketvirčių ataskaitas, joms pastabų ir / ar pasiūlymų, įskaitant ir apie neva netinkamą informavimą apie elektros ir elektroninės įrangos atliekų priėmimo vietas, nebuvo pateikta. Pareiškėjas nėra įspėtas, kad nesilaiko licencijuojamos veiklos sąlygų.

Atsakovas Aplinkos ministerija atsiliepime į patikslintą skundą prašė patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas vadovavosi Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2012 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. D1-576 patvirtinta Gamintojų ir importuotojų organizacijoms išduodamų dokumentų, įrodančių, kad elektros ir elektroninės įrangos, alyvos, baterijų ir akumuliatorių atliekų ar eksploatuoti netinkamų transporto priemonių tvarkymas bus finansuojamas, sudarymo ir vykdymo, lėšų, gautų pagal šias sutartis, kaupimo, naudojimo ir grąžinimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 191 punkto redakcija, Taisyklių 7.1 punktu. Atsakovas paaiškino, kad banko garantijoje, kuri buvo išduota 2013 m. rugpjūčio 9 d., nurodyta, kad vienas iš atvejų, kada išmokami pinigai pagal šią garantiją, yra, kai „elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo organizavimo licenciją turinti organizacija neįvykdė Atliekų tvarkymo įstatymo 341 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktuose ir (ar) 341 straipsnio 6 dalyje nurodytų prievolių“. Aplinkos ministerijos 2015 m. gegužės 28 d. rašte nurodomos minėtos Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatos atitinka nurodytąsias banko garantijoje. 2014 m. birželio 3 d. banko garantijos sąlygų pakeitimu pakeistos tokios sąlygos: pratęstas banko garantijos galiojimo terminas ir sumažinta banko garantijos suma bei  nurodyta, kad kitos sąlygos lieka nepakeistos. Atliekų tvarkymo įstatymo 341 straipsnyje nustatytos pagrindinės elektros ir elektroninės įrangos gamintojų ir importuotojų pareigos. Asociacija „EEPA“, norėdama vykdyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo 2 (antrą) užduoties vykdymo variantą (kiekybinė užduotis 40 proc.), turėjo eksploatuoti ne mažiau kaip 93 elektros ir elektroninės įrangos atliekų priėmimo vietas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos apsaugos agentūra atsiliepime į patikslintą skundą prašė patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad remiantis pareiškėjo 2014 m. raštais pateiktomis regioninės spaudos straipsnių kopijomis, pagal EEĮ taisyklių 49 punkto reikalavimus buvo informuota tik apie 87 priėmimo vietas iš 108 (nebuvo pateiktos straipsnių kopijos apie visuomenės informavimą apie kiekvieną priėmimo vietą kiekvieną metų ketvirtį), todėl nustatė, kad, vadovaujantis EEĮ taisyklių 50 punktu, pareiškėjas tinkamai neeksploatavo reikiamo priėmimo vietų skaičiaus ir turėjo vykdyti pirmąjį Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduoties variantą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 21 d. sprendimu pareiškėjo asociacijos „EEPA“ skundą ir prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas atmetė kaip nepagrįstus.

Teismas nustatė, kad Aplinkos apsaugos agentūra vertino pareiškėjo 2014 m. vasario 28 d. rašte Nr. 20130228-03, 2014 m. birželio 6 d. rašte Nr. 20140626-97 ir 2014 m. rugsėjo 12 d. rašte Nr. 20140912-126 pateiktą informaciją apie jos įsteigtų priėmimo vietų eksploatavimą 2013 m. ir kartu su šia informacija pateiktus dokumentus, skirtus įrodyti, kaip buvo informuota visuomenė apie priėmimo vietas. Kaip pareiškėjas nurodė 2014 m. rugsėjo 12 d. rašte Nr. 20140912-126, jo tiektas į rinką elektros ir elektroninės įrangos kiekis yra 18541,8842 t. Pareiškėjas, norėdamas vykdyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą antrąjį elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduoties variantą, turėjo įrengti ir tinkamai eksploatuoti 93 priėmimo vietas, tačiau Aplinkos apsaugos agentūra konstatavo, kad Aplinkos apsaugos agentūra pagal EEĮ taisyklių 49 punkto reikalavimus buvo informuota tik apie 87 priėmimo vietas iš 108 įrengtų priėmimo vietų, todėl padarė išvadą, kad pareiškėjas tinkamai neeksploatavo reikiamo priėmimo vietų skaičiaus ir turėjo vykdyti pirmąjį Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduoties variantą. Aplinkos apsaugos agentūra apie užduoties neįvykdymą 2015 m. gegužės 26 d. raštu Nr. (15.11)-A4-5763 informavo Aplinkos ministeriją, kuri ginčijamu 2015 m. gegužės 28 d. raštu Nr. (17-2)-D8-4095 kreipėsi į „Danske Bank“ A/S Lietuvos filialą dėl reikalavimo mokėti pagal banko garantiją.

Teismas vadovavosi Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies, 342 straipsnio 1 ir 3 dalių, 341 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktų, Taisyklių 7.1 punkto, EEĮ taisyklių 49–53 punktų, EEĮ taisyklių 6 priedo, iki 2014 m. balandžio 17 d. galiojusio Atliekų tvarkymo įstatymo 341 straipsnio 6 dalies ir nuo 2014 m. balandžio 17 d. galiojančio Atliekų tvarkymo įstatymo 341 9 dalies nuostatomis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. sausio 19 d. nutarimu Nr. 61 „Dėl Dokumentų, įrodančių, kad elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymas bus finansuojamas, sudarymo ir jų reikalavimų vykdymo, lėšų, gautų pagal šiuos dokumentus, kaupimo, naudojimo ir grąžinimo taisyklių patvirtinimo ir elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduočių nustatymo“. Apibendrinant teisinį reguliavimą, konstatuota, kad Atliekų tvarkymo įstatymas ir EEĮ taisyklės nustato pareigą elektros ir elektroninės įrangos gamintojams ir importuotojams (ir jų organizacijoms) įvykdyti Vyriausybės nustatytas atliekų tvarkymo užduotis, o šių užduočių neįvykdymas laikytinas Atliekų tvarkymo įstatymo nustatytų prievolių, inter alia, 341 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos pareigos organizuoti atliekų surinkimą, vežimą ir apdorojimą, pažeidimu ir yra pagrindas kreiptis dėl banko garantijoje nurodytos sumos išieškojimo. Kaip matyti iš Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio, atliekų tvarkymo sistema grindžiama gamintojo (importuotojo) atsakomybės principu. Tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje pabrėžia aplinkos apsaugos svarbą šiuolaikinėje visuomenėje.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo narių ir pavedimo davėjų Lietuvos Respublikos vidaus rinkai verslo tikslais tiektas elektros ir elektroninės įrangos kiekis yra 18541,8842 t. Ginčo tarp šalių nėra ir dėl to, kad pareiškėjas, norėdamas vykdyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą antrąjį elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduoties variantą (susidedantį iš kiekybinės 40 proc. užduoties ir kokybinės užduoties, nustatančios pareigą eksploatuoti ne mažiau kaip vieną elektros ir elektroninės įrangos atliekų priėmimo vietą, kurių tikslus skaičius priklauso nuo gamintojo ar importuotojo einamaisiais metais Lietuvos Respublikos vidaus rinkai verslo tikslais patiekto elektros ir elektroninės įrangos kiekio ir turi būti ne mažesnis kaip viena priėmimo vieta 200 tonų Lietuvos Respublikos vidaus rinkai verslo tikslais tiektos elektros ir elektroninės įrangos), turėjo įrengti ir tinkamai eksploatuoti ne mažiau kaip 93 priėmimo vietas.

