Administracinė byla Nr. eA-4517-525/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00473-2019-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1.; 8.3.2.; 8.6.4.

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. liepos 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo F. D. (F. D.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019  m. balandžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo F. D. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas F. D. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2019 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. (15/5-11)11U-000701(15/5-5)4U-52/(15/4-1)7U-2 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo, Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką Rusijos Federacijos piliečiui F. D.“ (toliau – ir Sprendimas) bei priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Pareiškėjas paaiškino, kad jis yra uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Baltfin“ (toliau – ir Bendrovė) direktorius ir kartu vienintelis jos akcininkas. Priešingai, nei teigia atsakovas, pareiškėjas darbuotojų neatleido pats – visi jie išėjo iš Bendrovės savo noru. Bendrovė veikė pelningai, ji verčiasi keleivių vežimu (bendradarbiauja su tokiomis taksi platformomis, pvz., TaxiFy, Yandex ir kt.). Taksi rinkoje šiuo metu yra didelė konkurencija, todėl kvalifikuotų vairuotojų trūksta. Atsakovas nepagrįstai siekia sudaryti įspūdį, kad Bendrovė iš tikrųjų yra fiktyvi, atsakovas nėra nuoseklus, jis per penkerius metus ne vieną kartą nuodugniai tikrino tiek pareiškėją, tiek Bendrovę, ir teisėtos veiklos joje pagrindu jau kelis kartus yra išdavęs jam leidimą laikinai gyventi. Atsakovui buvo pateiktos sutartys, sąskaitos, išrašai iš bankų sąskaitų bei kiti dokumentai, kurie įrodė, kad Bendrovė ne tik atitinka formalius Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus reikalavimus, bet ir realiai vykdo veiklą. Pareiškėjas pateikė teismui dokumentus, kurie įrodo, kad Bendrovė yra realiai veikianti įmonė. 

3.       Pareiškėjas nurodė, kad jis neteikė tikrovės neatitinkančios informacijos dėl darbuotojų, o neteisingi įrašai Sodros informacinėje sistemoje atsirado ne dėl pareiškėjo kaltės, o dėl trečiojo asmens klaidos. Pareiškėjas turi įsigijęs nuosavybės teise butą Lietuvos Respublikoje, yra aktyvus namo gyventojų bendruomenės narys; išlaikęs lietuvių kalbos egzaminą; išlaikęs Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų įstatymą; per Bendrovę įsigijęs tris žemės sklypus Lietuvos Respublikoje, iš kurių du skirti pastatams statyti; virš penkerių metų nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje, todėl priešingai, negu teigia atsakovas, pareiškėją sieja su Lietuvos Respublika socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai. Todėl net ir konstatavus tariamą Bendrovės fiktyvumą bei tikrovės neatitinkančios informacijos teikimą, priimant sprendimą dėl draudimo atvykti jam į Lietuvos Respubliką turi būti atsižvelgiama į šias aplinkybes. Dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi įvedimo į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą teigia, kad tai neigiamai atsilieps ne tik jam, bet ir jo tėvams, nuolat gyvenantiems Nyderlanduose. Jie yra senyvo amžiaus žmonės (mamai 73 metai, tėvui 85 metai), kuriems dažnai reikalinga pagalba ir priežiūra, todėl draudimas atvykti į Šengeno erdvę jų sūnui gali sukelti jiems sunkių nepatogumų, labai neigiamai atsiliepti jų psichologinei ir fiziologinei būklei. Teigė, kad Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Be to, Sprendime pats atsakovas vengia kategoriškai konstatuoti vienas ar kitas aplinkybes, kas įrodo, jog pats atsakovas nėra tikras dėl savo daromų išvadų pareiškėjo ir Bendrovės atžvilgiu.

4.       Atsakovas Departamentas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5.       Atsakovas nurodė, kad 2018 m. balandžio 10 d. pareiškėjas Departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad jis yra UAB „Baltfin“, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio (toliau – ir Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU) dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, įmonės vadovas ir uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

6.       Atsakovas teigė, kad jis patikrinus duomenis apie Bendrovėje dirbančius asmenis, buvo nustatyta, jog buvo įdarbintas tik vienas darbuotojas – pareiškėjas, turintis leidimą laikinai gyventi. Taip pat nustatyta, kad Bendrovės darbuotojas M. A. buvo atleistas 2018 m. rugpjūčio 1 d.; R. A. – 2018 m. rugpjūčio 1 d.; A. A. – 2018 m. rugsėjo 24 d.; A. J. – 2018 m. rugpjūčio 1 d.; Ž. S. – 2018 m. rugsėjo 25 d. Todėl Departamentas konstatavo, kad Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų, t. y. pareiškėjo valdomoje Bendrovėje darbuotojų, atitinkančių imperatyvius Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus įdarbinta nėra, o darbuotojų pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus bendras darbo užmokesčio fondas sudaro 0 Eur.

