Baudžiamoji byla Nr. 2K-147-677/2015
Teisminio proceso Nr. NESUTEIKTAS
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.8.1.2;
1.1.8.10.3 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. sausio 27 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Aurelijaus Gutausko, Gintaro Godos ir pranešėjo Viktoro Aiduko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. D. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 2 d. nuosprendžio, kuriuo R. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams, 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu vienuolikai metų, 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trylikai metų.
Iš R. D. ir L. G. solidariai priteista nukentėjusiajam G. E. 15 000 Lt turtinei bei 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; iš R. D. priteista nukentėjusiajam T. Z. 32 000 Lt turtinei ir 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
2007 m. rugpjūčio 23 d. kratos R. D. gyvenamosiose patalpose, priklausančiose, G. B., esančiose Marijampolėje, (duomenys neskelbtini), metu paimti 1300 JAV dolerių ir 3510 Lt palikti ieškinių išieškojimui užtikrinti.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 4 d. nuosprendžiu pakeistas Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 2 d. nuosprendis:
nuteistajam R. D. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirta bausmė – laisvės atėmimas dešimčiai metų;
vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su R. D. Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 2 d. nuosprendžiu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį paskirtomis bausmėmis ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas dvylikai metų;
R. D. į bausmę įskaitytas laikino sulaikymo ir kardomojo kalinimo (suėmimo) laikotarpis nuo 2007 m. rugpjūčio 23 d. iki 2013 m. liepos 2 d.
Kita nuosprendžio dalis dėl R. D. nepakeista.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat nuteisti L. G., D. P. ir G. C., tačiau dėl jų nuteisimo kasacine tvarka nesiskundžiama.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
R. D. nuteistas už šiuos nusikaltimus:
pagal BK 180 straipsnio 2 dalį už tai, kad, veikdamas grupe su L. G. ir kitais asmenimis (galbūt Ž. C., kuriam 2013 m. gegužės 14 d. teismo nutartimi baudžiamoji byla išskirta) 2007 m. liepos 10 d., apie 16.30 val., Kalvarijoje, Suvalkų g. esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, iš anksto susitaręs dėl bendrų veiksmų apgaule įviliojant G. E. į automobilį „Mercedes Benz CLK270“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), nurodant, kad reikia pasikalbėti, važiuojant keliu Kaunas–Marijampolė–Suvalkai, Kalvarijos savivaldybės ribose, panaudodami psichinį smurtą, grasino automobilyje turėtu peiliu nupjauti G. E. kojas, panaudoti fizinį smurtą – nuvežti į mišką ir sumušti, o Ž. C. panaudojus fizinį smurtą – sudavus ne mažiau kaip du smūgius ranka G. E. į veidą, klausė, kur namuose padėti pinigai, privertė nukentėjusįjį paskambinti E. M., kad jis paimtų iš jo tėvo J. E. ir atvežtų jo namų raktą, kurį E. M. atvežė ir perdavė R. D.. Šis kartu su Ž. C., palikę saugoti automobilyje G. E., išvažiavo E. M. priklausančiu automobiliu „BMW 525“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) tariamai į G. E. namus, esančius Kalvarijos sav., (duomenys neskelbtini), ieškoti pinigų, tačiau jų tariamai neradę ir sugrįžę atgal, grasindami panaudoti fizinį smurtą – sumušti, privertė paskambinti savo broliui R. E. ir pasiskolinti 25 000 Lt bei juos perduoti jam, tačiau R. E. neturėjus reikalaujamos pinigų sumos, o paskolinus tik 15 000 Lt, užvaldė juos, padarydami nukentėjusiajam G. E. 15 000 Lt turtinę žalą;
pagal BK 180 straipsnio 1 dalį už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, turėdamas tikslą užvaldyti T. Z. priklausančius pinigus, apgaule – pranešdamas T. Z., kad jis galės įsigyti cigarečių su rusiškomis banderolėmis, 2007 m. liepos 24 d., apie 2.00 val., paskambino E. M. ir liepė atvežti T. Z. į autobusų stotelę, prie sankryžos į Liudvinavą, kelyje Marijampolė–Kalvarija, Marijampolės sav., (duomenys neskelbtini), kur apie 3.00 val. ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys, panaudodami fizinį smurtą – suduodami vieną smūgį kumščiu į veidą T. Z., prievarta jį įsisodino į automobilį „VW Transporter“ (valstybiniai numeriai nenustatyti), užmetė jam ant galvos audeklą, panaudodami fizinį smurtą – suduodami nenustatytą kiekį smūgių rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, privertė nukentėjusįjį paskambinti draugui E. M., kad šis atvežtų piniginę su pinigais, likusią jo automobilyje, ir padėtų ją po E. M. automobilio „BMW 525“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), stovėjusio autobusų stotelėje, ratu, iš ten juos paėmė R. D., taip užvaldė nukentėjusiojo 32 000 Lt, padarydamas jam tokio pat dydžio turtinę žalą.
pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už tai, kad neteisėtai disponavo labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų, turėdamas tikslą jas platinti: 2007 m. rugpjūčio mėn., tiksli data, vieta ikiteisminio tyrimo ir teisminio proceso metu nenustatyta, iš nenustatyto asmens neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, įgijo labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – 17,998 g heroino, kurią iki 2007 m. rugpjūčio 23 d. neteisėtai laikė motinos R. D. bute, esančiame Kalvarijoje, (duomenys neskelbtini), kol kratos metu narkotines medžiagas surado ir paėmė Kalvarijos policijos komisariato pareigūnai.
Kasaciniu skundu nuteistasis R. D. prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 2 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 4 d. nuosprendį ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, sumažinti paskirtos laisvės atėmimo bausmės terminą, taip pat panaikinti civiliniams ieškiniams užtikrinti laikinai apribotas nuosavybės teises į R. D. gyvenamosiose patalpose, priklausančiose G. B., esančiose Marijampolėje, (duomenys neskelbtini), paimtus 1300 JAV dolerių ir 3510 Lt.
Kasatorius nurodo, kad jam nepagrįstai netaikyta BK 54 straipsnio 3 dalis. Anot kasatoriaus, viso proceso metu buvo nepagrįstų delsimų: ilgą teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme trukmę lėmė teisėjų keitimasis, dėl to net tris kartus teismui teko pradėti bylos nagrinėjimą iš naujo. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad tais atvejais, kai pripažįstama, jog byloje buvo nepateisinamų procesinių delsimų, viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamiesiems (Tarnas Kovdcs v. Hungary, no. 67660/01, judgement of 28 September 2004; Ohlen v. Denmark, no. 63214/00, judgement of 24 May 2005; Bochev v. Bulgaria, no. 73481/01, judgement of 13 November 2008).
Pagal teismų praktiką, kai, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltininko asmenybę ir įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes, nustatomas pagrindas konstatuoti, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, dėl kurios straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, gali būti skiriama švelnesnė bausmė (BK 54 straipsnio 3 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-45/2007).
Kasatorius nurodo, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nelaikė, jog ilgas procesas negali būti priskirtas prie išimtinių aplinkybių, leidžiančių taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, tačiau, atsižvelgdamas ir į nusikaltimų pobūdį (nesmurtiniai), sprendė, kad bausmės tikslus galima pasiekti paskiriant R. D. už padarytus nusikaltimus švelnesnes bausmes (paskyrė pagal BK 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimo bausmę, atitinkančią minimalią baudžiamojo įstatymo sankcijos ribą). Kasatorius atkreipia dėmesį į kasacinę nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-328/2009: šioje byloje nuteistasis buvo įgijęs narkotinių medžiagų; joje buvo atmestas prokuroro kasacinis skundas, kuriuo buvo skundžiamasi dėl žemesnės instancijos teismų BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo. Šioje byloje bausmės skyrimui reikšmingos aplinkybės, kasatoriaus manymu, yra iš esmės identiškos nagrinėjamai bylai: jis yra vedęs, padeda išlaikyti niekur nedirbančią motiną. Nurodytos aplinkybės ir teismų praktika patvirtina, kad nagrinėjamoje byloje yra visos sąlygos taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti kasatoriui dar švelnesnę bausmę.
Kasatorius pažymi, jog atsižvelgiant į tai, kad proceso trukmė buvo nepateisinamai ilga, kad sumažinta bausmė pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, tai turėtų būti sumažintos ir bausmės, paskirtos už BK 180 straipsnio l ir 2 dalyse numatytas veikas. Be to, apeliacinės instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl bausmių apėmimo: nuteistasis padarė labai sunkų, sunkų ir apysunkį nusikaltimus. Kasatoriaus manymu, teismas nepagrįstai netaikė BK 63 straipsnio 2 dalies ir bausmės už labai sunkų nusikaltimą apėmimo būdu nesubendrino su už apysunkį nusikaltimą paskirta bausme.
