Administracinė byla Nr. A-415-756/2019

Teisminio proceso 3-61-3-00584-2017-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2; 41 

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl sprendimo dalies panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2017 m. vasario 1 d. sprendimo Nr. (1.23)7R-972 (toliau – ir Sprendimas) dalį dėl atsisakymo kreiptis į kompetentingas institucijas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl antstolio M. P. veiksmų, taip pat priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 605 212 Eur (505 212 Eur turtinės ir 100 000 Eur neturtinės) žalos, patirtos dėl Ministerijos neteisėtų veiksmų ir neveikimo, atlyginimą.

2.       Skunde pareiškėjas nurodė, kad 2016 m. rugpjūčio 12 d. ir 2016 m. gruodžio 13 d. nutartimis Kauno apylinkės teismas ir Kauno apygardos teismas patvirtino antstolio M. P. veiksmų neteisėtumą, jam atsisakius įvykdyti įsiteisėjusį sprendimą civilinėje byloje Nr.  2-5566/2000. Pareiškėjas 2017 m. sausio 5 d. skundu kreipėsi į Ministeriją, prašė iškelti drausmės bylą minėtam antstoliui, o apie nusikaltimo požymius pranešti kompetentingai institucijai. Ministerija skundžiamu Sprendimu antstolio atsakomybės klausimą perdavė spręsti Antstolių garbės teismui ir atsisakė kreiptis į kompetentingą instituciją dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Tokiais neteisėtais veiksmais Ministerija pareiškėjui padarė turtinę ir neturtinę žalą. Pareiškėjo teigimu, jam padarytą 505 212 Eur turtinę žalą patvirtina skundas ir sprendimas administracinėje byloje Nr. I-591-821/2017, o patirtą 100 000 Eur neturtinę žalą pagrindžia trukdymai ir nepatogumai bei diskriminacija, siekiant prisiteisti žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės civilinėje byloje Nr. 2-3724-450/2016 už Lietuvos valstybės ir antstolio M. P. solidarius veiksmus neteisėtai atsisakius įvykdyti įsiteisėjusį nuosprendį byloje Nr. 2-5566/2000.

3.       Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. 

4.       Ministerija atsiliepime pažymėjo, kad pareiškėjas turi įrodyti, jog tenkinant jo reikalavimus bus apgintos kokios nors jo pažeistos teisės ar įstatymų saugomi interesai. Tokių įrodymų pareiškėjas nepateikė. Su skundu pateikti įrodymai nepatvirtina neteisėtų Ministerijos veiksmų. Skundžiamu raštu Ministerija pareiškėjui nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2017 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. 1R-27 antstoliui M. P. iškėlė drausmės bylą. Drausmės byla iškelta už tai, kad antstolis nesiėmė visų priemonių teismo sprendimui kuo greičiau įvykdyti, nevykdė pareigos imtis visų teisėtų priemonių išieškotojo interesams apginti. Drausmės byla buvo perduota nagrinėti Antstolių garbės teismui. Ministerija nenustatė aplinkybių, dėl kurių reikėtų kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas. Ministerija įvertino ir teismo, kuris nagrinėjo pareiškėjo skundą, padarytą išvadą, kad byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo teismui kreiptis į prokuratūrą dėl paaiškėjusių nusikalstamos veikos požymių. Tiek teismas, tiek Ministerija pareiškėjui buvo nurodę, kad jis pats gali kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą. Pareiškėjas įrodymų, kad kreipėsi į ikiteisminio tyrimo instituciją ir kad dėl antstolio neveikimo buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, nepateikė. Todėl pareiškėjas neturi pagrindo teigti, kad Ministerija veikė netinkamai, t. y. kad dėl jos neveikimo jam kilo žala. 

II.

