Baudžiamoji byla Nr. 1A-319-935/2018

Teisminio proceso Nr. 1-06-1-01021-2014-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.2.3; 1.2.17.12.1; 1.2.17.13; 1.2.18.10; 2.1.7

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 15 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Lemežio, Vladislavo Lenčiko ir Ugniaus Trumpulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

Sekretoriaujant Erikai Jasmontaitei,

dalyvaujant prokurorui Virginijui Lazauskui,

išteisintajam J. S. ir jo gynėjui advokatui Valdui Grendeliui,

išteisintajam A. T. ir jo gynėjams advokatams Egidijui Bičkauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro (toliau – ir prokuroras ar apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 28 d. nuosprendžio, kuriuo A. T. buvo išteisintas:

-       pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 4 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas);

-       pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 208 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas);

-       pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 209 straipsnį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas),

J. S. buvo išteisintas:

-       pagal BK 24 straipsnio 3 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas);

-       pagal BK 24 straipsnio 3 dalį ir 208 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas);

-       pagal BK 24 straipsnio 3 dalį ir 209 straipsnį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas);

-       pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Civilinių ieškovų SIA „L. O.“ ir BUAB „J.“ civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti, o prašymai priteisti iš A. T. ir J. S. patirtas proceso išlaidas atmesti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

I.                      Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1.       A. T. buvo kaltinamas tuo, kad jis nuo 2013 m. liepos 31 d. iki 2014 m. gruodžio 5 d., būdamas UAB ,,J.“, į. k. (duomenys neskelbtini), buveinė (duomenys neskelbtini), vieninteliu akcininku ir faktiškai valdydamas įmonę, pasinaudodamas tuo, kad turimų akcijų pagrindu galėjo priiminėti vienasmenius sprendimus, bei faktiškai valdydamas įmonę, pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnio 1 dalies (Juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai), 2 dalies (Juridinio asmens valdymo organo narys turi būti lojalus juridiniam asmeniui ir laikytis konfidencialumo), 3 dalies (Juridinio asmens valdymo organo narys privalo vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams) reikalavimus, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (2000-07-13 įstatymo Nr. VIII 1835 redakcija) (toliau – ABĮ) 19 straipsnio 8 dalies reikalavimus (Bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais), UAB „J.“ įstatų 6.1. punkto reikalavimus (toliau – Įstatai) (Bendrovės veiklos tikslas – pelno gavimas tenkinant fizinių ir juridinių asmenų poreikį bendrovės prekėms (paslaugoms), 6.2. punkto reikalavimus – efektyvus pelno panaudojimas bendrovės veiklai užtikrinti ir plėtoti, iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupėje su J. S., kuris nuo 2013 m. liepos 31 d. iki 2014 m. kovo 25 d. dirbo UAB ,,J.“ komercijos direktoriumi ir 2013 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. ISAK-4 turėjo įgaliojimą veikti įmonės direktoriaus vardu, o nuo 2014 m. kovo 25 d. dirbo įmonės direktoriaus pareigose, siekdamas išvengti UAB „J.“ didelės vertės turtinės prievolės – atsiskaityti už pateiktą kurą, žinodamas realią sunkią įmonės finansinę padėtį, kad bendrovė 2012 m. ir 2013 m. dirbo nuostolingai, nuo 2013 m. liepos 31 d. iki 2013 m. spalio 31 d., iš anksto žinodamas, kad neatsiskaitys už pateiktą kurą, nurodė J. S. sudaryti su Latvijos įmone SIA ,,L. O.“ sutartis: 2013 m. liepos 31 d. sutartį Nr. 01-31-07/13 JULD-LTO, 2013 m. rugpjūčio 9 d. sutartį Nr. 01-09-08/13 JULD-LTO ir 2013 m. rugpjūčio 22 d. sutartį Nr. 01-22-08/13 JULD-LTO dėl prekių – dyzelinio kuro DT-L-K5, rūšis C (DT-L-K5 grade C) pirkimo, pagal kurias pardavėjas SIA ,,L. O.“ pagal sutartyse numatytas sąlygas nuo 2013 m. rugpjūčio 7 d. iki 2013 m. rugsėjo 9 d. pateikė pirkėjui UAB ,,J.“ sutartyse numatytą bendrą 2835,947 metrinių tonų (mt) kiekį dyzelinio kuro, kuris buvo iškrautas UAB,,M.“ kuro talpyklose Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), esančiose (duomenys neskelbtini), ir kuris J. S. ir A. T. sprendimu buvo parduotas užsienio įmonėms R. L. (į. k. (duomenys neskelbtini)), P. S. z o.o. (į. k. (duomenys neskelbtini)), SIA L. (į. k. (duomenys neskelbtini) SIA S. O. (į. k. (duomenys neskelbtini)), S. (į. k. (duomenys neskelbtini)), Z. (į. k. (duomenys neskelbtini)), po ko pastarosioms su UAB ,,J.“ atsiskaičius, ir UAB „J.“, turėdama galimybę atsiskaityti su Latvijos bendrove SIA „L. O.“, tyčia su ja neatsiskaitė už nuo 2013 m. rugsėjo 3 d. iki 2013 m. rugsėjo 9 d. įmonės pateiktą 707,505 metrinių tonų (mt) kiekį dyzelinio kuro, kurio bendra vertė 739570,77 JAV dolerių (2015 m. lapkričio 19 d. valiutos kursu 693390,93 Eur), o siekdamas išvengti didelės vertės turtinės prievolės, vykdydamas bendrą susitarimą daryti nusikalstamą veiką, nurodė J. S. gautus pinigus panaudoti ne atsiskaitymui už pirktą kurą, nors susidariusį įsiskolinimą patvirtino 2013 m. spalio 31 d. tarpusavio skolų suderinimo aktu, bet kitiems tikslams: 2013 m. rugsėjo 24 d. sugrąžinti 350000,00 JAV dolerių (pagal 2013 m. liepos 11 d. paskolos sutartį Nr. KM/S-13/4 UAB ,,K.“ (būdamas UAB „K.“ akcininku)), nors pagal paskolos sutartį įsipareigojo sugrąžinti iki 2013 m. rugsėjo 30 d.; 2013 m. rugsėjo 24 d. sugrąžinti 200000,00 JAV doleriai pagal paskolos sutartį Nr. KM/S-13/2 UAB „K.“, nors pagal paskolos sutartį įsipareigojo paskolą sugrąžinti iki 2013 m. gruodžio 31 d.; 2013 m. rugsėjo 24 d. sugrąžinti 270000,00 JAV doleriai savo sutuoktinei J. T. pagal 2012 m. spalio 2 d. paskolos sutartį Nr. JUL/S-12/1, nors pagal paskolos sutartį įsipareigojo paskolą sugrąžinti iki 2014 m. gruodžio 31 d.; 2013 m. spalio 15 d. sugrąžinti 150000,00 Eur paskolą pačiam A. T. pagal 2011 m. spalio 19 d. paskolos sutartį Nr. 2011/10/1, nors pagal paskolos sutartį įsipareigojo paskolą sugrąžinti iki 2014 m. gruodžio 31 d.; tokiu būdu A. T., veikdamas kartu su J. S., nuo 2013 m. liepos 31 d. iki 2013 m. spalio 31 d. UAB ,,J.“ naudai išvengė didelės vertės – 739570,77 JAV dolerių (2015 m. lapkričio 19 d. valiutos kursu 693390,93 Eur) turtinės prievolės ir tokiais veiksmais padarė SIA ,,L. O.“ 739570,77 JAV dolerių (2015 m. lapkričio 19 d. valiutos kursu 693390,93 Eur) turtinę žalą. Tokiais savo veiksmais A. T. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje.

2.       Taip pat A. T. buvo kaltinamas tuo, kad jis nuo 2013 m. liepos 31 d. iki 2014 m. gruodžio 5 d., būdamas UAB ,,J.“, į. k. (duomenys neskelbtini), buveinė (duomenys neskelbtini), vieninteliu akcininku, ir faktiškai valdydamas įmonę, pasinaudodamas tuo, kad turimų akcijų pagrindu galėjo priiminėti vienasmenius sprendimus, bei faktiškai valdydamas įmonę, pažeisdamas CK 2.87 straipsnio 1 dalies (Juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai), 2 dalies (Juridinio asmens valdymo organo narys turi būti lojalus juridiniam asmeniui ir laikytis konfidencialumo), 3 dalies (Juridinio asmens valdymo organo narys privalo vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams) reikalavimus, ABĮ (2000-07-13 įstatymo Nr. VIII 1835 redakcija) 19 straipsnio 8 dalies reikalavimus (Bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais), UAB „J.“ įstatų 6.1. punkto reikalavimus (Bendrovės veiklos tikslas – pelno gavimas tenkinant fizinių ir juridinių asmenų poreikį bendrovės prekėms (paslaugoms), 6.2. punkto reikalavimus – efektyvus pelno panaudojimas bendrovės veiklai užtikrinti ir plėtoti, iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupėje su J. S., kuris nuo 2013 m. liepos 31 d. iki 2014 m. kovo 25 d. dirbo UAB ,,J.“ komercijos direktoriumi ir 2013 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. ISAK-4 turėjo įgaliojimą veikti įmonės direktoriaus vardu, o nuo 2014 m. kovo 25 d. dirbo įmonės direktoriaus pareigose, vykdydamas bendrą susitarimą daryti nusikalstamą veiką, įmonei esant sunkioje ekonominėje padėtyje, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas ir įmonė neturėjo galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, pažeidžiant CK 6.923 straipsnio, galiojusio iki 2013 m. spalio 1 d., nustatančio Lėšų nurašymo eiliškumą, 2 dalies 5 punktą, kur nurodyta, jog ,,penktąja eile nurašomos lėšos pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka“, 3 dalį, kur nurodyta, kad ,,lėšos pagal reikalavimus, priklausančius tai pačiai eilei, nurašomos mokėjimo dokumentų gavimo kalendorinio eiliškumo tvarka“, ir CK 6.9301 straipsnio, galiojusio nuo 2013 m. spalio 1 d., nustatančio atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą 5 punktą, kur nurodyta „penktąja eile atsiskaityti pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka“, davė J. S. nurodymus neatsiskaityti su kreditoriumi SIA „L. O.“, ko pasekoje, vykdydamas bendrą nusikalstamą sumanymą, nuo 2013 m. rugsėjo 24 d. iki 2013 m. spalio 15 d. J. S. nurodė vyriausiajai finansininkei I. Š. sugrąžinti susijusių su pačiu A. T. fizinių ir su juo susijusių juridinių asmenų kreditorinius reikalavimus, t. y. 2013 m. rugsėjo 24 d. sugrąžinti 350000,00 JAV doleriai pagal 2013 m. liepos 11 d. paskolos sutartį Nr. KM/S-13/4 UAB ,,K.“, kurios vienas akcininkų iki 2013 m. spalio 15 d. buvo UAB „J.“ akcininkas A. T., nors pagal paskolos sutartį įsipareigojimas sugrąžinti iki 2013 m. rugsėjo 30 d.; 2013 m. rugsėjo 24 d. sugrąžinti 200000,00 JAV doleriai pagal paskolos sutartį Nr. KM/S-13/2 UAB „K.“, nors pagal paskolos sutartį įsipareigojimas paskolą sugrąžinti iki 2013 m. gruodžio 31 d.; 2013 m. rugsėjo 24 d. sugrąžinti 270000,00 JAV doleriai UAB „J.“ akcininko A. T. sutuoktinei J. T. pagal 2012 m. spalio 2 d. paskolos sutartį Nr. JUL/S-12/1, nors pagal paskolos sutartį įsipareigojimas paskolą sugrąžinti iki 2014 m. gruodžio 31 d.; 2013 m. spalio 15 d. sugrąžinti 150000,00 Eur UAB ,,J.“ akcininkui A. T. pagal 2011 m. spalio 19 d. paskolos sutartį Nr.2011/10/1, nors pagal paskolos sutartį įsipareigojimas paskolą sugrąžinti iki 2014 m. gruodžio 31 d., kurie galėjo būti pateikti kreditoriaus SIA „L. O.“ skolai padengti, po ko, įvykdžius nurodymą ir pervedus pinigines lėšas pagal minėtas paskolos sutartis, įmonė, neturėdama galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, patenkino keleto kreditorių reikalavimus, dėl ko kreditoriams SIA „L. O.“ padarė 598273,22 Eur, VĮ ,,T. b.“, kuri Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartimi patvirtinta Vilniaus teritorinės muitinės procesinių teisių perėmėja, padarė 50278,96 Eur, UAB ,,S. C.“ padarė 319,73 Eur, UAB ,,S. v.p.“, kuri 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartimi patvirtinta UAB ,,L. A.“ procesinių teisių perėmėja, padarė 4648,08 Eur, UAB ,,K. g.“ 17760,23 Eur, UAB ,,K.“ 20002,80 Eur, UAB ,,S.“ 56497,46 Eur turtinę žalą. Tokiais savo veiksmais A. T. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 208 straipsnio 1 dalyje.

