Civilinė byla Nr. e2A-578-881/2023
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00723-2022-3
Procesinio sprendimo kategorija 2.1.7.4 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. spalio 26 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Žilvino Terebeizos,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „Bajoras“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „Bajoras“ ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „MVP Lietuva“, bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Launeva“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė likviduojama uždaroji akcinė bendrovė (toliau – LUAB) „Bajoras“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama: pripažinti negaliojančiu 2019 m. gegužės 6 d. tarp uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Bajoras“, UAB „Launeva“ ir UAB „MVP Lietuva“ (buvęs pavadinimas – UAB ,,AIRCS“) sudarytą susitarimą „Dėl rangos sutarčių Nr. DAI3.2018.11.06 pakeitimo“; priteisti iš UAB „MVP Lietuva“ ieškovei 363 953,31 Eur; priteisti iš UAB „MVP Lietuva“ 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinys grindžiamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnio pagrindu – kreditoriaus teise ginčyti skolininko sudarytus sandorius (actio Pauliana).
3. Nurodė, kad 2018 m. lapkričio 5 d. tarp UAB „Bajoras“ ir UAB „MVP Lietuva“ buvo sudaryta rangos sutartis (toliau – Rangos sutartis Nr. 1), pagal kurią atsakovė UAB „MVP Lietuva“ įsipareigojo atlikti Rangos sutartyje Nr. 1 nurodytus statybos rangos darbus, o ieškovė įsipareigojo už atsakovės atliktus darbus sumokėti 552 442,95 Eur su pridėtinės vertės mokesčiu (toliau – PVM) (456 564,42 Eur be PVM). Atsakovė atliko darbus, perdavė juos ieškovei ir išrašė PVM sąskaitas faktūras už 495 204,35 Eur su PVM, kurios turėjo būti apmokėtos per Rangos sutarties Nr. 1 2.2 punkte nustatytą terminą.
4. 2018 m. lapkričio 6 d. tarp ieškovės, UAB „Launeva“, veikiančių Jungtinės veiklos sutarties pagrindu (toliau – partnerės), ir atsakovės buvo sudaryta Rangos sutartis (toliau – Rangos sutartis Nr. 2), pagal kurią partnerės įsipareigojo atlikti Rangos sutartyje Nr. 2 nurodytus statybos rangos darbus, o užsakovė įsipareigojo už atliktus darbus sumokėti 812 577,17 Eur su PVM (671 551,38 Eur be PVM).
5. Pagal Rangos sutarties Nr. 2 2.2 punkto sąlygas, atsakovė įsipareigojo vadovaujančiai partnerei UAB „Launeva“ sumokėti ne didesnę nei 60 procentų nuo PVM sąskaitose faktūrose nurodytą sumą, t. y. 487 546,30 Eur su PVM. Likusius 363 953,31 Eur su PVM buvo susitarta išmainyti į tokios pačios vertės darbus pagal 2018 m. lapkričio 5 d. tarp UAB „Bajoras“ ir atsakovės UAB „MVP Lietuva“ sudarytą rangos sutartį.
6. 2019 m. gegužės 6 d. tarp partnerių ir atsakovės buvo sudarytas susitarimas „Dėl rangos sutarčių Nr. DAI3.2018.11.06 pakeitimo“ (toliau – susitarimas), kuriuo partnerės ir atsakovė susitarė pakeisti Rangos sutarties Nr. 2 2.2 punktą, nustatant, kad Jungtinės veiklos sutartyje nurodytai vadovaujančiai partnerei UAB „Launeva“ atsakovė įsipareigoja sumokėti 100 procentų PVM sąskaitose faktūrose nurodytų sumų.
7. Ieškovės apskaitos registras „Pasirinkto tiekėjo detalizuota ataskaita“ patvirtina, kad sudarius skolos perkėlimo sutartį, 364 407,84 Eur buvo sumažinta ieškovės mokėtina suma atsakovei pagal Rangos sutartį Nr. 1. Iš 2019 m. spalio 10 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akto (toliau – suderinimo aktas) matyti, kad 2019 m. rugsėjo 30 d. ieškovė ir atsakovė užfiksavo skolos perkėlimo sutartimi įvykusią ūkinę komercinę operaciją.
8. Susitarimu buvo susitarta, nevertinant partnerių įnašų į Jungtinę veiklos sutartį bei to, kokius darbus vykdė ieškovė, o kokius atsakovė UAB „Launeva“, visą atlyginimą už atliktus darbus, remiantis 2018 m. lapkričio 6 d. sutartimi, sumokėti UAB „Launeva“ ir tokiu būdu išvengti prievolių vykdymo ieškovei. Toks susitarimas buvo sudarytas tik dėl to, kad 2019 metais ieškovės finansinė padėtis buvo bloga, ieškovė buvo nemoki, jos teisė disponuoti jai priklausančiomis lėšomis buvo apribota teismų bei antstolių procesiniais sprendimais ir ieškovės vadovas S. K. neturėjo galimybės ieškovei priklausančiomis lėšomis disponuoti savo nuožiūra.
9. Dėl šios priežasties buvo nuspręsta visas gautinas sumas pagal Rangos sutartį Nr. 2 nukreipti į kitą S. K. vadovaujamą bendrovę UAB „Launeva“, o šios aplinkybės atsakovei buvo akivaizdžiai žinomos. Tai reiškia, kad ieškovei, esant nemokumo būsenoje, tarp partnerių ir atsakovės buvo sudarytas susitarimas, kuriuo buvo sudarytos sąlygos atsakovei nevykdyti prievolių ieškovei, t. y. nemokėti 363 953,31 Eur su PVM pagal Rangos sutartį Nr. 2, kurie nebuvo įskaityti iki susitarimo pasirašymo, o tai akivaizdžiai pažeidė tiek ieškovės, tiek jos kreditorių teises.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
10. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. gegužės 11 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
11. Teismas, vertindamas actio Pauliana sąlygas ir spręsdamas dėl kreditoriaus reikalavimo teisės, nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, jog UAB „MVP Lietuva“ ir UAB „Bajoras“ (taip pat ir UAB „Launeva“) siejo sutartiniai teisiniai santykiai ir ginčijamo susitarimo sudarymo metu buvo suėjęs atsakovės įsipareigojimų ieškovei (bendrai abiem rangovams 812 577,17 Eur) įvykdymo terminas (2018 m. lapkričio 6 d. sutarties 2 punktas). Teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės paneigia neabejotiną ir galiojančią kreditoriaus (ieškovės) reikalavimo teisę skolininkei (atsakovei).
12. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad šalys tarpusavio susitarimu, turėdamos abipusius priešpriešinius reikalavimus, susitarė prievoles užbaigti. Šios išvados nepaneigia ir ieškovės ginčijamas susitarimas. Teismas pažymėjo, kad byloje nebuvo ginčijamos aplinkybės, jog nurodyti darbai pagal abi rangos sutartis buvo atlikti, taip pat, kad darbus atliko ne tik UAB „Bajoras“, bet ir UAB „Launeva“. Nepaisant to, kad ginčijamu 2019 m. gegužės 6 d. tarp partnerių ir atsakovės sudarytu susitarimu, ieškovė ir atsakovės susitarė pakeisti Rangos sutarties Nr. 2 2.2 punktą, nustatant, jog Jungtinės veiklos sutartyje nurodytai vadovaujančiai partnerei UAB „Launeva“ atsakovė įsipareigoja sumokėti 100 procentų PVM sąskaitose faktūrose nurodytų sumų, teismo vertinimu, nepatvirtina ieškovės reikalavimo teisės į atsakovę, nes abi šalys turėjo abipusių įsipareigojimų, kurie jau yra pasibaigę.
