Administracinė byla Nr. A-4028-552/2021
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04336-2019-1
Procesinio sprendimo kategorija 8.1.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. gruodžio 8 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. K. M. (A. K. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. M. (A. K. M.) skundą atsakovui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas A. K. M. (A. K. M.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini) Respublikoje (toliau – ir Ambasada) 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimą atsisakyti išduoti Šengeno vizą Nr. 440 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją (toliau – ir Ministerija) pareiškėjui išduoti Šengeno vizą.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis yra Europos Sąjungos valstybės pilietės sūnus, konsuliniam pareigūnui pateikė tai patvirtinančius dokumentus, dėl kurių autentiškumo konsulinis pareigūnas jokių abejonių nepareiškė. Pareiškėjas sirgo (duomenys neskelbtini) ligomis, neseniai jį ištiko (duomenys neskelbtini), teko išeiti iš darbo, dėl sveikatos būklės negali dirbti, todėl yra visiškai finansiškai priklausomas nuo tėvų, yra jų išlaikomas. Ambasados Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, riboja pareiškėjo teisę gyventi su šeima, pažeidžia jo garbę ir orumą, sukelia jam nerimą, kančią, finansinius nuostolius.
3. Pareiškėjas papildomai paaiškino, kad prašymo išduoti vizą proceso metu pateikė visus reikalingus dokumentus (originalus), patvirtinančius pareiškėjo finansinę priklausomybę: banko išrašus, medicinines ataskaitas, komunalinių paslaugų sąskaitas ir perlaidų kvitus. Medicininės ataskaitos patvirtina, jog pareiškėjas 2019 m. spalio 5 d. patyrė (duomenys neskelbtini), jam reikėjo skubios (duomenys neskelbtini) operacijos, pareiškėjas neturėjo pinigų operacijai, jų paskolino jo brolis. 2019 m. spalio 7 d. pareiškėjo motina pervedė pareiškėjui pinigų. Tėvai pareiškėją finansiškai rėmė ir anksčiau, nes jo pajamos buvo per mažos, jog galėtų patenkinti savo pagrindinius poreikius. Kiekvienas pinigų pervedimo kvitas turi savo unikalų numerį ir gali būti lengvai patikrinamas susisiekus su atitinkama bendrove, todėl nepagrįstas teiginys, jog konsulas negalėjo patikrinti finansinių sandorių autentiškumo.
4. Vilniaus apygardos administraciniam teismui pareiškėjo bylą nagrinėjant iš naujo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1554-968/2021), pareiškėjas pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad konsulas turėjo galimybę patikrinti finansines operacijas, atsakovas specialiai nepateikė teismui banko išrašo, iš kurio matosi, jog pareiškėjui teikiama finansinė parama. Pareiškėjas ketino verstis smulkiuoju verslu Lietuvos Respublikoje, tačiau to negalėjo padaryti dėl nesąžiningo valstybės narės sprendimo. Valstybė narė atsako už pareiškėjo patirtą nerimą, stresą, pažeminimą ir finansinius nuostolius.
5. Atsakovas Ministerija atsiliepime prašė skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė:
5.1. Pareiškėjas 2019 m. lapkričio 20 d. kreipėsi Ambasadą dėl Šengeno vizos gavimo, pateikdamas prašymą išduoti Šengeno vizą, kuriame, be kita ko, nurodė, kad yra vedęs, nedirba, pagrindinį kelionės tikslą nurodė lydėti Europos Sąjungos valstybės narės pilietį šeimos narį, Lietuvą nurodė kaip pagrindinio kelionės tikslo valstybę, prašė leisti vykti daug kartų. Prašyme taip pat nurodė numatomą atvykimo į Šengeno erdvę datą – 2019 m. gruodžio 11 d., numatomą išvykimo iš Šengeno erdvės datą – 2020 m. kovo 9 d., kelionės ir pragyvenimo lėšų nenurodė, giminystės ryšį siejo su Europos Sąjungoje gyvenančia motina.
