Civilinė byla Nr. e2-1546-1099/2024

Teismo proceso Nr. 2-68-3-14069-2023-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 

 (S)

2.1.2.4.1.4; 2.1.2.4.2.1; 2.6.9.2; 3.1.7.6; 

3.2.6.1

 

 

 

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

 

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2024 m. gegužės 7 d.

Vilnius

 

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Pavel Liubkevič,

sekretoriaujant Agnei Pitrėnienei,

dalyvaujant ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Produktų vystymo sprendimai“ nemokumo administratoriui M. Ž.,

atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Merko statyba“ atstovui advokato padėjėjui S. K.,

trečiajam asmeniui E. I.,

liudytojams E. K., P. M.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Produktų vystymo sprendimai“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Merko statyba“ dėl sandorio dalies nuostatų pripažinimo negaliojančiomis ir lėšų priteisimo, trečiasis asmuo E. I..

 

Teismas

 

n u s t a t ė:

 

I. Bylos esmė

 

1.       Byloje kilo ginčas dėl susitarimo dalies nuostatų pripažinimo negaliojančiomis – kaip prieštaraujančiomis imperatyvioms įstatymo normoms, juridinio asmens tikslams ir/ar viešajai tvarkai bei gerai moralei, taip pat actio Pauliana pagrindu, restitucijos taikymo ir lėšų priteisimo.

 

II. Šalių nurodytos aplinkybės ir argumentai

 

2.       Ieškovė likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovės (toliau – LUAB) „Produktų vystymo sprendimai“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašo: 1) pripažinti ieškovės ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Merko statyba“ 2020 m. kovo 30 d. sudaryto susitarimo 3.4 ir 3.5 papunkčius niekiniais ir negaliojančiais; 2) taikyti restituciją – priteisiant ieškovei iš atsakovės 29 504,49 Eur sumą; 3) priteisti ieškovei iš atsakovės 3 509,01 Eur kompensacines palūkanas; 4) priteisti ieškovei iš atsakovės 6 proc. metines procesines palūkanas ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.

3.       Ieškovė ieškinyje ir dublike nurodo, kad jai Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 10 d. nutartimi iškelta bankroto byla; ieškovės nemokumo administratoriumi paskirtas M. Ž..

4.       Aiškina, kad ieškovė ir atsakovė 2019 m. liepos 11 d. sudarė Statybos rangos sutartį Nr. 6331-W0023 (toliau – Sutartis), pagal kurią, be kita ko, atsakovė, mokėdama ieškovei už atliktus darbus, turėjo teisę savo pasirinkimu sulaikyti Sutarties Specialiosios dalies 6.5 punkte (10 proc. nuo kiekvienos sąskaitos) nurodyto dydžio mokėtinos sumos dalį, kurios paskirtis yra visų ieškovės įsipareigojimų pagal Sutartį vykdymo užtikrinimas (Sutarties 9.7 punktas). Teigia, kad pagal šį punktą sulaikyta suma ieškovei turi būti sumokėta: a) jeigu ieškovė pagal Sutarties sąlygas neprivalo pateikti garantinio laikotarpio prievolių užtikrinimo garantijos/laidavimo, nurodyto Sutarties Bendrosios dalies 8.5 punkte – per Sutarties Specialiosios dalies 6.3 punkte nurodytą terminą (t. y. per 30 dienų) nuo Galutinio perdavimo akto pasirašymo be išlygų; b) kitu atveju: i) suma, viršijanti Specialiosios dalies 7.2 punkte (t. y. 5 proc. nuo Sutarties kainos su PVM) nurodytą sumą, turi būti sumokėta per Specialiosios dalies 6.3 punkte nurodytą terminą (t. y. per 30 dienų) nuo Galutinio perdavimo akto pasirašymo be išlygų; ii) likusi sulaikyta suma turi būti sumokėta per Sutarties Specialios dalies 6.3 punkte (t. y. per 30 dienų) nurodytą terminą nuo ieškovės įsipareigojimo, nurodyto Bendrosios dalies 8.5 punkte, įvykdymo (t. y. atsakovei gavus Laidavimo raštą, kurio terminas – 3 metai, o laidavimo dydis – 5 proc. nuo Sutarties kainos su PVM). Šios garantijos/laidavimo galiojimo termino pradžia skaičiuojama nuo šios garantijos/laidavimo pateikimo atsakovei dienos.

5.       Pažymi, kad ieškovė ir atsakovė 2020 m. kovo 30 d. sudarė Susitarimą dėl statybos rangos sutarties nutraukimo (toliau – Susitarimas), kuriuo šalys, be kita ko, susitarė, jog: – nuo Susitarimo pasirašymo nutraukia Sutartį (3.1 punktas); – iki Sutarties nutraukimo atliktų darbų apimtys nurodytos 2020 m. vasario 25 d. tarp šalių pasirašytame Atliktų darbų akte Nr. 5 (3.2 punktas); – šalys patvirtino, kad iki Sutarties nutraukimo atliktų ir 2020 m. vasario 25 d. tarp šalių pasirašytame Atliktų darbų akte Nr. 5 nurodytų darbų suma yra 295 044,49 Eur su PVM; ieškovės darbai atlikti tinkamai ir laiku (3.3 punktas); – ieškovė įsipareigojo ne vėliau kaip iki 2020 m. kovo 31 d. pateikti 29 504,49 Eur su PVM dydžio su užsakove (atsakove) suderintą garantinių įsipareigojimų vykdymo užtikrinimo draudimo bendrovės laidavimo raštą (toliau – Laidavimo raštas); ieškovei laiku nepateikus šiame punkte aukščiau nurodyto užtikrinimo, yra laikoma, kad ieškovė neįvykdė visų Sutartyje numatytų įsipareigojimų, todėl suėjus šiame punkte aukščiau nurodytam terminui, Sutarties kaina automatiškai mažinama aukščiau šiame punkte nurodyta suma, išnyksta užsakovės (atsakovės) prievolė ieškovei sumokėti šiame punkte aukščiau nurodytą sumą ir ieškovė dėl to neturės jokių pretenzijų užsakovei (3.4 punktas); – šalys patvirtino, kad atsakovės sulaikyta suma yra 29 504,49 Eur su PVM; šalių susitarimu šiame punkte nurodyta suma sumokama Sutartyje nustatyta tvarka tik rangovei (ieškovei) tinkamai ir Susitarimo 3.4 punkte nustatytu terminu pateikus su užsakove suderintą Laidavimo raštą, o jo nepateikus, Sutartis vykdoma Susitarimo 3.4 punkte nustatyta tvarka (3.5 punktas); – po Sutarties nutraukimo ieškovė įsipareigoja Sutartyje nustatyta tvarka vykdyti garantinius įsipareigojimus (3.6 punktas).

6.       Anot ieškovės nemokumo administratoriaus, jis Sutartį ir Susitarimą gavo tik 2023 m. sausio 17 d. ir 2023 m. vasario 9 d. kreipėsi į atsakovę, prašydamas informuoti, ar pagal Susitarimą atsakovė nebėra skolinga ieškovei 29 504,49 Eur, tačiau atsakovė informavo, jog ieškovė nepateikė Sutartyje numatytos garantinio laikotarpio užtikrinimo priemonės, todėl atsakovė neprivalo sumokėti ieškovei už neįvykdytus įsipareigojimus pagal Sutartį.

7.       Nurodo, kad Susitarimo sudarymo metu ieškovės turtas, įskaitant turtinių teisių disponavimą, buvo areštuotas – Turto areštų registre 2020 m. vasario 3 d. buvo įregistruotas ieškovės turto arešto aktas Nr. 2020006160 UAB „Itina“ reikalavimams įvykdyti, ir areštuotas ieškovės turtas bendrai 80 000 Eur sumai (šis turto areštas buvo išregistruotas tik 2022 m. rugsėjo 19 d.).

8.       Be to, Susitarimo sudarymo metu Turto areštų registre taip pat buvo įregistruotas dar vienas ieškovės turto arešto aktas Nr. 2020006911 (2020 m. vasario 5 d.) UAB „Europrojects“ reikalavimams įvykdyti – areštuotas ieškovės turtas 178 013,99 Eur sumai.

9.       Taigi, ieškovės vertinimu, Susitarimo 3.4 ir 3.5 papunkčių nuostatos yra niekinės ir negalioja, nes: 1) sudarytos pažeidžiant imperatyviąsias įstatymo nuostatas (esant areštuotam ieškovės turtui); 2) prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei; 3) prieštarauja ieškovės veiklos tikslams ir yra sudarytos pažeidžiant ieškovės valdymo organo kompetenciją; 4) ieškovė sudaryti Susitarimo 3.4 ir 3.5 papunkčių neprivalėjo, toks susitarimas pažeidžia kreditorių teises, o skolininkė (ieškovė) apie tai žinojo, todėl ieškovė turi teisę Susitarimo 3.4 ir 3.5 papunkčių nuostatas ginčyti ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnio pagrindu (actio Pauliana).

10.       Be to, anot ieškovės, atsakovės priimtų ieškovės atliktų darbų kokybės trūkumai nenustatyti, dėl kurių atsakovė būtų patyrusi nuostolius, šalys Atliktų darbų aktu Nr. 5 iš esmės sudarė galutinį darbų perdavimo-priėmimo aktą, atsakovė iki šiol jokių pretenzijų ieškovei dėl atliktų darbų nepareiškė, ieškovė įvykdė savo sutartines prievoles, atsakovė darbus priėmė, nepatyrė realių nuostolių dėl to, jog ieškovė nepateikė garantinių įsipareigojimų vykdymo užtikrinimo garantijų (laidavimo rašto), todėl atsakovė neturi teisinio pagrindo sulaikyti ir nemokėti ieškovei atlyginimo už atliktus rangos darbus.

11.       Ieškovė aiškina, kad, kaip minėta, Turto arešto aktai buvo įregistruoti 2020 m. vasario 3 d. ir 2020 m. vasario 5 d., kuriais, be kita ko, nustatytas draudimas ieškovei disponuoti lėšomis ir turtinėmis teisėmis, t. y. įskaitant teisę šį turtą perleisti ar pakeisti šių turtinių teisių teisinę būklę. Pažymi, kad Turto arešto aktų registro duomenys yra vieši, todėl laikytina, jog atsakovei buvo žinoma apie ieškovei taikytą turto areštą. Taigi, nemokumo administratoriaus vertinimu, Susitarimo sudarymo metu ieškovei buvo uždrausta disponuoti turtu, įskaitant teisę jį perleisti ir keisti turtinių teisių teisinę būklę, todėl ieškovė 2020 m. kovo 30 d. neturėjo teisės sudaryti Susitarimo 3.4 ir 3.5 papunkčių, kuriais modifikavo Sutartį ir įsipareigojo sumažinti Sutarties kainą 29 504,49 Eur suma, jeigu per 1 dieną nepateiks su atsakove suderinto Laidavimo rašto. Kitaip tariant, ieškovė, pažeisdama draudimą disponuoti turtine teise (iš esmės nekeisti Sutarties teisinės būklės), sudarė Susitarimo 3.4 ir 3.5 papunkčius, todėl, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalies ir 1.95 straipsnio 1 dalies nuostatomis, Susitarimo 3.4 ir 3.5 papunkčiai pripažintini niekiniais ir negaliojančiais ab initio, kaip prieštaraujantys imperatyviosioms įstatymo normoms.

12.       Nemokumo administratoriaus teigimu, šalys, nustatydamos 1 dienos terminą ieškovės įsipareigojimų įvykdymui – gauti su atsakove suderintą Laidavimą raštą, tik imitavo ieškovės (teorinę) galimybę atgauti iš atsakovės jos sulaikytą pinigų sumą, todėl šalių nustatyta realiai neįgyvendinama sąlyga laikytina neprotinga, prieštaraujančia bendriesiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, viešajai tvarkai bei gerai moralei (CK 1.5 straipsnis, 1.81 straipsnio 1 dalis). Be to, Susitarimo 3.4 ir 3.5 papunkčiai prieštarauja viešajai tvarkai ir pažeidžia viešąjį interesą, kadangi buvo nevykdytas draudimas (galiojant turto areštui pažeistas draudimas disponuoti turtine teise).

13.       Aiškina, kad ieškovės nemokumo administratorius kreipėsi į Lietuvoje veikiančias draudimo bendroves iš esmės prašydamas informuoti, kokius dokumentus turėtų pateikti bendrovė, siekdama gauti garantinių įsipareigojimų vykdymo užtikrinimo garantiją/laidavimą; taip pat klausė, per kokį trumpiausią terminą būtų galima tikėtis laidavimo, kai draudimo bendrovei bus pateikti visi būtini dokumentai sprendimui priimti. Į paklausimą atsiliepė akcinė draudimo bendrovė (toliau – ADB) „Compensa Vienna Insurance Group“, kuri iš esmės informavo, kad laidavimui gauti, be kita ko, yra būtinas galutinis baigiamasis darbų aktas, o atsakymą draudimo bendrovė pateikia per 3-4 darbo dienas. Anot administratoriaus, atsižvelgiant į tai, kad 2020 m. kovo 30 d. sudaryto Susitarimo 3.1 papunkčiu šalys nutraukė Sutartį, t. y. netiesiogiai susitarė, jog 2020 m. vasario 25 d. šalių pasirašytas Atliktų darbų aktas Nr. 5 yra galutinis, iki 2020 m. kovo 30 d. ieškovė negalėjo kreiptis į draudimo bendrovę ir gauti Laidavimo rašto, nes neturėjo visų tam reikalingų dokumentų. Taigi, Susitarimo sudarymo metu ieškovei ir atsakovei, esant profesionalioms statybų teisinių santykių dalyvėms, buvo žinoma (turėjo būti žinoma), kad Susitarimo 3.4 papunkčio sąlygų ieškovė įgyvendinti neturi jokių (realių) galimybių, t. y. per akivaizdžiai neprotingą 1 dienos terminą.

