Civilinė byla Nr. 2-868-943/2016

                                                                           Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01013-2014-7

                                                                              Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

              3.1.18.1.; 3.1.18.3.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 5 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Egidija Tamošiūnienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo R. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 17 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikytų Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-8300-841/2013, pakeitimo,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. ieškovas UAB „Alnida“ kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą, prašydamas priteisti iš solidarių atsakovų UAB „HELES Group“ ir R. M. 26 928,15 Lt (7 798,93 Eur) skolą, 2 655,936 Lt (769,21 Eur) palūkanas, 6 procentų metines procesines palūkanas už priteistą sumą ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad ieškovą ir atsakovą „HELES Group“ siejo komerciniai santykiai, o už prievolės įvykdymą laidavo R. M.. Ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir ieškinio sumai areštuoti atsakovų turtą.
2. Šiaulių apylinkės teismas ieškovo prašymą tenkino ir 2013 m. spalio 9 d. nutartimi areštavo ne didesnei kaip 29 584,08 Lt (8 568,14 Eur) sumai atsakovams UAB „HELES Group“ ir R. M. priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, leidžiant šiuo turtu naudotis, bet uždraudžiant jį perleisti kitiems asmenims, o jo nesant, ar esant nepakankamai, areštuoti atsakovams priklausančias pinigines lėšas, esančias kredito įstaigose, leidžiant atsiskaityti su ieškovu, taip pat leidžiant išmokėti darbuotojams darbo užmokestį, mokėti socialinio draudimo įmokas bei privalomas įmokas mokesčių administratoriui.
3. Atsakovas R. M. 2016 m. vasario 11 d. kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą su prašymu pakeisti laikinąsias apsaugos priemones – leisti netrukdomai disponuoti nurodytomis lėšomis, esančiomis AB SEB banke, nurodyti antstolei ar teismui ex officio nustatyti konkrečią lėšų sumą, kurią pareiškėjas gali panaudoti būtiniems poreikiams tenkinti. Šiaulių apylinkės teismas 2016 m. sausio 22 d. nutartimi atsisakė priimti prašymą kaip neteismingą Šiaulių apylinkės teismui motyvuodamas tuo, kad atsakovui UAB „HELES Group“ Vilniaus apygardos teisme 2014 m. birželio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.B2-4502-104/2014 yra iškelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjusi, todėl prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo taip pat yra teismingas Vilniaus apygardos teismui.
4. 2016 m. vasario 11 d. atsakovas kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, prašydamas pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-8300-841/2013 pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovas nurodė, kad dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo teismui nutartyje nenurodžius, kokio dydžio lėšų suma atsakovas gali netrukdomai disponuoti kas mėnesį, atsakovui buvo apribotas disponavimas visomis atsakovo sąskaitoje esančiomis piniginėmis lėšomis. Atsakovas taip pat nurodė, kad yra bedarbis, jam nustatytas 45 proc. darbingumo lygis, atsakovui nuo 2015 m. spalio 19 d. iki 2015 m. gruodžio 11 d. nebuvo skirta ligos pašalpa, buvo atlikta peties sąnario artroskopinė operacija ir iki šiol reikalingas brangiai kainuojantis medikamentinis gydymas. Atsakovas nurodė, kad šiuo metu jo pajamos yra žymiai mažesnės nei Vyriausybės nustatytas MMA dydis ir atsakovas negali disponuoti jo sąskaitoje esančiomis lėšomis.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. vasario 17 d. nutartimi atsakovo prašymo pakeisti laikinąsias apsaugos priemones netenkino.
6. Teismas pažymėjo, kad, pagal CPK 3 straipsnio 8 dalį, civilinių bylų procesas vyksta pagal bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu galiojančius civilinio proceso įstatymus. Šiaulių apylinkės teismui 2013 m. spalio 9 d. priimant nutartį buvo taikomos galiojusios CPK nuostatos, todėl nėra pagrindo retrospektyviai taikyti pasikeitusią CPK 145 straipsnio redakciją.
7. Pagal CPK 145 straipsnio 6 dalį areštavus lėšas, esančias kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigų sąskaitose, leidžiama su jomis atlikti tik tas operacijas, kurios nurodytos teismo nutartyje, tačiau šiuo atveju pareiškėjas nenurodė nei kokias finansines operacijas atlikti jam reikalingos lėšos, nei kokia lėšų suma reikalinga šioms operacijoms, todėl prašymas buvo netenkintas.  

