Civilinė byla Nr. e2-710-241/2016

Proceso Nr. 2-56-3-00030-2016-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

3.1.18.1.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 17 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Alkida“ atstovės uždarosios akcinės bendrovės „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 12 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Kilminė“ skundą atsakovei bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Alkida“ dėl 2015 m. gruodžio 16 d. uždarosios akcinės bendrovės „Alkida“ kreditorių susirinkimo nutarimų panaikinimo, trečiasis asmuo J. V. S..

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Pareiškėja kreipėsi į teismą prašydama pripažinti negaliojančiais atsakovės 2015m. gruodžio 16 d. kreditorių susirinkimo nutarimus, kuriais nutarta: atsakovės bankroto procedūrą vykdyti ne teismo tvarka; atsakovės administratoriumi paskirti UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“; nustatyti 30 dienų laikotarpį nuo šio nutarimo priėmimo dienos bendrovės kreditoriams pareikšti savo reikalavimus atsakovei; nustatyti 15 dienų laikotarpį nuo šio nutarimo priėmimo dienos, per kurį atsakovės direktorė privalo perduoti administratoriui bendrovės turtą ir visus dokumentus ir pavesti atsakovės administratoriui vykdyti ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 3 punkto, 7 dalies 8 punkto, 11 straipsnio 3 dalies reikalavimus ir kitas šiuo įstatymu jam priskirtas funkcijas. Pareiškėja nurodė, kad nutarimai negali būti laikomi pagrįstais ir teisėtais, nes nebuvo ĮBĮ įtvirtintų sąlygų, kurioms esant, yra galima bankroto procedūrą vykdyti ne teismo tvarka (ĮBĮ 12-13 str.). Lietuvos Aukščiausiajame Teisme yra priimtas atsakovės kasacinis skundas dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. spalio 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2A-2012-601/2015 peržiūrėjimo kasacine tvarka (civilinės bylos Nr. CIK-1545/2015). Šioje civilinėje byloje atsakovei yra pareikštas 12 042,98 Eur turtinis reikalavimas. Taigi nėra tenkinama sąlyga bankroto procedūrai ne teismo tvarka pradėti, t. y. atsakovės atžvilgiu teisme yra iškelta byla, kurioje atsakovei pareikšti turtiniai reikalavimai (ĮBĮ 12 str. 1 d.).

Skundo reikalavimų užtikrinimui pareiškėja prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones: sustabdyti nutarimų galiojimą ir uždrausti atsakovės kreditoriams priimti ir administratoriui vykdyti bet kokius sprendimus ir/ar atlikti veiksmus, susijusius su tolesniu atsakovės bankroto procedūros ne teismo tvarka vykdymu. Pareiškėja nurodo, kad skunde yra išdėstyti išsamūs tiek faktiniai, tiek teisiniai argumentai, kurie neleidžia pareikšto skundo vertinti kaip prima facie nepagrįsto. Kita būtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – teismo procesinio sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika. Jeigu nebūtų taikomos laikinosios apsaugos priemonės, tai reikštų, kad atsakovės bankroto procedūra ne teismo tvarka, kuri buvo pradėta akivaizdžiai neteisėtai, galės būti vykdoma toliau ir atsakovė ir jos akcininkai galės be suvaržymų realizuoti savo nesąžiningus ir neteisėtus sumanymus (nutraukti nuomos sutartį ir perimti patalpas iš pareiškėjos). Būtų priimami nepagrįsti ir neteisėti sprendimai, o ši bankroto procedūra gali būti baigta atsakovės likvidavimu ir turto perleidimu tretiesiems asmenims.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2016 m. sausio 12 d. nutartimi tenkino pareiškėjos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – sustabdė atsakovės 2015 m. gruodžio 16 d. kreditorių susirinkimo nutarimų galiojimą ir uždraudė atsakovės kreditoriams priimti ir administratoriui vykdyti bet kokius sprendimus ir/ar atlikti veiksmus, susijusius su tolesniu atsakovės bankroto procedūros ne teismo tvarka vykdymu.

Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėja siekia pripažinti, jog atsakovės bankroto procedūra ne teismo tvarka buvo pradėta vykdyti nepagrįstai ir neteisėtai, t. y. nutraukti pačioje pirminėje stadijoje atsakovės ir jos akcininkės galimai neteisėtus veiksmus bei užkirsti kelią šios procedūros vykdymui. Įvertinęs prie skundo pridėtus įrodymus, teismas sprendė, kad pareiškėja šioje proceso stadijoje tikėtinai pagrindė savo skundo reikalavimus, o tai sudaro pagrindą laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėja siekia, jog nagrinėjamu atveju būtų imtasi ir prevencinio pobūdžio priemonių, t. y. pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis būtų užkirstas kelias žalai didėti. Teismas pripažino, kad pareiškėja pateiktais įrodymais (2015-12-21 pranešimu, kuriuo pareiškėja informuojama, kad ji patalpas turi atlaisvinti 2016-01-22 ir pažyma, kad nuomojamose patalpose veikia prekybos centras „Express Market“, kuriame yra sukurtos darbo vietos) tikėtinai pagrindė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių galėtų būti padaryta žala pareiškėjai.

Teismas sutiko su pareiškėja, kad laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas pareiškėjai galbūt palankaus sprendimo (nutarties) įvykdymą pasunkintų ar padarytų visiškai neįmanomą, nes atsakovės bankroto procedūra tęstųsi, joje būtų priimami nutarimai ir ši bankroto procedūra gali būti baigta atsakovės likvidavimu ir turto perleidimu tretiesiems asmenims, todėl sprendė, kad tik pareiškėjos prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas gali sudaryti sąlygas pareiškėjai galbūt palankaus sprendimo (nutarties) įvykdymui.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atsakovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 12 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėja neturi teisės skųsti atsakovės kreditorių susirinkimo nutarimų, kadangi nėra atsakovės kreditorė. Nors atsakovės bankroto procedūra yra vykdoma ne teismo tvarka ir kreditorių reikalavimus tvirtina bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimas, ĮBĮ normos ir teismų praktika yra mutatis mutandis taikoma ir bankroto procedūrai ne teismo tvarka. Pareiškėja visas kreditorės teises, tarp jų ir teisę skųsti kreditorių susirinkimo priimtus nutarimus, įgytų tik kreditorių susirinkimui patvirtinus jos finansinį reikalavimą. Pareiškėja neturi procesinio teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi, todėl teismas turėjo atsisakyti priimti jos skundą dėl kreditorių susirinkimo nutarimų panaikinimo.

2. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neatitinka ekonomiškumo bei proporcingumo principų, varžo atsakovės teises daugiau nei būtina. Iš pareiškėjos skunde išdėstytų faktinių aplinkybių ir argumentų matyti, kad pareiškėja siekia ne sustabdyti bankroto procesą, tačiau užsitikrinti, kad tarp pareiškėjos ir atsakovės sudaryta negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis ir toliau būtų vykdoma. ĮBĮ nenurodyta imperatyvi nuostata, kad draudžiama nuomoti bankrutuojančios įmonės turtą, todėl pareiškėjo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir stabdyti visą bendrovės bankroto procedūrą neatitinka ekonomiškumo bei proporcingumo principų bei sukelia didesnius suvaržymus nei būtina pareiškėjo siekiamam tikslui pasiekti.

3. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdžius atsakovės kreditorių susirinkimo nutarimų galiojimą buvo ne tik sustabdyta atsakovės bankroto procedūra, tačiau susiklostė tokia teisinė situacija, kai bendrovė viešai paskelbtais duomenimis yra bankrutuojanti bendrovė, tačiau jos bankroto administratoriaus įgaliojimai yra sustabdyti.

4. Administratorius yra praradęs įgaliojimus atstovauti bendrovei, bendrovė negali normaliai vykdyti ūkinės veiklos, todėl pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nepagrįstai varžo atsakovo teises labiau nei būtina pareikštiems reikalavimams užtikrinti.

5. Laikinosios apsaugos priemonės yra perteklinės, neatitinkančios ginčijamo materialinio reikalavimo esmės.

Pareiškėja prašo atmesti atsakovės atskirąjį skundą ir teismo nutartį palikti nepakeistą.Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėja turi subjektinį teisinį suinteresuotumą CPK 5 straipsnio 1 dalies pagrindu kreiptis į teismą dėl nutarimų pripažinimo negaliojančiais. Pareiškėją ir atsakovę sieja nuomos teisiniai santykiai. Pareiškėja yra įgijusi teises į atsakovei nuosavybės teise priklausančias patalpas net iki 2021 metų. Atsakovė bankroto procedūrą ne teismo tvarka nesąžiningai naudoja kaip teisinį instrumentą, kurio pagrindu yra siekiama nuomos sutartinių santykių nutraukimo, ir tokiu būdu akivaizdžiai piktnaudžiauja savo teisėmis.

