Civilinė byla Nr. e3K-3-76-1075/2025
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-02462-2024-1
Procesinio sprendimo kategorija: 3.1.3.6.2; 3.3.1.20.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. gegužės 20 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), Andžej Maciejevski ir Agnės Tikniūtės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Bene Trucks Lietuva“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gruodžio 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Bene Trucks Lietuva“ ieškinį atsakovei draudimo bendrovei „AAS BTA Baltic Insurance Company“, atstovaujamai draudimo bendrovės „AAS BTA Baltic Insurance Company“ filialo Lietuvoje, dėl draudimo išmokos, palūkanų priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto aiškinimo ir taikymo, kai pirmosios instancijos teismas neįtraukė už žalą atsakingo asmens ir (ar) jo privalomojo civilinės atsakomybės draudimo draudiko kaip trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, į civilinę bylą, kurioje sprendžiamas nukentėjusio asmens ir jo turto draudiko ginčas dėl draudimo išmokos dydžio sumažinimo pagrįstumo.
2. Ieškovė kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės 10 661,09 Eur draudimo išmoką, 637 Eur palūkanų, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Nurodė, kad atsakovės draudimo bendrovėje, veikiančioje per filialą Lietuvoje, buvo apdraudusi sausumos transporto priemonių parką draudimo laikotarpiui nuo 2022 m. sausio 25 d. iki 2023 m. sausio 24 d. 2022 m. vasario 21 d. Jungtinėje Karalystėje įvyko eismo įvykis, jo metu Jungtinėje Karalystėje registruotas vilkikas apgadino ieškovei priklausančią transporto priemonę – puspriekabę (toliau – Puspriekabė). Eismo įvykio metu Puspriekabę gabeno UAB „Augintus“ vilkikas. 2022 m. vasario 22 d., t. y. kitą dieną po įvykio, UAB „Augintus“ kreipėsi į atsakovę ir pranešė apie įvykį ir apgadintas transporto priemones – vilkiką bei ieškovei priklausančią Puspriekabę, taip pat išsiuntė atsakovei vaizdo medžiagą, reikalingą žalai nustatyti. Kai ieškovei nepavyko gauti žalos atlyginimo iš eismo įvykio kaltininko Jungtinėje Karalystėje registruoto vilkiko civilinės atsakomybės draudikės draudimo bendrovės „Aviva Insurance Limited“, 2023 m. sausio 30 d. ji kreipėsi į atsakovę. Atsakovė nustatė, kad žalos dydis yra 53 305,45 Eur be pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM), tačiau pranešė, kad draudimo išmoką sumažino 20 proc., t. y. iki 42 644,36 Eur be PVM, nes ieškovė pavėluotai pranešė apie draudžiamąjį įvykį. 2023 m. gegužės 9 d. raštu atsakovė patikslino, kad žalos dydis yra 53 305,45 Eur, gelbėjimo darbai – 9406,48 Eur, o išmokamos sumos dydis – 33 237,88 Eur be PVM.
4. Ieškovės įsitikinimu, draudimo išmoka buvo sumažinta nepagrįstai. Ieškovė į atsakovę nesikreipė iki 2023 m. sausio 30 d., nes sąžiningai tikėjosi, kad patirtą žalą atlygins eismo įvykio kaltininko civilinės atsakomybės draudikė, tačiau apie draudžiamąjį įvykį atsakovė žinojo jau 2022 m. vasario 22 d., t. y. kitą dieną po eismo įvykio, apie kurį informavo UAB „Augintus“. Ieškovės įsitikinimu, jos galimai padarytas formalus Sausumos transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 017.3 (toliau – Taisyklės) pažeidimas nėra pakankamas tam, kad atsakovė galėtų pateisinti savo atsisakymą vykdyti draudimo sutartyje nustatytą pareigą sumokėti visą apskaičiuotą draudimo išmoką, taigi, atsakovės atsisakymas sumokėti 100 proc. draudimo išmoką prieštarauja Taisyklių 8.2 punkto ir Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 98 straipsnio 8 dalies nuostatoms.
