LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininkas), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens S. V. atstovo advokato Aivaro Korsako prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 658 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinio nusižengimo bylą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.       Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 10 d. nutarimu S. V. pripažintas kaltu pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį dėl to, kad jis, būdamas UAB „AS“ (toliau – ir Bendrovė) vadovas ir žinodamas apie Bendrovės finansinę padėtį bei finansinius įsipareigojimus kreditoriams, nesikreipė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nustatytais terminais į teismą dėl bankroto bylos Bendrovei iškėlimo. Šiais savo veiksmais S. V. pažeidė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį. Administracinė nuobauda S. V. nepaskirta.

2.       Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 8 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 10 d. nutarimas paliktas nepakeistas.

3.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2020 m. gegužės 14 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patraukto asmens S. V. atstovo advokato Aivaro Korsako prašymas priimtas ir administracinio nusižengimo byla atnaujinta.        

II. Prašymo atnaujinti administracinio nusižengimo bylą ir atsiliepimų į jį argumentai

4.       Pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 10 d. nutarimą bei Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 8 d. nutartį ir administracinio nusižengimo teiseną S. V. nutraukti; priteisti S. V. iš UAB „A“ visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Prašyme nurodoma:

4.1.                      S. V. yra UAB „AS“, kuriai Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutartimi iškelta bankroto byla, buvęs vadovas bei akcininkas. UAB „AS“ nuo 2010 metų vykdė inžinerinių sistemų (apsaugos, gaisro signalizacijos, įeigos kontrolės, įgarsinimo, komunikacinių tinklų, vaizdo stebėjimo, elektros ir kt. sistemų) montavimo veiklą. 2017 m. pabaigoje – 2018 m. pradžioje tarp UAB „AS“ darbų užsakovės UAB „K“ ir to paties objekto UAB „AS“ subrangovės (UAB „A“) kilo ginčų, kai dėl UAB „A“ tinkamai ir laiku neatliktų darbų užsakovė UAB „K“ pradėjo reikšti pretenzijas, taikyti UAB „AS“ baudas, vilkinti atsiskaitymą su UAB „AS“, o UAB „A“ į pretenzijas nereagavo ir sutartinių įsipareigojimų pažeidimų laiku nešalino. 2018 m. UAB „AS“ ir toliau aktyviai vykdė veiklą: per 2018 m. įgyvendintas ne vienas pelningas projektas, dėl aktyvių paieškų 2018 metais buvo gauti nauji darbų objektų užsakymai, iš dalies dengiami ir mažinami įsiskolinimai kreditoriams.

4.2.                      2018 m. viduryje, buhalterijai parengus 2017 m. finansinės atskaitomybės dokumentus ir nustačius, jog įmonės finansiniai rodikliai prastėja (2017 m. finansiniai duomenys jokio įmonės nemokumo nerodė, pradelsti įsipareigojimai turimo turto neviršijo, tačiau buvo matyti Bendrovės per metus patirti nuostoliai), taip pat UAB „K“ ir toliau neatsiskaitant su UAB „AS“ (kaip vėliau paaiškėjo, UAB „K“ tapo nemoki ir jai Kauno apygardos teismas 2019 m. gegužės 15 d. iškėlė bankroto bylą), S. V. kartu su kitu bendrovės akcininku A. P. priėmė sprendimą imtis veiksmų sėkmingai tolesnei Bendrovės veiklai ir atsiskaitymui su kreditoriais užtikrinti. Dėl to buvo: parengtas veiksmų planas sėkmingai tolesnei veiklai užtikrinti, išlaidoms mažinti ir pajamoms generuoti; priimtas sprendimas inicijuoti Bendrovės restruktūrizavimo procedūras ir aktyviai rinkta informacija bei duomenys šiam procesui inicijuoti; Bendrovės buhalterijai buvo pavesta sudaryti aktualius Bendrovės balansus, nustatyti aktualią Bendrovės finansinę būklę; derėtasi su didžiausią reikalavimą UAB „AS“ turinčia kreditore UAB „A“ dėl taikos sutarties sudarymo ir mokėjimų išdėstymo (atidėjimo); taikos sutartis sudaryta 2018 m. gruodžio 17 d., mokėjimai atidėti iki 2019 m. balandžio 1 d., taip laikinai reikšmingai sumažinant UAB „AS“ pradelstų įsipareigojimų apimtį; aktyviai ieškota naujų darbų objektų bei darbų užsakymų, leisiančių generuoti pajamas ir atsiskaityti su kreditoriais. Per 2018 metus derėtasi su daugybe potencialių darbų užsakovų, kuriems pateikti komerciniai pasiūlymai, vykdyti naujai gauti projektai, taip pat sėkmingai įvykdyti ir užbaigti ankstesni projektai.

