Administracinė
byla Nr. P-438-1/2011
Procesinio sprendimo
kategorija 80.13 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N
U T A R T I S
2011 m. sausio 10 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio
Alechanvičiaus (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Romano Klišausko (pranešėjas)
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo Vyriausiosios
tarnybinės etikos komisijos prašymą atnaujinti procesą atnaujinti procesą administracinėje
byloje Nr. A556-400/2010 pagal pareiškėjos B.K. skundą atsakovui
Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui
Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Vyriausioji tarnybinės etikos komisija 2008 m. lapkričio 20
d. sprendimu Nr. KS-97 nusprendė, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos
Turto valdymo departamento Nuosavybės teisių atkūrimo skyriaus vedėja B.K.,
eidama šio skyriaus vedėjos pavaduotojos pareigas, neįvykdė Viešųjų ir privačių
interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 2 punkte
nustatytos prievolės vengti interesų konflikto, ir nustatyta tvarka
nedeklaravusi naujai paaiškėjusių interesų konfliktą keliančių aplinkybių,
susijusių su buto, priklausančio jai ir jos seseriai G.M., remontu, pažeidė
Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 7
straipsnio 3 dalies nuostatas ir įpareigojo B.K. teisės aktų nustatyta tvarka
ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir ateityje elgtis taip, kad nekiltų
abejonių, jog toks konfliktas yra.
Pareiškėja B.K. (toliau –
ir pareiškėja) skundu kreipėsi į teismą
prašydama panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2008 m.
lapkričio 20 d. sprendimą Nr. KS-97.
Pareiškėja nurodė, kad privačių interesų deklaracijoje
nurodė seserį G.M., kaip asmenį, dėl kurio gali kilti interesų konfliktas, o
kaip pagrindą konfliktui kilti nurodė pusės gyvenamojo namo, esančio Kaune, (duomenys
neskelbtini), valdymą. Pareiškėjos teigimu, apie sesers prašymą remontuoti namo
Kaune, Perkūno al., butą Nr. 3, informavo tiesioginį vadovą ir nusišalino nuo
visų procedūrų, susijusių su nurodyto buto remontu. Pareiškėjos tvirtinimu,
papildomas deklaravimas aplinkybės, susijusios su buto remontu, būtų
perteklinis, nes svarstant remonto klausimus, jos interesai buvo viešai
atskleisti, žinomi. Pareiškėja pažymėjo, kad atsakovas nenustatė, jog ji kokiu
nors būdu dalyvavo priimant sprendimus dėl jai ar jos seseriai G.M. nuosavybės
teise priklausančio buto remonto. Pareiškėjos
tvirtinimu, ji įvykdė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje
tarnyboje įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintą pareigą nusišalinti nuo dalyvavimo
rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, kurie galėtų sukelti interesų
konfliktą, ėmėsi visų įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų
konfliktui savo veikloje išvengti.
Atsakovas
Vyriausioji tarnybinės etikos komisija atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė
jį atmesti.
Atsakovas
nurodė, kad įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti asmenų, dirbančių
valstybinėje tarnyboje, priimamų sprendimų nešališkumą ir užkirsti kelią
korupcijai, nustatė teisines priemones valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų
privatiems ir visuomenės viešiesiems interesams suderinti. Paaiškino, kad pagal
Dabartinės lietuvių kalbos žodyną „duomuo“ yra kas duota, kuo remiamasi, darant
išvadas; „aplinkybė“ - sąlyga, veikianti ar lemianti padėtį; antrinė sakinio
dalis, žyminti veiksmo vietą laiką ir kt. Atsakovas pažymėjo, kad paaiškėjus
naujoms aplinkybėms, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, Viešųjų ir
privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 7 straipsnio 2
dalies nuostatos įpareigoja valstybinėje tarnyboje dirbančius asmenis privačių
interesų deklaraciją papildyti nedelsiant. Atsakovo teigimu, nagrinėtu atveju
nauja, interesų konfliktą galinti sukelti aplinkybė paaiškėjo, kai prasidėjo
skirstymas lėšų savininkams sugrąžinamų gyvenamųjų patalpų, tarp jų pareiškėjai
ir jos seseriai priklausančio buto, remontui bei remonto darbų organizavimas.
Šioje procedūroje sprendimus priėmė Komisija perimtų iš nuomininkų ir
perduodamų savininkams grąžintų gyvenamųjų patalpų būklei įvertinti ir jų
defektų aktams surašyti, kurios vienu iš narių buvo ir pareiškėjai pavaldus
tarnautojas. Todėl šias naujai paaiškėjusias aplinkybes (naujai susidariusią
realią interesų konflikto situaciją) pareiškėja privalėjo deklaruoti.
Pareiškėja šių aplinkybių, kaip pagrindo kilti viešųjų ir jos privačių interesų
konfliktui, savo privačių interesų deklaracijoje nenurodė ir deklaracijos
nepapildė, todėl neįvykdė prievolės vengti interesų konflikto - elgtis taip,
kad visuomenei net nekiltų abejonių, kad toks konfliktas gali būti.
