Civilinė byla Nr. e2-20546-1097/2020

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-15166-2020-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.2.1; 3.2.4.4; 3.2.4.11

 (S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 29 d.

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Rūta Latvelė,

sekretoriaujant Ingridai Žuraitei,

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Invest In“ atstovams Gintui Kareivai ir advokatui Vitalij Burinskij,

atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Sorensen Invest“ atstovui Artūrui Buividui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Invest In“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Sorensen Invest“ dėl netesybų sumažinimo.

Teismas

n u s t a t ė :

1.       Ieškovė UAB ,,Invest In“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei UAB ,,Sorensen Invest“ dėl netesybų sumažinimo, prašydama: 1) sumažinti 2018 m. lapkričio 26 d. Preliminarioje turto pirkimo-pardavimo sutartyje Nr. 20181126 numatytas netesybas ir nustatyti, kad ieškovės atsakovei pagal šią sutartį mokėtinų netesybų dydis yra 1 500 Eur; 2) priteisti ieškovei iš atsakovės 5 500 Eur sumokėto avanso; 3) priteisti ieškovei iš atsakovės 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 4) priteisti ieškovei iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2.       Ieškovė nurodė, kad 2018 m. lapkričio 26 d. šalių sudarytos Preliminarios turto pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 20181126 ir 2019 m. balandžio 3 d. sutarties pakeitimo pagrindu ieškovė sumokėjo atsakovei 7 000 Eur avansą už ketintą pirkti poilsio patalpą, esančią (duomenys neskelbtini), bei dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Nustatytu terminu pagrindinė turto pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta ieškovei nepavykus gauti finansavimo, todėl ieškovė sutinka, kad 1 500 Eur sumokėto avanso būtų įskaityta kaip bauda pagal preliminarią sutartį. Tačiau, ieškovės teigimu, likusi 5 500 Eur sumokėto avanso suma turėtų būti grąžinta ieškovei, nes viso avanso dydžio bauda laikytina neprotingai didelėmis netesybomis, kurios turėtų būti mažinamos.

3.       Argumentuodama reikalavimą mažinti sutartines netesybas, ieškovė nurodė, kad preliminaria sutartimi sutarta turto kaina buvo 73 584 Eur, t. y. sumokėtas 7 000 Eur dydžio avansas yra 9,5 proc. turto kainos. Be to, šalims nesudarius pagrindinės turto pirkimo-pardavimo sutarties, turtas kitiems asmenims parduotas praėjus vos 1,5 mėnesio po termino pabaigos pagal 2019 m. rugpjūčio 9 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. JD-4576 už 77 570 Eur, t. y. 3 986 Eur brangiau, nei buvo susitarta su ieškove. Taigi, atsakovė, nesudariusi pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties su ieškove, ne tik nepatyrė jokių nuostolių, tačiau gavo didesnį pelną. Ieškovės teigimu, turėtų būti įvertinta ir tai, kad ieškovė piktybiškai nevengė sudaryti pagrindinės turto pirkimo-pardavimo sutarties ir nuo pat sutarties sudarymo dienos įspėjo atsakovę, jog ieškovės galimybė nupirkti turtą yra susijusi su papildomo finansavimo iš banko gavimu. Papildomo finansavimo nepavyko gauti, taip pat ieškovei nepavyko parduoti kito jai priklausančio nekilnojamojo turto, nors buvo dėtos pastangos įsipareigojimams pagal preliminarią sutartį vykdyti. Ieškovė bendradarbiavo su atsakove, teikė informaciją apie esamą padėtį, sutiko padidinti avanso sumą pratęsiant pagrindinės turto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo terminą, t. y. ieškovė elgėsi sąžiningai ir rūpestingai, savo teisėmis nepiktnaudžiavo. Atsižvelgiant į tai, 9,5 proc. turto kainos siekianti bauda laikytina akivaizdžiai neproporcingomis, neatitinančiomis protingumo, sąžiningumo principų netesybomis.