Pagal teisinį reguliavimą, inter alia, EEĮ taisyklių 49 punktą ir 6 priedą, pareiškėjas turėjo apie kiekvieną priėmimo vietą skelbti regioninėje spaudoje ne rečiau kaip kas tris mėnesius ne mažiau kaip 4 kartus per metus. Pareiškėjas pateikė paskelbimo apie priėmimo vietas spaudoje lentelę ir įrodymus, kad 2013 m. I ir II ketvirčiais regioninėje spaudoje buvo paskelbta informacija apie 112 jo eksploatuojamų elektros ir elektroninės įrangos atliekų priėmimo vietų, o 2013 m. III ir IV ketvirčiais buvo paskelbta apie 114 vietų. Visais ketvirčiais lentelėje nurodytais adresais buvo skelbiama apie 87 elektroninės įrangos atliekų priėmimo vietas. Pareiškėjas tai paaiškino tuo, kad 2013 m. III ir IV ketvirčiais buvo pakeistos priėmimo vietos. Teismas pažymėjo, kad EEĮ taisyklių 6 priedo pildomoje formoje yra expressis verbis nurodyta, kad „informacija turi būti skelbiama ne rečiau kaip kas tris mėnesius, t. y. ne mažiau kaip 4 kartus per metus“. Kaip matyti iš formos, informacijos paskelbimas sietinas su konkrečia priėmimo vieta, vadinasi, pareiškėjas tinkamai eksploatuodamas priėmimo vietą turi apie ją informuoti visuomenę ne rečiau kaip 4 kartus per metus. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui pakeitus priėmimo vietas, tik apie 87 priėmimo vietas buvo paskelbta 4 kartus per metus kiekvieną ketvirtį.

Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, kad Aplinkos apsaugos agentūra pagal Aprašo 25 punktą turėjo informuoti jį apie netikslumus. Aprašo 25 punktas taikomas tuomet, kada ataskaitoje ar einamųjų metų veiklos organizavimo plane padaromos techninės klaidos ar nepateikiami dokumentai, kurie pagal ataskaitą ar einamųjų metų veiklos organizavimo planą turi būti pateiki kartu, arba yra tam tikri rašymo apsirikimai. Šiuo atveju nei trūkumų, nei netikslumų nebuvo nustatyta, o pareiškėjas ir neneigė, kad Aplinkos apsaugos agentūrai pateikta informacija atitinka tikrovę ir yra tiksli ir išsami.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjas neįvykdė kokybinės užduoties, nustatančios pareigą eksploatuoti ne mažiau kaip 93 priėmimo vietas, todėl pareiškėjas yra neįvykdęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo antrojo užduoties varianto.

Teismas konstatavo, kad nepaneigta Aplinkos apsaugos agentūros pateikta informacija Aplinkos ministerijai, jog pareiškėjas neįvykdė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduočių (1A, 2, 3A, 5A, 5B, 6, 7, 8, 9, 10 kategorijų nebuvo įvykdyta 50 proc. užduoties, atsižvelgiant į tai, kad ne mažiau kaip 80 proc. kiekybinės elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduoties reikia įvykdyti atsižvelgiant į elektros ir elektroninės įrangos kategoriją). Aplinkos apsaugos agentūra 2015 m. gegužės 26 d. rašte taip pat nurodė, kad atsižvelgiant į gautą Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir VRAAD) 2015 m. gegužės 22 d. raštą Nr. (38-2)-VR-1.7-733, kuriuo Aplinkos apsaugos agentūra buvo informuota apie priimtą VRAAD sprendimą panaikinti pažymas, įrodančias pareiškėjo atliekų sutvarkymą, nustatytas dar mažesnis sutvarkytas 1A, 2, 3A, 5A, 6, 7, 8 elektros ir elektroninės įrangos atliekų kiekis, taip pat neįvykdyta 7 bei 10 elektros ir elektroninės įrangos kategorijų Vyriausybės nustatytos užduoties. Taigi, pareiškėjas neįvykdė ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo pirmojo užduoties varianto, kurį sudaro tik kiekybinė 50 proc. užduotis.

Taigi, kadangi pareiškėjo narių ir pavedimo davėjų Lietuvos Respublikos vidaus rinkai verslo tikslais tiektas elektros ir elektroninės įrangos kiekis buvo 18541,8842 t, pareiškėjas turėjo pareigą sutvarkyti arba atitinkamą kiekį elektros ir elektroninės įrangos atliekų (pirmasis užduoties variantas), arba sutvarkyti mažesnį kiekį atliekų, tačiau tinkamai eksploatuoti 93 priėmimo vietas (antrasis užduotis variantas). Pareiškėjas nė vienos iš šių užduočių neįvykdė, vadinasi, elektros ir elektroninės įrangos atliekos, už kurias jis yra atsakingas, nebuvo tinkamai surinktos ir sutvarkytos. Vadinasi, nebuvo įvykdyta pareiga organizuoti surinkimą, vežimą, apdorojimą atliekų, kurios susidarė naudojant gamintojų ir importuotojų tiektą Lietuvos Respublikos vidaus rinkai verslo tikslais elektros ir elektroninę įrangą. Taip buvo pažeistas Atliekų tvarkymo įstatymo 341 straipsnio 1 dalies 2 punktas, o tai, atsižvelgiant į Taisyklių 7.1 punktą, yra savarankiškas pagrindas pareikalauti Taisyklių nustatyta tvarka banko garantuojamos sumos.