Tretysis
suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybės administracija su pareiškėjos
skundu sutiko ir atsiliepime nurodė, kad Nuosavybės teisių atkūrimo skyriaus
vedėja B.K. tarnybinio nusižengimo nepadarė. Trečiojo suinteresuoto asmens
tvirtinimu, pareiškėja 2007 metų Privačių interesų deklaracijoje nurodė asmenį,
dėl kurio gali kilti viešųjų ir privačių interesų konfliktas - G.M., taip pat
nurodė galimo interesų konflikto pagrindą - ½ grąžintino gyvenamojo namo Kaune,
(duomenys neskelbtini), dalį. Šie pareiškėjos deklaruoti duomenys 2008 metais
nepakito. Todėl, vadovaujantis Viešųjų ir privačių interesų derinimo
valstybinėje tarnyboje įstatymo 7 straipsnio 2 dalimi (iki 2008 m. rugpjūčio 18
d. galiojusio įstatymo redakcijos 7 straipsnio 3 dalimi) B.K. neprivalėjo
deklaruoti duomenų, jau nurodytų 2007 metų Privačių interesų deklaracijoje.
Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, pareiškėja laikėsi Viešųjų ir privačių
interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 2 punkte
įtvirtinto įpareigojimo. Apie skundžiamame Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos
sprendime nurodytas aplinkybes informavo savo vadovą, svarstant bei priimant
sprendimus su ja ir jos šeimos nariais susijusiais klausimais nedalyvavo.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. kovo
13 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad Kauno miesto valdybos 1998 m.
lapkričo 3 d. sprendimu Nr. 1075 atkurtos G.K. nuosavybės teisės į motinos E.K.
turėtą gyvenamąjį namą (1A2/p) ir ūkio pastatą (4J1/m) Kaune, (duomenys
neskelbtini), grąžinant natūra G.K. (įpėdiniams) nurodytą gyvenamąjį namą ir
ūkio pastatą. Kauno miesto savivaldybė ir G.K. įpėdinės 2004 m. gegužės 1 d.
sudarė nuomos sutartį Nr. 10-4-144, pagal kurią įpėdinės - sugrąžinto
gyvenamojo namo savininkės B.K. ir G.M., išnuomavo Kauno miesto savivaldybei
butus Nr. 2, 3, 4, 5, esančius Kaune, (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos sesuo
G.M. 2007 m. rugpjūčio 27 d. pateikė prašymą Kauno miesto savivaldybės
administracijai dėl buto Nr. 4, esančio name Kaune, (duomenys neskelbtini),
remonto, motyvuodama tuo, kad perduotas butas apleistas. G.M. 2007 m. rugpjūčio
27 d. pateikė prašymą Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl buto Nr. 3,
esančio tame pačiame sugrąžintame name, remonto. Kauno savivaldybės
administracijos Nuosavybės teisių atkūrimo skyrius 2007 m. gruodžio 4 d. raštu
Nr. 10-17-955 pateikė Kauno savivaldybės administracijos direktoriui pasiūlymus
dėl sutaupytų 220 tūkstančių litų, vykdant valstybines funkcijas, susijusias su
valstybės garantijų nuomininkams vykdymu, panaudojimo. Kauno miesto
savivaldybės administracijos direktorius 2007 m. gruodžio 5 d. sudarė komisiją
perimtų iš nuomininkų ir perduodamų savininkams grąžintų gyvenamųjų patalpų
būklei įvertinti ir jų defektų aktams surašyti. Nurodytos komisijos nariu
nurodytas ir Nuosavybės teisių atkūrimo skyriaus vyriausiasis specialistas V.P..
Komisijos nariai įpareigoti apžiūrėti iš nuomininkų ir perduodamas savininkams
grąžintas gyvenamąsias patalpas, tame tarpe Kaune, (duomenys neskelbtini). G.M.
2007 m. gruodžio 12 d. prašymu atsisakė prašymo remontuoti butą Nr. 4 ir prašė
suremontuoti butą Nr. 3, motyvuodama tuo, jog butas Nr. 4 priklauso seseriai B.K.,
kuri nepageidauja remontuoti buto. Kauno miesto savivaldybės administracijos
Turto valdymo departamento Gyvenamojo fondo administravimo skyrius 2007 m.
gruodžio 10 d. perdavė Nuosavybės teisių atkūrimo skyriui informaciją apie
remonto darbus savininkams grąžintuose namuose. Kaip matyti iš pateiktos
informacijos, septintoje pozicijoje nurodytas butas, esantis Kaune, (duomenys
neskelbtini). Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Viešųjų ir privačių
interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 2 punktu, 7
straipsnio 3 dalimi (įstatymo redakcija galiojusi iki 2008-08-18), Nuosavybės
teisių atkūrimo skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigybės aprašymo, patvirtinto
Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. liepos 12 d.
įsakymu Nr. A-2440, 6.6, 6.12, 6.13 punktais. Teismas konstatvo, kad Komisijos
perimtų iš nuomininkų ir perduodamų savininkams grąžintų gyvenamųjų patalpų
būklei įvertinti ir jų defektų aktams surašyti, sudarytos Kauno miesto
savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. gruodžio 5 d. įsakymu, narys
Nuosavybės teisių atkūrimo skyriaus vyriausiasis specialistas V.P. buvo
tiesiogiai pavaldus pareiškėjai B.K.. Galimą interesų konfliktą patvirtina
aplinkybė, kad nors esminiu kriterijumi, nustatant perimtų iš nuomininkų ir
grąžintų savininkams gyvenamųjų patalpų remonto eiliškumą, buvo butų perėmimo
iš nuomininko ir pasiūlymo savininkui jį perimti sutarties data, tačiau J.A.
