Civilinė byla Nr. 3K-3-91/2012 (S)
Teisminio proceso Nr. 2-02-3-13888-2009-6
Procesinio sprendimo kategorija 73.2.5.5
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. kovo 13 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Algio Norkūno,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Vitulas“ kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. gegužės 31 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Vitulas“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei draudimo bendrovei „Ergo Lietuva“ dėl draudimo išmokos priteisimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinės bendrovė „SEB lizingas“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
- Ginčo esmė
Byloje keliamas draudimo sutarties sąlygų aiškinimo klausimas. Ieškovas užsiima naujų automobilių nuoma. 2008 m. balandžio 24 d. ieškovas su atsakovu sudarė automobilio ,,Mazda 6“, (valst. Nr. DZD 498), transporto priemonių Kasko draudimo sutartį. 2008 m. spalio 30 d. šis automobilis 2008 m. spalio 30 d.–2008 m. lapkričio 28 d. laikotarpiui buvo išnuomotas UAB „Argitra“ direktoriumi prisistačiusiam M. S. Automobilį išsinuomojęs asmuo sumokėjo tik dalį nuompinigių ir automobilio nustatytu terminu negrąžino. Ieškovas kreipėsi į Šiaulių apskrities VPK, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl apgaulės būdu užvaldyto didelės vertės turto. Kadangi automobilis buvo apdraustas Kasko draudimu (ir nuo vagystės), tai ieškovas kreipėsi į atsakovą, prašydamas išmokėti draudimo išmoką. Atsakovas atsisakė ją išmokėti motyvuodamas tuo, kad įvykis nedraudžiamasis – transporto priemonė buvo prarasta su jos teisėto valdytojo žinia ir valia.
Ieškovas 2009 m. spalio 29 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 66 911,40 Lt draudimo išmoką, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Jis teigė, kad draudimo sutartis su atsakovu buvo sudaryta prisijungimo būdu pagal šio pasiūlytas standartines sąlygas, nustatytas taisyklėse ir draudimo liudijime, ir jų keitimo galimybė nebuvo svarstyta. Ieškovas verčiasi automobilių nuoma, todėl, įvertinęs tokio verslo didesnę riziką, apdraudė automobilį ,,Mazda 6“ Kasko draudimu, suvokdamas, kad draudimo bendrovė atlygins transporto priemonei dėl avarijų, stichinių nelaimių, vagysčių, gaisrų padarytą žalą. Ieškovo nuomone, atsakovas nepagrįstai atsisako sumokėti draudimo išmoką, nes draudimo liudijime įvardyta automobilio paskirtis (nuoma) traktuotina kaip individualiai šalių aptarta sąlyga su visais iš to kylančiais padariniais. Esant kolizijai su standartine draudimo sutarties sąlyga, nustatyta taisyklėse, ji turėtų būti vertinama kaip šalių susitarimas, pakeičiantis standartinę sutarties sąlygą, t. y. sutartyje įvardijus, kad automobilis naudojamas nuomai, ir dėl to mokant didesnę draudimo įmoką, draudžiamuoju turi būti laikomas ir toks įvykis, kai automobilį pavagia jį išsinuomojęs asmuo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2010 m. gegužės 31 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad šalių sudarytos 2008 m. balandžio 24 d. draudimo sutarties sąlygos detalizuotos Transporto priemonių draudimo taisyklėse ( toliau – Taisyklės). Kadangi abi sutarties šalys yra juridiniai asmenys, be to, ieškovas, pasirašydamas sutartį, sutiko su draudimo taisyklėmis, tai laikytina, kad ieškovas buvo tinkamai supažindintas su sutarties sąlygomis. Esant byloje nustatytoms aplinkybėms, kad 2008 m. spalio 30 d. ieškovas išnuomojo apdraustą automobilį M. S., prisistačiusiam UAB „Argitra“ vadovu; automobilis nuomos sutartyje nustatytu terminu nebuvo grąžintas; yra iškelta baudžiamoji byla dėl apgaulės būdu užvaldyto didelės vertės turto, ir galiojant aptartai Draudimo taisyklių 1.18 punkto nuostatai, jog pagal šias taisykles nėra apdraudžiami atvejai (rizika) dėl transporto priemonės pasisavinimo, įvykdyto kitų asmenų, kurie buvo įgiję teisę naudotis apdrausta transporto priemone savininko ar jos teisėtų valdytojų žinia ir valia, teismas laikė, kad atsakovas pagrįstai atsisakė išmokėti ieškovui draudimo išmoką.