4.3.                      Laikotarpiu nuo 2018 m. birželio mėn. iki 2019 m. kovo mėn. vyko derybos tarp UAB „AS“ ir potencialios darbų užsakovės UAB „M“ dėl 1 873 495 Eur vertės objekto užsakymo, kurio sėkmingas įgyvendinimas neabejotinai būtų leidęs UAB „AS“ atsiskaityti su esamais kreditoriais ir išvengti bankroto. Tačiau, nepaisant pagrįsto S. V. įsitikinimo, kad darbų užsakymas bus pavestas UAB „AS“ bei šalių pasiektos sutarties teksto derinimo stadijos, darbų užsakovė UAB „M“ 2019 m. kovo mėn. informavo S. V., jog priėmė sprendimą nesudaryti sutarties ir pasirinkti kitą rangovą. Paaiškėjus, kad UAB „M“ darbų objektas nebus pavestas vykdyti UAB „AS“ (tai S. V. tapo žinoma 2019 m. kovo mėnesį), nesant naujų darbų objektų užsakymų, baigiantis su UAB „A“ suderintam mokėjimų išdėstymo ir atidėjimo terminui (2019 m. balandžio 1 d.) bei buhalterijai parengus aktualius UAB „AS“ balansus, S. V. nedelsdamas, 2019 m. balandžio 1 d., kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl bankroto bylos UAB „AS“ iškėlimo. Pažymėtina, kad minėto kreipimosi į Vilniaus apygardos teismą laikas dėl bankroto bylos iškėlimo buvo nulemtas aktyviai iki pat kreipimosi vykdytos tiesioginės veiklos ir generuotų pajamų, pagrįstų UAB „AS“ dalyvių ir vadovo pastangų užtikrinti tolesnę sėkmingą Bendrovės veiklą. Jokios žalos UAB „AS“ ir (ar) jos kreditoriams (įskaitant UAB „A“) tai nesukėlė, priešingai – leido sumažinti įsiskolinimų kreditoriams apimtį. Be to, iki pat S. V. kreipimosi į Vilniaus apygardos teismą dėl bankroto bylos UAB „AS“ iškėlimo UAB „A“ atstovai nuolat skatino UAB „AS“ atstovus neteikti tokio pobūdžio pareiškimo ir toliau vykdyti bendrovės veiklą. O S. V. inicijavus bankroto bylos iškėlimą, UAB „A“ atstovai įrodinėja, kad tariamai dėl bankroto bylos iškėlimo turėjo būti kreiptasi anksčiau, ir piktybiškai inicijuoja įvairius teisminius procesus.

4.4.                      S. V. bylą nagrinėję teismai, taikydami jam ANK 120 straipsnio 1 dalį, nukrypo nuo teismų praktikos, suformuotos aiškinant juridinio asmens nemokumo būseną. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, jog kasacinis teismas juridinio asmens nemokumo būseną aiškina plačiau, nei nustatyta įstatyme, t. y. kaip reiškiančią, kad juridinis asmuo yra susidūręs su ilgalaikiais rimtais finansiniais sunkumais, užkertančiais kelią vykdyti įprastą ūkinę komercinę ar kitą įstatuose apibrėžtą veiklą ir reikalaujančiais kraštutinių priemonių taikymo priverstinai nutraukiant tokio asmens veiklą ir likviduojant jį per bankroto procedūrų vykdymą. Būtinasis negalėjimo vykdyti įsipareigojimų, kaip nemokumo būsenos požymio, elementas – sistemiškumas. Pažymėtina, kad rimtiems finansiniams sunkumams, kaip nemokumo būsenos pagrindui, konstatuoti nepakanka nustatyti pavienių ir (ar) atsitiktinių įsipareigojimų kreditoriams nevykdymo atvejų – turi būti nustatytas tokių atvejų pakartotinumas, tęstinumas ir pastovumas (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019). Visais atvejais klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes. Bankroto proceso pirmajame etape, sprendžiant klausimą dėl įmonės mokumo (nemokumo), prioritetas turėtų būti teikiamas reabilitaciniam tikslui (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567-2014); pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimu yra laikytini atvejai, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-706/2016). Nagrinėjamu atveju teismai patvirtino ir nustatė, kad UAB „AS“ iki pat S. V. kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo aktyviai vykdė savo tiesioginę veiklą, gaudavo bei sėkmingai įvykdydavo darbų užsakymus, generavo pajamas bei mažino susidariusias skolas kreditoriams; tai vienareikšmiškai patvirtina tiek nutarimo, tiek nutarties turinys, tiek duomenys apie UAB „AS“ įplaukas, tiek aplinkybė, kad UAB „A“ nurodoma mokėtina pradinė 124 774,47 Eur suma buvo sumažinta iki 73 836,18 Eur, o per sutarties, sudarytos su UAB „A“, vykdymo laikotarpį (įvertinant naujai jos išrašytas sąskaitas) šiai bendrovei buvo sumokėta iš viso net 109 976,94 Eur. Nepaisant to, apeliacine tvarka bylą išnagrinėjęs teismas atmetė visas S. V. nurodytas pastangas bei priemones įmonės mokumui atkurti tuo pagrindu, jog šios priemonės faktiškai nepasiekė rezultato ir Bendrovės mokumas nebuvo atkurtas.