14.       Be to, administratoriaus nuomone, egzistuoja visos sąlygos pripažinti Susitarimo 3.4 ir 3.5 papunkčius kaip prieštaraujančius ieškovės veiklos tikslams ir ieškovės steigimo dokumentuose nustatytą jos valdymo organų kompetenciją. Teigia, kad ieškovės įstatų 2.1 punkte, be kita ko, nustatyta, jog bendrovės veiklos tikslas – gauti maksimalų pelną bei ekonominę naudą iš veiklos, tačiau sudariusi Susitarimą ieškovė ne tik negavo jokio pelno ar ekonominės naudos, bet iš esmės be jokio pagrindo atsisakė teisės reikalauti iš atsakovės sumokėti sulaikytą pinigų sumą, likdama atsakinga už garantinių įsipareigojimų įvykdymą, jeigu nepateiks Laidavimo rašto.

15.       Nurodo, kad pagal ieškovės įstatų 5.2 papunktį bendrovės organai privalo veiklą vykdyti tik bendrovės ir jos akcininkų naudai; bendrovės valdymo organai neturi teisės priimti sprendimą ar atlikti kitų veiksmų, kurie pažeidžia bendrovės įstatus ar yra priešingi įstatuose nurodytiems bendrovės veiklos tikslams, akivaizdžiai viršija normalią gamybinę – ūkinę riziką, yra akivaizdžiai nuostolingi ar akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingi. Taigi, atsižvelgdamas į šias nuostatas, ieškovės nemokumo administratorius laikosi pozicijos, kad buvęs ieškovės vadovas E. I., ieškovės vardu sudarydamas Susitarimo 3.4 ir 3.5 papunkčius, viršijo savo įgaliojimus, nes sudarytos nuostatos akivaizdžiai nuostolingos ir ekonomiškai nenaudingos ieškovei.

16.       Taip pat ieškovės nemokumo administratorius aiškina, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos sąlygos actio Pauliana instituto taikymui:

–       ieškovės kreditorių finansinius reikalavimus sudaro 438 596,18 Eur suma, kurie patvirtinti įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo nutartimi, todėl kreditoriai turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į ieškovę;

–       ieškovė (skolininkė), sudarydama Susitarimo 3.4 ir 3.5 papunkčius, pažeidė jos kreditorių UAB „Itina“ ir UAB „Europrojects“ teises, kurių reikalavimų užtikrinimui buvo įregistruoti turto arešto aktai; ieškovė, nepaisydama draudimo, toliau disponavo savo turtinėmis teisėmis – sudariusi Susitarimo 3.4 ir 3.5 papunkčius, prarado teisę susigrąžinti iš atsakovės ginčo sumą, todėl nepagrįstai ir neteisėtai išvengė prievolės tuo metu pas atsakovę buvusiais ieškovės pinigais atsiskaityti su kreditorėmis. Pažymi, kad ieškovės bankroto byloje yra patvirtinti ir iki šiol nepadengti UAB „Itina“ ir UAB „Europrojects“ kreditoriniai reikalavimai, kurių sumos sudaro atitinkamai 38 773,80 Eur ir 122 418,77 Eur;

–       ieškovės nemokumo administratorius Sutartį ir Susitarimą gavo 2023 m. sausio 17 d., todėl vienerių metų ieškinio senaties terminas nėra suėjęs;

–       ieškovė ne tik neturėjo jokios pareigos sudaryti Susitarimo 3.4 ir 3.5 papunkčius, tačiau jai buvo uždrausta disponuoti turtinėmis teisėmis (dėl taikyto turto arešto);

–       ieškovė (skolininkė) buvo nesąžininga, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditorių teises. Pažymi, kad Susitarimo 3.4 ir 3.5 papunkčių nuostatas skolininkės (ieškovės) vardu sudarė ieškovės vadovas E. I., todėl jam buvo/turėjo būti žinoma apie įsiskolinimus kreditorėms UAB „Itina“ ir UAB „Europrojects“, bei ieškovei taikytą turto areštą;

–       atsakovė taip pat buvo nesąžininga – atsakovei taip pat buvo žinoma apie ieškovės įsiskolinimus minėtoms kreditorėms bei ieškovei taikytą turto areštą. Be to, anot administratoriaus, šiuo atveju, vadovaujantis CK 6.67 straipsnio 4 punkto nuostatomis, preziumuojama, kad abi kreditorių interesus pažeidusios sandorio šalys buvo nesąžiningos (priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija);

–       iš atsakovės išreikalauta suma būtų nukreipiama kreditorių reikalavimų patenkinimui.

17.       Ieškovė, apibendrindama, nurodo, kad šalys neturėjo teisės sudaryti Susitarimo 3.4 ir 3.5 papunkčių, kuriais iš esmės ieškovė įsipareigojo nebereikšti atsakovei pretenzijų dėl 29 504,49 Eur sumos, jeigu per 1 dieną nesuderins su atsakove Laidavimo rašto, o suderinto – nepateiks atsakovei. Todėl, pripažinus Susitarimo 3.4 ir 3.5 papunkčių nuostatas niekinėmis ir negaliojančiomis ab initio, prašo taikyti restituciją, priteisiant ieškovei iš atsakovės 29 504,49 Eur sumą. Atkreipia dėmesį į tai, kad po bankroto bylos ieškovei iškėlimo pasibaigė ieškovės prievolė pateikti atsakovei Laidavimo raštą, todėl atsakovė turi sumokėti atliktų darbų kainą ir, atitinkamai, nebeturi teisės dalies sumos sulaikyti.

18.       Pažymi, kad pagal šalių Sutarties Bendrosios dalies 9.7 punktą, kaip minėta, užsakovė (atsakovė), mokėdama rangovei (ieškovei) už atliktus darbus, turi teisę savo pasirinkimu sulaikyti sutartą sumą. Sulaikytą sumą, viršijančią Sutarties Specialiosios dalies 7.2 punkte (t. y. 5 proc. nuo Sutarties kainos su PVM) nurodytą sumą atsakovė turėjo sumokėti per Sutarties Specialiosios dalies 6.3 punkte nurodytą terminą (t. y. per 30 dienų) nuo Galutinio perdavimo akto pasirašymo be išlygų; likusią sulaikytą sumą – per Sutarties Specialios dalies 6.3 punkte (t. y. per 30 dienų) nurodytą terminą nuo ieškovės įsipareigojimo, nurodyto Bendrosios dalies 8.5 punkte įvykdymo (t. y. ieškovei per 14 dienų nuo Galutinio perdavimo akto pasirašymo be išlygų dienos pateikus atsakovei Laidavimo raštą, kurio terminas – 3 metai, o laidavimo dydis – 5 proc. nuo Sutarties kainos su PVM).

19.       Nemokumo administratorius, remdamasis kasacinio teismo išaiškinimais, nurodytais civilinėje byloje Nr. e3K-3-175-823/2022, aiškina, kad situacija, kai praėjus Sutartyje nurodytai statinio garantinio termino daliai, per kurią rangovės garantinių prievolių vykdymas buvo užtikrintas jai mokėtinos sumos sulaikymu, ji vis dar privalėtų pateikti laidavimo raštą 2 metų laikotarpiui, faktiškai suteiktų užsakovei ilgesnės trukmės garantinių prievolių užtikrinimą, nei sutarta Sutartimi, ir sukurtų užsakovei geresnę padėtį, nei sutarta Sutartimi, todėl toks aiškinimas būtų nesąžiningas; suėjus Sutartyje nustatytam laidavimo rašto galiojimo terminui, užsakovė turi pareigą sumokėti rangovei visas likusias pagal Sutartį nesumokėtas sumas. Taigi, anot ieškovės, pagal šalių sudarytą Sutartį pateiktino rangovės (ieškovės) prievolių įvykdymo užtikrinimo dokumento galiojimo 3 metų terminas turėjo prasidėti 2020 m. balandžio 1 d. (sekančią dieną po to, kai šalys 2020 m. kovo 30 d. iš esmės pripažino, kad 2020 m. vasario 25 d. šalių sudarytas Atliktų darbų aktas Nr. 5 yra galutinis), atitinkamai baigėsi 2023 m. balandžio 1 d. Kadangi 3 metai nuo statinio garantinio termino pradžios jau suėję, turėtų būti pripažinta, kad atsakovė privalo sumokėti ieškovei likusias pagal Sutartį nesumokėtas pinigų sumas (29 504,49 Eur).

20.       Be to, ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 6 proc. dydžio kompensuojamąsias metines palūkanas, kurios sudaro 3 509,01 Eur sumą: – 3 082,21 Eur palūkanų, apskaičiuotų nuo pusės priteistinos sumos (14 752,24 Eur) nuo 2020 m. balandžio 2 d. iki ieškinio pateikimo (2023 m. rugsėjo 25 d.); 426,80 Eur palūkanų nuo kitos pusės priteistinos sumos (14 752,24 Eur) nuo ieškovės pareigos pateikti atsakovei Laidavimo raštą pabaigos, t. y. nuo 2023 m. balandžio 2 d., iki ieškinio pateikimo dienos (2023 m. rugsėjo 25 d.).

21.       Ieškovės nemokumo administratorius, nesutikdamas su atsakovės pozicija, teigia, kad byloje nepateikta įrodymų, jog ieškovė vėlavo atlikti tam tikrus pagal Sutartį prisiimtus darbus (pagal pateiktus kassavaitinius rangovų susirinkimų protokolus fiksuotas tik vienas ieškovės vėlavimas – dėl stogo plėvelės sumontavimo). Be to, ieškovė nevėlavo atlikti darbų, o galimai tik vėlavo ištaisyti nustatytus jau atliktų darbų defektus. Kita vertus, teigia, kad ieškovė vėliausiai iki 2020 m. kovo 30 d. įgyvendino savo įsipareigojimus prieš atsakovę pagal Sutartį, nes atsakovė 2020 m. kovo 30 d. ginčijamo Susitarimo 3.3 papunktyje patvirtino, kad ieškovė rangos darbus objekte atliko tinkamai, laikantis Sutartyje ir jos prieduose nustatytų reikalavimų. Taigi, ieškovės vertinimu, atsakovei iki 2020 m. kovo 30 d. ieškovės atliktų rangos darbų pagal Sutartį mastas (kiekis), kokybė ir terminai buvo priimtini, ją visiškai tenkino arba trūkumai buvo ant tiek nereikšmingi, kad atsakovė nė neketino toliau reikšti dėl jų pretenzijų ieškovei, todėl ieškovė nesutinka su atsakovės argumentais, jog Susitarimas buvo naudingas išskirtinai ieškovei. Be to, jeigu atsakovė būtų nusprendusi reikalauti iš ieškovės netesybų ar Sutarties nutraukimo mokesčio, tai dar nereiškia, kad atsakovės reikalavimas būtų teisiškai pagrįstas ir priteistas.

22.       Ieškovė laikosi pozicijos, kad ginčijamos Susitarimo nuostatos buvo naudingos išimtinai atsakovei, kuri žinojo (turėjo žinoti), jog ieškovei yra taikomi turto areštai ir ji yra skolinga savo kreditoriams (80 000 Eur ir 178 013,99 Eur sumas), todėl netgi pritaikiusi netesybas ir Sutarties nutraukimo mokestį, atsakovė suprato (turėjo suprasti), kad tų pinigų ji vis tiek negautų, t. y. atsakovei finansiškai naudingiau buvo negrąžinti ieškovei sulaikytos 29 504,49 Eur sumos, negu bandyti įgyti didesnę reikalavimo teisę į ieškovę ir, sėkmės atveju, iš vis jokių piniginių lėšų iš ieškovės negauti.

23.       Nemokumo administratorius pakartotinai pabrėžia, kad ginčijamose nuostatose nustatytas 1 dienos terminas Laidavimo rašto pateikimui buvo akivaizdžiai per trumpas, neprotingas ir realiai įgyvendinti ginčijamą Susitarimą ieškovė neturėjo jokių galimybių. Tai, kad ieškovė nesugebės pateikti laidavimo rašto iki 2020 m. kovo 31 d. įrodo atsakovei 2020 m. kovo 30 d. E. I. el. paštu išsiųstas elektroninis laiškas, kuriuo buvo prašoma patvirtinti, jog ieškovė turės galimybę pateikti garantinių įsipareigojimų vykdymo užtikrinimo draudimo bendrovės laidavimo raštą vėliau, nei bus numatyta ginčijamame Susitarime. Taigi, atsakovei jau 2020 m. kovo 30 d. buvo aišku (žinoma), kad ieškovė iki 2020 m. kovo 31 d. garantinio rašto pateikti nespės ir ji nesąžiningai įgis teisę sulaikytų pinigų negrąžinti. Ieškovė nesutinka su atsakovės pozicija, kad atsakovė dar laukė 6 mėnesius, kol ieškovė pateiks laidavimo raštą ir būtų grąžinusi sulaikytus pinigus, kadangi tokie argumentai laikytini tik gynybine taktika ir išvedžiojimais.

