Baudžiamoji byla  Nr. 2K-319/2008

                                                                                                         Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                    1.1.6.6; 1.1.8.10.6 (S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2008 m. rugsėjo 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Valerijaus Čiučiulkos  ir pranešėjo Egidijaus Bieliūno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. R. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 9 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 21 d. nuosprendžio ir nuteistojo V. S. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 21 d. nuosprendžio.

Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 9 d. nuosprendžiu:

R. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 straipsnio 2 dalį už kyšio paėmimą iš V. V. atėmimu teisės būti išrinktam ar paskirtam į valstybės ar savivaldybės institucijų ir įstaigų, įmonių renkamas ar skiriamas pareigas vieneriems metams; pagal BK 225 straipsnio 2 dalį už kyšių paėmimą bendrininkaujant su V. S. atėmimu teisės būti išrinktam ar paskirtam į valstybės ar savivaldybės institucijų ir įstaigų, įmonių renkamas ar skiriamas pareigas dvejiems metams; pagal BK 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, ir 5 dalimis, jam paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo šešiems mėnesiams ir atėmimo teisės būti išrinktam ar paskirtam į valstybės ar savivaldybės institucijų ir įstaigų, įmonių renkamas ar skiriamas pareigas dvejiems metams bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant nuteistąjį bausmės vykdymo atidėjimo metu dirbti ir be institucijos, prižiūrinčios  bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, konfiskuota 14500 Lt vertės R. R. turto.

R. R. dėl kaltinimų pagal BK 228 straipsnio 1 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

V. S. dėl BK 225 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas vadovaujantis BK 40 straipsnio nuostatomis pagal sutuoktinės R. S. laidavimą be užstato dvejų metų terminui ir baudžiamoji byla jam nutraukta. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, konfiskuota 6000 Lt vertės V. S. turto bei kratos metu rastas 199 Lt vertės trijų litrų talpos „Whisky alita“ butelis su išpilstymo įranga.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 21 d. nuosprendžiu Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 9 d. nuosprendis pakeistas:

            R. R. nuteistas pagal BK 225 straipsnio 2 dalį dėl kiekvienos iš aštuonių veikų: už įvykdytą 2004 m. spalio 27 – lapkričio 2 d. susitarimą iš anksto suderintais veiksmais su V. S. reikalauti, provokuoti ir priimti kyšius laisvės atėmimu penkiems mėnesiams; už iš viso 8000 Lt kyšio paėmimą iš V. V. laisvės atėmimu penkiems mėnesiams; už 1500 Lt kyšio paėmimą iš R. S. laisvės atėmimu penkiems mėnesiams; už 1500 Lt kyšio paėmimą iš V. K. laisvės atėmimu penkiems mėnesiams; už 1000 Lt kyšio paėmimą iš V. O. laisvės atėmimu keturiems mėnesiams; už 500 Lt ir 199 Lt vertės viskio butelio kyšio paėmimą iš G. J. atėmimu teisės dirbti darbą valstybės tarnyboje trejiems metams; už 2000 Lt kyšio paėmimą iš V. O. laisvės atėmimu penkiems mėnesiams; už 6000 Lt kyšio paėmimą iš V. V. laisvės atėmimu penkiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežčiausios šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės, paskirtos Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 9 d. nuosprendžiu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, iš dalies pridėtos šiuo nuosprendžiu paskirtos švelnesnės laisvės atėmimo bausmės ir paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo dvejiems metams ir  atėmimo teisės dirbti  valstybės tarnyboje trejus metus bausmė.             Vadovaujantis BK 75 straipsniu, R. R. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant nuteistąjį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