13. Spręsdamas dėl sandorio privalomumo ir kreditorių teisių pažeidimo, teismas nurodė, kad Rangos sutarties Nr. 1 pagrindu reikalavimo teisę įgijo ne ieškovė, o atsakovė UAB „MVP Lietuva“. Ieškovė taip pat turėjo reikalavimą, tačiau mažesnį, nei pati turėjo sumokėti atsakovei. Be to, byloje nustatyta, kad UAB „Bajoras“ bankroto byla iškelta tik 2019 m. gruodžio 19 d. Vilniaus apygardos teismo nutartyje iškelti ieškovei bankroto bylą nurodyta, kad bendrovė jau 2016 metais turėjo finansinių sunkumų, tačiau ieškovės nurodoma menama skola susidarė nuo 2019 metų. Pagal bylos duomenis, nors bendrovė ir anksčiau, t. y. 2016 metais, turėjo finansinių įsipareigojimų, ji ir toliau vykdė veiklą.
14. Teismo vertinimu, šiuo konkrečiu atveju ginčijamo susitarimo ir kitų susijusių sandorių sudarymas atitiko įprastą verslo praktiką, nors jų sudarymo metu ieškovė turėjo finansinių įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams. Aptartos faktinės aplinkybės leido teismui konstatuoti, kad net ir esant šioms aplinkybėms ar laikant bendrovę nemokia ginčijamo sandorio sudarymo metu, tai savaime nesudarytų pagrindo pripažinti sandorį negaliojančiu.
15. Pasak teismo, susitarimas, kuriuo ieškovė buvo atleista nuo prievolės mokėti atsakovei 495 204,35 Eur, yra daug didesnė, nei atsakovės prievolė (363 953,31 Eur), o tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad neįrodyta ir kita actio Pauliana tenkinimo sąlyga – sandorio neprivalomumas.
16. Teismas pažymėjo, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu šalių veiksmai buvo objektyvūs, šalys veikė susiklosčiusių aplinkybių sąlygomis ir susitarimas, kuriuo nusprendžiama pakeisti prievolės įvykdymo būdą, nėra draudžiamas. Nors ieškovė turėjo finansinių sunkumų, tačiau vykdė įprastą veiklą, atsiskaitinėjo ir su kitais kreditoriais, todėl teismas padarė išvadą, kad ieškovės ginčijamas sandoris, kurio pagrindu buvo atliktas įskaitymas, nebuvo draudžiamas ir atitiko įprastą ieškovės praktiką. Teismo vertinimu, šiuo konkrečiu atveju būtina įvertinti aplinkybę, kad bet kuriuo atveju pasibaigus ieškovės prievolei atsakovei, taip buvo sumažintas turimų kreditorių skaičius ir jų finansinių reikalavimų apimtis, o tai bendrovei suteikė galimybę toliau vykdyti veiklą.
17. Teismas nurodė, kad ginčijamas susitarimas savaime negali būti laikomas pažeidžiančiu kitų kreditorių teises vien dėl fakto, jog viena iš atsakovių UAB „Launeva“ buvo susijusi su ieškove. Darbai pagal abi rangos sutartis buvo atlikti ir šalys viena su kita atsiskaitė. Be to, iš byloje esančių duomenų matyti, kad ir po susitarimo sudarymo ieškovė ir toliau vykdė veiklą ir atsiskaitinėjo ir (ar) sprendė dėl atsiskaitymo su kitais kreditoriais, todėl nėra pagrindo išvadai, jog atsakovei buvo suteiktas pranašumas prieš kitus kreditorius, ar po ginčijamo sandorio (ar kitų susitarimų, kurių ieškovas neginčija) bendrovė tapo nemokia, ar buvo apribota galimybė atsiskaityti su kitais kreditoriais. Įvertinus tai, kad iki bankroto bylos iškėlimo įstatymas nenumato visų kreditorių lygybės principo, aplinkybė, kokia dalimi (lygia ar ne) buvo patenkinti atsakovės ir kitų kreditorių reikalavimai, nėra pakankama kreditorių teisių pažeidimui, kaip actio Pauliana instituto taikymo sąlygai, konstatuoti.
18. Vertindamas susitarimą sąžiningumo aspektu, teismas nusprendė, kad byloje nėra įrodymų, jog atsakovė UAB „MVP Lietuva“ būtų nesąžininga, nes ginčijamas sandoris ir kiti šalių susitarimai buvo atlikti gerokai anksčiau, nei bendrovei buvo iškelta bankroto byla. Po susitarimo sudarymo bendrovė ir toliau vykdė veiklą, atsiskaitinėjo su kreditoriais. Ginčijamu sandoriu buvo pagerinta bendrovės finansinė padėtis, sumažinta finansinių įsipareigojimų apimtis, o atsakovė, turėdama didesnę reikalavimo teisę, šių lėšų iš ieškovės nereikalavo.
19. Teismas konstatavo, kad ieškovė nepateikė įrodymų visoms actio Pauliana taikymo sąlygoms pagrįsti, todėl nėra pagrindo pripažinti 2019 m. gegužės 6 d. susitarimą negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu. Atmetęs reikalavimą pripažinti susitarimą negaliojančiu, teismas atmetė ir reikalavimą priteisti skolą bei 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
20. Teismas nusprendė, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes, nėra teisinio pagrindo niekinio sandorio fakto patvirtinimui, todėl baigiamųjų kalbų metu pareikštus ieškovės reikalavimus dėl 2018 m. lapkričio 5 d., 2018 m. lapkričio 6 d. rangos sutarčių ir kitų susijusių susitarimų pripažinimo negaliojančiais CK 1.86 straipsnio pagrindu, atmetė, kaip neįrodytus ir nepagrįstus.
21. Teismo vertinimu, byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia konstatuoti, kad 2018 m. lapkričio 5 d., 2018 m. lapkričio 6 d. rangos sutartys ir kiti susiję susitarimai nebuvo sudaryti tik dėl akių ar, juo labiau, neketinant jų vykdyti. Šalys ne tik siekė sudaryti ir sudarė ginčo sutartis, bet ir faktiškai jas įvykdė. Dėl šių aplinkybių tarp šalių ginčo nėra. Net jei būtų nustatyta kitaip, ieškinio nebūtų galima patenkinti, kadangi ginčijami sandoriai atitiko tikrąją sandorių šalių valią ir realiai buvo vykdomi.
22. Nenustatęs akivaizdaus ieškovės piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, teismas netenkino atsakovės UAB „MVP Lietuva“ reikalavimo dėl baudos ieškovei skyrimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
23. Ieškovė LUAB „Bajoras“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 11 d. sprendimą, klausimą išspręsti iš esmės – ex officio (pagal pareigas) pripažinti 2018 m. lapkričio 5 d. tarp UAB „Bajoras“ ir UAB „Launeva“ sudarytą Jungtinės veiklos sutartį bei 2018 m. lapkričio 6 d. tarp UAB „Bajoras“, UAB „Launeva“ ir UAB „MVP Lietuva“ sudarytą Rangos sutartį tariamomis bei ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
23.1. Nors ieškinyje ieškovė nereiškė reikalavimo pripažinti Jungtinės veiklos sutartį ir 2018 m. lapkričio 6 d. sutartį tariamais sandoriais, teismas ex officio privalėjo įvertinti šiuos sandorius ir, nustatęs, kad jie tariami, pripažinti niekinių sandorių sudarymo faktą.