7.       Atsakovas nurodė, kad dėl pareiškėjo apgaulės šie duomenys prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimo metu Departamentui nebuvo žinomi: prieš pat priimant sprendimą pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, 2018 m. rugpjūčio 29 d. iš Sodros informacinės sistemos buvo paimtas aktualiausių duomenų apie Bendrovės darbuotojus ir jų gaunamą darbo užmokestį išrašas, kuriame nurodyta, jog 2018 m. rugpjūčio 29 d. 14:47, Sodros duomenimis, bendrovėje buvo įdarbinti šie (be pareiškėjo) darbuotojai: M. A., R. A., A. A., A. J., Ž. S., o, vykdant užsieniečių kontrolę, 2018 m. gruodžio 19 d. Sodros informacinėje sistemoje patikrinus tuos pačius duomenis apie Bendrovės darbuotojus, buvo nustatyta, jog darbuotojų atleidimo faktas Sodrai buvo deklaruotas atgaline data, palaukus, kol pareiškėjas įsiformins leidimą laikinai gyventi, Taigi pareiškėjo leidimas laikinai gyventi buvo gautas apgaulės būdu. Aplinkybės, ar darbuotojai buvo atleisti, ar jie išėjo savo noru, yra nesvarbios.

8.       Atsakovas teigė, kad pareiškėjas sąmoningai Departamentui teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie Bendrovės veiklą, šios įmonės darbuotojų darbo sąlygas, jiems mokamą darbo užmokesčio dydį, siekdamas apgaulės būdu gauti leidimą laikinai gyventi ir tokiu būdu legalizuoti savo buvimą Lietuvos Respublikoje bei visoje Šengeno erdvėje. Pareiškėjo leidimas laikinai gyventi galiojo nuo 2018 m. rugsėjo 13 d., 2018 m. rugsėjo 24-25 dienomis iš Bendrovės yra atleidžiami ir visi likę, išskyrus jį patį, darbuotojai, o jau 2018 m. spalio 2 d. pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjo pagrindinis tikslas, siekiant gauti leidimą laikinai gyventi, buvo ne siekis vykdyti teisėtą veiklą Bendrovėje, o tik gauti leidimą laikinai gyventi ir taip legalizuoti savo buvimą iki kol jis įgis teisę kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi, taigi, jis siekė piktnaudžiauti migracijos procedūromis, kas yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė. Pažymėjo, kad pareiškėjas Departamentui teikė papildomus dokumentus apie minėtų darbuotojų darbą Bendrovėje 2018 m. rugpjūčio 27 d. ir 2018 m. rugpjūčio 28 d. Taigi, teikiant papildomus dokumentus, pareiškėjui jau turėjo būti žinoma, kad 2018 m. Rugpjūčio 31 d. Bendrovėje nebedirbs 3 darbuotojai ir, kad Bendrovė nebeatitiks imperatyvių Įstatymo reikalavimų leidimui laikinai gauti, tačiau pareiškėjas šios informacijos Departamentui nepateikė. Departamentas, įvertinęs, kad pareiškėjas kelia nelegalios migracijos grėsmę, yra pateikęs tikrovės neatitinkančius duomenis, ir jam nepateikus jokių savo patikimumą bei sąžiningumą patvirtinančių dokumentų, pagrįstai priėmė sprendimą uždrausti atvykti pareiškėjui į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjui pageidaujant vykti į konkrečią šalį, būtent ši valstybė, įvertinusi visą informaciją, atlikusi tarptautiniuose ir nacionaliniuose teisės aktuose reglamentuotas procedūras, priimtų sprendimą dėl leidimo išdavimo.

II.

9.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 11 d. sprendimu pareiškėjo F. D. skundą atmetė.