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. birželio 14 d. nutartimi atmetė ieškovo apeliacinį skundą ir Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. gegužės 31 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, kad sutartis sudaryta prisijungimo būdu pagal standartines sutarties sąlygas, išdėstytas Taisyklėse; pareiga supažindinti su standartinėmis draudimo sutarties sąlygomis įvykdyta tinkamai. Pagal Taisyklių 4.2.1.6 punkto nuostatą nedraudžiamuoju įvykiu laikoma ir žala neatlyginama dėl transporto priemonės pasisavinimo, įvykdyto draudėjo ar jo įgalioto asmens, ar kitų asmenų, kurie su transporto priemonės savininko ar jo teisėtų valdytojų žinia ir valia buvo įgiję teisę naudotis apdrausta transporto priemone. Byloje nustatyta, kad ieškovas automobilį prarado, kai šio negrąžino asmuo, kuriam jis buvo perduotas nuomos sutarties pagrindu, t. y. automobilis buvo perduotas su ieškovo žinia ir jo valia asmeniui. Kolegija pažymėjo, kad šiuo atveju draudimo taisyklėse aiškiai išreikšta draudiko pozicija neapdrausti rizikos, kuri bendrąja prasme (baudžiamosios teisės prasme) laikoma vagyste.
Pasisakydama dėl draudimo sutarties sąlygos, kad automobilis skirtas nuomoti, kolegija įvertino šalių nurodomą tokio įrašo tikslą – ieškovo teiginį, kad šis įrašas padarytas tam, jog būtų apdraustos visos su tokia automobilio paskirtimi susijusios rizikos, tarp jų ir susijusi su išnuomoto automobilio negrąžinimu nuomotojui, taip pat atsakovo tvirtinimą, kad tai yra informacija draudikui apie aplinkybes, galinčias turėti įtakos draudžiamojo įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui, ir padarė išvadą, kad įrašas apie automobilio paskirtį draudimo liudijime nesiejamas su Taisyklių nuostatomis, apibrėžiančiomis nedraudžiamuosius įvykius, ir neįrodo draudiko valios taikyti didesnės apimties draudimo apsaugą nei numatyta standartinėse Kasko draudimo sutarties sąlygose.
Kadangi šalys, sudarydamos sutartį, suderino savo valią, t. y. atsakovas, patvirtindamas transporto draudimo rūšies taisykles, aiškiai ir nedviprasmiškai išdėstė sąlygas, kurioms esant jis prisiima riziką, apibūdino įvykius, kai draudimo apsauga netaikoma, ieškovas, pasirašydamas sutartį prisijungimo būdu, šias sąlygas priėmė, o individualiai aptariamose sutarties sąlygose (draudimo liudijime) šalys dėl didesnės draudimo apsaugos nesusitarė, tai ieškovo nurodomas sutarčių aiškinimas, kolegijos nuomone, vertintinas kaip pakeičiantis suderintą sutarties šalių valią. Nors ieškovas akcentuoja, kad jis nėra verslininkas profesionalas draudimo santykių srityje, tačiau jis yra profesionalas nuomos santykiuose, todėl jam keliami didesni atidumo, rūpestingumo reikalavimai. Dėl to, sudarydamas draudimo sutartį, tokio pobūdžio veikla užsiimantis verslininkas turi suvokti, kad dėl didesnės nei nurodyta Taisyklėse draudimo apsaugos turi būti susitarta individualiai.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. gegužės 31 d. sprendimą, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 14 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinį. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl draudimo sutarties nuostatų aiškinimo. Kasatorius teigia, kad, sudarydamas su atsakovu draudimo sutartį, siekė visapusiškai apsaugoti savo turtą nuo bet kokio jo praradimo ar vertės sumažėjimo, ir mano, kad atsakovas pasiūlė draudimo sutartį su standartinėmis draudimo taisyklėmis, bet atsižvelgęs į jo poreikius. Teismai, spręsdami dėl draudimo apsaugos apimties, turėjo draudimo sutarties sąlygas analizuoti pagal šias aplinkybes (siekį ir tikslą sudaryti draudimo sutartį), tačiau jų nevertino, taip pat aiškindami sutarties sąlygas netaikė protingumo, teisingumo bei sąžiningumo principų. Dėl to buvo pažeistos CK 6.193 straipsnio normos. Teismai aiškino tik dvi draudimo taisyklių sąlygas ir ignoravo kitus šios sutarties punktus bei draudimo liudijime esančią informaciją. Kompleksiškai aiškinant visas sutarties sąlygas, turėjo būti