5.2. Pareiškėjas konsuliniam pareigūnui pateikė 2019 m. lapkričio 16 d. laišką „Dėl pasinaudojimo laisvai judėti pagal Direktyvą 2004-38/EC“ (toliau – ir 2019 m. lapkričio 16 d. prašymas), kuriame nurodė, jog yra britų pilietės D. K. išlaikomas vaikas ir ketina lydėti mamą jos kelionės į Lietuvą 2019 m. gruodžio 11 d. metu. Laiške taip pat nurodė, kad turėjo (duomenys neskelbtini), yra bedarbis, finansiškai priklausomas nuo tėvų. Pareiškėjas konsuliniam pareigūnui taip pat pateikė Finnair kompanijos lėktuvo bilietus 2019 m. gruodžio 11 d. vykti maršrutu (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas 2019 m. gruodžio 3 d. konsulo buvo pakviestas pokalbiui – interviu į Ambasadą, kurio metu pareiškėjas pareiškė, jog jis 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančios Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (toliau – ir Direktyva) pagrindu turi teisę vykti į Europos Sąjungą pas Europos Sąjungoje gyvenančią Europos Sąjungos pilietę – savo motiną, nes jis yra neįgalus ir yra jos išlaikomas.
5.3. Pareiškėjas konsului nei pokalbio metu, nei vėliau nepateikė aplinkybes dėl turimo neįgalumo ir / ar dėl finansinio priklausomumo nuo motinos pagrindžiančių leistinų dokumentų. Pareiškėjo pateiktos pažymos iš ligoninės (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad jis buvo gydomas nuo 2019 m. spalio 5 d. iki 2019 m. spalio 7 d., o iki 2019 m. spalio 30 d. turi ilsėtis. Pareiškėjas pateikė D. K. (motinos) vardu padarytų mokėjimų atšviestas kopijas, nepatvirtintas nei banko, nei kita leistina tvarka, todėl konsulas negalėjo patikrinti ir įsitikinti šių finansinių operacijų tikrumu, nes šiame regione itin dažni suklastotų dokumentų atvejai. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pareiškėjo prašymas išduoti Šengeno vizą toliau buvo nagrinėjamas bendrąja tvarka, t. y. ne Direktyvos pagrindu, ir apie tai konsulas informavo pareiškėją interviu-pokalbio metu.
5.4. Pokalbio-interviu metu pareiškėjas konsului paaiškino, kad jis turi Lietuvoje pažįstamų, tačiau jokio konkretaus asmens neįvardijo, jokio Lietuvos fizinio ar juridinio asmens kvietimo atvykti į Lietuvą nepateikė. Pareiškėjas nurodė, kad gyvendama Jungtinėje Karalystėje jo motina turėjo draugų iš Lietuvos, kurie patarė užsiimti verslu Lietuvoje – atidaryti restoraną, tačiau jokių konkretesnių planų, žinių apie restorano verslo kūrimą Lietuvoje nenurodė. Pareiškėjas konsului teigė, kad Jungtinėje Karalystėje taip pat gyvena jo tėvas ir brolis, be to, prisipažino, kad du kartus yra negavęs Jungtinės Karalystės vizos (2018 m. liepos 11 d. ir 2019 m. rugsėjo 6 d.). Konsulas, įvertinęs visus pareiškėjo pateiktus dokumentus bei gautus kitus duomenis, priėmė Sprendimą atsisakyti išduoti Šengeno vizą pareiškėjui Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą, (toliau – ir Vizų kodeksas) nurodytu pagrindu – „buvo pateikta nepatikima informacija apie numatomo buvimo tikslo ir sąlygų pagrindimą“.
5.5. Pareiškėjas iškraipo faktines konsulo Sprendimo priėmimo aplinkybes ir turinį bei Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktus, reglamentuojančius ginčo santykius, bei teisminę praktiką. Pareiškėjas, siekdamas Ambasadoje gauti Šengeno vizą, konsului teikė įvairaus pobūdžio dokumentus ir paaiškinimus, vienu metu siekdamas pagrįsti iš esmės du skirtingus vykimo į Lietuvą tikslus: 1) 2019 m. lapkričio 20 d. konsului pateiktame prašyme išduoti Šengeno vizą deklaravo vykimo į Lietuvą tikslą – lydėti Europos Sąjungos valstybės narės pilietį šeimos narį į Lietuvą; 2) papildomai su prašymu išduoti Šengeno vizą konsului pateiktais dokumentais (2019 m. lapkričio 16 d. prašymas konsului, pažymos iš ligoninės, čekiai) bei pokalbio-interviu metu pateiktais pirminiais paaiškinimais deklaravo vykimo į Šengeno erdvę tikslą – vykti kaip neįgaliam ir / ar išlaikytiniui pas motiną – Jungtinėje Karalystėje gyvenančią Europos Sąjungos valstybės narės pilietę Direktyvos pagrindu.