10.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas yra Rusijos Federacijos pilietis. Pareiškėjas 2018 m. balandžio 10 d. tuo pagrindu, kad jis yra UAB „Baltfin“ vadovas ir akcininkas, pateikė Departamentui prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, galiojantį kelionės dokumentą, kitus dokumentus. Departamentas 2018 m. rugpjūčio 30 d., vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi dvejiems metams. Vilniaus apskrities VPK migracijos valdyba 2018 m. rugsėjo 13  d. išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi LT7446432, galiojantį iki 2020 m. rugsėjo 13 d. Departamentas, vykdydamas užsieniečių kontrolę, 2018 m. gruodžio 19 d. Sodros informacinėje sistemoje patikrino duomenis apie pareiškėjo valdomą Bendrovę UAB „Baltfin“ ir šios įmonės darbuotojus ir nustatė, kad Bendrovėje yra įdarbintas tik vienas darbuotojas – F. D., turintis leidimą laikinai gyventi. Atsakovas Sprendime konstatavo, kad UAB „Baltfin“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų, t. y. UAB „Baltfin“ darbuotojų bendrai gaunamas darbo užmokestis nesudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžių (t. y. bendras darbo užmokesčio fondas sudaro 0 Eur), kas yra pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjas ir Bendrovė šiuo metu neatitinka imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, be to, jų neatitiko ir prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimo metu, tačiau dėl F. D. apgaulės šie duomenys prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimo metu Departamentui nebuvo žinomi. Pareiškėjas, siekdamas įrodyti aplinkybę, jog jo valdoma Bendrovė atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, 2018 m. rugpjūčio 22 d., 2018 m. rugpjūčio 23 d., 2018 m. rugpjūčio 28 d. atsakovui pateikė A. J. darbo sutartį, kurioje nebuvo padaryta jokių žymų apie tai, kad jis būtų atleistas iš darbo; pateikė R. A. ir M. A. darbo sutartis su Bendrove, kuriose nebuvo žymų apie šių sutarčių nutraukimą. Patikrinus Sodros duomenis 2018 m. gruodžio 19 d. apie Bendrovės darbuotojus, rasti įrašai, kad šie asmenys atleisti iš darbo dar 2018 m. rugpjūčio 1 d., nors pareiškėjas teikė atsakovui dokumentus 2018 m. rugpjūčio 27 d., paaiškinančius, kodėl A. J. 2018 m. birželio 19 d. – 2018 m. liepos 17 d. nebuvo mokamas darbo užmokestis. Pareiškėjo leidimas laikinai gyventi galiojo nuo 2018 m. rugsėjo 13 d., o 2018 m. rugsėjo 24–25 d. buvo atleisti visi darbuotojai, išskyrus pareiškėją, kuris 2018 m. spalio 2 d. pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi. Pareiškėjas atsakovui teikė papildomus dokumentus, tačiau informacijos atsakovui apie tai, jog 2018 m. rugpjūčio 31 d. Bendrovėje nedirbs 3 darbuotojai, nepateikė.

11.       Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes ir vadovaudamasis Įstatymu, padarė išvadas, kad atsakovas pagrįstai nurodė Sprendime, jog kyla pagrįstų abejonių dėl F. D. tikrojo tikslo ir sąlygų, sąžiningo užsieniečio siekio plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje bei konstatavo, kad siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi užsienietis teikė tikrovės neatitinkančius duomenis tam, kad jam būtų išduotas leidimas laikinai gyventi ir jis įgytų teisę pateikti prašymą dėl leidimo nuolat gyventi. Pareiškėjas siekė ir siekia piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, siekdamas įteisinti savo buvimą Šengeno erdvėje. Atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo, kaip UAB „Baltfin“ direktoriaus, t. y. asmens, kuris organizuoja kasdieninę Bendrovės veiklą, priima į darbą ir atleidžia darbuotojus, veikia Bendrovės vardu ir turi teisę vienvaldiškai sudaryti sandorius, elgesys praeityje leidžia daryti pagrįstas išvadas dėl realios ir akivaizdžios šio užsieniečio nelegalios migracijos grėsmės ateityje. Teismas sprendė, kad atsakovas tinkamai įvertino nustatytas faktines aplinkybes, sudarančias pagrindą panaikinti leidimą laikinai gyventi F. D. (užsienietis leidimą laikinai gyventi gavo apgaulės būdu bei duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės), taip pat nenustatyta, kad F. D. su Lietuvos Respublika sietų šeiminiai ryšiai ar reikšmingi socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai, todėl Departamentas pagrįstai, vadovaudamasis Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Kriterijų tvarka) 14 punktu, F. D. nustatė 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį. Šis nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra proporcingas, atitinkantis Tvarkoje įtvirtintus kriterijus.