23.2. Jungtinės veiklos sutartis ir Rangos sutartis Nr. 2 buvo tariami (fiktyvūs) sandoriai, kuriais siekiama išvengti turtinių padarinių – ieškovės kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimo nukreipimo į atlyginimą, už ieškovės atliktus darbus pagal Rangos sutartį Nr. 2.
23.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino Jungtinės veiklos sutarties ir Rangos sutarties Nr. 2 tariamais sandoriais ir netaikė niekinių sandorių pasekmių. Priešingai nei nusprendė teismas, minimi sandoriai buvo sudaryti tik siekiant sudaryti atsakovei galimybę gauti iš ieškovės apmokėjimą už darbų, atliktų pagal Rangos sutartį Nr. 1, įvykdymą.
23.4. Darbus ieškovė vykdė pagal kitą rangos sutartį, t. y. 2018 m. gegužės 3 d. rangos sutartį, todėl nebuvo teisinio pagrindo atsakovei mokėjimus vykdyti UAB „Launeva“, siekiant apeiti atsiskaitymą su ieškovės kreditoriais. Nuo 2018 metų liepos iki spalio mėnesio, ieškovė atliko atsakovei statybos rangos darbų už 87 133,34 Eur. Ieškovės atliktų darbų atlikimo dokumentuose minima 2018 m. gegužės 3 d. rangos sutartis. Be to, ieškovės atliktų darbų dokumentuose nurodyta, kad ieškovė pagal 2018 m. gegužės 3 d. rangos sutartį įsipareigojo atlikti darbų už 347 871,90 Eur plius PVM.
23.5. Teismui buvo pateiktas prašymas išreikalauti iš atsakovės 2018 m. gegužės 3 d. rangos sutartį, sudarytą tarp ieškovės ir atsakovės, tačiau atsakovė nurodė, kad ši sutartis buvo sudaryta tarp atsakovės ir UAB „Eikos statyba“. Tai nepašalino abejonės, kad tarp ieškovės ir atsakovės 2018 m. gegužės 3 d. buvo sudaryta rangos sutartis tokiu pačiu numeriu, kaip ir su UAB „Eikos statyba“. Be to, apklaustas ieškovės vadovas S. K. nurodė, kad ieškovė atsakovei darbų negalėjo vykdyti be rašytinės sutarties, todėl sutartis buvo sudaryta ir jos pagrindu buvo rengiami tiek atliktų darbų aktai, tiek išrašomos PVM sąskaitos faktūros.
23.6. Kadangi byloje esančių įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad tarp ieškovės ir atsakovės 2018 m. gegužės 3 d. buvo sudaryta rašytinės formos rangos sutartis, atsakovei atsisakius ją pateikti, pagal contra spoliatorem (prieš pažeidėją) prezumpciją, laikytina, jog tokia rašytinė sutartis tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta ir darbus ieškovė vykdė būtent pagal šią sutartį, o ne pagal 2018 m. lapkričio 6 d.sutartį.
23.7. Atsakovė pateikė tarp atsakovės ir UAB „Launeva“ pasirašytas pažymas apie atliktų darbų ir išlaidų vertę, kurias UAB „Launeva“ išrašė atsakovei pagal Jungtinės veiklos sutartį ir Rangos sutartį Nr. 2. Visose pažymose nurodyta, kad darbai buvo vykdomi ne pagal Rangos sutartį Nr. 2, o pagal 2018 m. gegužės 3 d. rangos sutartį.
23.8. Jungtinės veiklos sutartis ir 2018 m. lapkričio 6 d. rangos sutartis buvo sudarytos, siekiant atsakovei užsitikrinti darbų, atliktų pagal Rangos sutartį Nr. 1, kainos apmokėjimą. UAB „Launeva“ vadovas S. K. nurodė, kad tiek Jungtinės veiklos sutartis, tiek Rangos sutartis Nr. 2 buvo sudarytos tik dėl to, jog mokėjimai už ieškovės atliktus rangos darbus būtų atliekami UAB „Launeva“, o atsakovė turėtų užtikrintumą, kad su ja ieškovė atsiskaitys įskaitymo būdu ir nekils rizika dėl ieškovės negalėjimo įvykdyti įsipareigojimus atsakovei.
23.9. Atsakovei nebuvo būtina sudaryti Rangos sutartį Nr. 2 pagal Jungtinės veiklos sutartį, kadangi tiek iki Rangos sutarties Nr. 2 sudarymo, tiek po jos sudarymo, darbus vykdė tik ieškovė. Po Rangos sutarties Nr. 2 sudarymo pasikeitė tik atlyginimo už ieškovės atliktus darbus gavėjas – juo tapo UAB „Launeva“.
23.10. Poreikis sudaryti Jungtinės veiklos sutartį ir Rangos sutartį Nr. 2 atsirado dėl būtinybės nukreipti pinigų mokėjimą atsakovei UAB „Launeva“, nes ieškovės finansinė padėtis buvo bloga.
24. Atsakovė UAB „MVP Lietuva“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
24.1. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ieškovė ieškiniu nereiškė reikalavimo konstatuoti Jungtinės veiklos sutarties ir Rangos sutarties Nr. 2 tariamumą bei nustatyti niekinių sandorių faktą. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas pagal byloje nustatytas aplinkybes įvertino Jungtinės veiklos sutartį ir Rangos sutartį Nr. 2 tariamumo aspektu bei išdėstė motyvus. Taigi, teismas ex officio įvertino Jungtinės veiklos sutartį ir Rangos sutartį Nr. 2 tariamumo aspektu bei konstatavo faktą, kad šie sandoriai nebuvo sudaryti tik dėl akių, bei tokią išvadą išsamiai pagrindė. Taigi, teismas tinkamai įvykdė įstatymų leidėjo nustatytą pareigą ex officio įvertinti Jungtinės veiklos sutartį ir Rangos sutartį Nr. 2, todėl teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.
24.2. Pasisakydamas dėl jJungtinės veiklos sutarties ir Rangos sutarties Nr. 2 teismas nurodė, kad sandoriai nebuvo sudaryti tik dėl akių ar neketinant jų vykdyti. Teismas nustatė, kad darbai pagal Rangos sutartį Nr. 2 buvo atlikti ir už jų atlikimą atsikaityta. Šią aplinkybę patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai.
24.3. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė nepateikė nei vieno dokumento, patvirtinančio, kad darbus pagal Rangos sutartį Nr. 2 vykdė tik ieškovė. Priešingai, teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas buvęs ieškovės vadovas S. K. paaiškino, kad darbų atlikimui būtinas medžiagas pirko ir už jas mokėjo atsakovė UAB „Launeva“. Vadinasi, darbus partnerės vykdė kartu. Ieškovei net neįrodinėjus, kad ji darbus vykdė viena, teismas pagrįstai nusprendė, jog darbai buvo atlikti abiejų partnerių, o atsakovė už jų atlikimą atsiskaitė. Tiek Jungtinė veiklos sutartis, tiek Rangos sutartis Nr. 2 yra įvykdyti sandoriai, todėl nėra pagrindo pripažinti juos tariamais sandoriais.
24.4. Nuo 2018 metų liepos iki spalio mėnesio ieškovė atliko statybos rangos darbų už 78 805,75 Eur. Šie darbai, lyginant su darbų, atliktų pagal Rangos sutartį Nr. 2, kaina sudarė tik 9,7 procento visų darbų kainos. Todėl 2018 metų liepos – spalio mėnesiais ieškovės atliktus darbus atsakovė įvardijo kaip nedidelės apimties, kurių atlikimui nebuvo sudaryta atskira rašytinės formos sutartis.