Pareiškėjo atstovas teigė, kad banko garantija reikalavimo metu jau buvo negaliojanti. Teismas pažymėjo, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai tai paneigia, kadangi atsakovas į banką kreipėsi 2015 m. gegužės 28 d. ginčijamu raštu Nr. (17-2)-D8-4095 „Dėl reikalavimo mokėti pagal banko garantiją Nr. IGL308164V“. Banko garantijoje Nr. IGL308164V buvo nustatyta, kad ji galioja iki 2014 m. birželio 1 d., tačiau 2014 m. birželio 3 d. sąlygų pakeitimu Nr. 1 banko garantijos galiojimo terminas buvo pratęstas iki 2015 m. birželio 1 d. Taigi  reikalavimas pareikštas banko garantijai galiojant.

Teismas konstatavo, kad Aplinkos ministerijos 2015 m. gegužės 28 d. raštas Nr. (17-2)-D8-4095 „Dėl reikalavimo mokėti pagal banko garantiją Nr. IGL308164V“ yra teisėtas ir pagrįstas, jo nėra pagrindo naikinti remiantis skunde išdėstytais ar kitais pagrindais. Atsižvelgiant į tai, kad nuspręsta skundą atmesti, pareiškėjo bylinėjimosi išlaidų prašymas atmestas.

III.

Pareiškėjas asociacija „EEPA“ pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: panaikinti Aplinkos ministerijos 2015 m. gegužės 28 d. raštą Nr. (17-2)-D8-4095 „Dėl reikalavimo mokėti pagal banko garantiją Nr. IGL308164V“; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjo įsitikinimu, informacijos skelbimo metu nebuvo draudimo keisti priėmimo vietą kalendorinių metų bėgyje. Pareiškėjas pakeitė elektros ir elektroninės įrangos atliekų priėmimo vietas inter alia todėl, jog kai kurios prekybos vietos, kuriose buvo įrengtos atliekų priėmimo vietos užsidarė, kitos – atsidarė, o šiuo atveju tai itin svarbu, nes atliekų priėmimo vieta tampa žinoma ne tik iš skelbimo apie ją regioninėje spaudoje, tačiau ir betarpiškai ją matant pačioje prekybos vietoje. Ginčo dėl to, kad pareiškėjo perkeltos atliekų priėmimo vietos buvo eksploatuotos ne mažiau kaip vienerius metus, nėra. Nuostatos, ribojančios elektros ir elektroninės įrangos atliekų priėmimo vietos eksploatuotojo veiksmus perkeliant priėmimo vietas atsirado tik nuo 2014 metų birželio 6 dienos (galiojančios redakcijos EEĮ taisyklių 39 punktas).

Teigia, kad pareiškėjas Atliekų tvarkymo įstatymo 341 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktuose ir (ar) 341 straipsnio 6 dalyje nurodytas prievoles yra įvykdęs, dėl to nėra pateikta iš licencijuojamą veiklą kontroliuojančios institucijos pastabų. Aplinkos ministerija Reikalavimą reiškė Atliekų tvarkymo įstatymo 341 straipsnio 6 dalies pagrindu. Pareiškėjo teigimu, Atliekų tvarkymo įstatymo 341 straipsnio 6 dalies nuostata negali būti aiškinama plečiamai, kaip konkrečios pareiškėjo pareigos sutvarkyti Vyriausybės nustatytą privalomą elektros ir elektroninės įrangos atliekų kiekį nustatymas. Tvirtina, kad teismas sprendime nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė Atliekų tvarkymo įstatymo 341 straipsnio 1 dalies 2 punkto pareigas, o kiti pažeidimai, jei tokie ir būtų, Aplinkos ministro nustatyta tvarka nėra siejami su banko garantijos sumos išieškojimu.

Nurodo, kad banko garantija ar laidavimo draudimo sutartis sudaroma kiekvieniems metams, jomis yra garantuojamas konkrečių einamųjų metų atliekų tvarkymo finansavimas. Pareiškėjo 2013 metų elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo finansavimo užtikrinimas buvo garantuotas 2013 m. birželio 9 d. banko garantija Nr. IGL308164V, kuri galiojo iki 2014 metų birželio 1 d.; 2014 m. birželio 3 d. sąlygų pakeitimu Nr. 1 buvo užtikrintas pareiškėjo 2014 metų elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo finansavimas iki 2015 metų birželio 1 d.

Pareiškėjas pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad teisės aktai negali būti aiškinami taip, kad pareiškėjas vis tiek turėjo informuoti apie realiai fiziškai panaikintas vietas. Trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimo argumentas, kad atsižvelgiant į tai, jog Taisyklėse nebuvo numatytas elektros ir elektroninės įrangos atliekų priėmimo vietų keitimas, todėl jis neva buvo draudžiamas, kildinamas iš viešojoje teisėje taikytino principo „viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“, pareiškėjo nuomone, taikytinas ne pareiškėjui, atliekų tvarkymo sityje atstovaujančiam privačius gamintojus ir importuotojus, bet būtent atsakovui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui kaip valstybės valdymo institucijoms. Mano, kad toks ginčijamas sprendimas, kai dėl išskirtinai formalaus pažeidimo (nors jo pareiškėjas nepripažįsta) taikomos tokios neadekvačios sankcijos, prieštarauja proporcingumo, teisingumo ir protingumo principams.

Atsakovas Aplinkos ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pažymi, kad tik nuo EEĮ taisyklių redakcijos, pakeistos aplinkos ministro 2014 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. D1-492, galiojančios nuo 2014 m. birželio 6 d., buvo nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį elektros ir elektroninės įrangos atliekų priėmimo vietos adresas gali būti keičiamas atlikus nustatytas procedūras.

Atsižvelgiant į tai, kad EEĮ taisyklės imperatyviai nustato reikalavimus, kokiu būdu ir dažnumu yra privaloma informuoti visuomenę apie priėmimo vietas, taip pat numato nustatytos tvarkos nesilaikymo pasekmę – atitinkamos priėmimo vietos eksploatavimą laikyti netinkamu, mano, kad tinkamu laikytinas tik toks visuomenės informavimas apie atitinkamą priėmimo vietą, kuris atliktas vadovaujantis EEĮ taisyklių nustatyta tvarka.

Priėmimo vietų įrengėjui, t. y. pareiškėjui, EEĮ taisyklės nustato pareigą ne tik tinkamai eksploatuoti priėmimo vietas, vykdant apie jas nustatyta tvarka ir dažnumu visuomenės informavimą, tačiau ir įgaliotai institucijai pateikti informaciją.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi teisės aktais ir konstatavo, kad pareiškėjas turėjo įrengti ir tinkamai eksploatuoti ne mažiau kaip 93 priėmimo vietas, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjui pakeitus priėmimo vietas, tik apie 87 priėmimo vietas buvo paskelbta 4 kartus per metus kiekvieną ketvirtį, bei nustatė, kad pareiškėjas neįvykdė Lietuvos Respublikos nustatyto antro elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduoties varianto, todėl turėjo vykdyti Lietuvos Respublikos nustatytą pirmą elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduoties variantą.