konstatuota, kad byloje nagrinėjamas atvejis įeina į vagystės sąvoką, todėl jis turi būti pripažįstamas draudžiamuoju. Teismai ignoravo CK 6.193 straipsnio 4 dalies nuostatą, kad tuo atveju, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos turi būti aiškinamos sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai. Visais atvejais sutarties sąlygos yra aiškinamos sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VšĮ ,,Įstros aerodromas“ v. UAB ,,BTA draudimas“, bylos Nr. 3K-3-600/2006; 2009 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Jujūra“ v. UAB „BTA draudimas“, bylos Nr. 3K-3-263/2009). Taigi teismai, aiškindami sutarties nuostatas ignoravo teismų praktiką, kad net ir tuo atveju, kai ieškovas yra verslo subjektas, nesiverčiantis draudimo veikla, draudimo sutartį sudarė standartinėmis sąlygomis prisijungimo būdu, nesant vagystę, kaip draudžiamąjį atsitikimą, išsamiau individualizuojančių požymių, šalių skirtingai suprantamos sutarties sąlygos aiškinamos draudėjo naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Fortūnos žiedas“ v. UADB „ERGO Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-152/2007). Kasatorius teigia, kad yra akivaizdus taisyklių nuostatų prieštaravimas (Taisyklių 1.18 punkto bendrosios nuostatos, apibūdinančios transporto priemonės vagystės sąvoką, ir 3.1 punkte nustatytos specialiosios nuostatos, apibūdinančios draudžiamuosius įvykius). Šios normos buvo aiškinamos draudimo bendrovei palankiomis sąlygomis, todėl buvo šiurkščiai pažeistos materialiosios ir proceso teisės normos, reglamentuojančios įrodymų vertinimą.
2. Dėl nukrypimo nuo teismų praktikos. Teismai nesivadovavo beveik analogiškoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Fortūnos žiedas“ v. UADB „ERGO Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-152/2007) esančiu aiškinimu, kad draudimo taisyklėse pateikiamos vagystės ir plėšimo sąvokos atitinka baudžiamojoje teisėje vartojamas apibrėžtis, tačiau bendrąja prasme vagystė ir plėšimas yra svetimo turto pagrobimas. Kadangi netapatų vagystės sąvokų vartojimą lemia skirtinga civilinės ir baudžiamosios teisės įstatymų paskirtis ir teisinio reglamentavimo principai, tai draudžiamasis atsitikimas – vagystė (svetimo turto pagrobimas) – turi būti aiškinamas tokia prasme, kaip vagystę suvokia paprastas, normalus asmuo, kuriam nesvarbus turto netekimo būdas. Nurodytoje kasacinio teismo nutartyje pažymėta, kad fizinio ar kitokio pobūdžio priemonių naudojimas turi reikšmės turto užvaldymo ir pavertimo savo nuosavybe teisiniam kvalifikavimui pagal baudžiamosios teisės normas, tačiau tai nėra esminė aplinkybė sprendžiant klausimą dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju. Dėl to, kad teismai nesivadovavo šiuo išaiškinimu, buvo ne tik priimtas neteisingas sprendimas, bet ir nukrypta nuo vienodos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti, o skundžiamus teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl draudimo sutarties sąlygų aiškinimo. Šalių sudaryta draudimo sutartimi buvo aptartos draudimo apsaugos ribos, t. y. nustatyti atvejai, kurie laikomi nedraudžiamaisiais ar kuriems esant mažinama draudimo išmoka. Draudimo sutartimi suteikta draudimo objektui apsauga nėra absoliuti. Kiekvienu atveju sprendžiant dėl draudimo išmokos išmokėjimo, vertinama, ar aplinkybės patenka į suteikiamos draudimo apsaugos ribas. Pagal draudimo taisykles, nei vagystė nei plėšimas nelaikomi draudžiamuoju įvykiu ir neapdraudžiami tokie atvejai dėl transporto priemonės pasisavinimo, įvykdyto paties draudėjo ar kitų asmenų, kurie su transporto priemonės savininko ar teisėto jų valdytojo žinia ir valia įgijo teisę naudotis apdrausta transporto priemone. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad tokia nuostatas yra pakartota draudimo taisyklių 4.2.1.6 punkte, nustatančiame nedraudžiamuosius įvykius. Tokia nuostata yra aiški, nedviprasmiška, todėl aišku, kad draudikas bet kuriuo atveju neprisiima aptartos draudžiamojo objekto praradimo rizikos.