24.5. Atsakovė pateikė teismui sutartį su generaliniu rangovu. Prie šios sutarties, kaip priedas Nr. 2, buvo pridėtos pažymos apie atliktų darbų ir išlaidų vertę bei atliktų darbų akto pavyzdžiai (formos). Kaip matyti iš dokumentų ištraukų, juose yra nurodyti statybos objekto pavadinimas bei sutarties numeris. Atsakovei vykdant sutartį su generaliniu rangovu, iki Rangos sutarties Nr. 2 sudarymo dienos, atsakovės pavedimu ieškovė atliko nedidelės apimties statybos rangos darbus. Šie darbai bendru sutarimu, buvo dokumentuojami, naudojant pavyzdines dokumentų formas. Dėl to statybos objekto pavadinimo ir sutarties numerio įrašai minėtuose dokumentuose, atitinkantys pavyzdinių dokumentų formą ir turinį, negali būti vertinami, kaip įrodantys faktą, kad tarp ieškovės ir atsakovės 2018 m. gegužės 3 d. buvo sudaryta rangos sutartis.
24.6. Atsakovė su ieškove nesudarė 2018 m. gegužės 3 d. rangos sutarties. Šią dieną atsakovė sudarė sutartį su generaliniu rangovu, kurią ir pateikė teismui. Atsakovė neslėpė įrodymų. Visus teismo įpareigotus pateikti dokumentus atsakovė pateikė laiku, todėl ieškovės reikalavimas taikyti atsakovės atžvilgiu contra spoliatorem prezumpciją yra nepagrįstas.
24.7. Byloje nėra duomenų, kad dėl statybos rangos darbų atlikimo atsakovė ir ieškovė būtų derėjusios iki 2018 m. gegužės 3 d., todėl neįtikinama, jog sutartį su ieškove (subrangove) dėl didelės vertės (347 871,90 Eur plius PVM) atsakovė (rangovė) būtų pasirašiusi tą pačią dieną, kaip ir sutartį su generaliniu rangovu. Be to, byloje nėra ginčo, kad nuo 2018 metų gegužės mėnesio iki liepos mėnesio ieškovė atsakovės pavedimu nevykdė jokių statybos rangos darbų. Tuo atveju, jei ieškovė ir atsakovė 2018 m. gegužės 3 d. iš tiesų būtų sudariusios rangos sutartį, ieškovė būtų pradėjusi darbų atlikimą, tačiau darbus atsakovės pavedimu ieškovė pradėjo vykdyti tik 2018 m. liepos 1 d.
24.8. Buvęs ieškovės vadovas S. K. parodymus davė apie daugiau nei prieš 4 metus vykusius įvykius, todėl negali jų tiksliai prisiminti. Vertinant S. K. parodymus svarbu tai, kad pripažinus ieškovės bankrotą tyčiniu, buvęs vadovas yra tiesiogiai priklausomas nuo ieškovės nemokumo administratoriaus veiksmų. Ieškovės nemokumo administratorius turi teisę reikalauti iš S. K. ieškovei padarytų nuostolių atlyginimo, todėl, siekdamas išvengti tokio reikalavimo ar gauti papildomų nuolaidų, jis, ieškovės nemokumo administratoriaus prašymu, galėjo teismui nurodyti ir tikrovės neatitinkančias aplinkybes.
24.9. Atsakovės veiksmai rodo, kad jai, sutarčių su ieškove sudarymo metu, objektyviai nebuvo žinoma apie sunkią ieškovės finansinę padėtį, todėl atsakovė laikytina sąžininga.
24.10. Nedidelės vertės statybos rangos darbų atlikimo metu 2018 metų liepos – spalio mėnesiais ir Rangos sutarties Nr. 1 bei Rangos sutarties Nr. 2 sudarymo ir vykdymo metu ieškovė vykdė įprastinę veiklą ir įsipareigojimus kreditoriams. Teismo sprendimas, kuriuo ieškovės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, nelaikytinas sukuriančiu šiai bylai prejudicinius faktus. Nei atsakovė, nei UAB „Launeva“ byloje, kurioje buvo sprendžiamas ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimas, nedalyvavo, todėl minimas teismo sprendimas jokių pasekmių jiems nesukėlė.
24.11. Ieškovė privalėjo įrodinėti faktines aplinkybes apie apeliaciniame skunde nurodytas vykdomąsias bylas, tačiau jokių šias aplinkybes pagrindžiančiu įrodymų nepateikė. Vien dėl to apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės apie ieškovės atžvilgiu vykdytas vykdomąsias bylas laikytinos neįrodytomis ir teismo neturėtų būti vertinamos.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
25. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių ir ginčo esmės
26. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2018 m. lapkričio 5 d. tarp ieškovės UAB „Bajoras“ ir atsakovės UAB „MVP Lietuva“ (buvęs pavadinimas UAB ,,AIRCS“) buvo sudaryta Rangos sutartis Nr. 1, pagal kurią atsakovė (rangovė) UAB „MVP Lietuva“ įsipareigojo atlikti Rangos sutartyje Nr. 1 nurodytus statybos darbus, o ieškovė įsipareigojo už atsakovės atliktus darbus sumokėti 552 442,95 Eur su PVM (456 564,42 Eur be PVM).
27. 2018 m. lapkričio 5 d. UAB „Launeva“ ir UAB „Bajoras“ sudarė Jungtinės veiklos sutartį, pagal kurią šalys susitarė kooperuotis, siekiant sudaryti sutartį su rangovu dėl darbų atlikimo už 1 233 502,17 Eur. Atsakovė atliko darbus, kuriuos perdavė ieškovei ir išrašė bei pateikė ieškovei PVM sąskaitas faktūras už 495 204,35 Eur su PVM, kurios turėjo būti apmokėtos per Rangos sutarties Nr. 1 2.2 punkte nustatytą terminą.
28. 2018 m. lapkričio 6 d. tarp ieškovės, UAB „Launeva“, veikiančių Jungtinės veiklos sutarties pagrindu, ir atsakovės UAB „MVP Lietuva“ buvo sudaryta Rangos sutartis Nr. 2, pagal kurią partnerės įsipareigojo atlikti Rangos sutartyje Nr. 2 nurodytus statybos rangos darbus, o užsakovė įsipareigojo už atliktus darbus sumokėti 812 577,17 Eur su PVM (671 551,38 Eur be PVM).
29. Pagal Rangos sutarties Nr. 2 2.2 punkto sąlygas, atsakovė su partnerėmis įsipareigojo atsiskaityti tokiomis sąlygomis: ,,ne didesnę nei 60 procentų sumą nuo PVM sąskaitose faktūrose nurodytų sumų atsakovė įsipareigojo sumokėti Jungtinės veiklos sutartyje nurodytai vadovaujančiai partnerei UAB „Launeva“, t. y. užsakovė įsipareigojo sumokėti UAB „Launeva“ 487 546,30 Eur su PVM (Rangos sutarties Nr. 2 2.2.1 punktas); likusi 363 953,31 Eur su PVM darbų kainos dalis rangovui nėra mokama pinigais. Šalys susitarė, kad sutarties pagrindu rangovo atlikti 363 953,31 Eur su PVM vertės darbai po jų atlikimo yra mainomi į tokios pačios vertės pagal 2018 m. lapkričio 5 d. tarp UAB „Bajoras“ ir užsakovo sudarytą rangos sutartį Nr. DAI3.2018.11.05 UAB „Bajoras“ naudai užsakovo atliktus rangos darbus natūra“ (Rangos sutarties Nr. 2 2.2.2 punktas).