5. Atsakovė su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad draudimo išmoką sumažino būtent dėl to, kad ieškovė padarė konkretų draudimo sutarties sąlygų pažeidimą, t. y. pavėluotai, praėjus beveik metams nuo įvykio dienos, pranešė apie draudžiamąjį įvykį. Ieškovė apie įvykį sužinojo iš karto, kai tik jis įvyko, todėl pavėluotas pranešimas apie draudžiamąjį įvykį yra vertintinas kaip tyčinis nepranešimas apie draudžiamąjį įvykį laiku. Ieškovės padarytas pažeidimas apsunkino atsakovės galimybes nustatyti draudžiamojo įvykio aplinkybes ir žalos dydį, nes atlikti visapusiško ir išsamaus draudžiamojo įvykio aplinkybių tyrimo, praėjus tiek laiko po draudžiamojo įvykio, jau nebebuvo objektyvių galimybių. Atsakovė nebeturėjo galimybių pati savarankiškai rinkti įvykio aplinkybėms tirti ir žalai nustatyti reikšmingų dokumentų, samdyti tam tikrų sričių specialistų, turėjo pasitikėti tik ieškovės teikiamais dokumentais ir informacija, taigi, sprendimas mažinti draudimo išmoką 20 proc. vertintinas kaip atsakovės pretenzija dėl prarastos galimybės tinkamai nustatyti įvykio aplinkybes. UAB „Augintus“ pranešime nurodoma apie draudžiamąjį įvykį dėl UAB „Augintus“ vilkiko, t. y. pranešime nurodoma, kad būtent šis vilkikas yra apdraustas atsakovės ir dėl šio vilkiko teikiamas pranešimas apie draudžiamąjį įvykį. Pranešime nurodomos ir kitos eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės, tačiau jame nėra nurodyta, kad pranešimas apie draudžiamąjį įvykį teikiamas ir dėl kitų eismo įvykyje dalyvavusių transporto priemonių, todėl atsakovė neturėjo jokio pagrindo šį pranešimą vertinti ir kaip pranešimą apie draudžiamąjį įvykį dėl ieškovės Puspriekabės.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu ieškinį tenkino: priteisė ieškovei iš atsakovo 10 661,09 Eur draudimo išmoką, 637 Eur palūkanas, 6 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos (11 298,09 Eur) nuo 2024 m. vasario 22 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei 1885,70 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
7. Teismas nustatė, kad:
7.1. 2022 m. sausio 21 d. ieškovė su atsakove sudarė Sausumos transporto priemonių parko draudimo sutartį, jos sąlygos įtvirtintos draudimo liudijime (polise) Nr. LT22-TPDP-00002334-5 bei Taisyklėse. Šia sutartimi laikotarpiu nuo 2022 m. sausio 25 d. 00.00 val. iki 2023 m. sausio 24 d. 23.59 val. buvo apdraustos ieškovei priklausančios transporto priemonės, nurodytos draudimo liudijimo priede.
7.2. 2022 m. vasario 21 d. Jungtinėje Karalystėje įvyko eismo įvykis, jo metu Jungtinėje Karalystėje registruotas vilkikas rėžėsi į ieškovei priklausančią ir atsakovės apdraustą Puspriekabę bei į UAB „Augintus“ priklausantį vilkiką ir juos apgadino.
7.3. 2022 m. vasario 22 d. UAB „Augintus“ informavo atsakovę apie minėtą 2022 m. vasario 21 d. Jungtinėje Karalystėje įvykusį eismo įvykį, be kita ko, pridėjo vaizdo medžiagą, susijusią su įvykiu.
7.4. 2023 m. sausio 30 d. atsakovė gavo ieškovės pranešimą apie 2022 m. vasario 21 d. įvykį ir jo metu apgadintą Puspriekabę bei prašymą išmokėti draudimo išmoką.
7.5. 2023 m. vasario 13 d. atsakovė priėmė sprendimą, kad pagal žalos nuotraukas, dokumentus, nepriklausomo vertintojo ataskaitą ir kitus papildomas išlaidas patvirtinančius dokumentus buvo nustatytas 53 305,45 Eur be PVM žalos dydis, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad atsakovei apie įvykį pranešta nuo jo praėjus beveik metams, nors Taisyklėse įtvirtinta pareiga draudėjui, atsitikus apdraustai rizikai, nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 3 darbo dienas, informuoti draudimo bendrovę, priimtas sprendimas mažinti draudimo išmoką 20 proc. ir išmokėti ieškovei 42 644,36 Eur be PVM draudimo išmoką.
7.6. 2023 m. kovo 6 d. ieškovė pateikė atsakovei pretenziją dėl draudimo išmokos sumažinimo.
7.7. 2023 m. kovo 20 d. atsakovė ieškovei pateikė atsakymą į pretenziją, kuriame nurodė, kad priimtas sprendimas mažinti išmokamą draudimo išmoką nebus keičiamas, nes ieškovė, laiku nepranešusi apie įvykį, pažeidė Taisykles, o teisės aktai leidžia susitarti dėl draudimo išmokos, kuri būtų mažesnė nei realiai patirti nuostoliai, svarbu, kad šios sąlygos būtų aiškiai nurodytos draudimo sutartyje.
7.8. 2024 m. vasario 9 d. ieškovė pateikė dar vieną pretenziją atsakovei, prašydama išmokėti likusią draudimo išmokos sumą – 10 661,09 Eur, tačiau atsakovė 2024 m. kovo 1 d. atsakyme nurodė, kad neturi pagrindo keisti savo sprendimo.
8. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilęs dėl draudimo išmokos mažinimo. Pagal Taisyklių 8.1.1 punktą apie įvykusį galimai draudžiamąjį įvykį ieškovė turėjo pranešti atsakovei ne vėliau kaip per 3 darbo dienas. Šiuo atveju pati ieškovė apie 2022 m. vasario 21 d. draudžiamąjį įvykį atsakovei pranešė tik 2023 m. sausio 30 d., akivaizdžiai praleidusi Taisyklėse nustatytą terminą, todėl pažeidė draudimo sutarties sąlygas. Tačiau sprendžiant, ar toks pažeidimas sudaro pagrindą mažinti draudimo išmoką, svarbu įvertinti, kokias pasekmes toks pavėluotas pranešimas sukėlė atsakovei.