Atsakovas sutinka su kasatoriaus argumentu, kad sutartį reikia aiškinti kaip vientisą dokumentą, o ne atskiras jos sąlygas. Būtent draudimo taisyklių 3.1 punkte nustatyta, kokios rizikos apdraudžiamos Kasko draudimu, tarp jų ir vagystės bei plėšimo, o 1.18 punkte individualizuojami vagystės ir plėšimo kaip draudžiamųjų įvykių pagal aptariamą draudimo sutartį požymiai. Dėl to kasatorius neapgrįstai teigia, kad šios nuostatos prieštarauja viena kitai, priešingai, jos viena kitą paaiškina. Teismai tinkamai vertino draudimo taisyklių nuostatas ir padarė pagrįstą išvadą, kad draudimo sutartimi atsakovas prisiėmė vagystės ir plėšimo riziką, tačiau draudžiamuoju įvykiu nelaikytinas toks transporto priemonės pasisavinimas, įvykdytas asmenų, kurie buvo įgiję teisę naudotis šia transporto priemone su transporto priemonės savininko valia ar žinia. Ieškovo atstovas patvirtino, kad prieš pasirašant draudimo sutartį jis buvo supažindintas su draudimo taisyklėmis ir jam išduotas draudimo taisyklių egzempliorius. Kasatorius yra juridinis asmuo todėl jam taikytini griežtesni atidumo rūpestingumo reikalavimai. Kadangi atsakovas nustatė sąlygas, kurioms esant prisiima riziką, ir tuos atvejus, kai draudimo apsauga netaikoma, o kasatorius, prisijungdamas prie šios sutarties, priėmė joje nustatytas sąlygas, tai pastarojo pateikiamas draudimo sutarties sąlygų aiškinimas vertintinas kaip pakeičiantis šalių suderintą valią.