30. 2019 m. gegužės 6 d. tarp partnerių ir atsakovės buvo sudarytas ginčijamas susitarimas „Dėl rangos sutarčių Nr. DAI3.2018.11.06 pakeitimo“, kuriuo partnerės ir atsakovė susitarė pakeisti Rangos sutarties Nr. 2 2.2 punktą, nustatant, kad Jungtinės veiklos sutartyje nurodytai vadovaujančiai partnerei UAB „Launeva“ atsakovė įsipareigoja sumokėti 100 procentų PVM sąskaitose faktūrose nurodytų sumų, t. y. buvo susitarta, jog visa Rangos sutarties Nr. 2 kaina bus sumokėta, netaikant Rangos sutarties Nr. 2 2.2.1 ir 2.2.2 punktų sąlygų.
31. 2019 m. birželio 10 d. tarp rangovių ir užsakovės buvo sudaryta skolos perkėlimo sutartis, pagal kurią UAB „Launeva“ buvo perkelta ieškovės 364 407,84 Eur skola atsakovei, atsiradusi Rangos sutarties Nr. 1 pagrindu.
32. 2019 m. spalio 10 d. tarp partnerių ir užsakovės buvo pasirašytas baigiamasis darbų priėmimo –perdavimo aktas, kuriuo buvo konstatuota, kad rangovės yra baigusios visus Rangos sutartyje Nr. 2 numatytus darbus, o užsakovė yra visiškai atsiskaičiusi.
33. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutartimi UAB „Bajoras“ iškelta bankroto byla. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 28 d. nutartimi UAB „Bajoras“ bankrotas pripažintas tyčiniu.
34. Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 24 d. nutartimi UAB „Launeva“ iškelta bankroto byla.
35. Ieškovė, pareiškusi ieškinį, jį grindė CK 6.66 straipsnio nuostatomis, t. y. kreditoriaus teise ginčyti skolininko sudarytus sandorius (actio Pauliana). Tvirtino, kad Rangos sutarties Nr. 2 pagrindu, atsakovės prievolė turėjo baigtis įskaitymu, įskaičius atsakovės skolą, pagal Rangos sutartį Nr. 2, ieškovei su ieškovės skola atsakovei pagal Rangos sutartį Nr. 1, tačiau toks įskaitymas nebuvo atliktas. Ieškovės teigimu, susitarimu, kuris buvo sudarytas 2019 m. gegužės 6 d., nuo Rangos sutarties Nr. 2 vykdymo praėjus daugiau kaip šešiems mėnesiams, buvo pakeistos Rangos sutarties Nr. 2 2.2 punkto sąlygos taip, kad atsakovės prievolė sumokėti Rangos sutartyje Nr. 2 įtvirtintą atlyginimą būtų įvykdyta ne abiem partnerėms, o tik vienai iš partnerių, t. y. UAB „Launeva“. Tai reiškia, kad susitarimu buvo susitarta, nevertinant partnerių įnašų į Jungtinę veiklos sutartį bei to, kokius darbus, pagal Rangos sutartį Nr. 2 įvykdė ieškovė, o kokius – UAB „Launeva“, visą atlyginimą už atliktus darbus sumokėti UAB „Launeva“ ir tokiu būdu išvengti prievolių įvykdymo ieškovei. Pasak ieškovės, susitarimas buvo sudarytas tik dėl to, kad 2019 metais jos finansinė padėtis buvo bloga, ji buvo faktiškai nemoki.
36. Baigiamųjų kalbų metu ieškovės atstovas paprašė teismo ex officio pripažinti sandorius (2018 m. lapkričio 5 d., 2018 m. lapkričio 6 d. rangos sutartį, 2019 m. gegužės 6 d. susitarimą, 2019 m. birželio 10 d. skolos perkėlimo sutartį) niekiniais, kaip sudarytus dėl akių.
37. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Apeliantė su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka.
38. Nagrinėjamu atveju byloje sprendžiamas klausimas dėl to, ar ieškovė turi reikalavimo teisę į atsakovę UAB „MVP Lietuva“ ir gali reikšti ieškinį actio Pauliana pagrindu, ar šalių sudaryti sandoriai buvo realiai vykdomi, ar sudaryti tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) bei dėl teismo pareigos ex officio pripažinti šalių sudarytus sandorius negaliojančiais.
Dėl ieškovės teisės reikšti ieškinį actio Pauliana pagrindu
39. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana).
40. Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti įstatyme įtvirtintas teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020). Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017; 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020; 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-136-248/2020).
41. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pasisakyta, kad bankrutuojančios bendrovės nemokumo administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes jis gina visų bankrutuojančios bendrovės kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-917/2003; 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013). Taigi, tuo atveju, kai bankrutuojančios bendrovės sandorius ginčija šios bendrovės nemokumo administratorius, pirmajai actio Pauliana sąlygai patenkinti būtina nustatyti, kad ginčo sutarčių sudarymo metu jau buvo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į ieškovą (skolininką) turintis kreditorius, kurio interesus šiuo metu gina nemokumo administratorius. Sprendžiant klausimą, ar ginčijamu sandoriu buvo pažeistos kreditorių teisės, aktualu nustatyti, ar tie kreditorių reikalavimai, kurie atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo (jeigu tokia aplinkybė būtų nustatyta), nebuvo patenkinti anksčiau, t. y. būtina išsiaiškinti, ar bankroto byloje patvirtinti finansiniai reikalavimai nėra atsiradę jau po ginčijamo sandorio sudarymo. Vien to fakto, kad kuris nors kreditorius sandorio sudarymo metu turėjo reikalavimą ir to paties kreditoriaus finansiniai reikalavimai patvirtinti bankroto byloje, dar nepatvirtina nurodytos actio Pauliana sąlygos buvimo, nes tai gali būti skirtingi reikalavimai. Vien faktas, kad ieškinį pateikęs kreditorius buvo kreditorius ir sandorio sudarymo metu, nėra pakankamas tais atvejais, kai kreditorių ir skolininką sieja nevienkartiniai santykiai, pvz., darbo, mokestiniai ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-191-915/2016).
42. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad įvertinusi Rangos sutarties Nr. 1, Rangos sutarties Nr. 2, susitarimo ir skolos perkėlimo sutarčių sudarymo bei vykdymo aplinkybes, mano, jog sudarytais sandoriais buvo pažeistos jos kreditorių teisės, dėl to pareiškė reikalavimą pripažinti negaliojančiu 2019 m. gegužės 6 d. tarp UAB „Bajoras“, UAB „Launeva“ ir UAB „MVP Lietuva“ sudarytą susitarimą „Dėl rangos sutarčių Nr. DAI3.2018.11.06 pakeitimo“ ir 363 953,31 Eur skolos priteisimo.
43. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju ieškovė neturi galiojančios reikalavimo teisės atsakovei. Pirmosios instancijos teismas taip pat nenustatė ir kitų CK 6.66 straipsnyje įtvirtintų actio Pauliana sąlygų visumos, todėl nurodė, kad ieškovė negali reikšti ieškinio, remdamasi actio Pauliana institutu. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi byloje esančius įrodymus bei šalių išdėstytus argumentus, su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka ir jai pritaria.