Teismas pagrįstai konstatavo, kad nepaneigta Aplinkos apsaugos agentūros pateikta informacija Aplinkos ministerijai, jog pareiškėjas neįvykdė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduočių. Atsižvelgiant į tai, teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neįvykdė ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo pirmojo užduoties varianto, kurį sudaro tik kiekybinė 50 proc. užduotis.

Mano, kad teismas sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad nebuvo įvykdyta pareiga organizuoti surinkimą, vežimą, apdorojimą atliekų, kurios susidarė naudojant gamintojų ir importuotojų tiektą Lietuvos Respublikos vidaus rinkai verslo tikslais elektros ir elektroninę įrangą. Taip buvo pažeistas Atliekų tvarkymo įstatymo 341 straipsnio 1 dalies 2 punktas, o tai, atsižvelgiant į Taisyklių 7.1 punktą, yra savarankiškas pagrindas pareikalauti Taisyklių nustatyta tvarka banko garantuojamos sumos.

Pažymi, kad banko garantijoje Nr. IGL308164V buvo nustatyta, kad ji galioja iki 2014 m. birželio 1 d., tačiau 2014 m. birželio 3 d. sąlygų pakeitimu Nr. 1 banko garantijos galiojimo terminas buvo pratęstas iki 2015 m, birželio 1 d.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos apsaugos agentūra atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka.

Įvertinus priėmimo vietų eksploatavimo teisinį reglamentavimą iki Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. birželio 2 d. įsakymo Nr. Dl-492 redakcijos, pažymi, kad priėmimo vieta turėjo būti eksploatuojama vienerius metus, informacija apie priėmimo vietą turėjo būti paskelbta bent jau interneto svetainėje ir ne rečiau kaip kas tris mėnesius skelbiama regioninėje spaudoje. Taigi, teismas padarė pagrįstą ir motyvuotą išvadą, kad informacija apie priėmimo vietą turėjo būti paskelbta ne rečiau kaip 4 kartus per metus.

Agentūra nustatė, kad, vadovaujantis Aprašu, 50 proc. kiekybinė užduotis pagal nurodytas elektros ir elektroninės įrangos kategorijas neįvykdyta. Pabrėžtina, kad Agentūra vertino užduočių vykdymą pagal Apraše nustatytas užduotis.

Aplinkos apsaugos agentūra palaiko Aplinkos ministerijos atsiliepime ir savo atsiliepime išdėstytus argumentus ir motyvus dėl banko garantijos galiojimo termino.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Danske Bank A/S Lietuvos filialas atsiliepime į apeliacinį skundą informavo, kad bankas yna pasirengęs vykdyti Garantija prisiimtus įsipareigojimus atsakovui, tačiau atsižvelgdamas į teismo sprendimą šioje byloje.

Nurodo, kad bankas gavo atsakovo reikalavimą, kuriuo pareikalavo, kad bankas sumokėtų dali Garantijoje nurodytos sumos, tačiau 2015 m. birželio 8 d. Vilniaus apygardos teismas nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-5007-560/2015 uždraudė bankui išmokėti atsakovui reikalavime nurodytą sumą, todėl bankas sustabdė reikalavime nurodytos sumos išmokėjimą atsakovui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Ginčas kilo dėl Aplinkos ministerijos 2015 m. gegužės 28 d. rašto Nr. (17-2)-D8-4095 „Dėl reikalavimo mokėti pagal banko garantiją Nr. IGL308164V“, kuriuo Aplinkos ministerija pareikalavo „Danske Bank“ A/S Lietuvos filialo 2013 m. rugpjūčio 9 d. suteiktos banko garantijos Nr. IGL308164V, pratęstos 2014 m. birželio 3 d. pakeitimu, pagrindu dalį, t. y. 570 711,53 Eur, minėtoje garantijoje nurodytos sumos sumokėti į valstybės biudžetą kaip ATĮ nurodytos Gaminių ar pakuotės atliekų tvarkymo programos lėšas, kadangi asociacija „EEPA“, neįvykdžiusi Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduočių, neįvykdė ATĮ 341 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktuose bei ATĮ 341 straipsnio 6 dalyje nurodytų prievolių.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 21 d. sprendimu pareiškėjo asociacijos „EEPA“ skundą dėl Aplinkos ministerijos 2015 m. gegužės 28 d. rašto Nr. (17-2)-D8-4095 „Dėl reikalavimo mokėti pagal banko garantiją Nr. IGL308164V“ panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas šį sprendimą priėmė motyvuodamas tuo, kad: pagal pareiškėjo pateiktus duomenis, dėl kurių tarp šalių ginčo nėra, jo narių ir pavedimo davėjų Lietuvos Respublikos vidaus rinkai verslo tikslais tiektas elektros ir elektroninės įrangos kiekis 2013 metais yra 18541,8842 t. Pareiškėjas, norėdamas vykdyti Vyriausybės nustatą elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduoties vykdymo 2 variantą (susidedantį iš kiekybinės 40 proc. užduoties ir kokybinės užduoties, nustatančios pareigą eksploatuoti tam tikrą kiekį atliekų priėmimo vietų) turėjo įrengti ir tinkamai eksploatuoti ne mažiau kaip 93 atliekų priėmimo vietas, apie kiekvieną iš kurių turėjo skelbti regioninėje spaudoje ne rečiau kaip kas tris mėnesius ir ne mažiau kaip 4 kartus per metus. Pareiškėjui pakeitus priėmimo vietas, tik apie 87 atliekų priėmimo vietas buvo paskelbta 4 kartus per metus kiekvieną ketvirtį. Atsižvelgdamas į šią aplinkybę, teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįvykdė kokybinės užduoties, nustatančios pareigą eksploatuoti ne mažiau kaip 93 atliekų priėmimo vietas, todėl pareiškėjas nėra įvykdęs Vyriausybės nustatyto elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduoties vykdymo 2 varianto; pareiškėjas neįvykdė ir Vyriausybės nustatyto elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduoties vykdymo 1 varianto, kurį sudaro tik kiekybinė 50 proc. užduotis (1A, 2, 3A, 5A, 5B, 6, 7, 8, 9, 10 kategorijų nebuvo įvykdyta 50 proc. užduoties, atsižvelgiant į tai, kad ne mažiau kaip 80 proc. kiekybinės elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduoties reikia įvykdyti atsižvelgiant į elektros ir elektroninės įrangos kategoriją). Be to, Aplinkos apsaugos agentūra 2015 m. gegužės 26 d. rašte nurodė, kad atsižvelgiant į gautą VRAAD 2015 m. gegužės 22 d. raštą Nr. (38-2)-VR-1.7-733, kuriuo Aplinkos apsaugos agentūra buvo informuota apie priimtą VRAAD sprendimą panaikinti pažymas, įrodančias pareiškėjo atliekų sutvarkymą, nustatytas dar mažesnis sutvarkytas 1A, 2, 3A, 5A, 6, 7, 8 elektros ir elektroninės įrangos atliekų kiekis, taip pat neįvykdyta 7 bei 10 elektros ir elektroninės įrangos kategorijų Vyriausybės nustatytos užduoties; teiginys, kad banko garantija reikalavimo metu jau buvo negaliojanti, yra nepagrįstas: banko garantijoje Nr. IGL308164V buvo nustatyta, kad ji galioja iki 2014 m. birželio 1 d., tačiau 2014 m. birželio 3 d. sąlygų pakeitimu Nr. 1 banko garantijos galiojimo terminas buvo pratęstas iki 2015 m. birželio 1 d. Atsakovas į banką ginčijamu raštu kreipėsi 2015 m. gegužės 28 d., todėl reikalavimas pareikštas banko garantijai galiojant.