priklausančių butų, esančių Kaune, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys
neskelbtini), remontuoti pagal minėtą kriterijų komisija neatrinko. Bylos
duomenys rodo, kad butas, esantis Kaune, Degtukų g. 7a-1, perimtas 2007 m. kovo
15 d., o butas, esantis Kaune, (duomenys neskelbtini) – 2007 m. kovo 26 d. Tuo
tarpu B.K. ir G.M. lygiomis dalimis priklausantis butas Nr. 3, esantis
gyvenamajame name Kaune, (duomenys neskelbtini), perdavimo-priėmimo aktu
perduotas 2007 m. rugsėjo 24 d. Nuosavybės teisių atkūrimo skyriaus vedėjos
aiškinimu butai Kaune, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), nebuvo
įtraukti į remontuotinų sąrašą, nes jų savininkas J.A. tuo metu gydėsi
ligoninėje ir negalėjo dalyvauti gyvenamųjų patalpų apžiūroje. Byloje pateikta J.A.
informacija Vyriausiajai tarnybinei etikos komisijai, tame tarpe išrašai iš
medicininių dokumentų, paneigia šią aplinkybę ir įrodo, kad J.A. 2007 m.
gruodžio mėnesį ligoninėje nesigydė ir patalpų apžiūrai kliūčių nebuvo. Be to,
pareiškėjos sesers pateiktas prašymas dėl buto esančio Kaune, (duomenys
neskelbtini), remonto nėra registruotas. Pareiškėja atlikdama Nuosavybės teisių
atkūrimo skyriaus vedėjos pavaduotojos pareigas ir būdama gyvenamojo namo,
esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), bendrasavininke, o taip pat ir nurodyto
buto Nr. 3, prašymo Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl nurodyto buto
remonto nepateikė. Pareiškėja teisme pripažino, kad jai buvo žinoma apie sesers
pateiktą prašymą dėl buto remonto. Tačiau pareiškėja, kaip turto
bendrasavininkė, pozicijos nepareiškė, o 2007 m. spalio 9 d. įgaliojo sesers
vyrą S.A.M. valdyti, naudotis jai priklausančią pastato, esančio Kaune, (duomenys
neskelbtini), dalį. Šių aplinkybių visuma patvirtina, kad pareiškėja atlikdama
Nuosavybės teisių atkūrimo skyriaus vedėjos pavaduotojos pareigas nesiėmė
priemonių, kad būtų išvengtas interesų konfliktas ir tuo neįvykdė Viešųjų ir
privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 2
punkte (įstatymo redakcija galiojusi iki 2008-08-18) jai nustatytos prievolės.
Pareiškėja Privačių interesų deklaracijoje, 2007 m. gegužės 9 d. pateiktoje
Kauno miesto savivaldybės administracijai, G.M. nurodė kaip asmenį, dėl kurio
gali kilti viešųjų ir privačių interesų konfliktas, o kaip pagrindą konfliktui
kilti nurodė ½ gyvenamojo namo, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), dalį.
Privačių interesų deklaracijoje nurodyti duomenys apie pareiškėjos privačius
interesus, susijusius gyvenamojo namo Kaune, (duomenys neskelbtini), valdymu,
nagrinėjamos bylos kontekste, nėra pakankami. Todėl aplinkybė, kad sprendžiant
pareiškėjai privataus pobūdžio klausimą - sugrąžinto nekilnojamojo turto
remonto eiliškumo klausimą, jo procedūroje dalyvavo pareiškėjai pavaldus asmuo,
yra savarankiška ir aiškiai nauja. Šią naują aplinkybę, dėl kurios šiuo atveju
kilo interesų konfliktas, pareiškėja privalėjo nurodyti, pateikdama privačių
interesų deklaracijos papildymą. Pareiškėjos aiškinimas apie skyriaus vedėjos
informavimą dėl galimo privačių ir viešų interesų konflikto, neatleidžia
pareiškėjos nuo pareigos papildyti privačių interesų deklaracijos. Teismas padarė
išvadą, kad Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2008 m. lapkričio 20 d.
sprendimas Nr. KS-97 yra teisėtas ir pagrįstas, jo panaikinti skunde nurodytais
motyvais nėra pagrindo.
II.
Pareiškėja apeliaciniu
skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos
administracinio teismo 2009 m. kovo 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą
- pareiškėjos skundą patenkinti. Apeliacinis
skundas buvo grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismo sprendimas yra
nepagrįstas, priimtas netinkamai aiškinant ir taikant Viešųjų ir privačių
interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 4, 7 ir 11 straipsnių
nuostatas, nukrypstant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau
– ir LVAT) formuojamos praktikos bei pažeidžiant procesinių staigmenų
negalimumo ir pareiškėjos teisės į gynybą principus.