4.       Atsakovė UAB ,,Sorensen Invest“ atsiliepime su pareikštu reikalavimu nesutiko, prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovė nurodė, kad elgėsi sąžiningai, siekė kooperuotis ir bendradarbiauti su ieškove vykdant preliminarią sutartį – sutiko pratęsti pagrindinės sutarties sudarymo terminą, sudarė sąlygas ieškovei išsirinkti kitą turtą ir sumokėtą avansą įskaityti kaip mokėjimą už kitą turtą. Be to, net ir vėliau atsakovė geranoriškai bendradarbiaudama sutiko grąžinti 2 000 Eur dalį sumokėto avanso. Nepaisant to, ieškovė nesiėmė jokių veiksmų sutartiniams įsipareigojimams tinkamai įvykdyti: neapdairiai prisiėmė įsipareigojimus, nors nebuvo užsitikrinusi finansavimo, be to, ieškovė nepateikė duomenų, jog apskritai kreipėsi į kredito įstaigą dėl turto įsigijimo finansavimo. Šalys yra verslo subjektai ir turi vykdyti laisva valia prisiimtus sutartinius įsipareigojimus. Atsakovė taip pat pabrėžė, kad preliminarioje sutartyje nustatytos vienodo dydžio netesybos tiek ieškovei, tiek atsakovei (Sutarties 6.1, 6.2 punktai). Atsakovė teigė, jog septynių mėnesių laikotarpiu buvo rezervavusi preliminarioje sutartyje nurodytą turtą ieškovei, jo nepardavinėjo ir nenuomojo, papildomai patyrė išlaidų turtui išlaikyti, mokėjo palūkanas už kreditą, kuriuo naudojantis turtas buvo sukurtas. Įvertinus šias išlaidas, netesybų dydis yra net mažesnis, nei atsakovės patirti nuostoliai. Atsakovė nurodė ir tai, kad pagal CK 6.73 straipsnio 2 dalį netesybos nemažinamos, kai jos jau sumokėtos, o preliminarios sutarties 6.1 punkte šalys susitarė dėl netesybų taikymo ir jų įskaitymo į ieškovei grąžintino avanso sumą. Dėl to laikytina, kad netesybos sumokėtos įskaitymo būdu ir ieškovės reikalavimas jas mažinti nebegali būti tenkinamas.

5.       Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas palaikė ieškinio reikalavimus, prašė ieškinį tenkinti; rėmėsi procesiniuose dokumentuose išdėstytais argumentais ir aplinkybėmis. Papildomai nurodė, kad lemiamą reikšmę turinti aplinkybė yra tai, kad ginčo turtas atsakovės buvo parduotas brangiau, nei sutarta preliminarioje sutartyje, t. y. atsakovė nepatyrė jokių nuostolių, gavo pelno. Ieškovė taip pat nurodė, kad atsakovė nepagrįstai savo neva patirtus nuostolius skaičiuoja nuo sutarties sudarymo, nes jie turėtų būti skaičiuojami nuo sutarties pažeidimo, t. y. termino pagrindinei sutarčiai sudaryti pabaigos. Dėl to sutarties pažeidimo laikotarpis yra tik 1,5 mėnesio, už kurį galėtų būti vertinami patirti atsakovės nuostoliai. Ieškovė taip pat teigė, kad atsakovė neįrodė patirtų nuostolių dydžio: ginčo patalpa yra netinkama nuomai (be baldų), skirta pardavimui; negautos pajamos turėjo būti tiksliai apskaičiuotos, be to, jos skaičiuotos už kiekvieną dieną, o visas dienas išnuomoti patalpas yra nerealu; iš skaičiuotų pajamų turėjo būti atimtos turto išlaikymo išlaidos; nėra žinoma, iš kokių lėšų turtas statytas, todėl nepagrįstai į nuostolius įtrauktos atsakovės mokėtos palūkanos už paskolą, be to, šios palūkanos mokėtos už paskolintą sumą, o ne už buto pardavimo kainą. Ieškovė taip pat nurodė, kad negali būti laikoma, jog netesybos sumokėtos, nes įskaitymas į avansą nėra jų sumokėjimas.