4.5.                      Toks apeliacinės instancijos teismo materialiosios teisės aiškinimas, pagal kurį pripažįstamos išimtinai tik sėkmingos bei bendrovės mokumą faktiškai atkūrusios priemonės, akivaizdžiai neatitinka ĮBĮ įtvirtintų materialiosios teisės normų ir minėtų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų. ĮBĮ 8 straipsnis nustato pareigą įmonės vadovui kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, jei po to, kai įmonė tapo nemoki, įmonės dalyviai nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. Priešingai nei nusprendė teismas, ĮBĮ nenustato, kad nesėkmingos priemonės įmonės mokumui atkurti yra teisiškai nereikšmingos ir (ar) kad įmonės vadovo pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo yra laikoma atsiradusia nuo pradinio formalaus nemokumo momento, jei tokios priemonės faktiškai nepasiekia rezultato. Kaip matyti iš minėtos normos turinio, teisinis reglamentavimas įmonės dalyvio pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo sieja su pastangomis, tačiau ne faktiniu rezultato pasiekimu. Be to, tokia ydinga teismų praktika skatina juridinių asmenų vadovus nesiimti protingų verslo rizikų ir (ar) priemonių įmonės mokumui atkurti, net jei egzistuoja realios galimybės, nes, šioms priemonėms dėl bet kokių priežasčių nepasiekus rezultato, tai reikš administracinės atsakomybės bendrovės vadovui taikymą. Toks aiškinimas yra nesuderinamas su įprasta verslo rizika ir verslo vykdymo principais bei gali padaryti reikšmingą neigiamą įtaką verslo vykdymui bei aplinkai Lietuvoje. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes bei akivaizdžias S. V. pastangas atkurti įmonės mokumą, turėtų būti laikoma, jog nėra tenkinama viena iš būtinųjų sąlygų (priemonių įmonės mokumui atkurti nesiėmimas), todėl pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo anksčiau nebuvo atsiradusi ir ANK 120 straipsnio 1 dalies nuostatų S. V. nepažeidė. Šiuos argumentus S. V. kėlė tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek apeliaciniame skunde, tačiau tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai šiuos S. V. argumentus ignoravo, dėl jų priimtame nutarime ir nutartyje visiškai nepasisakė, o nurodytas faktines aplinkybes vertino išimtinai tik dėl administracinės atsakomybės individualizavimo. Tai lėmė, kad S. V. nebuvo išklausytas ir dalis esminių jo išdėstytų nesutikimo motyvų liko neišnagrinėta. 

4.6.                      Apeliacinės instancijos teismas pagrindu atmesti S. V. nurodytus argumentus laikė tam tikrų duomenų nebuvimą bylos medžiagoje bei aplinkybių tariamą neįrodymą. 2020 m. sausio 23 d. kartu su rašytiniais paaiškinimais S. V. pateikė komercinių pasiūlymų išsiuntimą potencialiems darbų užsakovams patvirtinančius įrodymus – elektroninių laiškų kopijas, prie kurių prisegtos ir išsiųstos darbų sąmatos ir (ar) sutarčių projektai. Atsižvelgiant į didelę darbų sąmatų bei sutarčių projektų apimtį bei siekiant neapkrauti bylos medžiagos pertekliniais duomenimis, teismui buvo pateikti komercinių pasiūlymų išsiuntimą patvirtinantys įrodymai (kurie patvirtina S. V. pastangas atkurti bendrovės mokumą), o pačios sąmatos bei sutarčių projektai papildomai nepridėti. Nepaisant aplinkybės, kad nei bylą nagrinėję teismai, nei pareiškimą pateikusi UAB „A“ nereikalavo iš S. V. pateikti papildomų duomenų ir (ar) dokumentacijos (potencialiems užsakovams išsiųstų sąmatų, sutarčių projektų bei su jais vykusių derybų eigos), ginčo dėl minėtuose dokumentuose užfiksuotų duomenų nebuvo ir poreikio pateikti papildomus duomenis niekuomet nekilo. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog vien komercinių pasiūlymų išsiuntimas, nesant duomenų apie vykusias derybas dėl sutarčių sąlygų, apie darbų sąmatas, negali būti pripažįstama pakankamai efektyviomis priemonėmis siekiant atkurti Bendrovės mokumą, ir šių įrodymų nebuvimą laikė pagrindu atmesti S. V. nurodomus argumentus.

4.7.                      Administracinių nusižengimų bylų praktikoje šiuo klausimu pažymėta, kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta, teismas privalo būti aktyvus, siekdamas nustatyti byloje tiesą (nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-27-976/2015, 2AT-18-693/2016, 2AT-6/2012; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 28 nutarimas ir kt.). Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, būtina vadovautis ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Kaip pažymima teismų praktikoje, duomenų, remiantis kuriais tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir administracinei nuobaudai skirti. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N15-156/2007, N9-62-677/2006, N1-978/2007 ir kt.).

4.8.                      S. V. administracinio nusižengimo bylą nagrinėjęs teismas pažeidė jam tenkančią pareigą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus ir nustatant bylai svarbias aplinkybes (ANK 567 straipsnio 1 dalis) bei in dubio pro reo principą ir iš esmės visus neaiškumus ir (ar) tariamai trūkstamus duomenis (kurių pateikimo poreikio paprasčiausiai nebuvo) vertino administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens nenaudai. Visapusiškas bei sisteminis prašyme išdėstyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika paremtas ginčo situacijos vertinimas turėjo lemti teismo išvadą, kad nagrinėjamu atveju susiklosčiusios aplinkybės nėra ir nelaikytinos tokiomis, jog S. V. galėtų būti pripažįstamas neabejotinai padariusiu administracinį nusižengimą ir (ar) būtų laikoma, kad buvo surinkta pakankamai neabejotinų S. V. kaltės įrodymų.