            V. S. nuteistas pagal BK 225 straipsnio 2 dalį dėl kiekvienos iš septynių veikų: už įvykdytą 2004 m. spalio 27 – lapkričio 2 d. susitarimą iš anksto suderintais veiksmais su R. R. reikalauti, provokuoti ir priimti kyšius laisvės atėmimu keturiems mėnesiams; už 1500 Lt kyšio paėmimą iš R. S. laisvės atėmimu keturiems mėnesiams; už 1500 Lt kyšio paėmimą iš V. K. laisvės atėmimu keturiems mėnesiams; už 1000 Lt kyšio paėmimą iš V. O. laisvės atėmimu trims mėnesiams; už 500 Lt ir 199 Lt vertės viskio butelio kyšio paėmimą iš G. J. atėmimu teisės dirbti darbą valstybės tarnyboje trejiems metams; už 2000 Lt kyšio paėmimą iš V. O. laisvės atėmimu keturiems mėnesiams; už 6000 litų kyšio paėmimą iš V. V. laisvės atėmimu keturiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežčiausios laisvės atėmimo bausmės, paskirtos už vieną iš padarytų nusikalstamų veikų, iš dalies pridėtos paskirtos švelnesnės laisvės atėmimo bausmės ir paskirta galutinė subendrinta vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo ir atėmimo teisės dirbti darbą valstybės tarnyboje trejiems metams bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant nuteistąjį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

            Kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

            Teisėjų kolegija, susipažinusi su kasaciniais skundais, byla, prokuroro atsiliepimais ir išklausiusi teisėjo pranešimą,

n u s t a t ė:

            R. R. ir V. S. nuteisti už tai, kad dirbdami valstybės tarnyboje, R. R. – Kauno rajono savivaldybės administracijos kelių ir transporto skyriaus vedėju, V. S. – Kauno rajono mero patarėju bei keleivinio kelių transporto organizavimo ir kontrolės komisijos pirmininku, grubiai pažeisdami valstybės tarnybą reglamentuojančių įstatymų reikalavimus, veikdami susitarę ir bendrininkų grupe provokavo duoti, reikalavo ir priėmė kyšius: R. R. ir V. S. 2004 m. spalio 27 – lapkričio 2 dienomis savo tarnybiniuose kabinetuose Kauno rajono savivaldybėje susitarė ir vykdydami susitarimą iš anksto suderintais, neteisėtais ir provokuojančiais veiksmais išgauti iš įvairių keleivių pervežimu užsiimančių įmonių ir bendrovių vadovų kyšius šiuos vadovus tam provokavo; lapkričio 3 d. iš UAB „Sabaridana“ direktoriaus R. S. R. R. su V. S. išreikalavo 1500 Lt kyšį; lapkričio 9 d. iš UAB „Neklaužada“ direktoriaus V. K. - 1500 Lt kyšį; gruodžio pradžioje iš įmonės savininkės V. O. - 1000 Lt kyšį; gruodžio 22 d. iš UAB „Garliavos taksi“ direktoriaus G. J. - 199 Lt vertės viskio butelį ir 500 Lt piniginį kyšį; 2005 m. sausio 6 d. iš įmonės savininkės V. O. - 2000 Lt kyšį ir iš UAB „Merula“ savininko V. V. - 6000 Lt kyšį; taip pat R. R. iš UAB „Merula“ savininko V. V. paėmė per tris kartus skirtingose Kauno miesto ir rajono vietose 2004 m. spalio 8 d. 2000 Lt, lapkričio 5 d. 3000 Lt ir gruodžio 8 d. 3000 Lt, iš viso 8000 Lt dydžio kyšį.

R. R. nuteistas ir už tai, kad neturėdamas leidimo ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku ir vietoje neteisėtai įgijo ir disponavo laikydamas seife namuose (duomenys neskelbtini) iki 2005 m. sausio 24 d. dvidešimt šešis graižtvinių šaunamųjų ginklų skirtingus šovinius bei savo tarnybiniame kabinete vieną graižtvinio šaunamojo ginklo šovinį, kurie pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 7 straipsnio 2 dalies nuostatas civilinėje apyvartoje draudžiami.

Kasaciniu skundu nuteistasis R. R. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 9 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 21 d. nuosprendį ir, vadovaujantis BK 40 straipsnio nuostatomis, atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal brolio V. R. laidavimą ir baudžiamąją bylą jam nutraukti, taikyti baudžiamojo poveikio priemonę ir konfiskuoti 14500 Lt vertės jo turto.

Kasaciniu skundu nuteistais V. S. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos  2008 m. vasario 21 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 9 d. nuosprendį.

Skunduose nuteistieji dėsto iš esmės analogiškus argumentus, kad yra pagrindas atleisti juos nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 40 straipsnio nuostatas, o to nepadarius yra netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Kasatoriai laiko nepagrįstais Kauno apygardos teismo argumentus, kad jų prisipažinimas nėra savanoriškas, nes jį lėmė byloje surinktų įrodymų visuma, ir kad pagal BK 40 straipsnio nuostatas nuo baudžiamosios atsakomybės gali būti atleistas tik vieną nusikalstamą veiką padaręs asmuo.