12.       Teismas taip pat nurodė, kad teismo posėdyje apklausta liudytoja Ž. S. paaiškino, jog dirbo pareiškėjo Bendrovėje buhaltere, ji pateikė pranešimus Sodrai apie darbuotojų atleidimą, jai telefonu pareiškėjas nurodė atleisti 3 darbuotojus, ji išgirdo datą netiksliai – nuo 2018 m. rugpjūčio 1 d., nors turėjo būti nuo 2018 m. rugpjūčio 31 d., įsakymų dėl darbuotojų atleidimo ji neturėjo. Liudytoja paaiškino, kad nuo 2018 m. rugpjūčio 25 d. įmonėje nebuvo veiklos ir žmonių, kurių pajamos per mėnesį sudarė apie 1000 Eur, Bendrovė savo ofiso neturėjo.

13.       Teismas sprendė, kad atsakovo Sprendimas, priimtas siekiant užkirsti galimai neteisėtą užsieniečio migraciją, nes jis nesilaikė nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ir apsigyvenimą, nėra neproporcingas. Valstybė turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jos teritoriją ir jų buvimą joje. Jeigu kita Šengeno valstybė išduotų pareiškėjui leidimą gyventi, įspėjimas dėl neįsileidimo centrinėje Šengeno informacinėje sistemoje būtų atšaukiamas. Pareiškėjui pageidaujant vykti į konkrečią šalį (šiuo atveju Nyderlandai, kur gyvena pareiškėjo tėvai), būtent ši valstybė, įvertinusi visą informaciją, atlikusi tarptautiniuose ir nacionaliniuose teisės aktuose reglamentuotas procedūras, priimtų sprendimą dėl leidimo išdavimo. Teismas, įvertinęs įrodymų visetą, padarė išvadas, kad atsakovas nepažeidė gero administravimo principų, neatlikdamas pareiškėjo apklausos, nes teisės aktuose nėra įtvirtinta tokia atsakovo pareiga, taip pat Departamentas išsamiai, detaliai išnagrinėjo visas bylos faktines aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą.

III.

14.       Pareiškėjas F. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2019 m. balandžio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti bei panaikinti Sprendimą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

15.       Pareiškėjas nurodo, kad jis nebuvo iškviestas atvykti į Departamentą, jam nebuvo nurodyta, kokius duomenis jis turėtų pateikti atsakovui, taigi jam nebuvo sudarytos sąlygos dalyvauti priimant skundžiamą Sprendimą, pateikti reikšmingus paaiškinimus. Dėl procesinių pažeidimų Sprendimo priėmimo procedūra buvo ydinga, o jos pagrindu priimtas gautinis atsakovo Sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir galiojančiu. Teismas nepagrįstai pritarė atsakovo išvadai, kad pareiškėjas teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie UAB „Baltfin“. Pažymi, kad pareiškėjas per visus metus, kuriuos teisėtai gyveno Lietuvoje, nebuvo padaręs jokių pažeidimų ir pagrįstai gaudavo leidimus laikinai gyventi ir jam jie buvo pratęsiami.

16.       Pareiškėjas vertina, kad apgaulės turinys byloje nebuvo tinkamai ir išsamiai atskleistas, todėl nebuvo jokio objektyvaus pagrindo konstatuoti patį apgaulės faktą ir tai, kad pareiškėjas apgaulės būdu siekė legalizuoti gyvenimą Lietuvoje. Byloje pateikti įrodymai, liudytojos Ž. S. paaiškinimai patvirtina, kad pareiškėjas neturėjo tyčios panaudoti apgaulės pateikdamas dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi. Reikalavimas, kad pareiškėjas iš anksto praneštų apie galimus darbuotojų pasikeitimus iš anksto yra perteklinis ir nelogiškas, kadangi pareiškėjas ieškojo kitų darbuotojų ir tikėjosi, jog darbuotojai, pateikę prašymus dėl jų atleidimo iš pareigų bus pakeisti kitais darbuotojais. Taigi šios aplinkybės turėjo būti vertinamos ne formaliai pagal Sodroje esančius duomenis, bet ir remiantis kitais įrodymais, patvirtinančiais, jog darbuotojų atleidimo datai (2018 m. rugpjūčio 1 d.) įrašymas buvo buhalterės žmogiškoji klaida, o ne pareiškėjo sąmoningi veiksmai.