2. Vadovaujantis privatinei teisei būdingu dispozityviuoju teisinio reguliavimo metodu, darytina išvada, kad ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kreditoriaus teisė skųsti bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimo nutarimus teismui, negali būti suprantama kaip absoliučiai ribojanti kitų asmenų (ne įmonės kreditorių) teisę skųsti kreditorių susirinkimo nutarimus teismui.

3. Atsakovė sutinka ir neginčija, kad skundžiama nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės atitinka laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kriterijus – skundo prima facie pagrįstumą ir galimą teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimą netaikius laikinųjų apsaugos priemonių. Šių sąlygų egzistavimas byloje nėra kvestionuojamas.

4. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nepažeidžia ekonomiškumo ir proporcingumo principų, nes kitomis priemonėmis užtikrinti pareiškėjui palankaus teismo sprendimo įvykdymą būtų objektyviai neįmanoma. Jeigu nebūtų taikomos laikinosios apsaugos priemonės, galbūt neteisėtų veiksmų pagrindu būtų ir toliau vykdoma atsakovės bankroto procedūra, neabejotinai sukelianti neigiamas teisines pasekmes ne tik atsakovės kreditoriams, bet ir kitiems atsakovės bankroto procedūrų teisėtumu suinteresuotiems asmenims. Nesustabdžius atsakovės bankroto procedūros šiame procesiniame etape, pareiškėjai palankaus teismo sprendimo nebūtų įmanoma įgyvendinti, nes atsakovės bankroto procedūra jau būtų perėjusi į tolesnį etapą, kuriame ankstesnių nutarimų pripažinimas neteisėtais teismo sprendimu nebeturėtų teisinės reikšmės.

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Dėl pareiškėjos teisės skųsti atsakovės kreditorių susirinkimo nutarimą ir prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones

ĮBĮ 12 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bankroto procesas gali vykti ne teismo tvarka, jeigu teismuose nėra iškelta bylų, kuriose šiai įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai,<...>, taip pat jei iš įmonės nėra išieškoma pagal teismų ar kitų institucijų išduotus vykdomuosius dokumentus. Šio straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad jei įmonė negali ir negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais), įmonės vadovas, savininkas (savininkai), numatę siekti kreditorių sutikimo, kad bankroto procesas vyktų ne teismo tvarka, siūlymą bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka privalo pranešti raštu kiekvienam kreditoriui, kartu nurodydami kreditorių susirinkimo datą ir vietą. Pagal ĮBĮ 13 straipsnio 1 dalį, ne teismo tvarka bankroto procedūros vykdomos vadovaujantis šiuo įstatymu. Teismo kompetencijai skirtus klausimus svarsto ir sprendžia kreditorių susirinkimas.

Atsakovės kreditorių susirinkimas 2015m. gruodžio 16 d. nutarė atsakovės bankroto procedūrą vykdyti ne teismo tvarka. Pareiškėja su priimtu nutarimu nesutinka, įrodinėja bankroto proceso ne teismo tvarka pagrindų nebuvimą.

Apeliantė teigia, kad pareiškėja nėra suinteresuota bylos šalis, kadangi nėra atsakovės kreditorė, todėl negali skųsti atsakovės kreditorių priimtų nutarimą bei prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemonės. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliantės teiginiais nesutinka. ĮBĮ skirsnyje, reglamentuojančiame bankroto procesą ne teismo tvarka, nėra numatyta tokio proceso metu kreditorių priimtų nutarimų apskundimo tvarka, todėl taikytinos bendrosios kreditorių nutarimų apskundimą reglamentuojančios teisės normos, jas aiškinant atsižvelgiant į bankroto proceso ne teismo tvarka ypatumus. ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad kreditorių susirinkimo nutarimas gali būti apskųstas teismui ne vėliau kaip per 14 dienų nuo dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie nutarimo priėmimą.