III. Atskirojo skundo argumentai

8. Atskiruoju skundu atsakovas R. M. prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 17 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – visiškai tenkinti atsakovo prašymą.
9. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Atsakovas yra bedarbis, jam nustatytas 45 proc. darbingumo lygis, atsakovui buvo atlikta peties sąnario artroskopinė operacija ir iki šiol jam reikalingas brangiai kainuojantis medikamentinis gydymas, o negalėdamas visiškai disponuoti savo sąskaitoje esančiomis lėšomis atsakovas negali patenkinti net minimaliųjų savo poreikių.
2. Teismas skundžiamoje nutartyje visiškai neįvertino ir neanalizavo atsakovo nurodytų aplinkybių, o tik formaliai nurodė, kad Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartyje jokios finansinės operacijos, kurių atlikimui būtinos lėšos, esančios atsakovo banko sąskaitoje, nenurodytos.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas ir nenustatyta lėšų suma, kuria pareiškėjas gali disponuoti iš jo areštuotose sąskaitose esančių lėšų, yra pagrįsta ir teisėta. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu, patikrinant, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.
11. Susipažinus su apelianto procesiniais dokumentais Lietuvos apeliacinis teismas sprendžia, kad iš esmės teikiamais prašymais siekiama pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Šį reikalavimą apeliantas grindžia dviem argumentais: priimant 2013 m. spalio 9 d. nutartį nebuvo nustatyta pinigų suma, kuria apeliantas gali laisvai disponuoti, siekdamas užtikrinti savo būtiniausius poreikius; taikomos laikinosios apsaugos priemonės apriboja apelianto galimybes pasinaudoti bet kokia lėšų suma, esančia jo sąskaitose.
12. Apeliantui išaiškintina, kad nuostata, kuriai esant teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones ir leisdamas lėšų, esančių kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigų sąskaitose, areštą, nurodo antstoliui konkrečią lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota operacijoms atlikti, įsigaliojo tik 2015 m. rugpjūčio 1 d. (CPK 145 straipsnio 6 dalies redakcija, priimta 2014 m. gruodžio 16 d., o įsigaliojusi 2015 m. rugpjūčio 1 d.). Vadinasi, nuo minėtos datos teismas galėjo pasinaudoti CPK 145 straipsnio 6 dalyje numatyta teise numatyti leidžiamas su areštuotomis lėšomis atlikti operacijas ir joms skirtinas lėšų sumas. Teismo nutartims, priimtoms iki 2015 m. rugpjūčio 1 d. šios nuostatos negali būti taikomos, kadangi civilinių bylų procesas vyksta pagal bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo ar teismo sprendimo vykdymo metu galiojančius civilinio proceso įstatymus (CPK 3 straipsnio 8 dalis). Todėl apelianto prašymas nustatyti lėšų sumą, kuria galima būtų disponuoti iš areštuotose sąskaitoje esančių lėšų, grindžiamas pasikeitusiu teisiniu reglamentavimu, netenkinamas. Tačiau, kaip pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo siekiamas sukurti rezultatas – leidimas naudotis tam tikra dalimi areštuotų lėšų, gali būti įgyvendintas teikiant prašymą pakeisti taikomas laikinąsias apsaugos priemones (CPK 148 straipsnis).
13. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą (CPK 3 straipsnio 7 dalis, 145 straipsnio 2 dalis). Proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus, ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto.
14. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios, kad nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina tikslui pasiekti. Kadangi laikinųjų apsaugos priemonių pobūdis iš esmės visuomet susijęs su asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymu (CPK 145 straipsnio 1 dalis), įstatymas numato teisę šalims, kurių atžvilgiu taikomos laikinosios apsaugos priemonės apriboja, pažeidžia ar suvaržo jų teises ar teisėtus interesus, teikti prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo (CPK 148 straipsnio 1 dalis). Spręsdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, teismas turi ne tik užtikrinti minėtų principų laikymąsi, bet ir atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pakeistos, bei į padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų taikomos nepakeitus jų mąsto, o ieškinys – atmestas.
15. Nagrinėjamoje byloje teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių tikslas yra užtikrinti tikėtina ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Tačiau siekis nuo teisminio proceso pradžios viso teisminio proceso metu išlaikyti maksimalų teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimą, ypač areštuojant lėšas, negali būti absoliutus. Nors CPK 145 straipsnio 1 dalis, be kitų laikinųjų apsaugos priemonių, numato, kad ieškinio užtikrinimui gali būti taikomas ir piniginių lėšų areštas, tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad lėšų areštas yra labiausiai varžanti laikinoji apsaugos priemonė, todėl sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kurių pagrindu pritaikytas lėšų areštas, pakeitimo, visais atvejais turi būti atsižvelgiama į tai, kad laikinosios apsaugos priemonės turi ne tik apsaugoti ieškovo interesus ir užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, bet ir negali trukdyti atsakovo, fizinio asmens, būtinų poreikių tenkinimą.