6.       Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas prašė ieškinį atmesti; rėmėsi procesiniuose dokumentuose išdėstytais argumentais ir aplinkybėmis. Papildomai nurodė, kad ieškovė niekaip nepagrindė pozicijos, kodėl, jos manymu, tinkama yra būtent 1 500 Eur dydžio netesybų suma. Atsakovės teigimu, nėra svarbu, iš kokių lėšų statytas objektas, nes, gavus iš ieškovės turto pardavimo kainą, ta suma būtų sumažinta atsakovės turima paskola ir nereiktų nuo tokio dydžio sumos mokėti palūkanų. Atsakovė pabrėžė, kad ji nesiekė įrodyti tikslaus patirtų nuostolių dydžio, nes pateiktų duomenų tikslas yra pagrįsti preliminarioje sutartyje nustatytų netesybų dydį, o ne nustatyti konkrečius nuostolius. Atsakovė taip pat nurodė, kad ginčo turtas ieškovei buvo ketinamas parduoti padarius jam nuolaidą, todėl nėra pagrindo remtis tuo, jog kitiems pirkėjams turtas parduotas didesne kaina, nei nustatyta preliminarioje sutartyje. Pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta išimtinai dėl ieškovės prisiimtos nepasvertos rizikos, kurios niekaip nelėmė atsakovės veiksmai. Atsakovės teigimu, 10 proc. nuo turto kainos netesybų dydis yra įprasta praktika, todėl šalių sutartos netesybos nėra neprotingai didelės, neprieštarauja teisės aktams, sutartos laisva šalių valia ir teismo neturėtų būti mažinamos.

Teismas

konstatuoja:

Ieškinys atmestinas. 

7.       Iš rašytinės bylos medžiagos nustatytos tokios ginčui išspręsti reikšmingos faktinės aplinkybės:

7.1.                      2018 m. lapkričio 26 d. preliminaria turto pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. 20181126 (toliau – Sutartis) atsakovė (pardavėja) įsipareigojo parduoti ieškovei (pirkėjai) 39,35 kv. m ploto poilsio patalpą, esančią (duomenys neskelbtini), ir dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), už 73 584 Eur kainą, o ieškovė įsipareigojo turtą nupirkti (Sutarties 1.1, 3.3 punktai). Sutarties 2.1 punkte šalys susitarė, kad pagrindinė turto pirkimo-pardavimo sutartis turi būti sudaryta iki 2019 m. kovo 26 d. Ieškovė sumokėjo atsakovei 5 000 Eur avansą pagal Sutarties 5.1 punktą. Sutarties 6.1 punkte šalys susitarė, kad tuo atveju, jei pagrindinė turto pirkimo-pardavimo sutartis iki Sutarties 2.1 punkte numatyto termino nebus pasirašyta arba Sutartis bus nutraukta dėl pirkėjos kaltės, pirkėjai taikoma 5 000 Eur dydžio bauda; ši suma atliks prievolės įvykdymo užtikrinimo funkciją, t. y. ši suma liks pardavėjai, kaip šalių aptartas ir pardavėjos patirtų minimalių nuostolių atlyginimas; ši suma įskaitoma į pirkėjai grąžintiną avansą ir pardavėjos pareiga grąžinti avansą pasibaigia.  