Kasatoriai teigia, kad dėl nusikalstamų veikų prisipažino, byla buvo nagrinėjama sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, apylinkės teismas jų prisipažinimą laikė atsakomybę lengvinančia aplinkybe, bet apygardos teismas vertino tai kaip klaidą. Jie pažymi, kad BK 40 straipsnyje nenurodyta, kurioje proceso stadijoje ir dėl kokių priežasčių asmuo turi pripažinti savo kaltę bei kaip pademonstruoti gailėjimąsi. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 13 d. nutartyje Nr. 2K–632/2005 nurodyta, kad teismų praktikoje kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką gali teismo būti pripažįstamas baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei kaltininkas, padaręs nusikalstamą veiką, apie tai prisipažino ikiteisminio tyrimo ar bylos nagrinėjimo teisme metu. Be to, nurodyta, kad baudžiamasis įstatymas  nenustato  būdo ir formos, kaip kaltinamasis turi išreikšti savo gailėjimąsi padarius nusikalstamą veiką. Nutartyje akcentuota, jog būtų nelogiška reikalauti, kad kaltinamasis gailėjimąsi išreikštų kiekvienos apklausos ar kitų tyrimo veiksmų metu. Be to, pagal BK 59 straipsnio nuostatas gailėjimasis nesiejamas su aktyviu padėjimu išaiškinti nusikalstamą veiką. Baudžiamasis įstatymas  visiško kaltės pripažinimo bei nuoširdaus gailėjimosi nesieja ir su tuo, ar asmuo savo veiką vertina kaip nusikalstamą, t.y. nereikalauja savo padarytos veikos teisinio įvertinimo. Teismų praktikoje gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos teismo gali būti pripažįstamas nuoširdžiu ir laikomas baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti tokios veikos padarinius.

Kasatoriai nesutinka, kad BK 40 straipsnio nuostatos negali būti taikomos dėl padarytų veikų kiekio. Įstatymų leidėjas BK 40 straipsnio dispozicijoje apie nusikalstamas veikas kalba naudodamas vienaskaitos formą, kaip ir BK 38 straipsnyje, numatančiame atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tvarką ir sąlygas, kaltininkui bei nukentėjusiajam susitaikius. Kasatoriai teigia, kad teismų praktika (kasacinė nutartis 2K–323/2007) rodo, kad BK 38 straipsnio nuostatos taikomos tiek padariusiam vieną iš šiame straipsnyje nurodytų veikų, tiek ir daugiau, svarbu, kad tos veikos būtų baudžiamasis nusižengimas, neatsargus arba nesunkus ar apysunkis tyčinis nusikaltimas. Abu kasatoriai pažymi, kad teismas neturėjo priekaištų asmenims, pateikusiems prašymus būti jų laiduotojais.

Kasatoriaus R. R. skunde nurodoma, jog apylinkės teismas konstatavo, kad analogiškas veikas jis padarė ir vienas, ir bendrininkų grupe, dirbdamas valstybės tarnautoju, be to, neteisėtai disponavo šaudmenimis, todėl nėra garantijos, kad ateityje jis nenusikals. Kasatorius neginčija, kad padarė kelias nusikalstamas veikas, bet šis faktas, jo manymu, neduoda pagrindo kategoriškai tvirtinti, jog jis ateityje darys nusikaltimus. Jis nusikalto pirmą kartą, visos nusikalstamos veikos susijusios su jo darbu Kauno rajono savivaldybėje, vėliau jis nepadarė jokio teisės pažeidimo. Teismų sprendimais nustatytą nusikalstamą veiką dėl dvidešimt šešių šovinių įgijimo ir laikymo namuose bei vieno šovinio laikymo darbe kasatorius vertina kaip nesusipratimą. Jis daug metų yra medžiotojas, be leidimo laikyti šaudmenys įgyti dar iki Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, vėliau legaliai įgijo daugiau šovinių, o apie šiuos pamiršo, nes kitaip būtų atidavęs. Kasatorius pripažįsta kaltę dėl šio nusikaltimo ir gailisi, bet mano, kad tokia veika nerodo, jog jis yra linkęs nusikalsti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje nurodyta, kad pagrįstą manymą, jog asmuo gali daryti naujus nusikaltimus, paprastai patvirtina informacija apie to asmens teistumą, jo vaidmuo padarant nusikaltimus, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veikos ir pan. Kasatoriaus atveju nei vieno teise paremto pagrindo nėra. Jis visą laiką dirbo ir nuolat turėjo legalius pragyvenimo šaltinius, yra ligotas ir turi tik keturiasdešimt procentų darbingumo. Kasatoriaus manymu, apygardos teismo apskritai teisingas teiginys, kad prisipažinimo laikyti savanorišku negalima, jei kaltininkas keičia parodymus, duoda tik iš dalies teisingus parodymus ar atsisako juos duoti, prisipažįsta tik dėl byloje surinktų įrodymų, jam negalėtų būti taikomas. Kasatorius pažymi, kad jo padarytos veikos pagal BK 11 straipsnio 4 dalies nuostatas priskiriamos apysunkių tyčinių nusikaltimų kategorijai.