44. Nagrinėjamu atveju nustatyta ir šalys neginčija, kad atsakovę UAB „MVP Lietuva“ ir ieškovę LUAB „Bajoras“ (taip pat ir atsakovę BUAB „Launeva“) siejo sutartiniai teisiniai santykiai. Remiantis byloje esančia Rangos sutartimi Nr. 1, nustatyta, kad atsakovė UAB „MVP Lietuva“, atlikusi darbus ir juos perdavusi, ieškovei išrašė PVM sąskaitas faktūras už 495 204,35 Eur su PVM, kurios turėjo būti apmokėtos per Rangos sutarties Nr. 1 2.2 punkte nustatytą terminą.
45. Remiantis Rangos sutarties Nr. 2 nuostatomis, partnerės įsipareigojo atlikti Rangos sutartyje Nr. 2 nurodytus statybos rangos darbus, o užsakovė UAB „MVP Lietuva“ įsipareigojo už atliktus darbus sumokėti 812 577,17 Eur su PVM (671 551,38 Eur be PVM). Pagal Rangos sutarties Nr. 2 2.2 punkto sąlygas atsakovė įsipareigojo ne didesnę nei 60 procentų sumą, t. y. 487 546,30 Eur su PVM, nuo PVM sąskaitose faktūrose nurodytų sumų sumokėti vadovaujančiai partnerei UAB „Launeva“, o likusius 363 953,31 Eur su PVM išmainyti į tokios pačios vertės pagal Rangos sutartį Nr. 1 ieškovei atsakovės UAB „MVP Lietuva“ atliktus rangos darbus natūra.
46. 2019 m. gegužės 6 d. tarp partnerių ir atsakovės buvo sudarytas ginčijamas susitarimas „Dėl rangos sutarčių Nr. DAI3.2018.11.06 pakeitimo“, kuriuo partnerės ir atsakovė susitarė pakeisti Rangos sutarties Nr. 2 2.2 punktą, nustatant, kad Jungtinės veiklos sutartyje nurodytai vadovaujančiai partnerei UAB „Launeva“ atsakovė įsipareigoja sumokėti 100 procentų PVM sąskaitose faktūrose nurodytų sumų, t. y. susitarė, jog visa Rangos sutarties Nr. 2 kaina bus sumokėta, netaikant Rangos sutarties Nr. 2 2.2.1 ir 2.2.2 punktų sąlygų.
47. 2019 m. birželio 10 d. tarp rangovių ir užsakovės buvo sudaryta skolos perkėlimo sutartis, pagal kurią UAB „Launeva“ buvo perkelta ieškovės 364 407,84 Eur skola atsakovei, atsiradusi Rangos sutarties Nr. 1 pagrindu.
48. Byloje esantis 2019 m. spalio 10 d. baigiamojo darbų priėmimo–perdavimo aktas patvirtina, kad darbai pagal Rangos sutartį Nr. 2 buvo atlikti ir priimti, be to, užsakovė visiškai atsiskaitė su rangovėmis.
49. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, akivaizdu, kad pati ieškovė turėjo 495 204,35 Eur įsipareigojimą atsakovei UAB „MVP Lietuva“ pagal Rangos sutartį Nr. 1. Byloje nustatyta, kad šis atsakovės reikalavimas ieškovei buvo didesnis, nei ieškovės reikalavimas atsakovei – pagal pradines Rangos sutarties Nr. 2 sąlygas, kurios nėra ginčijamos byloje, užsakovė įsipareigojo sumokėti UAB „Launeva“ 487 546,30 Eur su PVM, likusi 363 953,31 Eur su PVM darbų kainos dalis turėjo būti išmainoma į minėtą ieškovės įsipareigojimą. Dėl to, priešingai nei nurodo ieškovė, nustatytos aplinkybės paneigia neabejotiną ir galiojančią kreditorės reikalavimo teisę į skolininkę.
50. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovė UAB „MVP Lietuva“, sudariusi su ieškove ir atsakove UAB „Launeva“ Rangos sutartį Nr. 2, tarpusavio susitarimu, turėdamos abipusius priešpriešinius reikalavimus, susitarė savo prievoles užbaigti, įtraukdami į Rangos sutartį Nr. 2 2.2 punktą. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad Rangos sutartį Nr. 2 vykdė tik ieškovė LUAB „Bajoras“ ir dėl to nebuvo pagrindo apmokėjimą perduoti UAB „Launeva“ ar egzistavo kitos aplinkybės, kuriomis remiantis užsakovė negalėjo apmokėjimo už atliktus darbus pervesti UAB „Launeva“.
51. Priešingai, iš byloje esančios ginčijamos Jungtinės veiklos sutarties matyti, kad būtent UAB „Launeva“ buvo sudariusi su atsakove UAB „MVP Lietuva“ rangos sutartį, kuria įsipareigojo atlikti atitinkamus darbus. Šioje sutartyje pažymėta, kad UAB „Bajoras“ neprieštarauja, jog jos atliktų darbų kainos dalis, atitinkanti rangovo atliktų darbų kainą, rangovo nebūtų faktiškai mokama UAB „Launeva“, o natūra būtų mainoma į darbų dalį, kurių kaina atitiktų rangovo darbų kainos dalį, natūra. Be to, byloje nustatyta, kad šalys buvo susitarusios, jog UAB „Launeva“ yra vadovaujanti partnerė. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Rangos sutarties Nr. 2 2.2 punkto pagrindu atsakovei nekilo pareiga už partnerių atliktus darbus bet kokias pinigų sumas mokėti tiesiogiai ieškovei bei jokie priešpriešiniai vienarūšiai reikalavimai, apie kurių įskaitymą nurodo ieškovė, neturėjo ir negalėjo būti atliekami, nes ieškovė neturėjo reikalavimo teisės į atsakovę pagal Rangos sutartį Nr. 2.
52. Byloje nustatyta, kad UAB „Launeva“ po ginčijamo susitarimo sudarymo perėmė ieškovės įsiskolinimą atsakovei, taigi, pastarosios turtinė padėtis nepablogėjo. Ieškovė, patikslinusi ieškinį, reikalavimo dėl 2019 m. birželio 10 d. skolos perkėlimo sutarties pripažinimo negaliojančia nereiškė.
53. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju nenustatytos ir kitos actio Pauliana sąlygos. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, ieškovės sudarytas ginčijamas susitarimas ir kiti susiję sandoriai, kurių ieškovė net neginčija, jų sudarymo metu nebuvo draudžiami bei atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu ieškovė turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams. Kaip minėta, ieškovė atsakovei (pagal Rangos sutartį Nr. 1) privalėjo sumokėti 495 204,35 Eur, tuo tarpu atsakovė ieškovei (pagal Rangos sutartį Nr. 2) 363 953,31 Eur. Atsakovė UAB „Launeva“, perėmusi iš ieškovės skolą atsakovei UAB „MVP Lietuva“, tokiu būdu sumažino ieškovės finansinius įsipareigojimus. Ginčijamo sandorio sudarymo šalys veikė susiklosčiusių aplinkybių sąlygomis ir susitarimas, kuriuo nusprendžiama pakeisti prievolės įvykdymo būdą, nebuvo draudžiamas.
54. Nors ieškovė nurodė, kad ginčijamu susitarimu buvo pažeistos kitų kreditorių teisės ir interesai, tačiau nenurodo kokiu būdu, nes, kaip minėta, jos įsiskolinimas atsakovei buvo daug didesnis. Pastebėtina, kad ieškovės prielaidos, jog ji gautas iš atsakovės lėšas galėjo panaudoti atsiskaitymams su kitais kreditoriais, kurių finansinių reikalavimų įvykdymo terminai jau buvo pasibaigę, laikytinos neįrodytomis ir nesudarančiomis pagrindo įvertinti susiklosčiusią situaciją kitaip, nei ją įvertino pirmosios instancijos teismas, nes ginčijamo susitarimo metu ieškovei dar nebuvo iškelta bankroto byla. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2012; 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013).
55. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad UAB „Launeva“, perėmusi iš ieškovės įsiskolinimą atsakovei UAB „MVP Lietuva“, sumažino ne tik bendrovės kreditorių skaičių, bet ir jų finansinių reikalavimų mastą. Pažymėtina ir tai, kad atsakovė UAB „MVP Lietuva“ procesiniuose dokumentuose patvirtino, jog tuo atveju, jeigu ieškovės finansinė padėtis būtų buvusi sudėtinga, ji nebūtų su ja sudariusi sutarties. Šios aplinkybės tik patvirtina, kad nėra pagrindo laikyti atsakovę nesąžininga, nes ji, sudariusi su ieškove sutartį, iš vienos pusės, nors ir užsitikrino, jog ieškovė atsiskaitys su ja, bet tuo pačiu sumažino ir ieškovės finansinius įsipareigojimus. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad ginčijamas susitarimas ir kiti šalių susitarimai buvo atlikti gerokai anksčiau iki bendrovei buvo iškelta bankroto byla (2019 m. gruodžio 19 d.), o po ginčijamo susitarimo bendrovė ir toliau vykdė įprastą veiklą bei atsiskaitinėjo su kreditoriais.
56. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išsamiai pasisakė dėl kiekvienos actio Pauliana sąlygos. Apeliantė apeliaciniame skunde iš esmės nenurodo nesutikimo su šia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi argumentų. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka ir joms pritaria, o, įvertinusi minėtas aplinkybes, daro išvadą, kad šiuo atveju ieškovė neįrodė egzistuojant visas actio Pauliana taikymo sąlygas.
Dėl teismo teisės ex officio pripažinti sandorius tariamais ir niekiniais
57. Ieškovė yra pareiškusi reikalavimą pripažinti negaliojančiu 2019 m. gegužės 6 d. tarp UAB „Bajoras“, UAB „Launeva“ ir UAB „MVP Lietuva“ sudarytą susitarimą „Dėl rangos sutarčių Nr. DAI3.2018.11.06 pakeitimo“. Reikalavimai pripažinti negaliojančiomis 2018 m. lapkričio 5 d. UAB „Bajoras“ ir UAB „Launeva“ sudarytą Jungtinės veiklos sutartį ir 2018 m. lapkričio 6 d. UAB „Bajoras“, UAB „Launeva“ bei UAB „MVP Lietuva“ sudarytą Rangos sutartį Nr. 2, pareikšti nebuvo. Apeliantė tik prašė teismo ex officio pripažinti minėtas sutartis tariamomis.
58. Apeliantė nurodo, kad Jungtinės veiklos sutartis ir Rangos sutartis Nr. 2 yra tariami (fiktyvūs) sandoriai. Pasak ieškovės, šios sutartys nebuvo realiai vykdomos, o darbus ieškovė vykdė pagal kitą rangos sutartį, todėl atsakovei nebuvo teisinio pagrindo vykdyti mokėjimus UAB „Launeva“, siekiant išvengti atsiskaitymo su ieškovės kreditoriais.
59. Įstatymuose išdėstytų reikalavimų neatitinkantys ir dėl to negaliojantys sandoriai yra skirstomi į niekinius ir nuginčijamus. Pagal CK 1.78 straipsnio 1 dalį, sandoris yra laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Šioje nuostatoje taip pat nurodyta, kad šalys negali niekinio sandorio patvirtinti, o CK 1.78 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas gali konstatuoti ex officio. CK 6.225 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartis yra absoliučiai negaliojanti (niekinė), jeigu ją sudarant buvo pažeisti pagrindiniai sutarčių teisės principai ir dėl to pažeisti ne tik sutarties šalies, bet ir viešieji interesai. Taigi, niekiniais yra pripažįstami sandoriai, kurių trūkumai yra tokie rimti, kad jie negali būti ištaisyti jokiomis priemonėmis. Priešingai nei niekiniai sandoriai, nuginčijami sandoriai nėra absoliučiai negaliojantys – jie gali būti pripažinti negaliojančiais tik teismo sprendimu, be to, tokie sandoriai, nors ir turi tam tikrų trūkumų, gali būti šalių patvirtinti (CK 1.78 straipsnio 2 dalis, 1.79 straipsnis).
60. Vienas iš sandorių negaliojimo pagrindų numatytas CK 1.86 straipsnio 1 dalyje – tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių padarinių) sudarytas sandoris negalioja. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, jog tarp šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilinių teisių ir pareigų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017). Tik dėl akių sudarytas sandoris, kai šalys siekia sukurti regimybę, kad jos realiai įgyvendina teises ir vykdo pareigas pagal šį sandorį, nereiškia, jog šalys jį įvykdė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2008). Sprendžiant, ar sandoris tariamasis, turi būti tiriamas ne tik sutarties tekstas, bet ir tai, kokia buvo sandorio šalių tikroji valia, kokie buvo jų tokio elgesio motyvai ir tikslai, kaip šalys elgėsi po sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-435-916/2018). Dėl to bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: 1) teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; 2) teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2008).
61. Nagrinėjamoje byloje teismo nustatytos ir pirmiau aptartos faktinės aplinkybės leidžia konstatuoti, kad Rangos sutartis Nr. 1 ir Rangos sutartis Nr. 2 bei su jomis susiję susitarimai nebuvo sudaryti tik dėl akių ar, juo labiau, neketinant jų vykdyti. Šalys ne tik siekė sudaryti ir sudarė ginčo sandorius, bet ir faktiškai juos įvykdė (visi Rangos sutartyse numatyti darbai buvo atlikti, perduoti ir už juos atsiskaityta).
62. Apeliantė nurodo, kad Jungtinės veiklos sutartis ir Rangos sutartis Nr. 2 nebuvo vykdomos, apeliantė darbus atsakovei vykdė pagal 2018 m. gegužės 3 d. Rangos sutartį, o šių sandorių sudarymas, į jų vykdymą fiktyviai įtraukiant UAB „Launeva“, pažeidė apeliantės kreditorių teises bei suteikė atsakovei nepagrįstą pirmenybę gauti savo reikalavimo patenkinimą (įskaitymo būdu), todėl egzistuoja teisinis ir faktinis pagrindai Jungtinės veiklos sutartį, Rangos sutartį Nr. 2 bei ginčijamą susitarimą pripažinti fiktyviais bei pažeidžiančiais apeliantės kreditorių teises.
63. Teisėjų kolegija su tokiais apeliantės argumentais nesutinka ir pripažįsta juos nepagrįstais, nes juos paneigia byloje esantys įrodymai bei nustatytos faktinės aplinkybės. Byloje esančiais rašytiniais įrodymais – Jungtinės veiklos sutartimi, Rangos sutartimi Nr. 2, pažymomis apie atliktų darbų vertę, atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktais, PVM sąskaitomis faktūromis, baigiamuoju atliktų darbų aktu, susitarimu, skolos perkėlimo sutartimi, išrašais iš atsakovės ir ieškovės buhalterinės apskaitos dokumentų bei liudytojo buvusio ieškovės vadovo S. K. parodymais nustatyta, jog darbai pagal Rangos sutartį Nr. 2 de facto (faktiškai) buvo atlikti ir už juos atsakovė atsiskaitė.