5.       Suinteresuoto asmens UAB „A“ atstovas advokatas Marius Brasiūnas atsiliepimu į pareiškėjo prašymą prašo palikti galioti nepakeistus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 10 d. nutarimą ir Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 8 d. nutartį. Atsiliepime nurodoma:

5.1.                      Vilniaus apygardos teismas 2019 m. balandžio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-3069-467/2019 iškėlė bankroto bylą UAB „AS“, o 2019 m. liepos 24 d. nutartimi patvirtino kreditorės UAB „A“ 80 000 Eur dydžio reikalavimą, taip UAB „A“ tapo didžiausia Bendrovės kreditore (Bendrovės kreditorių patvirtintų ir bankroto procese nepatenkintų finansinių reikalavimų suma sudaro 124 774,47 Eur). ĮBĮ 21 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu susipažinusi su bankrutuojančios Bendrovės dokumentais, UAB „A“ pastebėjo, kad Bendrovės sunkumai prasidėjo žymiai anksčiau, nei buvo kreiptasi dėl bankroto bylos iškėlimo. T. y. jau 2016 m. žymiai sumažėjo Bendrovės pelnas, o per vienerius metus mokėtinos sumos išaugo. Bendrovė jau nuo 2017 m. veikė nuostolingai, nuo 2018 m. jos turtas sumažėjo beveik per pusę: Bendrovėje nebuvo jokio ilgalaikio turto, o trumpalaikis turtas sudarė tik 78 532 Eur, iš kurių net 77 926 Eur sudarė per vienerius metus gautinos sumos (t. y. klientų skolos, kurias dar reikėjo išsiieškoti; kitaip tariant, šiuo turtu Bendrovė nedisponavo). Nepaisant to, S. V., būdamas UAB „AS“ direktorius, nesiėmė jokių realių priemonių Bendrovės mokumui atkurti, priešingai – didino įsiskolinimą UAB „A“ ir kitiems kreditoriams, nors jau tada turėjo būti žinoma, kad Bendrovė nebus pajėgi atsiskaityti už atliktus darbus. Taigi, S. V. pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „AS“ iškėlimo kilo žymiai anksčiau nei 2019 m.

5.2.                      Teismai tinkamai ir pagrįstai nustatė, kad UAB „AS“ buvo nemoki ne vėliau kaip 2018 m. Jau 2017 m. Bendrovės įsipareigojimas sudarė apie 70 proc. į balansą įrašytos turto vertės, 2018 m. jos turtas dvigubai sumažėjo (180 821 Eur 2017 m. ir tik 78 532 Eur 2018 m.), antrus metus iš eilės ji generavo daugiau nei 40 000 Eur nuostolį, ilgalaikio turto Bendrovė neturėjo, o trumpalaikio turto didžiąją dalį sudarė per vienerius metus gautinos sumos, t. y. per 2017 m. neatgautos Bendrovės skolos, kurios, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktika, nustatant įmonės nemokumą, nėra įtraukiamos į realią turto vertę. Šių aplinkybių kontekste teismai tinkamai ir išsamiai nustatė, kad Bendrovė realaus ir likvidaus turto neturėjo, tai leidžia daryti išvadą, kad Bendrovė buvo nemoki tiek faktiškai, tiek teisiškai.

5.3.                      Atsižvelgdamas į susidariusias aplinkybes, S. V. turėjo kreiptis dėl bankroto bylos Bendrovei iškėlimo ne vėliau kaip 2018 m. viduryje, tačiau elgėsi priešingai – didino Bendrovės bendrus įsiskolinimus kreditoriams, nesiėmė realių priemonių Bendrovės mokumui atkurti. Teismų praktikoje yra įprasta vertinti, ar įmonės vadovo veiksmai, kurių buvo imtasi įmonės mokumui atkurti, yra pakankami. Taip pat nurodoma, kokie veiksmai būtų laikomi pakankamais, pavyzdžiui, veiksmai, siekiant išieškoti skolas iš debitorių, įstatinio kapitalo didinimas (Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 10 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-373-383/2020). Nagrinėjamoje byloje akivaizdu, kad S. V. nesiėmė aktyvių ir realių veiksmų įmonės mokumui atkurti: nebuvo imtasi veiksmų, siekiant išieškoti skolas, kurios sudarė didžiąją dalį Bendrovėje esančio turto, taip pat nebuvo didinamas įstatinis kapitalas, kuris būtų padėjęs Bendrovei sumažinti neigiamo įstatinio kapitalo dydį. S. V. nesiėmė ir kitų veiksmų, realiai atkuriančių Bendrovės mokumą. Savo procesiniuose dokumentuose jis nurodo tik tam tikrus deklaratyvius veiksmus, kurie realių padarinių Bendrovės mokumui nesukelia. Tokie veiksmai buvo išanalizuoti ir paties teismo, pateikiant išsamius argumentus, kodėl viena ar kita priemonė yra laikytina nepakankama. Nors S. V. spekuliuoja dėl Bendrovės gelbėjimo imantis restruktūrizacijos, pareiškimas dėl restruktūrizavimo niekada taip ir nebuvo pateiktas, o iš S. V. pateiktų susirašinėjimų su teisininkais ir restruktūrizavimo administratoriumi matyti, kad šie, įvertinę įmonės finansinę būklę, restruktūrizavimo perspektyvas vertino itin skeptiškai. Aktualiu laikotarpiu galiojęs ĮBĮ nustatė reikalingų pateikti dokumentų teismui sąrašą bei procedūras, kurių yra privaloma laikytis siekiant inicijuoti restruktūrizavimo bylą. S. V. jokių dokumentų teismui neįteikė ir neatliko restruktūrizavimo bylai iškelti būtinų procedūrų. Be to, iš byloje paties S. V. pateiktų įrodymų matyti, kad jis ir Bendrovės akcininkas A. P. aplaidžiai elgėsi vertindami restruktūrizavimo perspektyvas – į teisininko laiškus atsakydavo pavėluotai, fragmentiškai, neteikė reikiamos informacijos.