Pateiktame apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutinka su teismo išvadomis: kad nėra įvykdęs Vyriausybės nustatyto elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduoties vykdymo 2 varianto: nesant draudimo keisti atliekų priėmimo vietas, jis tai ir padarė, todėl tinkamai įvykdė tiek kiekybinę, tiek kokybinę, nustatančią prievolę eksploatuoti ne mažiau kaip 93 atliekų priėmimo vietas, antrojo užduoties varianto dalis; Aplinkos ministerija, atsižvelgiant į ATĮ 341 straipsnio nuostatas, neturi teisės reikšti reikalavimo dėl banko garantijoje nurodytų lėšų pervedimo; pareiškėjo 2013 metų elektros ir elektroninės įrangos atliekų finansavimo užtikrinimas buvo garantuotas 2013 m. rugpjūčio 9 d. banko garantija Nr. IGL308164V, kuri galiojo iki 2014 m. birželio 1 d., todėl teismo išvada, kad ginčijamas atsakovo reikalavimas pareikštas jai dar galiojant, yra nepagrįsta.

Apeliacinės instancijos teismas, skundžiamą sprendimą patikrinęs tiek faktinių aplinkybių nustatymo, tiek teisės aiškinimo ir taikymo aspektais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai aiškinęs ir taikęs dalį ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų, padarė išvadas, su kuriomis, atsižvelgiant į byloje pateiktų įrodymų visumą, nėra galima sutikti. Visų pirma, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl atsakovo teisės reikalauti sumokėti banko garantijoje nurodytas lėšas: pareiškėjas, kuriam pavesta vykdyti jo dalyviams ir, sutartiniais pagrindais, kitiems asmenims tenkančią pareigą organizuoti ir apmokėti elektros ir elektroninės įrangos atliekų, kurios susidarė naudojant gamintojų ir importuotojų tiektą Lietuvos Respublikos vidaus rinkai verslo tikslais elektros ir elektroninę įrangą, tvarkymą, siekdamas gauti elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo organizavimo licenciją, be ATĮ 3423 straipsnyje nurodytų dokumentų, turi pateikti banko garantiją ar laidavimo draudimo sutartį, įrodančią, kad visų elektros ir elektroninės įrangos atliekų, kurios gali susidaryti per 3 mėnesius naudojant jos dalyvių ir gamintojų, ir importuotojų, pavedusių jai organizuoti elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymą, tiektą Lietuvos Respublikos vidaus rinkai elektros ir elektroninę įrangą, tvarkymas bus finansuojamas. Tokių dokumentų sudarymo ir jų reikalavimų vykdymo tvarką, lėšų, gautų pagal šiuos dokumentus, kaupimo, naudojimo ir grąžinimo tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija (ATĮ 341 str. (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1892 redakcija) 1 d.  2 ir 4 p., 2 d. 2 p., 4 d. ir 6 d., ATĮ 342 str. (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1892 redakcija) 1 ir 3 d.). Nei Dokumentų, įrodančių, kad elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymas bus finansuojamas, sudarymo ir jų reikalavimų vykdymo, lėšų, gautų pagal šiuos dokumentus, kaupimo, naudojimo ir grąžinimo taisyklės, patvirtintos Vyriausybės 2006 m.  sausio 19 d. nutarimu Nr. 61 (ginčui aktuali 2012 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 936 redakcija), kurios taip pat taikomos elektros ir elektroninės įrangos gamintojų ir importuotojų organizacijoms, turinčioms elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo organizavimo licenciją, kaip nustato šių taisyklių 2.2. p., nei Gamintojų ir importuotojų organizacijoms išduodamų dokumentų, įrodančių, kad elektros ir elektroninės įrangos, alyvos, baterijų ir akumuliatorių atliekų ar eksploatuoti netinkamų transporto priemonių tvarkymas bus finansuojamas, sudarymo ir vykdymo, lėšų, gautų pagal šias sutartis, kaupimo, naudojimo ir grąžinimo taisyklės, patvirtintos Aplinkos ministro 2012 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. D1-576, nustatančios dokumentų, įrodančių, kad elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymas bus finansuojamas, rūšis (Taisyklių 3 p.), minimalius jų galiojimo terminus (turi galioti ne trumpiau kaip iki kitų metų birželio 1 dienos) ir kitus reikalavimus (Taisyklių 6 p.), banko garantijoje ir laidavimo draudimo sutartyje nurodomų lėšų sumos apskaičiavimo tvarką (Taisyklių 8, 13–14 p.), banko garantijoje ar laidavimo draudimo sutartyje nurodytos sumos ar jos dalies pervedimo į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą kaip Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatyme nurodytas Gaminių ar pakuotės atliekų tvarkymo programos lėšas ir jų naudojimo tvarką (Taisyklių 7, 191, 201 p.), nereglamentuoja nei subjektų, kuriems taikomi šių taisyklių reikalavimai, prievolės vykdyti elektros ir elektroninės įrangos, tiektos Lietuvos Respublikos vidaus rinkai, atliekų tvarkymo finansavimą galiojimo terminų, nei maksimalių banko garantijos ar laidavimo draudimo sutarčių galiojimo terminų. Pažymėtina, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.96 straipsnio, reglamentuojančio banko garantijos pabaigą, 1 dalis nustato, kad banko garantija baigiasi, kai: 1) bankas sumoka kreditoriui garantijoje nurodytą sumą; 2) sueina garantijoje nustatytas garantijos terminas; 3) kreditorius atsisako savo teisių pagal garantiją ir grąžina ją bankui arba raštu apie atsisakymą praneša bankui. Nagrinėjamu atveju 2013 m. rugpjūčio  9 d. banko garantijoje Nr. IGL308164V buvo nustatyta, kad ji galioja iki 2014 m. birželio 1 d., tačiau 2014 m. birželio 3 d. sąlygų pakeitimu Nr. 1 šis terminas buvo pratęstas iki 2015 m. birželio 1 d., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas, ginčijamu 2015 m. gegužės 28 d. raštu Nr. (17-2)-D8-4095 „Dėl reikalavimo mokėti pagal banko garantiją Nr. IGL308164V“ reikalavimą dėl lėšų sumokėjimo pareiškė banko garantijai galiojant.

