Civilinė byla Nr. e2A-476-739/2024

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-04964-2023-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.19.1.

 (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. lapkričio 26 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvidos Jasaitytės-Pralgauskienės, Dalios Pranckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Igno Totilo, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. D. (A. D.), J. D. (J. D.), E. D. (E. D.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-617-1040/2024 pagal ieškovų A. D., J. D., E. D. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovai A. D., J. D. ir E. D. (toliau – ir ieškovai, ir apeliantai) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei Lietuvos Respublikai, prašydami priteisti ieškovui A. D. 10 000 Eur neturinei žalai atlyginti, ieškovei J. D. 15 000 Eur neturinei žalai atlyginti, E. D. 10 000 Eur neturinei žalai atlyginti, 5 procentų metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. 

2.       Ieškinyje ir dubike buvo teigiama, kad ieškovai ilgą laiką nepagrįstai buvo įtariamaisiais baudžiamojoje byloje, ieškovė J. D. buvo laikinai sulaikyta, jai ilgą laiką buvo taikomos kardomosios priemonės, jai buvo uždrausta bendrauti su A. D., ji negalėjo atvežti į pasimatymus su tėvu jų sūnaus E. D. ir dėl to buvo nutrauktas ryšys tarp šeimos narių – tėvo ir sūnaus, be to, kratos metu buvo paimtas jai nuosavybės teise priklausantis turtas, kuriuo ji ilgą laiką negalėjo naudotis, sūnus paliktas su senyvo amžiaus ir ligota močiute.

3.       Teigė, kad nustačius, jog ieškovų baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas neturint pakankamai duomenų apie jų padarytą nusikalstamą veiką, konstatuotina, kad ieškovė J. D. buvo sulaikyta neteisėtai ir nepagrįstai, kardomosios priemonės ir kitos procesinės prievartos priemonės jai taip pat paskirtos nepagrįstai, jų skyrimas neatitiko ir bendrųjų šių priemonių skyrimo nuostatų. A. D. 2021 m. liepos 14 d. Marijampolės Pataisos namuose buvo 48 val. perkeltas į kamerų tipo patalpas, kur nebuvo atitvertas sanitarinis mazgas, nebuvo aprūpinimo baldais ir inventoriumi, dėl to jis patyrė nepatogumų, pažeminimą. Be to, 2021 m. liepos mėn. A. D. buvo perkeltas iš Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN) į Alytaus PN, nors pareiškėjas ilgą laiką atlikinėjo bausmę Marijampolės PN, buvo užsitikrinęs ten materialinę ir socialinę gerovę, dėl perkėlimo jis patyrė dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, sukrėtimą. Ieškovai taip pat prašė įvertinti, ar nebuvo pažeistos ieškovo A. D., kaip tėvo, teisės bendrauti su savo nepilnamečiu sūnumi E. D., taip pat ar nebuvo tuo metu pažeistos ieškovo E. D. teisės bendrauti su savo tėvu ir motina.

4.       Atsakovę atstovaujanti

5.       Atsakovę atstovaujanti Lietuvos kalėjimų tarnyba atsiliepime ir triplike prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kriminalinės žvalgybos valdybos Kriminalinės žvalgybos skyriaus (toliau – ir KŽV, ir kriminalinė žvalgyba) duomenimis, Marijampolės kalėjime buvo susikūrusi ir nuolat veikė nuteistųjų organizuota grupė, kuri organizavo narkotikų patekimą į įstaigą ir jų platinimą. Siekiant užkardyti nuolat vykdomas nuteistųjų nusikalstamas veikas ir išskaidyti minėtą grupuotę, vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 69 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, buvo siūloma organizuoti ieškovo A. D. ir kitų nuteistųjų perkėlimą į kitas įkalinimo įstaigas, buvo prašoma leisti A. D. sulaikyti 48 val., kaip tai ir numatyta BPK 140 straipsnio 4 dalyje (laikinas sulaikymas), dėl jo galimai įvykdytos nusikalstamos veikos ir su tuo susijusių aplinkybių nustatymo, dėl ko buvo priimtas sprendimas dėl ieškovo laikino izoliavimo ir perkėlimo į kamerų tipo patalpas. Dėl A. D. laikymo sąlygų Marijampolės kalėjimo kamerų tipo patalpose nurodė, kad Lietuvos kalėjimų tarnyba vieno iš ieškovų A. D. skundą pripažino iš dalies pagrįstu ir Marijampolės kalėjimo administracijai nurodė užtikrinti, kad nuteistųjų laikymo sąlygos gyvenamosiose patalpose atitiktų teisės aktų, reglamentuojančių higienos, patalpų įrengimo ir aprūpinimo inventoriumi, reikalavimus, užtikrintų pagarbą žmogaus orumui ir neapsunkintų gyvenimo sąlygų labiau nei būtina, tokio atsakymo teismine tvarka ieškovas neskundė, tad sprendimas laikomas teisėtu bei galiojančiu, o ieškovų argumentai dėl A. D. laikymo sąlygų Marijampolės kalėjimo kamerų tipo patalpose, atmestini kaip nepagrįsti. Dėl A. D. bendravimo su sūnumi ribojimo nurodė, kad A. D. santykiai su sūnumi nebuvo glaudūs ar itin artimi, taip pat A. D. teise matytis su sūnumi naudojosi itin retai, kas leido daryti prielaidą, kad J. D. sulaikymas nedarė jokios įtakos tėvo ir sūnaus santykiuose, juo labiau, kad E. D. į pasimatymus su tėvu galėjo lydėti ir kitas asmuo.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. birželio 25 d. sprendimu ieškinį atmetė.

7.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje esantys duomenys leidžia daryti išvadą, kad kriminalinės žvalgybos pateikti duomenys buvo pakankamas pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą ieškovų A. D. ir J. D. atžvilgiu, priešingai jo nepradėjimas, esant BPK nustatytoms sąlygoms, būtų vertinamas neteisėtu (BPK 2 straipsnis, 166 straipsnio 1 dalis, 168 straipsnio 1 dalis). Aplinkybių, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, nebuvo nustatyta, todėl tik pradėjus ikiteisminį tyrimą buvo galima patikrinti faktus BPK nustatytomis priemonėmis, dėl to darytina išvada, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnų sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą ieškovams A. D. ir J. D. atitiko teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus, taikytinus šiai baudžiamojo proceso stadijai.

8.       Vertino, kad J. D. sulaikymas atitiko BPK 140 straipsnio 2 dalyje numatytus šios kardomosios priemonės skyrimo pagrindus. Aplinkybė, kad atliktus papildomus ikiteisminio tyrimo veiksmus, nebuvo kreiptasi dėl suėmimo taikymo J. D., teismo vertinimu, savaime nedaro sulaikymo neteisėtu. Be to, nurodė, kad J. D. buvo sulaikyta nepilnas 27 valandas. Teismas sprendė, kad išdėstytos aplinkybės leido spręsti, kad ikiteisminio tyrimo institucijos turėjo teisinį ir faktinį pagrindą taikyti procesines prievartos priemones ieškovei J. D., kuri buvo įtariamoji.