3.       Taip pat A. T. buvo kaltinamas tuo, kad jis nuo 2013 m. liepos 31 d. iki 2014 m. gruodžio 5 d., būdamas UAB ,,J.“, į. k. (duomenys neskelbtini), buveinė (duomenys neskelbtini), vieninteliu akcininku ir faktiškai valdydamas įmonę, pasinaudodamas tuo, kad turimų akcijų pagrindu galėjo priiminėti vienasmenius sprendimus, bei faktiškai valdydamas įmonę, pažeisdamas CK 2.87 straipsnio 1 dalies (Juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai), 2 dalies (Juridinio asmens valdymo organo narys turi būti lojalus juridiniam asmeniui ir laikytis konfidencialumo), 3 dalies (Juridinio asmens valdymo organo narys privalo vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams) reikalavimus, ABĮ (2000-07-13 įstatymo Nr. VIII 1835 redakcija) 19 straipsnio 8 dalies reikalavimus (Bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais), UAB „J.“ įstatų 6.1. punkto reikalavimus (Bendrovės veiklos tikslas – pelno gavimas tenkinant fizinių ir juridinių asmenų poreikį bendrovės prekėms (paslaugoms), 6.2. punkto reikalavimus – efektyvus pelno panaudojimas bendrovės veiklai užtikrinti ir plėtoti, iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupėje su J. S., kuris nuo 2013 m. liepos 31 d. iki 2014 m. kovo 25 d. dirbo UAB ,,J.“ komercijos direktoriumi ir 2013 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. ISAK-4 turėjo įgaliojimą veikti įmonės direktoriaus vardu, o nuo 2014 m. kovo 25 d. dirbo įmonės direktoriaus pareigose, pažeidžiant 2001 m. kovo 20 d. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo Nr. IX –216 2 straipsnio 8 dalį „Įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės“, žinodamas, kad UAB „J.“ turi 739570,77 JAV dolerių įsiskolinimą (2015 m. lapkričio 19 d. valiutos kursu 693390,93 Eur) Latvijos bendrovei SIA „L. O.“ ir yra nemoki, realiai valdydamas buvusį UAB „J.“ turtą, esant įmonei sunkioje ekonominėje padėtyje, nuo 2013 m. rugsėjo 24 d. iki 2013 m. spalio 31 d. nurodė J. S. neatsiskaityti su kreditoriumi SIA „L. O.“, o sugrąžinti susijusių su pačiu A. T. fizinių ir su juo susijusių juridinių asmenų kreditorinius reikalavimus – tai yra grąžinti 820000 JAV dolerių ir 150000 Eur paskolas, taip sąmoningai blogai valdydamas įmonę, atitraukęs bendrovės apyvartines lėšas, kurios galėjo būti panaudotos pajamoms gauti, apsunkino atsiskaitymą laiku su įmonės kreditoriais ir padarė lemiamą įtaką įmonės mokumui bei sutrukdė siekti pagrindinio bendrovės tikslo – pelno gavimo, dėl ko A. T., veikdamas kartu su J. S., tokiu būdu nulėmė UAB ,,J.“ bankrotą ir dėl to padarė didelės – 747780,48 Eur – turtinės žalos kreditoriams SIA „L. O.“ , VĮ ,,T. b.“, UAB ,,S. C.“, UAB ,,S. v.p.“, UAB ,,K. g.“, UAB ,,K.“, UAB ,,S. “. Tokiais savo veiksmais A. T. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 209 straipsnyje.

4.       J. S. buvo kaltinamas tuo, kad jis nuo 2013 m. liepos 31 d. iki 2014 m. kovo 25 d., dirbdamas UAB ,,J.“, į. k. (duomenys neskelbtini), buveinė (duomenys neskelbtini), komercijos direktoriumi, ir 2013 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. ISAK-4 turėdamas įgaliojimą veikti įmonės direktoriaus vardu, o nuo 2014 m. kovo 25 d. – įmonės direktoriumi, iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupėje su vieninteliu įmonės akcininku A. T., kuris davė nurodymus ir taip organizavo nusikalstamą veiką, iš anksto žinodamas, kad neatsiskaitys už pateiktą kurą, apgaule išvengė didelės vertės turtinės prievolės, t. y., siekdamas išvengti didelės vertės turtinės prievolės – atsiskaityti už pateiktą kurą, žinodamas realią sunkią įmonės finansinę padėtį, kad bendrovė 2012 m. ir 2013 m. dirbo nuostolingai, nuo 2013 m. liepos 31 d. iki 2013 m. spalio 31 d., iš anksto žinodamas, kad neatsiskaitys už pateiktą kurą, vienintelio įmonės akcininko A. T. nurodymu, su Latvijos įmone SIA ,,L. O.“ sudarė sutartis: 2013 m. liepos 31 d. sutartį Nr. 01-31-07/13 JULD-LTO, 2013 m. rugpjūčio 9 d. sutartį Nr. 01-09-08/13 JULD-LTO ir 2013 m. rugpjūčio 22 d. sutartį Nr. 01-22-08/13 JULD-LTO dėl prekių – dyzelinio kuro DT-L-K5, rūšis C (DT-L-K5 grade C) pirkimo, pagal kurias pardavėjas SIA ,,L. O.“ pagal sutartyse numatytas sąlygas nuo 2013 m. rugpjūčio 7 d. iki 2013 m. rugsėjo 9 d. pateikė pirkėjui UAB ,,J.“ sutartyse numatytą bendrą 2835,947 metrinių tonų (mt) kiekį dyzelinio kuro, kuris buvo iškrautas UAB ,,M.“ kuro talpyklose Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), esančiose (duomenys neskelbtini), ir kuris J. S. ir A. T. sprendimu buvo parduotas užsienio įmonėms R. L. (į. k. (duomenys neskelbtini)), P. S. z o.o. (į. k. (duomenys neskelbtini)), SIA L. (į. k. (duomenys neskelbtini) SIA S. O. (į. k. (duomenys neskelbtini)), S. (į. k. (duomenys neskelbtini)), Z. (į. k. (duomenys neskelbtini)), po ko pastarosioms su UAB ,,J.“ atsiskaičius, ir UAB „J.“, turėdama galimybę atsiskaityti su Latvijos bendrove SIA „L. O.“, tyčia su ja neatsiskaitė už nuo 2013 m. rugsėjo 3 d. iki 2013 m. rugsėjo 9 d. įmonės pateiktą 707,505 metrinių tonų (mt) kiekį dyzelinio kuro, kurio bendra vertė 739570,77 JAV dolerių (2015 m. lapkričio 19 d. valiutos kursu 693390,93 Eur), o siekdamas išvengti didelės vertės turtinės prievolės, J. S., A. T. nurodymu, vykdydamas bendrą nusikalstamą sumanymą, gautus pinigus panaudojo ne atsiskaitymui už pirktą kurą, nors susidariusį įsiskolinimą patvirtino 2013 m. spalio 31 d. tarpusavio skolų suderinimo aktu, bet kitiems tikslams: 2013 m. rugsėjo 24 d. sugrąžino 350000,00 JAV dolerių paskolą pagal 2013 m. liepos 11 d. paskolos sutartį Nr. KM/S-13/4 UAB ,,K.“ (kurios akcininkas buvo A. T.), nors pagal paskolos sutartį įsipareigojo sugrąžinti iki 2013 m. rugsėjo 30 d.; 2013 m. rugsėjo 24 d. sugrąžino 200000,00 JAV dolerių pagal paskolos sutartį Nr. KM/S-13/2 UAB „K.“, nors pagal paskolos sutartį įsipareigojo paskolą sugrąžinti iki 2013 m. gruodžio 31 d.; 2013 m. rugsėjo 24 d. sugrąžino 270000,00 JAV dolerių UAB „J.“ akcininko sutuoktinei J. T. pagal 2012 m. spalio 2 d. paskolos sutartį Nr. JUL/S-12/1, nors pagal paskolos sutartį įsipareigojo paskolą sugrąžinti iki 2014 m. gruodžio 31 d.; 2013 m. spalio 15 d. sugrąžino 150000,00 Eur UAB ,,J.“ akcininkui A. T. pagal 2011 m. spalio 19 d. paskolos sutartį Nr.2011/10/1, nors pagal paskolos sutartį įsipareigojo paskolą sugrąžinti iki 2014 m. gruodžio 31 d.; tokiu būdu J. S., veikdamas kartu su A. T., nuo 2013 m. liepos 31 d. iki 2013 m. spalio 31 d. išvengė 739570,77 JAV dolerių (2015 m. lapkričio 19 d. valiutos kursu 693390,93 Eur) dydžio turtinės prievolės ir tokiais veiksmais SIA ,,L. O.“ padarė 739570,77 JAV dolerių (2015 m. lapkričio 19 d. valiutos kursu 693 390,93 Eur) turtinę žalą. Tokiais savo veiksmais J. S. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 3 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje.

5.       Taip pat J. S. buvo kaltinamas tuo, kad jis nuo 2013 m. balandžio 25 d. iki 2014 m. kovo 25 d., dirbdamas UAB ,,J.“, į. k. (duomenys neskelbtini), buveinė (duomenys neskelbtini), komercijos direktoriumi, ir 2013 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. ISAK-4 turėdamas įgaliojimą veikti įmonės direktoriaus vardu, o nuo 2014 m. kovo 25 d. – įmonės direktoriumi, atsakantis už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą (2003 m. gruodžio 11 d. ABĮ 19 straipsnio 6 dalis, 37 straipsnio 1 dalis), iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupėje su vieninteliu įmonės akcininku A. T., kuris davė nurodymus ir taip organizavo nusikalstamą veiką, valdydamas jo žinioje buvusį UAB „J.“ turtą, atstovaudamas UAB „J.“ ir veikdamas jos vardu, įmonei esant sunkioje ekonominėje padėtyje, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, pažeidžiant CK 6.923 straipsnio, galiojusio iki 2013 m. spalio 1 d., nustatančio Lėšų nurašymo eiliškumą, 2 dalies 5 punktą, kur nurodyta, kad ,,penktąja eile nurašomos lėšos pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka“, 3 dalį, kur nurodyta, kad ,,lėšos pagal reikalavimus, priklausančius tai pačiai eilei, nurašomos mokėjimo dokumentų gavimo kalendorinio eiliškumo tvarka“, ir CK 6.9301 straipsnio, galiojusio nuo 2013 m. spalio 1 d., nustatančio atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą 5 punktą, kur nurodyta „penktąja eile atsiskaityti pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka“, neatsiskaitė su kreditoriumi SIA „L. O.“, tačiau A. T. nurodymu nuo 2013 m. rugsėjo 24 d. iki 2013 m. spalio 15 d. nurodė vyriausiajai finansininkei I. Š. sugrąžinti susijusių su A. T. fizinių ir juridinių asmenų kreditorinius reikalavimus, t. y. 2013 m. rugsėjo 24 d. sugrąžinti 350000,00 JAV dolerių paskolą pagal 2013 m. liepos 11 d. paskolos sutartį Nr. KM/S-13/4 UAB ,,K.“ (kurios akcininkas buvo A. T.), nors pagal paskolos sutartį įsipareigojimas sugrąžinti iki 2013 m. rugsėjo 30 d.; 2013 m. rugsėjo 24 d. sugrąžinti 200000,00 JAV dolerių pagal paskolos sutartį Nr. KM/S-13/2 UAB „K.“, nors pagal paskolos sutartį įsipareigojimas paskolą sugrąžinti iki 2013 m. gruodžio 31 d.; 2013 m. rugsėjo 24 d. sugrąžinti 270000,00 JAV dolerių UAB „J.“ akcininko A. T. sutuoktinei J. T. pagal 2012 m. spalio 2 d. paskolos sutartį Nr. JUL/S-12/1, nors pagal paskolos sutartį įsipareigojimas paskolą sugrąžinti iki 2014 m. gruodžio 31 d.; 2013 m. spalio 15 d. sugrąžinti 150000,00 Eur UAB ,,J.“ akcininkui A. T. pagal 2011 m. spalio 19 d. paskolos sutartį Nr.2011/10/1, nors pagal paskolos sutartį įsipareigojimas paskolą sugrąžinti iki 2014 m. gruodžio 31 d., kurie galėjo būti pateikti kreditoriaus SIA „L. O.“ skolai padengti, po ko, įvykdžius nurodymą ir pervedus pinigines lėšas pagal minėtas paskolos sutartis, įmonė, neturėdama galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, patenkino keleto kreditorių reikalavimus, dėl ko kreditoriams SIA „L. O.“ padarė 598273,22 Eur, VĮ ,,T. b.“, kuri Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartimi patvirtinta Vilniaus teritorinės muitinės procesinių teisių perėmėja, padarė 50278,96 Eur, UAB ,,S. C.“ padarė 319,73 Eur, UAB ,,S. v.p.“, kuri 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartimi patvirtinta UAB ,,L. A.“ procesinių teisių perėmėju, padarė 4648,08 Eur, UAB ,,K. g.“ 17760,23 Eur, UAB ,,K.“ 20002,80 Eur, UAB ,,S. “ 56497,46 Eur turtinę žalą. Tokiais savo veiksmais J. S. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 3 dalyje ir 208 straipsnio 1 dalyje.

6.       Taip pat J. S. buvo kaltinamas tuo, kad jis nuo 2013 m. balandžio 25 d. iki 2014 m. kovo 25 d., dirbdamas UAB ,,J.“, į. k.(duomenys neskelbtini), buveinė (duomenys neskelbtini), komercijos direktoriumi, ir 2013 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. ISAK-4 turėdamas įgaliojimą veikti įmonės direktoriaus vardu, o nuo 2014 m. kovo 25 d. – įmonės direktoriumi, atsakantis už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą (2003 m. gruodžio 11 d. ABĮ 19 straipsnio 6 dalis, 37 straipsnio 1 dalis), iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupėje su vieninteliu įmonės akcininku A. T., kuris davė nurodymus ir taip organizavo nusikalstamą veiką, pažeidžiant 2001 m. kovo 20 d. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo Nr. IX –216 2 straipsnio 8 dalį „įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės“, žinodamas, kad įmonė UAB „J.“ turi 739570,77 JAV dolerių įsiskolinimą (2015 m. lapkričio 19 d. Latvijos bendrovei SIA „L. O.“ ir yra nemoki, atstovaudamas UAB „J.“ ir užimamų pareigų pagrindu valdydamas jo žinioje buvusį UAB „J.“ turtą, ją atstovaudamas ir veikdamas jos vardu, sąmoningai blogai valdė įmonę – esant UAB „J.“ sunkioje ekonominėje padėtyje, UAB „J.“ akcininkui A. T. nuo 2013 m. rugsėjo 24 d. iki 2013 m. spalio 31 d. nurodžius neatsiskaityti su kreditoriumi SIA „L. O.“, o sugrąžinti su pačiu A. T. fizinių ir su juo susijusių juridinių asmenų kreditorinius reikalavimus – tai yra grąžinti 820000 JAV dolerių ir 150000 Eur paskolas, taip sąmoningai blogai valdydamas įmonę, atitraukęs bendrovės apyvartines lėšas, kurios galėjo būti panaudotos pajamoms gauti, jis apsunkino atsiskaitymą laiku su įmonės kreditoriais ir padarė lemiamą įtaką įmonės mokumui bei sutrukdė siekti pagrindinio bendrovės tikslo – pelno gavimo, dėl ko J. S., veikdamas kartu su A. T., tokiu būdu nulėmė UAB ,,J.“ bankrotą ir dėl to padarė didelės – 747 780,48 Eur – turtinės žalos kreditoriams SIA „L. O.“, VĮ ,,T. b.“, UAB ,,S. C.“, UAB ,,S. v.p.“, UAB ,,K. g.“, UAB ,,K.“, UAB,,S. “. Tokiais savo veiksmais J. S. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 3 dalyje ir 209 straipsnyje.