24.       Teigia, kad po 2020 m. vasario 3 d. ieškovei pritaikyto turto arešto ieškovė iš esmės jokios veiklos nebegalėjo tęsti ir jos iki pat bankroto bylos iškėlimo faktiškai nebevykdė. Taip pat aiškina, kad prievolės pateikti laidavimo raštą įvykdymas nebuvo savitikslis, bet buvo nustatytas kaip būdas užtikrinti galimų atsakovės tiesioginių nuostolių atlyginimą, jeigu jų atsirastų per 3 metus nuo galutinio darbų perdavimo akto pasirašymo dienos. Dėl to, pasibaigus nustatytam užtikrinimo laikotarpiui, neatsiradus ieškovės darbų trūkumų ir poreikio sulaikytas lėšas panaudoti garantiniu laikotarpiu šiems trūkumams šalinti, sulaikytų lėšų nesumokėjimas ieškovei reikštų nesąžiningumą jos atžvilgiu, nes ji, tinkamai atlikusi darbus pagal Sutartį, negautų viso jai priklausančio atlyginimo už atliktus darbus, o atsakovė nepagrįstai praturtėtų sulaikyta suma. Pabrėžia, kad sulaikyta pinigų suma buvo 5 proc. didesnė už garantinių įsipareigojimų vykdymo užtikrinimo garantiją (Sutarties Specialios dalies 6.5 ir 7.2 punktai), todėl bet kokiu atveju pagal Sutartį iki ginčijamo Susitarimo 3.4 ir 3.5 papunkčių nuostatų pusė sulaikytų pinigų privalėjo būtų gražinta ieškovei per 30 dienų, skaičiuojant nuo 2020 m. kovo 30 d. (Sutarties Bendrosios dalies 9.7 punkto b) papunkčio i punktas).

25.       Ieškovės nemokumo administratorius M. Ž. teismo posėdžių metu ieškinį palaikė ir prašė jį tenkinti visiškai. Iš esmės palaikė ieškovės procesiniuose dokumentuose nurodytą poziciją. Pakartotinai paaiškino, kad šalys buvo sudariusios rangos sutartį, kurioje, be kita ko, susitarusios dėl 10 proc. sulaikymo sumos; bendra sulaikyta suma buvo 29 504,49 Eur. Nurodė, kad 2020 m. kovo 30 d. Susitarimu ieškovė prisiėmė pareigą per vieną dieną pateikti Laidavimo raštą, o jo nepateikus, Sutarties kaina mažinama sulaikyta suma. Anot administratoriaus, per nustatytą vienos dienos terminą neįmanoma buvo pateikti laidavimo rašto, ši prievolė buvo tik imituojama, todėl faktiškai sulaikyta suma ginčijamomis nuostatomis buvo perduota atsakovei. Ieškovė nurodytas Susitarimo nuostatas ginčija keturiais pagrindais, t. y. 1) CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu – esant taikytiems ieškovės turto areštams, buvo sukurta schema dėl lėšų perdavimo atsakovei; 2) CK 1.81 straipsnio 1 dalies pagrindu – kaip prieštaraujančias viešajai tvarkai ir gerai moralei, nes nuostatos dėl laidavimo rašto pateikimo buvo neįmanoma įvykdyti per nustatytą terminą; 3) CK 1.82 straipsnio 1 dalies pagrindu – Susitarimo nuostatos buvo finansiškai nenaudingos ieškovei, atitinkamai vadovas negalėjo sudaryti tokio Susitarimo; 4) CK 6.66 straipsnio pagrindu – ginčijamos nuostatos prieštaravo kitų kreditorių teisėms, kurių naudai taikyti ieškovės areštai. Pažymėjo, kad ginčijamą Susitarimą ir jo nuostatas parengė atsakovė; anot administratoriaus, nėra pagrindo remtis atsakovės žodžiu nurodytomis aplinkybėmis dėl galimai lankstaus laidavimo rašto pateikimo termino, nes šis terminas buvo aiškiai raštiškai nurodytas Susitarimo 3.4 papunktyje.

26.       Atsakovė UAB „Merko statyba“ atsiliepime į ieškinį ir triplike su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti.

27.       Nurodo, kad nepaisant pratęsto darbų atlikimo termino, ieškovė netinkamai vykdė Sutartį, nuolat vėlavo atlikti darbus, todėl atsakovė dar 2020 m. sausio 29 d. pateikė ieškovei įspėjimą dėl Sutarties nutraukimo; be to, ieškovei buvo suteikta galimybė ištaisyti Sutarties vykdymo trūkumus. Anot atsakovės, nepaisant abiejų šalių pastangų įvykdyti Sutartį, 2023 m. kovo mėn. tapo akivaizdu, jog ieškovė Sutarties nebeįvykdys, nes ieškovės darbų atsilikimai nuo grafiko tik didėjo. Tuo pagrindu 2020 m. kovo 30 d., ieškovės siūlymu, šalys sudarė Susitarimą dėl Sutarties nutraukimo, kuriame nustatė Sutarties nutraukimo sąlygas, t. y. detalizavo Sutarties nuostatas dėl ieškovės įsipareigojimo pateikti garantinio laikotarpio užtikrinimo priemonę ir jos nepateikimo pasekmes.

28.       Atsakovė aiškina, kad ieškovė Sutartį vykdė netinkamai, nuolat atsiliko nuo sutarto darbų vykdymo grafiko, darbus atliko su trūkumais, pažeidinėdama ne tik darbų atlikimo, bet ir darbų saugos taisykles, taip pat nuolat nepildė ir nepateikinėjo reikiamos darbų dokumentacijos. Teigia, kad ieškovės darbų vėlavimas taip pat įtakojo kitų rangovų atliekamų darbų vėlavimą – kadangi ieškovės darbų objektas yra stogo dengimas, laiku neuždengus stogo, negalima buvo pradėti ir tolesnių inžinerinių sistemų įrengimo, apdailos darbų; dėl nuolatinių ieškovės atliekamų darbų trūkumų buvo daroma žala kitų rangovų jau atliktiems darbams.

29.       Atsakovės teigimu, Sutarties Bendrosios dalies 11.7 papunktyje buvo numatyta, kad Sutartį nutraukus dėl rangovės (ieškovės) kaltės, rangovė privalo atlyginti užsakovei (atsakovei) šalių iš anksto sutarto dydžio minimalius nuostolius, kurių sumos užsakovei nereikia įrodinėti, sudarančius 10 proc. nuo Sutarties kainos su PVM. Taigi, pažymi, kad įspėjimo dėl Sutarties nutraukimo pateikimo metu Sutarties kaina su PVM sudarė 830 652,07 Eur, todėl minimalūs neįrodinėtini nuostoliai (bauda) sudarė 83 065 Eur. Be to, anot atsakovės, ji tuo metu turėjo teisę reikalauti mažiausiai 40 000 Eur netesybų dėl darbų vėlavimo pagal 2019 m. lapkričio 7 d. susitarimo nuostatas, o nuo 2020 m. vasario 12 d. – mažiausiai 50 000 Eur netesybų.

30.       Nurodo, kad net ir esant tokiai padėčiai, atsakovė bandė bendradarbiauti ir padėti ieškovei išvengti visų šių neigiamų pasekmių, iš karto nereikalavo sumokėti priklausančių netesybų bei atlyginti kitų nuostolių, todėl ieškovei pasiūlius, atsakovė geranoriškai sutiko nutraukti Sutartį šalių susitarimu, sudarant ginčijamą Susitarimą. Atsakovės vertinimu, Susitarime šalys nustatė Sutarties nutraukimo sąlygas ir pasekmes, kurios buvo naudingos išimtinai ieškovei (priešingai nei teigiama ieškinyje), nes ieškovei nebuvo taikytos Sutartyje numatytos netesybos, atsakovė iš esmės atsisakė patirtų nuostolių, kuriuos patyrė dėl ieškovės netinkamo Sutarties vykdymo, atlyginimo; taip pat ieškovei suteikta galimybė gauti užmokestį už įsipareigojimus, kurių ji pagal Sutartį faktiškai neįvykdė (šalys nesudarė Galutinio perdavimo akto, numatyto Sutarties Bendrosios dalies 6.12 punkte, ieškovė neperdavė atsakovei visos reikalingos su darbų atlikimu susijusios dokumentacijos).

31.       Atsakovė aiškina, kad terminą pateikti Sutartyje numatytos formos garantinio laikotarpio įsipareigojimų vykdymo užtikrinimo priemonę pasiūlė pati ieškovė, nes tuo metu turėjo pagrindą manyti, jog tokį dokumentą gaus. Atsakovės vertinimu, ieškovė galėjo kreiptis į draudimo bendroves tokio dokumento pateikimui ar bent derinimui iki Susitarimo sudarymo, todėl ieškovės nurodomas 3-4 darbo dienų terminas šiuo konkrečiu atveju nėra aktualus. Teigia, kad Susitarimo teksto derinimą ieškovė inicijavo dar 2020 m. kovo 26 d., o jo sąlygos šalių buvo aptartos dar anksčiau, todėl vienintelis dokumentas, kurį ieškovė dar turėjo pateikti draudimo bendrovei, buvo patvirtinimas iš atsakovės dėl užtikrinamų darbų tinkamo atlikimo, atitinkamai tuo pagrindu Susitarime buvo įtraukta nuostata apie tai, kad darbai atlikti tinkamai (Susitarimo 3.3 punktas). Pabrėžia, kad šalys jau sudarydamos Sutartį suderino laidavimo rašto formą ir turinį, todėl jokio papildomo derinimo faktiškai nereikėjo.

32.       Be to, atsakovės teigimu, po Susitarimo sudarymo ji dar du kartus patvirtino ieškovei, kad nepaisant praleisto 2020 m. kovo 31 d. termino, atsakovė šį terminą faktiškai pratęstų, jei tik ieškovė pateiktų sutartą garantinių įsipareigojimų vykdymo užtikrinimo dokumentą. Taigi, Susitarime nustatytas terminas užtikrinimo dokumento pateikimui buvo faktiškai pratęstas, todėl nėra pagrindo remtis aplinkybe, kad jis yra per trumpas ar neįgyvendinamas. Pažymi, kad ieškovė paskutinį kartą dėl šio dokumento pateikimo kreipėsi 2020 m. rugsėjo 21 d., žadėdama artimiausiu metu jį pateikti, todėl, atsakovės vertinimu, šalių Susitarimas dėl Sutarties nutraukimo sąlygų buvo realus ir ieškovė dėjo pastangas jį įgyvendinti.

33.       Atsakovė nesutinka su ieškovės pozicija, kad Susitarimo 3.4 ir 3.5 papunkčių nuostatos prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Pažymi, kad Sutartyje šalių sutarta darbų kaina atspindi ieškovės prisiimtų įsipareigojimų visumą, nes atsakovei buvo svarbu ne tik atliekami darbai ir jų kiekis, bet ir kita su atliktais darbais gaunama nauda (tinkamai parengta išpildomoji dokumentacija, atliktų darbų aktai, garantiniai įsipareigojimai, jų realizavimo galimybės). Aiškina, kad šalys, be fizinių statybos darbų atlikimo papildomai susitardamos dėl konkrečių garantinio laikotarpio užtikrinimo priemonių, atitinkamai nustatė ir Sutarties kainą, į kurią, be kita ko, įskaičiuoti ir garantinių įsipareigojimų kaštai (Sutarties Bendrosios dalies 9.2 punktas).

34.       Atsakovės vertinimu, tam, kad ieškovė įgytų turtinę teisę reikalauti iš atsakovės sumokėti visą atliktų darbų kainą, ji pirmiausia turėjo įvykdyti visus savo įsipareigojimus pagal Sutartį, kurie sudaro prielaidas išmokėti ieškovei visą sutartą atlyginimą už Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų įvykdymą, ko šiuo atveju nepadarė, t. y. ieškovė savo įsipareigojimų, kurie sukurtų jai turtinę teisę reikalauti sumokėti sulaikytą sumą, nebuvo įvykdžiusi, ir atitinkamai Susitarimo sudarymo metu neturėjo teisės reikalauti sulaikytos sumos mokėjimo. Be to, pabrėžia, kad Susitarimo 3.4 ir 3.5 papunkčiai savo esme nebuvo kokios nors naujai nustatomos Sutarties sąlygos – tai buvo tik jau esamų Sutarties sąlygų (įtvirtintų Sutarties Bendrosios dalies 8.5 ir 9.7 punktuose) detalizavimas.

35.       Atsakovė taip pat nesutinka su ieškovės pozicija, kad Susitarimo nuostatos prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei, ir/ar kad pažeidžia ieškovės vadovo kompetenciją ir prieštarauja ieškovės veiklos tikslams. Nurodo, kad, kaip minėta, sudarytas Susitarimas buvo naudingas išimtinai ieškovei, nes ieškovė šiuo Susitarimu apsaugojo save (ir atitinkamai savo kreditorius) nuo kur kas didesnių neigiamų finansinių pasekmių, jei atsakovė būtų įgyvendinusi savo teises pagal Sutartį.

36.       Atsakovė nesutinka ir su CK 6.66 straipsnio taikymu bei nurodo, kad Susitarimas nepažeidė ieškovės kreditorių teisių, priešingai – sukūrė jiems naudą, nes atsakovei atsisakius savo reikalavimų, ieškovės finansinė padėtis pagerėjo ir leido jai išsaugoti galimybę tęsti veiklą bei atsiskaityti su kreditoriais. Atitinkamai, esant galiojančiam atsakovės pateiktam įspėjimui dėl Sutarties nutraukimo, kuris lemia labai aiškiai Sutartyje apibrėžtą ieškovės atsakomybę, negalima teigti, kad Susitarimo, kuriuo ta atsakomybė yra panaikinama, ieškovė sudaryti neprivalėjo; tas pats pasakytina ir apie skolininko ar trečiojo asmens nesąžiningumo sąlygas. Dėl to, atsakovės vertinimu, nėra jokio pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio nuostatas Susitarimo 3.4 ir 3.5 papunkčių pripažinimui negaliojančiais.

37.       Atsakovė papildomai pažymi, kad įvertinus Sutarties Bendrosios dalies 9.7 punkto b) papunkčio nuostatas matyti, jog sulaikymas nėra ir negali būti traktuojamas ar prilyginamas garantijai; be to, sulaikymas neatlieka tokios pačios funkcijos tokiu pačiu mastu kaip garantija. Atsižvelgdama į tai, teigia, kad šios faktinės aplinkybės – kokia prievolė buvo užtikrinta sulaikymu (užtikrinti garantinio laikotarpio įsipareigojimų vykdymą ar užtikrinti garantijos pateikimą) – nustatymas turi esminę reikšmę vertinant kokia kasacinio teismo formuojama praktika reiktų remtis vertinant ieškovės teisę reikalauti apmokėjimo už neįvykdytus įsipareigojimus. Atsakovės nuomone, šiuo atveju, įvertinus faktines aplinkybes, taikytini kasacinio teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-823/2021, o ne ieškovės nurodytoje 2022 m. birželio 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-175-823/2022, pateikti išaiškinimai.