9.       Nurodė, kad po J. D. sulaikymo jos sūnus E. D. buvo paliktas savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, senelės K. S. globoje, su kuria jis nuolat ir gyveno. Nors ieškovė akcentavo K. S. amžių ir sveikatos būklę, duomenų, kad ji parą laiko negalėjo pasirūpinti septyniolikos amžiaus nepilnamečiu jaunuoliu, kuris iš esmės pagal savo amžių yra gebantis pats savimi pasirūpinti, atlikti visus būtiniausius kasdienius rutininius darbus, teismui nebuvo pateikta.

10.       Pasak teismo, uždraudimas ieškovei bendrauti su kitais asmenimis, kurie buvo įtariamaisiais ta pačia neteisėta veika, atitiko procesinėms prievartos priemonėms keliamus tikslus. Aplinkybė, kad ieškovė nepasinaudojo savo teise baudžiamojo proceso tvarka skųsti nutarimus dėl procesinės prievartos priemonių skyrimo, patvirtina faktą, jog ieškovė išnaudojo ne visas gynybos priemones arba nematė pagrindo nutarimų priėmimo metu apskųsti instancine tvarka, juo labiau kad byloje nepateikta įrodymų dėl ieškovei pritaikytų procesinių prievartos priemonių sukeltos žalos.

11.       Teismas sprendė, kad ieškovai neįrodė, kad J. D. paskyrus kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti su įpareigojimu nebendrauti ir neieškoti ryšių su buvusiu sutuoktiniu A. D., buvo pažeistos A. D., kaip tėvo, teisės bendrauti su nepilnamečiu sūnumi E. D. bei E. D. teisės bendrauti su tėvu ir motina. Teismas nustatė, kad A. D. pasimatymai su sūnumi nebuvo reguliarūs, nusistovėję, priešingai, buvo itin reti. Šios aplinkybės neleido daryti išvados, kad pritaikytos kardomosios priemonės, kurios neleido J. D. lydėti sūnaus į susitikimus su tėvu, iš esmės pažeidė tėvo ir sūnaus tarpusavio ryšį.

12.       Nors I. J. D. kvestionavo 2021 m. liepos 4 d. kratos metu paimtų pinigų (200 Eur) laikymo pagrindą, teismas sprendė, kad ikiteisminį tyrimą atliekantys pareigūnai turėjo teisinį pagrindą paimti kratos metu rastus pinigus ir laikyti juos, kaip daiktus turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti.

13.       Spręsdamas dėl proceso trukmės, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju baudžiamosios bylos sudėtingumą apsprendžia tai, jog tyrimas buvo atliekamas nusikalstamų veikų, kurios priskiriamos sunkių nusikaltimų kategorijai, įtarimai buvo pareikšti daugiau nei aštuoniems asmenims, kurie buvo įtariami veikę grupėje, įgiję, laikę ir platinę pagal parengtą planą Marijampolės pataisos kalėjime kalintiems nuteistiesiems narkotines medžiagas. Iš ikiteisminio tyrimo prašymų pratęsti ikiteisminio tyrimo terminą turinio nustatė, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas gan intensyviai, o užtruko dėl didelės apimties medžiagos (banko išrašų, operatyvių duomenų kiekio, buvo atliktos 8 kratos), kurią buvo būtina susisteminti, įtariamųjų skaičiaus, kurių atliktus veiksmus buvo būtina įvertinti baudžiamosios justicijos kontekste, siejant juos su kitų įtariamųjų atliekamais galimai nusikalstamais veiksmais. Teismas sprendė, kad laikotarpis, per kurį buvo atliekamas ikiteisminis ieškovų A. D. ir J. D. atžvilgiu, objektyviai negali būti laikomas per ilgu.

14.       Nors ieškovas A. D. teigė, kad patyrė neturtinę žalą, t. y. neigiamus išgyvenimus, stresą, nes nepagrįstai 48 valandoms buvo patalpintas į kamerų tipo patalpas, kurios neatitiko higienos reikalavimų, jam nebuvo užtikrinta galimybė gauti savalaikę medicininę pagalbą, nepagrįstai buvo perkeltas iš jam įprasto aplinkos, kurioje jau kurį laiko kalėjo, Marijampolės kalėjimo į Alytaus kalėjimą, teismas nurodė, kad sprendimas perkelti kalinį A. D. į laikino sulaikymo kamerą buvo būtinas pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl sunkių nusikalstamų veikų, veikiant organizuotos grupės asmenų, kurių dalis taipogi buvo įkalinimo įstaigoje. Siekiant užtikrinti netrukdomą ikiteisminį tyrimą, užkirsti kelią galimai nusikalstamas veikas padariusiems asmenims galimybes susižinoti ir tokiu būdu trukdyti procesui, užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms buvo pagrįstai ir teisėtai priimtas sprendimas perkelti A. D., kuris pagal žvalgybos duomenis galimai dalyvavo sunkaus nusikaltimo padaryme, t. y. organizuotoje grupėje platinant narkotines medžiagas įkalinimo įstaigoje, į kamerų tipo patalpas ne ilgiau kaip 48 valandoms. Teismas sprendė, kad nors teisės aktai numato reikalavimus užtikrinant gyvenamosios patalpos reikalavimus, laikant asmenį ilgiau nei penkias valandas kamerų tipo patalpoje, visgi vien tik šių teisės aktų nuostatų pažeidimas pats savaime nesukelia asmeniui nepatogumų, išgyvenimų ir neturtinės žalos, nes visi nepatogumai, išgyvenimai ir patirta žala turi būti įrodyta konkrečiai nurodytomis aplinkybės ir jas pagrindžiančiais įrodymais, ko šiuo atveju nebuvo padaryta.

15.       Sprendė, kad Lietuvos kalėjimų tarnyba visus su A. D. perkėlimu susijusius veiksmus atliko vadovaujantis galiojančiomis teisės aktų nuostatomis, tinkamai ir teisėtai. Nurodė, kad teisės aktai suteikia diskrecijos teisę ne nuteistajam, o įstaigos administracijai spręsti dėl suimtųjų / nuteistųjų apgyvendinimo konkrečioje vietoje. 

16.       Galiausiai teismas sprendė, kad ieškovai neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų atsakovių civilinei atsakomybei kilti, todėl ieškovų ieškinį dėl žalos atlyginimo atmetė kaip neįrodytą. 

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

17.       Apeliaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai, priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

17.1.                      Apeliantai teigia, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokuroras neatliko savo pareigos atskleisti nusikalstamas veikas, tinkamai pritaikyti įstatymą, imtis visų priemonių, kad nekaltas asmuo nebūtų nuteistas, nes jokių faktinių duomenų, leidžiančių pagrįsti įtarimus A. D. ir J. D. dėl narkotinių medžiagų, nebuvo, mano, kad jie galėjo būti apklausti kaip specialieji liudytojai.

