Baudžiamoji byla Nr. 2K-499/2013

Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00674-2011-5

                                                                                                  Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                  1.1.10.2;

                                                                                                  1.2.14.5.2;

                                                                                                  1.2.29.1;

                                                                                                  2.3.6.4.5.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Armano Abramavičiaus ir pranešėjo Vytauto Piesliako,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. (V. P.) kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 8 d. nutarties.

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu V. P. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį 200 MGL (26 000 Lt) dydžio bauda. Pritaikius BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalis, 5 dalies 2 punktą, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė nustatyta dveji metai laisvės atėmimo.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 8 d. nutartimi nuteistojo V. P. apeliacinis skundas atmestas.

              Teisėjų kolegija

              n u s t a t ė :

V. P. nuteistas už tai, kad ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu nenustatytu laiku, ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu nenustatytoje vietoje, būdamas UAB ,,V“ direktoriumi ir kasininku, suklastojo tikrą dokumentą – 2009 m. balandžio 29 d. Tarpusavio atsiskaitymų pagal sutartį Nr. 4, sudarytą 2000 m. rugsėjo 19 d., suderinimo aktą (toliau – tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas), tekste įrašydamas, kad UAB ,,V“, atstovaujama buhalterės V. B., ir V. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) sudarė ir pasirašė šį aktą apie tai, kad: „1. Pagal 2009 metų balandžio 29-os dienos būklę V. P. įsiskolinimas UAB ,,V“ pagal sutartį Nr. 4, sudarytą 2000-09-19, yra pilnai išmokėtas ir gautas UAB ,,V“. 2. Šalys viena kitai pretenzijų dėl sutarties Nr. 4, sudarytos 2000-09-19, neturi, aukščiau paminėta Sutartis yra pilnai įvykdyta“; eilutėje šalia įrašyto teksto – „UAB ,,V“ vyr. buhalterė V. B.“, imituodamas V. B. parašą, pasirašė.

Be to, V. P. nuteistas už tai, kad pagal 2000 m. rugsėjo 19 d. sudarytą tarp UAB ,,V“ ir paskolos gavėjo V. P. paskolos sutartį Nr. 4, pagal kurią UAB ,,V“ iki 2020 m. rugsėjo 19 d. paskolos gavėjui suteikė 480 000 Lt paskolą, tačiau UAB ,,V“ iškėlus bankroto bylą bei Kauno apygardos teismo teisėjui A. R. civilinės bylos Nr. (duomenys neskelbtini) nagrinėjimo metu, prie atsiliepimo į 113 200 Lt ieškinį 2011 m. rugsėjo 1 d. pateikė Kauno apygardos teismui, esančiam Kaune, A. Mickevičiaus g. 18, suklastotą tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, kurio tekste įrašyta, kad UAB ,,V“, atstovaujama buhalterės V. B., ir V. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) sudarė ir pasirašė šį aktą apie tai, kad: „1. Pagal 2009 metų balandžio 29-os dienos būklę V. P. įsiskolinimas UAB ,,V“ pagal sutartį Nr. 4, sudarytą 2000-09-19, yra pilnai išmokėtas ir gautas UAB ,,V“. 2. Šalys viena kitai pretenzijų dėl sutarties Nr. 4, sudarytos 2000-09-19, neturi, aukščiau paminėta Sutartis yra pilnai įvykdyta“; eilutėje šalia įrašyto teksto – „UAB ,,V“ vyr. buhalterė V. B.“, imituodamas V. B. parašą, pasirašė, taip apgaule išvengė sutartinės didelės vertės – 100 000 Lt – turtinės prievolės, padarydamas UAB ,,V“ 100 000 Lt turtinę žalą.

Kasaciniu skundu nuteistasis V. P. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 8 d. nutartį ir baudžiamąją bylą jam nutraukti, nesant jo veikoje būtinų nusikalstamų veikų sudėties požymių, arba, vadovaujantis BK 76 straipsniu, atleisti jį nuo laisvės atėmimo bausmės atlikimo dėl ligos.