5.6. Sprendimo atsisakyti pareiškėjui išduoti Šengeno vizą esmė yra aiški ir turi būti suprantama pareiškėjui, dėl kokios priežasties, kokiomis aplinkybėmis ir kuo remiantis buvo priimtas Sprendimas, todėl nesutikrina su skundo argumentu, jog jis negali dėl Sprendimo naudotis savo teisėmis, nurodytomis Direktyvoje.
II.
6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 22 d. sprendimu pareiškėjo A. K. M. skundą atmetė.
7. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:
7.1. Pareiškėjas 2019 m. lapkričio 20 d. pateikė prašymą išduoti Šengeno vizą. Prašyme kaip kelionės tikslą nurodė kita (21 p.), o pagrindinio kelionės tikslo valstybę nurodė Lietuvą (22 p.). Pareiškėjas į Lietuvą prašė leisti vykti daug kartų (24 p.), prašyme nurodė, jog į Šengeno erdvę numato atvykti 2019 m. gruodžio 11 d. (29 p.), o išvykimo iš Šengeno erdvės datą nurodė 2020 m. kovo 9 d. (30 p.). Kartu su prašymu pareiškėjas pateikė kelionės dokumentą, kelionės bilietus, mokyklos baigimo diplomą, vairuotojo pažymėjimą, motinos ir žmonos paso kopijas, asmeninės banko sąskaitos išrašą, pinigų pervedimo kvitus iš motinos pareiškėjui ir jo žmonai, pažymas iš (duomenys neskelbtini) ligoninės (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini), kad buvo joje gydomas.
7.2. Kartu su 2019 m. lapkričio 20 d. prašymu išduoti Šengeno vizą pareiškėjas pateikė ir 2019 m. lapkričio 16 d. prašymą įgyvendinti jo laisvo judėjimo laisvę pagal Direktyvą ir išduoti trumpalaikę vizą, kad galėtų įgyvendinti jam garantuojamą judėjimo laisvę pagal Direktyvą. 2019 m. lapkričio 16 d. prašymą grindė tuo, kad yra Europos Sąjungos valstybės narės pilietės – D. K. (motinos) – išlaikytinis sūnus.
7.3. Ambasada, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, priėmė Sprendimą atsisakyti išduoti Šengeno vizą tuo pagrindu, jog užsienietis pateikė nepatikimą informaciją apie numatomo buvimo tikslo ir sąlygų pagrindimą.
8. Teismas aptarė Vizų kodekso 21 straipsnio 1, 3, 7–8 dalis, 32 straipsnio 1 dalį, analizavo Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką spendimo atsisakyti išduoti vizą aspektu ir priėjo prie išvados, kad Ambasada, nagrinėdama pareiškėjo prašymą išduoti vizą, tam, kad galėtų nuspręsti, ar yra Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkte numatytas pagrindas atsisakyti išduoti vizą, t. y., kai kyla pagrįstų abejonių dėl jo numatomo buvimo kitoje šalyje tikslo tinkamo pagrindimo, pateiktos informacijos patikimumo, privalėjo įvertinti pareiškėjo pateiktus duomenis.
9. Teismas aptarė Direktyvos 2 straipsnio 2 dalies c punkte įtvirtintą šeimos nario sąvoką, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 4, 111 dalis, atsižvelgė į ESTT praktikoje pateiktą sąvokos „yra išlaikomas“ aiškinimą ir nurodė, jog tam, kad būtų nustatyta, ar pareiškėjas yra išlaikomas Direktyvos 2 straipsnio 2 dalies c punkto ir Įstatymo 2 straipsnio 4 dalies prasme turi būti analizuojama konkreti pareiškėjo faktinė situacija, siekiant nustatyti, ar pareiškėjas gauna realią materialinę paramą kilmės valstybėje iš Europos Sąjungos piliečio, nes negali pats patenkinti savo pagrindinių poreikių. Toks faktinių aplinkybių, duomenų vertinimas turi būti atliktas, atsižvelgiant į pareiškėjo ekonomines ir socialines sąlygas.