17.2.                      Teigia, kad laikinasis sulaikymas J. D. atžvilgiu buvo taikytas pažeidžiant BPK nuostatas, buvo aiškiai perteklinė ir pažeidžianti proporcingumo principą procesinės prievartos priemonė. Atkreipė dėmesį, kad tai buvo padaryta jos nepilnamečio sūnaus akivaizdoje ir sukėlė jam nemenką psichologinę traumą. Be to, iš ikiteisminio tyrimo medžiagos aišku, kad sulaikant J. D. net nebuvo ketinama kreiptis į teismą dėl kardomosios priemonės suėmimo, nes jau sekančią dieną jai skirtos kitos kardomosios priemonės. Be to, po sulaikymo iš J. D. buvo paimti DNR mėginiai, pirštų atspaudai, padarytos jos tatuiruočių nuotraukos ir visą tai įkelta į duomenų bazes. Pasak apeliantų, be jokios abejonės, nekalto asmens nepagrįstas įtraukimas į policijos duomenų bazes sukelia tam asmeniui papildomas neigiamas pasekmes, kurių galėjo nebūti jei ji būtų apklausta ne kaip įtariamoji, o kaip specialioji liudytoja.

17.3.                      Be to, nurodo, kad po kratos atlikimo buvo paimtas J. D. turtas, ji juo negalėjo naudotis ilgą laiką. Pabrėžia, kad kratos metu buvo paimti net 200 Eur, buvę J. D. asmeninėje piniginėje, o grįžusi po sulaikymo ji turėjo visą mėnesį verstis iš sąskaitoje buvusių 400 Eur, sumokėti mokesčius, išlaikyti vaiką.

17.4.                      Pasak apeliantų, šalių nepilnametis vaikas buvo perduotas 77 metų amžiaus močiutės priežiūrai, net neįsitikinus jos sveikatos būkle, o tai buvo pareigūnų pareiga. Perduodami teismui duomenys patvirtina, kad močiutei ne kartą buvo būtina medicininė pagalba, o tai kėlė pavojų J. D. sūnui, dėl to J. D. patyrė stresą, dvasinių išgyvenimų.

17.5.                      Apeliaciniame skunde nurodoma, kad A. D. serga epilepsija, jam nustatytas tik 50 proc. darbingumas, todėl buvimas ilgą laiką vienam mažo ploto patalpoje sukėlė jam papildomų išgyvenimų dėl galimos grėsmės jo sveikatai. Pažymi, kad dėl to galėjo kilti pavojus net jo gyvybei, 2011 m. Alytaus pataisos namuose jį ištiko net keli priepuoliai iš eilės, jis buvo išvežtas į Alytaus apskrities ligoninės reanimaciją, o jį išgelbėjo tik tai, kad kameroje jis buvo ne vienas.

17.6.                      Be to, 2021 m. liepos mėn., remiantis tarnybiniu pranešimu dėl pradėto minėto ikiteisminio tyrimo, A. D. buvo perkeltas iš Marijampolės PN į Alytaus PN, nors jis ilgą laiką atlikinėjo bausmę Marijampolės PN, buvo užsitikrinęs ten materialinę ir socialinę gerovę. Dėl perkėlimo jis patyrė dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, sukrėtimą.

17.7.                      Ieškovai prašo įvertinti ar nebuvo pažeistos ieškovo A. D., kaip tėvo, teisės bendrauti su savo nepilnamečiu sūnumi, taip pat ar nebuvo tuo metu pažeistos ieškovo E. D. teisės bendrauti su savo tėvu ir motina. Sprendime dėl santuokos nutraukimo būtent J. D. buvo nustatyta pareiga atvežti sūnų į pasimatymus su A. D., ji ne kartą teikė prašymus panaikinti kardomosios priemonės sąlygą, draudžiančią tą padaryti. Mano, kad niekuo nepagrįsta išvada apie artimų ryšių tarp tėvo ir sūnaus nebuvimą.

17.8.                      Teigia, kad ieškovei J. D. padaryta neturtinė žala, nes ji buvo neteisėtai laikinai sulaikyta, jos atžvilgiu ilgą laiką taikomos kardomosios ir kitos procesinės prievartos priemonės. Ji gyveno patirdama nuolatinę įtampą, labai ilgą laiką jausdama netikrumą dėl savo likimo ir kamuojama nežinomybės dėl nepagrįsto baudžiamojo proceso prieš ją baigties. Aišku, kad dėl to pergyveno ir jos artimieji, dėl kurių taipogi negalėjo jaustis rami. Sutriko poilsio ir miego ritmas, jautėsi sugniuždyta. Dėl pareikštų įtarimų jautėsi pažeminta, buvo pakenkta jos reputacijai. Dėl šių priežasčių ji patyrė daug fizinių ir dvasinių išgyvenimų, artimą depresinei būseną.

17.9.                      Nurodo, kad ieškovui A. D. taip pat padaryta neturtinė žala – jis taipogi pergyveno dėl nepagrįsto baudžiamojo proceso jo atžvilgiu, tačiau labiausiai pabrėžia tai, kad dėl to, jog J. D. buvo uždrausta su juo bendrauti, taigi ir atvežti sūnų į pasimatymus, buvo atskirtas nuo savo sūnaus, todėl patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą, stresą, neviltį, apmaudą, neigiamas emocijas, sumažėjo, o realiai nutrūko bendravimo galimybės ir ryšys su sūnumi. Be pagrindo uždarytas į kamerų tipo patalpas 48 val., jis dėl netinkamų sąlygų patyrė nepatogumų, pažeminimą. Taip pat jis patyrė stresą būdamas ilgą laiką uždarytas mažo ploto patalpoje, nes serga epilepsija. Dėl nepagrįsto perkėlimo iš Marijampolės PN į Alytaus PN jis patyrė dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, sukrėtimą.

17.10.                      Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ieškovui E. D. taip pat padaryta neturtinė žala, nes iš pradžių jis turėjo dalyvauti atliekant kratą jo namuose, matyti, kaip neteisėtai yra sulaikoma jo motina, atgal motinai jis buvo perduotas tik po savaitės, dėl to jis patyrė dvasinį sukrėtimą, stresą, kitas neigiamas emocijas. Be to, jam buvo padaryta psichologinė trauma, nes daugiau kaip pusei metų prarasta galimybė bendrauti su tėvu, su kuriuo iki tol buvo palaikomi artimi santykiai. Dėl to jis patyrė dvasinį sukrėtimą, nes iš esmės buvo nutrauktas jo ryšys su tėvu.