Kasatoriaus V. S. skunde nurodoma, kad apylinkės teismas jo nuo 2004 m. spalio 27 d. iki 2005 m. sausio 6 d. padarytas veikas laikė vienu BK 225 straipsnio 2 dalyje numatytu tęstiniu nusikaltimu. Šį sprendimą teismas argumentavo tuo, kad imdamas kyšius V. S. veikė tais pačiais motyvais, siekė to paties aiškiai apibrėžto tikslo, jo veiksmus siejo vieninga tyčia. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendį pakeitė, konstatavęs, jog kasatoriaus padarytos veikos sudaro realiąją nusikaltimų sutaptį, ir nuteisė jį už septynias veikas. Apygardos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas supainiojo vieningos tyčios ir nusikaltimo motyvo sąvokas, neteisingai interpretavo vieningų nusikalstamų tikslų ir vieningų nusikalstamų veiksmų požymius, neatsižvelgė į papildomą nusikaltimų objektą. Kasatorius su tuo nesutinka ir teigia, kad realioji nusikaltimų sutaptis yra tada, kai asmuo keliais savarankiškais veiksmais padaro du ar daugiau nusikaltimų, numatytų skirtinguose BK Specialiosios dalies straipsniuose (Baudžiamoji teisė, 1998 m., „Eugrimas“, Vilnius). Jis nuteistas už septynias veikas, numatytas to paties BK straipsnio toje pačioje dalyje, todėl šios veikos negali būti laikomos sudarančiomis realiąją nusikaltimų sutaptį. Remdamasis tuo pačiu šaltiniu, kasatorius teigia, kad jam inkriminuotas veikas jis padarė tais pačiais veiksmais, vadovaudamasis tais pačiais motyvais ir siekdamas to paties tikslo, vieninga tyčia, dėl ko jo veika vertintina kaip tęstinis nusikaltimas, kaip tai padarė pirmosios instancijos teismas.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroro atsiliepimuose prašoma nuteistųjų R. R. ir V. S. kasacinius skundus atmesti. Prokuroro teigimu, pagal BK 40 straipsnio nuostatas asmuo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą gali būti atleistas tik esant visų straipsnyje numatytų sąlygų visumai. Iš bylos medžiagos turinio matyti, kad kasatoriai savo kaltę pripažino tik tuomet, kai nusikalstama veika buvo išaiškinta teisėsaugos institucijų, o tai neatitinka BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytos sąlygos asmeniui visiškai pripažinti savo kaltę ir gailėtis padarius nusikalstamą veiką. Kasatorių argumentai, kad teismo išvados dėl kaltės pripažinimo neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, formuluojami tik iš jiems naudingų šios praktikos fragmentų. Net jei teismas ir pripažintų kasatorių atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, tai nėra nekvestionuojamas BK 40 straipsnio nuostatų taikymo pagrindas, kadangi BK 40 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, o ne pareiga. Prokuroras pažymi, kad byloje nėra nustatyta ir BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta sąlyga, kad asmuo būtų nusikaltęs pirmą kartą. Į kasatorių argumentus dėl jų nusikalstamų veikų kvalifikavimo kaip vienos tęstinės veikos, jau Kauno apygardos teismas nurodė, kad sistemingas kyšių iš skirtingų asmenų priėmimas skirtingu laiku už skirtingų veiksmų atlikimą sudaro realiąją nusikaltimų sutaptį. Be to, R. R. padarė dar vieną nusikalstamą veiką. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos kasacinėje nutartyje Nr. 2K–P–85/2008 nurodyta, kad asmuo laikomas pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką, jeigu pripažįstama, kad jis, nebūdamas anksčiau nusikaltęs, yra padaręs tik vieną nusikalstamą veiką arba kelias nusikalstamas veikas, kurios viena kitos atžvilgiu nėra pakartotinės ir sudaro idealiąją sutaptį.