17.       Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė leidimo nuolat gyventi išdavimo ir panaikinimo procedūras, reikalavimus reguliuojančius teisės aktus, todėl nepagrįstai pripažino, kad atsakovo motyvai ir pozicija teisėta ir teisinga. Pažymi, kad atsakovas visiškai nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. F. D. leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduoti nuo 2013 m. liepos 3 d. iki 2018 m. liepos 4 d. ir šiuo laikotarpiu galiojo nepertraukiamai, buvo išduoti teisėtai, nebuvo panaikinti. Pareiškėjo teisė keiptis dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje galėjo būti realizuota jau nuo 2018 m. liepos 4 d. (pažymėjimas apie išlaikytus valstybinės kalbos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminus išduotas 2018 m. liepos 2 d.). Pareiškėjas taip pat pateikė visus kitus dokumentus, pagrindžiančius jo teisę gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Taigi pareiškėjas buvo įvykdęs sąlygas, pagal kurias įgijo teisę kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje 2018 m. liepos 4 d. Atsakovo ir pirmosios instancijos teismo motyvai dėl to, kad pareiškėjas tariamai piktnaudžiavo nustatytomis procedūromis yra nepagrįsti ir prieštarauja pateiktiems įrodymams, liudytojos parodymams. Be to, kaip matyti iš pareiškėjo į bylą pateiktų įrodymų, F. D. dėjo visas įmanomas pastangas vykdyti veiklą taip, kad jis atitiktų keliamus reikalavimus. Taip pat nei atsakovo, nei teismo nebuvo motyvuota ir išaiškinta, kaip pareiškėjas galėtų pažeisti didesnės visuomenės interesus, taigi skundžiamas teismo sprendimas yra neišsamus, nemotyvuotas, neatsakantis į klausimą, kodėl pareiškėjui, atitinkančiam Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytus kriterijus, negalėjo būti išduotas leidimas nuolat gyventi.

18.       Pareiškėjas dėl pritaikyto draudimo atvykti instituto teigia, kad šio institutas vienas iš tikslų yra užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę. Kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui. Atkreipia dėmesį, kad iki Sprendime nurodytų aplinkybių pareiškėjui teisėtai ir pagrįstai buvo išduodami ir tęsiami leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, šalyje pareiškėjas įgijo nekilnojamojo turto ir investavo nemažas sumas (pinigais ir turtu) į verslą. Buvimo Lietuvoje laikotarpiu pareiškėjas nėra padaręs jokių su migracijos klausimais susijusių pažeidimų, neturėjo iškeltų jokių baudžiamųjų bylų, todėl nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad gali kilti minėto užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, kad šis užsienietis ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti vykti į Šengeno erdvę ir apgaulės būdu siekti legalizuoti savo buvimą Lietuvos Respublikoje bei visoje Šengeno erdvėje. Teismas, pritardamas Atsakovo motyvams, iš esmės į juos neįsigilino, jų nenagrinėjo, tačiau formaliai atkartojo atsakovo atsiliepimo į skundą ir Sprendimo motyvus. Pareiškėjo atveju taikomas draudimas turėjo būti individualizuotas, turėjo būti atsižvelgiama į tai, kad pareiškėjas neturėjo tikslo apgauti ar teikti tikrovės neatitinkančių dokumentų, ką patvirtino pareiškėjo pirmosios instancijos teismui teikti įrodymai. Taigi trejų metų draudimas atvykti pareiškėjui taikytas nepagrįstai, yra neproporcingas ir pirmosios instancijos teismas tik formaliai išnagrinėjo bylą ir priėmė neindividualizuotą sprendimą, kuriuo pareiškėjui pritaikyta aiškiai per griežta, neproporcinga sankcija taikant draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką net trejus metus.