7.       Taip pat J. S. buvo kaltinamas tuo, kad jis laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 25 d. būdamas UAB „J.“, buveinė (duomenys neskelbtini), direktoriumi ir bei pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr. IX-574) (toliau – BAĮ) 21 straipsnio reikalavimus būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, sąmoningai tvarkė buhalterinę apskaitą pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, o būtent, pažeisdamas 2001 m. lapkričio 6 d. BAĮ Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, kuriose nurodyta, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, pažeisdamas BAĮ Nr. IX-574 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, kuriose nurodyta, kad „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais“, 2 dalies nuostatas, kur nurodyta, kad „Ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai, kurie negali būti pagrįsti apskaitos dokumentais, pagrindžiami su jais susijusių ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių apskaitos dokumentais, surašant buhalterinę pažymą, kuri turi šio įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nurodytus rekvizitus“, pažeisdamas BAĮ 16 straipsnio 3 dalies nuostatas, kuriose nurodyta, kad „apskaitos registruose ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai registruojami pagal apskaitos dokumentus“, į UAB „J.“ buhalterinę apskaitą įtraukė 2014 m. lapkričio 19 d. PVM sąskaitą faktūrą serija JDJ Nr. 0001153, kurioje nurodyta, kad UAB „J.“ suteikė marketingo paslaugų UAB „C.“ už 3087,01 Eur (tuo metu galiojusia valiuta 10658,83 Lt) plius 648,27 Eur (tuo metu galiojusia valiuta 2238,35 Lt PVM), viso sąskaitos suma 37352,28 Eur (12897,18 Lt tuo metu galiojusi valiuta) pagal sudarytą 2014 m. spalio 1 d. Marketingo paslaugų teikimo sutartį Nr.1-01-10/14 C.-JUL, sudarytą tarp UAB „J.“ ir UAB „C.“, kurios vadovas taip pat J. S., dėl marketingo paslaugų suteikimo, nors realiai marketingo paslaugos atliktos nebuvo, tokiu būdu J. S. atvaizdavo įmonės buhalterinėje apskaitoje realiai neįvykusią ūkinę operaciją. Be to, J. S. nuo 2014 m. kovo 25 d. būdamas UAB „J.“ direktoriumi, į apskaitą įtraukė 2014 m. birželio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą serija JDJ Nr. 0001152, kurioje nurodyta, kad UAB „J.“ suteikė marketingo paslaugų už 59000,00 JAV dolerių (tuo metu galiojusia valiuta 149429,30 Lt) bendrovei F. I. LTD (į. k. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini)) pagal 2014 m. gegužės 6 d. sutartį Nr. 1-26-05-14, nors realiai marketingo paslaugos atliktos nebuvo, tokiu būdu J. S. atvaizdavo įmonės buhalterinėje apskaitoje realiai neįvykusią ūkinę operaciją, dėl ko iš dalies nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 5 d. negalima nustatyti UAB „J.“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Tokiais savo veiksmais J. S. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje.

II.                      Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

8.       Apeliaciniame skunde prokuroras prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 28 d. nuosprendį bei A. T. pripažinti kaltu pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 182 straipsnio 2 dalį ir paskirti laisvės atėmimo bausmę trejiems metams, pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 208 straipsnio 1 dalį 100 MGL dydžio bauda, pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 209 straipsnį 100 MGL dydžio bauda, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti laisvės atėmimą trejiems metams, vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymą atidėti trejiems metams, įpareigojant be institucijos prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms, o J. S. pripažinti kaltu pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį ir paskirti laisvės atėmimo bausmę trejiems metams, pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 208 straipsnio 1 dalį 100 MGL dydžio bauda, pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 209 straipsnį 100 MGL dydžio bauda, pagal 222 straipsnio 1 dalį 200 MGL dydžio bauda, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 3 dalimi, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo bei dalinio bausmių sudėjimo būdu ir paskirti laisvės atėmimą trejiems metams bei 200 MGL dydžio baudą, vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymą atidėti trejiems metams, įpareigojant be institucijos prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms, civiliniam ieškovui SIA „L. O.“ iš A. T. ir J. S. solidariai priteisti 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti, o ieškinio dalį dėl turtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą, BUAB „J.“ civilinį ieškinį tenkinti ir iš A. T. ir J. S. solidariai priteisti 747780,48 Eur padarytai turtinei žalai atlyginti.

9.       Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai A. T. ir J. S. išteisino pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Byloje užfiksuoti duomenys patvirtina, kad UAB „J.“ pagal 2013 m. liepos 31 d., 2013 m. rugpjūčio 9 d. ir 2013 m. rugpjūčio 22 d. sutartis gavo kurą iš SIA „L. O.“. Kuro pirkėjai su UAB „J.“ už gautą (parduotą) kurą atsiskaitė. UAB „J.“ už įgytą kurą SIA „L. O.“ yra skolinga 739570,77 JAV dolerių, t. y. už kurą pagal sutartis neatsiskaitė, o A. I. pagal laidavimą nėra atsakingas už susidariusią skolą. Skunde aiškinama, jog nagrinėjamu atveju turto savininkas buvo suklaidintas dėl kaltininkų ketinimų atsiskaityti už įgyjamą turtą.

10.       Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino liudytojo A. I. parodymus, iš kurių matyti, kad šis liudytojas buvo klaidinamas dėl ketinimų atsiskaityti už pateiktą kurą. A. I. aiškino, kad jam buvo nurodyta, jog UAB „J.“ negali sumokėti skolos, nes su šia įmone neatsiskaito tiekėjai, jam buvo siūloma tęsti bendradarbiavimą, tačiau jokių realių veiksmų nebuvo atliekama, o vėliau, kai suėjo atsiskaitymo už pateiktą kurą terminas, A. T. informavo, kad UAB „J.“ neturi jokio turto ir A. I. neatgaus jokių pinigų. Tokius liudytojo teiginius patvirtina A. T. veiksmai, iš kurių matyti, kad kuras buvo parduotas, pinigai už pardavimą buvo gauti, tačiau su kurą pateikusia įmone nebuvo atsiskaityta. Byloje buvo nustatyta, kad iš tikrųjų, siekiant išspręsti kilusius nesutarimus, buvo ruošiamas susitikimas dėl taikaus kilusio ginčo išsprendimo. Į susitarimą buvo įtrauktas ir klausimas dėl „K.“ Sp. z o.o. skolos perėjimo iš UAB „J.“ SIA „L. O.“. Tuo pačiu liudytojas A. I. logiškai paaiškino, kad su „K.“ Sp. z o.o. atstovais bendravo, kadangi norėjo išsiaiškinti minėtos įmonės ir UAB „J.“ atstovų susitarimo turinį.

11.        Prokuroras pažymi, kad specialisto išvadoje Nr. 5-2/17 užfiksuoti duomenys patvirtina, jog UAB „J.“ bendrovei „K.“ Sp. z o.o. pardavė 712818 t daugiau kuro, nei buvo nurodyta tarp UAB „J.“ ir „LA.“ LLP sudarytose sutartyse bei šių sutarčių prieduose. „K.“ Sp. z o.o. už kurą mokėjo iki 2013 m. balandžio 17 d., o kuras buvo teikiamas iki 2013 m. balandžio 22 d. Papildomuose susitarimuose prie sutarčių UAB „J.“ su „K.“ Sp. z o.o. susitarė atkrauti 500 mt kuro, suteikiant penkių Lietuvos darbo dienų 500000 JAV dolerių kreditą. Sutartys ir pateikti papildomi susitarimai, nurodant kuro pirkėjus, kuriems UAB „J.“ turėjo pateikti kurą kreditan, buvo sudaryti su „LA.“ LLP, o ne su SIA „L. O.“. UAB „J.“ nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad siekė išieškoti įsiskolinimą iš „K.“ Sp. z o.o.

12.       Iš teisinės pagalbos prašymo Lenkijos Respublikos teisėsaugos institucijoms rezultatų matyti, kad bendrovė „K.“ Sp. z o.o. nuo 2013 m. liepos mėnesio neturi savo būstinės. Apklausti liudytojų L. G. B. ir A. S. nėra galimybių, nes šie asmenys nėra registruoti Lenkijos Respublikoje. Apklaustas liudytoju M. D. K. parodė, kad yra „K.“ Sp. z o.o. savininkas, tačiau faktiškai bendrovei vadovavo A. S., liudytojui nėra žinoma UAB „J.“ ar šios įmonės atstovai. Įmonę buvo bandoma parduoti 2014 metais, tačiau jos parduoti nepavyko, įmonė veiklos nevykdė. Kur yra bendrovės dokumentai minėtas liudytojas nežino, nes viską tvarkė A. S.. A. S. dingo po to, kai jis buvo atšauktas iš įmonės tarybos narių. Lenkijos Respublikos teismo pateikti duomenys patvirtina, jog A. S. 2013 m. kovo 26 d. akcininkų susirinkime buvo atšauktas iš įmonės valdybos. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad J. S. pateikti įrašai bei jų stenogramos su A. S. buvo daryti jau po to, kai šis asmuo buvo atšauktas iš valdybos. 

13.       Skunde nurodoma, kad iš UAB „J.“ bankų sąskaitų išrašų matyti, jog ši įmonė nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 6 d. už parduotą kurą gavo 6316504,36 JAV dolerių. Didžioji dalis gautų piniginių lėšų buvo panaudota atsiskaitymams su tiekėjais už įsigytą kurą. Įmonė atsiskaitė su visais tiekėjais išskyrus SIA „L. O.“. Prokuroras pažymi, kad UAB „J.“ 2013 m. rugsėjo - spalio mėnesiais atsiskaitymams su ja susijusiems juridiniams ir fiziniams asmenims panaudojo 2895880 Lt, nors paskolų grąžinimo terminai nebuvo pasibaigę. Visa tai patvirtina, kad A. T. ir J. S. siekė išvengti prievolės atsiskaityti už suteiktas prekes. Taip pat skunde pabrėžiama, jog didžioji dalis paskolų buvo grąžinta iki prasidedant susitikimams dėl skolų sureguliavimo ir tolimesnio bendradarbiavimo.

14.       Prokuroro įsitikinimu, baudžiamojoje byloje buvo surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia konstatuoti, jog SIA „L. O.“ buvo suklaidinta dėl kaltininkų ketinimo visiškai atsiskaityti už perkamą kurą. SIA „L. O.“ pasitikėjo pirkėjo sąžiningumu, kadangi įmonių atstovus siejo pažintis, šias įmones siejo komerciniai ryšiai. Prokuroras nurodo, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog atsiradus sunkumas dėl „K.“ Sp. z o.o. atsiskaitymų, buvo suplanuotas mechanizmas, kaip išvengti nuostolių, buvo sukurti neegzistuojantys sutarčių priedai, sugalvotas A. I. laidavimas ir tariamas skolos perkėlimas iš vienos įmonės į kitą, nesant tam nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Prokurorui yra akivaizdu, kad, pasirašant sutartis, jau buvo nuspręsta atsiskaityti už tokį kuro kiekį, jog UAB „J.“ skola SIA „L. O.“ būtų tokio paties dydžio kaip „K.“ Sp. z o.o. skola UAB „J.“. Taip pat byloje užfiksuoti duomenys patvirtina, kad UAB „J.“ ir SIA „L. O.“ vykusiomis derybomis iš tikrųjų buvo siekiama ne spręsti skolos grąžinimo klausimus, užtikrinti tolesnį bendradarbiavimą tarp įmonių, o vilkinti laiką, nes buvo norima gautus pinigus už parduotą kurą pervesti kitiems asmenims.

15.       Apeliaciniame skunde aiškinama, kad dėl A. T. ir J. S. veiksmų (piniginių lėšų, gautų pardavus kurą, panaudojimas ne atsiskaitymui už įgytą kurą, o paskolų grąžinimui) UAB „J.“ neliko nei turto, nei piniginių lėšų, o tai nulėmė šios įmonės bankrotą ir SIA „L. O.“ apsunkino pažeistos teisės atkūrimą civilinės teisės numatytomis priemonėmis, t. y. dėl apgaulės buvo iš esmės apsunkintas pažeistos teisės atstatymas civilinio proceso tvarka. 