5.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: pareiškėjas 2016 m. balandžio 18 d. skundu kreipėsi į Ministeriją, prašė atlikti tyrimą ir iškelti antstoliui M. P. drausmės bylą už tyčinį įsiteisėjusio 2000 m. spalio 31 d. sprendimo nevykdymą, tyčinį vilkinimą ir trukdymą jį įvykdyti; Ministerija 2016 m. balandžio 28 d. sprendime Nr. (1.23)7R-3340 pareiškėjui nurodė, kad skundas iš esmės grindžiamas antstolio procesinių veiksmų neteisėtumu, ir išaiškino pareiškėjui teisę juos skųsti bendros kompetencijos teismui Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka; pareiškėjas dėl antstolio M. P. veiksmų dėl vykdomosios bylos Nr. 0123/03/05612 užbaigimo ir išieškojimo akto negalimumo kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą, be kita ko, prašė kreiptis į kompetentingą instituciją dėl 2000 m. spalio 31 d. sprendimo nevykdymo; Kauno miesto apylinkės teismas 2016 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2YT-13509-894/2016 pareiškėjo skundą tenkino, panaikino 2016 m. kovo 17 d. išieškojimo negalimumo aktą bei 2016 m. kovo 17 d. patvarkymą dėl vykdomosios bylos užbaigimo ir vykdomojo dokumento grąžinimo ir įpareigojo antstolį toliau tęsti vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0123/03/05612, taip pat konstatavo, jog byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo kreiptis į prokurorą; Kauno apygardos teismas 2016 m. gruodžio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-2536-390/2016 Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 12 d. nutartį paliko nepakeistą; pareiškėjas 2017 m. sausio 5 d. dar kartą kreipėsi į Ministeriją, prašė išreikalauti duomenis apie skolininko K. T. gautą neįgalumo pensiją, iškelti drausmės bylą bei atlikti neeilinį antstolio M. P. veiklos patikrinimą dėl tyčinio, neteisėto ir nusikalstamo pakartotinio atsisakymo įvykdyti 2000 m. spalio 31 d. teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-5566/2000 ir didelės žalos padarymo, o dėl nusikalstamos veikos požymių kreiptis į kompetentingą instituciją; Ministerija 2017 m. vasario 1 d. Sprendimu Nr. (1.23)7R-972 informavo pareiškėją, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2017 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. 1R-27 antstoliui M. P. iškelta drausmės byla, kuri perduota nagrinėti Antstolių garbės teismui, tačiau Ministerija nenustatė aplinkybių, dėl kurių reikėtų kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas, Ministerija išaiškino pareiškėjui teisę pačiam kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą.

7.       Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad Kauno miesto apylinkės teismas 2016 m. rugpjūčio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2YT-13509-894/2016 vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 300 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad įstatymas suteikia teismui diskrecijos teisę spręsti, ar pateikti duomenys yra pakankami kreiptis į prokurorą, tačiau šiuo atveju byloje esantys duomenys nesudarė pagrindo teismui kreiptis į prokurorą dėl paaiškėjusių nusikalstamos veikos požymių. Pareiškėjas turi teisę pats kreiptis į ikiteisminį tyrimą atliekančias institucijas, jei mano, jog antstolio veiksmuose yra nusikalstamos veikos požymių. Pareiškėjas 2017 m. sausio 5 d. skunde Ministerijai nenurodė jokių naujų aplinkybių ir nepateikė įrodymų, leidžiančių spręsti, kad antstolio M. P. veiksmuose buvo nusikalstamos veikos požymių. Duomenų, kad pareiškėjas pasinaudojo Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 12 d. nutartyje išaiškinta teise pačiam kreiptis į ikiteisminio tyrimo instituciją dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, taip pat nėra. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, Vilniaus apygardos administracinis teismas darė išvadą, kad Ministerija, įvertinusi minėtuose teismo procesiniuose sprendimuose konstatuotas aplinkybes bei atsižvelgdama į teismo atsisakymą kreiptis į ikiteisminio tyrimo įstaigą, neturėjo pareigos kreiptis į ikiteisminio tyrimo įstaigą. Be to, teismas nustatė, kad siekdama padėti pareiškėjui apginti jo interesus Ministerija, dar kartą išaiškino jam teisę pačiam kreiptis į ikiteisminio tyrimo įstaigą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo.

8.       Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjo 2017 m. sausio 5 d. skundas Ministerijoje išnagrinėtas laiku ir tinkamai įvertinus su skundu susijusią medžiagą. Skundžiame Sprendime pareiškėjui išaiškinta, kokia tvarka jis gali realizuoti savo galbūt pažeistų teisių gynybą, kreipdamasis į ikiteisminio tyrimo institucijas. Skundžiama sprendimo dalis atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo 8 straipsnio nuostatas, yra teisėta ir pagrįsta, jos naikinti skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo. Teismas taip pat pažymėjo, jog nenustačius neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo), nėra ir atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos, todėl pareiškėjo prašymą priteisti jam žalos atlyginimą atmetė kaip nepagrįstą.

III.

9.       Pareiškėjas A. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, taip pat pranešti Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui apie Ministerijos ir antstolio M. P. nusikalstamas veikas.