38.       Atsakovė nurodo, kad rangovų susirinkimo protokolai yra visiems objekte dirbantiems rangovams skirti dokumentai, todėl juose nėra detaliai vardinami kiekvieno rangovo visi darbų trūkumai ar vėlavimai, tačiau atsakovė pateikė susirašinėjimo su ieškove laiškus, kuriuose įvardijami konkretūs darbai, kuriuos vėlavo atlikti ieškovė, įskaitant vėlavimo terminus, t. y. difuzinės plėvelės įrengimo su grėbestavimu darbai tarp ašių 9-11/L-S; stogo medinių konstrukcijų įrengimo darbai tarp ašių 9-11/L-S; skardinimo darbai; Velux stoglangių bei lietaus nuvedimo sistemos montavimas. Atkreipia dėmesį į tai, kad 2019 m. lapkričio 7 d. susitarimas dėl Sutarties pakeitimo buvo sudarytas iš esmės tik dėl to, jog ieškovė vėlavo atlikti darbus ir buvo akivaizdu, kad iki Sutartyje nustatyto termino (2019 m. gruodžio 31 d.) jų neužbaigs; dėl to darbų atlikimo terminai buvo pratęsti 3 mėnesių terminui. Be to, pabrėžia, kad darbai laikomi atliktais tik tada, kai yra ištaisyti jų defektai. Teigia, kad 2020 m. sausio 15 d. ieškovės bendras Sutarties įvykdymas siekė tik 40 proc., o paskutiniame akte 2020 m. vasario 25 d. fiksuotas tik 42 proc. baigtumas, todėl tai akivaizdžiai rodo, jog ieškovė savo įsipareigojimus vykdyti vėlavo.

39.       Atsakovės manymu, vertinant Susitarimo 3.3 papunktį būtina atsižvelgti tiek į aplinkybes, kurioms esant šis susitarimas buvo sudarytas, tiek tikslus, kurių šalys siekė sudarydamos šį susitarimą. Pakartotinai pažymi, kad Susitarimo sudarymo metu ieškovė buvo pažeidusi Sutartį ir atsakovė turėjo teisę tiek reikalauti sumokėti netesybas už vėlavimą, tiek vienašališkai nutraukti Sutartį ir pareikalauti atlyginti Sutartyje nustatytus minimalius nuostolius. Nurodo, kad šalys Susitarime aiškiai apibrėžė įsipareigojimą, kurį turėtų įvykdyti ieškovė (t. y. pateikti sutartos formos garantinio laikotarpio įsipareigojimų vykdymo laidavimą), o šio įsipareigojimo įvykdymui ieškovei buvo būtinas patvirtinimas, kad darbai, už kurių garantinio laikotarpio vykdymą būtų laiduojama, yra atlikti tinkamai. Šis patvirtinimas įprastai įforminamas galutiniu darbų perdavimo aktu, bet kadangi šiuo atveju darbai nebuvo užbaigti ir tokio akto sudarymui nebuvo prielaidų, patvirtinimas dėl tinkamai atliktų darbų apėmė tik iki Sutarties nutraukimo atliktus ir atsakovės Sutartyje nustatyta tvarka priimtus darbus, kurių bendra apimtis užfiksuota 2020 m. vasario 25 d. atliktų darbų akte Nr. 5.

40.       Atsakovė nesutinka su ieškovės pozicija, kad sudarius Susitarimą, ieškovė tokiu būdu atliko atsiskaitymą su atsakove ir tuo pažeidė CK 6.9301 straipsnio nuostatas dėl atsiskaitymo eilės. Aiškina, kad Susitarimas numatė Sutarties kainos sumažinimą, o ne mokėjimus (atsiskaitymus) su atsakove. Be to, net ir laikant, kad Susitarimu buvo atliktas atsiskaitymas CK 6.9301 straipsnio prasme, UAB „Itina“ ir UAB „Europrojects“ areštai buvo grindžiami laikinųjų apsaugos priemonių nutartimis, o ne vykdomaisiais dokumentais su konkrečiais mokėjimo terminais, o skola Sodrai buvo padengta. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad aplinkybė, jog ieškovė nuo Susitarimo sudarymo dienos iki bankroto bylos iškėlimo dienos sumažino savo skolą tuometiniams kreditoriams (kurių prašymu buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės) nuo beveik 260 tūkst. Eur iki 138 tūkst. Eur paneigia ieškovės teiginį, kad ieškovė tiek prieš Susitarimo sudarymą, tiek po jo sudarymo jau negalėjo tęsti veiklos, ar kad Susitarimas pablogino ieškovės kreditorių padėtį.

41.       Atsakovės atstovas teismo posėdžių metu su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Iš esmės palaikė atsakovės procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją. Pakartotinai nurodė, kad tarp šalių sudaryta Sutartimi ieškovė prisiėmė įvairias pareigas, be kita ko, pateikti laidavimo raštą/garantiją; vėliau ši pareiga pakartotinai buvo užfiksuota ir Susitarime (tik sutrumpintas pateikimo terminas – nuo 14 d. iki 1 d.). Pažymėjo, kad ieškovė netinkamai vykdė darbus, vėlavo (iš viso atliko tik apie 42 proc. sutartų darbų), todėl atsakovei vienašališkai nutraukus Sutartį, ji būtų įgijusi teisę reikalauti netesybų ir nuostolių iš ieškovės; dėl to šalims bendradarbiaujant, susitarus dėl abipusių nuolaidų, ir buvo sudarytas Susitarimas, kuriame, be kita ko, atsakovė patvirtino, jog darbai atlikti tinkamai (galutinio perdavimo akto nebuvo sudaroma, nes ne visi darbai atlikti), kadangi tai buvo reikalinga draudimo bendrovei, ieškovei siekiant gauti laidavimo raštą (ieškovė prašė įrašyti šią nuostatą), tačiau ieškovė jo taip ir nepateikė, todėl atsakovė pasinaudojo nustatyta teise ir sumažino mokėtiną Sutarties kainą. Atstovas prašė Susitarimo sąlygas vertinti ne pažodžiui, o sistemiškai, įvertinus visų aplinkybių visumą. Be to, pabrėžė, kad sulaikytų lėšų ir garantijos funkcijos ne tos pačios – sulaikymu buvo siekiama, jog ieškovė pateiktų laidavimo raštą/garantiją, o garantijos/laidavimo raštu buvo užtikrinama darbų kokybė garantiniu laikotarpiu. Kita vertus, atkreipė dėmesį į tai, kad už garantinius įsipareigojimus rangovas atsakingas nepaisant to ar jis pateikė garantiją/laidavimo raštą ar ne; nurodė, jog atsakovė po Susitarimo sudarymo nereiškė ieškovei pretenzijų dėl darbų trūkumų. Vertino, kad ginčijamas Susitarimas buvo naudingas išimtinai ieškovei (kurio projektą rengė pati ieškovė), nes Sutartis nutraukta netaikant ieškovei jokių sankcijų, tik įsipareigojus pateikti laidavimo raštą/garantiją; be to, juo nebuvo prisiimti nauji įsipareigojimai, nepadarytas joks įskaitymas, atitinkamai ieškovės kreditorių teisės nebuvo pažeistos; anot atstovo, ieškovės atžvilgiu taikyti areštai neuždraudė jai toliau vykdyti veiklos. Anot atstovo, ieškovė laidavimo rašto/garantijos nepateikė ne dėl atsakovės kaltės/veiksmų, todėl visą atsakomybę už šio įsipareigojimo neįvykdymą turėtų prisiimti ieškovė. Aiškino, kad šiuo atveju ieškovei nepateikus laidavimo rašto/garantijos, jų galiojimas neprasidėjo, atitinkamai ieškovės prievolė juos pateikti nepasibaigė (tik kai ieškovei buvo iškelta bankroto byla). Pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju turėtų būti vertinama užtikrinimo priemonės esmė/tikslas. Nurodė, kad terminas laidavimo raštui/garantijai pateikti buvo lankstus, faktiškai jis buvo pratęstas, sudarant galimybę ieškovei išspręsti savo problemas.

42.       Trečiasis asmuo E. I. per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

43.       Trečiasis asmuo teismo posėdžių metu palaikė ieškinį ir prašė jį tenkinti. Nurodė, kad ieškovė iš tiesų netinkamai vykdė Sutartį, vėlavo su darbų atlikimu, tam tikri darbai galimai buvo atlikti su defektais (kurie vėliau buvo pašalinti), tačiau atsakovė geranoriškai bendradarbiavo, pratęsė terminus, tačiau ieškovei vis sunkiau vykdant darbus, buvo pradėti pokalbiai dėl Sutarties nutraukimo ir kito rangovo suradimo. Pažymėjo, kad Susitarimas buvo sudarytas ieškovės iniciatyva (suradus kitą rangovą), tačiau jo galutinį tekstą rengė atsakovė; Susitarimo tikslas buvo taikiai išspręsti visus klausimus; pripažino, jog ieškovė iki Susitarimo sudarymo atliko ne visus sutartus darbus. Anot trečiojo asmens, visi suprato, kad per 1 dieną laidavimo rašto ieškovė negalės pateikti, tačiau atsakovė patvirtino, jog ieškovė galės jį pateikti ir vėliau. Trečiojo asmens teigimu, atsakovė žadėjo sulaikytas lėšas grąžinti, jeigu nebus nustatyta darbų defektų (kurių nebuvo nustatyta) ir ieškovė išspręs visus savo ginčus su UAB „Itina“; ieškovė ketino pateikti atsakovei minėtą laidavimo raštą po ginčų su UAB „Itina“ pabaigos, tačiau jie užsitęsė. Anot trečiojo asmens, laidavimo raštas būtų išduotas (tai nesudėtingas procesas), su draudimo bendrove jau buvo tartasi (ir ji sutiko), tačiau atsakovė dar reikalavo, jog būtų panaikinti areštai ieškovės turtui; atitinkamai areštui nebuvus panaikintam, jis nesikreipė dėl laidavimo rašto gavimo į draudimo bendrovę.

44.       Liudytojas E. K. teismo posėdžio metu nurodė, kad buvo/yra atsakovės darbuotojas-teisininkas. Patvirtino, kad derino Susitarimą su ieškovės atstovais; pradinį Susitarimo projektą rengė trečiasis asmuo E. I., tačiau galutinį jo projektą rengė liudytojas, nes pradinis projektas buvo palankus tik ieškovei ir neatitiko tikrovės. Pažymėjo, kad Susitarimo sudarymo metu atsakovė pretenzijų dėl ieškovės darbų kokybės jau neturėjo, tačiau ieškovė buvo atlikusi mažiau nei pusę sutartų darbų, todėl buvo nutarta nutraukti Sutartį šalių susitarimu. Teigė, kad Susitarime, be kita ko, buvo sutarta, jog ieškovei pateikus laidavimo raštą, sulaikyta suma jai bus grąžinta; vėliau trečiasis asmuo prašė pratęsti terminą laidavimo rašto pateikimui, todėl liudytojas žodžiu informavo trečiąjį asmenį, jog minėtas terminas pratęsiamas 6 mėn. (šis pratęsimas buvo suderintas su atsakovės vadovais); ieškovės atstovai vis žadėjo pateikti laidavimo raštą, tačiau jo taip ir nepateikė. Liudytojas patvirtino, kad žinojo apie ieškovei tuo metu taikytus areštus, tačiau, anot liudytojo, kadangi Susitarimu jokie įskaitymai nebuvo daromi, nematė dėl to jokios problemos; be to, taikyti areštai netrukdė pateikti laidavimo rašto (nesusiję dalykai); atsakovė nereikalavo minėtų areštų panaikinimo.

45.       Liudytojas P. M. teismo posėdžio metu nurodė, kad buvo/yra UAB „Europrojects“ vadovas; bendradarbiavo su trečiuoju asmeniu E. I., tiekė statybines medžiagas ieškovei. Teigė, kad 2019 m. pabaigoje ieškovei atsirado finansiniai sunkumai dėl pritaikytų areštų, todėl jis kartu su trečiuoju asmeniu 2020 m. vasario-kovo mėn. važiavo pas atsakovės atstovus dėl mokėjimų ieškovei ir dėl Sutarties nutraukimo (ieškovei vėluojant su darbų atlikimu). Pažymėjo, kad nematė Susitarimo, tačiau apie jį girdėjo derantis; anot liudytojo, atsakovės atstovai žadėjo grąžinti ieškovei sulaikytą sumą, tačiau buvo deramasi dėl grąžinimo sąlygų – atsakovė reikalavo pateikti laidavimo raštą/garantiją; taip pat buvo tartasi dėl areštų panaikinimo ieškovei. Anot liudytojo, jis girdėjo, jog buvo tariamasi ir dėl šitų užtikrinimo priemonių pateikimo terminų; jam jie pasirodė trumpi; kita vertus, atsakovės atstovas tuo metu teigė, kad šis terminas yra formalumas, svarbiausia, jog ieškovė įvykdytų savo prisiimtas prievoles.