2. V.P. dalyvaudamas
komisijoje nebuvo pavaldus pareiškėjai, o tai, kad jis buvo paskirtas į komisiją,
nėra savarankiška ar nauja aplinkybė. Privačių interesų deklaracijoje yra
deklaruojami privatūs interesai, tai yra - asmens, dirbančio valstybinėje
tarnyboje, (ar jam artimo asmens) asmeninis turtinis ar neturtinis
suinteresuotumas, galintis turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines
pareigas (Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo
4 str., 2 str. 2 d.). Tai reiškia, jog deklaracijoje nurodyti subjektai ir
objektai, su kuriais yra susiję tarnautojo asmeninio pobūdžio turtinis ir
neturtinis suinteresuotumas, apima visumą galimų situacijų ir sprendimų,
priimamų atliekant tarnybines pareigas. Šią išvadą yra ne kartą patvirtinęs ir LVAT
(2008 m. kovo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-312/2008;
2008 m. vasario 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-296/2008
ir kt.).
3. Pareiškėjos pateikta
deklaracija reiškia tai, jog visi jos valstybinės tarnybos metu su G.M. ir
namu Kaune, (duomenys neskelbtini), kylantys įvairaus pobūdžio klausimai bei
jų atžvilgiu priimami sprendimai neturėtų būti pripažįstami naujais privačiais
interesais ir neturėtų būti deklaruojami. Buto remontas nėra atsiejamas nuo
deklaruoto privataus intereso pagrindo - paties buto. Kitaip tariant, visi buto
remonto klausimai, įskaitant ir V.P. skyrimą į atitinkamą komisiją, yra
tiesiogiai susiję su buto, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), valdymu ir
nuomos sutartimis prisiimtais savivaldybės įsipareigojimais, yra aiškiai
išvestiniai ir tęstiniai.
4. Visi vykdytini įsakymai
ir pavedimai tam, kad pareiškėja juos vykdytų, turi būti atskiru pavedimu ar
rezoliucija skirti jai. Tuo tarpu komisija buvo sudaryta ne skyriaus vedėjo, o
Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu, kuriame nėra
nustatyta jokių įpareigojimų pareiškėjai kontroliuoti komisijos darbo ar
įsakymo vykdymo procesus. Dėl šios priežasties teismas nepagrįstai konstatavo,
jog V.P., dalyvaudamas komisijos darbe, buvo pavaldus pareiškėjai.
5. Viešųjų ir privačių
interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas numato dvi esmines tarnautojo
pareigas - deklaruoti privačius interesus (4 str. 1 d.) ir nusišalinti nuo
interesų konfliktą sukeliančių sprendimą rengimo, svarstymo ir priėmimo procedūrų
(11 str. l d.). Tai yra įstatymas numato dvi savarankiškas prievoles,
susijusias su galimo interesų konflikto pagrindu ir galimo interesų konflikto
procesu. Šios dvi savarankiškos tarnautojo pareigos, nors ir susijusios, negali
būti tapatinamos, įpareigojimas deklaruoti galimo interesų konflikto procesus
reikštų, jog tarnautojas privalo stebėti, sekti ir domėtis interesų konfliktą
sudarančiomis sprendimų rengimo, svarstymo ir priėmimo procedūromis tam, kad
jas tinkamai ir laiku deklaruoti. Toks aiškinimas praktikoje reikštų, jog
tarnautojas toliau privalo domėtis procedūromis, nuo kurių jis privalo
nusišalinti. Tokie veiksmai, ypač nusišalinusiam tarnautojui pavaldžių asmenų,
gali būti suprastas kaip tiesioginis spaudimas ir gali būti savarankiškas
pagrindas byloms kelti. Pareiga papildyti privačių interesų deklaraciją,
numatyta Viešųjų ir privačių interesu derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo
7 straipsnyje, yra dalis tarnautojo prievolės deklaruoti galimo interesų
konflikto pagrindus, jei jie pasikeičia.
6. Pareiškėja tinkamai
įvykdė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 4
straipsnio l dalyje ir 11 straipsnio l dalyje nustatytas pareigas, o atsakovo
ir teismo įpareigojimas deklaruoti atitinkamų sprendimų procesus yra aiškiai
perteklinis ir praktikoje neįgyvendinamas nepažeidžiant pareigos nusišalinti. Teismas
sprendimą motyvavo ir kaip naują, savarankišką bei deklaruotiną aplinkybę
nurodė tai, jog sprendžiant pareiškėjai privataus pobūdžio klausimą - sugrąžinto
nekilnojamojo turto remonto eiliškumą, jo procedūroje dalyvavo pareiškėjai
pavaldus asmuo V.P.. Tokia teismo išvada papildė atsakovo priimtą sprendimą ir
yra vertintina kaip procesinė staigmena. Individualus administracinis aktas
turėtų būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę,
subjektus dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių
santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai
darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio teisės akto
teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą
viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti
(LVAT 2008 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008).
Teisiniai draudimai ar įpareigojimai, už kurių nesilaikymą gali būti taikoma
griežta atsakomybė, turi būti formuluojami nedviprasmiškai. Teisinis
reglamentavimas turi būti perregimas, suvokiamas visiems teisinių santykių
subjektams (LVAT 2006 m. rugsėjo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N6-1313/2006).