Tačiau teisėjų kolegija negali pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje pateikti duomenys patvirtina atsakovo teiginius, jog pareiškėjas neįvykdė 2013 metams Vyriausybės nustatyto elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduoties vykdymo 2 varianto: Vyriausybės 2006 m.  sausio 19 d. nutarimu Nr. 61 (ginčui aktuali 2012 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 936 redakcija), patvirtintas Mažiausio Elektros ir elektroninės įrangos atliekų kiekio, kurį turi sutvarkyti elektros ir elektroninės įrangos gamintojai ir importuotojai, aprašas (Elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduotys) nustatė, kad 2013 metais elektros ir elektroninės įrangos gamintojas ar importuotojas privalo surinkti ir perdirbti ar kitaip naudoti atsižvelgiant į minimalius elektros ir elektroninės įrangos atliekų naudojimo reikalavimus: pasirinkus užduoties vykdymo 1 variantą – įvykdyti 50 procentų kiekybinės elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduoties (užduotis, atsižvelgiant į elektros ir elektroninės įrangos kiekį, tiektą Lietuvos Respublikos vidaus rinkai verslo tikslais (masės procentai)); pasirinkus užduoties vykdymo 2 variantą – įvykdyti 40 procentų kiekybinės užduoties ir kokybinės užduoties (nustatančios pareigą eksploatuoti ne mažiau kaip vieną elektros ir elektroninės įrangos atliekų priėmimo vietą; būtinų elektros ir elektroninės įrangos atliekų priėmimo vietų skaičius priklauso nuo gamintojo ar importuotojo einamaisiais metais Lietuvos Respublikos vidaus rinkai verslo tikslais patiekto elektros ir elektroninės įrangos kiekio ir turi būti ne mažesnis kaip viena priėmimo vieta 200 tonų Lietuvos Respublikos vidaus rinkai verslo tikslais tiektos elektros ir elektroninės įrangos) dalis. Aprašo III skyriaus Elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduočių vykdymo sąlygos (toliau – ir Aprašo sąlygos), nustato: buityje naudojamos elektros ir elektroninės įrangos gamintojas ar importuotojas gali pasirinkti vieną iš elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduočių vykdymo variantų (Aprašo sąlygų 1 p.). Elektros ir elektroninės įrangos gamintojai ar importuotojai privalo ne mažiau kaip 80 procentų kiekybinės elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduoties įvykdyti atsižvelgdami į jų Lietuvos Respublikos vidaus rinkai verslo tikslais tiektos elektros ir elektroninės įrangos kategoriją. Kita kiekybinės elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduoties dalis gali būti įvykdyta finansuojant kitos kategorijos elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymą. Tokiu atveju elektros ir elektroninės įrangos atliekų kiekis, kurio tvarkymą finansuos gamintojas ar importuotojas, turi būti proporcingas gamintojo ar importuotojo Lietuvos Respublikos vidaus rinkai verslo tikslais tiektos elektros ir elektroninės įrangos kategorijos kiekiui pagal šiame priede nurodytus elektros ir elektroninės įrangos ir banko garantijos, laidavimo draudimo sutarties dydžio nustatymo įkainius. Pavyzdžiui, vietoj 100 kilogramų 2 kategorijos elektros ir elektroninės įrangos „smulkūs namų apyvokos prietaisai“ atliekų gamintojas ar importuotojas privalo sutvarkyti ne mažiau kaip 133 kilogramus 3B kategorijos elektros ir elektroninės įrangos „kompiuterių monitoriai“ atliekų (Aprašo sąlygų 2 p.). Visiškas elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduoties įvykdymas yra: jeigu gamintojas ar importuotojas pasirinko elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduoties vykdymo 1 variantą – kiekybinės elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduoties įvykdymas; jeigu gamintojas ar importuotojas pasirinko elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduoties vykdymo 2 variantą – kiekybinės ir kokybinės elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduočių įvykdymas (Aprašo sąlygų 4 p.).

Byloje pateiktais duomenimis, dėl kurių ginčo tarp šalių nėra, pareiškėjo narių ir pavedimo davėjų Lietuvos Respublikos vidaus rinkai verslo tikslais tiektas elektros ir elektroninės įrangos kiekis 2013 metais sudarė 18541,8842 t, todėl pareiškėjas, pasirinkęs vykdyti elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduoties vykdymo 2 variantą, turėjo įvykdyti tiek kiekybinę užduoties dalį, tiek ir kokybinę užduoties dalį, t. y. įrengti ir tinkamai eksploatuoti ne mažiau kaip 93 atliekų priėmimo vietas. Iš pareiškėjo nurodytų 136 atliekų priėmimo vietų (2016 m. vasario 28 d. pareiškime dėl rašytinių įrodymų pateikimo nurodomos 137 vietos, tačiau 103 ir 107 nurodomos vietos, kaip pagrįstai nurodė Agentūra, sutampa) tik dėl 87 nėra ginčo dėl to, kad jos buvo tinkamai, t. y. teisės aktų nustatyta tvarka, eksploatuojamos: kita dalis iš pareiškėjo nurodytų  atliekų priėmimo vietų arba buvo eksploatuojamos tik dalį metų, ir / arba informacija apie jas nebuvo pateikta teikiant informaciją apie jų eksploatavimą, todėl, atsakovo teigimu, kam iš esmės pritarė ir pirmosios instancijos teismas, nėra galima traktuoti pareiškėją jas eksploatavus teisės aktų nustatyta tvarka, ir su kuo, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra galima sutikti.