9. Teismas vertino, kad atsakovės argumentai, jog ieškovė pažeidimą padarė tyčia, siekdama mažesnės draudimo įmokos sudarant kitų metų draudimo sutartį, yra nepagrįsti, nes draudimo sutartis su atsakove nebuvo pratęsta. Be to, atsakovė nepateikė duomenų, kad su ja apskritai buvo deramasi dėl draudimo sutarties pratęsimo, kad ji teikė ieškovei kokius nors pasiūlymus šiuo klausimu. Ieškovė pateikė duomenis, patvirtinančius, kad ji siekė žalos atlyginimą gauti iš eismo įvykio kaltininko draudikės. Teisės aktai nedraudžia dėl žalos atlyginimo kreiptis tiesiogiai į kaltininką ar jo draudiką, taigi, toks ieškovės elgesys negali būti laikomas tyčiniu ir nesąžiningu atsakovės atžvilgiu.
10. Teismas nusprendė, kad Taisyklės buvo pažeistos po draudžiamojo įvykio, toks pažeidimas neturėjo jokios įtakos draudžiamojo įvykio atsiradimui, pavėluotas pranešimas apie įvykį taip pat negalėjo turėti jokios įtakos nustatant draudžiamojo įvykio aplinkybes. Ieškovės Puspriekabė buvo apgadinta per tą patį eismo įvykį, apie kurį atsakovei 2022 m. vasario 22 d. pranešė UAB „Augintus“. Ieškovė žinojo, kad UAB „Augintus“ pranešė atsakovei apie šį įvykį Taisyklėse nustatytu terminu, nes prie papildomų pranešimo gavėjų elektroniniame laiške buvo nurodyta ir ieškovė. Atsakovė, ištyrusi įvykio aplinkybes, išmokėjo draudimo išmoką UAB „Augintus“, taigi, teigti, kad dėl pavėluoto pranešimo apie Puspriekabės apgadinimą negalima nustatyti įvykio aplinkybių, nėra pagrindo. Be to, ir atsakovės atstovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad įvykio aplinkybės šiuo atveju buvo aiškios.
11. Teismo vertinimu, atsakovė taip pat neįrodė, kad dėl pavėluoto pranešimo apie įvykį padidėjo dėl draudžiamojo įvykio patirta žala. Atsakovė neįvardijo, kokių konkrečių dokumentų jai trūko žalos dydžiui nustatyti, kokių specialistų ji negalėjo nusamdyti. Kaip matyti iš žalos bylos medžiagos, taip pat iš atsakovės ir UAB „Žalų sprendimai“ susirašinėjimo, atsakovė analizavo ieškovės dokumentus, kuriais buvo grindžiamas žalos dydis, žalos dydį vertino ir atsakovės ekspertai (2023 m. vasario 7 d. atsakovės el. laiškas), be to, 2023 m. vasario 13 d. atsakovės sprendime nurodyta, kad žalos dydis nustatytas ir pagal nepriklausomo vertintojo ataskaitą, todėl darytina išvada, kad pavėluotas ieškovės pranešimas apie draudžiamąjį įvykį nesutrukdė atsakovei tinkamai nustatyti žalos dydį. Todėl teismas nusprendė, kad draudimo išmokos mažinimas dėl pavėluoto ieškovės pranešimo apie eismo įvykį šiuo konkrečiu atveju yra neproporcinga priemonė ieškovės padaryto draudimo sutarties (Taisyklių) pažeidimo atžvilgiu.
12. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gruodžio 10 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 27 d. sprendimas panaikintas ir byla perduota nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
13. Kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismas į bylą kaip trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, 2024 m. gegužės 17 d. nutartimi neįtraukė dėl įvykusio eismo įvykio atsakingo asmens (Jungtinėje Karalystėje registruoto vilkiko valdytojo) transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo draudikės (draudimo bendrovės „Aviva Insurance Limited“).
14. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad dėl 2022 m. vasario 22 d. eismo įvykio atsakingas Jungtinėje Karalystėje registruoto vilkiko valdytojas, todėl atsakovė, išmokėjusi priteistą neišmokėtą draudimo išmokos dalį, šios dalies gali pareikalauti iš minėto vilkiko valdytojo ar jo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo draudikės (draudimo bendrovės „Aviva Insurance Limited“). Todėl draudikė ir (ar) eismo įvykį sukėlusio vilkiko savininkas turėjo būti įtraukti į bylą kaip tretieji asmenys ir jiems turėjo būti suteikta teisė pasisakyti tiek kaltės, tiek padarytos žalos dydžio klausimais, nagrinėjamos bylos išsprendimas gali turėti įtakos už eismo įvykio atsakingo asmens transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo draudikės ar paties automobilio savininko (valdytojo) teisėms ir (ar) pareigoms.