 

III. Byloje nustatytos reikšmingos ginčui išspręsti aplinkybės

 

46.       Iš byloje esančios rašytinės medžiagos ir šalių paaiškinimų nustatyta, kad ieškovė ir atsakovė 2019 m. liepos 11 d. sudarė statybos rangos sutartį Nr. 6331-W0023, pagal kurią ieškovė įsipareigojo atlikti pastato – daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), stogo įrengimo darbus. Darbai turėjo būti atlikti iki 2019 m. gruodžio 27 d.; bendra darbų kaina – 698 481,51 Eur be PVM. Sutartyje, be kita ko, nustatyta atsakovės teisė sulaikyti Sutarties Specialiosios dalies 6.5 punkte (10 proc. nuo kiekvienos sąskaitos) nurodyto dydžio mokėtinos sumos dalį, kurios paskirtis yra visų ieškovės įsipareigojimų pagal Sutartį vykdymo užtikrinimas (Sutarties 9.7 punktas). Taip pat šalys, kaip Sutarties priedus Nr. 9-11, patvirtino Atlikimo laidavimo draudimo rašto, Garantinio laikotarpio laidavimo draudimo rašto ir Avansinio mokėjimo laidavimo draudimo rašto formas.

47.       Nustatyta, kad 2019 m. lapkričio 7 d. šalys sudarė susitarimą dėl Sutarties pakeitimo, kuriuo, be kita ko, buvo pakeista Sutarties kaina (į 686 489,31 Eur be PVM; su PVM – 830 652,07 Eur) ir pratęstas darbų atlikimo terminas (iki 2020 m. kovo pabaigos; prie susitarimo pridėtas atnaujintas darbų vykdymo grafikas). Be to, šalys susitarė dėl papildomos ieškovės atsakomybės už netinkamą Sutarties vykdymą (susitarimo 4.1 punktas), t. y. dėl 10 000 Eur baudos už kiekvieną pavėluotą įvykdyti tarpinį darbų atlikimo terminą.

48.       Į bylą pateikti rangovų/subrangovų susirinkimų protokolai, kuriuose, be kita ko, fiksuoti nurodymai ir pastabos dėl ieškovės darbų, įskaitant vėlavimą atlikti darbus, atliktų darbų defektus. Trečiasis asmuo, buvęs ieškovės vadovas, ir byloje apklausti liudytojai patvirtino (ieškovės vėlavimą atlikti sutartus darbus patvirtina ir į bylą pateiktas ieškovės ir atsakovės elektroninis susirašinėjimas Sutarties vykdymo metu), kad ieškovė atsiliko nuo sutarto darbų atlikimo grafiko, t. y. vėlavo atlikti sutartus darbus, dėl ko galiausiai visų darbų neatliko.

49.       Atsakovė 2020 m. sausio 29 d. raštu informavo ieškovę apie netinkamai atliekamus darbus ir ketinimą nuo 2020 m. vasario 8 d. nutraukti Sutartį. Byloje nekilo ginčo dėl to, jog minėtu laikotarpiu Sutartis nebuvo (dar) nutraukta.

50.       Byloje nekilo ginčo dėl to, kad Turto areštų registre 2020 m. vasario 3 d. ir 2020 m. vasario 5 d. buvo įregistruoti ieškovės turto arešto aktai Nr. 2020006160 ir Nr. 2020006911 atitinkamai UAB „Itina“ ir UAB „Europrojects“ reikalavimams – 80 000 Eur ir 178 013,99 Eur sumoms, užtikrinti. Be kita ko, areštuotos ieškovės turtinės teisės į išmokėtinas sumas iš trečiųjų asmenų.

51.       Kaip matyti iš bylos medžiagos, šalys 2020 m. vasario 25 d. pasirašė Atliktų darbų aktą Nr. 5 (be pastabų), kuriame, be kita ko, nurodė, kad ieškovė iki nurodyto akto sudarymo atliko darbų už 295 044,91 Eur, likutis pagal Sutartį – 391 444,40 Eur (sumos be PVM). Taigi, ieškovė iki nurodyto termino buvo atlikusi tik apie 43 proc. sutartų darbų (kaip minėta, visų sutartų darbų kaina buvo numatyta 686 489,31 Eur be PVM).

52.       Ieškovė ir atsakovė 2020 m. kovo 30 d. sudarė Susitarimą dėl statybos rangos sutarties nutraukimo, kuriuo šalys susitarė: – nuo Susitarimo pasirašymo nutraukti Sutartį (3.1 papunktis); – iki Sutarties nutraukimo atliktų darbų apimtys nurodytos 2020 m. vasario 25 d. tarp šalių pasirašytame Atliktų darbų akte Nr. 5 (3.2 papunktis); – šalys patvirtino, kad iki Sutarties nutraukimo atliktų ir 2020 m. vasario 25 d. tarp Šalių pasirašytame Atliktų darbų akte Nr. 5 nurodytų darbų suma yra 295 044,49 Eur su PVM; ieškovės darbai atlikti tinkamai, laikantis Sutartyje ir jos prieduose nustatytų reikalavimų (3.3 papunktis); – vadovaujantis Sutarties Specialiosios dalies 7.2 punkto nuostatomis, ieškovė įsipareigojo ne vėliau kaip iki 2020 m. kovo 31 d. pateikti 29 504,49 Eur su PVM dydžio su užsakove (atsakove) suderintą garantinių įsipareigojimų vykdymo užtikrinimo draudimo bendrovės laidavimo raštą; ieškovei laiku nepateikus šiame punkte aukščiau nurodyto užtikrinimo, yra laikoma, kad ieškovė neįvykdė visų Sutartyje numatytų įsipareigojimų, todėl suėjus šiame punkte aukščiau nurodytam terminui, Sutarties kaina automatiškai mažinama aukščiau šiame punkte nurodyta suma, išnyksta užsakovės (atsakovės) prievolė ieškovei sumokėti šiame punkte aukščiau nurodytą sumą ir ieškovė dėl to neturės jokių pretenzijų užsakovei (3.4 papunktis); – šalys patvirtino, kad atsakovės sulaikyta suma yra 29 504,49 Eur su PVM; šalių susitarimu šiame punkte nurodyta suma sumokama Sutartyje nustatyta tvarka tik rangovei (ieškovei) tinkamai ir Susitarimo 3.4 papunktyje nustatytu terminu pateikus su užsakove suderintą Laidavimo raštą, o jo nepateikus, Sutartis vykdoma Susitarimo 3.4 punkte nustatyta tvarka (3.5 papunktis); – po Sutarties nutraukimo ieškovė įsipareigoja Sutartyje nustatyta tvarka vykdyti garantinius įsipareigojimus (3.6 papunktis).

53.       Iš pateikto šalių elektroninio susirašinėjimo matyti, kad 2020 m. kovo 30 d. ieškovės vadovas (trečiasis asmuo) prašė atsakovės patvirtinimo, jog laidavimo raštas galėtų būti pateiktas vėliau, nei nustatyta Susitarime; atsakovės atstovas tos pačios dienos elektroniniame laiške nurodė, kad ieškovei nustatytu laiku nepateikus garantinių įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo draudimo bendrovės laidavimo rašto, bet pateikus jį ne vėliau kaip per 6 m. (tikėtina, turėta omenyje mėn.) bėgyje po susitarimo dėl sutarties nutraukimo pasirašymo, į situaciją atsakovė stengsis žiūrėti lanksčiai ir esant galimybei priims tokį laidavimo raštą. Iš susirašinėjimo matyti, jog šalys dar 2020 m. liepos mėn. ir 2020 m. rugsėjo mėn. tarėsi dėl ieškovės laidavimo rašto pateikimo (ieškovės vadovas 2020 m. rugsėjo 21 d. laišku dar žadėjo jį pateikti iki 2020 m. spalio vidurio). Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovės vadovas 2020 m. kovo 26 d. siuntė atsakovės atstovams derinimui Susitarimo projektą dėl Sutarties nutraukimo, kurį vėliau dar koregavo atsakovė (ginčo dėl šios aplinkybės nekilo).

54.       Nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 10 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. eB2-1958-577/2022, ieškovei iškelta bankroto byla, nemokumo administratoriumi paskirtas M. Ž.; minėta nutartis įsiteisėjo 2022 m. gegužės 19 d.

55.       Iš Juridinių asmenų registro duomenų matyti, kad ieškovės vadovu nuo 2017 m. birželio 5 d. iki 2020 m. sausio 2 d. buvo A. I., o nuo 2020 m. sausio 2 d. (iki bankroto bylos iškėlimo) – E. I..

56.       Ieškovės LUAB „Produktų vystymo sprendimai“ įstatų 2.1 punkte, be kita ko, numatyta, kad bendrovės veiklos tikslas – kad būtų efektyviai įgyvendinami bendrovės akcininkų bei klientų interesai, racionaliai panaudojant visus materialinius, finansinius bei kitus resursus, o taip pat gauti maksimalų pelną bei ekonominę naudą iš veiklos; 5.2 punkte nustatyta, jog bendrovės valdymo organai neturi teisės priimti sprendimą ar atlikti kitų veiksmų, kurie pažeidžia bendrovės įstatus ar yra priešingi įstatuose nurodytiems bendrovės veiklos tikslams, <...> yra akivaizdžiai nuostolingi ar akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingi.

57.       Į bylą pateiktas ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ 2023 m. gegužės 26 d. elektroninis laiškas, kuriame draudimo bendrovė, atsakydama į ieškovės nemokumo administratoriaus laišką, nurodė, jog laidavimui reikalingi dokumentai – pasirašyta sutartis, pasirašytas galutinis baigiamasis darbų aktas, įmonės finansai (pelno nuostolio ataskaita ir išplėstinės formos balansas) už 2021 m., 2022 m. ir 2023 m. I ketvirtį; atsakymas pateikiamas per 3-4 darbo dienas.

 

Ieškinys atmestinas.

 

IV. Teismo argumentai ir motyvai

 

Dėl Susitarimo nuostatų pripažinimo negaliojančiomis CK 1.80 straipsnio pagrindu

 

58.       Ieškovė įrodinėjo, kad ginčijamos Susitarimo nuostatos (3.4 ir 3.5 papunkčiai) iš esmės pažeidė Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro įstatymo (toliau – TAARĮ) reikalavimus, todėl negalioja CK 1.80 straipsnio pagrindu, t. y. esant taikytiems ieškovės turto areštams, buvo sukurta schema dėl ieškovės lėšų perdavimo atsakovei.

59.       TAARĮ 2 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad turto areštas – įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas priverstinis nuosavybės teisės į turtą arba atskirų jos sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimosi ar disponavimo – laikinas apribojimas siekiant užtikrinti įrodymus, civilinį ieškinį, galimą turto konfiskavimą, taip pat baudų ir nesumokėtų įmokų išieškojimą, kreditorių reikalavimų patenkinimą, kitų reikalavimų ir įsipareigojimų įvykdymą. Pagal to paties straipsnio 4 dalį turto arešto aktas – dokumentas, kuriuo įforminamas valstybės institucijos ar pareigūno sprendimas priverstinai tam tikram laikui apriboti nuosavybės teises į turtą. TAARĮ 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog dėl turto arešto atsiranda teisinės pasekmės asmeniui, kurio turtas areštuotas, nuo turto arešto akto paskelbimo jam momento, o kai nėra galimybių paskelbti, – nuo turto arešto akto įregistravimo Turto arešto aktų registre momento, jeigu kituose įstatymuose nenustatyta kitaip. Tretiesiems asmenims teisinės pasekmės dėl turto arešto atsiranda nuo turto arešto akto įregistravimo Turto arešto aktų registre.

60.       CK 1.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėse nuosekliai pabrėžiama, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas, kartu nepažeisti šių santykių stabilumo ir teisinio tikrumo įgytų civilinių teisių atžvilgiu; CK 1.80 straipsnio 1 daliai taikyti būtina konstatuoti dviejų sąlygų visetą: kad teisės norma yra imperatyvi ir kad šios normos pažeidimo pasekmė yra sandorio negaliojimas; sprendžiant dėl abiejų šių sąlygų esminę reikšmę turi ne lingvistinė normos išraiška, o interesas, kurio apsaugą ji užtikrina; imperatyvioji teisės norma CK 1.80 straipsnio prasme yra tokia, kuria siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką, todėl aiškinantis normos imperatyvumą turi būti nustatyta, ar egzistuoja viešasis interesas, kuriam užtikrinti ji skirta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2014). Kad konkreti teisės nuostata yra imperatyvioji, pagal kasacinio teismo praktiką, lemia tokie požymiai: ji griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžia jo suprasti dviprasmiškai, tai reiškia, kad jos išraiškos forma – kategoriški paliepimai, veiksmų aprašymas ir jų atlikimo eiga, nurodytų veiksmų draudimas, teisės normų įgyvendinimo sąlygos ir būdai. Taigi sprendžiant, ar elgesio taisyklė yra kategoriška ir teisių santykių subjektai nuo jos nukrypti negali, lingvistinės išraiškos priemonės – žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., aiškiausiai parodo imperatyvųjį teisės normos pobūdį. Tačiau kai teisės normoje nėra taip aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, įvertinami tam tikros teisės normos tikslai, objektas ir interesai, kuriuos ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminiai ryšiai su kitomis normomis ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-480/2010; 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2011). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismai, pripažindami sandorius negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu, procesiniame sprendime turi nurodyti ne tik CK 1.80 straipsnį, bet ir konkrečią imperatyviąją įstatymo normą, kuriai sandoriai prieštarauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2012; 2019 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-161-684/2019).