Kasatorius nurodo, kad nagrinėjamoje byloje buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, įtvirtintas Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje. Kaip išplaukia iš Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos, nekaltumo prezumpcija yra pažeidžiama, jeigu teismo sprendimas, susijęs su asmeniu, kaltinamu nusikalstamos veikos padarymu, atspindi nuomonę, jog jis yra kaltas, neįrodžius jo kaltumo pagal įstatymą. Pakanka, kad (net nesant jokių formalių išvadų) būtų tam tikrų samprotavimų, leidžiančių manyti, kad teismas laiko kaltinamąjį kaltu (Minelli prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 8660/79; Englert prieš Vokietijos Federacinę Respubliką, pareiškimo Nr. 10282/83; Capeau prieš Belgiją, pareiškimo Nr. 4214/98). Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje pripažįstama, jog baudžiamąjį persekiojimą vykdantiems subjektams taip pat privalu paisyti nekaltumo prezumpcijos principo ir vengti pernelyg kategoriškų formuluočių, o nekaltumo prezumpcijos pažeidimą sukelia ne tik pažodinis asmens kaltumo konstatavimas, bet ir kitokie sprendimą priimančios institucijos (pareigūno) motyvai, samprotavimai, iš kurių matyti, kad asmuo laikomas kaltu (A. L. prieš Vokietiją, pareiškimo Nr. 72758/01; Panteleyenko prieš Ukrainą, pareiškimo Nr. 8599/02; Didu prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 34814/02; Kampanellis prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 9029/05). Anot kasatoriaus, 2012 m. rugpjūčio 9 d. prokuroro nutarime atmesti jo prašymą dėl papildomų tyrimo veiksmų atlikimo, kaltinamajame akte vartojamos sakinių konstrukcijos iš esmės pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą ta prasme, kad baudžiamąjį persekiojimą vykdantis subjektas, neturėdamas jokių objektyvių bylai reikšmingų duomenų arba grįsdamas savo išvadas prielaidomis, samprotavimas vartojo sakinių konstrukcijas, kurios nederėjo su nekaltumo prezumpcijos principu. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje iš esmės pakartojo kaltinamajame akte išdėstytas aplinkybes, jas kiek papildė, ir imdamasis specialisto vaidmens, nors neturėdamas jokių specialių žinių, įvertino tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą kaip suklastotą. Išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, teismas nutartyje taip pat vartojo formuluotes, kuriose jo veiksmai nepagrįstai įvardijami kaip nusikalstami, atitinkantys BK 182, 300 straipsnio sudėčių požymius, be jokios papildomos įrodymų analizės. Dėl to pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nekaltumo prezumpcijos principą pažeidė tuo aspektu, kad savo išvadas apie bylos aplinkybes pagrindė prielaidomis, o ne neginčijamai jas patvirtinančiais bylos duomenimis. Padarytas BPK 44 straipsnio 6 dalies pažeidimas yra esminis, nes dėl pažeidimo įrodinėjimo pareiga teko jam, o ne valstybiniam kaltintojui, ir dėl to buvo suvaržytos jam kaip kaltinamajam įstatymo garantuotos teisės.

Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepasisakė dėl įrodymų vertinimo, todėl pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodoma, kad jo kaltė visiškai įrodyta 2011 m. spalio 21 d. tarnybiniu pranešimu, 2009 m. rugsėjo 19 d. paskolos sutartimi Nr. 4, tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akto kopija, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų valdybos Objektų kriminalistinių tyrimų skyriaus 2012 m. raštu Nr. 20-4-S-164, tačiau nė vienas iš šių įrodymų nuosprendyje nėra aptariamas, vertinamas, nėra analizuojama jų teisinė reikšmė teisingam bylos išsprendimui. Nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas šių BPK pažeidimų neištaisė, nutartį pagrindė kontroliniu masyvu ir 2010 m. gruodžio 31 d. pažyma Nr. 51072374, nors šie įrodymai taip pat nebuvo analizuojami ir vertinami bylos nagrinėjimo teisme metu ar teismų procesiniuose sprendimuose. Padaryti BPK 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimai sutrukdė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, todėl jie turi būti laikomi esminiais BPK pažeidimais.

Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neišnagrinėjo bylos teisingai, nes nesiėmė priemonių pašalinti iškilusius prieštaravimus tarp byloje esančių įrodymų, nesikreipė į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą dėl pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų išreikalavimo, siekiant surasti kasos pajamų orderį, kad jis savo įsiskolinimą BUAB „V“ panaikino, nesvarstė galimybės atlikti techninę finansinę V. B. darbo kompiuterio ekspertizę, siekiant nustatyti, ar tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas parengtas jos kompiuteriu, todėl kaip to reikalauja įstatymas teismai nebuvo aktyvūs. Šis pažeidimas yra esminis, nes sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą byloje.

Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas nenustatė būtinų nusikalstamos veikos požymių, todėl netinkamai pritaikė BK 300 straipsnį. Anot kasatoriaus, nors jo veika kvalifikuota pagal BK 300 straipsnį, pirmosios instancijos teismas tai padarė nenustatęs tikro dokumento suklastojimo fakto. Išvada, kad jis suklastojo minėtą tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, grindžiama aplinkybe, kad šį dokumentą jis pateikė civilinėje byloje kaip atsikirtimo pagrindą, tačiau tokie argumentai yra akivaizdžiai nepagrįsti, nes dokumento pateikimas pats savaime negali reikšti, kad tas asmuo dokumentą suklastojo. Nenustačius, kad jis suklastojo minėtą tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, pirmosios instancijos teismas negalėjo padaryti išvados, kad šią veiką jis padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas turėjo priimti išteisinamąjį nuosprendį, tačiau to nepadarė, todėl iš esmės pažeidė BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktą. Apeliacinės instancijos teismas reikiama apimtimi nepatikrino skundžiamo nuosprendžio, nes nurodytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio trūkumų nepašalino, todėl iš esmės pažeidė BPK 327 straipsnio 1 punktą. Šis pažeidimas yra esminis, nes nulėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.

Kasatorius teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai pritaikė BK 182 straipsnį, nes byloje nenustatytas jo įsiskolinimo BUAB „V“, kurio vertė siekė 100 000 Lt, faktas, byloje taip pat nenustatyta jo tyčia išvengti sutartinės didelės vertės prievolės, kad būtų panaudojęs apgaulę pateikdamas suklastotus dokumentus, ir pan.

Kasatorius teigia, kad jo baudžiamojoje byloje yra pagrindas taikyti BK 76 straipsnio taisykles ir atleisti jį nuo bausmės atlikimo. Jis serga II tipo cukriniu diabetu, nuo 2013 m. pražios liga paūmėjo, atsirado daug sveikatos blogėjimo požymių (širdies, kvėpavimo veiklos sutrikimai), todėl kreipėsi į medikus. 2013 m. vasario 21 d. atlikus medicininius tyrimus jam nustatytas trijų vainikinių širdies arterijų susiaurėjimas nuo 75 iki 99 procentų. 2013 m. balandžio 29 d. jam buvo atlikta vainikinių arterijų plėtimo operacija, po kurios buvo gydomas kardiologijos intensyvios terapijos, vėliau diabetologijos skyriuose. Atlikus jo sveikatos būklės įvertinimą, medikai konstatavo, kad būtina tęsti intensyvią insulino schemą bei tolesnį gydymą reabilitacijos paslaugas teikiančioje įstaigoje, taip pat būtina nuolatos stebėti sveikatos būklę, jos galimą pablogėjimą ir nedelsiant kreiptis dėl iškilusių komplikacijų. Dėl to, net ir priėmus galutinį sprendimą, manytina, kad bausmės atlikimas dėl ligos pobūdžio yra negalimas. Jo liga yra nepagydoma, šiuo metu progresuoja, kelia daugiau sveikatos problemų. Įvertindamas savo sveikatos būklę, kasatorius nurodo, kad jo sveikata yra silpna, jis beveik nedarbingas, jam nuolat reikia lankytis gydymo įstaigoje, kad medikai galėtų stebėti jo sveikatos būklę, o realus laisvės atėmimo bausmės atlikimas labai apribotų jo galimybes gydytis ir laiku, pagal griežtą režimą, vartoti būtinus medikamentus. Šios aplinkybės rodo, kad realus laisvės atėmimo bausmės atlikimas gali turėti didelių neigiamų padarinių jo sveikatai.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė V. Songailienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo V. P. kasacinį skundą atmesti.