10.       Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ir netinkamai taikė proceso ir materialiosios teisės normas, kadangi sprendime tyčia nepateikė motyvų ir neišnagrinėjo pareiškėjo prašymų išreikalauti ir įvertinti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir NDNT) Kauno IV teritorinio skyriaus, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) Kauno skyriaus, taip pat akcinės bendrovės (toliau – ir AB) SEB banko duomenis apie neteisėtą antstolio M. P. veiklą slepiant skolininką K. T. nuo įsiteisėjusio sprendimo vykdymo. Pareiškėjas pažymi, jog minėtų duomenų pats iš NDNT, Valdybos ir AB SEB banko gauti negali, nes šios institucijos pareiškėjui tokių duomenų nesuteikia. Todėl Ministerijos ir buvo prašoma išreikalauti minėtus duomenis ir juos įvertinus kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas.

11.       Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytą poziciją, apeliacinį skundą prašo atmesti. Pažymi, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė aplinkybių, pagrindžiančių, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose. Pareiškėjo argumentai dėl nusikalstamų antstolio veiksmų yra niekuo nepagrįsta subjektyvi jo nuomonė. 

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

12.       Ginčas šioje byloje kilo dėl Ministerijos Sprendimo dalies, kuria ji atsisakė kreiptis į kompetentingas institucijas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl antstolio M. P. veiksmų, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas teigia, jog dėl tokių neteisėtų Ministerijos veiksmų patyrė 505 212 Eur turtinės ir 100 000 Eur neturtinės žalos, kurios atlyginimą prašo priteisti.

13.       Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė nustatęs, kad įvertinusi Kauno miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2YT-13509-894/2016 bei Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-2536-390/2016 konstatuotas aplinkybes bei atsižvelgdama į teismo atsisakymą kreiptis į ikiteisminio tyrimo įstaigą, taip pat į tai, kad pareiškėjas nenurodė jokių naujų su tuo susijusių aplinkybių, Ministerija neturėjo pareigos kreiptis į ikiteisminio tyrimo įstaigą.

14.       Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, teigia, kad teismas tyčia neišreikalavo duomenų iš NDNT, Valdybos ir AB SEB banko, o pats pareiškėjas šių duomenų gauti negali.

15.       Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

16.       Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851 patvirtintuose Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatuose (2014 m. balandžio 9 d. nutarimo Nr. 319 redakcija, galiojusi nuo 2014 m. balandžio 12 d. iki 2018 m. rugsėjo 14 d.) įtvirtinta, kad Ministerija, siekdama jai nustatytų veiklos tikslų, teisės aktų nustatyta tvarka kontroliuoja antstolių darbą, apibendrina ir analizuoja antstolių veiklos statistiką (8.10 p.), taip pat teisės aktų nustatyta tvarka nagrinėja asmenų prašymus, skundus ir pranešimus, priskirtinus Ministerijos kompetencijai, imasi priemonių, kad būtų atsakyta į juose keliamus klausimus (8.32 p.).

17.       Byloje nustatyta, kad pareiškėjas į Ministeriją kreipėsi su 2017 m. sausio 5 d. skundu, kuriame nurodė, jog antstolio M. P. veiksmai Kauno miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 12 d. ir Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nutartimis buvo pripažinti neteisėtais, tačiau nebuvo išreikalauti duomenys apie skolininko gautą neįgalumo pensiją, skolos neišieškojimą iš jos ir vykdymo išlaidas. Pareiškėjo teigimu, antstolis nevykdė 2000 m. spalio 31 d. teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5566/2000, todėl apgaule pasisavino už šio sprendimo vykdymą sumokėtus pinigus, o tokius nusikalstamus veiksmus esą įvykdė jau ne pirmoje vykdymo byloje. Išdėstęs šias aplinkybes, pareiškėjas Ministerijos prašė pagal Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 13 straipsnį išreikalauti duomenis apie skolininko K. T. gautą neįgalumo pensiją ir iškelti drausmės bylą bei atlikti neeilinį antstolio M. P. veiklos patikrinimą, o dėl nusikalstamos veikos požymių kreiptis į kompetentingą instituciją.