7.2.                      2019 m. balandžio 3 d. preliminarios turto pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 20181126 pakeitimu (toliau – Sutarties pakeitimas) šalys pakeitė Sutarties 2.1 punktą ir pagrindinės turto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo terminą nustatė iki 2019 m. birželio 26 d. (Sutarties pakeitimo 1 punktas). Sutarties pakeitimo 2 punkte šalys susitarė, kad pirkėja iki 2019 m. balandžio 5 d. sumoka 2 000 Eur sumą, kuri padidina pirkėjos anksčiau sumokėto 5 000 Eur avanso sumą. Sutarties pakeitimo 4 punkte šalys pakeitė Sutarties 6.1 punktą, įtvirtindamos, kad tuo atveju, jei pagrindinė turto pirkimo-pardavimo sutartis iki numatyto termino nebus pasirašyta arba bus nutraukta dėl pirkėjos kaltės, pardavėjos pareiga grąžinti avansą pasibaigia; šiuo atveju pardavėja sutinka užskaityti pirkėjos sumokėtą avansą kaip avansą perkant iš pardavėjos nekilnojamąjį turtą kitame pardavėjos vystomame projekte; pirkėjai atsisakius pirkti kitą nekilnojamąjį turtą, visa sumokėta avanso suma liks pardavėjai, kaip šalių aptartas ir pardavėjos patirtų minimalių nuostolių atlyginimas.

7.3.                      2019 m. liepos 30 d. pranešimu atsakovė pranešė ieškovei, kad per preliminarioje sutartyje ir jos pakeitime nustatytą terminą pagrindinė sutartis sudaryta nebuvo, todėl preliminarios sutarties nustatyta pardavėjos pareiga parduoti pirkėjai turtą yra pasibaigusi ir pardavėja vykdys šio turto pardavimą kitiems asmenims. Atsakovė taip pat pažymėjo, kad pagal Sutarties pakeitimo 4 punktą pardavėjos pareiga grąžinti pirkėjai sumokėtą avansą pasibaigia, tačiau nurodė sutinkanti įskaityti sumokėtą avansą kaip avansą perkant kitą pardavėjos parduodamą nekilnojamąjį turtą. Raštu atsakovė siūlė ieškovei išsirinkti kitą pageidaujamą pirkti nekilnojamąjį turtą iš pradavėjos vystomo ir parduodamo nekilnojamojo turto ir informavo, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. nesudarius pasirinkto turto pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties, pardavėja laikys, kad pirkėja atsisako pirkti pardavėjos parduodamą turtą ir sumokėtą avansą užskaitys kaip pardavėjos patirtus nuostolius dėl pirkėjos sutartinių įsipareigojimų nevykdymo.

7.4.                      2019 m. rugpjūčio 9 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. JD-4576 atsakovė poilsio patalpą, esančią (duomenys neskelbtini), ir dalį žemės sklypo pardavė už 77 570 Eur kainą.

7.5.                      2019 m. gruodžio 2 d. ieškovė pateikė atsakovei pretenziją dėl dalies avanso pagal preliminarią turto pirkimo-pardavimo sutartį grąžinimo, prašydama grąžinti 5 500 Eur sumokėto avanso, o 1 500 Eur įskaityti kaip baudą. Ieškovė nurodė, kad, peržiūrėjusi kitus pardavėjos vystomus projektus, jokio jai tinkančio ir pageidaujamo nusipirkti nekilnojamojo turto nesurado, tačiau pagal Sutarties 6.1 punktą sumokėtas visas 7 000 Eur avansas kaip bauda būtų nepagrįsto ir neproporcingo dydžio netesybos.  

7.6.                      Šalims nesusitarus, ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei, prašydama sumažinti Sutartyje nustatytas netesybas iki 1 500 Eur dydžio, o likusią 5 500 Eur atsakovei sumokėto avanso sumą priteisti ieškovei iš atsakovės.