16.       Skunde nurodoma, kad kaltinamieji buvo nepagrįstai išteisinti pagal BK 208 straipsnio 1 dalį. Iš specialisto išvadoje Nr. 5-2/17 užfiksuotų duomenų matyti, jog UAB ,,J.“ 2012 m. ir 2013 m. dirbo nuostolingai – 2012 m. įmonė patyrė 549748 Lt, o 2013 m. patyrė 570212 Lt nuostolį. Įmonės nuosavo kapitalo dydis 2012 m. ir 2013 m. pabaigoje buvo neigiamas, t. y., įsipareigojimai viršijo įmonės turtą, įsipareigojimų dydis daugiau kaip du kartus viršijo pusę turimo turto. UAB „J.“ 2013 m. gruodžio 31 d. turėjo 1856175 Lt pradelstą įsipareigojimą, todėl 2013 m. gruodžio 31 d. ji buvo nemoki. UAB „J.“ nesivadovavo ABĮ 59 straipsnio nuostatomis ir neatkūrė nuosavo kapitalo, nevykdė bendrovės pertvarkymo. Specialistė nustatė, kad, įvertinus UAB „J.“ bendrąjį mokumo koeficientą, einamojo mokumo (padengimo) koeficientą, kritinio mokumo (skubaus padengimo) koeficientą, trumpalaikio įsiskolinimo koeficientą, grynąjį apyvartinį kapitalą, tiriamu laiku įmonės finansinė būklė buvo prasta. Specialistės išvadoje taip pat nustatyta, kad bendrovės įsipareigojimai 2012 m. sausio 1 d., 2012 m. gruodžio 31 d. ir 2013 m. gruodžio 31 d. viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, tačiau tik 2013 m. gruodžio 31 d. bendrovė turėjo 1856175 Lt pradelstą įsiskolinimą SIA „L. O.“ už įsigytą kurą. Bendrovė už gautą kurą turėjo atsiskaityti iki 2013 m. spalio mėnesio. Atlikus UAB „J.“ finansinių rodiklių apskaičiavimą buvo nustatyta, jog pagal bendrojo mokumo koeficientą bendrovė nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. galimai buvo nemoki, pagal einamojo mokumo koeficientą ši įmonė buvo nemoki 2013 m. gruodžio 31 d. Pagal trumpalaikio įsiskolinimo koeficientą nustatyta, kad UAB „J.“ finansinė padėtis visą paminėtą laikotarpį buvo nepatenkinama. Pagal apskaičiuotus finansinius rodiklius nustatyta, kad UAB „J.“ finansinė padėtis buvo nepatenkinama, todėl bendrovė nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki.

17.       Specialisto išvadoje Nr. 5-2/119, kurioje buvo įvertintas UAB „J.“ ūkinės finansinės veikios, laikotarpis iki 2014 m. spalio 1 d., užfiksuoti duomenys taip pat patvirtina, jog pagal apskaičiuotus finansinius rodiklius UAB „J.“ finansinė padėtis buvo nepatenkinama, todėl bendrovė nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 5 d. buvo nemoki. Taip pat šioje specialisto išvadoje užfiksuot duomenys patvirtina, kad UAB „J.“ yra skolinga SIA „L. O.“ už pateiktą kurą 739570,77 JAV dolerių. UAB „J.“ buhalterinėje apskaitoje 2013 m. gruodžio 31 d. buvo apskaitytas 1856174,72 Lt (537585,36 Eur) kreditorinis įsiskolinimas SIA „L. O.“. Taigi J. S. ir A. T. žinojo apie įmonės skolą SIA „L. O.“.

18.       Prokuroro įsitikinimu, faktą, kad UAB „J.“ ekonominė padėtis buvo sunki ir akivaizdžiai grėsė bankrotas, patvirtina ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „J.“, kuri įsiteisėjo Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus 2015 m. kovo 2 d. nutartį.

19.       Apeliaciniame skunde nurodoma, kad faktą, jog įmonė neturėjo galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, patvirtina specialisto išvadoje Nr. 5-2/17 bei specialisto išvadoje Nr. 5-2/119 užfiksuoti duomenys. Skolininko nesąžiningumą patvirtina tai, jog UAB „J.“ grąžino anksčiau laiko paskolas daliai savo kreditorių, tačiau visiškai ignoravo SIA „L. O.“ interesus. A. T. ir J. S. teiginiai, kad A. T., esant būtinumui, bet kada į įmonės sąskaitą įnešdavo ar pervesdavo pinigines lėšas ir tai buvo daroma nuolat, nėra pagrįsti objektyviais duomenimis. Skunde pažymima, kad nagrinėjamu atveju nebuvo laikomasi teisės aktų reikalavimų, nustatančių atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą. Aplinkybė, jog kreditinių reikalavimų, susijusių su paskolomis, patenkinimo metu dar nebuvo kreiptasi į teismą dėl bankroto bylos UAB „J.“ iškėlimo ir nebuvo nustatytas kreditorių eiliškumas, neturi reikšmės neteisėtų veiksmų vertinimui ir kvalifikavimui. J. S. veiksmai, siekiant visiško vienintelio įmonės akcininko ir su juo susijusių fizinių bei juridinių asmenų kreditorinio reikalavimo įmonei patenkinimo, akivaizdžiai neatitinka visų UAB „J.“ kreditorių interesų ir juos pažeidžia, padarydami didelę žalą.

20.       Prokuroras teigia, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimas Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 29 d. sprendimas patvirtina, jog skolininkas veikė nesąžiningai ir paskolos anksčiau laiko buvo grąžinamos nepagrįstai.

21.       Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kaltinamuosius išteisino pagal BK 209 straipsnį. Faktą, kad UAB „J.“ ekonominė padėtis buvo sunki ir įmonė buvo privesta prie bankroto, patvirtina Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo, kuri įsiteisėjo 2015 m. kovo 2 d. Ikiteisminio tyrimo metu specialistė 2015 m. spalio 28 d. specialisto paaiškinime, atsakydama į klausimą, kokie sandoriai ar įmonės atsakingų asmenų veiksmai nulėmė įmonės UAB „J.“ nemokumą nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2014 m. gruodžio 5 d., atsakė, kad surašius specialisto išvadas Nr. 5-2/17 ir Nr. 5-2/119 buvo nustatyta, jog įmonės nemokumą nulėmė tai, kad bendrovė 2013 m. gruodžio 31 d. turėjo 1856175 Lt pradelstą įsiskolinimą Latvijos bendrovei SIA „L. O.“ už įsigytą kurą, todėl 2013 m. gruodžio 31 d. bendrovė tapo nemokia. Vilniaus apygardos teismo 2015m. kovo 9 d. sprendime nurodyta, kad iš UAB „J.“ SIA „L. O.“ naudai priteista 551593,75 Eur. Bendrovė 2013 m. dirbo nuostolingai, o 2014 m. bendrovė deklaravo 38660 Lt grynojo pelno, UAB „J.“ nesivadovavo CK 6.9301 straipsnio, nustatančio atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, kuris įsigaliojo nuo 2013 m. spalio 1 d., nuostatomis. Specialistas pažymėjo, kad paskolų grąžinimas parodo, jog bendrovė turėjo galimybę atsiskaityti su SIA „L. O.“. Specialisto išvadoje Nr. 5-2/17 pažymėta ir tai, kad UAB „J.“ tiriamuoju laikotarpiu nesivadovavo Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo nuostatomis ir neatkūrė nuosavo kapitalo, nevykdė bendrovės pertvarkymo.

22.       Prokuroras tikina, jog faktą, kad įmonė buvo sąmoningai valdoma blogai, patvirtina ir tai, kad Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi pripažino BUAB ,,J.“ bankrotą tyčiniu. Šis teismo sprendimas buvo paliktas galioti Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. sprendimu. Apeliaciniame skunde aiškinama, jog baudžiamojo kodekso sąvoka „nusikalstamas bankrotas“ ir civiliame teisėje naudojama sąvoka „tyčinis bankrotas“ nėra tapačios, tačiau tiek vienu tiek kitu atveju vertinami įmonės valdymo organo veiksmai nulėmę įmonės bankrotą. Paminėtose nutartyse pažymima, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato bent vieną iš įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų tyčinio bankroto požymių. Teismai UAB „J.“ bankrotą pripažino tyčiniu įmonių bankroto įstatymo 2 dalies 1, 4 ir 5 punktuose įtvirtintų požymių pagrindu. Sprendimuose konstatuojama, kad UAB,,J.“ atsiskaitymo su susijusiais asmenimis metu buvo nemoki, turėjo pradelstų įsipareigojimų kitiems kreditoriams, kurių reikalavimų terminai jau buvo suėję, tačiau vietoje to, kad būtų vykdžiusi įsipreigojimus visiems kreditoriams proporcingai, prioritetiškai atsiskaitė tik su susijusiais asmenimis. Toks įmonės elgesys neatitinka sąžiningumo principo, t. y. veikti siekiant naudos įmonei ir atsiskaitymo su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka. Tokie veiksmai vertinami kaip kitų skolininko kreditorių teisių pažeidimas, kaip pažeidžiantys nemokaus subjekto kreditorių teisėtus interesus gauti reikalavimų patenkinimą vienodomis sąlygomis su kitais kreditoriais. Aptariamuose teismų sprendimuose nurodoma, kad UAB „J.“ vadovas turėjęs pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, šios pareigos neįvykdė, o tokios pareigos pažeidimas vertinamas kaip tyčinį bankrotą kvalifikuojantis požymis. Skunde pažymima, jog UAB „J.“ vadovas, įmonei tapus nemokiai, nesilaikė fiduciarinių pareigų įmonės kreditoriams, netinkamas įmonės valdymas nulėmė tolesnį nemokios įmonės padėties bloginimą ir negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais.

23.       Prokuroras apibendrindamas savo teiginius tvirtina, kad specialistų išvadose Nr.5-2/17 ir Nr.5-2/119 užfiksuoti duomenys, specialistės paaiškinimai, teismų sprendimai civilinėse bylose leidžia konstatuoti, kad UAB „J.“ komercijos direktorius J. S., kuriam buvo suteikti įgaliojimai veikti įmonės direktoriaus vardu, o vėliau dirbant įmonės direktoriumi, iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupėje su vieninteliu įmonės akcininku A. T., esant sunkiai bendrovės ekonominei būklei bei turint 1856174 Lt įsiskolinimą, pažeisdami teisės aktų reikalavimus, priėmė akivaizdžiai ekonomiškai bendrovei nenaudingą sprendimą – nuo 2013 m. rugsėjo 24 d. iki 2013 m. spalio 31 d. sugrąžino su pačiu akcininku A. T. fizinių ir su juo susijusių juridinių asmenų kreditorinius reikalavimus. Didelis apyvartinių lėšų atitraukimas nulėmė bendrovės bankrotą ir didelės 747780,48 Eur turtinės žalos kreditoriams SIA „I. N.“, UAB „I. T.“, UAB „S. C.“, UAB „S. v.p.“, UAB „K. g.“, UAB „K.“, UAB „S. “ atsiradimą. J. S., kaip laikinas bendrovės direktorius, turėdamas patirties įmonių valdymo srityje, priimdamas UAB „J.“ finansinę padėtį apsunkinančius sprendimus, kai įmonės finansinė padėtis buvo sudėtinga, negalėjo nesuvokti, kad savo veika kelia pavojų kreditorių interesams gauti savo turtinių reikalavimų patenkinimą už įmonei suteiktas prekes, numatė, kad dėl jo veikos gali kilti didelė turtinė žala kreditoriams, ir tokių padarinių norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

24.       Apeliaciniame skunde aiškinama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai J. S. išteisino pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Specialisto išvadoje Nr.5-2/119 yra nustatyta, kad tyrimui buvo pateikta 2014 m. lapkričio 19 d. PVM sąskaita faktūra serija JDJ Nr. 0001153, kurioje nurodyta, kad UAB „J.“ suteikė marketingo paslaugų UAB „C.“. Abi paminėtos įmonės yra registruotos ten pat, joms vadovavo J. S., kuris ir pasirašė tarp šių įmonių sudarytą marketingo paslaugų suteikimo sutartį. Sudarytoje sutartyje ir jos prieduose buvo susitarta dėl sutarties sąlygų ir jų vykdymo tvarkos, atsiskaitymo už suteiktas paslaugas. Tyrimui nebuvo pateikta atliktų darbų priėmimo-perdavimo aktų, kuriuose būtų nurodyti tiekėjai, iš kurių buvo gauti komerciniai pasiūlymai ir koks kuro kiekis, kuriam tiekėjui buvo parduotas, todėl nėra galimybės nustatyti, ar 2014 m. lapkričio 19 d. PVM sąskaitoje faktūroje JDJ Nr. 0001153 yra atvaizduota realiai įvykusi ūkinė operacija. Taip pat tyrimui pateikta 2014 m. birželio 30 d. PVM sąskaita faktūra serija JDJ Nr. 0001152, kurioje nurodyta, kad UAB „J.“ suteikė marketingo paslaugų bendrovei F. I. LTD pagal 2014 m. gegužės 6 d. sutartį Nr. 1-26-05-14. Tyrimui nebuvo pateikta ši sutartis, taip pat nepateikti atliktų paslaugų darbų priėmimo aktai. Faktą, kad minėtos sutartys buvo sudarytos ne siekiant ūkinės-komercinės naudos, patvirtina tai, jog nagrinėjant bylą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB, „J.“ bandydama pagrįsti per vienerius metus gautinų sumų realumą, teismui nurodė, jog įmonė lėšų gaus iš mokėjimo prievolės atsiradusios su F. I. LTD ir pateikė duomenis apie 5000 JAV dolerių sumokėjimą 2014 m. lapkričio 24 d. ir mokėjimo grafiką nuo 2015 m. pradžios, tačiau teismas šiuos UAB, „J.“ argumentus atmetė kaip nepagrįstus, nes jie nepagrįsti byloje pateiktais įrodymais – nėra pateikta sutartis su įmone, o pateiktas raštas nelaikomas tinkamu įrodymu. Teismui taip pat buvo pateikta 2014 m. spalio 1 d. marketingo paslaugų teikimo sutartis, tačiau teismas konstatavo, kad vien tik ši sutartis neįrodo aktyvios įmonės veiklos ir realiai gautinų lėšų, teismas pažymėjo, kad abejonių dėl šios sutarties realumo kelia tai, kad užsakovo UAB „C.“ vardu sutartį yra pasirašęs direktorius J. S., kuris yra ir „J.“ direktorius. Be to, teismas pažymėjo, kad UAB „J.“ nepateikė jokių įrodymų, jog bylos nagrinėjimo metu yra vykdomos atitinkamos sutartys, atliekami atsiskaitymai, taip pat įrodymų apie įmonėje dirbančių darbuotojų skaičių. 