64. Apeliantės nurodomas argumentas, kad ji darbus vykdė ne pagal Rangos sutartį Nr. 2, o pagal 2018 m. gegužės 3 d. rangos sutartį, kuri, pasak ieškovės, buvo sudaryta, atmetamas, kaip nepagrįstas ir neįrodytas. Tokį teiginį ieškovė grindė tuo, kad nuo 2018 metų liepos iki spalio mėnesio ji atliko atsakovei statybos rangos darbų už 81 733,34 Eur. Ieškovės atliktų darbų atlikimo dokumentuose minima rangos sutartis Nr. DAI3.2018.05.03, kuri, anot jos, tikėtina, pagal sutarties numerį buvo sudaryta 2018 m. gegužės 3 d. Ieškovės atliktų darbų dokumentuose nurodyta, kad ji pagal rangos sutartį Nr. DAI3.2018.05.03 įsipareigojo atlikti darbų už 347 871,90 Eur plius PVM.
65. Pažymėtina, kad atsakovė UAB „MVP Lietuva“, vykdydama teismo įpareigojimą, pateikė į bylą 2018 m. gegužės 3 d. rangos sutartį, iš kurios matyti, jog ji buvo sudaryta ne su ieškove, o su užsakove UAB „Eikos statyba“. Atsakovė UAB „MVP Lietuva“ pripažįsta, kad ieškovė vykdė darbus 2018 metų liepos – spalio mėnesiais ir ginčo dėl to nėra. Atsakovė taip pat paaiškino, kad atsižvelgiant į tai, jog ieškovė turėjo atlikti tik mažą dalį darbų, su ja rašytinė sutartis nebuvo pasirašyta. Kaip įrodymas apie ieškovės atliktus darbus buvo surašomos pažymos apie atliktų darbų ir išlaidų vertę bei atliktų darbų aktai pagal patvirtintą formą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija apeliantės argumentus, kad su ja buvo sudaryta dar viena sutartis bei, jog ji nevykdė Rangos sutarties Nr. 2, vertina kaip nepagrįstus, nes juos paneigia byloje esantys įrodymai. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-701/2021).
66. Apeliantės argumentai, kad Jungtinės veiklos sutarties ir Rangos sutarties Nr. 2 sudarymas buvo tariamas ir grindžiamas poreikiu nukreipti lėšų mokėjimą UAB „Launeva“, turint tikslą išvengti prievolių vykdymo kitiems ieškovės kreditoriams, nes tuo metu buvo vykdomi išieškojimai, nepaneigia nustatytų aplinkybių visumos bei nepatvirtina ginčijamo susitarimo ir kitų šalių sudarytų sandorių tariamumo. Sandorių vykdymo metu ieškovei dar nebuvo iškelta bankroto byla, todėl nebuvo teisėto pagrindo laikytis įstatyme įtvirtinto atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo, ar atsiskaitinėti pirmiausia su tais kreditoriais, kurių prievolių įvykdymo terminai jau buvo pasibaigę. Pažymėtina, kad ieškovė ginčo laikotarpiu vykdė veiklą, atsiskaitinėjo su kreditoriais, o aplinkybė, jog galimai tuo metu jos finansinė padėtis jau buvo sudėtinga, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad ji negalėjo, vadovaudamasi įprasta verslo praktika, tokiu būdu siekdama atsiskaityti nors su vienu kreditoriumi, sudarinėti sutartis ir stengtis sumažinti finansinių įsipareigojimų apimtį. Aplinkybė, kad prašomi pripažinti tariamais sandoriai bei ginčijamas susitarimas buvo pasirašyti prieš kelis mėnesius iki bankroto bylos ieškovei iškėlimo, nesudaro pagrindo sutikti su ieškovės argumentais, nes, kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju nebuvo nustatytas nei šalių nesąžiningumas, nei tai, jog sandoriai ir susitarimai faktiškai nebuvo vykdomi.
67. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė neįrodė ginčijamo susitarimo negaliojimo pagrindų, taip pat ir neįrodė kitų šalių sudarytų susitarimų tariamumo. Vien tai, kad ieškovė nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, jį interpretuoja kitaip, nesutinka su teismo išvadomis, nesudaro pagrindo konstatuoti įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-179-469/2022).
68. Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje aiškinant teismo pareigą ex officio konstatuoti niekinio sandorio faktą ir teisinius padarinius, išaiškinta, kad tais atvejais, kai yra akivaizdus sandorio negaliojimo pagrindas ir nereikia rinkti papildomų įrodymų, teismas ex officio gali pripažinti sandorį negaliojančiu. Jeigu aplinkybė, kad sandoris yra niekinis, nėra akivaizdi, būtina laikytis bendrųjų įrodinėjimo taisyklių. Kai sandoris ar aktas nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio ar akto negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį ar aktą negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2012; 2017 m. vasario 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-248/2017).
69. Byloje nustatytos ir pirmiau aptartos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad 2018 m. lapkričio 5 d. tarp UAB „Bajoras“ ir UAB „Launeva“ sudaryta Jungtinės veiklos sutartis bei 2018 m. lapkričio 6 d. tarp UAB „Bajoras“, UAB „Launeva“ ir UAB „MVP Lietuva“ sudaryta Rangos sutartis ir su ja susijęs susitarimas nebuvo sudaryti tik dėl akių ar, juo labiau, neketinant jų vykdyti. Šalys ne tik siekė sudaryti ir sudarė ginčo sutartis, bet ir faktiškai jas vykdė (visi rangos sutartyje numatyti darbai buvo atlikti ir už juos buvo visiškai atsiskaityta). Tai konstatavus, ieškovės reikalavimas ex officio pripažinti Jungtinės veiklos sutartį bei Rangos sutartį Nr. 2 ir kitus susijusius susitarimus niekiniais (CK 1.78, 1.79 straipsniai) ar negaliojančiais CK 1.86 straipsnio pagrindu atmetamas kaip nepagrįstas.
70. Kiti apeliantės argumentai vertinami kaip neturintys esminės reikšmės sprendžiant dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų atskirai nepasisakoma. Teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).
Dėl bylos procesinės baigties
71. Teisėjų kolegija nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino visas nagrinėjamam klausimui teisingai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčui aktualias materialiosios teisės normas, vadovavosi kasacinio teismo praktika ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti ieškovės apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
72. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).
73. Atmetus ieškovės LUAB „Bajoras“ apeliacinį skundą, atsakovė UAB „MVP Lietuva“ įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimą iš apeliantės.
74. Atsakovė pateikė prašymą dėl 2 309,08 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, priteisimo bei tokias išlaidas patvirtinančius dokumentus (sąskaitą faktūrą, lėšų pervedimo nurodymą). Už advokato teisines paslaugas apmokėta 2023 metų III ketvirtį (2023 m. liepos mėn.), todėl rekomenduojamų priteisti bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimui imamas 2023 metų I ketvirčio Lietuvos statistikos departamento skelbiamas vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) – 1 959,9 Eur. Vadinasi, pagal Rekomendacijas maksimali priteistina suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą nagrinėjamu atveju yra 2 547,87 Eur (1 959,9 × 1,3 (Rekomendacijų 8.11 punktas)). Kadangi atsakovės prašoma priteisti suma už atsiliepimą į apeliacinį skundą neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio, atsakovei iš ieškovės priteisiamos 2 309,08 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „MVP Lietuva“, juridinio asmens kodas 302252316, iš ieškovės likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „Bajoras“, juridinio asmens kodas 303246202, administravimui skirtų lėšų 2 309,08 Eur (dviejų tūkstančių trijų šimtų devynių eurų 8 ct) bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjai Marius Bajoras
Vilija Mikuckienė
Žilvinas Terebeiza