Prokurorė nurodo, kad kasaciniame skunde išdėstyti argumentai yra deklaratyvūs ir nepagrįsti objektyviais duomenimis, todėl atmestini. Nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka teismas pasisakė dėl šių argumentų, todėl tokiais pat motyvais turėtų būti atmestas ir kasacinis skundas. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad šioje byloje buvo surinkta pakankamai duomenų, kurie neabejotinai patvirtina, jog V. P. padarė dvi nusikalstamas veikas, dėl kurių ir buvo nuteistas. Nuteistojo argumentai dėl teismo šališkumo ir įrodymų vertinimo neobjektyvumo buvo atmesti kaip nepagrįsti, nes teisėjas, nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą ir priėmęs proceso sprendimą dėl kardomosios priemonės kitoje byloje, BPK 58 straipsnio nuostatų dėl šališkumo nepažeidė. Vien tai, kad teismas vertino įrodymus nuteistajam nepalankiai, nereiškia šališkumo ar įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Liudytojų parodymai nagrinėjant bylą buvo nuoseklūs, duomenis dėl to, kad skola nebuvo grąžinta nei 2009 m. balandžio 29 d., nei vėliau, patvirtina buhalterinės apskaitos dokumentai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šių asmenų parodymus laikė patikimais, jais rėmėsi nustatydamas faktines bylos aplinkybes, jog V. P. suklastojo tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, įrašydamas tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad sutarties šalys viena kitai pretenzijų neturi ir anksčiau sudaryta sutartis visiškai įvykdyta, kad nuteistojo įsiskolinimas pagal 2000 m. rugsėjo 19 d. sutartį yra visiškai išmokėtas, gautas UAB „V“, ir pasirašė vietoje V. B. bei patvirtino antspaudu. Byloje taip pat nustatyta, kad V. P. pateikė tokį suklastotą dokumentą Kauno apygardos teismui ir apgaule išvengė sutartinės didelės vertės – 100 000 Lt turtinės prievolės. Aplinkybės, kad V. P. suklastojo tokį dokumentą ir žinodamas, kad jis suklastotas, pateikė teismui, taip siekdamas išvengti turtinės prievolės, rodo, kad jis veikė tiesiogine tyčia. Dėl to pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įvertinus byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą.

Nuteistojo V. P. kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Dėl nuteisimo pagal  BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį

Kasatorius ginčija nuteisimą pagal  BK 182 straipsnį ir 300 straipsnį. Kolegija laiko, kad byloje neginčitinai įrodyta, kad kasatorius, siekdamas išvengti prievolės grąžinti likusią gautos 480 000 Lt paskolos dalį – 100 000 Lt ir tam panaudojo apgaulę (pateikė suklastotą dokumentą) ir padarė sukčiavimo nusikaltimą.

Pagal BK 182 straipsnio dispoziciją sukčiavimas yra apgaule svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas. Svetimas, t. y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis turtas, gali būti įgyjamas ir tapti kito asmens nuosavybe taip pat civilinių sutarčių, iš kurių viena yra paskolos sutartis, pagrindu. Tačiau civilinių sutarčių pagrindu nuosavybės teisė įgyjama teisėtai, t. y. sutarties sudarymo momentu šalims išreiškus savo tikrąją valią. Sukčiavimo nusikaltimo pasekmė – neteisėtai įgyjamas turtas ar teisė į jį. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinės teisės pažeidimo ir darantis turto užvaldymą ar teisės į jį įgijimą neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo, teisės į jį įgijimo ar prievolės išvengimo būdas. Apgaulė tai turto savininko, teisėto valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, ar institucijos, sprendžiančios teisinį ginčą, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą, prievolės vykdymo arba dėl jo ketinimų.  Taigi, panaudojęs apgaulę asmuo „priverčia“ perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui arba išvengia prievolės vykdymo ir negrąžina kitai sutarties šaliai jai priklausančio turto (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-535-2011, 2K–454/2012).

Be to, kvalifikuojant veiką pagal BK 182 straipsnį svarbu, kad apgaulė būtų esminė, t.  y. nukentėjusiojo suklaidinimas dėl kaltininko ketinimų turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl sutarties sudarymo, turto perdavimo kitam asmeniui ar juridinio fakto nustatymo. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-851/2001).