Pareiškėjas taip pat rėmėsi LVAT 2005 m. sausio 6 d. nutartimi administracinėje
byloje Nr. N3-15-05; LVAT 2006 m. sausio 20 d. nutartimi administracinėje
byloje Nr. N3-105-06; LVAT 2007 m. kovo 1 d. nutartimi administracinėje
byloje Nr. N9(62) - 465/2007). LVAT, aiškindamas Vyriausiosios
tarnybinės etikos komisijos sprendimo reikšmę, yra konstatavęs, jog
administracinis teismas neturi ir, teisingumo bei nešališkumo principų taikymo
požiūriu, negali išeiti iš administraciniame sprendime pateikto aplinkybių
vertinimo ribų ir atlikti teismui nebūdingą administraciniame sprendime
nurodyto pažeidimo įrodinėjimo funkciją, t. y. funkciją, pagal įrodinėjimo
administracinėje byloje paskirstymo taisykles, priskirtiną viešojo
administravimo subjektui (atsakovui) (LVAT 2008 m. kovo 28 d. nutartis administracinjė
byloje Nr. A143-852/2008). Todėl teismas negalėjo savo iniciatyva
papildyti kaltinimą naujomis esminėmis faktinėmis veikos aplinkybėmis.
Atsakovas pažymėjo, kad interesų konfliktą sukelianti nauja ir deklaruotiną
aplinkybė buvo pareiškėjos sesers G.M. pateiktas prašymas skirti lėšų buto,
esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), remontui.
Atsakovas pažeidimą įžvelgė
dėl pareiškėjos nenurodytos aplinkybės, jog jos sesuo G.M.
pateikė minėtą prašymą. Tai yra skundžiamame teismo sprendime buvo padaryta
sprendimą lemianti išvada, apie kurios galimumą pareiškėjai nebuvo žinoma ir
proceso metu dėl jos nebuvo ginčijamasi, nebuvo įrodinėjamas jos pagrįstumas ar
nepagrįstumas. Toks iš bylos nagrinėjimo ribų išeinantis teismo sprendimas yra
procesinė staigmena.
Atsakovas Vyriausioji
tarnybinės etikos komisija atsiliepimu į apeliacinį
skundą prašė pareiškėjos skundą atmesti.
Atsakovas nurodė, kad komisija,
vadovaudamasi Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo nuostatomis,
atliekant tyrimą suteikė galimybę pareiškėjai paaiškinti tyrimo metu nustatytas
aplinkybes. 2008 m. spalio 28 d. komisijos rašte Nr. S-1276-(2.5), be kitų
aplinkybių, nurodyta, jog remontuotinų butų atrinkimo procedūroje dalyvavo ir
Nuosavybės teisių atkūrimo skyriaus vyriausiasis specialistas V.P.. Komisijos
posėdžio metu pareiškėja pripažino, jog V.P. jai, kaip Nuosavybės teisių
atkūrimo skyriaus vedėjo pavaduotojai ir skyriaus vedėjai, yra pavaldus. Tai
patvirtina 2008 m. lapkričio 20 d. Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos
posėdžio protokolas Nr. IN-24-(1.3). Pareiškėja klaidingai nurodo, jog komisija
sprendime interesų konfliktą galinčias sukelti aplinkybes įvardino - jos sesers
prašymų pateikimą. Komisija sprendime pažymėjo, jog pareiškėjos sesers prašymai
net nebuvo registruoti Kauno miesto savivaldybėje. Be to, 2007 m. gruodžio 12
d. prašymo neremontuoti buto Nr. 4, į kurį, anot pareiškėjos, skirstant lėšas,
buvo atsižvelgta, data yra vėlesnė nei 2007 m. gruodžio 11 d. Kauno miesto
savivaldybės administracijos direktoriaus V.G. rezoliucija vykdyti viešųjų
pirkimų konkursus dėl remonto darbų atlikimo. Komisija pareiškėjos sesers
prašymus vertino tik kaip papildomą aplinkybę, jog lėšų skirstymo proceso
skaidrumas Kauno miesto savivaldybės administracijoje kelia pagrįstų abejonių. Pareiškėjos
teiginiai dėl procesinių staigmenų negalimumo ir jos teisės į gynybą principų
pažeidimo yra nepagrįsti ir klaidinantys teismą. Teismas, tinkamai įvertinęs
aplinkybes, priėmė motyvuotą sprendimą ir pareiškėjos skundą atmetė pagrįstai.
Tretysis suinteresuotas
asmuo Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepimu
į apeliacinį skundą prašė pareiškėjos apeliacinį skundą patenkinti.
Tretysis suinteresuotas
asmuo pažymėjo, kad pareiškėja negalėjo ir neturėjo galimybės kontroliuoti
komisijos, tame tarpe ir V.P. darbo.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010
m. kovo 1 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A556 – 400/2010
pareiškėjos B.K. apeliacinį skundą patenkino,
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 13 d. sprendimą
panaikino ir priėmė naują sprendimą: Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos
2008 m. lapkričio 20 d. sprendimą Nr. KS-97 panaikinti.
Teismas
konstatavo, jog skundžiamu 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimu pareiškėjai inkriminuotas
Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 7
straipsnio 3 dalies pažeidimas. Visų pirma,
pastebėtina, kad 2008 m. lapkričio 20 d. Viešųjų ir privačių interesų derinimo
valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 7 straipsnio 3 dalis
buvo netekusi galios. Teismo nuomone, iš turimos bylos medžiagos spręstina, jog
buvo pasisakoma apie Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje
tarnyboje įstatymo 7 straipsnio 2 dalies pažeidimą. Šioje Įstatymo dalyje įstatymų
leidėjas numatė, kad jeigu paaiškėja naujos aplinkybės, dėl kurių gali kilti
interesų konfliktas, deklaruojantis asmuo privalo deklaraciją papildyti
nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas po šių aplinkybių
paaiškėjimo (Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje
įstatymo redakcija nuo 2008 m. rugpjūčio 18 d. iki 2009 m. birželio 25 d., t.y.
redakcija galiojusi 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimo priėmimo metu).
