Administracinė byla Nr. I-6391-331/2016

                                                                                                  Proceso Nr. 3-61-3-01012-2016-6

                                                                      Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2, 3.21.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. liepos 8 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas,

dalyvaujant pareiškėjui V. M.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė:

pareiškėjas skundu (b. l. 1-2) kreipėsi į teismą ir prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Paaiškino, kad nuo 2014-11-23 iki 2015-02-06 buvo laikomas Lukiškių TI-K pažeidžiant higienos reikalavimus. Kamerose nebuvo užtikrintas minimalus plotas, kamerų būklė kritinė, nėra ventiliacijos, tualeto patalpos neatskirtos nuo bendrų patalpų. Apšvietimas buvo nepakankamas, nuo sienų byra tinkas, didelė drėgmė. Tokios laikymo sąlygos pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 str., buvo pažeminta jo garbė ir orumas.

Teismo posėdyje pareiškėjas prašė skundą patenkinti jame išdėstytais argumentais.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas  nesutinka su pareiškėjo skundu, prašo skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime (b. l. 7-13) pateikė pareiškėjo judėjimo grafiką, paaiškino, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys, tačiau šis skaičius nuolat yra viršijamas ir gali siekti virš 1000 asmenų. Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, todėl Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str., Bausmių vykdymo kodekso 70 str. numatytų reikalavimų.

Atkreipė dėmesį į tai, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras),  kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui yra išduodami į kameras. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Pažymėjo, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Lukiškių Tl-K remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužydami stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan. Todėl, pilnai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą.

Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus, įstatymuose nėra reglamentuota, kad gyvenamosiose kamerose esančiuose tualetuose turėtų būti įrengtos durelės. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.

Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Atsakovo, trečiojo suinteresuoto asmens atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 77 str.).

S k u n d a s   t e n k i n t i n a s   i š   d a l i e s

Šioje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė laikomas Lukiškių TI-K  nuo 2014-11-23 iki 2015-02-06.

Nustatyta, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2014-11-24, išvyko – 2015-02-12. Atsižvelgiant į pareiškėjo reikalavimo ribas, teismas šiuo atveju spręs, ar yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2014-11-24 iki 2015-02-06, kai pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K (b. l. 7-8, 14-15).

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, jog administracinių teismų praktikoje (LVAT bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (pavyzdžiui, bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 str. nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal  Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT)  suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005-04-07 sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą, 2008-02-14 sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012-01-10 sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2010-05-14,  1.3.1. punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma - 3,6 kv. m. vienam asmeniui.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2014-11-24 iki 2015-02-06) pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose Nr. 111 (plotas 7,45 m2), Nr. 190 (plotas 7,94 m2), Nr. 175 (plotas 7,56 m2), Nr. 160 (plotas 7,94 m2), Nr. 164 (plotas 7,86 m2), Nr. 152 (plotas 7,94m2), Nr. 263 (plotas 7,83 m2), Nr. 269 (plotas 7,68 m2) kartu su 1-3 asmenimis. Pareiškėjo judėjimo grafikas (b. l. 7-8) patvirtina, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius ne visą laiką buvo stabilus. Minėtu laikotarpiu, Lukiškių TI-K kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, 3,6 kv. m. normą iš dalies atitiko šiomis dienomis: 2014-11-24 – 2014-11-26, 2014-11-28, 2014-12-09, 2014-12-22, 2015 m. sausio 6-8 d., 2015 m. sausio 10-12 d., 2015-01-26, taip pat pareiškėjas nuo 2014 m. gruodžio 1-7 d., 2015 m. sausio 19-25 d. buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K.

Minėti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 24 d. iki 2015 m. vasario 6 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas 61 parą (75-14), iš kurių 13 parų buvo laikomas kamerose, kai jose vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus. Išanalizavus bylos duomenis matyti, kad nuo 2014-11-24 iki 2015-02-06, t. y.   48 paras (61-13) Lukiškių TI-K nebuvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą patalpose pažeidžiant minimalią 3,6 m2 gyvenamojo ploto normą kamerose, nustatytą Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, t. y. Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal teisės aktus turėjo veikti. Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista trumpą laiką, daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

Pareiškėjas skunde taip pat argumentuoja, jog kamerų būklė kritinė, nėra ventiliacijos, apšvietimas buvo nepakankamas, nuo sienų byra tinkas, didelė drėgmė.

Ginčo laikotarpiu galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir HN 76:2010) nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx (22 punktas); gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx (23 punktas); gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (24 punktas); šiltuoju metų periodu gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra turi būti 18-28 oC, santykinė oro drėgmė – 35-65 proc., oro judėjimo greitis – 0,15-0,25 m/s; šaltuoju metų periodu oro temperatūra turi būti 18-22 oC, santykinė oro drėgmė – 35-60 proc., oro judėjimo greitis – 0,05-0,15 m/s (26 punktas); laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos (28 punktas).