18.       Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos kalėjimų tarnybos, prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti skundžiamą teismo sprendimą. Mano, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Ieškovai, pateiktame apeliaciniame skunde, nenurodo aplinkybių, kurios pagrįstų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose, tačiau pateikia tik deklaratyvius teiginius dėl netinkamai taikytų įrodymų vertinimo taisyklių ir neteisėtai bei nepagrįstai atlikto ikiteisminio tyrimo. Tai, kad skundžiamas teismo sprendimas netenkina ieškovų, nesudaro pagrindo jo panaikinti

19.       Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, prašo apeliacinį skundą atmesti nėra pagrindo teigti, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras ieškovų J. D. ir A. D. atžvilgiu pradėtame ir vykdytame baudžiamajame procese atliko neteisėtus veiksmus ar nesilaikė jiems nustatytos rūpestingumo pareigos. Tai, kad ieškovai nesutinka su tuo, kaip buvo organizuojamas, atliktas jų atžvilgiu ikiteisminis tyrimas ir siekia, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro veiksmai būtų įvertinti kitaip, negu tai padarė pirmosios instancijos teismas, savaime nesudaro pagrindo pripažinti ikiteisminio tyrimo pareigūnus, prokurorą atlikus neteisėtus veiksmus, veikus netinkamai, nerūpestingai, taigi nėra pagrindo konstatuoti buvus vieną iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti – neteisėtus veiksmus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis), todėl bylą nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų.

21.       Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas netenkino ieškovų ieškinio dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl esminių byloje nustatytų teisiškai reikšmingų aplinkybių

22.       Byloje nustatyta, kad ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl žalos iš valstybės atlyginimo, teigdami, kad ieškovai J. D. ir A. D. buvo nepagrįstai patraukti įtariamaisiais baudžiamojoje byloje, ieškovė J. D. buvo nepagrįstai laikinai sulaikyta, jai ilgą laiką buvo taikomos kardomosios priemonės. A. D. teigė, kad jis nepagrįstai buvo perkeltas į kitą kamerą, po to į kitą įkalinimo įstaigą. Kadangi J. D. buvo uždrausta bendrauti su A. D., ji negalėjo atvežti į pasimatymus su tėvu jų sūnaus E. D. ir dėl to buvo nutrauktas ryšys tarp šeimos narių – tėvo ir sūnaus, sūnus paliktas su senyvo amžiaus ir ligota močiute.

23.       Pirmosios instancijos teismas ieškovų ieškinį atmetė, konstatuodamas, kad byloje nenustatyta pareigūnų neteisėtų veiksmų. Apeliantai su priimtu teismo sprendimu nesutinka, tačiau apeliaciniame skunde nėra nurodoma jokių pirmosios instancijos teismo padarytų konkrečių procesinės ar materialiosios teisės pažeidimų. Iš pateikto apeliacinio skundo matyti, kad apeliantų esminiai nesutikimo su skundžiamu teismo sprendimu motyvai – netinkamas byloje nustatytų faktinių aplinkybių vertinimas, t. y. ieškovai mano, kad teismas turėjo kitaip įvertinti byloje esančius įrodymus. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliaciniame procese yra tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, kas reiškia, jog apeliacinės instancijos teismas nenagrinėja bylos iš naujo, o tik nustato, ar pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių argumentus ir jų į bylą pateiktus įrodymus, ginčą išsprendė tinkamai. Apeliaciniame skunde, be bendrų procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų, be kita ko, turi būti nurodyta, kokios bylos aplinkybės patvirtina sprendimo ar jo dalies neteisėtumą ir nepagrįstumą, kokiais konkrečiais įrodymais ir teisiniais argumentais grindžiamos šios aplinkybės (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas). 

24.       Įvertinus ieškovų apeliacinio skundo argumentus, matyti, kad jie iš esmės tapatūs ieškinio argumentams, ir nors nesutinkama su atitinkamomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, apeliaciniame skunde nepagrindžiama, kodėl teismas, vertindamas tas pačias aplinkybes, turėjo priimti kitokį teismo sprendimą, kur yra teismo padarytų procesinių ir materialiosios teisės pažeidimų esmė. Matyti, kad ieškovai apeliacinės instancijos teisme iš esmės siekia bylos išnagrinėjimo iš naujo. 

25.       Kadangi apeliantai neginčija šioje byloje pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, teisėjų kolegija jų visų nekartoja, tačiau nurodo, kad 2021 m. birželio 17 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kriminalinės žvalgybos valdybos Ikiteisminio tyrimo skyriuje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį dėl narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimo Marijampolės pataisos namuose. 2021 m. liepos 14 d. tiek A. D., tiek J. D. buvo įteikti pranešimai apie įtarimą padarius nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje. A. D. tuo metu atlikinėjo bausmę Marijampolės pataisos namuose ir buvo 2021 m. liepos 14 d. perkeltas į kamerų tipo patalpas, kuriose buvo laikomas nuo 2021 m. liepos 14 d. 15 val. iki 2021 m. liepos 16 d. 15 val., vėliau buvo perkeltas iš Marijampolės PN į Alytaus PN. 2021 m. liepos 14 d. J. D. buvo laikinai sulaikyta iki 2021 m. liepos 15 d., o 2021 m. liepos 15 d. jai buvo paskirtos kardomosios priemonės, be kita ko, uždraudžiant lankytis pataisos namuose, tardymo izoliatoriuose, bendrauti su asmenimis, vienas iš kurių – A. D., be to, atliktos kratos metu buvo paimti mobilaus ryšio telefonas, planšetinis kompiuteris, modemas, svarstyklės, SIM kortelės, pakuotės, kvitai, grynieji pinigai, kurie grąžinti 2021 m. spalio 4 d., 2021 m. lapkričio 23 d., 2021 m. gruodžio 28 d. nutarimais. Kadangi J. D. buvo sulaikyta ir išvežta į areštinę, Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus sprendimu E. D. buvo perduotas kartu gyvenančiai močiutei K. S.. Aktualu tai, kad 2022 m. spalio 31 d. prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas Nr. 01-0-00274-21 dalyje įtariamojo A. D. nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų pagrindžiančių įtariamojo A. D. kaltę padarius nusikalstamą veiką, o 2023 m. sausio 12 d. prokuroro nutarimu nutrauktas ikiteisminis tyrimas ir J. D. atžvilgiu.

Dėl ieškovų atžvilgių pradėto ikiteisminio tyrimo pagrįstumo

26.       Ar ikiteisminis tyrimas pradėtas pagrįstai, žalos atlyginimo civilinėje byloje sprendžiama pagal tai, ar ikiteisminio tyrimo pareigūnai veikė pagal BPK nuostatas, tinkamai vykdydami bendras ir specialias pareigas. Turi būti įvertinta, ar buvo pakankamas procesinis pagrindas pradėti tyrimą (BPK 166 straipsnis), ar buvo aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas (BPK 3 straipsnis), ar pažeisti ikiteisminio tyrimo terminai (BPK 176 straipsnis) ir buvo kitoks nepagrįstas pareigūnų neveikimas ar veikimas ne pagal savo kompetenciją, ėmimasis įstatymų nenustatytų ar akivaizdžiai neproporcingų priemonių, ir kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019, 35 punktas). 