5.4.                      Be to, šiuo metu Vilniaus apygardos teisme civilinėje byloje Nr. eB2-496-467/2020 sprendžiamas klausimas dėl Bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu ir S. V. teisės eiti juridinio asmens vadovo ir (ar) kolegialaus organo nario pareigas apribojimo. Tyčinio bankroto byla dėl proceso atnaujinimo Lietuvos Aukščiausiajame Teisme yra sustabdyta, tačiau joje esantys įrodymai leidžia manyti, kad S. V. ir A. P. nesiekė gelbėti Bendrovės nuo nemokumo, bet priešingai – veiklą ir darbuotojus perkėlė į iki šiol pelningai veikiančią jų valdomą bendrovę UAB „L“, užsiimančią analogiška veikla, kurią iki bankroto vykdė Bendrovė.

5.5.                      S. V. didelę savo prašymo dalį skiria bandymui suklaidinti teismą, teigdamas, kad neva UAB „A“ atstovai prašė jo nekelti bankroto bylos, tačiau ši aplinkybė yra tik jo išsigalvojimas, niekaip nepagrįstas byloje. Priešingai, byloje esantys įrodymai paneigia S. V. spekuliacijas, nes pagrindžia, kad UAB „A“ dėl skolos išieškojimo kreipėsi į teismą. Nors buvo sudaryta taikos sutartis, dėl kurios mokėjimai buvo išdėstyti dalimis, tačiau S. V. nutyli, kad UAB „AS“ nuo pat pradžių šios taikos sutarties nevykdė, dėl to Bendrovė neteko teisės naudotis mokėjimo atidėjimo nuolaida ir jai kilo pareiga mokėti visą priteistą sumą iš karto. Galiausiai pabrėžtina, kad vadovo pareiga kelti bankroto bylą niekaip nesiejama su kitais asmenimis – tarp jų ir kreditoriais. Vadovas sprendimus Bendrovės interesais priima savarankiškai ir prisiima už juos asmeninę atsakomybę, todėl teigti, kad vadovui atsakomybė neturėtų kilti vien dėl to, kad kreditorius vadovo prašė to nedaryti, būtų nelogiška ir nepagrįsta. 

5.6.                      S. V. kaip vienintelę aplinkybę, dėl kurios neva teismai priėmė neteisėtus sprendimus, nurodo nukrypimą nuo šioje byloje pagrįstai teismų netaikytos 2019 m. gegužės 20 d. LAT nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019, kuri savo faktinėmis aplinkybėmis niekaip nesusijusi su nagrinėjama byla, o taisyklę, jog turi būti vertinamas ne formalusis, bet faktinis įmonės nemokumas, teismas buvo suformulavęs itin specifinėmis faktinėmis aplinkybėmis pasižyminčioje byloje – dėl viešosios įstaigos nemokumo momento nustatymo ir dalininko pareigos žinoti apie viešosios įstaigos nemokumą. Pats S. V. teismo išaiškinimus šioje byloje ištraukia iš konteksto ir cituoja selektyviai.

5.7.                      Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, pripažindami S. V. kaltu pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį, tinkamai motyvavo tiek nutarimą, tiek nutartį, laikėsi visų procesinės teisės taisyklių (įskaitant ir ANK 569 straipsnį), aiškinosi visas aplinkybes, byloje esančius įrodymus įvertino visapusiškai, pagal vidinį įsitikinimą ir vadovaudamiesi įstatymu, tinkamai vykdė pareigą būti aktyviems. Pirmosios instancijos teismas posėdžio metu atliko išsamią S. V. apklausą, leido jam pačiam išdėstyti visas, jo manymu, svarbias aplinkybes, aiškinosi, ar jis suprato (ir kada), kad Bendrovė yra nemoki, vertino jo ir UAB „A“ pateiktus įrodymus. Pats S. V. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino, kad tai, jog Bendrovė yra nemoki, jam tapo žinoma 2018 m. vasarą. Įvertinęs byloje esančias faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad S. V. savo pareigas vykdė aplaidžiai ir, Bendrovei esant nemokiai, laiku nesikreipė dėl bankroto bylos Bendrovei iškėlimo.