2. Dėl nukrypimo nuo teismų praktikos. Kasatoriaus nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Fortūnos žiedas“ v. UADB „ERGO Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-152/2007, kurios faktinės aplinkybės nėra tapačios ar panašios nagrinėjamai bylai. Nurodomoje nutartyje buvo sprendžiamas draudimo išmokos mokėjimo klausimas pagal draudimo sutartį, kuri buvo sudaryta pagal kitos redakcijos ir kitokio turinio draudimo parengtas draudimo taisykles. Tiek šia kasatoriaus nurodoma nutartimi, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 6 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje UAB ,,Olegas ir sūnus“ v. UAB ,,Lietuvos žemės ūkio banko draudimas“, bylos Nr. 3K-7-175/2003, galima vadovautis tuo atveju, kai draudimo sutartimi nebuvo nustatyta vagystės kaip draudžiamojo atsitikimo individualizuojančių požymių. Tokios sutarties sąlygos aiškintinos draudėjo naudai. Tačiau nagrinėjamu atveju draudimo sutartyje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad vagyste ir plėšimu nelaikomas toks transporto priemonės pasisavinimas, įvykdytas asmenų, kurie įgijo teisę naudotis transporto priemone su savininko valia ir žinia, t. y. draudimo sutartyje aiškiai nurodyta sąlyga, kada vagystė nebus laikoma draudžiamuoju įvykiu.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2011 m. spalio 27 d. nutartimi atsisakė priimti trečiojo asmens akcinės bendrovės ,,SEB Lizingas“ atsiliepimą į kasacinį skundą kaip neatitinkantį CPK 348, 351 straipsnių reikalavimų.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl šalių sudarytos draudimo sutarties sąlygų aiškinimo
Asmuo, siekiantis apsaugoti savo turtinius interesus nuo galimos žalos, sudaro draudimo sutartį, pagal kurią įvykus draudžiamajam įvykiui – draudimo sutartyje nurodytam atsitikimui – draudikas įsipareigoja sumokėti draudėjui draudimo išmoką (CK 6.987 straipsnis, Draudimo įstatymo 2 straipsnio 15 dalis). Kadangi draudimo sutartimi draudimo objektui suteikiama apsauga nėra absoliuti, draudikas, prisiimdamas draudimo riziką, nustato draudimo sutartimi suteikiamos draudimo apsaugos ribas. Draudimo apsauga nustatoma tiek draudiko parengtomis draudimo rūšies taisyklėmis (standartinės sąlygos), tiek draudimo polise aptartomis individualiomis sąlygomis. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad draudimo taisyklės yra standartinės, bendros sąlygos, paprastai taikomos visiems draudėjams, sudarantiems atitinkamos draudimo rūšies sutartį su tuo pačiu draudiku, o draudimo polise nurodomi ne bendri, bet konkrečią sutartį individualizuojantys duomenys: sutarties šalys, naudos gavėjas, draudžiamas objektas, jį identifikuojantys duomenys, draudimo įmokos (premijos) dydis, draudimo suma, draudimo apsaugos apimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. E. v. UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-315/2006; 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UADB „Legator“ v. ADB „Reso Europa“, Nr. 3K-3-257/2009; kt.). Taigi, paprastai draudimo rūšies taisyklėse nustatomi atvejai, kurie laikytini draudžiamaisiais įvykiais, taip pat kurie tokiais nelaikomi. Kasacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl įstatyme draudikui suteiktos teisės parengti draudimo rūšies taisykles, yra nurodęs, kad draudikas privalo užtikrinti sutarties sąlygų teisinį apibrėžtumą ir jų suderinamumą, taisyklėse pateiktos sąvokos turi būti kiek įmanoma aiškiau atskleistos, konkretizuotos; įtrauktos į sudarytą draudimo sutartį, jos tampa sudėtine sutarties dalimi. Jeigu sutarties sąlygos vis dėlto suformuluojamos nepakankamai aiškiai, teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl sutarties sąlygų vykdymo, jas aiškina, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus tiesėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UADB „Legator“ v. ADB „Reso Europa“, Nr. 3K-3-257/2009; kt.). Siekdamas apsaugoti turtinius interesus žalos atsiradimo atveju, draudėjas gali susitarti dėl kitokios nei nustatyta draudimo taisyklėse draudimo apsaugos apimties, šias sąlygas individualizuojant draudimo polise. Dėl to sprendžiant klausimą dėl draudimo išmokos mokėjimo ar nemokėjimo, turi būti įvertinama, dėl kokių draudimo apsaugos ribų buvo susitarta draudimo sutartimi.
Nagrinėjamu atveju kasatorius teigia, kad draudimo sutartis buvo sudaryta standartinių draudimo taisyklių pagrindu, tačiau kartu atsižvelgiant į jo poreikį drausti automobilį, skirtą nuomoti, t. y. sudarydamas šią sutartį, jis buvo įsitikinęs, kad draudžia automobilį nuo bet kokios vagystės. Kasatorius mano, kad teismas, spręsdamas dėl draudimo apsaugos apimties, neteisingai aiškino draudimo sutarties sąlygas.