10. Nustatęs, jog byloje ginčas kyla dėl to, ar galima laikyti, kad pareiškėjas yra „išlaikomas“ Direktyvos 2 straipsnio 2 dalies c punkto ir Įstatymo 2 straipsnio 4 dalies prasme, teismas nurodė, jog pareiškėjas kartu su 2019 m. lapkričio 16 d. prašymu pateikė Ambasadai dokumentus, kuriais siekė įrodyti, jog jis yra išlaikomas Europos Sąjungos valstybės narės pilietės – motinos D. K. – pinigų pervedimo kvitus, banko sąskaitos išrašus, medicininių paslaugų apmokėjimo kvitus, komunalinių paslaugų apmokėjimo kvitus. 2019 m. spalio 11 d. pareiškėjas savo noru dėl sveikatos būklės išėjo iš darbo. Teismas pažymėjo, jog teismui pateiktame rašte nėra nurodyta, kokia tiksliai pareiškėjo sveikatos būklė lėmė išėjimą iš darbo. Iš į bylą pateiktos pažymos iš (duomenys neskelbtini) ligoninės (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) teismas nustatė, kad pareiškėjui 2019 m. spalio 5 d. (duomenys neskelbtini) ligoninėje buvo atliktas (duomenys neskelbtini), procedūra atlikta sėkmingai ir be komplikacijų. Byloje esantys medicininių paslaugų apmokėjimo kvitai patvirtino, jog už medicinos paslaugas buvo apmokėta. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui dėl rimtų sveikatos priežasčių būtinai reikia priežiūros, jis negali dirbti ilgesnį laikotarpį ar yra neįgalus, o įvertinęs Sprendimo turinį, teismas nustatė, jog tokie įrodymai nebuvo pateikti ir konsuliniam pareigūnui.
11. Teismas nustatė, jog pareiškėjas 2019 m. lapkričio 20 d. Ambasadai pateiktame prašyme išduoti Šengeno vizą nurodė, kad yra vedęs, o byloje pateikti kvitai apie pinigų pervedimą patvirtino, kad pinigus pareiškėjo tėvai pervedė ne tik pareiškėjui, tačiau ir jo sutuoktinei. Teismas priėjo prie išvados, jog kyla abejonių, ar pareiškėjui yra reikalinga Europos Sąjungos valstybės narės pilietės – motinos materialinė parama, kai pareiškėjas turi sutuoktinę. Nesant duomenų apie tai, jog pareiškėjas negali dirbti ilgesnį laikotarpį ar yra neįgalus, teismas vertino, kad vien ta aplinkybė, jog Europos Sąjungos pilietė siuntė pareiškėjui pinigus neįrodo, kad pareiškėjo pagrindiniai poreikiai kilmės valstybėje nebūtų patenkinti be šios paramos. Teismas pažymėjo, jog byloje esantis 2020 m. birželio 3 d. priklausomybės pažymėjimas bei 2020 m. birželio 2 d. raštas yra priimti vėliau nei Ambasados Sprendimas, jie negalėjo būti pateikti Ambasadai, sprendžiant pareiškėjo prašymą išduoti vizą, todėl šie dokumentai nėra reikšmingi vertinant Ambasados Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė, jog yra išlaikomas Direktyvos 2 straipsnio 2 dalies c punkto ir Įstatymo 2 straipsnio 4 dalies prasme, todėl sprendė, kad konsulinis pareigūnas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl Šengeno vizos išdavimo, pagrįstai netaikė Direktyvos nuostatų ir pareiškėjo prašymą dėl Šengeno vizos išdavimo nagrinėjo įprastine tvarka.
12. Teismas aptarė Europos Parlamento ir Tarybos 2016 m. kovo 9 d. reglamento (EB) Nr. 2016/399, nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijų kodekso (Šengeno sienų kodeksas) (kodifikuota redakcija), 6 straipsnio 1 dalies c papunktį, Vizų kodekso 21 straipsnio 7 dalį, ir įvertinęs Sprendime išdėstytus argumentus, nustatė, kad pokalbio Ambasadoje metu pareiškėjas teigė turintis pažįstamų Lietuvos Respublikoje, tačiau negalėjo konkrečiai įvardinti jokio asmens, nepateikė jokio kvietimo. Nors pareiškėjas teigė, kad gyvendama Jungtinėje Karalystėje jo motina turėjo draugų iš Lietuvos, kurie patarė užsiimti verslu Lietuvoje – atidaryti restoraną, tačiau jokių konkretesnių planų, žinių apie verslo įkūrimą Lietuvoje neturėjo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prašyme dėl Šengeno vizos išdavimo nei fizinio, nei juridinio kviečiančio asmens nenurodė (31 ir 32 p.). Nors pareiškėjas ir teismui pateiktuose paaiškinimuose teigė, kad ketino verstis smulkiuoju verslu Lietuvos Respublikoje, tačiau išsamiau nenurodė, kokiu verslu ketino verstis.