25.       Prokuroro nuomone, byloje surinktų duomenų visuma patvirtina, kad J. S., būdamas UAB „J.“ direktoriumi ir pagal BAĮ 21 straipsnio reikalavimus būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, sąmoningai tvarkė buhalterinę apskaitą pažeisdamas BAĮ nuostatas, į UAB „J.“ buhalterinę apskaitą įtraukė PVM sąskaitas faktūras dėl UAB „J.“ suteiktų marketingo paslaugų UAB „C.“ ir bendrovei F. I. LTD, nors realiai marketingo paslaugos atliktos nebuvo, tokiu būdu J. S. atvaizdavo įmonės buhalterinėje apskaitoje realiai neįvykusias ūkines operacijas, dėl ko iš dalies negalima nustatyti UAB „J.“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. J. S. duodamas parodymus patvirtino, kad įmonėms buvo suteiktos marketingo paslaugos, tai yra perduoti klientų duomenys, tačiau jau tos pačios apklausos meta jis nurodė, jog UAB ,,J.“ veikloje dalis klientų buvo jo asmeniniai klientai, o dalis A. I.. Todėl nesuprantamas jo, kaip fizinio asmens turimų klientų duomenų pardavimas UAB „J.“ vardu, kadangi sėkmingai veikiant ekonominiu principu jis pats asmeniškai galėjo parduoti šiuos duomenis įmonėms ir iš to gauti naudos asmeniškai, o ne UAB „J.“.

26.       Apeliaciniame skunde nurodoma, kad byloje esantys faktiniai duomenys pagrįstai leidžia teigti, jog J. S. dar iki 2013 m. balandžio 25 d. įgaliojimo surašymo, veikė UAB „J.“ vardu ir sprendė ūkinius-finansinius įmonės klausimus. Pats J. S. patvirtino, kad jis spręsdavo, kam perduoti kurą. Taip pat paminėtą faktą patvirtina liudytojų V. O., I. Š., A. I., V. O. parodymai.

27.       Faktą, jog A. T. spręsdavo UAB „J.“ aktualius klausimus, patvirtina liudytojų A. I., V. O. bei kaltinamojo J. S. parodymai, šio kaltinamojo pateikti elektroniniai laiškai, iš kurių matyti, jog visi gauti laiškai būdavo persiunčiami A. T. ir iš jo būdavo gaunami atsakymai, kaip reikia veikti.

28.       Prokuroro įsitikinimu, baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės leidžia konstatuoti, jog A. T. ir J. S. veikė bendrai, susitarę, jie abu žinojo apie įmonės finansinę padėtį, žinojo apie esančią skolą ir A. T. veikiant kaip organizatoriui, t. y., duodant nurodymus J. S., buvo padarytos nusikalstamos veikos.

29.       Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad nėra jokio pagrindo abejoti specialisto išvadų Nr. 5-2/17 bei Nr. 5-2/119 patikimumu, kadangi pateiktos išvados buvo pagrįstos specialistei pateiktais duomenimis, duomenų, kurie galėtų paneigti padarytas išvadas ar turėti įtakos jų patikimumui, nebuvo gauta, be to, jas teisminio bylos nagrinėjimo metu patvirtino pati specialistė. To paties negalima pasakyti apie UAB „M.e.b.“ specialisto išvadą. Prokuroro įsitikinimu, ši specialisto išvada nėra išsami, ji buvo parengta suinteresuoto asmens užsakymu, ją atliko dešimt metų su A. T. susijusią įmonę audituojantis asmuo. Skunde pažymima, kad aptariamame dokumente buvo tirta tik labai maža dalis įmonės UAB „J.“ buhalterinės apskaitos dokumentų – 2011, 2012, 2013 finansinės ataskaitos, 2014 m. lapkričio 20 d. balanso pelno ataskaita, dalinis revizijos aktas, „LA.“ LLP sutartys, 2014 UAB „J.“ ieškinys A. I., 2013 m. kovo 3 d. ir 2013 m. sausio 30 d. kontraktai su papildomais priedais. Taigi darytina išvada, kad duomenys dokumentą parengusiam asmeniui buvo pateikti selektyviai. Šiame dokumente netirti pirminiai buhalterinės apskaitos dokumentai ir visi kiti dokumentai, kurie buvo ištirti kitos specialistės. Taip pat nebuvo vertinami teismų sprendimai dėl bankroto ir tyčinio bankroto iškėlimo, nevertintos UAB „J.“ skolos SIA „LA.“, nevertintas Latvijos Respublikos teismo sprendimas susijęs su laidavimo raštu. Aptariamame dokumente yra atliktas skaičiavimas tik dėl nemokumo, tačiau duodamos išvados ir dėl kitų užduotų klausimų, dėl kurių nebuvo atliktas joks tyrimas ar analizė, neaišku, kuo remiantis padarytos išvados. Be to, užduoti klausimai susiję su anksčiau specialistės atliktu ūkinės finansinės veiklos tyrimu, t. y., ar galima sutikti su išvadomis, nors tai nepakliūva į specialisto kompetenciją. Skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad aptariamame dokumente nėra nurodyti jokie naudoti tyrimo metodai, atsakoma ir į neužduotus klausimus, netiksliai nurodomi skaičiai. Net ir tyrimą atlikęs asmuo teisme nurodė, kad 2012-2013 m. UAB „J.“ pagal įstatymą buvo nemoki, taip pat ir 2014 m. pradžioje paaiškėjus įmonės 2013 m. rezultatams įmonė buvo nemoki.

30.       Prokuroras mano, kad J. S. pateikti garso įrašai, negali būti vertinami kaip įrodymai, kadangi jie buvo gauti nesilaikant BPK reikalavimų, pažeidžiant žmogaus teises. Kita vertus, byloje ir nekilo ginčų dėl derybų metu buvo minima „K.“ Sp. z o.o. skola, tačiau ši skola buvo tik dalis viso susitarimo.

31.       Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad liudytojo M. S. parodymų patikimumu verčia abejoti tai, jog šis liudytojas nurodė, kad jis neatsiminė apklausos aplinkybių, net negalėjo nurodyti, kam davė parodymus (vyrui ar moteriai), jis negalėjo teismui paaiškinti, kodėl atsiminė tikslią datą, kada nusiuntė papildomą susitarimą Nr. 2 UAB „J.“. Liudytojo Š. I. parodymais verčia abejoti tai, kad jis iš tikrųjų nebuvo apklaustas pas notarą, jo parodymus tik patvirtino notaras. Taigi paminėti liudytojai nebuvo apklausti BPK nustatyta tvarka, kaltinamieji su jais bendravo tiek prieš apklausą, tiek po jos, todėl jų parodymai yra vertintini kritiškai.

32.       Išteisintojo J. S. gynėjas advokatas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti, palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 28 d. nuosprendį bei panaikinti laikiną nuosavybės teisių apribojimą į išteisintojo turtą.

33.       Atsipiepime nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir teisingai įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Išteisintojo gynėjas nurodo byloje nustatytas aplinkybes, kurios patvirtina, kad nebuvo padaryta jokia veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

34.       Atsiliepime pažymima, jog byloje nebuvo įrodyta, kad pažeisti UAB „J.“ kreditorių interesai negalėjo būti apginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Tiek A. T., tiek J. S. turtinė padėtis yra gera ir jie gali atlyginti tariamus civilinių ieškovų nuostolius. Ikiteisminio tyrimo metu nei vienas iš išteisintųjų nesislapstė, neslėpė savo turto.

35.       Išteisintojo gynėjo įsitikinimu, nėra pagrindo vadovautis liudytojo A. I. parodymais, kadangi jie nuolat kito, buvo nenuoseklūs. Atsiliepime yra aptariami minėto liudytojo parodymų prieštaravimai. Pirmosios instancijos teismas tinkamai sprendė, kad liudytojo A. I., kuris yra ir įmonės SIA „L. O.“ atstovas, paaiškinimus reikia vertinti ypatingai atidžiai, atsižvelgiant į tai, ar kiti byloje esantys įrodymai patvirtina/paneigia jo nurodytas aplinkybes.

36.       Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog nuo 2013 m. rugsėjo 24 d. iki 2013 m. spalio 15 d. UAB „J.“ turėjo tiktai vieną kreditorių, kurio reikalavimas buvo pradelstas. Baudžiamajai atsakomybei atsirasti būtina, kad žala būtų padaroma kreditorių daugetui. Taigi išteisintiesiems nežinant apie susidariusią nepriemoką, kuri buvo nustatyta po kelių metų, negalima teigti, kad jų tyčia buvo nukreipta siekiant pažeisti ir kreditorių, kurių reikalavimai dar nebuvo atsiradę ir negalėjo būti žinomi išteisintiesiems, teises ir teisėtus interesus.

37.       Atliepime pažymima, kad UAB „J.“ nemokumas atsirado 2012 m. sausio 14 d., t. y. tuo metu, kai A. T. net nebuvo vieninteliu šios įmonės akcininku, o J. S. nedirbo įmonėje. Taigi neegzistuoja joks priežastinis ryšys tarp atsiradusio įmonės nemokumo bei kilusių padarinių, tuo labiau, kai įmonėje buvo tokia praktika, kad akcininkai finansuodavo įmonės veiklą paskolos sutartimis.

38.       J. S. gynėjas nurodo, kad byloje nėra įrodyta, jog J. S. veikdamas tyčia į UAB „J.“ buhalterinę apskaitą įtraukė PVM sąskaitos faktūras išrašytas sutarčių, sudarytų su dviem kitomis įmonėmis, pagrindu, kurios realiai nebuvo vykdomos. Taip pat neįrodyta, kad dėl sąskaitų faktūrų įtraukimo į buhalterinę apskaitą negalima nustatyti UAB „J.“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Byloje nėra jokių įrodymų, kad sutartyse nurodytos paslaugos nebuvo suteiktos.

39.       Atsiliepime į apeliacinį skundą aiškinama, kad tarp procese dalyvavusių subjektų yra susiklostę civiliniai santykiai ir dėl jų kilę ginčai turi būti sprendžiami civilinio proceso nustatyta tvarka. Pažymima, jog A. T., J. S. ir SIA „L. O.“ 2018 m. kovo 18 d. pasirašė taikos susitarimą, kuriame iš esmės išsprendė savo civilinių teisinių santykių pagrindu kilusius ginčus. Faktas, jog ginčai buvo išspręsti civilinėmis priemonėmis, savaime patvirtina, kad šia baudžiamąja byla buvo bandoma išspręsti tarp šalių kilusį civilinį konfliktą.

40.       Išteisintojo gynėjas nurodo ir tai, kad ginčai kilę tarp BUAB „J.“ J. S. ir A. T. sutuoktinės 2018 m. balandžio 15 d. buvo išspręsti taikiai. BUAB „J.“ civilinėje byloje atsisakė visų reikalavimų pareikštų minėtiems fiziniams asmenims.

41.       Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, o išteisintieji ir jų gynėjai prašė apeliacinį skundą atmesti.

III.                      Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro apeliacinis skundas atmestinas.

42.       Įvertinus baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo turinį ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuotina, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, esminių baudžiamojo proceso teisės pažeidimų nepadaryta.

43.       Iš prokuroro

44.       Pažymėtina ir tai, kad įrodymų vertinimą reglamentuojančios BPK normos reikalauja, jog, priimdamas procesinį sprendimą baudžiamojoje byloje, teismas aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados apie nustatytų faktinių aplinkybių buvimą, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nenustačius, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė minėtus reikalavimus, vien proceso dalyviui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Pažymėtina, kad įstatymas nereglamentuoja, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės. Svarbu, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis) (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56/2013, 2K-421/2013 ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai dėl apeliacinio skundo teiginių, susijusių su nusikalstama veika, numatyta BK 182 straipsnio 2 dalyje.

45.       Nagrinėjamu atveju nekyla jokių ginčų dėl to, kad UAB „J.“ pagal 2013 m. liepos 31 d., 2013 m. rugpjūčio 8 d. ir 2013 m. rugsėjo 9 d. sutartis iš SIA „L. O.“ įsigijo dyzelinį kurą. Pagal minėtas sutartis gautą kurą UAB „J.“ pardavė kitoms įmonėms, kurios už parduotą kurą su šia įmone atsiskaitė. Taip pat byloje yra nustatyta, kad pati UAB „J.“ neatsiskaitė su SIA „L. O.“ už dalį pagal sutartis jai pateikto dyzelinio kuro, kurio vertė yra 739570,77 JAV dolerių. UAB „J.“ dalį pinigų, gautų pardavus dyzelinį kurą, gautą iš SIA „L. O.“, panaudojo atsiskaitymams su A. T. bei kitais kreditoriais, kurie buvo susiję su A. T., nors turėtas pinigines lėšas turėjo galimybę panaudoti atsiskaitymui su SIA „L. O.“, o atsiskaitymo pagal paskolų sutartis terminai dar nebuvo pasibaigę. Be to, byloje yra nustatyta, kad dar iki anksčiau minėtų trijų sutarčių sudarymo, UAB „J.“ buvo įsigijusi kuro iš „LA.“ LLP, kuris buvo parduotas „K.“ Sp. z o.o., kuri UAB „J.“ už pateiktą kurą liko skolinga 739570,77 JAV dolerių, o UAB „J.“ su jai kurą pateikusia „LA.“ LLP visiškai atsiskaitė. Čia svarbu pažymėti, jog byloje buvo nustatyta (dėl šio fakto jokių ginčų taip pat nekilo), kad tiek „LA.“ LLP, tiek SIA „L. O.“ veiklai realiai vadovavo, ją organizavo ir kontroliavo A. I., o šių dviejų Latvijos įmonių santykiai bei jų pobūdis su UAB „J.“ buvo iš esmės analogiškas. Be to, SIA „L. O.“ tokie patys santykiai kaip su UAB „J.“ siejo ir su UAB „I. T.“, kurios vadovas buvo J. S., t. y. SIA „L. O.“ UAB „I. T.“ parduodavo naftos produktus. Paminėtų įmonių santykiai iš esmės buvo palaikomi per tuos pačius fizinius asmenis.