Ginčui aktualios redakcijos Elektros ir elektroninės įrangos bei jos atliekų tvarkymo taisyklės, patvirtintos Aplinkos ministro 2004 m. rugsėjo 10 įsakymu Nr. D1-481 (taisyklių redakcija, galiojusi nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. birželio 6 d.), nustatančios reikalavimus ir atliekų priėmimo vietoms bei jų eksploatacijai, be kita ko, numato: elektros ir elektroninės įrangos atliekų priėmimo vieta – buityje susidarančių elektros ir elektroninės įrangos atliekų surinkimo vieta, įrengta elektros ir elektroninės įrangos gamintojo, importuotojo ar licencijuotos gamintojų ir importuotojų organizacijos, vykdančių Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. sausio 19 d. nutarimu Nr. 61 „Dėl Banko garantijos, laidavimo sutarties ir kitų sutarčių, įrodančių, kad elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymas bus finansuojamas, sudarymo ir vykdymo, lėšų, gautų pagal šias sutartis, kaupimo, naudojimo ir grąžinimo taisyklių ir elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduočių patvirtinimo“ patvirtintos elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo 2 užduoties vykdymo variantą (EEĮ taisyklių 7.10 p.); elektros ir elektroninės įrangos atliekų priėmimo vietų eksploatavimas – elektros ir elektroninės įrangos atliekų priėmimo vietų priežiūra, rašytinėmis sutartimis pagrįstas tokiose vietose priimtų buityje susidarančių elektros ir elektroninės įrangos atliekų surinkimo, vežimo ir perdavimo atitinkamiems atliekų tvarkytojams koordinavimas, priimtų elektros ir elektroninės įrangos atliekų apskaita ir apskaitos ataskaitų teikimas, visuomenės informavimas apie šias elektros ir elektroninės įrangos atliekų priėmimo vietas (EEĮ taisyklių 7.11 p.); elektros ir elektroninės įrangos atliekų priėmimo vietos, kurias gali įrengti ir elektros ir elektroninės įrangos gamintojus ir importuotojus atstovaujanti licencijuota gamintojų ir importuotojų organizacija, atitinkanti Atliekų tvarkymo įstatymo reikalavimus (EEĮ taisyklių 34 p., 34.2 p.), bei jų aprašymas ir informacijos apie šių vietų eksploatavimą pateikimas, turi atitikti reikalavimus, numatytus Atliekų tvarkymo taisyklių VII ir VIII skyriuose; jei įrengėjas neužtikrino priėmimo vietose surinktų atliekų perdavimo atliekų tvarkytojui (-ams), nevykdė priėmimo vietose surinktų elektros ir elektroninės įrangos atliekų apskaitos, neteikė apskaitos ataskaitų, nevykdė ar nepakankamai vykdė visuomenės informavimą, laikoma, kad įrengėjas priėmimo vietas eksploatavo netinkamai (EEĮ taisyklių 50 p.).

Taigi, konstatavus, kad atliekų priėmimo vieta nebuvo tinkamai eksploatuojama, tame tarpe – netinkamai vykdyta priimtų elektros ir elektroninės įrangos atliekų apskaita ir apskaitos ataskaitų teikimas, visuomenės informavimas apie šias elektros ir elektroninės įrangos atliekų priėmimo vietas, tokia atliekų priėmimo vieta negali būti vertinama kaip tinkama vykdant elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo 2 užduoties vykdymo varianto kokybinę užduoties dalį.

Ginčo atveju, kaip matyti iš pareiškėjo ir atsakovo (atsakovo su 2016 m. balandžio 6 d. teiktais paaiškinimais pateiktas Aplinkos apsaugos agentūros atlikto pareiškėjo informacijos apie atliekų surinkimo vietų atitikimą teisės aktų reikalavimams vertinimas) pateiktų duomenų, bent 15 pareiškėjo nurodytų atliekų priėmimo vietų vertintos kaip netinkamai eksploatuotos dėl reikalavimo, nustatyto Atliekų tvarkymo taisyklių 49 punkte, netinkamo vykdymo („Įrengėjas privalo informuoti visuomenę apie galimybę atiduoti buityje susidarančias elektros ir elektroninės įrangos atliekas, nurodydamas Įrengėjo įrengtos Priėmimo vietos (-ų) adresą (-us). Ši informacija turi būti paskelbta bent jau Įrengėjo interneto svetainėje ir ne rečiau kaip kas tris mėnesius skelbiama regioninėje spaudoje“), kadangi, atsakovo teigimu, 2013 metais jas eksploatavus tik III ir IV ketvirčiais, apie jas visuomenė nebuvo tinkamai informuota, t. y. kas tris mėnesius, viso 4 kartus. Tačiau su tokia išvada būtų galima sutikti tik tuo atveju, jei atliekų priėmimo vietos fizinės buvimo vietos nebūtų galima keisti, kam (tokiai išvadai) nėra pagrindo: vienintelis ribojimas, susijęs su atliekų priėmimo vietos keitimu, nustatytas EEĮ taisyklių 39 punkte, numatančiame, kad atliekų priėmimo vieta turi būti eksploatuojama ne trumpiau kaip vienerius metus. Nors atliekų priėmimo vieta, kurios eksploatacija iš viso trunka trumpiau kaip vienerius metus, negali būti laikoma tinkama elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo 2 užduoties vykdymo varianto prasme, minėtas ribojimas savaime nesuponuoja, kad EEĮ taisyklėse (taisyklių redakcija, galiojusi nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. birželio 6 d.) nebuvo numatyta, kad atliekų priėmimo vietos gali būti keičiamos, pavyzdžiui, kaip ir ginčo atveju, nutraukiant vienų ir pradedant kitų atliekų priėmimo vietų eksploataciją: teisės nuostatos, reguliuojančios tam tikrus visuomeninius santykius, teisės akte gali būti nustatytos tiek eksplicitiškai, tiek implicitiškai. Nors EEĮ taisyklių VII ir VIII skyrių normose, nustatančiose reikalavimus atliekų priėmimo vietoms ir informacijos apie šių vietų eksploatavimą pateikimui, eksplicitiškai nenustatyta, kad jų buvimo vieta gali būti keičiama, tokia teisė implicitiškai nustatyta EEĮ taisyklių 5 ir 6 prieduose ir aktuose, reglamentuojančiuose licencijuotų gamintojų ir importuotojų organizacijų registracijos tvarką: gamintojas, importuotojas, ar licencijuota gamintojų ir importuotojų organizacija, pasirinkę vykdyti Elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo 2 užduoties vykdymo variantą, registruodamiesi ir teikdami elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo ataskaitas, turi pateikti numatomų įrengti ar jau įrengtų Priėmimo vietų aprašymą (EEĮ taisyklių 5 priedas) ir informaciją apie Priėmimo vietų eksploatavimą (EEĮ taisyklių 6 priedas) (EEĮ taisyklių 51 p.). Taigi, licencijuota gamintojų ir importuotojų organizacija, registruodamasis Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo licencijavimo taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2006 m. sausio 11 d. nutarimo Nr. 18, nustatyta tvarka, turi pateikti numatomų įrengti ar jau įrengtų Priėmimo vietų aprašymą (EEĮ taisyklių 5 priedas), kurio keitimo tvarka nėra numatyta, o informaciją apie Priėmimo vietų eksploatavimą (EEĮ taisyklių 6 priedas) – Gamintojų ir importuotojų organizacijos veiklos organizavimo plano, finansavimo schemos ir švietimo programos rengimo, derinimo ir ataskaitų bei informacijos apie jų vykdymą teikimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. D1-57 „Dėl Gamintojų ir importuotojų organizacijos veiklos organizavimo plano, finansavimo schemos ir švietimo programos rengimo, derinimo ir ataskaitų bei informacijos apie jų vykdymą teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ nustatyta tvarka (EEĮ taisyklių 55 p.). EEĮ taisyklių 6 priedo numatytos Informacijos apie elektros ir elektroninės įrangos atliekų priėmimo vietų eksploataciją pateikimo formos 4 dalyje, kurioje pildoma informacija apie priėmimo vietas, nurodyta pastaba (*), kad ši informacija pateikiama, jei pasikeitė Numatomų įrengti ar jau įrengtų Priėmimo vietų aprašymo (Taisyklių 5 priedas) duomenys, t. y. numatoma, kad atliekų priėmimo vietų aprašymo duomenys, o tuo pačiu – ir jų fizinė buvimo vieta, gali kisti. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo teisės aktuose yra ne kartą konstatavęs, neatsiejami konstitucinio teisinės valstybės principo elementai yra teisinis aiškumas, teisinis tikrumas. Įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, kad teisinių santykių subjektai galėtų savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus (2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Nagrinėjamu atveju, atsakovas nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, dėl ko EEĮ taisyklių nuostatų turinio aiškinimas turėtų atitikti jo nurodytąjį, juo labiau – kad teisinių santykių subjektams jis turėjo būti aiškus ir jie turėjo galimybę savo elgesį orientuoti pagal tokius reikalavimus.