15. Nustačiusi esminį proceso teisės normų pažeidimą, kolegija konstatavo, kad ginčijamas sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikintinas, o byla perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
16. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gruodžio 10 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
16.1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte ir atitinkamai CPK 47 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisės normas, nukrypo nuo šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-96-943/2023), kurioje išaiškinta, koks turi būti trečiojo asmens santykis su nagrinėjama byla tam, kad būtų pagrindas konstatuoti, jog teismo sprendimas turės įtakos šio asmens teisėms ir pareigoms, ir kad trečiojo asmens dalyvavimas byloje yra siejamas su konkrečiu tikslu – padėti šaliai, kurios pusėje jis dalyvauja, laimėti bylą ir taip išvengti savo materialiosios teisinės padėties pablogėjimo ateityje. Todėl apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingą ir neteisėtą išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas naikintinas nusprendus dėl byloje nedalyvavusių asmenų (eismo įvykio kaltininko ir (ar) jo civilinės atsakomybės draudikės) materialiųjų teisių ir pareigų.
16.2. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino nei to, kad 2022 m. vasario 21 d. eismo įvykio kaltininko ir (ar) jo civilinės atsakomybės draudikės dalyvavimas byloje neužtikrins kasacinio teismo praktikoje nurodyto trečiojo asmens dalyvavimo byloje tikslo, nes byloje nagrinėjamos aplinkybės yra susijusios išimtinai tik su ieškovę ir atsakovę siejančios draudimo sutarties vykdymu, o ne pačiu eismo įvykiu ir jo metu padaryta žala, nei to, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neturi tiesioginės įtakos šių asmenų teisėms ir pareigoms (atsakovės galimas regresinis reikalavimas šiems asmenims visais atvejais būtų nagrinėjamas atskiro ginčo procese, kuriame būtų vertinamos pirmiau nurodytos ir šioje byloje nenagrinėjamos aplinkybės).
16.3. Reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (CK 6.1015 straipsnio 2 dalis). Subrogacijos teise pasinaudojęs draudikas, pakeitęs draudėją, sutartyje tampa iki draudžiamojo įvykio jo nesaisčiusios sutarties šalimi ir, kaip įtvirtinta CK 6.1015 straipsnio 2 dalyje, jam perėjusią reikalavimo teisę įgyvendina laikydamasis taisyklių, kurios nustatė draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Skolininkas gali atsikirsti naujojo kreditoriaus reikalavimams CK 6.107 straipsnio nustatyta tvarka. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas eismo įvykio kaltininko civilinės atsakomybės draudikei savaime nesukūrė prievolės atlyginti atsakovei minėtu sprendimu priteistą sumą, nes šios prievolės egzistavimas priklauso nuo eismo įvykio aplinkybių, tačiau jos šioje byloje nebuvo nagrinėjamos.
17. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gruodžio 10 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
17.1. Pirmosios instancijos teismas sprendimu iš esmės nustatė dėl 2022 m. vasario 22 d. eismo įvykio atsiradusios žalos dydį (53 305,45 Eur), todėl, atsakovei įgyvendinant subrogacijos teisę, už eismo įvykį atsakingas transporto priemonės valdytojas ir (ar) jo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo draudikė negalėtų teikti atsakovei atsikirtimų dėl padarytos žalos dydžio. Taigi, nagrinėjamu atveju eismo įvykyje dalyvavusios kitos transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo draudikė ir (ar) transporto priemonės valdytojas neteko teisės pasisakyti patirtos žalos dydžio klausimais.
17.2. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai ir pagrįstai įvertino nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės valdytojo ir jo privalomojo civilinės atsakomybės draudimo draudikės santykį su ginčo objektu bei nagrinėjamos civilinės bylos teisinį ryšį su eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės valdytojo ir jo privalomojo civilinės atsakomybės draudimo draudikės materialiosiomis teisėmis ir pareigomis.
17.3. Atsakovė viso bylos nagrinėjimo metu savo procesiniuose dokumentuose teigė, kad į bylą kaip trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, turėtų būti įtraukta transporto priemonės (Jungtinėje Karalystėje registruoto vilkiko) valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo draudikė, tačiau pirmosios instancijos teismas tai padaryti atsisakė 2024 m. gegužės 17 d. nutartimi, nors ir sprendė dėl į bylą neįtrauktų asmenų materialiųjų teisių ir pareigų – iš esmės konstatavo, kad atsakovė, išmokėjusi priteistą draudimo išmokos dalį, įgyja subrogacijos teisę pateikti reikalavimą atsakingo už eismo įvykį transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo draudikei ir (ar) eismo įvykį sukėlusios transporto priemonės valdytojui bent dėl 10 661,09 Eur sumos.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto aiškinimo ir taikymo, kai pirmosios instancijos teismas neįtraukė už žalą atsakingo asmens ir (ar) jo privalomojo civilinės atsakomybės draudimo draudiko kaip trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, į civilinę bylą, kurioje sprendžiamas nukentėjusio asmens ir jo turto draudiko ginčas dėl draudimo išmokos dydžio sumažinimo pagrįstumo
18. Nagrinėjamoje byloje turi būti atsakyta į klausimą, ar už žalą atsakingo asmens ir (ar) jo privalomojo civilinės atsakomybės draudiko neįtraukimas kaip trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, į civilinę bylą, kurioje sprendžiamas nukentėjusio asmens ir jo turto draudiko ginčas dėl draudimo išmokos dydžio sumažinimo pagrįstumo, sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą.
19. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad draudikė ir (ar) eismo įvykį sukėlusio vilkiko savininkas turėjo būti įtraukti į bylą kaip tretieji asmenys ir jiems turėjo būti suteiktos teisės pasisakyti tiek kaltės, tiek padarytos žalos dydžio klausimais, remdamasis vien tuo, kad atsakovė, išmokėjusi priteistą neišmokėtą draudimo išmokos dalį, šios dalies gali pareikalauti iš už eismo įvykį atsakingo asmens ar jo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo draudikės. Ieškovė su šia apeliacinės instancijos teismo pozicija nesutinka ir teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė tiek CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą, tiek 47 straipsnio 1 dalį ir šias nuostatas aiškinančią kasacinio teismo praktiką.
20. Įstatymas draudžia teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų (CPK 266 straipsnis). Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą, atvejai, kai teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų, pripažįstami absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu.
21. Kasacinis teismas, aiškindamas CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą, yra nurodęs, kad absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas pagal šią teisės normą yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytais padariniais – sprendimu (nutartimi) turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Nusprendimas suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai. Sprendimu CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme turi būti paveiktos nedalyvaujančio byloje asmens materialiosios teisės ir pareigos, be to, įtaka šioms teisėms ir pareigoms turi būti tiesioginė – sprendimu turi būti modifikuota asmens teisinė padėtis, t. y. nustatytos, pripažintos, pakeistos, panaikintos (ir pan.) materialiosios teisės ar pareigos. Tik kartu egzistuojant šioms dviem sąlygoms, gali būti konstatuotas aptariamas sprendimo negaliojimo pagrindas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-313/2021 16 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Tai, jog teismo sprendime asmuo nurodomas kaip tam tikro santykio subjektas, nekeičiant jo padėties, nesukuriant šiuo konstatavimu jam teisių ir pareigų, negali būti pripažįstama absoliučiu pagrindu naikinti teismo sprendimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2008; 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2010; 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2012).
22. CPK 47 straipsnyje nustatyta, kad: tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų dėl ginčo dalyko, gali įstoti į bylą ieškovo arba atsakovo pusėje iki baigiamųjų kalbų pradžios, jeigu bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms arba pareigoms; jie gali būti įtraukiami dalyvauti byloje taip pat motyvuotu šalių prašymu arba teismo iniciatyva (1 dalis); pareiškime dėl įstojimo į procesą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, turi būti nurodytas įstojimo į procesą pagrindas ir kurios iš šalių pusėje siekiama įstoti (3 dalis); trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, negali veikti procese prieš šalies, kurios pusėje jis dalyvauja, interesus (4 dalis).
23. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad asmuo įtraukiamas į teismo procesą kaip trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, tuo atveju, kai, atsižvelgiant į to asmens ir vienos iš šalių materialiojo teisinio santykio pobūdį, procesas gali paveikti, nors ir netiesiogiai, to asmens materialiąsias subjektines teises ir pareigas. Pagrindinis trečiojo asmens dalyvavimo procese tikslas – padėti šaliai, kurios pusėje jis dalyvauja, laimėti bylą ir taip išvengti savo materialiosios teisinės padėties pablogėjimo ateityje. Taigi trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, dalyvavimą procese gali pagrįsti tik atitinkamas jo ir vienos iš proceso šalių materialusis teisinis santykis ir procesinis teisinis suinteresuotumas bylos baigtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-111-701/2018, 24 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
24. Iš aptarto teisinio reguliavimo ir kasacinio teismo praktikos matyti, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą gali būti konstatuotas tik esant dviem kumuliatyvioms sąlygoms: 1) į bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme nebuvo įtrauktas teisinį suinteresuotumą turintis asmuo (asmenys); 2) pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtraukto (-ų) asmens (-ų) materialiųjų teisių ir pareigų. Nusprendimas dėl neįtraukto asmens materialiųjų teisių ir pareigų gali būti konstatuotas taip pat tik esant dviem kumuliatyvioms sąlygoms: pirma, sprendimu turi būti paveiktos nedalyvaujančio byloje asmens materialiosios teisės ir pareigos, antra, įtaka šioms teisėms ir pareigoms turi būti tiesioginė – sprendimu turi būti modifikuota asmens teisinė padėtis, t. y. nustatytos, pripažintos, pakeistos, panaikintos (ir pan.) materialiosios teisės ar pareigos. Aptartos CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymo sąlygos reiškia, kad, net ir tenkinus pirmąją sąlygą, nebūtinai bus tenkinama antroji, t. y. nors ir konstatavus, kad trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, turi tam tikrą teisinį suinteresuotumą, tai nebūtinai bus pagrindas konstatuoti, kad teismas nusprendė dėl jo materialiųjų teisių ir pareigų. Kitaip tariant, CPK 47 straipsnio nuostatų pažeidimas pats savaime nelemia ir CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto pažeidimo, nes trečiasis asmuo savo teises gali ginti kitoje byloje (kitame procese). Taip dažniausiai atsitiks tais atvejais, kai į bylą yra neįtraukiamas tik procesinį interesą turintis asmuo. Tokiais atvejais teismas ir negali nuspręsti dėl tokio asmens materialiųjų teisių ir pareigų, nes ginčo santykis tiesiogiai nesiejamas su tuo asmeniu, jo teisinis interesas yra tik netiesioginis, kilęs iš kito materialiojo santykio su viena iš šalių.