5.8.                      Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatavo, kad byloje buvo pakankamai įrodymų S. V. pripažinti kaltu. Buvo išsamiai nagrinėjami visi S. V. pateikti argumentai, vertinama, ar jo atlikti veiksmai galėjo atkurti Bendrovės mokumą ir pan., buvo ne tik atsižvelgiama į pateiktus įrodymus, bet ir vertinama paties S. V. teismo posėdyje pateikta pozicija. Nutartyje matyti ypač išsami teismo motyvacija dėl kiekvieno S. V. argumento, įrodymo ir pasisakymo; teismas pateikė detalią faktinių aplinkybių analizę ir nurodė motyvus, kodėl būtent S. V. argumentai yra atmetami ir jis yra laikomas pažeidusiu įstatymo nustatytą pareigą. Teismo pareiga būti aktyviam administracinių nusižengimų bylose nepaneigia S. V. pareigos teikti, jo nuomone, aktualius įrodymus. Dėl to S. V. argumentai, kad teismas pažeidė jam tenkančias pareigas, proceso teisės taisykles bei apribojo administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teisę būti išklausytam, nes neprašė ir nesiūlė jam pateikti tam tikrų įrodymų, yra nepagrįsti. Įvertinus nutarime ir nutartyje nustatytas aplinkybes ir pateiktus teismų motyvus, akivaizdu, kad teismai tinkamai įgyvendino savo pareigą vykdyti teisingumą ir motyvuoti priimtus sprendimus. Taigi, teismai tinkamai ir pagrįstai nustatė, kad S. V. pažeidė jam skirtą pareigą laiku iškelti bankroto bylą Bendrovei, ir pripažino jį kaltu pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį.

III. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo argumentai ir išvados

6.       Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens S. V. atstovo advokato A. Korsako prašymas atmestinas.

Dėl atnaujintos administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo ribų ir pareiškėjo argumentų dėl teismų padarytų procesinių pažeidimų

7.       Advokatas A. Korsakas pateiktame prašyme nurodo, kad S. V. administracinio nusižengimo bylą nagrinėję teismai padarė esminius proceso teisės pažeidimus: tinkamai nemotyvavo priimtų nutarimo ir nutarties, neišnagrinėjo dalies S. V. argumentų, pažeidė in dubio pro reo (visos abejonės, kurių nėra galimybės pašalinti, aiškinamos atsakomybėn traukiamo asmens naudai) principą bei ANK 567 straipsnyje įtvirtintą teismo pareigą būti aktyviam. Argumentuojant šiuos teiginius, prašyme atnaujinti administracinio nusižengimo bylą analizuojama UAB „AS“ finansinė būklė 2017–2018 metais, nurodomi įmonės darbų objektai ir iš jų gautos pajamos ar pajamos, kurias buvo tikėtasi gauti, detaliai aprašomi šios Bendrovės verslo santykiai su kitais juridiniais asmenimis ir iš viso to daromos išvados, priešingos teismų nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

8.       ANK 658 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyta, kad administracinio nusižengimo bylos atnaujinimo pagrindas yra padarytas esminis materialiosios ar proceso teisės pažeidimas, kuris galėjo turėti įtakos neteisėtiems nutarimui ar nutarčiai priimti. ANK 662 straipsnio 13 dalyje nurodyta, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas atnaujintą administracinio nusižengimo bylą, teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nutarimus ir nutartis, kurių teisėtumas ginčijamas prašyme. Teismas yra saistomas toje administracinio nusižengimo byloje įsiteisėjusiais nutarimu ar nutartimi nustatytų aplinkybių. Tai reiškia, kad, nagrinėjant atnaujintą administracinio nusižengimo bylą, iš naujo įrodymai netiriami ir nevertinami, faktinės bylos aplinkybės nenustatomos; šioje bylos nagrinėjimo stadijoje sprendžiami netinkamo teisės taikymo ir procesinių pažeidimų klausimai nekvestionuojant byloje nustatytų aplinkybių ir (ar) atlikto įrodymų vertinimo, jeigu jis nėra susijęs su konkrečiais esminiais procesiniais pažeidimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-20-648/2018, 2AT-12-628/2019, 2AT-34-303/2019, 2AT-38-895/2019, 2AT-23-489/2020 ir kt.). Taigi, argumentai, kuriais neigiamos teismų nustatytos faktinės aplinkybės, ginčijamas išvadų, padarytų įvertinus įrodymus, pagrįstumas, nėra atnaujintos administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo dalykas, nes nesusiję su teisės taikymu.

9.       Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, pažeidimai, susiję su įrodymų vertinimu, gali būti pripažįstami esminiais proceso pažeidimais, sukliudžiusiais teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, tais atvejais, kai teismo ar administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) išvadas padaro nesiėmę įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; neįvertina visų bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu surinktų bylai teisingai išspręsti reikšmingų įrodymų; remiasi įrodymais, kurie dėl neatitikties ANK 569 straipsnio 1–3 dalyse nustatytiems reikalavimams negali būti pripažįstami įrodymais, arba atvirkščiai, duomenys nepagrįstai nepripažįstami įrodymais; neišdėsto teisinių argumentų dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys atnaujintose administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-55-648/2018, 2AT-3-1073/2019, 2AT-24-458/2020). Patikrinusi šią bylą teisės taikymo aspektu, tokių pažeidimų teisėjų kolegija nenustatė. Iš bylos medžiagos ir teismų priimtų nutarimo bei nutarties turinio matyti, kad teismai, tinkamai laikydamiesi įstatymo reikalavimų, ištyrė visus byloje esančius bylai teisingai išnagrinėti reikšmingus duomenis, faktines aplinkybes nustatė remdamiesi įrodymų visumos vertinimu. Teismų priimtuose nutarime bei nutartyje nurodyti išsamūs teismų daromų išvadų dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo ir teisinio jų vertinimo motyvai. Atsižvelgiant į tai, atmestini pareiškėjo teiginiai, kad teismai, nagrinėdami S. V. bylą, nebuvo pakankamai aktyvūs, netyrė ir nevertino bylai reikšmingų duomenų, abejones vertino administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens nenaudai.