2014-12-18 Vilniaus visuomenės sveikatos patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-2591 patvirtina, kad kameroje Nr. 160, kurioje buvo kalinamas ir pareiškėjas, užfiksuotas HN 76:2010 28 punkto pažeidimas – nustatytas atsilupusių, nubyrėjusių lubų dažų faktas (b. l. 51-52). Kadangi pareiškėjas šioje kameroje kalėjo tik 2014 m. gruodžio 9-10 d., toks trumpas laiko tarpas negalėjo sukelti tokių padarinių, dėl kurių būtų galima laikyti pareiškėjui atsiradus neturtinę žalą. Kiti į bylą pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai (b. l. 38-50, 53-64) nepatvirtina pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių dėl blogos ventiliacijos, apšvietimo, didelės drėgmės pareiškėjo buvimo atitinkamose Lukiškių TI-K kamerose. Remiantis į bylą pateiktais duomenimis ir pareiškėjui nepateikus jo teiginius patvirtinančių įrodymų, Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų nėra pagrindo konstatuoti. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjui nebūtų sudaryta galimybė vėdinti patalpas per langus, kad dėl jo nurodomų aplinkybių būtų kreipęsis į kalinimo įstaigos administraciją ar kitas institucijas, atsakingas dėl higienos normų reikalavimų laikymosi.

Pareiškėjo teigimu, tualeto patalpos neatskirtos nuo bendrų patalpų.

Remiantis HN 76:2010 21 punktu, pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.5 punkte nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Atsakovo teigimu, sanitariniai mazgai kamerose atitverti sienele, kuri yra ne žemesnė nei 1,5 metro aukščio. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad galimybė privačiai pasinaudoti tualetu yra vienas iš faktorių, vertintinų nustatant, ar buvo pasiektas kankinimo ar pažemino lygis, jog būtų galima pripažinti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 14248/05). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Kalinamas asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05; 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15210/07; ir kt.). Teismo vertinimu, sanitarinio mazgo nuo kameros atskyrimas 1,5 m pertvara ir neužtikrinimas galimybės naudotis tualetu atskiroje patalpoje nėra tinkamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų laikymasis.

Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas laiko, kad Lukiškių TI-K pareigūnai, patalpindami pareiškėją į patalpas, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis negu teisės aktais nustatytas minimalus, nesilaikė paminėto teisinio reglamentavimo, pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumų ir dvasinių kančių. Teismui nekyla abejonių dėl to, kad pareiškėjo skundo reikalavimas dėl piniginės kompensacijos yra pagrįstas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinėse bylose:  Nr. A502-1774/2010,  Nr. A756-116/2011, s Nr. A756-122/2010).

Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia į neilgą laikotarpio trukmę, kuria pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas minimalus teisės aktų nustatytas plotas (48 paros), tenkantis vienam asmeniui, į teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, į pažeidimų trukmę, sukeltus fizinius nepatogumus, minimalios mėnesinės algos dydį, į tai, kad pareiškėjas rėmėsi iš esmės bendro pobūdžio argumentais ir nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, pareiškėjo išlaikymą valstybės lėšomis. Taip pat į tai, kad byloje nenustatyta, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai leidžia teismui konstatuoti, kad jis patyrė tokią neturtinę žalą, kuri turėtų būti įvertinta 450 Eur. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas pareiškėjui priteisia 450 Eur neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

Atsakovės atstovas nurodo, kad Lukiškių TI-K realiai patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurios yra priteistinos iš pareiškėjo. Lukiškių TI-K turėjo parengti medžiagą, vykdydamas teismo nutartį, kurią sudaro viso - 59 A4 formato lapai. Vadovaujantis Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039 (toliau – ir Tvarka), 6 ir 7 p., bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, vieno rašytinio, grafinio A4 formato lapo kopijos parengimas nustatytinas 0,06 euro (0,22 lito). Tokiu būdu, Lukiškių TI-K realiai patirtų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimų, materialinė išraiška yra 59x0,06, t. y. 3,54 Eur.

Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas. Pažymėtina, kad Tvarkos 1, 2 p. nustatyta, kad ši tvarka reglamentuoja oficialių rašytinių, grafinių, garsinių regimųjų, kompiuterinės informacijos dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimą, kai pareiškėjų pageidavimu valstybės ir savivaldybių įstaigos (toliau vadinama – įstaigos) parengia oficialių dokumentų kopijas, nes nėra galimybės susipažinti su šių dokumentų originalais. Pareiškėjas, pageidaujantis gauti oficialaus dokumento kopiją, turi pateikti įstaigai atitinkamą prašymą pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 6 straipsnio nuostatas. Šiuo atveju Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo 2016 m. kovo 18 d. nutartį (b. l. 4), kaip tai yra numatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 68 str. 3 d.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje teismo praktikoje laikosi pozicijos, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovas pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (LVAT 2016-01-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,

n u s p r e n d ž i a :

pareiškėjo V. M. skundą patenkinti.

Priteisti V. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, 450 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas                                                                           Henrikas Sadauskas