19.       Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

20.       Atsakovas atsiliepime nurodo, kad teikdamas papildomus dokumentus, pareiškėjui jau turėjo būti žinoma, kad Bendrovėje 2018 m. rugpjūčio 31 d. nebedirbs 3 darbuotojai ir, kad Bendrovė nebeatitiks imperatyvių Įstatymo reikalavimų leidimui laikinai gauti, tačiau pareiškėjas šios informacijos Departamentui nepateikė. Be to, teismo posėdžio metu liudytoja Z. S. nurodė, kad pareiškėjas jai paskambino ir paprašė atleisti 3 darbuotojus 2018 m. rugsėjo 14 d., t. y. kitą dieną, kai pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Ž. S. duomenys Sodrai pateikė 2018 m. rugsėjo 17 d., ką patvirtina Departamento gauta informacija. Be to, minėta liudytoja posėdžio metu nurodė, kad Bendrovė veiklos realiai nevykdė jau nuo 2018 m. liepos mėn. Todėl Departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas sąmoningai Departamentui teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie Bendrovės veiklą, šios įmonės darbuotojų darbo sąlygas, jiems mokamą darbo užmokesčio dydį siekdamas apgaulės būdu gauti leidimą laikinai gyventi ir tokiu būdu legalizuoti savo buvimą Lietuvos Respublikoje bei visoje Šengeno erdvėje. Departamentas, prieš priimdamas Sprendimą, neturėjo papildomai apklausti pareiškėjo, taip pat Sprendimas nepažeidžia gero administravimo principo.

21.       Atsakovas pažymi, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjo leidimas laikinai gyventi negaliojo, pareiškėjas turėjo gauti naują leidimą laikinai gyventi ir tik tada kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo. Taigi pareiškėjas nebuvo įvykdęs visų sąlygų ir negalėjo kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo, todėl turėjo suinteresuotumą gauti leidimą laikinai gyventi. Minėtos išvados paneigia pareiškėjo deklaratyvius teiginius dėl jo nepiktnaudžiavimo nustatytomis migracijos procedūromis. Kadangi pareiškėjas neatitiko sąlygų dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir jo leidimas laikinai gyventi panaikintas, todėl vertinant jo pragyventą laikotarpį Lietuvos Respublikoje pareiškėjas neatitinka ir Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytos sąlygos pragyventi Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus, todėl vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, jam negali būti išduotas leidimas nuolat gyventi. Pareiškėjui nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas, jis atitinka Kriterijų tvarkoje įtvirtintus kriterijus, o pareiškėjo apeliaciniame skunde minima Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika nagrinėjamoje byloje yra neaktuali. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad pareiškėjas turi teisę pateikti motyvuotą rašytinį prašymą Departamentui išbraukti jo duomenis iš Sąrašo ar sutrumpinti draudimo jam atvykti į Lietuvos Respubliką laiką ir šiame prašyme nurodyti visas, jo vertinimu, reikšmingas aplinkybes. 

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

22.       Byloje ginčas kilęs dėl Departamento Sprendimo, kuriuo panaikintas pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neišduotas Lietuvos Respublikos ilgalaikis gyventojo leidimas gyventi Europos Sąjungoje ir jam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką trejus metus, teisėtumo ir pagrįstumo.

23.       Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140

24.       Pagal ABTĮ 142 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

25.       Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo teisėtai panaikintas, nustačius, jog jis leidimą laikinai gyventi gavo apgaulės būdu, nes duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės; taip pat teismas sprendė, kad pareiškėjas tik formaliai pragyveno be pertraukos pastaruosius 5 metus turėdamas leidimą laikinai gyventi, tačiau jo prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimo metu, teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie UAB „Baltfin“, pareiškėjo keliama nelegalios migracijos grėsmė yra susijusi su didesnės visuomenės interesų pažeidimu ir atsisakymas išduoti jam leidimą nuolat gyventi yra proporcinga priemonė; teismas, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, taip pat tai, kad F. D. su Lietuvos Respublika nesieja šeiminiai ryšiai ar reikšmingi socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai, sprendė, jog jam pagrįstai uždrausta 3 metus atvykti į Lietuvos Respubliką ir šis draudimo laikotarpis yra proporcingas.

26.       Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, pažymėdamas, kad teismo sprendimas yra neišsamus, nemotyvuotas; o dėl atsakovo padarytų procesinių pažeidimų Sprendimo priėmimo procedūra buvo ydinga, todėl Sprendimas nėra teisėtas ir teisingas.

27.       Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

28.       Iš Sprendimo turinio ir bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjui 2018 m. rugsėjo 13  d. išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje LT7446432 panaikinimas nagrinėjamu atveju iš esmės buvo priežastis netenkinti pareiškėjo prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Todėl šios bylos ginčo dalykas iš esmės yra pareiškėjui 2018 m. rugsėjo 13 d. išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo teisėtumas ir pagrįstumas.

29.       Vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktuose nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu: duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas arba kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi; taip pat yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

30.       Pagal Įstatymo bei jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatas būtent užsieniečiui, siekiančiam gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vykdomos ir ketinamos toliau užsiimti teisėtos veiklos pagrindu, tenka pareiga pateikti kompetentingai institucijai duomenis atitinkamus įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4567-624/2017).