Kasatorius dar nurodo, kad teismai civiliniams ieškiniams užtikrinti nepagrįstai laikinai apribojo nuosavybės teises į jo gyvenamosiose patalpose, priklausančiose G. B., esančiose Marijampolė, (duomenys neskelbtini), rastus ir paimtus 1300 JAV dolerių bei 3510 Lt. Pasak kasatoriaus, šie pinigai nėra gauti nusikalstamu būdu, jie priklauso G. B., kuri nuosavybės teisių apribojimo momentu (atliekant kratą 2007 m. rugpjūčio 23 d.) nebuvo R. D. sutuoktinė ir materialiai atsakinga už jo nusikalstamus veiksmus. Sutuoktinių po santuokos sudarymo įgytas turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Tačiau teismas klaidingai nustatė, kad G. D. (tuo metu G. B.) yra nuteistojo R. D. sutuoktinė, todėl šie pinigai negali būti laikomi vien tik jos asmenine nuosavybe, jie yra bendroji jungtinė jų nuosavybė, o G. D. ir R. D. yra šių pinigų bendrasavininkiai, nepaisant to, kaip sutuoktiniai buvo susitarę elgtis su jų uždirbtais pinigais. Tačiau, pasak kasatoriaus, jis ir G. B. santuoką įregistravo tik 2011 m. liepos 28 d., todėl yra pagrindas naikinti civiliniams ieškiniams užtikrinti apribotas nuosavybės teises į 1300 JAV dolerių ir 3510 Lt. G. B. konstitucinės teisės į disponavimą nuosavybe apribojimas pažeidė jos teises, garantuotas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Gintautas Gudžiūnas atsiliepimu į nuteistojo R. D. kasacinį skundą siūlo jį atmesti.
Prokuroras nurodo, kad aplinkybė, kuri, kasatoriaus manymu, turi įtakos jam paskirtos bausmės termino sutrumpinimui – ilgai užsitęsęs teisminis procesas – gali būti viena iš sąlygų, lemiančių tam tikra dalimi bausmės termino ilgį, tačiau tai kiekvienu atveju nėra išimtis ir besąlygiškai taikoma taisyklė. Teismas turi diskreciją savo nuožiūra spręsti, kiek minima aplinkybė lemia paskiriamos bausmės griežtumą. Lietuvos apeliacinis teismas, svarstydamas šį klausimą, pabrėžė, kad pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes ilgas procesas negali būti priskirtas prie išimtinių aplinkybių, leidžiančių nuteistiesiems taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, tačiau jos suteikia galimybę paskirti sankcijų ribose numatytas minimalias ar artimas minimalioms laisvės atėmimo bausmes. Teismas išdėstė aiškius ir nedviprasmiškus motyvus, pagrindžiančius tokią išvadą, – kad ne vien teisėjų kaita lėmė ilgo proceso trukmę. Tam įtakos turėjo ir objektyvios aplinkybės – kaltinamųjų ligos, kitų asmenų neatvykimai į teismo posėdžius, gynėjų užimtumas kitose bylose ir jų pozicijos derinant teismo posėdžių grafiką. Apeliacinis teismas taip pat pažymėjo, kad teismas gali, bet neprivalo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, net ir nustatęs teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimą. Šis teismas, įvertinęs ne tik minėtas aplinkybes, bet kartu atsižvelgdamas ir į nusikalstamos veikos pobūdį (BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyta veika priskiriama nesmurtinėms veikoms), rado galimybę sutrumpinti paskirtą laisvės atėmimo bausmę dar arčiau už tokią veiką baudžiamojo įstatymo numatytos sankcijos žemutinės ribos, tačiau nerado pagrindo dar labiau švelninti bausmių už kitas smurtines veikas (BK 180 straipsnio 1 ir 2 dalys), nes už jas paskirtos bausmės ir taip artimos šių veikų baudžiamųjų normų sankcijose numatytai žemutinei ribai. Tokia pozicija neprieštarauja bendriesiems bausmių skyrimo principams, todėl kasacinio skundo motyvais negali būti nuginčijama. Prokuroras nesutinka ir su kasatoriaus teiginiu, kad apeliacinės instancijos teismas be pagrindo nepasisakė dėl bausmių apėmimo būdo taikymo. Prokuroras pastebi, kad nagrinėjamu atveju bausmių apėmimo būdas negali būti taikomas, nes visos veikos priskiriamos vienarūšėms, o pagal kategorijas jos labai nesiskiria viena nuo kitos (išsidėsto paeiliui laipsniškai didėjančia tvarka).