Šalių sudarytos draudimo sutarties dalimi esančių Draudimo taisyklių (toliau – taisyklių) 3.1 punkte nustatyti atvejai, kurie laikytini draudžiamaisiais įvykiais, t. y. draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu atsitikęs įvykis, kurio metu dėl tiesioginio, staigaus ir nenumatyto mechaninio jėgos poveikio iš išorės ir gaisro, sprogimo buvo sugadinta, sunaikinta apdrausta transporto priemonė, taip pat atvejai, kai apdrausta transporto priemonė ar jos dalis buvo pavogta ar užvaldyta plėšimo būdu. Paaiškinant šią nuostatą, taisyklių 1.18 punkte apibūdintos vagystės ir plėšimo sąvokos: transporto priemonės ar jos dalių vagyste laikytinas svetimo turto pagrobimas, o plėšimu – svetimo turto pagrobimas, panaudojant fizinį smurtą ar grasinimus. Šiame punkte taip pat nustatyta, kokie atvejai draudžiamojo įvykio prasme nelaikytini vagyste ar plėšimu – pagal šias taisykles nedraudžiami atvejai dėl transporto priemonės pasisavinimo, įvykdyto paties draudėjo ar jo įgalioto asmens ar kitų asmenų, kurie su transporto priemonės savininko ar jos teisėtų valdytojų žinia ir valia buvo įgiję teisę naudotis apdrausta transporto priemone. Taigi, iš šios taisyklių nuostatos aišku, kad draudikas draudžia visus apdraustos transporto priemonės vagystės ir plėšimo atvejus, išskyrus tokius transporto priemonės pasisavinimo atvejus, kai transporto priemonė pasisavinta paties draudėjo ar jo įgalioto asmens ar kitų asmenų, kurie su jos savininko ar jos teisėtų valdytojų žinia ir valia buvo įgiję teisę naudotis apdrausta transporto priemone. Tokia draudiko nuostata nedrausti aptartos automobilio praradimo rizikos yra pakartota taisyklių 4.2.1.6 punkte, kuriame aptarti nedraudžiamieji įvykiai. Taigi, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai laikė, kad draudiko nuostata nedrausti transporto priemonės pasisavinimo atvejų, įvykdytų paties draudėjo ar jo įgalioto asmens ar kitų asmenų, kurie su transporto priemonės savininko ar jo teisėto valdytojo žinia ir valia įgijo teisę naudotis apdrausta transporto priemone, aiškiai ir nedviprasmiškai išreikšta tiek aptariant draudžiamuosius, tiek nedraudžiamuosius įvykius.
Nors kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas draudimo sutarties sąlygas, apsiribojo dviem draudimo taisyklių sąlygomis ir ignoravo kitus taisyklių punktus ir draudimo polise esančią informaciją, kad automobilis skirtas nuomai, tačiau sutikti su šiuo argumentu nėra teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas draudimo sutartį aiškino kaip vientisą dokumentą, t. y. draudimo liudijime esantį įrašą, kad automobilis skirtas nuomoti, kuris, kasatoriaus nuomone, laikytinas individualiai aptarta draudimo apsaugos sąlyga, teismas vertino taisyklėse aptartų draudžiamųjų ir nedraudžiamųjų įvykių aspektu. Minėta, kad draudikas prisiėmė automobilio vagystės ir plėšimo riziką, tačiau nesutiko drausti atvejų, kai transporto priemonė pasisavinta paties draudėjo ar jo įgalioto asmens ar kitų asmenų, kurie su jos savininko ar jos teisėtų valdytojų žinia ir valia buvo įgiję teisę naudotis apdrausta transporto priemone. Įrašas draudimo liudijime apie automobilio paskirtį sietinas ne su sąlyga draudžiamuoju įvykiu laikyti bet kokią nuomoti skirto automobilio vagystę, bet su taisyklėse aptartais nedraudžiamaisiais atvejais. Informacija, kad automobilis skirtas nuomoti, įrašyta greta draudimo liudijime nurodytos sąlygos, kad šiai draudimo sutarčiai taip pat taikoma taisyklių 4.1.14 punkte nustatyta sąlyga (nedraudžiamuoju įvykiu laikytinas įvykis, kai žala padaroma dėl transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo didelio neatsargumo), todėl toks draudimo liudijime esantis patikslinimas sietinas būtent su nedraudžiamųjų sąlygų apibrėžtimi. Dėl to teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad individualiomis draudimo sutarties sąlygomis nėra susitarta dėl didesnės nei nurodyta taisyklėse taikomos draudimo apsaugos.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad yra taisyklių 1.18 ir 3.1 punktų prieštaravimas, kuris vertintinas kaip bendrosios ir specialiosios taisyklių sąveika. Teisėjų kolegija su šiuo argumentu nesutinka ir pažymi, kad taisyklių 3.1 punktu nustatytos rizikos, kurios draudžiamos sutartimi, tarp jų ir transporto priemonės vagystės atveju; 1.18 punkte – individualizuoti vagystės ir plėšimo kaip draudžiamųjų įvykių pagal aptariamą draudimo sutartį požymiai, į kuriuos atsižvelgiama, kai sprendžiamas klausimas, ar automobilio praradimas patenka į draudimo sutartimi suteiktos draudimo apsaugos ribas, t. y. ar įvykis pripažintinas draudžiamuoju. Dėl to akivaizdu, kad šios sutarties nuostatos viena kitą paaiškina, papildo, o ne prieštarauja viena kitai.