31.       Sprendimą panaikinti pareiškėjui 2018 m. rugsėjo 13  d. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Departamentas grindė aplinkybe, kad pareiškėjo sąmoningus veiksmus teikiant tikrovės neatitinkančius duomenis, patvirtina tai, jog patikrinus Sodros duomenis 2018 m. gruodžio 19 d. apie Bendrovės darbuotojus, rasti įrašai, jog šie asmenys atleisti iš darbo dar 2018  m. rugpjūčio 1 d., nors pareiškėjas teikė atsakovui dokumentus 2018 m. rugpjūčio 27 d., paaiškinančius, kodėl A. J. 2018 m. birželio 19 d. – 2018 m. liepos 17 d. nebuvo mokamas darbo užmokestis; 2018 m. rugsėjo 13 d. išdavus pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, 2018 m. rugsėjo 24-25 dienomis iš UAB „Baltfin“ buvo atleisti visi darbuotojai, išskyrus patį pareiškėją, be to, darbuotojai buvo atleidžiami ir atgaline data, t. y. F. D. Departamentui teikė darbuotojų darbo sutartis, siekdamas įrodyti, jog Bendrovėje yra įdarbinti ir dirba darbuotojai pagal Įstatymo reikalavimus, tačiau nuslėpdamas aplinkybes (nors tuo metu jam jau jos turėjo būti žinomos), jog darbuotojai bus atleisti nurodant atgalinę jų atleidimo datą (t. y. 2018 m. rugpjūčio 1 d.).

32.       Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytos aplinkybes patvirtina atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadą, kad pareiškėjo pagrindinis tikslas siekiant gauti leidimą laikinai gyventi buvo ne tikslas vykdyti teisėtą veiklą UAB „Baltfin“, o tik gauti leidimą laikinai gyventi ir taip legalizuoti savo buvimą iki kol jis įgis teisę kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi. Pabrėžtina, kad atsakovas nekonstatavo, jog Bendrovė nevykdo realios veiklos, o būtent sprendė, kad pareiškėjo valdomoje Bendrovėje nėra įdarbinta darbuotojų, atitinkančių imperatyvius Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Tiek skunde, tiek ir apeliaciniame skunde pareiškėjo pateikti argumentai nepaneigia pagrįstais pripažintinų atsakovo įtarimų (išvadų), todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog Bendrovėje šiuo metu visą darbo laiką dirba darbuotojai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius, ir pareiškėjas turi reikšmingų ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė į bylą duomenų, jog bent po Sprendimo priėmimo jis įdarbino darbuotojus, kurie dirba visą darbo laiką ir kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius ir kad jo tikrasis tikslas yra vykdyti veiklą Lietuvos Respublikoje. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo daryti kitokias išvadas, nei jos nurodytos Sprendime bei skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime.

33.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog Departamentas ginčijamame Sprendime pagristai konstatavo, kad norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie Bendrovę, kurios vadovu jis yra, todėl jis piktnaudžiavo nustatytomis procedūromis ir buvo nesąžiningas.

34.       Bylos duomenimis nustatyta, kad F. D. 2018 m. spalio 2 d. Migracijos valdybai pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindu. Kaip minėta, pareiškėjas teigia, kad prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje pateikimo metu jis atitiko abi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto sąlygas, kadangi iki prašymo pateikimo dienos 5 metus Lietuvos Respublikoje gyveno teisėtai, turėdamas leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

35.       Primintina, kad Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi. Taigi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtinta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas esant dviem sąlygoms: 1) jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus; 2) turėjo leidimą laikinai gyventi. Minėtos sąlygos nėra fakultatyvios, t. y. leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje siekiantis gauti užsienietis privalo atitikti jas abi. Pažymėtina, jog vertinant, ar užsienietis atitinka minėtas sąlygas, pirmiausiai turi būti atsižvelgta, ar pastaruosius 5 metus be pertraukos Lietuvos Respublikoje jis pragyveno teisėtai. Kilus įtarimų, kad, teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietis pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ar neatitiko kitų Įstatyme nustatytų tokiam leidimui išduoti nustatytų kriterijų, jam išduotas leidimas laikinai gyventi turi būti naikinamas. Negali būti laikoma, jog tokio nepagrįstai išduoto leidimo laikinai gyventi galiojimo metu užsienietis Lietuvos Respublikoje gyveno teisėtai, t. y. kad jis atitiko vieną iš minėtų Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytų leidimo nuolat gyventi išdavimo sąlygų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3933-624/2018, 2019 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5450-822/2018; 2019 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4000-822/2019 ir kt.).