46.       Prokuroras apeliaciniame skunde tvirtina, jog iš byloje nustatytų aplinkybių visumos matyti, kad UAB „J.“ sprendimas sudaryti 2013 m. liepos 31 d., 2013 m. rugpjūčio 8 d. ir 2013 m. rugsėjo 9 d. sutartis su SIA „L. O.“ buvo nulemtas ne siekio susisaistyti realiomis teisėmis ir pareigomis su šia įmone, o buvo nulemtas siekio gauti piniginių lėšų, kurios padengtų „K.“ Sp. z o.o. įsiskolinimą UAB „J.“, neketinant tokia pinigų suma atsiskaityti su SIA „L. O.“ už pateiktą kurą. Tokiu būdu SIA „L. O.“ buvo suklaidinta dėl tikrųjų UAB „J.“ atstovaujančių asmenų ketinimų. Apeliaciniame skunde aiškinama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino liudytojo A. I. parodymus, kurie, analizuojant juos su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, iš tikrųjų patvirtina, jog J. S. ir A. T. apgaulės būdu išvengė didelės vertės turtinės prievolės. Vis tik apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog su tokiu teiginiu negalima sutikti, kadangi prokuroras išskiria tik kaltinimui naudingus minėto liudytojo teiginius, taip pat jis visiškai nevertina to, jog A. I. parodymai dėl dalies aplinkybių nebuvo nuoseklūs (šis liudytojas net pirmosios instancijos teisme dėl tų pačių aplinkybių davė skirtingus parodymus (prieštaravimai yra detaliai aptarti skundžiamame nuosprendyje, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nekartoja)). Teigtina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi liudytojo A. I. parodymais tik tiek, kiek juos patvirtina kiti byloje užfiksuoti duomenys, nesuteikdamas jiems išskirtinės reikmės. 

47.       Apeliaciniame skunde aiškinama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi liudytojų Š. I. ir M. S. parodymais. Prokuroras savo teiginį grindžia iš esmės tuo, kad šie liudytojai nebuvo apklausti ikiteisminio tyrimo metu taip, kaip numato BPK. Vis tik apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas ir nepripažino minėtų liudytojų paaiškinimų, duotų notarui, įrodymais, o rėmėsi Š. I. ir M. S. parodymais, duotais teisiamojo posėdžio metu, ir tik tiek, kiek jie sutapo su kitais byloje užfiksuotais duomenimis, t. y. pirmosios instancijos teismas šių liudytojų parodymus, kaip ir kitus byloje surinktus duomenis, vertino kritiškai, nesuteikė jiems išskirtinės reikšmės.

48.       Taip pat apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įrodymu pripažino J. S. teisminio bylos nagrinėjimo metu pateiktą garso įrašą, kuriame užfiksuoti pokalbiai susiję su „K.“ Sp. z o.o. skola UAB „J.“, nes įrašai daryti nesilakant BPK nustatytos tvarkos. Su tokiu skundo teiginiu negalima sutikti. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis teismų praktika, kuri yra nurodyta skundžiamame nuosprendyje, visiškai pagrįstai konstatavo, jog privačių asmenų pateikti duomenys įrodymais nepripažįstami, kai jie gauti įstatyme tiesiogiai uždraustu būdu, visais kitais atvejais (nenustačius pažeidimo) tokie duomenys tikrinami, byloje tiriami ir pripažįstami įrodymais pagal bendras taisykles. Teisės aktai nedraudžia asmeniui slaptai įrašinėti savo pokalbių su kitais asmenimis. Taigi teismas BPK nustatyta tvarka ištyręs pateiktą garso įrašą galėjo jo turiniu bei stenograma grįsti savo išvadas. Čia atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad byloje nebuvo paneigta, jog minėtas garso įrašas buvo darytas dar neprasidėjus jokiam baudžiamajam procesui, su garso įrašo darymu nebuvo susiję jokie teisėsaugos institucijų atstovai, kuriems leidžiama elgtis tik taip, kaip numatyta teisės aktuose, todėl tuo metu taikyti BPK nuostatas nebuvo jokio pagrindo ir galimybės.

49.       Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, vertinant UAB „J.“ skolos atsiradimą SIA „L. O.“, yra būtina vertinti ir santykius susiklosčiusius tarp UAB „J.“, SIA „L. O.“, „LA.“ LLP bei šių įmonių atstovų. Be to, skundą nagrinėjančio teismo įsitikinimu, svarbu atsižvelgti ir į tai, kad minėtų įmonių atstovų santykiai vystėsi ir per SIA „L. O.“ bei UAB „I. T.“ santykius, kilusius ginčus (pavyzdžiui, Latvijos Respublikos teismo sprendimu iš SIA „L. O.“ UAB „I. T.“ naudai buvo priteista 305248,70 Eur skolos dėl negrąžinto avanso, santykiai, dėl kurių buvo priimtas teismo procesinis sprendimas susiklostė tuo pačiu metu, kaip ir santykiai nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje).

50.       Išteisintųjų J. S. ir A. T., liudytojų Š. I., M. S., iš dalies ir A. I. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme, kurie pakankamai detaliai yra aptarti skundžiamame nuosprendyje, advokato susirašinėjimo su M. S. turinys, J. S. ir A. S. pokalbio įrašas bei šio pokalbio stenogramos turinys, patvirtina, jog klausimus, susijusius su „K.“ Sp. z o.o. skola UAB „J.“, o tiksliau atsiskaitymu už Lenkijos įmonei pateiktą kurą, aiškinosi bei sprendė tiek J. S., tiek su A. I. susiję asmenys. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad nors teisiškai įmonė „K.“ Sp. z o.o. nei SIA „L. O.“, nei „LA.“ LLP nebuvo skolinga, tačiau faktiškai A. I. dirbę asmenys kaip ir pats A. I. aiškinosi šios skolos atsiradimo priežastis bei rūpinosi jos panaikinimo (sumokėjimo) galimybėmis. Toks faktas iš tikrųjų leidžia teigti, jog susidariusi skola yra susijusi su abiem minėtomis Latvijos įmonėmis ir UAB „J.“, šių įmonių atstovų santykiais bei veiksmais, J. S. bei A. T. nurodomais žodiniais susitarimais su A. I.. Čia pažymėtina, jog faktą, kad UAB „J.“ ir „LA.“ LLP santykiai yra sietini ir su UAB „J.“ bei SIA „L. O.“ santykiais, su susidariusia skola, akivaizdžiai patvirtina liudytojo A. I. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme, iš kurių matyti, jog buvo tariamasi dėl „K.“ Sp. z o.o. skolos UAB „J.“ perėjimo SIA „L. O.“ (t. 8, b. l. 94), nors pats liudytojas suprato, kad teisiškai ši skola nebuvo susijusi su SIA „L. O.“.

51.       Byloje yra nustatyta, jog liudytojas A. I., žinodamas, kad UAB „J.“ yra skolinga įmonei SIA „L. O.“, toliau (jo paties ir išteisintųjų iniciatyva) tęsė bendradarbiavimą su UAB „J.“ bei UAB „I. T.“. Paminėtos įmonės sudarė didelės vertės sandorius, kurie, kaip aiškino pats A. I., buvo tolimesnio verslo garantas. Pastebėtina, jog pats A. I. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad faktą, jog prarado pinigus, jis suprato, kai buvo pasirašytas skolų tarpusavio suderinimo aktas (jis buvo pasirašytas geranoriškai), liudytojas buvo informuotas apie tai, jog UAB „J.“ neturi galimybių sumokėti skolos, nes šiai įmonei yra skolinga „K.“ Sp. z o.o., tačiau abi pusės sutarė tęsti santykius. Iš A. I. parodymų matyti, jog jis iš esmės tvirtino, kad buvo sutarta, kad susidariusios skolos klausimai bus sprendžiami ateityje, tęsiant įmonių bendradarbiavimą, dėl konkrečių skolos grąžinimo terminų nebuvo tariamasi. Be to, kaip jau buvo minėta, liudytojas neatmetė ir galimybės, kad SIA „L. O.“ perims iš UAB „J.“ „K.“ Sp. z o.o. skolą. Tokios pačios pozicijos iš esmės laikėsi ir išteisintasis A. T., kuris aiškino, jog UAB „J.“ niekas neprašė pripažinti SIA „L. O.“ skolos, o A. I. buvo nurodęs, kad tai jo skola, jo klaida, jis siūlė tęsti bendradarbiavimą, dėl kurio ir vyko derybos. Išteisintasis J. S. taip pat patvirtino, jog susidariusi skola turėjo būti perkelta SIA „L. O.“ ir A. I. buvo sutikęs perimti „K.“ Sp. z o.o. skolą, buvo sutarta, jog tarp UAB „J.“ ir SIA „L. O.“ bus tęsiamas bendradarbiavimas, skolos grąžinti nebuvo reikalaujama. Pastebėtina, jog J. S. pirmosios instancijos teisme neneigė, kad UAB „J.“ su SIA „L. O.“ neatsiskaitė, kadangi tai nebuvo skola, o pinigų suma, kuri turėjo būti užskaityta dėl „K.“ Sp. z o.o. skolos, t. y. Lenkijos įmonės skola turėjo būti perkelta SIA „L. O.“. UAB „J.“ veikla neturėjo baigtis trijų sandorių, pagal kuriuos nevisiškai buvo atsiskaityta su SIA „L. O.“, sudarymu. 

52.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skolos susidarymo aplinkybes, A. I. poziciją dėl susidariusios skolos, tai, jog išteisintųjų ir liudytojo kontroliuojamos įmonės tęsė bendradarbiavimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai padarė išvadą, jog susidariusi situacija iš esmės neprieštaravo A. I. kontroliuojamos įmonės interesams, o skolos panaikinimas nebuvo prioritetinis klausimas, t. y. jis turėjo būti išspręstas tęsiant bendradarbiavimą tarp įmonių, ieškant visoms šalims priimtiniausio šios problemos išsprendimo būdo ir net buvo svarstomas Lenkijos įmonės skolos perėjimas SIA „L. O.“. Čia pažymėtina ir tai, kad pats A. I. patvirtino, jog apie įsiskolinimą SIA „L. O.“ jis sužinojo iš karto, kai įmonei nebuvo pervesti visi pinigai už parduotą kurą, jis buvo informuotas, kad UAB „J.“ pinigų nemoka, kadangi šiai įmonei nesumokėjo kuro pirkėjas, be to, jis buvo informuotas, jog UAB „J.“ yra „tuščia“ (tokią aplinkybę jis turėjo suvokti ir tuo metu, kai buvo informuotas apie priežastis, dėl kurių UAB „J.“ neatsiskaito su SIA „L. O.“), apie pinigų praradimą jis suvokė po to, kai buvo pasirašytas skolų suderinimo aktas. Tokios A. I. nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad iš tikrųjų nuo jo nebuvo slepiama reikšminga informacija, jis nebuvo klaidinamas ir galėjo laisvai rinktis norimą veikimo būdą. Nagrinėjamu atveju A. I. pasirinko tęsti santykius tarp jo vadovaujamos Latvijos įmonės, UAB „J.“ bei UAB „I. T.“. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog BK 182 straipsnio prasme apgaulė išvengiant turtinės prievolės nėra tapati apgaulei įgyjant turtą, turtinę teisę ar panaikinant turtinę prievolę. Apgaulė išvengiant prievolės paprastai naudojama siekiant išvengti situacijos, sudarančios prielaidas kaltininkui būti priverstam vykdyti prievolę, o ne įtraukiant nukentėjusįjį ir nesiekiant, kad kitas suklaidintas asmuo patvirtintų kaltininkui reikalingą juridinį faktą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-233-699/2015).

53.       Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, jog ginčai tarp UAB „J.“, UAB „I. T.“ ir SIA „L. O.“ atstovaujančių asmenų kilo ne tuomet, kai UAB „J.“ nevisiškai atsiskaitė pagal tris sutartis pateiktą kurą, o tuomet, kai kilo ginčai dėl vėlesnių susitarimų tarp A. I. ir A. T. dėl SIA „L. O.“ kuro pardavimo per UAB „J.“ ir UAB „I. T.“ vykdymo. Tokį faktą patvirtino tiek išteisintieji, tiek A. I., kuris, kaip jau minėta, žinojo, jog pagal sutartis su SIA „L. O.“ nėra atsiskaitoma dėl Lenkijos įmonės įsiskolinimo. Paminėtas faktas dar kartą leidžia daryti išvadą, jog UAB „J.“ skola SIA „L. O.“ A. I. nebuvo prioritetinis klausimas, o svarbiausia buvo tęsti abipusiai naudingus verslo santykius, dėl kurių vėliau kilo nesutarimų, o tuo pačiu buvo aktyviai pradėtas kelti klausimas dėl skolos panaikinimo.

54.       Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nebuvo įrodyta, jog išteisintieji turėjo tikslą neatsiskaityti su SIA „L. O.“ už pagal 2013 m. liepos 31 d., 2013 m. rugpjūčio 8 d. ir 2013 m. rugsėjo 9 d. sutartis pateiktą kurą. Pažymėtina, jog turtinės prievolės išvengimas – tai kaltininko ar kito asmens pareigos, kilusios iš delikto, sandorio ar kitu teisėtu pagrindu, nevykdymas ar tik dalinis vykdymas panaudojant apgaulę (pavyzdžiui, kaltininkas neteisėtai atsisako vykdyti savo pareigą kreditoriui, sudarydamas situaciją, kai kreditorius negali civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės).  Išvengti turtinės prievolės reiškia atsisakyti vykdyti ją arba naudojant apgaulę sudaryti tokią padėtį, kad kreditorius prarastų realią galimybę įgyvendinti savo turtinę teisę arba ši galimybė būtų iš esmės suvaržyta, o kaltininkas išvengtų realaus pavojaus būti teisiškai priverstas vykdyti savo pareigą teisės turėtojui (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-305-693/2017, 2K-7-304-976/2016, 2K-265/2011 ir kt.). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog UAB „J.“ atstovai atsisakė vykdyti prievolę ar naudodami apgaulę sudarė tokią padėtį, kad SIA „L. O.“ prarastų realią galimybę įgyvendinti savo turtinę teisę arba ši galimybė būtų iš esmės suvaržyta, o atsakingi asmenys išvengtų realaus pavojaus būti teisiškai priversti vykdyti savo pareigą teisės turėtojui. Byloje yra įrodyta, kad susidarius skolai išteisintieji ėmėsi aktyvių veiksmų kilusiam ginčui išspręsti, buvo organizuojami susitikimai su SIA „L. O.“ atstovais, derinamos taikos sutarčių nuostatos, tačiau susitarti taikiai nepavyko. Prokuroras skunde aiškina, jog išteisintieji iš tikrųjų nesiekė išspręsti kilusio ginčo taikiai, o tik „tempė“ laiką. Vis tik su tokiu teiginiu negalima sutikti, kadangi, kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, tarp besiginčijančių šalių vyko susitikimai dalyvaujant teisininkams bei kitiems įmonių atstovams, jų metu buvo sprendžiami ginčai, susiję ne tik su UAB „J.“ skola SIA „L. O.“, bet ir su SIA „L. O.“ skola UAB „I. T.“ bei kitais klausimai. Kita vertus nėra pagrindo tvirtinti, jog J. S. ar A. T. buvo suinteresuoti „tempti“ laiką, kadangi tam nebuvo jokio tikslo, nes paskolos UAB „K.“ ir J. T. buvo grąžintos 2013 m. rugsėjo 24 d., J. T. 2013 m. spalio 21 d. buvo sumokėtos palūkanos, paskola A. T. buvo grąžinta 2013 m. spalio 15 d., o 2013 m. spalio 21 d. šiam išteisintajam buvo sumokėtos palūkanos.