25. Taigi nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, ar už žalą atsakingas asmuo ir (ar) jo privalomojo civilinės atsakomybės draudimo draudikas turi teisinį suinteresuotumą civilinės bylos, kurioje sprendžiamas nukentėjusiojo asmens ir jo turto draudiko ginčas dėl draudimo išmokos dydžio sumažinimo, baigtimi ir ar pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl šių asmenų materialiųjų teisių ir pareigų.
26. Kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad egzistuoja absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, iš esmės remdamasis vien tuo, kad atsakovė, kaip turto draudikė išmokėjusi nukentėjusiajai (ieškovei) draudimo išmoką, turi subrogacijos teisę į asmenį, atsakingą už eismo įvykį, ir į jo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo draudikę. Teisėjų kolegija su šia apeliacinės instancijos teismo pozicija nesutinka.
27. CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Pagal šio straipsnio 2 dalį, reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius.
28. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad subrogacijos (lot. subrogare – pakeisti, išrinkti vietoje kito) esmė – deliktinės arba sutartinės prievolės asmenų pasikeitimas, t. y. kai nukentėjusio kreditoriaus vietą užima draudikas, išmokėjęs draudimo atlyginimą. Taigi subrogaciją galima apibūdinti kaip įstatymo pagrindu pereinančią draudikui draudėjo (naudos gavėjo) reikalavimo teisę asmeniui, atsakingam už atsiradusią žalą (nuostolius), kuri draudėjui buvo atlyginta draudimo sutarties pagrindu. Šią reikalavimo teisę, perimtą iš draudėjo, draudikas įgyvendina išmokėtos draudimo išmokos apimtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-684/2024, 18 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
29. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, pagal CK 6.1015 straipsnio 2 dalį, reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis ne draudimo sutarties ir ne draudimo teisės normų, bet taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius, atsiradusius dėl žalos padarymo. Aplinkybė, kad subrogacinį reikalavimą pareiškia draudikas, išmokėjęs turto draudimo išmoką nukentėjusiam draudėjui, nekeičia santykių, iš kurių toks reikalavimas kildinamas, prigimties. Draudikui perėmus draudėjo, t. y. nukentėjusio asmens, teises į žalos atlyginimą, nepasikeičia santykių, iš kurių šios teisės kildinamos, prigimtis, todėl nesikeičia ir žalą padariusio asmens gynybos nuo reiškiamų reikalavimų atlyginti žalą pagrindai, t. y. nuo tokių reikalavimų galima gintis tik deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-474-219/2017, 24 punktas).
30. Tokį aiškinimą kasacinis teismas plėtojo ir vėlesnėje kasacinio teismo praktikoje. Kasacinis teismas nurodė, kad, sprendžiant dėl draudiko reikalavimo teisės į žalą padariusį asmenį subrogacijos atveju, taikomos tos deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančios materialiosios teisės normos, kurios būtų taikomos, jeigu dėl žalos atlyginimo tiesiogiai į atsakovą būtų kreipęsis nukentėjęs asmuo. Tai reiškia, kad draudikas, subrogacijos būdu įgijęs reikalavimo teisę, yra saistomas tų teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų, kurios būtų taikomos draudėjo reikalavimui atlyginti žalą, atsiradusią iš sutarties ar delikto. Taigi, į prievolę įstojus draudikui, nesikeičia nei prievolės pobūdis, nei taikytina jai teisė. Priešingas aiškinimas sudarytų pagrindą taikyti asmeniui atsakomybę net tuo atveju, kai pagal deliktinį ar sutartinį teisinį santykį reglamentuojančias teisės normas jis neturėtų atsakyti žalą patyrusiam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-132-611/2020, 38 punktas).
31. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, jog tiek Draudimo įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas, tiek teisės doktrina suponuoja, kad turto draudimas ir civilinės atsakomybės draudimas priskiriamas nuostolių draudimo sričiai ir jo, kaip ir civilinės atsakomybės draudimo, tikslas yra realiai visiškai kompensuoti asmens patirtus nuostolius. Nors abiejų draudimo rūšių tikslas sutampa, vis dėlto draudimo išmokos dydis gali ir nesutapti. Tai gali nulemti įvairios aplinkybės: turto draudimo sutarties bei civilinės atsakomybės draudimo sutarties sąlygos, aplinkybė, kad turto draudimo sutarties šalys, remdamosi nuostolių kompensavimo principu, gali sutarti dėl turto vertės draudimo sutartyje ir (ar) atitinkamai jos apskaičiavimo principų, draudikų pareigos įsitikinti aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą išmokėti draudimo išmoką, vykdymo tinkamumas ir kitos. Be to, turto draudimo išmokos dydį gali nulemti ir turto draudimo sutarties šalių siekis abipusių nuolaidų būdu susitarti dėl draudimo išmokos dydžio siekiant išvengti perteklinių sąnaudų žalos dydžiui nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-81-1075/2018, 21 punktas). Kasacinis teismas pabrėžė, kad nors turto ir civilinės atsakomybės draudimas priklauso nuostolių draudimo rūšiai ir iš esmės remiasi tikslu kompensuoti realius nuostolius nukentėjusiam asmeniui, vis dėlto tam tikrais atvejais turto draudimo draudiko išmokėtas draudimo išmokos dydis per se (pats savaime) netampa žalos atlyginimo suma pareiškus reikalavimą už žalą atsakingam asmeniui arba jo civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui. Turto draudimo išmokos išmokėjimą pagrindžiantys dokumentai yra vieni iš įrodymų, pagrindžiančių žalos dydį sprendžiant draudimo išmokos išmokėjimą pagal civilinės atsakomybės draudimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-81-1075/2018, 24 punktas).