61.       Vykdomieji dokumentai yra teismo nutartys ir institucijų ir pareigūnų nutarimai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 587 straipsnio 4 punktas). Pagal TAARĮ 6 straipsnio 1 dalį turto arešto aktų registre registruojami teismų, antstolių, prokurorų, Valstybinės mokesčių inspekcijos, kitų valstybės institucijų ir pareigūnų turto arešto aktai, kuriais įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka laikinai priverstinai apribojamos teisės į Lietuvos Respublikoje esantį turtą, jį areštuojant. Aiškindamas pirmiau nurodytas teisės normas, kasacinis teismas yra akcentavęs, kad teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių turi būti vykdoma nuo jos priėmimo dienos, nepriklausomai nuo to, ar ji apskųsta, ar ne atskiruoju skundu. Asmeniui, kuriam pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, draudžiama atlikti teismo nutartyje nurodytus veiksmus, ir atitinkamai leidžiama atlikti tik tuos veiksmus, kuriuos teismas leido atlikti nutartimi. Jokios priežastys, netgi poreikis užtikrinti ūkinės komercinės veiklos vykdymą, negali pateisinti tokių teismo nutarčių nevykdymo. Atsižvelgus į TAARĮ 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą turto arešto sampratą ir pirmiau aptartą teisinį reguliavimą, įstatymu įtvirtinant teismo procesinio sprendimo privalomumą, teismo nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nustatyti turto valdymo, naudojimo ir disponavimo teisių suvaržymai laikytini imperatyvais, įtvirtintais įstatyme. Todėl sandoriai, sudaryti pažeidžiant teismo nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nustatytus apribojimus, laikytini niekiniais, prieštaraujančiais imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-699-611/2015; 2013 m. kovo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-175/2013; 2013 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013; 2015 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-128-686/2015).

62.       Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Turto areštų registre 2020 m. vasario 3 d. ir 2020 m. vasario 5 d. buvo įregistruoti ieškovės turto arešto aktai Nr. 2020006160 ir Nr. 2020006911 atitinkamai UAB „Itina“ ir UAB „Europrojects“ reikalavimams – 80 000 Eur ir 178 013,99 Eur sumoms, užtikrinti; šie areštai įregistruoti vykdant Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 31 d. nutartį, priimtą civilinę byloje Nr. e2-4641-467/2019, ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. eL2-44713-960/2020. Be kita ko, areštuotos ieškovės turtinės teisės į išmokėtinas sumas iš trečiųjų asmenų (ginčo dėl šių aplinkybių byloje nekilo).

63.       Taigi, viena vertus, šalys ginčijamą Susitarimą sudarė galiojant nurodytomis teismo nutartimis, kuriomis pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ieškovės atžvilgiu, nustatytiems ribojimams ir atitinkamai teoriškai galėtų būti laikoma, jog sudarant ginčijamą Susitarimą ieškovė, iš esmės atsisakydama savo reikalavimo teisės bei sumažindama jai mokėtiną sumą už atliktus statybos rangos darbus, tuo pačiu disponavo savo turtinėmis teisėmis, kurios, kaip minėta, buvo areštuotos, ir atitinkamai, vertinant formaliai, galėtų būti laikoma pažeidusi nurodytus ribojimus, nes areštavus turtą ir uždraudus juo disponuoti, nebuvo galimi jokie susitarimai dėl areštuoto turto (turtinių teisių) perleidimo (disponavimo jomis).

64.       Kita vertus, teismas, iš esmės pritardamas atsakovės pozicijai, pažymi, kad šalys, sudarydamos ginčijamą Susitarimą, faktiškai jokių esminių naujų prievolių ieškovei nesukūrė – tik detalizavo Sutarties nuostatas dėl ieškovės įsipareigojimo pateikti garantinio laikotarpio užtikrinimo priemonę ir jos nepateikimo pasekmes, kurios iš esmės jau buvo nurodytos ir Sutartyje. Kaip minėta, Sutartyje buvo nustatyta atsakovės teisė sulaikyti Sutarties specialiosios dalies 6.5 punkte (10 proc. nuo kiekvienos sąskaitos) nurodyto dydžio mokėtinos sumos dalį, kurios paskirtis buvo visų ieškovės įsipareigojimų pagal Sutartį vykdymo užtikrinimas (Sutarties 9.7 punktas). Nurodytame punkte buvo nustatyta, kad sulaikyta suma ieškovei turi būti sumokėta: a) jeigu ieškovė pagal Sutarties sąlygas neprivalo pateikti garantinio laikotarpio prievolių užtikrinimo garantijos/laidavimo, nurodyto Sutarties bendrosios dalies 8.5 punkte – per Sutarties Specialiosios dalies 6.3 punkte nurodytą terminą (t. y. per 30 dienų) nuo Galutinio perdavimo akto pasirašymo be išlygų – šis punktas šiuo atveju netaikytinas, nes šalys buvo susitarusios, jog ieškovė privalo pateikti garantinio laikotarpio prievolių užtikrinimo garantiją arba laidavimo raštą pagal Sutarties 8.5 punktą; atskiro susitarimo dėl tokių ieškovės prievolių panaikinimo nebuvo sudaryta; b) kitu atveju: i) suma, viršijanti Specialiosios dalies 7.2 punkte (t. y. 5 proc. nuo Sutarties kainos su PVM) nurodytą sumą turi būti sumokėta per Specialiosios dalies 6.3 punkte nurodytą terminą (t. y. per 30 dienų) nuo Galutinio perdavimo akto pasirašymo be išlygų; ii) likusi sulaikyta suma turi būti sumokėta per Sutarties Specialios dalies 6.3 punkte (t. y. per 30 dienų) nurodytą terminą nuo ieškovės įsipareigojimo, nurodyto Bendrosios dalies 8.5 punkte, įvykdymo (t. y. atsakovei pateikus garantiją ar laidavimo raštą).

65.       Taigi, įvertinus nurodytas Sutarties nuostatas, spręstina, kad ieškovei sulaikyta suma turėjo būti sumokama/grąžinama tik po visų ieškovės prisiimtų prievolių įvykdymo, t. y. dalis po Galutinio perdavimo akto pasirašymo ir likusi dalis po garantijos ar laidavimo rašto pateikimo. Teismo vertinimu, ginčijamu Susitarimu ieškovės teisė gauti sulaikytą sumą (visą) nebuvo paneigiama/panaikinama/perduodama, tačiau buvo dar kartą nustatyta (pakartotinai) ieškovės pareiga pateikti garantinių įsipareigojimų vykdymo užtikrinimo draudimo bendrovės laidavimo raštą (faktiškai tik sutrumpinus tokio rašto pateikimo terminą – nuo 14 d. (kaip nurodyta Sutartyje) iki 1 dienos (dėl nurodyto termino protingumo bus pasisakyta toliau šiame sprendime)). Pažymėtina, kad Susitarime nebuvo aptarta/neliko sąlygos dėl dalies sulaikytos sumos grąžinimo po Galutinio perdavimo akto pasirašymo (faktiškai ji buvo pakeista, lyginant su Sutarties sąlygomis), nes, teismo vertinimu, ieškovei neatlikus visų sutartų darbų (ginčo dėl to byloje nekilo) ir dėl to nutraukiant Sutartį, tokio galutinio akto šalys nepasirašė, atitinkamai visos sulaikytos sumos išmokėjimas buvo susietas tik su minėto laidavimo rašto pateikimu (faktiškai net pagerinus/palengvinus ieškovei sąlygas gauti sulaikytą sumą).

66.       Be to, teismas pritaria atsakovės argumentams, kad tiek Susitarimo sudarymo metu, tiek iki ieškovės bankroto bylos iškėlimo (ir iki šiol) ieškovė faktiškai nebuvo įgijusi reikalavimo/turtinės teisės į nurodytą sulaikytą sumą, atitinkamai jos ginčijamu Susitarimu automatiškai neperleido/negalėjo perleisti, kadangi, kaip minėta: – šalys nepasirašė Galutinio perdavimo akto (kuris pagal Sutarties Bendrosios dalies 2.1.3 punktą buvo apibrėžtas kaip rangovo (ieškovės) parengtas aktas, parengtas pagal Sutarties priede Nr. 6 nurodytą formą, kuriame nurodomi visi rangovo pagal Sutartį atlikti darbai, kurį šalims patvirtinus Sutartyje nustatyta tvarka, rangovas turi teisę į galutinį atsiskaitymą, jei nėra kitų Sutartyje numatytų atsiskaitymo atidėjimo ir/ar mažinimo sąlygų); šalių sudarytas Atliktų darbų aktas Nr. 5, teismo vertinimu, negali būti prilygintas Galutiniam perdavimo aktui (kaip kad teigė ieškovė), o laikytinas eiliniu (nors šiuo atveju ir paskutiniu) atliktų darbų aktu, kuriame nurodyti per ataskaitinį laikotarpį (šiuo atveju per vasario mėn.) atlikti darbai, kaip tai numatyta Sutarties Bendrosios dalies 2.1.2 punkte; be to, byloje nėra duomenų, jog sudarant paskutinį nurodytą atliktų darbų aktą Nr. 5 atsakovei iš ieškovės pusės, be kita ko, buvo perduota statybų išpildomoji dokumentacija, kuri turėjo būti perduodama pagal galutinį perdavimo aktą (tai tik dar kartą patvirtina, jog atliktų darbų aktas Nr. 5 nelaikytinas galutiniu perdavimo aktu); – taip pat ieškovė nepateikė atsakovei garantinio laikotarpio prievolių užtikrinimo garantijos arba laidavimo rašto pagal Sutarties 8.5 punktą (ginčo dėl šios aplinkybės byloje nekilo).

67.       Taigi, įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad Susitarimu (ginčijamomis jo nuostatomis) ieškovė iš esmės neprisiėmė jokių naujų esminių pareigų ir/ar sąlygų, kurios nebuvo nurodytos Sutartyje, Susitarimu ieškovės teisė gauti sulaikytą sumą (visą) nebuvo paneigiama/panaikinama/perduodama (tik dar kartą apibrėžtos/konkretizuotos sąlygos šios sumos gavimui); be to, kaip minėta, Susitarimo sudarymo metu ieškovė net neturėjo šios turtinės teisės į sulaikytos sumos gavimą, nes nebuvo įvykdytos visos Sutarties sąlygos šios sumos gavimui, atitinkamai negalėjo disponuoti/perleisti to, ko neturėjo. Teismo vertinimu, net šalims ir nesudarius ginčijamų Susitarimo nuostatų (ar jas teismui panaikinus), ieškovė neįgytų turtinės teisės gauti nurodytą sulaikytą sumą, nes ji neįvykdė visų Sutartyje nustatytų prievolių, kurios buvo privalomos siekiant gauti minėtą sulaikytą sumą.

68.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, spręstina, kad ieškovė nepažeidė draudimo disponuoti turtinėmis teisėmis, atitinkamai laikytina, jog nebuvo pažeistos TAARĮ 2 straipsnio dalyje įtvirtintos teisės normų nuostatos, todėl nėra pagrindo ginčijamų Susitarimo nuostatų pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu.

 

Dėl Susitarimo nuostatų pripažinimo negaliojančiomis CK 1.81 straipsnio 1 dalies pagrindu

 

69.       Anot ieškovės, ginčijamos Susitarimo nuostatos (3.4 ir 3.5 papunkčiai) prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, nes nuostatos dėl Laidavimo rašto pateikimo buvo neįmanoma įvykdyti per nustatytą terminą, t. y. 1 dieną.

70.       Pagal CK 1.81 straipsnio 1 dalį viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Įstatymas nėra nustatęs kriterijų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadas, ar sandoris prieštarauja viešajai tvarkai bei gerai moralei, todėl sprendžiant, ar sudarytos sutartys prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei, turi būti vertinama ne tik sudarytų sandorių formalioji pusė, tačiau ir tai, ar jų sudarymas atitinka valstybėje pripažįstamus teisingumo, protingumo standartus, visuomenės narių interesų derinimą, pareigos, padorumo suvokimą ir ar toks sandorių sudarymas nėra piktnaudžiavimas teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2014).

71.       Kasacinis teismas teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2011). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011). Teismas, vertindamas šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnis).

72.       Teismas pažymi, kad sandorio (jo dalies) prieštaravimas viešajai tvarkai ar gerai moralei, kaip sąžiningumo principo pažeidimo pasekmė, gali būti konstatuojamas, jeigu pakanka įrodymų nustatyti sąmoningą asmenų siekį pažeisti fundamentalias vertybes, t. y. atlikti veiksmus, akivaizdžiai neteisėtus civilinės teisės požiūriu.

73.       Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, aukščiau nurodytus argumentus dėl šalių (ne)sąžiningumo, neturi pagrindo sutikti su ieškovės pozicija, kad šalys, nustatydamos 1 dienos terminą ieškovės įsipareigojimų įvykdymui – gauti su atsakove suderintą Laidavimą raštą, tik imitavo ieškovės galimybę atgauti iš atsakovės jos sulaikytą pinigų sumą.

74.       Visų pirma, teismo vertinimu, ieškovė neįrodė, kad per nustatytą terminą – 1 dieną, buvo/yra neįmanoma gauti aptariamo laidavimo rašto (CPK 12, 178, 185 straipsniai). Pažymėtina, kad ieškovė šią aplinkybę įrodinėjo tik remdamasi vienos iš draudimo bendrovių atsakymu, jog tokio rašto išdavimui įprastai reikalingas 3-4 darbo dienų laikotarpis, tačiau nėra duomenų, kad ir kitoms draudimo bendrovėms (kurių sąrašas, be kita ko, nurodytas Sutarties Specialiosios dalies 7.2 punkte) buvo reikalingas ilgesnis nei 1 dienos laikotarpis tokio rašto išdavimui.

75.       Antra, byloje nustatyta, kad ieškovė Susitarimo teksto derinimą inicijavo dar 2020 m. kovo 26 d. (iš šalių paaiškinimų nustatyta, kad šalys dėl Sutarties nutraukimo sąlygų derėjosi ir dar anksčiau), todėl, teismo vertinimu, ieškovė galėjo kreiptis į draudimo bendroves tokio dokumento pateikimui ar bent derinimui iki Susitarimo sudarymo (ieškovei pareiga pateikti garantiją/laidavimo raštą, kaip minėta, buvo nustatyta ir Sutartyje, todėl ši prievolė ieškovei nebuvo nauja ar netikėta). Nors ieškovė įrodinėjo, kad Susitarime numatytas laidavimo rašto derinimas su atsakove taip pat galėjo užtrūkti, tačiau teismas pažymi, jog šalys tokio dokumento formą ir turinį jau buvo suderinusios sudarant Sutartį, todėl iš esmės jokio papildomo derinimo faktiškai nereikėjo.