13. Teismas darė išvadą, kad konsulas pagrįstai suabejojo pareiškėjo pateikta informacija apie numatomo buvimo tikslo ir sąlygų pagrindimą ir ją laikė nepatikima. Konsulinio pareigūno išvada, kad pareiškėjas pateikė nepatikimą informaciją apie jo numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų pagrindimą, bylos duomenimis nepaneigta, todėl teismas sprendė, jog ši konsulinio pareigūno išvada yra pagrįsta (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 str.). Teismas nusprendė, kad Ambasados Sprendimas priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei teisės aktų nuostatas, yra pagrįstas bei teisėtas, todėl jo naikinti nėra teisinio pagrindo.
14. Remdamasis ABTĮ 3 straipsnio 2 dalimi, teismas atmetė pareiškėjo skundo reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
III.
15. Pareiškėjas A. K. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 22 d. sprendimą.
16. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
16.1. Teismas nepagrįstai taikė Įstatymo 2 straipsnio 111 dalį, nes pareiškėjas yra Europos Sąjungos piliečio išlaikomas ir patenka į Įstatymo 2 straipsnio 4 dalies taikymo sritį, kaip tai jau paaiškino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. birželio 2 d. nutartyje. Akivaizdu, kad pareiškėjas atsistatydino iš darbo dėl savo sveikatos būklės. Pažymėtina, jog nebūtina, kad priklausomybė atsirastų dėl būtinybės, jei nėra piktnaudžiavimo teisėmis, asmuo gali savo noru nesiimti apmokamo darbo, neparduoti turto ar nenaudoti santaupų, o priklausomybės priežastis nėra svarbi.
16.2. ESTT yra išaiškinęs, kad „išlaikomo“ šeimos nario statusas yra faktinė situacija, kai judėjimo laisve pasinaudojęs Bendrijos pilietis ar jo sutuoktinis materialiai aprūpina šeimos narį (dėl Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnio ir 1990 m. birželio 28 d. Tarybos direktyvos 90/364/EEB dėl teisės apsigyventi (OL L, 180, p. 26) 1 straipsnio atitinkamai žr. 1987 m. birželio 18 d. sprendimo Lebon (316/85, Rink. p. 2811) 22 p. ir 2004 m. spalio 19 d. sprendimo Zhu ir Chen, C-200/02, Rink. p. 1-9925, 43 p.). ESTT taip pat yra nusprendęs, kad išlaikomo šeimos nario statusas nereiškia, jog egzistuoja teisė į išlaikymą, nes priešingu atveju šis statusas priklausytų nuo nacionalinės teisės aktų, kurie skirtingose valstybėse yra skirtingi (1987 m. birželio 18 d. sprendimo Lebon (316/85, Rink. p. 2811) 21 p.). Nėra būtina nustatyti kreipimosi dėl šios paramos priežasčių ir kelti klausimo, ar suinteresuotasis asmuo pats galėtų patenkinti savo poreikius, jei jis įsidarbintų. Tokio aiškinimo ypač reikalauja principas, kad nuostatos dėl laisvo darbuotojų judėjimo, vieno Bendrijos pagrindų, turi būti aiškinamos plačiai (1987 m. birželio 18 d. sprendimo Lebon 22 ir 23 p.). Siekdama nustatyti, ar Bendrijos piliečio sutuoktinio tiesiosios aukštutinės linijos giminaičiai yra jo išlaikomi, priimančioji valstybė narė turi įvertinti, ar, atsižvelgiant į jų ekonomines ir socialines sąlygas, jie negali patys patenkinti savo pagrindinių poreikių.
16.3. Teismas neišnagrinėjo faktinių aplinkybių ir ESTT teismų praktikos, kurią pareiškėjas paminėjo savo 2021 m. liepos 15 d. rašytiniuose paaiškinimuose bei nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (žr., pvz., 2015 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1714-662/2015; 2013 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2039/13; 2015 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-442/2015; 2014 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2300/14). Teismas neatsižvelgė į pareiškėjo ekonominę ir socialinę būklę, į tai, ar jis turi kokį nors kitą pajamų šaltinį ir, ar gali patenkinti savo būtiniausius poreikius be Europos Sąjungos pilietės – motinos paramos. Akivaizdu, kad jei Europos Sąjungos pilietis teikia materialinę paramą šeimos nariui, jis turėtų būti laikomas priklausomu nuo Europos Sąjungos piliečio. To, kad pareiškėjas yra bedarbis ir negali patenkinti savo pagrindinių poreikių, pakanka įrodyti jo priklausomybę nuo savo motinos. Teismas padarė klaidingą išvadą, jog nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas negali dirbti ilgesnį laikotarpį ar yra neįgalus, vien ta aplinkybė, kad Europos Sąjungos pilietė siuntė pareiškėjui pinigus neįrodo, jog pareiškėjo pagrindiniai poreikiai kilmės valstybėje nebūtų patenkinti be šios paramos.