32. Kasacinio teismo praktikoje taip pat jau yra konstatuota, kad vien draudimo išmokos faktas nėra pagrindas tenkinti subrogacinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-690-415/2015). Turi būti nustatyta, kad įvyko draudžiamasis įvykis ir kad draudimo išmokos dydis atitinka padarytus nuostolius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2010), taip pat ar nebuvo kitų teisėtų pagrindų išmoką mažinti ar jos nemokėti.
33. Ieškovę ir atsakovę sieja turto draudimo sutartiniai teisiniai santykiai, nagrinėjamoje byloje ginčas tarp šalių kilo iš šių teisinių santykių dėl draudimo išmokos sumažinimo. Tarp šalių nėra ginčo dėl paties draudimo išmokos dydžio, tik dėl jos sumažinimo 20 procentų. Turto draudikas, išmokėjęs turto draudimo išmoką, įgyja subrogacijos teisę reikalauti išmokėtos sumos išmokos iš atsakingo už padarytą žalą asmens ir (ar) jo privalomojo civilinės atsakomybės draudimo draudiko. Atsakovės ieškovei mokėtinos draudimo išmokos dydį, įskaitant ir jos sumažinimo atvejus, lemia turto draudimo sutarties sąlygos. Tuo tarpu, atsižvelgiant į nustatytą teisinį reguliavimą ir jį aiškinančią kasacinio teismo praktiką, reikalavimui, nukreiptam į žalą padariusį asmenį ir (ar) jo privalomojo civilinės atsakomybės draudimo draudiką, taikomos tos deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančios materialiosios teisės normos bei atitinkamai ir privalomojo civilinės atsakomybės draudimą reglamentuojančios nuostatos, kurios būtų taikomos, jeigu dėl žalos atlyginimo tiesiogiai į už žalą atsakingą asmenį ir (ar) jo privalomojo civilinės atsakomybės draudimo draudiką būtų kreipęsis pats nukentėjęs asmuo. Kai atsakovė išmokės draudimo išmoką ieškovei, deliktinė (žalos atlyginimo) prievolė nepasibaigs, atsakovė tik perims ieškovės teisės ir pareigas, kylančias iš deliktinės civilinės atsakomybės prievolės. Atsakovės subrogacijos teisės pagrindu įgytos reikalavimo teisės į atsakingą už eismo įvykį asmenį ar jo privalomojo civilinės atsakomybės draudimo draudikę apimtį lems žalos, padarytos nukentėjusiam asmeniui, dydis, o ne aplinkybė, ar ir kokio dydžio draudimo išmoka nukentėjusiam asmeniui jau yra jo turto draudikės išmokėta. Todėl už eismo įvykį atsakingas asmuo ar jo privalomojo civilinės atsakomybės draudimo draudikė turės teisę gintis nuo ieškovę pakeitusios atsakovės reikalavimo atlyginti padarytą žalą, remdamasis deliktinę atsakomybę reglamentuojančiomis teisės normomis, o privalomojo civilinės atsakomybės draudimo draudikė – atitinkamai ir privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą reglamentuojančiomis teisės nuostatomis. Ir būtent tuomet kitoje, atskirai iškeltoje, žalos atlyginimo ir (ar) draudimo išmokos išmokėjimo pagal privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą byloje minėtoji draudikė galės išsakyti savo poziciją dėl žalos dydžio, kaltės ir pan. Įgyta subrogacijos teisė bei turto draudimo išmokos išmokėjimas nepadarys jokios įtakos už žalą atsakingo asmens ir (ar) jo privalomojo civilinės atsakomybės draudimo draudikės materialiosioms teisėms, kylančioms iš žalos atlyginimo (privalomojo civilinės atsakomybės draudimo) prievolės.
34. Kaip jau minėta, vienas iš požymių, lemiančių asmens kaip trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, įtraukimą į bylą, yra pagrindinio tikslo įgyvendinimas – padėti šaliai, kurios pusėje jis dalyvauja, laimėti bylą ir taip išvengti savo materialiosios teisinės padėties pablogėjimo ateityje. Nagrinėjamu atveju, nepriklausomai nuo to, bus ar nebus pripažinta, kad turto draudikė (atsakovė) nepagrįstai sumažino draudimo išmoką, mokėtiną pagal turto draudimo sutartį, tai nepadarys jokios įtakos už žalą atsakingo asmens ir (ar) jo privalomojo civilinės atsakomybės draudimo draudikės materialiosioms teisėms, kylančioms iš žalos atlyginimo (privalomojo civilinės atsakomybės draudimo) prievolės. Todėl nei už žalą atsakingo asmens, nei jo privalomojo civilinės atsakomybės draudimo draudikės dalyvavimas nagrinėjamoje civilinėje byloje, kurioje sprendžiamas nukentėjusio asmens ir jo turto draudikės ginčas dėl draudimo išmokos dydžio sumažinimo, nei pablogins šių asmenų materialiąją teisinę padėtį, nei ją pagerins.