Atsižvelgiant į minėtas aplinkybės, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su atsakovo išvada, kad pareiškėjas, pasirinkęs elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduoties vykdymo 2 variantą, netinkamai eksploatavo bent 93 atliekų priėmimo vietas, t. y. neįvykdė elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo 2 užduoties vykdymo varianto kokybinės užduoties dalies.

              Visgi ši aplinkybė savaime nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjas įvykdė Vyriausybės nustatytos elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo 2 užduoties vykdymo variantą, kadangi Aplinkos ministerijos rašte nurodoma, kad jis nėra įvykdęs jos (užduoties) kiekybinės dalies: kaip jau minėta, pareiškėjas turėjo įvykdyti 40 procentų kiekybinės elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduoties, be to, ne mažiau kaip 80 procentų šios užduoties įvykdyti atsižvelgiant į jo narių ir pavedimo davėjų Lietuvos Respublikos vidaus rinkai verslo tikslais tiektos elektros ir elektroninės įrangos kategoriją. Aplinkos apsaugos agentūros 2015 m. gegužės 26 d. rašte nurodoma, kad Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas priėmė sprendimą panaikinti pažymas, įrodančias pareiškėjo atliekų sutvarkymą 2013 metais, dėl ko nustatytas dar mažesnis sutvarkytas 1A, 2, 3A, 5A, 6, 7, 8 elektros ir elektroninės įrangos atliekų kiekis, taip pat neįvykdyta 7 bei 10 elektros ir elektroninės įrangos kategorijų Vyriausybės nustatytos užduoties.

              Kita vertus, kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenų, Vilniaus apygardos administraciniame teisme yra nagrinėjama (nagrinėjimas sustabdytas) administracinė byla Nr. eI-176-142/2017 (teisminio proceso Nr.  3-61-3-03218-2015-5), kurioje asociacija „EEPA“ ginčija Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2015 m. gegužės 12 d. sprendimo Nr. VR-17.5-35 dalį, kuria patvirtintas UAB „Metrail“ patikrinimo aktas, susijęs su asociacijai „EEPA“ išduotų dokumentų, patvirtinančių elektros ir elektroninės įrangos atliekų sutvarkymą 2013 metais, panaikinimu.

              Pažymėtina, kad Dokumentų, įrodančių, kad elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymas bus finansuojamas, sudarymo ir jų reikalavimų vykdymo, lėšų, gautų pagal šiuos dokumentus, kaupimo, naudojimo ir grąžinimo taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2006 m.  sausio 19 d. nutarimu Nr. 61, kurios, kaip jau minėta, taikomos taip pat ir elektros ir elektroninės įrangos gamintojų ir importuotojų organizacijoms, turinčioms elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo organizavimo licenciją, 19 punktas, be kita ko, nustato, kad jeigu gamintojas ar importuotojas, pasirinkęs buityje naudojamos elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduoties vykdymo 2 variantą, atsakingai institucijai pateikė šių taisyklių 4.1 ar 4.2 punkte nurodytus dokumentus, bet neįrengė, įrengė per mažai elektros ir elektroninės įrangos atliekų priėmimo vietų arba netinkamai jas eksploatavo ir (ar) nepateikė šių taisyklių 17 punkte nurodytos informacijos apie jo eksploatuojamas elektros ir elektroninės įrangos atliekų priėmimo vietas ir šiose vietose surinktų atliekų kiekį, neįvykdyta užduoties dalis skaičiuojama vertinant buityje naudojamos elektros ir elektroninės įrangos atliekų užduoties vykdymo 1 variante nurodytą kiekį.

              Kadangi ginčo esmė šiuo aspektu, t. y. ar pareiškėjas įvykdė elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo 2 užduoties vykdymo varianto kiekybinę užduoties dalį, jei neįvykdė – kokia apimtimi, ar yra pagrindas taikyti Dokumentų, įrodančių, kad elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymas bus finansuojamas, sudarymo ir jų reikalavimų vykdymo, lėšų, gautų pagal šiuos dokumentus, kaupimo, naudojimo ir grąžinimo taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2006 m.  sausio 19 d. nutarimu Nr. 61, 19 punkto nuostatas ir neįvykdytą užduoties dalį skaičiuoti vertinant buityje naudojamos elektros ir elektroninės įrangos atliekų užduoties vykdymo 1 variante nurodytą kiekį, nėra atskleista, šioms aplinkybėms nustatyti, šalims pasiūlius patikslinti savo argumentus, pagrindžiančius jų reikalavimus / atsiliepimus į juos, turi būti renkamai nauji įrodymai, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikinimas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 140 str. 1 d. 4 p., 141 str. 1 d. 2 p.).     

Kadangi bylos nagrinėjimas nėra baigtas, bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimas nėra sprendžiamas.  

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo asociacijos „EEPA“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 21 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.