Teismas akcentavo, jog administracinėje byloje taikytina Įstatymo
7 straipsnio 2 dalis iš esmės yra identiška iki tol galiojusiai Įstatymo 7
straipsnio 3 daliai, todėl nėra kliūčių remtis pirmiau suformuota
administracinių teismų praktika, kur buvo interpretuota Įstatymo 7 straipsnio 3
dalyje buvusi taisyklė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra
pažymėjęs: „Įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje valstybinėje tarnyboje
dirbančiam asmeniui yra įtvirtintas ir papildomas reikalavimas susijęs su
privačių interesų deklaravimu. Tokia pareiga atsiranda, kai paaiškėja naujos
aplinkybės, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas. Tada (paaiškėjus naujoms
aplinkybėms) deklaruojantis asmuo privalo deklaraciją pildyti nedelsiant po šių
aplinkybių paaiškėjimo. Interpretuojant pastarąją teisės normą darytina išvada,
jog naujomis aplinkybėmis turi būti laikomos tokios aplinkybės, kurios nebuvo
nurodytos privačių interesų deklaracijoje ir atsirado po jos pateikimo
kompetentingai institucijai arba atsirado po deklaracijos patvirtinimo pagal
Įstatymo 7 straipsnio 1 dalį. Privačių interesų nurodymas deklaracijoje ir
valstybinės tarnybos metu su tais interesais kylantys įvairaus pobūdžio
klausimai bei jų atžvilgiu priimami sprendimai paprastai neturėtų būti
pripažįstami naujais privačiais interesais ir neturėtų būti deklaruojami. Kiekvienu
individualiu atveju vertintina, kiek deklaruoti duomenys apie privačius
interesus susiję su klausimais kylančiais iš jau nurodytų deklaracijoje
privačių interesų. Jei tie klausimai glaudžiai susiję, yra išvestiniai,
tęstiniai, susiję su galima ūkine, gamybine, komercine veikla, t. y. nėra
atsiejami nuo deklaruotų privačių interesų – deklaracijos papildymas neturėtų
būti atliekamas. Toks veiksmas būtų perteklinis. Tačiau jei privataus pobūdžio
klausimai, kurių rengime, svarstyme, priėmime ar vykdant pavedimą, turi
dalyvauti su tais klausimais susijęs asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje,
atliekantis pareigas ar vykdantis pavedimą, gali būti atskirti kaip
savarankiški ir yra aiškiai nauji – privačių interesų deklaracijos papildymas
privalomas“ (K.K. v Vyriausioji tarnybinės etikos komisija; 2008 m.
vasario 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-296/2008).
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Vyriausiasis administracinis teismas
laikosi tos pozicijos, kad aptariama teisės norma taikytina tik tuo atveju, kai
yra galimas interesų konfliktas. Kiekviena nauja aplinkybė dar nėra priežastis papildyti
interesų deklaraciją, jei ta aplinkybė nesukelia interesų konflikto.
Apeliacinės
instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog interesų konflikto sąvoka
pateikta Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje, kur nurodyta, kad interesų konfliktas
- situacija, kai valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, atlikdamas pareigas ar
vykdydamas pavedimą, privalo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, ar
įvykdyti pavedimą, kurie susiję ir su jo privačiais interesais. Plėtojant
teiginius dėl papildomos deklaracijos pateikimo pažymėtina, jog tos naujos
aplinkybės (dėl kurių kyla pareiga pateikti papildomą deklaraciją) turi būti
neatsiejamos nuo situacijos, kai valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo,
vykdydamas jam priskirtas funkcijas bei užduotis, turi būti atitinkamo teisinio
vieneto narys su sprendžiamojo balso teise (arba asmuo turintis savarankiško
sprendimo teisę ir/ar kita), o priimtas sprendimas vienokiu ar kitokiu būdu
palies to valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens privačius interesus. Nesant
tokios situacijos, su visais išvardintais elementais, teisėjų kolegijos
vertinimu, pareiga papildyti privačią interesų deklaraciją paneigiama.
Teismo
nuomone, administracinėje byloje esantys dokumentai įrodo, kad pareiškėja 2007
m. gegužės 9 d. užpildė Privačių interesų deklaraciją, kurioje deklaravo
privalomai registruotiną turtą inter alia ginčo turtą bei galimo interesų
konflikto pagrindą – G.M. (seserį), susijusią su ½ gražintinu gyvenamuoju namu,
esančiu Kaune, (duomenys neskelbtini). Vadinasi, pareiškėja, kaip ir reikalauja
Įstatymas, deklaravo asmeninį turtinį ir neturtinį suinteresuotumą, galintį
turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas. Administracinės bylos
proceso dalyviai neginčijo tos aplinkybės, jog B.K. jokia forma nedalyvavo priimant,
rengiant sprendimą (sprendimus) dėl ginčo remontuotino buto, o tai reiškia, kad
neatsirado tokia situacija, kai B.K., atlikdama jai pavestas pareigas ar vykdydama
pavedimą, privalėjo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, ar įvykdyti
pavedimą, kai tai buvo susiję su jos privačiais interesais, o būtent su ginčo buto
remontu. Interesų konflikto situacijos nebuvo, todėl papildymas interesų
deklaracijos nebuvo reikalingas. Tai, kad sprendžiant pareiškėjai ir jos
seseriai priklausančiame name esančio buto remonto klausimą dalyvavo galimai
jai pavaldūs darbuotojai, teisėjų kolegijos nuomone, neturi teisinės reikšmės,
nes tai nėra ta situacija, kuri patenka į Įstatymo 2 straipsnio 4 dalį,
lemiančią ir pareigą įtvirtintą Įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje. Pastebėtina,
jog kiekvienas valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo turi veikti taip, kaip
numatyta teisės aktais, o ne pagal vadovo pageidavimus. Jis pats (valstybinėje
tarnyboje dirbantis asmuo) savarankiškai yra atsakingas už savo veiksmus bei
sprendimus. Priešingu atveju neatmestinos įvairių atsakomybių galimybės.