27.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ikiteisminis tyrimas turi būti pradedamas nedelsiant, esant pagrindui manyti, jog buvo padaryta nusikalstama veika, t. y. net tuomet, kai iš gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo nepakanka duomenų spręsti, ar nusikalstama veika iš tikrųjų buvo padaryta. Tokiais atvejais ikiteisminis tyrimas pirmiausia atliekamas norint nustatyti, ar yra nusikalstamos veikos požymių. Atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą galima tik tuo atveju, kai iš gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo turinio yra aiškiai suprantama, kad jokios nusikalstamos veikos nebuvo (BPK 168 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019, 36 punktas).

28.       Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju, apeliacinio skundo argumentai, kad nebuvo surinkta jokių duomenų, jokios informacijos, kuri sudarytų pagrindą pradėti ikiteisminį tyrimą, prieštarauja byloje esantiems įrodymams.

29.       Apeliaciniame skunde ieškovai teigia, kad jokių faktinių duomenų, leidžiančių pagrįstai įtarti ieškovus  A. D. ir J. D. dėl narkotinių medžiagų platinimo, nebuvo, o aplinkybė, kad J. D. vyro nurodymu paėmė pinigus iš I. P. nebuvo pakankama ikiteisminio tyrimo pradėjimui. Tačiau skundžiamame sprendime yra aiškiai ir konkrečiai nurodyta, kad ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pradėtas buvo pradėtas 2021 m. birželio 17 d gavus kriminalinės žvalgybos žvalgybinę informaciją, tyrimas pradėtas dėl grupės asmenų galimai daromų nusikalstamų veikų. Kodėl, pasak ieškovų, žvalgybinė informacija negali būti laikoma pagrindu ikiteisminio tyrimo pradėjimui, apeliaciniame skunde nėra nurodoma. Teisėjų kolegijos vertinimu, kriminalinės žvalgybos informacija, kad Marijampolės pataisos namuose nuteistieji disponuoja narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, kad šios medžiagos įgyjamos iš A. D., o pinigai perduodami J. D. per I. P. bei, kad už įgyjamas narkotines medžiagas buvo atsiskaitoma keliais būdais, pasinaudojant Perlo terminalo paslaugomis arba pavedimais, sudarė teisinį pagrindą pradėti ikiteisminį tyrimą ieškovų atžvilgiu, o tyrimą atlikę pareigūnai galėjo pagrįstai įtarti, jog ieškovai galimai atlieka aukščiau nurodytą nusikalstamą veiką. Aplinkybes, kad žino moterį, vardu Inga, kad žino jos kontaktus, kad yra gavusi kelis kartus pinigų, kad yra gavusi pinigų per Perlo terminalą nurodė pati ieškovė, duodama parodymus, todėl akivaizdu, jog žvalgybos pateikta informacija davė pagrindą ikiteisminio tyrimo veiksmų pradėjimui, ką pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas.

30.       Nors apeliantai skunde, kaip ir ieškinyje, nurodo, kad A. D. ir J. D. apklausoms visiškai užteko BPK 82 straipsnio 3 dalies nuostatų, t. y. jie galėjo būti apklausti kaip specialieji liudytojai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, priešingai nei teigia ieškovai, žvalgybos informacijos pakako tam, kad ieškovams būtų suteiktas įtariamųjų statusas (BPK 21 straipsnis).

31.       Pažymėtina, kad ikiteisminiam tyrimui pradėti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti taikomi skirtingi įrodinėjimo standartai; siekiant pradėti asmens baudžiamąjį persekiojimą, pakanka pagrįsto įtarimo, kad asmuo padarė nusikaltimą. Pagrįstą įtarimą pagrindžiantys faktai neturi būti tokio paties lygmens, kaip būtina apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti ar kaltinimui pareikšti (tai įvyksta vėlesnėje proceso stadijoje). Baudžiamojo proceso tikslas kaip tik ir yra įtarimo patikrinimas. Tai, kad vėliau procese asmuo išteisinamas dėl nusikaltimo, įtarimu kuriuo buvo grindžiama jam taikyta procesinės prievartos priemonė, dėl kaltinamųjų įrodymų stokos, nepaneigia pagrįsto įtarimo buvimo ankstesnėje proceso stadijoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-311-421/2018 43 punktą ir jame nurodytą EŽTT bei kasacinio teismo praktiką). Šiuo atveju įtarimai ieškovams buvo grindžiami žvalgybine informacija, kuri sudarė pagrindą pagrįstai įtarti ieškovus padarius nusikaltimą ir pradėti jų baudžiamąjį persekiojimą, siekiant nustatyti, ar šie įtarimai pasitvirtins.

32.       Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, atmestini kaip nepagrįsti apeliantų argumentai, kad pradėti ikiteisminį tyrimą ieškovų atžvilgiu nebuvo teisinio pagrindo.

Dėl procesinių prievartos priemonių ir kardomųjų priemonių taikymo ieškovės atžvilgiu

33.       Apeliaciniame skunde akcentuojamas ieškovei J. D. taikyto sulaikymo neteisėtumas, nurodoma, kad sulaikymas buvo perteklinė priemonė nesiekiant ieškovės vėliau suimti. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atlikus kratą, buvo rasti ir paimti grynieji pinigai, mobilieji telefonai, mobiliojo ryšio kortelės, svarstyklės ir kiti tyrimui reikšmingi daiktai, o J. D. sulaikymas buvo grindžiamas  tuo, kad ji, siekdama išvengti itin griežtos bausmės gali bėgti, slėptis nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, nes įtariama sunkių nusikaltimų padarymu ir kad yra pagrindas manyti, jog ji trukdys procesui, nes per tokį trumpą laiką nuo ikiteisminio tyrimo pradėjimo dar nėra nustatytos visos galimai padarytų veikų aplinkybės ir galimi bendrininkai, todėl J. D. gali trukdyti procesui, t. y. paveikti kitus įtariamuosius, liudytojus, sunaikinti ar paslėpti daiktus bei dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti.

34.       Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, jog ikiteisminis tyrimas ir baudžiamojo persekiojimo veiksmai yra valstybėje ir bet kurioje žmonių visuomenėje būtina teisėta veikla. Ji negali būti vertinama kaip neteisėta vien dėl to, kad proceso nustatytais pagrindais pasibaigė be asmens nubaudimo baudžiamąja tvarka. Vadinasi, tyrimo pabaigimo faktas, nenubaudus asmens, savaime nedaro ikiteisminio tyrimo ir teismo veiksmų neteisėtų. Ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo teisėti tiek, kiek jie buvo atlikti pagal įstatyme įtvirtintus pagrindus, jo nustatytas procedūras ir laikantis teisės aktais detalizuotos tvarkos, o neteisėti tiek, kiek šių reikalavimų nesilaikyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019).