10.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje išaiškinta, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais; taip pat kad teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-39-2014, 2AT-18-942/2015, 2AT-31-303/2015, e2AT-29-895/2017, 2AT-38-976/2020). Tai reiškia, kad kiekvienu atveju bylą nagrinėjantis teismas sprendžia dėl įrodymų pakankamumo suformuoti vidiniam įsitikinimui, darant išvadas dėl bylai reikšmingų aplinkybių. Pažymėtina ir tai, kad proceso dalyviai taip pat turi teisę teikti teismui, jų nuomone, bylai reikšmingus duomenis, kelti versijas ir kt. Tačiau teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime ANK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. 

Dėl administracinės atsakomybės pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį

11.       ANK 120 straipsnyje nustatyta administracinė atsakomybė juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims už kreditorių teisių pažeidimą, kuris, be kita ko, gali būti padaromas pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimu ar pavėluotu pateikimu teismui. Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje (2015 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. XII-1962 redakcija) nurodyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. Taigi tam, kad būtų konstatuotas įmonės vadovo veiksmų neteisėtumas, pirmiausiai turi būti nustatytas vadovo (ar kitų subjektų, kuriems nustatyta ši pareiga) pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentas. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad, nesant kitų ĮBĮ įtvirtintų bankroto bylos iškėlimo pagrindų, atsiradusių anksčiau nei nemokumas, įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo kyla, kai įmonė pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus yra nemoki. Įmonės vadovas gali įvertinti, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, ir anksčiau, nei atsiranda pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus, tačiau vertinant pareigos atsiradimo momentą taikytina ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014). 

12.       ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje (veikos padarymo metu galiojusi 2008 m. gegužės 22 d. įstatymo Nr. X-1557 redakcija) įmonės nemokumas apibrėžtas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Pagal teismų praktiką įmonės nemokumas nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte ir įmonės ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-17-511/2020). Taip pat teismų praktikoje pažymėta, kad juridinio asmens nemokumas sietinas su rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019).

13.       Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, įvertinęs UAB „AS“ 2017–2018 metų finansinės atskaitomybės dokumentus, nustatė, kad net laikant, kad visas balanse nurodytas įmonės turtas yra realus, pradelsti įmonės įsipareigojimai beveik du kartus viršijo jos turtą, o tai sudarė pakankamą pagrindą spręsti, kad įmonė yra nemoki. 2018 m. vasarą Bendrovės skola buvo didžiausia ir siekė apie 100–120 tūkst. Eur, tuo metu Bendrovė negalėjo vykdyti visų kreditorių reikalavimų. Taigi, vadovas su pareiškimu į teismą dėl bankroto bylos Bendrovei iškėlimo turėjo kreiptis ne vėliau kaip iki 2018 m. rudens pradžios, tačiau tai padarė tik 2019 m. balandžio 2 d. Su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis sutiko ir apeliacinės instancijos teismas, jis nutartyje nurodė, kad, S. V. teikiant 2017 metų finansinės atskaitomybės dokumentus valstybės įmonei Registrų centrui, buvo akivaizdu, kad UAB „AS“ įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės; S. V. teismo posėdyje pripažino, kad nors 2017 metais Bendrovės pradelsti skoliniai įsipareigojimai sudarė apie 70 000 Eur, 2018 metais jie jau sudarė apie 120 000 Eur. Todėl S. V. nuo 2017 metų finansinės atskaitomybės dokumentų pateikimo valstybės įmonei Registrų centrui dienos buvo žinoma, kokia yra jo vadovaujamos įmonės finansinė būklė, t. y. kad įmonė tapo nemoki, ir nuo tada jam kilo pareiga pradėti bankroto procedūrą.

14.       Atsižvelgiant į šias teismų nustatytas aplinkybes, atmestini pareiškėjo teiginiai, kad S. V. nepagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį, nes UAB „AS“ iki pat S. V. kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo aktyviai vykdė savo tiesioginę veiklą, gaudavo bei sėkmingai įvykdydavo darbų užsakymus, generavo pajamas bei mažino susidariusias skolas kreditoriams, t. y. nebuvo nemoki. Šioje byloje teismų nustatytos aplinkybės patvirtina, kad UAB „AS“ jau 2017 m. veikė nuostolingai, buvo susidūrusi su ilgalaikiais rimtais finansiniais sunkumais. Nors 2017–2019 m. Bendrovė tęsė veiklą ir gaudavo pajamų, tačiau jų nepakako atsiskaityti su kreditoriais, pradelstiems įsipareigojimams padengti, o Bendrovės patiriamas nuostolis didėjo. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados dėl UAB „AS“ nemokumo momento nustatymo (2018 m. viduryje Bendrovė tapo nemoki) ir to, kada atsirado S. V. pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos Bendrovei iškėlimo (ne vėliau kaip iki 2018 m. rudens pradžios), pagrįstos byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma, atitinka teisės aktų nuostatas bei suformuotą teismų praktiką.