Esant nustatytoms aplinkybėms, kad kasatorius buvo tinkamai supažindintas su standartinėmis draudimo sutarties sąlygomis, sutartimi suteikiamos draudimo apsaugos ribos nustatytos aiškiai ir nedviprasmiškai; automobilį kasatorius prarado išnuomojęs jį kitam asmeniui, kuris pasibaigus nuomos terminui jo negrąžino, be to, nesant įrodymų, jog šalys derėjosi dėl didesnės draudimo apsaugos apimties, pasirašydamos sutartį išreiškė suderintą valią dėl didesnės apsaugos apimties taikymo apdraustam automobiliui, pripažintina pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, jog transporto priemonės praradimas nepatenka į šalių draudimo sutartimi aptartas draudimo apsaugos ribas. Kadangi aptariamas automobilio praradimas nepripažįstamas draudžiamuoju įvykiu šalių pasirašytos draudimo sutarties prasme, tai draudikui nekilo pareigos mokėti dėl šio įvykio draudimo išmokos. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija atmeta kasacinio skundo argumentus, kad buvo pažeistos sutarčių aiškinimą reglamentuojančios teisės normos, kaip teisiškai nepagrįstus.
Dėl nukrypimo nuo teismų praktikos
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl atsisakymo išmokėti draudimo išmoką, nukrypo nuo teismų praktikos šiuo klausimu – nesivadovavo beveik analogiškoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Fortūnos žiedas“ v. UADB „ERGO Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-152/2007, esančiu aiškinimu. Teisėjų kolegija atmeta šiuos argumentus kaip nepagrįstus ir pažymi, kad nurodomos bylos ir šioje byloje nagrinėjamos aplinkybės skiriasi. Kasatoriaus cituojamoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2007 draudimo sutarties dalimi esančiose taisyklėse vagystė buvo apibrėžta bendrąja prasme ir nebuvo nustatyta kokių nors ją individualizuojančių požymių. Nagrinėjamoje byloje draudimo sutarties taisyklėse apibūdinant vagystę ir plėšimą aptarti atvejai, kurie laikomi vagyste, o kokie nelaikytini, taigi, aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyti vagystės požymiai. Juolab, kad atvejai, kurie nelaikytini vagyste, pakartotinai nurodyti ir apibūdinant nedraudžiamuosius įvykius. Taigi, nagrinėjamoje byloje iš esmės skirtingai apibrėžta vagystę apibūdinanti sąvoka, negali būti pripažįstama, jog šios ir cituojamos bylos aplinkybės yra panašios. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas šią bylą, neturėjo pagrindo vadovautis kasatoriaus nurodomoje nutartyje esančiu išaiškinimu.
Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo
Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai) šioje byloje yra 32,45 Lt. Atmetus kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės ,,Vitulas“ (j. a. k. 300976737) į valstybės biudžetą 32,45 Lt (trisdešimt du litus 45 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus Baranauskas
Gintaras Kryževičius
Algis Norkūnas