35.       Nors apeliantai teigia, kad ieškovei taikyta procesinės prievartos priemonė – sulaikymas, buvo neproporcinga ir perteklinė, bylos duomenys, kaip jau buvo nurodyta prieš tai,  patvirtina, jog ieškovė sulaikyta po atliktos kratos ir rastų, galimai, su nusikalstamomis veikomis susijusių daiktų, tuo metu, kai ieškovė buvo sulaikyta, buvo atliekami intensyvūs ikiteisminio tyrimo veiksmai ir su kitais įtariamaisiais, buvo siekiama užkardyti pastarųjų tarpusavio bendravimą, ieškovė buvo sulaikyta tik apie 27 valandas, be to, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas ir apeliantai to neginčija, laikino sulaikymo skyrimo terminai nebuvo pažeisti, procesinė prievartos priemonė skirta laikantis baudžiamojo proceso teisės normų reikalavimų, nurodant jos skyrimo pagrindus ir motyvus. Todėl spręsti, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai neturėjo pagrindo ieškovei J. D. taikyti procesines prievartos priemones, nėra objektyvaus pagrindo. Ieškovų nurodoma aplinkybė, kad sulaikymo metu nebuvo planuojama spręsti klausimą dėl ieškovės suėmimo, niekaip nepagrindžia sulaikymo neteisėtumo, o tik patvirtina, kad ikiteisminiame tyrime nebuvo siekiama taikyti neproporcingų kardomųjų priemonių.

36.       Pasisakant dėl ieškovei taikytų kardomųjų priemonių, nustatyta, kad J. D. 2021 m. liepos 15 d. paskirtos kardomosios priemonės – dokumentų (asmens tapatybės kortelės ir paso) paėmimas ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti iš gyvenamosios vietos, nesilankyti pataisos namuose tardymo izoliatoriuje, nebendrauti ir neieškoti ryšių su nutarime nurodomais asmenimis, įskaitant A. D..

37.       Ar kardomoji priemonė buvo taikyta teisėtai, įvertinama pagal tai, ar buvo realus pagrindas ir poreikis asmeniui taikyti procesinius suvaržymus, ar parinkta kardomoji priemonė buvo nustatyta įstatymu ir ar atitiko jo sąlygas, ar konkrečioje situacijoje ji buvo proporcinga poreikiui kontroliuoti asmens elgesį. Tai sprendžiama iš tokių aplinkybių kaip susiklosčiusi procesinė situacija, kurioje buvo nuspręsta taikyti kardomąją priemonę (įtarimų pareiškimas, kaltinimų pasunkinimas, dėl ko asmuo gali vengti tyrimo ar galimos bausmės, vilkinti procesą ir kt.;); asmens atliktų įtariamų esant nusikalstamų veiksmų aplinkybės: pobūdis, mastas, trukmė, padariniai, ryšiai su tam tikrais asmenimis, kurie gali rodyti apie jo pavojingumą, galimybę tęsti įtariamą nusikalstamą veiklą ir todėl gali pagrįsti būtinumą taikyti jam apribojimus; asmenį apibūdinantys duomenys ir jo elgesys tyrimo ir proceso metu, galintys sudaryti pagrindą vertinti, kad asmeniui reikalinga tam tikra priežiūra, nes kitaip gali būti neužtikrintas jo dalyvavimas ikiteisminiame tyrime, teisminiame nagrinėjime ir nuosprendžio įvykdymas, ar rodantys jo pavojingumą, kad jis gali daryti kitus nusikaltimus; kardomosios priemonės teisėtumas, pobūdis, jos taikymo trukmė, padariniai ir reikšmė pareiškėjui, įvertinant, ar paskirti suvaržymai sukėlė jiems realias neigiamas pasekmes: apribojo laisvę, trukdė profesinei ar kitokiai teisėtai veiklai (pvz., bendravimui, mokymuisi, kelionėms, pomėgiams), sukėlė papildomas prievoles, vertė daryti išlaidas ir kita (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019 51, 52 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

38.       Nagrinėjamu atveju, bylos duomenys patvirtina, kad ieškovei taikytos kardomosios priemonės su tikslu užtikrinti ikiteisminio tyrimo eigą, siekiant, kad ieškovė nebendrautų su kitu įtariamuoju ikiteisminiame tyrime. Iš bylos duomenų matyti, kad dokumentų paėmimas buvo taikomas 5 mėnesius, o rašytinis pasižadėjimas neišvykti iš gyvenamosios vietos, nesilankyti pataisos namuose tardymo izoliatoriuje, nebendrauti ir neieškoti ryšių su nutarime nurodomais asmenimis, įskaitant A. D., taikytas 7 mėnesius. Atsižvelgus į tirtos nusikalstamos veikos sunkumą, bylos sudėtingumą dėl įtariamųjų skaičiaus, įtariamųjų ryšių, spręstina, kad vienų iš švelniausių kardomųjų priemonių taikymas ieškovei buvo būtinas, proporcingas ir teisėtas, o apeliantai apeliaciniu skundu tokios išvados nepaneigė. Svarbu ir tai, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinių veiksmų dėl taikytų karomųjų priemonių, jų pakeitimo apeliantė neskundė, todėl laikytina, kad savo teisėtų interesų pažeidimo ieškovė kardomųjų priemonių taikymo metu neįžvelgė.

39.       Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad po sulaikymo iš J. D. buvo paimti DNR mėginiai, pirštų atspaudai, padarytos jos tatuiruočių nuotraukos ir visa tai įkelta į duomenų bazes, kas nekalto asmens atžvilgiu sukėlė tam asmeniui papildomas neigiamas pasekmes, kokias konkrečias neigiamas pasekmes šie veiksmai sukėlė ieškovei, apeliaciniame skunde nenurodoma, juo labiau kad tokie veiksmai atliekami siekiant nusikaltimų išaiškinimo bei nusikalstamumo prevencijos, kas, šios bylos kontekste, niekaip nepaneigia šių veiksmų teisėtumo.

40.       Apeliaciniame skunde teigiama, kad po kratos atlikimo buvo paimtas J. D. turtas, ji juo negalėjo naudotis ilgą laiką, kratos metu buvo paimti net 200 Eur, buvę asmeninėje piniginėje, todėl grįžusi po sulaikymo ieškovė turėjo visą mėnesį verstis iš sąskaitoje buvusių 400 Eur, kai nutarimas dėl nuosavybės teisės apribojimo nebuvo priimtas ir, pasak ieškovų, tai dar vienas procesinis pažeidimas. Tačiau šioje byloje nustatyta, kad pinigai buvo paimti, apžiūrėti ir tiriami kaip daiktiniai įrodymai (BPK 91 straipsnis) ir nebuvo siekiama laikinai apriboti ieškovės nuosavybės teisę į juos BPK 151 straipsnio prasme. Atsižvelgus į tai, kad pati ieškovė nurodė gavusi pinigų iš kitos įtariamosios, sprendimas paimti ir ištirti pas ieškovę rastus pinigus, tiriant nusikalstamą veiką, negali būti laikomas neteisėta priemone vykdyto ikiteisminio tyrimo procese.