55.       Teismų praktikoje pripažįstama, jog tais atvejais, kai vertinama veika susijusi su tam tikros turtinės prievolės nevykdymu, svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, laikoma tai, kad asmens naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui dalyvauti jam žalingame sandoryje, kad kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų apsunkintas, pavyzdžiui, be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan. (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-78/2009, 2K-224/2008, 2K-7-198/2008 ir kt.

56.       Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad SIA „L. O.“ teisė gintis civilinio proceso tvarka nebuvo esmingai pasunkinta. Byloje nenustatyta, jog J. S. ir A. T. tyčia būtų kaip nors sudarę situaciją, kuri neleistų SIA „L. O.“ civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistas teises arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų tiek pasunkintas, kad iš esmės taptų neįmanomas. Iš byloje esančių procesinių sprendimų turinio civilinėse bylose matyti, jog UAB „J.“ kreditorių teisės buvo sėkmingai ginamos (pavyzdžiui, Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimas, kuriuo negaliojančiais buvo pripažintas BUAB „J.“ paskolos grąžinimas ir palūkanų sumokėjimas J. T. ir taikyta restitucija). Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino tai, jog A. T. bei J. T. pagal byloje esančius duomenis turi tiek turto, kad, esant pagrindui, iš esmės galėtų grąžinti UAB „J.“ pagal paskolų sutartis jiems pervestas lėšas, taip pat byloje nėra duomenų, jog UAB „K.“ neturėtų tokios galimybės. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje net nurodė, kokomis civilinės teisės priemonėmis savo teises galėtų ginti UAB „J.“ kreditoriai, kaip būtų galima žalą išsiieškoti ir iš J. S.. Taigi nepagrįstas prokuroro skundo teiginys, kad dėl išteisintųjų veiksmų buvo apsunkintos SIA „L. O.“ pažeistos teisės atkūrimą civilinės teisės numatytomis priemonėmis.

57.       Apibendrinant visa, kas buvo aptarta, iš tikrųjų konstatuotina, jog šioje baudžiamojoje byloje nagrinėti teisiniai santykiai nevertintini kaip peržengiantys civilinių santykių ribas bei daliai iš juose dalyvavusių asmenų, t. y. J. S. ir A. T., užtraukiantys baudžiamąją atsakomybę. Sprendžiant, ar konkrečiu atveju buvo padaryta nusikalstama veika, ar taikytina tik civilinė atsakomybė, privalu vadovautis trimis kriterijais: 1) esminės apgaulės (šis kriterijus yra pagrindinis); 2) nukentėjusiojo apdairumo; 3) kreditoriaus teisinės padėties apsunkinimo. Nagrinėjamu atveju išteisintųjų veiksmuose nėra nustatyta nei esminės apgaulės kriterijaus, kuris yra susijęs ir su A. I. apdairumu (kaip jau minėta, jis žinojo susidariusią situaciją ir ją įvertinęs pats laisvai rinkosi pageidaujamą elgesio variantą), nei kreditoriaus teisinės padėties apsunkinimo kriterijaus. Esant aptartoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino J. S. ir A. T., jiems nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai dėl apeliacinio skundo teiginių, susijusių su nusikalstama veika, numatyta BK 208 straipsnio 1 dalyje.

58.       Kaip jau buvo minėta, UAB „J.“ neatsiskaitė su SIA „L. O.“ už dalį pagal tris sutartis jai pateikto dyzelinio kuro, kurio vertė 739570,77 JAV dolerių. UAB „J.“ dalį pinigų, gautų pardavus dyzelinį kurą, gautą iš SIA „L. O.“, panaudojo atsiskaitymams su A. T. bei kitais kreditoriais, kurie buvo susiję su A. T., nors turėtas pinigines lėšas turėjo galimybę panaudoti atsiskaitymui su SIA „L. O.“, o atsiskaitymo pagal paskolų sutartis terminai dar nebuvo pasibaigę. Taip pat byloje įrodyta, kad UAB „J.“ nuo 2013 m. rugsėjo 24 d. iki 2013 m. spalio 15 d. buvo sunkioje ekonominėje padėtyje, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, UAB „J.“ turto nebūtų užtekę patenkinti visų įmonės kreditorių interesus, ji nuo 2013 metų lapkričio faktiškai veiklos nevykdė. UAB „J.“ 2013 m. rugsėjo 24 d. – 2013 m. spalio 15 d. atsiskaičius pagal paskolų sutartis, kurių įvykdymo terminai dar nebuvo pasibaigę, su UAB „K.“, J. T. ir A. T., tačiau neatsiskaičius su SIA „L. O.“, kuriai įsipareigojimų įvykdymo terminas buvo pasibaigęs, buvo pažeistos CK 6.923 ir 6.9301 straipsnių, galiojusių bylai reikšmingu metu, nuostatos. UAB „J.“ nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 5 d. buvo nemoki. Be to, byloje yra nustatyta, kad nuo 2013 m. rugsėjo 24 d. iki 2013 m. spalio 15 d. UAB „J.“ buvo pradelsusi tik SIA „L. O.“ reikalavimą. Apeliaciniame skunde prokuroras pakartoja pirmosios instancijos teismo nustatytus faktus ir mano, jog jų pakanka, kad būtų galima konstatuoti, jog J. S. ir A. T. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 208 straipsnio 1 dalyje.

59.       Pagal BK 208 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas dėl savo sunkios ekonominės padėties ar nemokumo, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, patenkino tik vieno ar keleto iš jų reikalavimus arba užtikrino vieno ar kelių kreditorių reikalavimus ir dėl to padarė turtinės žalos likusiems kreditoriams. Taigi šioje normoje yra įtvirtinta, kad atsakomybė už joje nurodytus veiksmus kyla tik tuo atveju, kai žala yra padaroma likusiems kreditoriams, o tai reiškia, kad kreditorių turi būti daugetas, t. y. bent du. Tuo atveju, kai žala padaroma tik vienam kreditoriui, atsakomybė pagal BK 208 straipsnio 1 dalį nekyla. Pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai pastebėjo, kad UAB „J.“ bankroto byloje yra patvirtintų ir kitų kreditorių reikalavimų, o ne tik reikalavimas atsiradęs iš santykių su SIA „L. O.“. Vis tik ši aplinkybė, vertinant ją su kitomis nustatytomis aplinkybėmis, nėra pakankamas pagrindas savaime tvirtinti, jog buvo padaryta kokia nors nusikalstama veika. Apeliacinės instancijos teismas pritaria skundžiamame nuosprendyje išdėstytai pozicijai, jog išteisintiesiems tirtu laikotarpiu nežinant apie susidariusius įsipareigojimus kitiems kreditoriams, nėra pakankamo pagrindo teigti, kad jų tyčia buvo nukreipta į siekį pažeisti kreditorių, iš kurių dalis yra susijusi su išteisintaisiais, daugeto teises bei teisėtus interesus.

60.       Pastebėtina, jog vienas iš UAB „J.“ kreditorių (UAB „K.“) yra tas pats subjektas, kurio interesams buvo suteiktas prioritetas anksčiau laiko grąžinant paskolas. Taigi šiuo atveju susidaro pakankamai prieštaringa situacija, kai subjektui, grąžinant paskolą anksčiau laiko ir suteikiant jo interesams nepagrįstą prioritetą, jį favorizuojant, tuo pačiu jam pačiam yra daroma žala. Akivaizdu, jog ši žala nėra tokia, apie kurią kalbama baudžiamajame įstatyme, kadangi iš tikrųjų subjektas dėl UAB „J.“ atstovų veiksmų realiai patyrė naudos, nes jo kreditorinis reikalavimas tapo mažesniu nei galėjo būti.

61.       Nėra jokio pagrindo tvirtinti, jog paskolų sutartys su UAB „K.“, A. T. ir J. T. UAB „J.“ sudarė tik tam, jog atsiskaičius pagal jas būtų tyčia pažeisti kitų įmonės kreditorių interesai. Čia pažymėtina, jog paskolos UAB „J.“ buvo suteiktos dar iki 2013 m. liepos 31 d., 2013 m. rugpjūčio 8 d. ir 2013 m. rugsėjo 9 d. sutarčių su SIA „L. O.“ sudarymu, o dalis paskolų buvo suteikta ir iki „K.“ Sp. z o.o. skolos atsiradimo.

62.       Prokuroras skunde nurodo, kad jokiais faktiniais duomenimis nėra pagrįsti A. T. ir J. S. teiginiai, jog UAB „J.“ akcininkas, esant būtinumui, bet kada galėjo finansuoti įmonės veiklą pervesdamas jai pinigines lėšas ir tai įmonėje buvo daroma nuolat. Vis tik apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog iš paties kaltinimo matyti, kad UAB „J.“ veikla iš dalies buvo finansuojama A. T. ir su juo susijusių asmenų skolintomis piniginėmis lėšomis. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad UAB „J.“ po to, kai perėjo A. T. kontrolėn, iš tikrųjų iš esmės neturėjo savo ilgalaikio turto, jos veikla, kuri įvairiais laikotarpiais buvo daugiau ar mažiau sėkminga, gavo pajamas, didelėmis piniginėmis sumomis atsiskaitinėjo su savo kreditoriais, buvo finansuojama iš paskolintų lėšų, kurias įmonei teikdavo akcininkas ar su juo susiję asmenys. Taigi byloje nebuvo paneigta, kad, esant poreikiui, įmonės veikla būtų tęsiama vėl tokiu pačiu būdu, t. y. iš akcininko ar su juo susijusių asmenų gavus piniginių lėšų.

63.       Kaip jau buvo minėta anksčiau, UAB „J.“, UAB „I. T.“ ir SIA „L. O.“ atstovai po to, kai atsirado UAB „J.“ įsiskolinimas SIA „L. O.“, ketino tęsti bendrą veiklą, t. y. pirkti ir parduoti kurą, šie ketinimai netapo realybe (dėl ketinimų tęsti bendrą verslą realumą apeliacinės instancijos teismas pasisakė anksčiau (51, 52, 55 pastraipos)), kadangi įmonių atstovams nepavyko suderinti interesų, kilo ginčų dėl susitarimų vykdymo. Vykstant teisiniams ginčams UAB „J.“ veikla buvo sustabdyta, jos sąskaitos areštuotos. Taigi, įvertinus tai, jog UAB „J.“ 2013 m. rugsėjo 24 d. – 2013 m. spalio 15 d. turėjo tik vieną pradelstą įsipareigojimą, šio įsiskolinimo susidarymo bei vykdymo aplinkybes, kurios buvo aptartos anksčiau, negalima be jokių abejonių tvirtinti, kad išteisintieji 2013 m. rugsėjo 24 d. – 2013 m. spalio 15 d. suvokė, kad įmonė toliau nevykdys veiklos, o jos kreditoriams, kurių daugetą išteisintieji galėjo suvokti tik hipotetiškai, nes tuo metu buvo tik vienas aiškus įmonės kreditorius, t. y. SIA „L. O.“, nesilaikant teisės aktuose numatyto kreditų grąžinimo eiliškumo, padarys didelę turtinę žalą.  

64.       Baudžiamųjų įstatymų draudimų ir sankcijų turi būti imamasi tik tada, kai tai neišvengiama, t. y. neįmanoma kitomis teisinėmis ir socialinėmis priemonėmis apginti pažeidžiamų teisinių gėrių. Pažymėtina, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-262/2011). Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu, jog kreditorių teisėtų interesų užtikrinimas, esant skolininko nesąžiningumui, pirmiausia yra ne baudžiamosios teisės, bet civilinės teisės normų uždavinys. Nagrinėjamu atveju UAB „J.“ kreditoriai turėjo galimybę pasinaudodami civilinio teisės normomis, kurios aptartos skundžiamame nuosprendyje, apginti savo pažeistas teises. Byloje nėra įrodyta, kad pažeisti UAB „J.“ kreditorių interesai negalėjo būti apginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis, prokuroras apeliaciniame skunde taip pat nenurodo argumentų, kurie leistų daryti priešingą išvadą. Vertinti išteisintųjų veiksmus kaip užtraukiančius baudžiamąją atsakomybę šiuo atveju nėra pakankamo pagrindo, todėl jie buvo pagrįstai išteisinti.

Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai dėl apeliacinio skundo teiginių, susijusių su nusikalstama veika, numatyta BK 209 straipsnyje.

65.       Prokuroras apeliacinio skundo dalyje, susijusioje J. S. ir A. T. išteisinimu pagal BK 209 straipsnį, neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau nurodo, kad teismas netinkamai įvertino šias aplinkybes. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo remtis UAB „M.e.b.“ specialisto išvada bei šią išvadą surašiusio specialisto paaiškinimais. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog pirmosios instancijos teismas minėta išvada rėmėsi tik tiek, kiek ji sutampa su kitais byloje esančiais duomenimis, taip pat ir baudžiamojoje byloje esančiomis Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos specialistės išvadomis bei jos paaiškinimais, duotais teisme. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog apeliaciniame skunde iš esmės nėra nurodoma argumentų, kurie leistų nustatytas faktines aplinkybes, kurios nėra ginčijamos, vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas.  