Kasaciniai skundai atmestini.

Dėl padaryto kyšininkavimo vertinimo pagal veikos tęstinumo kriterijų

Kasatoriaus V. S. skundo argumentas, kad jo padaryta veika turi būti vertinama ne kaip atskiri nusikaltimai, bet kaip viena tęstinė nusikalstama veika, atmestinas. Tęstinės nusikalstamos veikos sąvoka įstatyme minima BK 63 straipsnio 10 dalyje. Šis straipsnis reglamentuoja bausmių už kelias nusikalstamas veikas skyrimą, todėl tęstinės nusikalstamos veikos sąvoka neatskleidžiama, tik pabrėžiamas bausmės skyrimui svarbus momentas: nelaikoma, kad asmuo padarė kelias nusikalstamas veikas, jeigu jis padarė tęstinę nusikalstamą veiką. Esant tokiai įstatymo formuluotei, svarbu žinoti, kaip kriterijai, pagal kuriuos įmanoma atskirti pavienę tęstinę nusikalstamą veiką nuo realios nusikalstamų veikų sutapties, vertinami susiklosčiusioje teismų praktikoje. Paprastai baudžiamosiose bylose dėl nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms bei turtiniams interesams tęstine nusikalstama veika pripažįstami keli tapatūs, laiko požiūriu vienas nuo kito nenutolę veiksmai, padaryti analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, įgyvendinant vieną sumanymą dėl to paties dalyko, grobiant turtą iš to paties šaltinio, padarant žalą tam pačiam savininkui. Tačiau priklausomai nuo veikos specifikos jos tęstinumui vertinti gali būti keliami ir papildomi ar kitokie reikalavimai. Skundo teiginys, argumentuojamas nuoroda į baudžiamosios teisės vadovėlį, kad realiąją sutaptį sudaro tik tokios nusikalstamos veikos, kurios numatytos skirtinguose BK specialiosios dalies straipsniuose, neatitinka dabar galiojančios baudžiamosios teisės nuostatų, kurios pakeitė nusikalstamų veikų daugeto atvejų reglamentavimą (nebėra, pvz., senajame BK dažno ir kvalifikavimui reikšmingo pakartotinumo požymio ir kt.). Todėl kasatoriaus teikiama nusikalstamų veikų realiosios sutapties traktuotė neatitinka šioje baudžiamojoje byloje taikyto baudžiamojo įstatymo reikalavimų ir šiuolaikinės teismų praktikos.

Kasatorius skunde pabrėžia, kad jam inkriminuotas veikas padarė tais pačiais veiksmais, vadovaudamasis tais pačiais motyvais ir siekdamas to paties tikslo, vieninga tyčia. Tačiau jis nemini ir nevertina nusikalstamos veikos dalyko aspekto, kuris šiuo konkrečiu atveju byloje yra lemiamas. Kaltinamajame akte yra aiškiai išskirtos septynios nusikalstamos veikos. Dėl kiekvienos kyšio sumos, sudarančios atskirą nusikalstamos veikos dalyką, yra detaliai aprašyti visi atlikti veiksmai ir jų dalyviai, kadangi kiekvieno kyšio paėmimas buvo organizuojamas ir įgyvendinamas atskirai, skirtingu laiku, iš skirtingų įmonių vadovų, jiems nurodant skirtingas kyšio reikalavimo priežastis. Pirmosios instancijos teismo padarytą veikos kvalifikavimo ir bausmės skyrimo klaidą apeliacinės instancijos teismas ištaisė, kiekvieną iš inkriminuojamų veikų kvalifikuodamas  kaip atskirą nusikaltimą pagal BK 225 straipsnio 2 dalį. Kiekvienos iš padarytų veikų atskiras aprašymas bei kvalifikavimas atliktas nepažeidžiant įstatymo reikalavimų. Nepaisant to, kad padarytos veikos turi pasikartojančių bruožų, yra ir kiekvienai iš šių veikų būdingų esminių skirtumų, todėl jos įvertintos kaip atskiros nusikalstamos veikos. Tokia kvalifikacija atitinka baudžiamojo įstatymo nuostatas ir jų traktuotę susiklosčiusioje teismų praktikoje (pvz., 2006 m. birželio 20 d. kasacinė nutartis 2K-451/2006, 2007 m. kovo 13 d. kasacinė nutartis 2K-111/2007).