41.       Remiantis išdėstytu, spręstina, kad apeliantai apeliacinio skundo argumentais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų teisingų išvadų dėl aktualiame ikiteisminiame tyrime taikytų procesinių prievartos priemonių taikymo, kitų procesinių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų teisėtumo, todėl apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

D. E. D. ir A. D. teisių pažeidimo

42.       Tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde ieškovai teigė, kad J. D. paskyrus kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti su įpareigojimu nebendrauti ir neieškoti ryšių su buvusiu sutuoktiniu A. D., buvo pažeistos A. D., kaip tėvo teisės bendrauti su nepilnamečiu sūnumi E. D. bei E. D. teisės bendrauti su tėvu, vaikui buvo padaryta psichologinė trauma, nes daugiau kaip pusei metų prarasta galimybė bendrauti su tėvu, su kuriuo iki tol buvo palaikomi artimi santykiai.

43.       Pirmosios instancijos teismas nustatė ir apeliantai to neginčija, kad ieškovė J. D. ir A. D. santuoką nutraukė 2018 m., vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su motina, iš A. D. susirašinėjimo apskaitos kortelės nustatė, kad su sūnumi susirašinėjimas vyko du kartus 2018 metais, E. D. pasimatymuose su tėvu A. D. 2020 m. buvo 3 kartus (iš kurių vieną kartą E. D. atlydėjo A. D. brolis); 2021 m. nebuvo nei vieno pasimatymo, A. D. pasimatymai su sūnumi E. D. nebuvo reguliarūs, nusistovėję, priešingai, buvo itin reti, dėl to teismas konstatavo, kad pagrindo spręsti, jog dėl taikytos kardomosios priemonės buvo pažeista A. D. ar E. D. teisė į šeimos ryšius nėra, nes teisė į šeimos ryšius gali būti pažeista, kai ji egzistuoja realiai, o ne formaliai. Šių teismo nustatytų aplinkybių apeliantai neginčijo ir neneigė, be to, iš vaiko teisių apsaugos institucijos duomenų, kuriuos pateikė patys ieškovai kartu su ieškiniu, matyti kad apklausiant vaiką jis neįvardijo jo ir tėvo santykių kaip labai artimų, nurodė su tėvu bendraujantis, kartais susitinkantis. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju spręsti, kad dėl ieškovei taikytos kardomosios priemonės nepilnamečiui vaikui buvo padaryta psichologinė trauma, kaip tai nurodo apeliantai, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Be to, kaip pagrįstai akcentavo ir pirmosios instancijos teismas, bylos duomenys patvirtino, kad šalių nepilnametį sūnų buvo galima lydėti kitam asmeniui, ne tik fiziškai pačiai ieškovei.

44.       Nors apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad ieškovė buvo sulaikyta jos nepilnamečio sūnaus akivaizdoje, kas sukėlė jam nemenką psichologinę traumą, be to, nepilnametis sūnus buvo paliktas su sunkiai sergančia močiute, apeliantai niekaip nepaneigė nustatytų faktinių aplinkybių, kad ieškovės sūnui jos sulaikymo metu buvo 17 m., kad toks asmuo pats geba savimi pasirūpinti, kaip ir neįrodė, kad ieškovės motina yra sunkios sveikatos būklės (CPK 178 straipsnis). Atkreiptinas dėmesys, kad dėl motinos sulaikymo apklausiamas nepilnametis nors ir buvo sukrėstas, su vaiko teisių specialiste bendravo normaliai, paaiškino, kad miega viename kambaryje su močiute, todėl negalima daryti išvados, kad 17 metų vaikas, gyvenantis kartu su močiute, išgyveno stiprų stresą dėl jo palikimo gyventi močiutės priežiūroje. Dėl to apeliantų argumentai dėl E. D. ir jo tėvo teisėtų interesų pažeidimo atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl A. D. teisių pažeidimo, susijusio su valdžios institucijų veiksmais

45.       Ieškovas A. D. teigia, kad patyrė neturtinę žalą, t. y. neigiamus išgyvenimus, stresą, dėl Lietuvos kalėjimų tarnybos pareigūnų veiksmų, nes nepagrįstai 48 valandoms buvo patalpintas į kamerų tipo patalpas, kurios neatitiko higienos reikalavimų, jam nebuvo užtikrinta galimybė gauti savalaikę medicininę pagalbą, nepagrįstai buvo perkeltas iš jam įprastos aplinkos, kurioje jau kurį laiko kalėjo, Marijampolės kalėjimo į Alytaus kalėjimą.

46.       CK

47.       Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos

48.       Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas nenustatė pareigūnų neteisėtų veiksmų dėl ieškovo perkėlimo į kamerų tipo patalpas, kadangi ieškovas buvo sulaikytas BPK 140 straipsnio 4 dalies pagrindu dėl jo galimai įvykdytos nusikalstamos veikos. Teismas sprendė, kad nors 2022 m. rugsėjo 21 d. Seimo kontrolieriaus pažymoje dėl A. D. laikymo sąlygų buvo nurodyta, kad pareigūnų veiksmai, susiję su sprendimu perkelti kalinį į laikino sulaikymo kamerą neatitiko Viešojo administravimo įstatymo nuostatų, t. y. sprendimas buvo nepakankamai skaidrus (motyvuotas), teismas vertino, kad toks pažeidimas yra formalus, kadangi bylos duomenys patvirtino, jog būtinybė perkelti kalinį A. D. į laikino sulaikymo kamerą kilo gavus žvalgybinę informaciją dėl įkalinimo įstaigoje platinamų narkotinių ir psichotropinių medžiagų, pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl sunkių nusikalstamų veikų, veikiant organizuotos grupės asmenų, kurių dalis taip pat buvo įkalinimo įstaigoje. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad atsakovas A. D. be pagrindo buvo uždarytas į kamerų tipo patalpas 48 val., šie argumentai yra deklaratyvūs, nenurodant kodėl toks pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas,  ir niekaip nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl baudžiamojo proceso pradėjimo bei procesinių prievartos priemonių taikymo pagrįstumo.