Dėl
išdėstytų priežasčių apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nusprendė,
kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino Įstatymo nuostatas, o tai
ir nulėmė neteisėto bei neteisingo sprendimo priėmimą, dėl ko jis yra
naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas. Todėl apeliacinės instancijos
teismo sprendimu pareiškėjos skundas buvo patenkintas ir skundžiamas Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2008 m. lapkričio
20 d. sprendimas Nr. KS-97 panaikintas.
III.
Atsakovas Vyriausioji tarnybinės etikos
komisija pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti
procesą administracinėje byloje Nr. A556 - 400/2010 pagal pareiškėjos B.K. skundą atsakovui
Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo ir prašė perduoti
bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodė, jog pareiškėjos
skundžiamame sprendime Komisija tik konstatavo, kad pareiškėja nedeklaravo
naujai paaiškėjusios aplinkybės jai patekus į galimo interesų konflikto
situaciją, kai jai pavaldus Nuosavybės teisių atkūrimo skyriaus vyriausiasis
specialistas V.P. tiesiogiai dalyvavo Kauno miesto savivaldybėje sprendžiant
klausimą dėl jai ir jos seseriai priklausančio buto atrinkimo remontuoti.
Būtent šią aplinkybę pareiškėją įpareigojo deklaruoti tuo metu galiojusio
Įstatymo 7 straipsnio 3 dalies nuostatos (2005 m. liepos 5 d. Įstatymo Nr.
X-316 redakcija). Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija
pakeisdama Komisijos vertintos pareiškėjos veikos (neveikimo) teisinį pagrindą
į nuo 2008 m. rugpjūčio 18 dienos galiojančio Įstatymo 7 straipsnio 2 dalį ir suteikdama
šio straipsnio nuostatoms atgręžtinę galią, pažeidė Lietuvos Respublikos
įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 5
straipsnyje nustatytas imperatyvias įstatymų įsigaliojimo nuostatas. Atsakovo
nuomone, šiuo metu galiojančio ir anksčiau galiojusio Įstatymų 7 straipsnio 2
ir 3 dalių nuostatos nėra visiškai identiškos ir vien dėl to jas aiškinant
negalima buvo taikyti kaip precedentą prieš du metus priimtą nutartį (K.K.
v Vyriausioji tarnybinės etikos komisija; 2008 m. vasario 29 d. nutartis
administracinėje byloje Nr. A556-296/2008),
kuri precedentu ABTĮ 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka nėra įteisinta,
yra tik pavienis atvejis ir neatspindi per dešimtmetį jau susiformavusios šių
Įstatymo nuostatų taikymo praktikos.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Bylos,
užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali
būti atnaujinamas Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 23
skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis).
Pagrindus, kuriais remiantis gali būti atnaujintas bylos procesas, numato ABTĮ
153 straipsnio 2 dalis. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktas, kuriuo iš
esmės remiamasi atsakovo prašyme dėl proceso atnaujinimo, nustato, jog procesas
administracinėje byloje gali būti atnaujintas, kai būtina užtikrinti vienodos
administracinių teismų praktikos formavimą. Teisėjų kolegija pažymi, jog
procesas administracinėje byloje remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12
punkte nurodytu pagrindu gali būti atnaujintas tik esant objektyviai būtinybei
užtikrinti vienodą administracinių teismų praktiką. Vadovaujantis ABTĮ 157
straipsnio 2 dalimi, ši būtinybė turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais
(nuorodomis į įvairiose bylose priimtus atitinkamus vienodos administracinių
teismų praktikos formavimui svarbius teismų sprendimus, nutartis ir pan.).
Iš
prašymo dėl proceso atnaujinimo turinio matyti, jog, atsakovo vertinimu,
pareiškėjos apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas administracinę bylą Nr. A556 - 400/2010 netinkamai išaiškino ir pritaikė byloje ginčijamo
Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2008
m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. KS-97 priėmimo metu galiojusias Įstatymo 7 straipsnio
2 dalies nuostatas (Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje
tarnyboje įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2008 m. rugpjūčio 18 d. iki 2009 m.