16.4. Pagal Direktyvos 5 straipsnio 4 dalį jei Europos Sąjungos pilietis ar šeimos narys, kuris nėra valstybės narės pilietis, neturi būtinų kelionės dokumentų arba, jei reikalaujama, būtinų vizų, atitinkama valstybė narė, prieš grąžindama juos, suteikia tokiems asmenims visas pagrįstas galimybes gauti būtinus dokumentus ar pristatyti juos jiems per pagrįstą laikotarpį, patvirtinti ar kitomis priemonėmis įrodyti, kad jie turi laisvo judėjimo ir gyvenimo šalyje teisę. Valstybės narės, įgyvendindamos savo įgaliojimus šioje srityje, turi užtikrinti tiek Europos Bendrijos sutartimi garantuojamas pagrindines laisves, tiek direktyvų, kuriose numatytos priemonės, skirtos panaikinti kliūtis laisvam asmenų judėjimui tarp šių valstybių, veiksmingumą, kad Europos Sąjungos piliečiams ir jų šeimos nariams būtų sudarytos palankesnės sąlygos naudotis teise gyventi bet kurios valstybės narės teritorijoje (žr. pagal analogiją 2000 m. gruodžio 18 d. sprendimo Komisija prieš Italiją, C-424/98, Rink. p. 1-4001, 35 p.). Teismas nepagrįstai atsisakė nagrinėti 2020 m. birželio 3 d. pažymą ir 2020 m. birželio 2 d. raštą ir neteisingai nurodė, kad šie dokumentai nėra svarbūs sprendžiant Ambasados Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą. Šie dokumentai turi didelę reikšmę sprendžiant pareiškėjo priklausomybės klausimą, o atsisakydamas juos vertinti teismas pademonstravo labai ribojantį požiūrį ir pažeidė įstatymus.
16.5. Nagrinėjamu atveju Vizų kodekso nuostatos netaikytinos. Prašymas išduoti vizą ir patvirtinantys dokumentai buvo pateikti pagal Direktyvą. Abi vizų kategorijos yra skirtingos ir konsulinio pareigūno sprendimas vienašališkai išnagrinėti pareiškėjo prašymą pagal Vizų kodekso taisykles buvo neteisėtas. Ministerijos įtarimai dėl sukčiavimo jo kilmės šalyje yra pareiškėjo diskriminacija. Ministerija nepateikė pareiškėjo banko ataskaitos teismui sąmoningai, nes banko išraše aiškiai matyti Europos Sąjungos piliečio teikiama finansinė parama. Atsakovas taip pat klaidingai informavo teismą, kad pareiškėjas nepateikė Ambasadai dokumentų originalų. Atsakovo veiksmai pareiškėjui sukėlė emocinį nerimą, nerimą, skausmą ir bejėgiškumą.
16.6. Pažeistos pareiškėjo teisės pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3, 6 straipsnius. Byloje Francovich prieš Italijos Respubliką, ESTT nusprendė, kad iš principo, Europos Sąjungos teisės sistemai buvo būdinga, kad valstybė narė būtų laikoma atsakinga už nuostolius, padarytus asmenims dėl Europos Sąjungos teisės pažeidimo, už kuriuos ji gali būti pripažinta atsakinga. Principas neapsiriboja situacijomis, kai valstybė narė to nepadarė įgyvendindama direktyvą. Valstybė narė taip pat gali būti atsakinga už žalą, kai ji priima teisės aktus arba priima sprendimus, arba nesielgia taip, kad nebūtų pažeista tiesiogiai galiojanti asmens teisė pagal Europos Sąjungos teisę. Prašoma atsižvelgti į naujausias bylas, kuriose teismai priteisė žalos atlyginimą dėl Direktyvos pažeidimo: Ogieriakhi prieš Airijos teisingumo ministrą [2014] IEHC 582; Raducan prieš Airijos teisingumo ministrą [2011] IEHC 224; In the Petition of A. A. [2015] CSOH 158 (Škotija); Santos, R. prieš Vidaus reikalų ministerijos valstybės sekretorių [2016] EWHC 609 (Admin) (2016 m. kovo 23 d.) bylos Nr. CO/6053/2012.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
V.
17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini) Respublikoje 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimo atsisakyti išduoti Šengeno vizą pareiškėjui teisėtumo ir pagrįstumo.
18. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į Ambasadą, pateikdamas 2019 m. lapkričio 20 d. prašymą išduoti Šengeno vizą ir 2019 m. lapkričio 16 d. prašymą išduoti jam trumpalaikę vizą, kad galėtų įgyvendinti jam garantuojamą judėjimo laisvę pagal Direktyvą. Pareiškėjas 2019 m. lapkričio 16 d. prašymą grindė tuo, kad yra Europos Sąjungos valstybės narės pilietės – D. K. – išlaikytinis sūnus. Lietuvos Respublikos ambasada (duomenys neskelbtini) Respublikoje 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimu pripažino, kad pareiškėjas neįrodė, jog yra išlaikomas, todėl jo abu jo prašymus vertino bendra vizų išdavimo tvarka ir atsisakė išduoti Šengeno vizą, konstatavusi, kad pareiškėjas pateikė nepatikimą informaciją apie numatomo buvimo tikslo ir sąlygų pagrindimą.
19. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad Ambasados išvada, jog pareiškėjas nėra Europos Sąjungos piliečio išlaikomas, teisėta ir pagrįsta. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui buvo pagrįstai ir teisėtai atsisakyta išduoti Šengeno vizą, nes jis konsului pateikė nepatikimą informaciją apie numatomo buvimo tikslo ir sąlygų pagrindimą.
20. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pateikė apeliacinį skundą, kurį grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos išdėstė skunde ir paaiškinimuose pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas nėra Europos Sąjungos pilietės išlaikomas sūnus ir kad jam netaikoma Direktyva bei ja garantuojama teisė laisvai judėti Europos Sąjungoje. Teismas nebuvo pakankamai aktyvus ir nepagrįstai nevertino pareiškėjo pateiktų papildomų dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjas yra išlaikomas, kaip nustatyta Direktyvos 2 straipsnio 2 dalies c punkte ir Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje.
21. Apeliacinės instancijos teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai (ABTĮ 140 str. 2 d.). Teismas taip pat patikrina, ar nėra ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į aptartas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.
22. Ginčui spręsti aktualūs teisės aktai yra šie - 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičianti Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinanti Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamentas (EB) Nr. 810/2009, nustatantis Bendrijos vizų kodeksą, Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“.
23. Direktyvos ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nuostatos apibrėžia Europos Sąjungos piliečio šeimos narį kaip piliečio ir sutuoktinio ar partnerio pagal b punkto apibrėžimą tiesioginį palikuonį, kuriam nesukakę 21 metų amžiaus, arba jis yra išlaikomas. Tiek Europos Sąjungos piliečiams, tiek jų šeimos nariams yra garantuojama judėjimo laisvė.
24. Vizų kodekso 21 straipsnis apibrėžia, kad nagrinėjant prašymą išduoti vizą, nustatoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio 1 dalies a, c, d ir e punktuose nustatytas atvykimo sąlygas, ir ypatingas dėmesys skiriamas įvertinimui, ar jis nekelia nelegalios imigracijos rizikos ar rizikos valstybių narių saugumui. Tikrindamas, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka atvykimo sąlygas, konsulatas patikrina: ar pateiktas kelionės dokumentas nėra netikras, suklastotas arba padirbtas; prašymą išduoti vizą pateikusio asmens pateiktą numatomo buvimo tikslą ir sąlygas ir ar jis turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį, Prašymo nagrinėjimas visų pirma grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu.
25. Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalis numato, jog vizą išduoti atsisakoma jei prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo nepagrindžia numatomo buvimo tikslo ir sąlygų; jei kyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo, prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimų arba jo ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumo.
26. Kaip pripažįsta pats apeliantas, byloje nėra ginčo dėl didžiosios dalies faktinių aplinkybių – pareiškėjo pilietybės ir gyvenamosios vietos, jo motinos pilietybės bei pareiškėjui teikiamos materialinės paramos, dėl pareiškėjo kreipimusi į Ambasadą datų ir pagrindų. Apeliantas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, kuris lėmė, jog jis nebuvo pripažintas „išlaikomu“ asmeniu Direktyvos 2 straipsnio 2 dalies c punkto ir Įstatymo 2 straipsnio 4 dalies prasme.
27. Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 str. 7 d.) turi įvertinti pagal atitinkamus santykius reglamentuojančias teisės normas. Įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas (žr., pvz., LVAT 2015 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-544-822/2015). Pabrėžtina, jog įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra.