18.       Antstolių įstatymo (2016 m. lapkričio 3 d. įstatymo Nr. XII-2710 redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gegužės 6 d.) 13 straipsnyje nustatyta, kad: už šio įstatymo, Sprendimų vykdymo instrukcijos, Antstolių profesinės etikos kodekso, kitų teisės aktų, reglamentuojančių antstolių neprocesinę veiklą, vykdymo išlaidų išieškojimo tvarkos, nesusijusios su vykdymo išlaidų dydžio apskaičiavimu, pažeidimus arba jei teismo sprendime konstatuoti imperatyviųjų procesinės teisės normų pažeidimai, antstoliui (antstolio padėjėjui) gali būti taikoma šiame Įstatyme nustatyta drausminė atsakomybė (1 d.); iškelti antstoliui drausmės bylą gali teisingumo ministras arba Lietuvos antstolių rūmų prezidiumas (2 d.); paaiškėjus, kad pažeidimas gali turėti nusikalstamos veikos požymių, medžiaga perduodama tirti atitinkamoms institucijoms, tačiau tai drausmės bylos iškėlimo ar nagrinėjimo procedūros nesustabdo (5 d.).

19.       Iš pateikto teisinio reguliavimo, vertinant jį kartu su Ministerijos nuostatuose įtvirtintomis Ministerijos funkcijomis, susijusiomis su antstolių veiklos koordinavimu, matyti, kad kreiptis į kompetentingas institucijas Ministerija turi pagrindą tik tuomet, kai paaiškėja, kad antstolio padarytas pažeidimas gali turėti ir nusikalstamos veikos požymių, t. y. kai Ministerijai pateikiama pakankamai duomenų manyti, jog galbūt buvo įvykdyta tam tikra nusikalstama veika.

20.       Kaip minėta, pareiškėjas skunde Ministerijai nurodė, kad antstolis M. P. apgaule pasisavino už teismo sprendimo vykdymą sumokėtus pinigus, be to, tokius nusikalstamus veiksmus įvykdė jau ne pirmoje vykdymo byloje, tačiau jokių šiuos teiginius patvirtinančių įrodymų nepateikė, o prie skundo Ministerijai pridėjo tik Kauno miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 12 d. ir Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nutartis, kuriose konstatuota, kad antstolis M. P. nesiėmė visų įmanomų priemonių skolininko gyvenamajai vietai ir lėšoms nustatyti, taip pat turtui rasti, tačiau jokių minėto antstolio veiksmų, turinčių nusikalstamos veikos požymių, nenustatyta. Pažymėtina, jog skunde Ministerijai pareiškėjas plačiau nepaaiškino, kokią pinigų sumą ir kada antstolis M. P. tariamai pasisavino. Be to, nors skunde teigė, jog antstolis pinigus pasisavino ir kitose vykdymo bylose, konkrečių vykdymo bylų nenurodė. Iš pareiškėjo skundo Ministerijai turinio iš esmės matyti, kad aplinkybę, jog antstolis padarė nusikalstamą veiką, pareiškėjas grindė prielaidomis ir Ministerijos iš esmės prašė atlikti tyrimą, ar tokia veika buvo padaryta, t. y. surinkti su tuo susijusius įrodymus (išreikalauti juos iš NDNT, Valdybos ir banko) bei juos įvertinus kreiptis į kompetentingas institucijas. Taigi nagrinėjamu atveju susiklosčiusi situacija neatitinka pirmiau minėtų Antstolių įstatymo 13 straipsnio 5 dalies sąlygų, kurioms esant Ministerijai kiltų pareiga kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas.

21.       Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad jis pats į ikiteisminio tyrimo instituciją kreiptis negali, kadangi negali gauti duomenų iš NDNT, Valdybos ir AB SEB banko, vertintini kritiškai. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 2 straipsnio nuostatomis, prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Taigi, jei pareiškėjas ikiteisminio tyrimo institucijai išsamiai ir detaliai apibūdintų, jo manymu, antstolio M. P. įvykdytas nusikalstamas veikas, konkrečiai pagrįstų duomenų iš NDNT, Valdybos bei AB SEB banko gavimo būtinybę ir pateiktų įrodymus, kad tokių duomenų jis pats pateikti negali (jam atsisakyta tokius duomenis teikti), ikiteisminio tyrimo pareigūnas šias aplinkybes įvertintų ir priimtų atitinkamą sprendimą.

22.       Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad Ministerija skundžiamu Sprendimu pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl antstolio M. P. veiksmų kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas, kadangi byloje nėra duomenų apie tai, kad šio antstolio padaryti pažeidimai gali turėti nusikalstamos veikos požymių. Todėl naikinti šią Ministerijos Sprendimo dalį nėra teisinio ir faktinio pagrindo.

23.       Nagrinėjamu atveju nenustačius Ministerijos teisėtų veiksmų, t. y. vienos iš civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, nėra pagrindo iš atsakovo priteisti pareiškėjo prašomą turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.         

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė 

Skirgailė Žalimienė