birželio 25 d.). Minėtame Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2008 m. lapkričio 20 d. sprendime Nr. KS-97 buvo
konstatuota, jog Kauno miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo
departamento Nuosavybės teisių atkūrimo skyriaus vedėja B.K., eidama šio
skyriaus vedėjos pavaduotojos pareigas, neįvykdė Viešųjų ir privačių interesų
derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 2 punkte nustatytos
prievolės vengti interesų konflikto, ir nustatyta tvarka nedeklaravusi naujai
paaiškėjusių interesų konfliktą keliančių aplinkybių, susijusių su buto,
priklausančio jai ir jos seseriai G.M., remontu, pažeidė Viešųjų ir privačių
interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 7 straipsnio 3 dalies
nuostatas (2005 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. X-316 redakcija). Apeliacinės
instancijos teismo vertinimu, ginčijamo atsakovo sprendimo priėmimo metu Viešųjų
ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir
Įstatymas) 7 straipsnio 3 dalis buvo netekusi galios, todėl teismas vertino ar
pareiškėja galėjo padaryti Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje
tarnyboje įstatymo 7 straipsnio 2 dalies pažeidimą. Apeliacinės instancijos teismas kartu atkreipė dėmesį į
tai, jog administracinėje byloje taikytina Įstatymo 7 straipsnio 2 dalis iš
esmės yra identiška iki tol galiojusiai Įstatymo 7 straipsnio 3 daliai, todėl
nėra kliūčių remtis pirmiau suformuota administracinių teismų praktika, kur
buvo interpretuota Įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje buvusi taisyklė, pagal kurią aptariama
teisės norma taikytina tik tuo atveju, kai yra galimas interesų konfliktas, o kiekviena
nauja aplinkybė dar nėra priežastis papildyti interesų deklaraciją, jei ta
aplinkybė nesukelia interesų konflikto.
Teisėjų kolegija
pažymi, jog Viešųjų ir privačių interesų derinimo
valstybinėje tarnyboje įstatymo (2008 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. X-1667
redakcija) 7 straipsnio 2 dalis numatė, kad „jeigu paaiškėja naujos aplinkybės,
dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, deklaruojantis asmuo privalo
deklaraciją papildyti nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas
po šių aplinkybių paaiškėjimo“. Tuo tarpu šio Įstatymo 7 straipsnio 3 dalis (ankstesnė
2005 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. X-316 redakcija)
nustatė, kad „jeigu paaiškėja naujos aplinkybės, dėl kurių gali kilti interesų
konfliktas, deklaruojantis asmuo privalo deklaraciją papildyti nedelsiant po
šių aplinkybių paaiškėjimo“. Iš šių dviejų teisės normų struktūros
matyti, kad jų hipotezė (faktinės aplinkybės (sąlygos), kurioms esant (arba
nesant) reikia taikyti konkrečią teisės normą) yra visiškai identiškos ir
abiejose Įstatymo redakcijose suformuluotos vienodai („jeigu paaiškėja
naujos aplinkybės, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas“). Skiriasi tik
šių teisės normų dispozicija (normos dalis, kurioje nurodyta, koks yra
reikalaujamas ir (ar) leidžiamas asmens elgesys), tačiau tik tuo aspektu, jog
2008 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. X-1667 redakcijoje buvo tiksliai
(kalendorinėmis dienomis) apibrėžtas terminas per kurį deklaruojantis asmuo
privalo papildyti deklaraciją. Esant šioms aplinkybėms konstatuotina, jog visiškai pagrįsta
pripažintina administracinėje byloje A556 - 400/2010 padaryta apeliacinės instancijos teismo
išvada, kad Įstatymo 7 straipsnio 2 dalis iš esmės
yra identiška iki tol galiojusiai Įstatymo 7 straipsnio 3 daliai.
Atsižvelgiant
į tai, kad išdėstyta, darytina išvada, jog, aiškindamas šių teisės normų
turinį, apeliacinės instancijos teismas tinkamai vadovavosi administracinių
teismų praktika (administracinė byla Nr. A556-296/2008 K.K.
v. Vyriausioji tarnybinės etikos komisija), kur
buvo interpretuojama Įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje buvusi taisyklė.
Pažymėtina, jog prašyme dėl proceso atnaujinimo nėra nurodyta kokios
teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės, suformuluotos išnagrinėjus kitas
administracines bylas, neatitinka tos administracinių teismų praktikos, kuria
buvo vadovaujamasi administracinėje byloje A556
- 400/2010, arba jai prieštarauja (šiuo
aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, jog pagal ABTĮ 13 straipsnio 1 dalį vienodą
administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės
aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas). Dėl šios
priežasties konstatuotina, jog atsakovas nepagrindė objektyviai egzistuojančios
būtinybės užtikrinti vienodą administracinių teismų praktiką ir atitinkamai
procesas administracinėje byloje Nr. A556 -
400/2010 negali būti atnaujintas remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies
12 punkte apibrėžtu pagrindu.
Dėl
išdėstytų priežasčių atsakovo prašymas atnaujinti procesą administracinėje
byloje Nr. A556 - 400/2010 laikytinas
nepagrįstu ir yra atmestinas.
Vadovaudamasi
Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų
kolegija,
n u t a r i a :
atsakovo Vyriausiosios
tarnybinės etikos komisijos prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje
byloje Nr. A556 - 400/2010 atmesti.
Atsisakyti atnaujinti
procesą administracinėje byloje Nr. A556 -
400/2010 pagal pareiškėjos B.K. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės
etikos komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno miesto savivaldybės
administracijai dėl sprendimo panaikinimo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai
Laimutis
Alechnavičius
Irmantas
Jarukaitis
Romanas
Klišauskas