28. Susipažinusi su bylos medžiaga bei skundžiamu teismo sprendimu, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas šių taisyklių laikėsi, išsamiai ir detaliai aptarė byloje surinktus įrodymus bei nustatė, kad jų visuma nepatvirtina aplinkybės, jog pareiškėjas dėl savo sveikatos būklės yra nedarbingas ar neįgalus, kad jam būtina pastovi priežiūra. Be to, pirmosios instancijos teismas atskirai analizavo pareiškėjo pateiktus duomenis apie jam siųstas pinigų sumas ir darė išvadą, kad jų nepakanka įrodyti aplinkybei, jog pareiškėjas buvo visiškai materialiai išlaikomas savo motinos – Europos Sąjungos narės pilietės, kad be motinos paramos jis negalėjo užtikrinti būtiniausių poreikių. Pirmosios instancijos teismas taip pat aptarė ir pareiškėjo papildomai teiktų dokumentų, kurie išduoti po Ambasados sprendimo priėmimo, įrodomąją galią jų leistinumo prasme. Apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu yra gana abstraktūs ir pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia, todėl teisėjų kolegija pripažįsta, jog pareiškėjas neįrodė, jog jis yra „išlaikomas asmuo“ ir jam turėtų būti taikoma Direktyva, garantuojanti judėjimo laisvę.
29. Apeliantas taip pat teigė, jog pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Šiam teiginiui pagrįsti jis nurodė keturias šio teismo nutartis ( 2015 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1714-662/2015; 2013 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2039/13; 2015 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-442/2015; 2014 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2300/14) . Atkreiptinas dėmesys, kad apeliaciniame skunde minimose LVAT nutartyse nėra suformuluotos jokios teisės aiškinimo ar taikymo taisyklės, aktualios nagrinėjamam ginčui, šių bylų faktinės ir teisinės aplinkybės yra visiškai skirtingos nuo nagrinėjamos bylos, todėl šis apeliacinio skundo argumentas pripažįstamas nepagrįstu.
30. Pripažinęs, jog pareiškėjas nėra „išlaikomas asmuo“, pirmosios instancijos teismas, toliau aptarė pareiškėjo teiktos informacijos apie numatomą jo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslą ir sąlygas patikimumą. Pareiškėjo prašymuose Ambasadai bei pokalbyje su konsuliniu pareigūnu pateikta informacija, liečianti pareiškėjo socialinius ryšius ar asmenines pažintis Lietuvoje, verslo planus, lankymosi dažnumą teismo pagrįstai įvertinta kaip nepatikima, nes ji nebuvo konkreti, joje gausu nesutapimų. Toks informacijos pobūdis laikytinas pakankamu pagrindu konsuliniam pareigūnui atsisakyti išduoti Šengeno vizą pareiškėjui.
31. Apeliacinis skundas grindžiamas ir tuo, jog buvo pažeistos pareiškėjo teisės pagal Konvencijos 3 ir 6 straipsnius. Konvencijos 3 straipsnis numato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Vien atsisakymas išduoti vizą negali būti laikomas tokiu nežmonišku ar žeminančiu pareiškėjo orumą elgesiu, kad jis patektų į šios teisės normos reguliavimo sferą. Kitokių duomenų, kad Ambasados darbuotojai būtų netinkamai elgęsi su pareiškėju, byloje nėra pateikta. Konvencijos 6 straipsnis numato teisę į teisingą bylos nagrinėjimą. Pareiškėjui buvo užtikrinta teisė apskųsti jo netenkinusį sprendimą pagal įstatymą sudarytame, nepriklausomame ir nešališkame teisme, o ta aplinkybė, kad teismo sprendimas buvo priimtas ne pareiškėjo naudai, nesuponuoja Konvencijos pažeidimo. Teisėjų kolegija šioje byloje nenustatė, kad Lietuvos Respublika būtų pažeidusi ir Europos Sąjungos teisę, todėl nėra pagrindo spręsti kokios nors padarytos žalos pareiškėjui atlyginimo klausimą. Taigi ir šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.
32. Pažymėtina ir tai, jog pareiškėjui nėra užkirstas kelias nustatyta tvarka iš naujo prašyti išduoti Lietuvos Respublikos ar Jungtinės Karalystės vizą, pateikiant reikalingus dokumentus ir tinkamai pagrindžiant atvykimo tikslą ir buvimo sąlygas.
33. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios ir proceso teisės normomis, o pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. K. M. (A. K. M.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Ramūnas Gadliauskas
Ramutė Ruškytė
Arūnas Sutkevičius