Šioje byloje turto savininkas buvo suklaidintas dėl kaltininko prievolės įvykdymo. Turto savininkas ar valdytojas gali būti suklaidinamas įvairiais būdais. Vienas iš galimų sukčiavimo būdų – dokumento suklastojimas ir suklastoto dokumento pateikimas institucijai, sprendžiančiai teisinį ginčą.

Byloje nustatyta, kad tarp UAB ,,V“ ir paskolos gavėjo V. P. 2000 m. rugsėjo 19 d. buvo sudaryta paskolos sutartis, pagal kurią UAB ,,V“ paskolos gavėjui suteikė 480 000 Lt paskolą iki 2020 m. rugsėjo 19 d., 380 000 Lt kasatorius grąžino ir byloje yra tai patvirtinantys įrodymai. Tačiau UAB ,,V“ iškėlus bankroto bylą bankroto administratorius nustatė, kad liko negrąžinta skolos dalis – 100 000 Lt. Būtent tokio dydžio skolininko V. P. skola užfiksuota UAB ,,V“ buhalterijoje. Nustačius tokį faktą, kaip teisme parodė bankroto administratorius K. S., jis kaip administratorius, remdamasis jam Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo suteiktais įgaliojimais, vienašališkai nutraukė paskolos sutartį Nr. 4 nuo 2011 m. birželio 6 d. ir tą pačią dieną raštu apie tai informavo paskolos gavėją V. P., pareikalaudamas iš jo iki 2011 m. birželio 15 d. BUAB ,,V“ grąžinti likusią skolos dalį, t. y. 100 000 Lt. Tačiau V. P. skolos nepripažino ir, atsakydamas į administratoriaus K. S. minėtą pranešimą, raštiškai pranešė  BUAB ,,V“, kad jis nebėra skolingas UAB ,,V“ pagal minėtą paskolos sutartį, nes jis su ja atsiskaitė. Jis teigė, kad tai patvirtina 2009 m. balandžio 29 d. tarpusavio atsiskaitymų pagal sutartį Nr. 4  suderinimo aktas, kurio  kopijos prie atsakymo nepridėjo. K. S. 2011 m. gegužės mėn. viduryje (tikslios datos neprisimena) raštu paprašė V. P. pateikti tarpusavio atsiskaitymų pagal sutartį Nr. 4 suderinimo aktą, tačiau V. P. to akto ar jo kopijos BUAB ,,V“ vėl nepateikė. Kadangi skolininkas V. P. gera valia skolos bendrovei ,,V“ negrąžino, 2011 m. rugpjūčio mėn. buvo jis kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo iš atsakovų V. P. ir  T. P. Tada kasatorius Kauno apygardos teismui kartu su atsiliepimu į BUAB ,,V“ ieškinį pridėjo 2009 m. balandžio 29 d. „Tarpusavio atsiskaitymų pagal Sutartį Nr. 4, sudarytą 2000-05-19, suderinimo akto“ kopiją, kuri buvo notariškai patvirtinta Kauno rajono 5-ajame notarų biure notarės L. G. Šis dokumentas teismo buvo pripažintas suklastotu. Jo autentiškumo negalėjo patvirtinti įmonės buhalterė, kurios parašas ant šio akto buvo suklastotas. Taip pat įmonėje nebuvo jokių dokumentų, patvirtinančių minėtos pinigų sumos įnešimą į įmonės sąskaitą. Kasatorius taip pat neturėjo jokių kasos pajamų orderių, patvirtinančių minėtos sumos įnešimą į įmonės sąskaitą. Todėl teismai pagrįstai nustatė kasatoriaus siekį apgauti teismą, kaip instituciją, sprendžiančią teisinį ginčą, turint tikslą išvengti 100 000 Lt skolos grąžinimo. Tokie kasatoriaus veiksmai atitinka BK 182 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtį. Kadangi bandyta išvengti 100 000 Lt grąžinimo, veika pagrįstai buvo kvalifikuota kaip didelės vertės turto sukčiavimas.