76.       Trečia, trečiasis asmuo – buvęs ieškovės vadovas, bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad tokio laidavimo rašto gavimas nebuvo sunkus/komplikuotas veiksmas, atitinkamai jo gavimui nebuvo reikalingas ilgas laikotarpis.

77.       Galiausiai, tiek byloje apklausti trečiasis asmuo bei liudytojai, tiek bylos medžiaga patvirtina, kad dar prieš Susitarimo sudarymą/arba iš karto po Susitarimo sudarymo, t. y. 2020 m. kovo 30 d., trečiasis asmuo kreipėsi į atsakovę su prašymu patvirtinti, jog laidavimo raštas galėtų būti pateiktas vėliau, į ką atsakovės atstovas informavo, jog į situaciją atsakovė stengsis žiūrėti lanksčiai ir esant galimybei priims tokį laidavimo raštą (šias aplinkybes iš esmės patvirtino ir liudytojas P. M., dalyvavęs tariantis dėl Susitarimo sudarymo). Be to, iš bylos medžiagos matyti, jog šalys dar 2020 m. liepos mėn. ir 2020 m. rugsėjo mėn. tarėsi dėl ieškovės laidavimo rašto pateikimo (ieškovės vadovas 2020 m. rugsėjo 21 d. laišku žadėjo jį pateikti iki 2020 m. spalio vidurio), todėl visos šios aplinkybės patvirtina, kad šalys tarėsi dėl realaus Susitarimo nuostatų vykdymo (jo neimitavo) ir ieškovė turėjo realias galimybes įvykdyti nurodytą prievolę – pateikti atsakovei laidavimo raštą, tačiau dėl tam tikrų priežasčių, nesusijusių su atsakove, ieškovė minėto rašto atsakovei taip ir nepateikė. Nors byloje nepateikta įrodymų, jog ieškovė faktiškai buvo kreipusis į draudimo bendroves dėl tokio laidavimo rašto gavimo (trečiasis asmuo tvirtino, jog praėjus pakankamai ilgam laikotarpiui, nesurado tokių duomenų), tačiau teismas neturi pagrindo abejoti tokiais trečiojo asmens parodymais; kita vertus, kaip minėta, laidavimo rašto pateikimas buvo ieškovės pareiga/prisiimta prievolė; byloje nėra duomenų, jog atsakovė kaip nors būtų kliudžiusi ieškovei jį gauti (pavyzdžiui, neišdavusi kažkokių patvirtinimų, nederinusi ir pan.), todėl atsakovei negali būti taikytina atsakomybe už tai, jog ieškovė neįvykdė savo prisiimtų pareigų, kurių įvykdymas buvo realus/ieškovė turėjo realių galimybių jas įvykdyti (tačiau neįvykdė dėl nuo jos priklausančių priežasčių).

78.       Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, teismas sprendžia, kad šioje dalyje taip pat nėra pagrindo pripažinti Susitarimo ginčijamas nuostatas negaliojančiomis, kaip prieštaraujančiomis viešajai tvarkai ar gerai moralei.

 

Dėl Susitarimo nuostatų pripažinimo negaliojančiomis CK 1.82 straipsnio 1 dalies pagrindu

 

79.       Ieškovė įrodinėjo, kad sudariusi Susitarimą ieškovė ne tik negavo jokio pelno ar ekonominės naudos, bet iš esmės be jokio pagrindo atsisakė teisės reikalauti iš atsakovės sumokėti sulaikytą pinigų sumą, likdama atsakinga už garantinių įsipareigojimų įvykdymą, jeigu nepateiks Laidavimo rašto, atitinkamai ieškovės vadovas viršijo savo įgaliojimus, nes sudarytos nuostatos akivaizdžiai nuostolingos ir ekonomiškai nenaudingos ieškovei.

80.       CK 1.82 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoriai, sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų, pažeidžiant privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jų kompetenciją ar prieštaraujantys juridinio asmens tikslams, gali būti pripažinti negaliojančiais tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams. Juridinio asmens steigimo dokumentų paskelbimo faktas tokiais atvejais nėra pakankamas kitos šalies nesąžiningumo įrodymas, todėl juridinis asmuo turi įrodyti, kad kita sandorio šalis tikrai veikė nesąžiningai (šio kodekso 2.74, 2.83-2.85 straipsniai).

81.       Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad, šiuolaikinei civilinei teisei plėtojantis civilinių santykių stabilumo, teisinio tikrumo ir apibrėžtumo, sutarties išsaugojimo (lot. favor contractus) principų linkme, galiojantys įstatymai trečiųjų sąžiningų asmenų interesų apsaugos naudai riboja galimybę nuginčyti juridinio asmens sandorius, sudarytus pažeidžiant jų teisnumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2011; 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-292-611/2020).

82.       Kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėse nurodoma, kad, siekiant nuginčyti juridinio asmens sudarytus sandorius remiantis tuo, kad jie prieštarauja juridinio asmens teisnumui (CK 1.82 straipsnis), t. y. sudaryti pažeidžiant juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jo valdymo organų kompetenciją, ar prieštarauja juridinio asmens tikslams, būtina nustatyti šių teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą: pirma, sudarė sandorį viešasis ar privatusis juridinis asmuo; antra, turi būti nustatytas valdymo organo kompetencijos pažeidimas ar (ir) prieštaravimas juridinio asmens tikslams; trečia, turi būti įrodytas privataus juridinio asmens kontrahento ginčijamame sandoryje nesąžiningumas; ketvirta, konstatavus juridinio asmens interesų pažeidimą, spręsti, ar konkrečiu atveju yra pagrindas ginti pažeistas šio asmens teises pripažįstant jo sudarytą sandorį negaliojančiu ar paliekant jam teisę apginti pažeistus interesus kitais teisių gynimo būdais (pvz., reiškiant ieškinį dėl nuostolių atlyginimo savo valdymo organams, sudariusiems tokį sandorį (CK 2.87 straipsnio 7 dalis). Nepaneigus kitos sandorio šalies sąžiningumo prezumpcijos, privataus juridinio asmens sudarytas sandoris negali būti pripažintas negaliojančiu šiuo pagrindu, tačiau pažeistos juridinio asmens teisės gali būti ginamos kitais civilinių teisių gynimo būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-108-611/2016; 2017 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-375-611/2017). Taigi, greta kitų aplinkybių CK 1.82 straipsnyje nurodytam sandorio negaliojimo pagrindui taikyti turi būti nustatytas sandorį ginčijančio asmens teisės ar teisėto intereso pažeidimas.

83.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 1.82 straipsnyje nustatyti sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindai savaime nėra siejami su juridinio asmens sudaromų sandorių komercine nauda. Kaip nurodoma kasacinio teismo praktikoje, ūkinėje veikloje egzistuoja verslo ciklai, svyravimai, todėl versle negalima garantuoti nei nuolatinio ir stabilaus pelno, nei vien tik naudingų sandorių sudarymo. Jei sandorius, kaip prieštaraujančius juridinio asmens teisnumui, būtų leidžiama ginčyti vien dėl to, kad jie tiesiog komerciškai nenaudingi, rinkose kiltų didelis ekonominis nestabilumas ir netikrumas, nes bet kokie vienai šaliai komerciškai nenaudingi sandoriai galėtų būti ginčijami. Tokiu atveju svarbus civilinės teisės tikslas – užtikrinti sąžiningą ir teisėtą civilinę apyvartą – nebūtų pasiektas, nes būtų sudarytos kliūtys pačiai civilinei apyvartai, kaip tokiai. Taigi, su juridinio asmens teisnumu gali būti nesuderinamas tik aiškus, akivaizdus sandorio nenaudingumas, kai tokio sandorio palikimas galioti reikštų aiškų neteisingumą vienai iš sandorio šalių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011; 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-520/2012; kt.); taip pat kai sandoris yra akivaizdžiai žalingas jį sudariusiam juridiniam asmeniui, o kita sandorio šalis žino arba turi žinoti (pasidomėti) to juridinio asmens turtine padėtimi, bendra padėtimi rinkoje ir jos siūlomų paslaugų kainomis, taip pat aplinkybėmis, dėl kurių paslaugos pagal sandorį yra už didesnę negu rinkos kainą, o sudaromas sandoris yra akivaizdžiai nenaudingas juridiniam asmeniui ir juo galimai siekiama kitų nei sandoryje nurodytų tikslų; sandorių, kurie nepakankamai naudingi juridiniam asmeniui, jeigu jie nėra akivaizdžiai žalingi, nereiškia neteisėtų veiksmų, nes sandorių sudarymas, prievolių prisiėmimas ir vykdymas <...> savaime yra teisėti veiksmai, nors gali būti ekonomiškai ne taip naudingi, kaip yra įmanoma toje situacijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-198-684/2016).

84.       Kiekvieno juridinio asmens tikslas yra užtikrinti šio juridinio asmens veiklos tęstinumą, racionaliai naudoti išteklius ir siekti pelno, tačiau tai nereiškia, kad bet kuris juridiniam asmeniui nuostolingas arba jo sudarytas neatlygintinis sandoris prieštarauja jo tikslams ir visais atvejais turi būti naikinamas, nes tai reikštų teisinio stabilumo nebuvimą ir paneigtų rinkos ekonomikos dėsnius. Bet koks juridinis asmuo savo veikloje prisiima tam tikrą riziką, taigi ir tam tikrų nuostolių atsiradimo galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-611/2016).

85.       Taigi, sandoris gali būti pripažintas prieštaraujančiu juridinio asmens tikslams, kai 1) jis akivaizdžiai nenaudingas ir žalingas įmonei ir 2) apie šią žalą buvo žinoma sandorio šalims, kurios sudarydamos sandorį veikė nesąžiningai. Nenaudingumas ir žala juridiniam asmeniui atsispindi vertinant ne tik konkretaus sandorio rezultatus, bet ir juridinio asmens turtinę padėtį, juridinio asmens vykdomą veiklą, kitus su ginčijamu sandoriu susijusius sandorius ir juridinio asmens veiksmus, galinčius atskleisti ginčijamo sandorio sudarymo tikslus ir aplinkybes. Sandorio šalių nesąžiningumą atspindi objektyvūs veiksniai, tokie, kaip, pavyzdžiui, sandorio šalių giminystės ryšiai, juridinio asmens valdymas ir (ar) kontrolė, bendra veikla ir vykdomi bendri projektai, ir subjektyvūs veiksniai, tokie kaip asmens žinios apie sandorio nenaudingumą juridiniam asmeniui ir siekis pasinaudoti turima informacija ir (ar) padėtimi savo asmeninei naudai gauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje e3K-3-163-219/2019). Tai, ar sandoris yra akivaizdžiai nenaudingas, žalingas privačiam juridiniam asmeniui, ar tokio sandorio palikimas galioti reiškia aiškų neteisingumą vienai iš sandorio šalių, vertina teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes. Jeigu privataus juridinio asmens tikslas yra siekti pelno, net ir neatlygintinas sandoris ne visada prieštarauja juridinio asmens veiklos tikslui, jei įrodoma ir nustatoma, kad iš tokio sandorio juridinis asmuo gavo arba galėjo gauti kitokią adekvačią naudą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2006).

86.       Nagrinėjamu atveju teismas neturi pagrindo sutikti su ieškovės pozicija, kad ginčijamos Susitarimo nuostatos akivaizdžiai nuostolingos ir ekonomiškai nenaudingos ieškovei.

87.       Kasacinio teismo praktikoje suformuluota aktuali nagrinėjamai bylai sutarčių aiškinimo taisyklė, pagal kurią, kai tos pačios šalys vienu metu arba per trumpą laiko tarpą sudaro kelis sandorius (sutartis), susijusius su tuo pačiu sutarčių dalyku, šie sandoriai (sutartys) aiškintini ne izoliuotai, o kartu, nes tik taip gali būti atskleista tikroji šalių valia, išreikšta susitarimų visetu. Tokiu atveju teismas turi tirti ir vertinti šalių elgesį ir ketinimus kuriant įvairialypius sutartinius santykius, kokių tikslų jos siekė sudarydamos kelias sutartis ir kokius veiksmus atliko vykdydamos sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-292-611/2020; 2015 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-577-219/2015; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009).

88.       Pirmiausia, teismas, pritardamas atsakovės pozicijai, pažymi, kad byloje nustatyta, jog ieškovė Sutartį vykdė netinkamai, nuolat atsiliko nuo sutarto darbų vykdymo grafiko, dėl to buvo pratęstas ieškovės prisiimtų darbų įvykdymo terminas, taip pat nustatytos papildomos sankcijos už darbų vėlavimą (pagal 2019 m. lapkričio 7 d. susitarimą); be to, Sutarties Bendrosios dalies 11.8 papunktyje buvo numatyta, kad Sutartį nutraukus dėl rangovės (ieškovės) kaltės, rangovė privalo atlyginti užsakovei (atsakovei) šalių iš anksto sutarto dydžio minimalius nuostolius, kurių sumos užsakovei nereikia įrodinėti, sudarančius 10 proc. nuo Sutarties kainos su PVM. Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad atsakovė iš esmės turėjo teisę reikalauti iš ieškovės Sutartyje ir jos pakeitimuose nustatytų netesybų (nuostolių, baudų, kurių dydis, preliminariai įvertinus, galėjo siekti virš 100 000 Eur), tačiau, kaip nustatyta iš šalių ir liudytojų paaiškinimų, šalys siekė taikiai išspręsti kilusį ginčą ir užbaigti šalių teisinius santykius, bendradarbiavo ir abipusių nuolaidų būdu nutarė sudaryti ginčijamą Susitarimą dėl Sutarties nutraukimo sąlygų, pagal kurias atsakovė iš esmės nereikalavo iš ieškovės sumokėti jokių netesybų bei atlyginti kitų nuostolių, o ieškovė įsipareigojo pateikti (tik) laidavimo raštą (kurį, kaip minėta, buvo įsipareigojusi pateikti ir Sutartyje), todėl vertintina, jog Susitarimas ir jame nurodytos sąlygos iš esmės buvo naudingos ieškovei (priešingai nei teigiama ieškinyje), taip pat ieškovei suteikta galimybė atgauti sulaikytą sumą, įvykdžius nurodytą pareigą pateikti laidavimo raštą, tačiau ji jo neįvykdė, dėl ko jai neatsirado galimybė gauti minėtos sulaikytos sumos. Teismo vertinimu, šios aplinkybės patvirtina, kad ginčijamos Susitarimo nuostatos, vertinant jas ne atskirai/pažodžiui/formaliai, bet sistemiškai įvertinus tarp šalių kilusius santykius/ginčus, negali būti vertinamos kaip akivaizdžiai nenaudingos ieškovei; šios išvados nepaneigia ir ta aplinkybė, jog ieškovei neįvykdžius prisiimtų prievolių, ji patyrė tam tikrus nuostolius (neatgavo sulaikytos sumos).