15.       Teisėjų kolegija pažymi, kad ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta imperatyvi pareiga įmonės vadovui kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, kai ši įmonė objektyviai atitinka nemokumo sąlygas, ir nustatyti konkretūs terminai, per kuriuos tai turi būti padaryta. Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-416-469/2015, 3K-3-170-219/2020). Bankroto paskirtis ir tikslas yra ne tik pašalinti nemokią įmonę iš rinkos, bet ir, konstatavus įmonės nemokumą, kuo greičiau apsaugoti nemokios įmonės kreditorių ir pačios įmonės interesus. Dėl to ĮBĮ normos nustato įmonės vadovui pareigą nedelsiant kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo. Kad joks delsimas negali būti pateisinamas, matyti ir iš ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies nuostatų, nurodančių, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją, esant šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-26-719/2020).

16.       Taip pat atmestini pareiškėjo teiginiai, kad S. V. nekilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nes jis, sužinojęs apie UAB „AS“ finansinius sunkumus, ėmėsi visų priemonių jos mokumui atkurti. Analogiškus argumentus administracinėn atsakomybėn patraukto asmens atstovas advokatas A. Korsakas buvo nurodęs ir savo apeliaciniame skunde, išsamiai aprašydamas, kokių priemonių buvo imtasi Bendrovės mokumui atkurti ir kodėl, jo nuomone, to padaryti nepavyko. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo priimtoje nutartyje išsamiai išanalizuota kiekviena pareiškime nurodyta priemonė ir motyvuotai pasisakyta dėl kiekvienos iš jų reikšmės gerinant Bendrovės finansinę būklę ir atkuriant jos mokumą. Teismas konstatavo, kad kai kurios iš advokato skunde nurodytų priemonių apskritai nėra skirtos įmonės finansinei padėčiai gerinti (pvz., tai, kad buhalterijai buvo pavesta sudaryti aktualius Bendrovės balansus, nustatyti aktualią Bendrovės finansinę būklę); dalis priemonių buvo pripažinta neefektyviomis (svarstymai apie įmonės restruktūrizavimą, taip ir nepriėmus sprendimo ją restruktūrizuoti; taikos sutarties su kreditore sudarymas jos nevykdant, komercinių pasiūlymų išsiuntimas ir kt.). Teismas padarė išvadą, kad dalis veiksmų (anksčiau pradėtų projektų užbaigimas) leido įmonei generuoti tam tikras pajamas, tačiau šios papildomos pajamos įmonės mokumo neatkūrė, be to, ne visi susitarimai dėl šių ankstesnių projektų buvo pasiekti ne vėliau kaip 2018 metų rudenį, t. y. kai S. V. privalėjo imtis konkrečių veiksmų Bendrovės mokumui atkurti. Atsižvelgdama į motyvuotą apeliacinės instancijos teismo visų minėtų aplinkybių vertinimą, teisėjų kolegija sutinka su išvada, kad S. V. per įstatymo nustatytą terminą nesiėmė reikiamų ir pakankamų priemonių įmonės mokumui atkurti.

17.       Teisėjų kolegija pažymi, jog tam, kad įmonės vadovui (ar kitiems atsakingiems asmenims) nekiltų atsakomybė pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį už pavėluotą pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimą teismui (ar jo nepateikimą), neužtenka konstatuoti, kad vadovas ėmėsi veiksmų įmonės mokumui atkurti. Priemonės, kurių imamasi tokiu atveju, turi rodyti realias vadovo pastangas ir galimybes atkurti įmonės mokumą. Tai reiškia, kad tokios priemonės turi atitikti esamą įmonės veiklos padėtį ir būti pakankamos bei efektyvios tam, kad būtų pasiektas konkretus rezultatas – realus įmonės finansinės padėties pagerėjimas. Be to, įmonės ekonominė situacija (nors ir formaliai atitinkanti ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nurodytą nemokumo apibrėžimą) turi būti tokia, kuri leistų pagrįstai tikėtis, kad tinkamomis priemonėmis įmonės mokumas dar gali būti atkurtas. Priešingu atveju, bet kokius įmonės vadovo veiksmus pripažįstant pastangomis atkurti įmonės mokumą, būtų sukurta situacija, leidžianti įmonės vadovams (ar kitiems atsakingiems asmenims) piktnaudžiauti šia aplinkybe, nepagrįstai nesikreipiant į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (taip pažeidžiant įmonės kreditorių interesus), savo neveikimą pateisinant tuo, kad buvo imtasi veiksmų įmonės mokumui atkurti

18.       Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad S. V. administracinio nusižengimo bylą nagrinėję teismai proceso teisės reikalavimų nepažeidė ir tinkamai pritaikė materialiosios teisės normas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 14 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

        Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 10 d. nutarimą ir Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 8 d. nutartį palikti nepakeistus.