Tai, kad teismui pateiktas dokumentas – tarpusavio atsiskaitymų pagal sutartį Nr. 4 suderinimo aktas yra suklastotas, nustatyta tiek įmonės buhalterės V. B. parodymais, kuri teigė, kad tokio dokumento nepasirašinėjo, ant dokumento ne jos parašas, tiek ir tuo, kad nei įmonėje, nei pas kasatorių nebuvo rasta šio dokumento originalo. Kaip pažymėta teismo nuosprendyje, minimo akto kopijoje yra UAB ,,V“ antspaudo atspaudas bei vyr. buhalterės V. B. parašas, kuris vizualiai, akivaizdžiai skiriasi nuo jos parašo, esančio UAB „V“ buhalterinės apskaitos ir kituose dokumentuose. Be to, minėto dokumento kopijos dviejose vietose V. B. pavardė yra parašyta padarant vieną ir tą pačią klaidą: vietoj B...ū..ė. rašoma B   u...ė. Kasatoriaus pasiteisinimas, kad dokumento originalą iš automobilio pavogė nežinomi asmenys, kolegijos manymu, yra nerimtas. Kasatorius pagrįstai nuteistas už dokumento suklastojimą ir suklastoto dokumento panaudojimą sukčiavimo tikslu. Nors kasatorius teigia, kad nėra įrodymų, jog būtent jis suklastojo dokumentą, teisėjų kolegijai dėl to abejonių nekyla. Dokumento suklastojimu galėjo būti suinteresuotas tik kasatorius. Be to, kaip teisingai pažymėjo teismai, ant dokumento yra tikras kasatoriaus parašas.

Kasatorius teismų nuteistas už baigtinį sukčiavimą. Apylinkės teismo nuosprendyje taip ir pasakyta, kad kasatorius, pateikdamas teismui suklastotą dokumentą, apgaule išvengė sutartinės, didelės vertės – 100 000 Lt – turtinės prievolės, padarydamas UAB ,,V“ 100 000 Lt turtinę žalą, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje. Kolegija laiko, kad šioje dalyje teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. BK 182 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali. Nusikaltimas laikomas baigtu, kai kaltininkas realiai išvengia prievolės vykdymo ir kitam asmeniui priklausantys pinigai lieka kaltininko nuosavybe. Pažymėtina, kad pati paskolos sutartis buvo teisėta. Taigi kasatorius teisėtai gavo iš įmonės 480 000 Lt paskolą dvidešimčiai metų ir teisėtai valdė bei disponavo šiomis lėšomis. Bankroto administratoriui kreipusis į Kauno apygardos teismą dėl paskolos sutarties nutraukimo ir negrąžintos paskolos dalies grąžinimo, kasatorius, siekdamas išvengti likusios 100 000 Lt paskolos dalies grąžinimo, sukūrė dokumentą, kuriuo bandė įtikinti teismą, kad visa paskola grąžinta ir bankroto administratoriaus pretenzijos nepagrįstos. Tačiau teismai priimdami sprendimą civilinėje byloje nesivadovavo šiuo suklastotu dokumentu ir pripažino esant V. P. 100 000 Lt skolą BUAB „V“. Taigi kasatoriui nepavyko išvengti 100 000 Lt paskolos grąžinimo. Byloje nustatyta BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyta veika, tačiau padariniai nekilo dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios. Nusikaltimas pasibaigė pasikėsinimo stadijoje. Dėl minėtų priežasčių V. P. padaryta veika perkvalifikuojama į BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį. Atitinkamai švelnintina ir bausmė. 

Dėl nekaltumo prezumpcijos ir BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo

Didelę kasacinio skundo dalį užima kasatoriaus argumentai dėl nekaltumo prezumpcijos pažeidimo. Kolegija atmeta kasatoriaus argumentus, nes jam priimtas apkaltinamasis nuosprendis, o šiame nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstyti kasatoriaus nuteisimo motyvai negali būti traktuojami kaip nekaltumo prezumpcijos pažeidimas.

Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepasisakė dėl įrodymų vertinimo, todėl pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, o nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas šių BPK pažeidimų neištaisė.  Teisėjų kolegija sutinka, kad apylinkės teismas nepakankamai dėmesio skyrė kasatoriaus nuteisimo motyvacijai.  Tai galima laikyti BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimu. Tačiau kartu teisėjų kolegija nelaiko šio pažeidimo esminiu, t. y. lėmusio neteisėto nuosprendžio priėmimą.  Byloje yra pakankamai įrodymų, rodančių, kad kasatoriaus veikoje yra visi BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje bei 300 straipsnio 1 dalyje numatyti nusikaltimų požymiai ir tą dar kartą patvirtino apeliacinės instancijos teismas.

Dėl BK 76 straipsnio taikymo

Kasatorius teigia, kad jo baudžiamojoje byloje yra pagrindas taikyti BK 76 straipsnio taisykles ir atleisti jį nuo bausmės atlikimo. BK 76 straipsnio 1 dalis nustato, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo gali būti atleistas nuo bausmės, jeigu iki teismo nuosprendžio priėmimo jis suserga sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti būtų per sunku. Šiuo atveju teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, paskiria tokiam asmeniui bausmę ir atleidžia jį nuo bausmės atlikimo. Spręsdamas šį klausimą, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, nuteistojo asmenybę ir ligos pobūdį. Atleidimas nuo bausmės pagal BK 76 straipsnio 1 dalį galimas esant dviem sąlygoms: 1) nusikalstamą veiką padaręs asmuo iki nuosprendžio priėmimo suserga sunkia nepagydoma liga ir 2) dėl šios ligos bausmę nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui atlikti būtų per sunku. Ar liga atitinka sunkios nepagydomos ligos kriterijus, yra medicinos, o ne teisės klausimas. Nepagydomų ligų ir sveikatos būklių, dėl kurių nuteistieji gali būti atleisti nuo tolesnio laisvės atėmimo atlikimo, sąrašas yra patvirtintas 1995 m. lapkričio 2 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos įsakymu Nr. 969/578. Kiekvienu konkrečiu atveju teismo medicinos ekspertai nustato, ar liga, kuria serga nuteistasis, atitinka ligą, įrašytą į šį sąrašą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-192/2003, 2K-375/2006).

Tam, kad būtų galima atleisti asmenį nuo bausmės BK 76 straipsnyje numatytais pagrindais, turi būti pateiktos ne šiaip sau pažymos apie tam tikras ligas, o turi būti medikų specialistų komisijos išvados, kad dėl ligos asmeniui sunku atlikti paskirtą bausmę. Tam, kad būtų galima atleisti asmenį nuo bausmės dėl ligos, turi būti teismo skiriama ekspertizė, kuri pateikia išvadą, ar gali asmuo dėl ligos atlikti paskirtą bausmę. Tokių išvadų byloje nėra. Kasatorius tokių klausimų teismui nagrinėjant bylą nekėlė ir ekspertizė nebuvo padaryta. Kasacinės instancijos teismas nesprendžia klausimų, kurie nebuvo kelti ir nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Be to, kasacinės instancijos teismas ekspertizių neskiria.

Pagal BK 76 straipsnio 2 dalį asmuo, kuris po nuosprendžio priėmimo suserga sunkia nepagydoma liga, gali būti atleistas nuo tolesnio bausmės atlikimo. Spręsdamas šį klausimą, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, nuteistojo asmenybę, jo elgesį bausmės atlikimo metu, ligos pobūdį ir atliktos bausmės laiką. Taigi nuo bausmės dėl ligos kasatorius gali būti atleistas bausmės atlikimo metu medikų komisijai priėmus atitinkamą išvadą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

              Pakeisti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 8 d. nutartį, V. P. veiką perkvalifikuoti iš BK 182 straipsnio 2 dalies  į BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį ir paskirti laisvės atėmimą vieneriems metams ir devyniems mėnesiams. Pritaikius BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalis, 5 dalies 2 punktą, šią bausmę subendrinti apėmimo būdu su pagal BK 300 straipsnio 1 dalį paskirta 200 MGL (26 000 Lt) bauda ir paskirti galutinę subendrintą bausmę vienerius metus ir devynis mėnesius laisvės atėmimo.

              Kitas Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 8 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.

Teisėjai                                                                                                                              Dalia Bajerčiūtė

Armanas Abramavičius

Vytautas Piesliakas