89.       Be to, teismas pažymi, kad šiuo atveju Susitarimą sudarė du juridiniai asmenys, kurie siekė bendrai vykdyti (šiuo atveju nutraukti) komercinę veiklą, todėl faktiškai tokie asmenys yra laisvi susitarti dėl įvairių savo veiklos sąlygų, jeigu tai neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ir/ar jų veiklos tikslams. Šiuo atveju teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip jau minėta, su juridinio asmens teisnumu gali būti nesuderinamas tik aiškus, akivaizdus sandorio nenaudingumas, kai tokio sandorio palikimas galioti reikštų aiškų neteisingumą vienai iš sandorio šalių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-511/2011), tačiau nagrinėjamu atveju teismas iš Susitarimo nuostatų tokio akivaizdaus nenaudingumo neįžvelgia.

90.       Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad pagal šioje byloje pateiktus įrodymus nėra jokio faktinio pagrindo teigti, jog ginčijamos Susitarimo nuostatos buvo akivaizdžiai nenaudingos ieškovei, prieštaravo jos veiklos tikslams, bei tai, kad jų palikimas galioti reikštų aiškų neteisingumą ieškovės atžvilgiu; priešingai, ginčijamos nuostatos buvo pagrįstos verslo logika, todėl nėra pagrindo ginčijamų nuostatų pripažinti kaip nenaudingų ir prieštaraujančių ieškovės veiklos tikslams.

91.       Teismas taip pat pažymi, pritardamas atsakovei, kad už garantinius įsipareigojimus (garantiniu laikotarpiu) rangovas (šiuo atveju ieškovė) atsakingas nepaisant to ar jis pateikė garantiją/laidavimo raštą ar ne, todėl vien ta aplinkybė, jog ieškovė ginčijamomis nuostatomis įsipareigojo pateikti tiek laidavimo raštą (3.4 punktas), tiek po Sutarties nutraukimo įsipareigojo Sutartyje nustatyta tvarka vykdyti garantinius įsipareigojimus (3.6 punktas), savaime nelemia ginčijamų nuostatų nenaudingumo ieškovei. Teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjam ginčui savo faktinėmis aplinkybėmis labiau tinkama/taikytina būtent atsakovės nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-823/2021, kurioje kasacinis teismas, be kita ko, pasisakė, kad sulaikytų sumų neišmokėjimas ieškovei pagal sutartį yra siejamas tik su ieškovės neįvykdytu įsipareigojimu sutartyje nustatytu terminu pateikti atsakovei laidavimo raštą, o ne su ieškovės garantiniais įsipareigojimais, susijusiais su netinkamai pagal sutartį atliktais darbais (kaip kad įvyko ir nagrinėjamu atveju), t. y. rangovei mokėtinos kainos dalies sulaikymas pagal rangos sutartį buvo rangovės prievolės pateikti laidavimo raštą, o ne prievolės pašalinti garantiniu laikotarpiu atsiradusius darbų trūkumus įvykdymo užtikrinimo priemonė.

92.       Be to, teismo vertinimu, ginčijant sandorius CK 1.82 straipsnio pagrindu, ieškovė neįrodė ne tik ginčijamų nuostatų prieštaravimo ieškovės veiklos tikslams, bet ir kitos sandorio šalies nesąžiningumo sąlygos. Nagrinėjamu atveju ieškovė atsakovės nesąžiningumą įrodinėjo tik tuo, kad jai buvo žinoma apie šių nuostatų nenaudingumą ir prieštaravimą ieškovės veiklos tikslams, apie taikytus areštus ieškovės atžvilgiu; kita vertus, ieškovė visiškai nepateikė argumentų ir įrodymų dėl atsakovės nesąžiningumo, sudarant ginčijamas nuostatas (CPK 178 straipsnis), tuo labiau, kaip minėta, nebuvo nustatyta, jog ginčijamos nuostatos buvo/yra nenaudingos ieškovei. Nenustačius, jog ginčijamos Susitarimo nuostatos buvo akivaizdžiai nenaudingos ieškovei (atitinkamai ir jos kreditoriams), nėra pagrindo ir spręsti, jog ieškovės vadovas viršijo savo įgaliojimus.

93.       Taigi, darytina išvada, kad ieškovė neįrodė CK 1.82 straipsnio taikymo pagrindų, todėl ieškovės reikalavimai šioje dalyje taip pat atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti.

 

Dėl Susitarimo nuostatų pripažinimo negaliojančiomis CK 6.66 straipsnio pagrindu

 

94.       Ieškovės nemokumo administratorius, be kita ko, įrodinėjo, kad ieškovė sudaryti Susitarimo 3.4 ir 3.5 papunkčių neprivalėjo, šios nuostatos pažeidė ieškovės kreditorių, kurių reikalavimams užtikrinti buvo pritaikyti areštai, teises, o ieškovė apie tai žinojo, todėl ieškovė ginčija minėtas nuostatas CK 6.66 straipsnio pagrindu (actio Pauliana).

95.       Actio Pauliana – specialus su sutarčių laisvės principo ribojimu susijęs kreditoriaus teisių gynimo būdas, kurio poreikį lemia kreditoriaus siekis kontroliuoti skolininką, neleisti šiam piktnaudžiauti savo teisėmis ir taip užtikrinti įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų skolininko pareigų kreditoriui įvykdymą. Kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėse pabrėžiama, kad actio Pauliana skirtas ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Šio instituto paskirtis – kompensavimas: skolininko sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; Civilinių bylų skyriaus plenarinės teisėjų sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

96.       Kasacinis teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu ir taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pagal šią teisės normą pripažinti sandorį negaliojančiu.

97.       Kasacinis teismas, be kita ko, yra išaiškinęs, kad vien tik faktas, jog sandorius ginčija bankroto administratorius, nesudaro pagrindo ginčijamus ir iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius vertinti pagal taisykles, kurios yra būdingos bankroto procesui. Bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012).

98.       Viena actio Pauliana taikymo sąlygų – skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio, t. y. iš esmės ši sąlyga gali būti paaiškinama kaip teisinės prievolės neturėjimas sudaryti sandorį. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pabrėžta, kad tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas ir tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-485/2010).

99.       Byloje nustatyta, kad šalys sudarė Susitarimą ir jame nustatė ginčijamas nuostatas iš esmės siekdamos nutraukti tarp šalių buvusius statybos rangos santykius ir susitarti dėl tokio nutraukimo sąlygų/pasekmių. Taigi, ieškovės ginčijamo Susitarimo (ir įtraukimas ginčijamų nuostatų) sudarymas buvo nulemtas sutartinių santykių bei faktinių aplinkybių ir, kaip nustatyta šiame sprendime, neprieštaravo įprastai verslo praktikai bei nebuvo nenaudingas ieškovei. Taigi, šiuo atveju, teismo vertinimu, ieškovė neįrodė vienos iš actio Pauliana sąlygų, t. y. kad ieškovė neprivalėjo sudaryti ginčijamų Susitarimo nuostatų, nes jos buvo vienos iš pagrindinių šalių teisinių santykių nutraukimo sąlygų, t. y. neįtraukus minėtų nuostatų į Susitarimą, labiausiai tikėtina, šalys nebūtų sudariusios ir pačio Susitarimo bei taikiai nutraukusios nurodytų teisinių santykių (Sutarties), atitinkamai perkeldamos šį ginčą spręsti į teismą (atsakovei reikalaujant patirtų nuostolių ir baudų dėl netinkamai įvykdytos Sutarties, o ieškovei – sulaikytų sumų grąžinimo).

100.       Be to, ieškovė teigė, kad ginčijamas Susitarimas (ir jo nuostatos) pažeidė kitų kreditorių teises ir interesus, nes ieškovė iš esmės nesilaikė nustatytų ribojimų – turto areštų, ir iš esmės suteikė pirmenybę vienai iš kreditorių. Kasacinis teismas laikosi nuostatos, jog actio Pauliana negali būti aiškinamas taip, kad sudarytų prielaidas ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla. Toks įstatymo aiškinimas ir taikymas sukeltų teisinį neapibrėžtumą, nepasitikėjimą finansinių problemų turinčiu skolininku ir nepagrįstai ribotų jo galimybes vykdyti veiklą bei siekti atsiskaityti su visais kreditoriais išvengiant bankroto, o bankroto administratoriui sudarytų nepagrįstas prielaidas ginčyti visus be išimties iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius taip piktnaudžiaujant savo teisėmis. Sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, reikia turėti omenyje tai, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-485/2010; 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2012).

101.       Kaip jau buvo nustatyta šio sprendimo 62-68 punktuose, ieškovė, sudarydama ginčijamą Susitarimą, nepažeidė draudimo disponuoti turtinėmis teisėmis, be to, jo nuostatos iš esmės buvo naudingos ieškovei (atitinkamai ir jos kitiems kreditoriams; sprendimo 88-92 punktai), todėl nėra pagrindo konstatuoti ir antros iš actio Pauliana sąlygų, t. y. kad Susitarimas (ir jo nuostatos) pažeidė kitų kreditorių teises ir interesus.

102.       Teismas neturi pagrindo pritarti ieškovės pozicijai, kad ginčijamo Susitarimo šalys – ieškovė ir atsakovė, turėjo žinoti ar žinojo, jog ginčijamos nuostatos pažeidžia kreditorių teises. Kaip minėta, ginčijamos nuostatos buvo naudingos ieškovei, Susitarimas pasiektas abipusių nuolaidų būdu, sudarant galimybę ieškovei atgauti sulaikytą sumą – prieš tai įvykdžius nustatytą pareigą pateikti laidavimo raštą, todėl šios aplinkybės, teismo vertinimu, pagrindžia, jog šalys veikė sąžiningai ir nesiekė pakenkti kitų ieškovės kreditorių interesams.

103.       Taigi, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė bent keturių actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygų, t. y. neįrodė, jog ginčijamos nuostatos pažeidė kreditorių teises; kad ieškovė neprivalėjo jų sudaryti, bei kad šalys buvo nesąžiningos. Kaip minėta, nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pagal šią teisės normą pripažinti sandorį negaliojančiu, todėl ieškovės reikalavimas dėl ginčijamų nuostatų pripažinimo negaliojančiomis netenkinamas ir šioje dalyje.

104.       Netenkinus pagrindinių ieškovės reikalavimų dėl Susitarimo nuostatų (3.4 ir 3.5 papunkčių) pripažinimo negaliojančiomis, netenkintini ir kiti ieškovės išvestiniai reikalavimai dėl restitucijos taikymo bei 29 504,49 Eur sumos priteisimo, taip pat kompensacinių – 3 509,01 Eur, ir procesinių palūkanų priteisimo.

105.       Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010), todėl kiti šalių argumentai, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, nurodytus sprendimo motyvus ir padarytas išvadas, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

 

106.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

107.       Ieškovė patyrė byloje 5 000 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro išlaidos advokato pagalbai apmokėti. Atsakovė nurodė patyrusi 4 598 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro išlaidos advokato padėjėjo pagalbai apmokėti.

108.       Teismo vertinimu, ieškovės ir atsakovės patirtos bylinėjimosi (atstovavimo) išlaidos neviršija 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų maksimalių atlygintinų išlaidų dydžių; be to, teismas nenustatė, jog minėtos išlaidos būtų, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, atliktų procesinių veiksmų skaičių, nepagrįstai didelės ir reikėtų jas mažinti.

109.       Ieškinio netenkinus, atsakovei iš ieškovės priteistina 4 598 Eur bylinėjimosi išlaidų; teismas pažymi, jog minėtos išlaidos priteistinos iš ieškovės bankroto proceso administravimui skirtų lėšų (CPK 93 straipsnio 1 dalis; JANĮ 73 straipsnio 2 dalies 7 punkte); ieškovei, ieškinio netenkinus, bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos; trečiasis asmuo E. I. iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir/ar jas pagrindžiančių įrodymų, todėl jos jam taip pat neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

110.       Byloje iš viso patirta 32,17 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, tačiau kadangi ieškovė buvo atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas), šios bylinėjimosi išlaidos apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų ir iš šalių nepriteistinos.

 

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268–270 straipsniais,

 

n u s p r e n d ž i a:

 

ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Produktų vystymo sprendimai“ ieškinio atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Merko statyba“ dėl sandorio dalies nuostatų pripažinimo negaliojančiomis ir lėšų priteisimo, trečiasis asmuo E. I., netenkinti.

Priteisti iš ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Produktų vystymo sprendimai“, j. a. k. 304552198, bankroto proceso administravimui skirtų lėšų atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Merko statyba“, j. a. k. 111610080, 4 598 Eur (keturis tūkstančius penkis šimtus devyniasdešimt aštuonis eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

 

 

Teisėjas                                                     Pavel Liubkevič