Dėl sutartinių netesybų (baudos) mažinimo

8.       Netesybos (bauda, delspinigiai) – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Netesybos yra prievolių užtikrinimo būdas, skatinantis skolininką įvykdyti prievolę (CK 6.70, 6.71 straipsniai), taip pat sutartinės civilinės atsakomybės forma (CK 6.256 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 1dalis). Šalių sutartyje sulygtos netesybos yra jų suderinta valia nustatyta sutarties sąlyga, kuri saisto šalis tuo atveju, jeigu sutartis neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma, ir įpareigoja sutartį pažeidusią šalį sumokėti kitai šaliai sutartas netesybas, o šiai nereikia įrodinėti patirtų nuostolių dydžio. Šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, kad kreditoriui nereikia įrodinėti patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2007; 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2009; 2009 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2009; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010; 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2013).

9.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro dydžio netesybų, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010; 2011 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2011; kt.). Nustatant, ar netesybos nėra pernelyg didelės, motyvuotai gali būti atsižvelgiama į įvairias konkrečios individualios bylos aplinkybes, kurių sąrašas nebaigtinis: į šalių sutartinių santykių pobūdį ir sutarties tikslus, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, ar šalys yra vartotojai, į skolininko elgesį, į CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus, sutarties šalių interesų pusiausvyrą, CK 6.251 straipsnyje, reglamentuojančiame visiško nuostolių atlyginimo principą, nustatytus kriterijus; atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį, šalių tarpusavio santykius, kt. Netesybų mažinimas neturi pažeisti nuostolių patyrusios šalies interesų. Koks netesybų dydis yra tinkamas konkrečiu atveju, yra fakto klausimas, kurį byloje turi įrodyti šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2007; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008; 2009 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2009; 2010 lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010; 2011 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2011; 2013 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2013; 2013 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2013; 2018 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-138-684/2018). 

10.       Nagrinėjamu atveju ieškovė, prašydama mažinti Sutartyje ir Sutarties pakeitime nustatytą netesybų (baudos) dydį, nurodo, kad nustatytas netesybų dydis yra neprotingai didelis ir neatitinka teismų praktikos. Teismo vertinimu, tokie bendro pobūdžio teiginiai nėra pakankamas pagrindas Sutartyje įtvirtintai baudai mažinti. Teismų praktikoje, kaip minėta, pabrėžiama būtinybė nustatant, ar netesybos nėra pernelyg didelės, atsižvelgti į kiekvienos konkrečios situacijos ypatumus: į šalių sutartinių santykių pobūdį ir sutarties tikslus, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, ar šalys yra vartotojai, į kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, skolininko elgesį, į teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus, sutarties šalių interesų pusiausvyrą, ir kt. Be to, netesybų mažinimas neturi pažeisti šalių interesų pusiausvyros principo. Taigi, teismų praktikoje, įvertinant konkrečios nagrinėtos bylos aplinkybes, tas pats baudos dydis vienu atveju gali būti pripažįstamas pernelyg dideliu, kitą kartą – tokiu nepripažįstamas. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-611/2016, 9,38 proc. bendros visų darbų kainos sudaranti netesybų suma nebuvo pripažinta nepagrįstai didele ir nemažinta. Minėta, kad aplinkybė, koks netesybų dydis yra tinkamas konkrečiu atveju, yra fakto klausimas, kurį byloje turi įrodyti šalys, todėl nagrinėjamu atveju ieškovė, teigdama, jog tinkamo dydžio netesybos turėtų būti 1 500 Eur, o 7 000 Eur dydžio yra nepagrįstai ir neprotingai didelės, turėjo šias aplinkybes įrodyti (CPK 178 straipsnis).