49.       Apeliantas toliau, kaip ir ieškinyje, teigia, kad jis dėl netinkamų sąlygų patyrė nepatogumų, pažeminimą, taip pat jis patyrė stresą būdamas ilgą laiką uždarytas mažo ploto patalpoje, nes serga epilepsija, o dėl nepagrįsto perkėlimo iš Marijampolės PN į Alytaus PN jis patyrė dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, sukrėtimą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Lietuvos kalėjimų tarnyba išnagrinėjo 2021 m. gruodžio 31 d. A. D. skundą laikymo sąlygų kalėjimo kamerų tipo patalpose bei visą su juo susijusią dokumentinę medžiagą, skundą pripažino iš dalies pagrįstu ir Marijampolės kalėjimo administracijai nurodė užtikrinti, kad nuteistųjų laikymo sąlygos gyvenamosiose patalpose atitiktų teisė aktų, reglamentuojančių higienos, patalpų įrengimo ir aprūpinimo inventoriumi, reikalavimus, užtikrintų pagarbą žmogaus orumui ir neapsunkintų gyvenimo sąlygų labiau nei būtina. Tačiau teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, sprendė, kad per 48 parų laikotarpį, kai ieškovas kameroje buvo laikomas vienas, nebuvo pažeistas jo privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, juo labiau, kad kokiu kitu būdu buvo pažeistos jo teisės ir dėl ko jis patyrė nepatogumų dėl sanitarinio mazgo neatskyrimo nuo likusios kameros patalpos ieškovas nenurodė. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovas nenurodė, kokio konkrečiai baldų inventoriaus jam trūko ir dėl kokių priežasčių jam tai sukėlė nepatogumus ar didelius išgyvenimus.

50.       Apeliaciniame skunde nėra nurodoma kokias procesinės ar materialinės teisės normas pažeidė pirmosios instancijos teismas, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas nei ieškinyje nei apeliaciniame skunde nenurodė kaip buvo pažeistas jo privatumas kalint kameroje vienam 48 val. (kad kameroje buvo vienas nurodė pats ieškovas, teigdamas apie pavojų savo sveikatai), ar kokiu konkrečiai būdu pažeistos jo teisės dėl nepakankamo inventoriaus kameroje, t. y. kokie reikiami daiktai ieškovui nebuvo suteikti, t. y. ieškovas nedetalizavo kalinimo sąlygų, jų neapibūdino. Dėl to teisėjų kolegija pripažįsta, kad ieškovai nei ieškiniu, nei apeliaciniu skundu neįrodė, kad ieškovo A. D. trumpalaikis perkėlimas į kamerų tipo patalpas dėl jo atžvilgiu atliekamo ikiteisminio tyrimo buvo neteisėtas, o kameroje buvusios sąlygos nesudarė jam galimybės privačiai pasinaudoti sanitariniu mazgu ar pažeidė kitas konkrečias ieškovo teises ir sukėlė ieškovui žalą.

51.       Nors BVK

52.       Tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde buvo teigiama, kad ieškovo A. D. perkėlimas iš vienos įkalinimo įstaigos į kitą sukėlė jam stiprius išgyvenimus, nes ieškovas Marijampolės pataisos namuose jau buvo susikūręs gerbūvį. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas ir apeliantai to neginčija, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktai numato, kad nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, gali būti perkeltas iš vienos pataisos įstaigos į kitą toliau atlikti bausmės, jeigu tai reikalinga siekiant apriboti jo daromą neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems arba užtikrinti veiksmingesnę nuteistojo priežiūrą ir saugumą. Toks perkėlimas pagal Lietuvos kalėjimų tarnybos direktoriaus 2020 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. V-208 patvirtinto Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos aprašo 3 punktą galimas Lietuvos kalėjimų tarnybos direktoriaus nutarimu. Byloje nėra ginčo, kad, šiuo konkrečiu atveju, ieškovas A. D. perkeltas Lietuvos kalėjimų tarnybos direktoriaus nutarimu, gavus kriminalinės žvalgybos informaciją apie pataisos namuose veikiančią organizuotą grupę, platinančią narkotines ir psichotropines medžiagas ir siekiant užkardyti tolesnį nusikalstamų veikų darymą bei išardyti grupuotę. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į tai, kad perkeliant ieškovą nebuvo pažeistos teisės aktų nuostatos, vien ta aplinkybė, kad ieškovui kalėjimo vietos pakeitimas galėjo sukelti neigiamų išgyvenimų, negali būti laikomas pagrindu taikyti valstybės civilinės atsakomybės sąlygas. Svarbu tai, kad ieškovas yra asmuo, pataisos įstaigoje atliekantis bausmę dėl jo padaryto (-ų) nusikaltimo (-ų), o asmens kalinimas laisvės atėmimo įstaigoje bet kuriuo atveju yra susijęs su tam tikrų asmens teisių apribojimu, neišvengiamai keliantis asmeniui neigiamus išgyvenimus dėl kalinimui būdingo atitinkamo kentėjimo laipsnio. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. D. yra laisvės atėmimo vietoje, kas reiškia, kad tam tikros pasirinkimo galimybės jam yra teisėtai apribotos, tačiau tokių pasirinkimo galimybių ribojimas negali būti siejamas su neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais. Dėl to spręstina, kad  ieškinio argumentai dėl A. D. atžvilgiu pritaikytų priemonių – perkėlimo iš Marijampolės kalėjimo į Alytaus kalėjimą, dėl ko A. D. galimai patyrė neigiamus išgyvenimus, stresą, teismo teisėtai atmesti kaip nepagrįsti.

Dėl bylos procesinės baigties

53.       Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovų apeliacinio skundo argumentai, kuriais tik atkartojami ieškinio argumentai, nesutinkant su pirmosios instancijos teismo padarytomis ieškovams nepalankiomis išvadomis, neteikia pagrindo pripažinti, kad byloje teisiškai reikšmingas aplinkybes pirmosios instancijos teismas nustatė netinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus. Priešingai, tai, kad teismas nurodė ieškovams nepalankius motyvus ir priėmė jiems nepalankų sprendimą, nesudaro pagrindo pripažinti, kad teismas neteisingai vertino byloje nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisingas, kad teismas neteisingai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias valstybės atsakomybę už žalą. 

54.       Konstatavus, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai neatliko neteisėtų veiksmų pradedant ikiteisminį tyrimą, skiriant procesines prievartos priemones, paimant daiktinius įrodymus, kad Lietuvos kalėjimų tarnybos pareigūnai pagrįstai nusprendė perkelti ieškovą į kito tipo kamerą, o vėliau ir kitą laivės atėmimo įstaigą, nėra pagrindo spręsti, jog atsakovės atžvilgiu gali būti taikoma civilinė atsakomybė.

55.       Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007 ir kt.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis ir sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai, į kuriuos iš esmės buvo atsakyta skundžiamame sprendime, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui ir byloje skundžiamo pirmosios instancijos teismo priimto teisinio rezultatui nedaro įtakos, todėl plačiau dėl jų teisėjų kolegija nebepasisako.

56.       Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs visumą byloje esančių įrodymų ir įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, atsiliepimų į skundą argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, teisingai taikė procesines ir materialines teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.