35. Negana to, nagrinėjamoje byloje ginčo šalys apskritai nekvestionavo ir tarp šalių nebuvo ginčo dėl paties draudimo išmokos dydžio. Todėl atsakovės atsiliepimu į kasacinį skundą nurodytas argumentas, jog pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų asmenų ta prasme, kad nustatė per eismo įvykį padarytos žalos dydį, yra nepagrįstas. Atsižvelgdamas į tai, kad tarp ginčo šalių ginčas kilo ne dėl pačios draudimo išmokos dydžio, o tik dėl turto draudimo sutarties nuostatų, reglamentuojančių galimybę sumažinti draudimo išmokos dydį dėl draudėjo pareigų nevykdymo, aiškinimo ir taikymo, pirmosios instancijos teismas pasisakė tik dėl aplinkybių, susijusių su šiuo mažinimu. Be to, net jei pirmosios instancijos teismas ir nustatytų tokią aplinkybę, tai taip pat nereikštų, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl žalą padariusio asmens ir (ar) jo privalomosios civilinės atsakomybės draudikės teisių ar pareigų. Tokiu atveju tai reikštų įrodomojo, bet ne materialiojo teisinio fakto konstatavimą. Toks faktas galėtų būti pripažintas prejudiciniu faktu tik tuo atveju, jeigu žalą padaręs asmuo ir privalomojo civilinės atsakomybės draudikė būtų įtraukti į procesą. Jų į procesą neįtraukus, šis ar kiti teismų byloje nustatyti faktai neturės jiems prejudicinės galios (CPK 182 straipsnio 2 punktas), o atsikirtimus dėl žalos dydžio šie asmenys turės teisę kitame procese grįsti visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis.
36. Vienintelis civilinės bylos, kurioje sprendžiamas ginčas dėl turto draudimo išmokos dydžio sumažinimo, poveikis už žalą atsakingo asmens ir (ar) jo privalomojo civilinės atsakomybės draudimo draudikei galimoje žalos atlyginimo byloje yra ieškovo pasikeitimas, t. y. tai, kad vietoj nukentėjusio asmens ieškove taps subrogacijos teisę įgijusi turto draudikė arba ši draudikė kartu su nukentėjusiu asmeniu, jei draudimo išmoka dėl nustatytos franšizės, draudimo išmokos sumažinimo ar kitų aplinkybių visiškai neatlygins per eismo įvykį turtui padarytos žalos. Vis dėlto šis poveikis neturi jokios reikšmės žalą padariusio asmens ir (ar) jo privalomojo civilinės atsakomybės draudimo draudikės materialiosioms teisėms ir pareigoms. Šis poveikis yra nulemtas turto draudimo instituto prigimties ir jo nei žalą padaręs asmuo, nei jo civilinės atsakomybės draudikė negali pakeisti, net ir darant prielaidą, kad galimai tam tikrais atvejais žalą padariusiam asmeniui ir (ar) jo privalomojo civilinės atsakomybės draudimo draudikei būtų lengviau apsiginti nuo pareikšto ieškinio, jei ieškinį pareikštų apskritai tik vienas, o ne keli ieškovai ar tik pats nukentėjęs asmuo, o ne jo turto draudikė.
37. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nusprendžia, kad nagrinėjamu atveju netenkinama nė viena iš CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymo sąlygų – žalą padaręs asmuo ir jo draudikė neturi jokio teisinio suinteresuotumo nagrinėjamos bylos baigtimi ir pirmosios instancijos teismas niekaip nenusprendė dėl jų materialiųjų teisių ir pareigų.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
38. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą, nukrypo nuo aktualios jį aiškinančios kasacinio teismo praktikos ir nepagrįstai pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino, remdamasis absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindu, todėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gruodžio 10 d. nutartis naikintina. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą, remdamasis vien absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindu, ir nepasisakė dėl atsakovės apeliacinio skundo argumentų dėl ginčo esmės, byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui iš esmės (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
39. Ieškovė už kasacinį skundą sumokėjo 254 Eur žyminio mokesčio, pateikė AB „Luminor bank AS“ 2025 m. sausio 10 d. lėšų pervedimo nurodymą, patvirtinantį 254 Eur mokėjimą.
40. Atsakovė, pateikusi atsiliepimą į kasacinį skundą, prašo priteisti patirtų 2420 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, pateikė 2025 m. vasario 28 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija TESET, Nr. 0361, už suteiktas teisines paslaugas, taip pat 2025 m. kovo 4 d. AB SEB banko mokėjimo nurodymą, patvirtinantį 2420 Eur mokėjimą.
41. Išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kasaciniame teisme nepatirta.
42. Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, ginčo šalių bylinėjimosi išlaidų ir išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gruodžio 10 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Danguolė Bublienė
Andžej Maciejevski
Agnė Tikniūtė