Dėl BK 40 straipsnio nuostatų taikymo

BK 40 straipsnio 1 dalies nuostatos numato asmens, padariusio baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, esant visoms šio straipsnio 2 dalyje nurodytoms sąlygoms. Pagal šias sąlygas asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės tik tada, jeigu jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką ir bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir yra pagrindo manyti, kad asmuo visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Tik visų šių sąlygų egzistavimas sudaro pagrindą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Tačiau, net ir esant visoms šioms aplinkybėms, teismas gali atsisakyti atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, kadangi BK 40 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne pareigą priimti atitinkamą sprendimą. Šių sąlygų buvimą teismas nustato vertindamas bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą ir, priėjęs išvados apie galimybę atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, priima sprendimą. Kasacinės instancijos teismas, saistomas BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatytos kompetencijos skundžiamus nuosprendžius ir nutartis patikrinti teisės taikymo aspektu, faktų dėl šių sąlygų buvimo ar nebuvimo iš naujo netiria ir nenustatinėja.

Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, bylą išnagrinėjusi teisėjų kolegija konstatavo, jog kasatoriai savo kaltę pripažino tik bylos nagrinėjimo teisme metu ir tik dėl to, kad byloje surinkti nenuginčijami jų kaltės įrodymai. Šią teismo išvadą patvirtina bylos dokumentų turinys, iš kurio matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu ir bylą pirmą kartą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme kasatoriai savo kaltės nepripažino, neigė ją apeliaciniuose skunduose ir apeliacinės instancijos teisme. Savo kaltę kasatoriai pripažino tik bylą iš naujo nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Taigi tuo metu, kai jau buvo surinkti visi bylos duomenys, pripažinti jų kaltės įrodymais.

Pagal BK 40 straipsnio formuluotę nusikalstama veika apibūdinama vienaskaitos forma, todėl apeliacinės instancijos teismas atsisakymą nuteistiesiems taikyti BK 40 straipsnio nuostatas grindė dar ir tuo, kad atleisti juos nuo baudžiamosios atsakomybės pagal šį BK straipsnį nėra įstatyminio pagrindo, nes kiekvienas iš jų padarė ne vieną, o kelias nusikalstamas veikas. Apeliacinėje nutartyje nurodyta, kad kai įstatymas gali numatyti kelias veikas, tai būna aiškiai pasakyta. Antai BK 75 straipsnyje numatytas bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus. BK tekste esančios formuluotės pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką turinį atskleidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija 2008 m. gegužės 20 d. kasacinėje nutartyje Nr. 2K-P-85/2008. Šioje nutartyje išdėstyta, kad gramatinis ir sisteminis baudžiamojo įstatymo aiškinimas leidžia daryti išvadą, jog kelių pakartotinių nusikalstamų veikų padarymas pašalina galimybę pripažinti asmenį nusikaltusiu pirmą kartą.

Atsižvelgiant į tai darytina bendra išvada, kad kasaciniuose skunduose nėra tokių argumentų, kurie duotų pagrindą naikinti ar keisti šioje baudžiamojoje byloje priimtus teismų sprendimus.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,

 

n u t a r i a:

 

            Nuteistųjų R. R. ir V. S. kasacinius skundus atmesti.

 

 

Teisėjai                                                                                                             Rimantas Baumilas

 

Valerijus Čiučiulka                                                       

Egidijus Bieliūnas