Sutiktina su apeliantės argumentais, kad pagal teismų praktiką kreditoriumi bankroto procese laikomas asmuo, kurio reikalavimai patvirtinti teismo nutartimi ir jis nuo šio momento tampa dalyvaujančiu byloje asmeniu bei įgyja teisę ginčyti priimtus nutarimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2012). Pareiškėjos kreditorinis reikalavimas nėra patvirtintas atsakovės bankroto byloje, tačiau ji turi teisinį suinteresuotumą iškelta bankroto byla. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad asmuo galėtų dalyvauti bankroto byloje trečiuoju asmeniu, būtina įrodyti pakankamą asmens teisinį suinteresuotumą bankroto bylos baigtimi, neapsiribojant vien teisinio (turtinio) reikalavimo bankroto byloje turėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2008; 2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2010).  Pareiškėjos pateikti įrodymai liudija, kad šalis sieja nuomos teisiniai santykiai. Atsakovė nuomoja pareiškėjai negyvenamąsias patalpas. Pradėjus atsakovės bankroto procesą ne teismo tvarka, bankroto administratorius informavo pareiškėją dėl nuomos sutarties nutraukimo, todėl teisinis suinteresuotumas atsakovės bankroto procedūrų teisėtumu pasireiškia per šalis siejančius nuomos teisinius santykius. Be to, pareiškėja yra atsakovės kreditorė pagal Kauno apygardos teismo 2015 m. spalio 7 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-2012-601/2015, kuriuo pareiškėjai priteista iš atsakovės 12 042,98 Eur bei 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2014 m. gruodžio 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nors pareiškėjos kreditorinis reikalavimas nėra patvirtintas atsakovės bankroto byloje, tačiau paminėtos aplinkybės patvirtina pareiškėjos procesinį suinteresuotumą bankroto proceso ne teismo tvarka teisėtumu.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kreditorių nutarimų priimtų bankroto procese ne teismo tvarka apskundimo galimybė turėtų būti aiškinama plačiau nei nutarimų, priimtų įprasta tvarka. Atkreiptinas dėmesys, kad sprendimą įmonės bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka priima kreditoriai, o ne teismas. Taigi priešingai nei teisminio bankroto proceso metu, kurį lemia teismo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo, bankroto procesas ne teismo tvarka pradedamas kreditorių sprendimu. Atsižvelgiant į tai, kad bankroto procesas ne teismo tvarka neturi pradinio teisminio patikrinimo, tačiau yra galimas tik esant ĮBĮ 12 straipsnyje įtvirtintoms sąlygoms, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, asmuo, kuris pagrindžia suinteresuotumą ne teismo tvarka pradėtoje bankroto byloje, turi teisę ginčyti kreditorių nutarimų dėl ne teisminio bankroto proceso iniciavimo teisėtumą.

Atkreiptinas dėmesys, kad teisė kreiptis į teismą (procesine prasme) galioja visiems teisės subjektams ir visais atvejais, jei yra pakankamas pagrindas manyti, jog pažeisti įstatymo saugomi interesai, nepaisant to, kad ši teisė gali būti apribota tam tikrų procesinių prielaidų ar sąlygų įgyvendinimu. Minėta, kad pagal ĮBĮ 13 straipsnio 1 dalį, vykdant bankroto procedūras ne teismo tvarka, teismo kompetencijai skirtus klausimus sprendžia kreditorių susirinkimas, tačiau remiantis visuotiniu teisės į gynybą principu, įtvirtintu aukščiausiosios juridinės galios teisės akte –Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, įmonės bankroto ne teismo tvarka byloje kilusius ginčus galutinai sprendžia teismas, nepriklausomai nuo to, ar ginčas yra neturtinis (pvz., dėl bankroto procedūrų vykdymo, administratoriaus skyrimo, kt.), ar turtinis (pvz., dėl administravimo išlaidų sąmatos, kreditorių sąrašo ir jų finansinių reikalavimų tvirtinimo ir kt.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1148/2012).Taigi ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalis, sprendžiant dėl teisės skųsti kreditorių susirinkimo nutarimus, kuriais nutarta pradėti neteisminę juridinio asmens bankroto procedūrą, turi būti aiškinama ir taikoma sistemiškai su kitomis ĮBĮ ir CPK nuostatomis, įvertinus bankroto proceso ne teismo tvarka tikslus ir ypatumus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, asmuo, kuris pagrindžia savo teisinį suinteresuotumą minėtoje byloje, yra tinkama subjektas ginčyti ne teismo tvarka pradėto bankroto proceso teisėtumą.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo

Skundo reikalavimų įvykdymui užtikrinti pareiškėja prašė sustabdyti nutarimų galiojimą ir uždrausti atsakovės kreditoriams priimti ir administratoriui vykdyti bet kokius sprendimus ir/ar atlikti veiksmus, susijusius su tolesniu atsakovės bankroto procedūros ne teismo tvarka vykdymu. Teismas tenkino pareiškėjos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Byloje keliamas pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pagrįstumo klausimas. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Teismas nustatė abi CPK 144 straipsnyje įtvirtintas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinas sąlygas – tiek tikėtiną skundo pagrindimą, tiek laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą. Apeliantė nekvestionuoja CPK 144 straipsnyje įtvirtintų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinų sąlygų nagrinėjamu atveju buvimo, neteigia, kad skundas nėra tikėtinai pagrįstas, ar kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nėra būtinas ir pareiškėjai galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas nepasunkės ar nepasidarys neįmanomu nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių.

Apeliantė laikinųjų apsaugos priemonių neteisėtumą iš esmės grindžia ekonomiškumo bei proporcingumo principų pažeidimu, teigdama, jog pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės varžo atsakovės teises daugiau nei būtina. Apeliacinės instancijos teismas šiems atsakovės teiginiams nepritaria.

Pagal CPK 145 straipsnio 2 dalį laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas iš esmės reiškia draudimą bet kuriomis, tiek turtinio, tiek neturtinio pobūdžio laikinosiomis apsaugos priemonėmis taikyti didesnius suvaržymus, nei absoliučiai būtina siekiant užtikrinti būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą (CPK 3 str. 7 d., 145 str. 2 d.). Taigi laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios, kad nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina tikslui pasiekti (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-48/2010).

Proporcingumo principas tiesiogiai neįtvirtintas CPK nuostatose, tačiau civiliniame procese turi būti vadovaujamasi ne tik šakiniais šios teisės šakos principais, bet ir bendraisiais teisės principais (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas). Proporcingumas yra vienas iš bendrųjų teisės principų. Šio principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Teismas turėtų atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovui, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys – atmestas.

Sprendžiant dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių ekonomiškumo ir proporcingumo, svarbu atsižvelgti į tai, kad pareiškėja ginčija ne teismo tvarka pradėto atsakovės bankroto proceso teisėtumą, teigdama nesant tokio proceso pradėjimo pagrindų, įtvirtintų ĮBĮ 12 straipsnyje. Pareiškėja siekia pripažinti, kad atsakovės bankroto procedūra ne teismo tvarka buvo pradėta neteisėtai ir nutraukti atsakovės ir jos akcininkų galbūt neteisėtus veiksmus bei užkirsti kelią šios procedūros vykdymui. Atsižvelgiant į tai, kad yra kvestionuojamas bankroto proceso ne teismo tvarka pagrįstumas ir šiuo metu nėra aišku, ar jis pradėtas teisėtai, tolesnių bankroto proceso procedūrų vykdymo sustabdymas atitinka tiek ekonomiškumo, tiek proporcingumo principus. Atkreiptinas dėmesys, kad nesustabdžius nutarimų vykdymo, bankroto procesas galėtų tęstis ir netgi baigtis atsakovės išregistravimu iš juridinių asmenų registro, o tokiu atveju pareiškėjai galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas taptų neįmanomas ir apskritai prarastų savo prasmę.

Jeigu būtų priimtas pareiškėjai palankus teismo sprendimas, būtų konstatuota, jog atsakovės kreditorių susirinkimo metu priimti nutarimai, kuriais buvo nuspręsta atsakovės bankroto procedūrą vykdyti ne teismo tvarka, yra negaliojantys. Todėl tokių nutarimų ir tolesnių bankroto procedūrų vykdymo sustabdymas užkirstų kelia vykdyti galbūt neteisėtą atsakovės bankroto procedūrą. Siekdamas užtikrinti pareiškėjai galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymą, teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones, laikinai sustabdydamas skundžiamų nutarimų galiojimą ir uždrausdamas atsakovės kreditoriams priimti ir administratoriui vykdyti bet kokius sprendimus ir/ar atlikti veiksmus, susijusius su tolesniu atsakovės bankroto procedūros ne teismo tvarka vykdymu.

Nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančias teisės normas, tinkamai nustatė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas, nepažeidė proporcingumo ir ekonomiškumo principų, todėl atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėtos ir pagrįstos pirmosios instancijos teismo nutarties (CPK 337 str. 1 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                      Danutė Gasiūnienė