11.       Svarbu pabrėžti, kad šalių autonomija komerciniuose teisiniuose santykiuose, sutarties laisvės ir privalomumo principai yra labai svarbios vertybės, užtikrinančios profesionalių verslo subjektų galimybę laisvai veikti ir patiems matuoti savo riziką, todėl teismo kišimasis į jų suderėtas netesybas galimas tuo atveju, kai netesybų dydžio neprotingumas yra akivaizdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95-313/2017). Šalių teisė susitarti dėl netesybų, inter alia dėl jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška. Tokiu susitarimu yra išreiškiama šalių valia nustatyti tam tikras priemones, skatinančias skolininką įvykdyti prievoles ir kompensuojančias kitai šaliai atsiradusius nuostolius dėl prievolės neįvykdymo ar jos netinkamo įvykdymo. Šis konsensualizmo principas yra vienas fundamentalių principų komerciniams santykiams reguliuoti, todėl valstybė gali kištis į šalių sutartinius santykius ir nustatyti tam tikrus apribojimus tik esant pakankamam pagrindui, siekiant apsaugoti silpnesnės šalies, visuomenės, kreditoriaus interesą, viešąją tvarką ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2013).

12.       Nagrinėjamu atveju, vertinant šalių Sutartyje ir jos pakeitime įtvirtintų netesybų dydį, svarbu atsižvelgti į konkrečias reikšmingas aplinkybes. Netesybos ir jų dydis buvo sutartos ir įtvirtintos šalių laisva valia sudarytoje Sutartyje ir Sutarties pakeitime. Abi sutarties šalys yra privatūs verslo subjektai, juridiniai asmenys, turintys patirties verslo bei derybų srityje, galintys numatyti įsipareigojimų nevykdymo padarinius ir laisva valia pasirenkantys sutarties sąlygas. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pagrindinė turto pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl ieškovės kaltės, t. y. ieškovei nepavykus rasti sandorio finansavimo šaltinių. Tokios situacijos rizika tenka ieškovei, laisva valia apsisprendusiai sudaryti preliminariąja pirkimo-pardavimo sutartį, nors nebuvo tikra dėl savo finansinių galimybių ją įvykdyti. Reikšminga ir tai, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog atsakovė bendradarbiavo su ieškove ir derino galimybes įvykdyti sutartį: gan ilgam laiko terminui buvo pratęstas pagrindinės sutarties sudarymo terminas, sudarytos galimybės pasirinkti kitą perkamą objektą ir sumokėtą avansą įskaityti į kito objekto kainą. Šių aplinkybių ieškovė taip pat neginčija. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad preliminarioje sutartyje įtvirtinta šalių įsipareigojimų pusiausvyra: tiek ieškovei, tiek atsakovei nustatytos vienodo dydžio netesybos sutarties pažeidimo atveju (Sutarties 6.1, 6.2 punktai).

13.       Ieškovė, prašydama sumažinti Sutartimi įtvirtintas netesybas, pabrėžia, jog esminė aplinkybė yra tai, kad ginčo turtas kitiems pirkėjams buvo parduotas per trumpą 1,5 mėnesio laikotarpį už didesnę kainą, t. y. atsakovė nepatyrė nuostolių ir jų neįrodė.