36.       Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjas formaliai pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus turėdamas leidimą laikinai gyventi, tačiau jo prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimo metu jis teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie UAB „Baltfin“ ir kilo nelegalios migracijos grėsmė. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai pažymėjo, kad išduodant leidimą nuolat gyventi užsieniečiams gali būti keliami aukštesni reikalavimai ir taikomos griežtesnės sąlygos nei išduodant kitus dokumentus (pvz., leidimą laikinai gyventi, vizą), t. y. gali būti griežtai reikalaujama atitikti Įstatymo reikalavimus. Atsakovas Sprendime nurodė, jog nagrinėjant F. D. prašymą dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo, įvertinus visas nustatytas faktines aplinkybes ir remiantis Kriterijų tvarka, konstatuotos aplinkybės, sudarančios rimtą pagrindą manyti, kad gali kilti F. D. nelegalios migracijos grėsmė. Primintina, kad įvertinus su konkrečiu užsieniečiu, t. y. šiuo atveju pareiškėju, susijusias individualias aplinkybes ir nustačius bent du Kriterijų tvarkos 6.2–6.8 papunkčiuose, 7 punkte nurodytus kriterijus arba bent vieną aprašo 6.1, 6.9–6.12 papunkčiuose nurodytą kriterijų, laikoma, kad yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (9 p.). Atsižvelgiant į byloje konstatuotas ir nepaneigtas aplinkybes, kad pareiškėjas nesąžiningai teikė jam žinomus neteisingus duomenis atsakovui apie Bendrovės darbuotojus, išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo teisėtai panaikintas, taip pat pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad jis atitiktų kitą Įstatymo 53 straipsnio 1 dalyje nustatytą leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindą, atsakovas Sprendime pagrįstai nurodė, jog atsisakymas išduoti jam leidimą nuolat gyventi yra proporcinga priemonė. Priešingas išvadas leidžiančių padaryti įrodymų ir argumentų pareiškėjas nepateikė ir apeliaciniame skunde.

37.       Pažymėtina, kad Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog užsieniečiui, kurio leidimas gyventi panaikintas, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam nei penkerių metų laikotarpiui, o 3 dalyje, kad toks draudimas gali būti nustatytas ir tuomet, kai užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį, sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Departamentas. Kriterijų tvarkos 12 punkte įtvirtinta, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kai duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės arba pateikė neteisėtai įgytus ar suklastotus dokumentus, nustatomas trejų metų draudimo atvykti laikotarpis, tačiau šis terminas gali būti sutrumpintas Kriterijų tvarkos III skyriuje nustatyta tvarka ir pagrindais.

38.       Teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui nustatytas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką turėtų būti panaikintas arba trejų metų draudimo terminas turėtų būti sutrumpintas, todėl laikytina, kad ši Sprendimo dalis yra pagrįsta. Įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą bei ginčui taikytinų teisės aktų nuostatas, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo pripažinta, jog Departamentas pagrįstai bei teisėtai uždraudė pareiškėjui trejus metus atvykti į Lietuvos Respubliką ar kitą Šengeno valstybę narę. 

39.       Kaip nepagrįsti atmestini ir pareiškėjo argumentai dėl jo apklausos nevykdymo, kadangi pareiškėjo apklausa niekaip nepaneigtų pirmiau aptartų byloje nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su neteisingų duomenų pateikimu bei nelegalios migracijos grėsme. Be to, nei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtintas Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašas, nei 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 patvirtintas Dokumentų Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimui gyventi Europos Sąjungoje gauti pateikimo ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimų gyventi Europos Sąjungoje užsieniečiams išdavimo, keitimo ir panaikinimo, pragyvento Lietuvos Respublikoje laikotarpio apskaičiavimo, taip pat fiktyvios santuokos sudarymo, fiktyvios registruotos partnerystės bei fiktyvaus įvaikinimo įvertinimo tvarkos aprašas privalomos užsieniečio apklausos tokiais atvejais nenustato.

40.       Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės, materialinės teisės normas taikė tinkamai, proceso teisės pažeidimų nepadarė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas. 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo F. D. (F. D.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą. 

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                    Laimutis Alechnavičius

                                                                                                                   Romanas Klišauskas

                                                                                                                Milda Vainienė