66.       Šioje baudžiamojoje byloje yra nustatyta, kad UAB „J.“ nuo 2013 m. rugsėjo 24 d. iki 2013 m. spalio 31 d. buvo sunkioje ekonominėje padėtyje, o 2013 m. gruodžio 31 d. konstatuotas jos nemokumas, kurį nulėmė pradelstas 1856175 Lt dydžio įsiskolinimas SIA „L. O.“, kuris atsirado 2013 m. rugsėjo 28 d. Pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai konstatavo, jog nusikalstamas bankrotas šioje byloje buvo įrodinėjamas tuo, kad UAB „J.“ esant sunkioje ekonominėje padėtyje – esant nemokiai, buvo atsiskaityta ne su SIA „L. O.“, tačiau, pažeidžiant CK normas, buvo atlikti mokėjimai kitiems įmonės kreditoriams, t. y. A. T. bei su juo susijusiems subjektams, ir tai nulėmė įmonės bankrotą, nors galėjo šias pinigines lėšas naudoti ir įmonės veiklai vystyti. Tuo pačiu pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis, kuriuos pripažino įrodymais, pagrįstai konstatavo, jog įmonės bankrotą nulėmė ne kaltinime nurodytos aplinkybės.

67.       Iš byloje užfiksuotų duomenų matyti, jog UAB „J.“ turimo turto bei įsipareigojimų santykis, atsiskaičius su A. T. ir juo susijusiais subjektais, nepasikeitė, kadangi, atlikus paminėtus atsiskaitymus, tuo pačiu sumažėjo ir šios įmonės įsipareigojimai kreditoriams. Byloje nekilo ginčų dėl to, kad UAB „J.“ turimo turto nuo 2013 m. rugsėjo 24 d. iki 2013 m. spalio 31 d. nebūtų užtekę patenkinti visų kreditorių interesus, nepriklausomai nuo to, ar būtų įvykdyti šios įmonės įsipareigojimai pagal paskolų sutartis ar ne. Byloje yra nustatyta, jog UAB „J.“ finansinė padėtis buvo bloga jau nuo 2012 m. gruodžio 31 d. Pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai pastebėjo, kad civilinėse bylose įmonės nemokumas buvo konstatuotas jau nuo 2012 m. sausio 14 d., kai A. T. nebuvo vieninteliu šios įmonės  akcininku, o J. S. dar nedirbo minėtoje įmonėje. UAB „J.“ jau 2012 m. gruodžio 31 d. dirbo nuostolingai, jos nuosavo kapitalo dydis buvo neigiamas, t. y. įsipareigojimai viršijo įmonės turtą, o įmonės vadovas jau tuo metu turėjo imtis priemonių ir pranešti akcininkams, jog būtina priimti sprendimą dėl įmonės mokumo atkūrimo (šie veiksmai nebuvo atlikti, o tai nulėmė tolesnį nemokios įmonės padėties bloginimą ir negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais (ši aplinkybė skunde nėra ginčijama, ją nustatė teismai nagrinėdami civilines bylas)). 

68.       Įvertinus nustatytas aplinkybes, iš tikrųjų nėra pakankamo pagrindo daryti išvadą, jog būtent UAB „J.“ sąmoningai blogas valdymas nuo 2013 m. rugsėjo 24 d. iki 2013 m. spalio 31 d. nulėmė jos bankrotą ir žalos kreditoriams, kurių dalis yra susiję su išteisintaisiais, atsiradimą, o tai reiškia, kad nėra tiesioginio priežastinio ryšio tarp išteisintiesiems inkriminuotų veiksmų bei kilusių padarinių (blogas įmonės valdymas-bankrotas-žala). Be to, šiuo atveju kaip ir BK 208 straipsnio 1 dalies atveju nebuvo įrodyta, jog A. T. ir J. S. veikė tyčia, t. y. jie veikė suvokdami, kad blogai valdo įmonę, numatė, jog toks įmonės valdymas gali sukelti įmonės bankrotą ir žalą kreditoriams, ir to norėjo, arba nenorėjo, tačiau sąmoningai leido šioms pasekmėms kilti. Pažymėtina, jog blogas įmonės valdymas turi būti sąmoningas, o tai reiškia, kad kaltininkas turi suvokti, jog jo veiksmai ir sprendimai valdant įmonę yra blogi, atnešantys įmonei tik žalą. Nagrinėjamu atveju, byloje nebuvo paneigta, jog UAB „J.“ atstovai ketino tęsti įmonės veiklą, tęsti bendradarbiavimą su SIA „L. O.“, o tai rodo, kad negalima paskolų grąžinimo sieti išskirtinai su siekiu priversti įmonę bankrutuoti ir padaryti žalą daliai kreditorių.

Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai dėl apeliacinio skundo teiginių, susijusių su nusikalstama veika, numatyta BK 222 straipsnio 1 dalyje.

69.        J. S. buvo kaltinamas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, kadangi jis pažeisdamas teisės aktų reikalavimus į UAB „J.“ buhalterinę apskaitą įtraukė 2014 m. lapkričio 19 d. PVM sąskaitą faktūrą serija JDJ Nr. 0001153, kurioje nurodyta, kad UAB „J.“ suteikė marketingo paslaugų UAB „C.“ už 37352,28 Eur pagal tarp šių įmonių (abi įmones atstovavo J. S.) sudarytą Marketingo paslaugų teikimo sutartį Nr.1-01-10/14 C.-JUL, nors realiai marketingo paslaugos atliktos nebuvo, be to, jis nuo 2014 m. kovo 25 d. būdamas UAB „J.“ direktoriumi, į apskaitą įtraukė 2014 m. birželio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą serija JDJ Nr. 0001152, kurioje nurodyta, kad UAB „J.“ bendrovei F. I. LTD pagal sutartį Nr. 1-26-05-14 suteikė marketingo paslaugų už 59000,00 JAV dolerių, nors realiai marketingo paslaugos atliktos nebuvo, tokiu būdu J. S. atvaizdavo įmonės buhalterinėje apskaitoje realiai neįvykusias ūkines operacijas, dėl ko iš dalies nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 5 d. negalima nustatyti UAB „J.“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

70.       Apeliaciniame skunde nurodoma, jog faktą, kad iš tikrųjų UAB „J.“ jokių paslaugų UAB „C.“ ir F. I. LTD nesuteikė patvirtina specialisto išvadoje užfiksuoti duomenys. Byloje (UAB „C.“ atvejis) nėra atliktų darbų priėmimo-perdavimo aktų, kuriuose būtų nurodyti tiekėjai, iš kurių buvo gauti komerciniai pasiūlymai, ir koks kuro kiekis konkrečiam tiekėjui buvo parduotas. Dėl šios priežasties nėra galimybės nustatyti, ar PVM sąskaitoje faktūroje serija JDJ Nr. 0001153 yra atvaizduota realiai įvykusi ūkinė operacija. Santykių tarp UAB „J.“ ir F. I. LTD egzistavimu verčia abejoti tai, jog specialistui nebuvo pateikta sutartis tarp šių įmonių bei darbų priėmimo aktai. Apeliacinės instancijos teismas iš karto pažymi, jog specialisto išvadoje nurodyti teiginiai yra sąlyginiai, t. y. išvadą, jog iš dalies negalima nustatyti 2014 metų UAB „J.“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, būtų galima daryti tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad anksčiau minėtose PVM sąskaitose faktūrose yra atvaizduotos neįvykusios ar ne apskaitos dokumentuose nurodytomis sąlygomis vykusios ūkinės operacijos. Taip pat prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad faktą, jog tarp UAB „J.“ ir anksčiau minėtų dviejų įmonių sutartys buvo sudarytos ne siekiant ūkinės-komercinės naudos, patvirtina Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nutarties turinys, iš kurio matyti, jog teismas nustatė, kad nebuvo įrodyta, jog tarp UAB „J.“ ir kitų įmonių sudarytos sutartys yra vykdomos, yra atliekami atsiskaitymai, teismas suabejojo tarp UAB „J.“ ir UAB „C.“ sudarytos sutarties realumu, kadangi šias įmones atstovavo ir sutartį pasirašė tas pats asmuo, t. y. J. S.. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog anksčiau aptartiems prokuroro apeliacinio skundo argumentams negalima pritarti, tuo labiau, kad prokuroras remiasi iš esmės tik ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, tačiau visiškai ignoruoja teisminio bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, kurios apeliaciniame skunde nėra ginčijamos.

71.       Priešingai nei teismui, nagrinėjusiam civilinę bylą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „J.“, šioje baudžiamojoje byloje buvo pateikta tarp UAB „J.“ ir F. I. LTD sudaryta sutartis. Šioje byloje buvo pateikta ir pagal minėtą sutartį išrašyta PVM sąskaita faktūra bei skolų mokėjimo grafikas, taip pat UAB ,,C.“ išrašyta PVM sąskaita faktūra, kuri buvo visiškai apmokėta. Kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje nurodė pirmosios instancijos teismas, civilinėje byloje sandorių su UAB ,,C.“ bei F. I. LTD realumas nebuvo tirtas, o bankroto bylą nagrinėjęs teismas pasisakė tik dėl UAB „J.“ gautinų lėšų realumo, tačiau šių sandorių galiojimo iš esmės netikrino. Taigi nėra pagrindo tvirtinti, jog Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nutarties argumentai leidžia daryti išvadą, kad tarp įmonių sudaryti sandoriai buvo sudaryti ne siekiant ūkinės-komercinės naudos, jie realiai nebuvo vykdomi, UAB „J.“ kitoms įmonėms nesuteikė nurodytų paslaugų.

72.       Iš tikrųjų baudžiamojoje byloje nėra atliktų darbų priėmimo-perdavimo aktų, iš kurių turinio būtų galima nustatyti tiekėjus, iš kurių buvo gauti komerciniai pasiūlymai, ir koks kuro kiekis konkrečiam tiekėjui buvo parduotas. Vis tik prie UAB „J.“ ir UAB ,,C.“ sutarties buvo sudarytas Aktas Nr. 1, kuriame nurodyta, kokiam tiekėjui ir kiek kuro parduota, t. y. jame nurodomi duomenys, kurie turėjo būti nurodyti atliktų darbų priėmimo-perdavimo akte, remiantis šiuo aktu buvo išrašyta PVM sąskaita faktūra. Aplinkybė, kad aptariamas dokumentas (Aktas Nr. 1) nėra pavadintas priėmimo-perdavimo aktu, jo teisinės reikšmės nekeičia. Taigi nėra pagrindo tvirtinti, jog nėra galimybės nustatyti, ar 2014 m. lapkričio 19 d. PVM sąskaita faktūra serija Nr. 0001153 (ši sąskaita buvo visiškai apmokėta) atvaizduota realiai vykusi ūkinė operacija. Duomenų, kurie be jokių abejonių leistų tvirtinti, kad minėtoje PVM sąskaitoje faktūroje atvaizduota realiai nevykusi ūkinė operacija bei paneigtų J. S. parodymus dėl santykių tarp jo vadovautų įmonių realumo, nėra. Aplinkybė, kad sandorio sudarymo metu abiem įmonėms atstovavo J. S., taip pat neleidžia konstatuoti, jog sandoriai realiai nebuvo vykdomi, tuo labiau, kad sudarius sandorius teisiniai santykiai susiklostė tarp dviejų juridinių asmenų. Teisės aktai nedraudžia sudaryti sandorių įmonėms, kurioms vadovauja bei atstovauja tas pats fizinis asmuo. Sudaryto sandorio ekonominis tikslingumas nėra reikšmingas sprendžiant, ar buvo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 222 straipsnio 1 dalyje. 

73.       Iš byloje užfiksuotų duomenų matyti, jog specialistė išvadą dėl UAB „J.“ ir F. I. LTD santykių pateikė atsižvelgdama į tai, jog jai nebuvo pateikta sutartis, pagal kurią buvo išrašyta PVM sąskaita faktūra serija JDJ Nr. 0001152, taip pat nebuvo pateikti darbų priėmimo aktai. Tuo pačiu specialistė pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog jos išvada galėtų keistis, jeigu tokia sutartis būtų pateikta. Sutartis tarp UAB „J.“ ir F. I. LTD byloje buvo pateikta. Be to, specialistė paaiškino, jog PVM sąskaitos faktūros išrašymas rodo, kad paslaugos buvo suteiktos. Taigi šiuo atveju nėra pakankamo pagrindo tvirtinti, jog tarp įmonių sudarytoje sutartyje nurodytos paslaugos F. I. LTD nebuvo suteiktos.

74.       BK 222 straipsnyje numatyta nusikalstama veika pasireiškia kaip buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus. Būtinasis BK 222 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymis yra padariniai, t. y. baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuomet, kai dėl normos dispozicijoje išvardytų tyčinių veikų padarymo negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai nurodė, kad nagrinėjamu atveju yra žinoma, su kokiomis įmonėmis buvo pasirašytos sutartys, kada ir kokios PVM sąskaitos faktūros buvo išrašytos, šios PVM sąskaitos faktūros buvo įtrauktos į įmonės buhalterinę apskaitą, sumokėti mokesčiai. Todėl net ir konstatavus, jog sandoriai realiai nebuvo vykdyti, yra galimybė buhalterijoje apskaitytas pinigų sumas išbraukti. Tam, kad būtų nustatytas UAB „J.“ turtas, nuosavas kapitalas ar įsipareigojimų dydis bei struktūra, nebūtina atlikti priešpriešinį patikrinimą ar kitą specialų tyrimą, tai būtų galima atlikti analizuojant apskaitoje užfiksuotus duomenis.

75.       Apibendrinant visa, kas buvo aptarta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai J. S. ir A. T. išteisino pagal visus jiems pareikštus kaltinimus, todėl tenkinti prokuroro apeliacinio skundo nėra jokio pagrindo ir jis yra atmetamas. Konstatavus, jog J. S. ir A. T. pagrįstai buvo išteisinti, nėra jokio pagrindo keisti nuosprendžio ir dalyje dėl civilinių ieškinių išsprendimo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                     Stasys Lemežis

                                                                                             Vladislavas Lenčikas

                                                                                                 Ugnius Trumpulis