14.       Teismo vertinimu, ši aplinkybė, atsižvelgiant į prieš tai aptartus argumentus, neduoda pagrindo pripažinti Sutartyje šalių nustatytas netesybas nepagrįstai didelėmis (CPK 185 straipsnis). Minėta, kad kasacinio teismo praktikoje ne kartą pabrėžta, jog šalių sutartyje sulygtos netesybos yra jų suderinta valia nustatyta sutarties sąlyga, kuri saisto šalis tuo atveju, jeigu sutartis neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma, ir įpareigoja sutartį pažeidusią šalį sumokėti kitai šaliai sutartas netesybas, o šiai nereikia įrodinėti patirtų nuostolių dydžio. Šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, kad kreditoriui nereikia įrodinėti patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2007; 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2009; 2009 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2009; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010; 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2013). Taigi, šalims Sutartyje ir Sutarties pakeitime įtvirtinus konkretaus dydžio netesybas, atsakovė neturėjo prievolės įrodyti ir pagrįsti tikslų patirtų nuostolių dydį. Galimų nuostolių dydis yra aktualus tiek, kiek jis reikšmingas vertinant netesybų proporcingumą. Dėl to atmestini ieškovės argumentai, kad netesybos turėtų būti mažinamos atsižvelgiant į tai, jog atsakovė neįrodė patirtų nuostolių ar negautų pajamų dydžio. Šiuo atveju atsakovė pateikė duomenis apie galimus nuostolius negavus nuomos pajamų, mokant palūkanas už kreditą, t. y. laiku negaunant ieškovės įsipareigotos už turtą sumokėti sumos. Trumpas ginčo turto pardavimo laikotarpis kitiems pirkėjams patvirtina, kad turtas gali būti laikomas patraukliu pirkėjams, todėl aplinkybė, jog atsakovė ilgą laiko tarpą – nuo 2018 m. lapkričio 26 d. iki 2019 m. liepos 30 d. – turtą buvo rezervavusi ieškovei, patvirtina pagrįstą bei teisėtą atsakovės lūkestį gauti Sutartyje įtvirtintas netesybas pagrindinės turto pirkimo-pardavimo sutarties nesudarymo dėl pirkėjos kaltės atveju. Pažymėtina, kad turtas parduotas už santykinai nežymiai didesnę kainą ir kainų skirtumas, įvertinus ilgą rezervacijos laikotarpį, nėra ženklus vertinant netesybų santykį su galimais nuostoliais. Ieškovė nepaneigė atsakovės teiginių, jog sudarant preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį turto kainai buvo pritaikyta nuolaida.

15.       Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, šalių interesų pusiausvyros principą, nekonstatavus poreikio saugoti silpnesnės šalies, visuomenės interesą ar viešąją tvarką, pabrėžiant būtinybę gerbti sutarčių laisvės principą ir šalių autonomiją pačioms apibrėžti sutartinių teisinių santykių turinį, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju sumažinus netesybas iš esmės būtų paneigta šalių valia dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą, taip pat būtų paneigti protingos sąžiningos verslo praktikos reikalavimai. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo mažinti netesybų, nes tai yra tinkama, sutarties sudarymo metu šalių valią atitikusi kompensavimo ir skatinimo priemonė, siekiant užtikrinti atsakovės (pardavėjos) teisėtus interesus. Taigi, ieškovei pažeidus sutartinę prievolę laiku sudaryti pagrindinę turto pirkimo-pardavimo sutartį, pagal šalių sudarytos preliminarios Sutarties 6.1 punkto ir Sutarties pakeitimo 4 punkto nuostatas, atsakovės prievolė grąžinti sumokėtą avansą pasibaigė, o sumokėta suma užskaitytina kaip šalių aptartas pardavėjos patirtų minimalių nuostolių atlyginimas – netesybos (bauda).

16.       Įvertinęs rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, formuojamą teismų teisės aiškinimo bei taikymo praktiką, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti šalių Sutartyje sutartas netesybas nepagrįstai didelėmis ir jas mažinti. Dėl to ieškinys atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

17.       Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju ieškinys atmestas, ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos, o atsakovei iš ieškovės galėtų būti priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Tačiau atsakovė nepateikė duomenų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jų atlyginimas iš ieškovės nepriteisiamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

18.       Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos (7,38 Eur) viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (keistu 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2) nustatytą minimalią valstybei priteistinų bylinėjimosi išlaidų sumą (5 Eur), valstybei iš ieškovės priteistina 7,38 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų (CPK 92 straipsnis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 270 straipsniais, teismas

n u s p r e n d ž i a :

atmesti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Invest In“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Sorensen Invest“ dėl netesybų sumažinimo.

Priteisti valstybei iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Invest In“ (j. a. k. 302822353) 7,38 Eur (septynis eurus 38 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų siuntimu, atlyginti. Nurodyta suma mokėtina Valstybinei mokesčių inspekcijai (j. a. k. 188659752), įmokos kodas 5660. Dokumentus, patvirtinančius sumokėjimą, būtina pristatyti Vilniaus miesto apylinkės teismui (raštinei).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja                                                Rūta Latvelė