16. Šiuo atveju Šiaulių apylinkės teismas, taikydamas atsakovų turto areštą, konstatavo, jog, nustačius, kad nepakanka areštuotino atsakovų vardu registruoto kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, areštuotinos atsakovams priklausančios lėšos, kas rodo, jog taikydamas laikinąsias apsaugos priemones pirmosios instancijos teismas paisė ekonomiškumo ir proporcingumo principų ir atsakovų piniginių lėšų areštą, kaip labiausiai asmens teises suvaržančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, numatė tik tuomet, jei ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui nepakaktų atsakovų vardu registruoto kilnojamojo ir nekilnojamojo turto. Tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, nesant kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas, tenkinus ieškinį, buvo areštuotos atsakovų lėšos sąskaitose. Dėl pernelyg atsakovo R. M. teises varžančių laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ir buvo kreiptasi į teismą.
17. Remiantis CPK 148 straipsnio, reglamentuojančio laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimą, nuostatomis bei teismų praktika, vertinant tokio pobūdžio prašymus, nustatyta, kad prašantysis pakeisti taikomas laikinąsias apsaugos priemones turi pagrįsti, kas sąlygojo tokio prašymo pateikimą, pateikti tai patvirtinančius įrodymus ir, prašant leisti naudotis atitinkama lėšų suma būtiniems poreikiams tenkinti, ją apibrėžti.
18. Iš prašymų turinio ir kartu su jais teikiamų įrodymų spręstina, kad pareiškėją kreiptis į teismą dėl taikomų laikinųjų apsaugos priemonių skatina jo sveikatos būklė – nustatytas nedarbingumas, kuris riboja jo galimybes gauti pajamas iš darbinės veiklos, todėl pareiškėjas siekia, kad teismas leistų jam naudotis areštuotomis lėšomis, tačiau prašo, kad teismas ex officio nustatytų tokią sumą. Teismų praktikoje, vertinant sumos, būtiniems poreikiams tenkinti, dydį, nustatyta, kad paprastai yra paliekama neareštuota ta pajamų dalis, kuri yra reikalinga būtiniems poreikiams tenkinti, atsižvelgiant į skolininko ir jų šeimos narių, ypač mažamečių vaikų, poreikius; siekiant įvertinti, kokia pinigų suma yra būtina atsakovų šeimos poreikiams tenkinti, vadovaujamasi įvairiais kriterijais: teisingumo bei protingumo principais, Vyriausybės nustatytu minimalaus mėnesio atlyginimo dydžiu arba vidutiniu mėnesiniu darbo užmokesčio dydžiu (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-158/2010; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1393/2010).
19. Vidutinis mėnesinis darbo užmokesčio dydis, kaip kriterijus nustatant sumą, kuria pareiškėjui leistina naudotis iš areštuotų lėšų gali būti parenkamas tais atvejais, kai pareiškėjas nepateikia duomenų apie būtinumą tenkinti specialiuosius poreikius. Šuo atveju pareiškėjas pažymi, kad viena iš aplinkybių, sąlygojusių pareiškėjo kreipimąsi į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo yra jo negalios nulemtų specialiųjų poreikių buvimas, todėl teismas spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių, nesant pareiškėjo nurodytai pinigų, būtinų jo poreikiams patenkinti sumai, negali orientaciniu kriterijumi pasirinkti minimalią mėnesinę algą, kadangi paties pareiškėjo paaiškinimais nurodyta, kad jos nepakanka būtinų poreikių ir sveikatos būklės nulemtų specialiųjų poreikių tenkinimui.
20. Apeliacinio teismo vertinimu, nesant duomenų ir įrodymų, pagrindžiančių apelianto ir jo šeimos finansinę padėtį, jo sveikatos būklei palaikyti būtinų per mėnesį skirti lėšų sumą ir kitas būtinas, pagrįstas išlaidas, bei teismui negalint orientaciniu kriterijumi nustatant tokią sumą pasiremti minimalios mėnesinės algos dydžiu, nėra pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo nutarties, nustatant pareiškėjui būtiniems poreikiams tenkinti skirtą būtiną lėšų sumą, kadangi nesant objektyvių kriterijų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta tokia suma, teismas gali pernelyg suvaržyti apelianto teises, todėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 17 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
21. Atkreiptinas dėmesys, jog ši teismo nutartis neužkerta galimybės R. M. pateikti Vilniaus apygardos teismui motyvuotą ir pagrįstą prašymą pakeisti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, nurodant pareiškėjo, jo šeimos, poreikiams, įvertinus jo sveikatos būklę ir jai palaikyti būtinas tenkinti būtiną skirti lėšų sumą bei ją pagrindžiančius įrodymus (CPK 148 straipsnis; 178 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 17 d. nutartį palikti nepakeistą.