Prokuroras nurodo ir tai, kad nepagrįstas R. D. teiginys, jog teismas apribojo nuosavybės teises į jo sutuoktinei priklausančius pinigus. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu nuteistojo sutuoktinė G. D. (iki santuokos – G. B.) nereiškė jokių pretenzijų dėl kratos metu iš R. D. paimtų pinigų, jokių savo teisių į šiuos pinigus nedeklaravo, iš esmės jokio nuosavo turto ar pinigų nei veikos padarymo metu, nei kratos nuteistojo gyvenamojoje vietoje metu neturėjo. Pinigais disponavo R. D., o ne G. B. ar jos motina G. B., todėl pinigų paėmimas civiliniams ieškiniams užtikrinti teisėtas ir pagrįstas nepriklausomai nuo to, kad santuoka tarp kasatoriaus ir G. B. buvo įregistruota tik 2011 m., t. y. po pinigų paėmimo per kratą.
Nuteistojo R. D. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo
Atmestinas kasatoriaus argumentas, kad teismai nepagrįstai nepritaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, nors bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme trukmė buvo nepateisinamai ilga.
Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Viena iš bausmės paskirčių – užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 5 punktas). Teismas bausmę skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgdamas į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pagal teismų praktiką teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui.
Pagal teismų praktiką pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė, priklausomai nuo baudžiamojoje byloje nustatytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių (BK 54 straipsnio 2 dalis ir kt.) ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo aplinkybių, gali būti pagrindas švelninti bausmę atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribose (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-256/2009, 2K-503/2010). Tuo atveju, kai, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltininko asmenybę ir įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes, nustatomas pagrindas konstatuoti, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, dėl kurios straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, gali būti skiriama švelnesnė bausmė (BK 54 straipsnio 3 dalis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-45/2007, 2K-7-109/2013).
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes R. D. už padarytus tris nusikaltimus, numatytus BK 180 straipsnio 1 bei 2 dalyse ir 260 straipsnio 3 dalyje, vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, įtvirtintais BK 54 straipsnyje, bei 61 straipsnio, numatančio bausmės skyrimą, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, nuostatomis. Teismas įvertino R. D. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą (tyčinės veikos), asmenybę apibūdinančius duomenis (praeityje penkis kartus teistas už turtinio pobūdžio nusikaltimus, panaudojant smurtą, administracine tvarka nebaustas, Kalvarijos seniūnės apibūdinamas patenkinamai, yra vedęs, nors yra jaunas ir sveikas, tačiau nedirba, gyvena ne iš darbo pajamų, linkęs daryti naujus nusikaltimus, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamos veikos padarytos bendrininkų grupe (nusikaltimai prieš G. E., T. Z.) (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir sprendė, kad pagal bylos aplinkybes nėra pagrindo pagal BK 62 straipsnį ir 54 straipsnio 3 dalį jam skirti švelnesnių, negu įstatymo numatyta, bausmių ir paskyrė laisvės atėmimo bausmes BK straipsnių, pagal kuriuos jis nuteistas, sankcijos ribose.
Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutiko su nuteistojo R. D. apeliacinio skundo argumentais dėl bausmės švelninimo atsižvelgiant į tai, kad bylos nagrinėjimas truko per ilgai. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas ir bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme truko daugiau kaip septynerius metus, bylos nagrinėjimo procesas teisme (nuo bylos gavimo teisme 2008 m. birželio 9 d. iki nuosprendžio priėmimo 2013 m. liepos 2 d.) truko ilgiau nei penkerius metus. Nors apeliacinės instancijos teismas vertino, kad byla laikytina sudėtinga (didelis kaltinamųjų, liudytojų skaičius) ir iš dalies objektyvios aplinkybės (kaltinamųjų ligos, kaltinamųjų, kitų asmenų neatvykimai į teismo posėdžius, gynėjų užimtumas kitose bylose ir jų pozicija dėl teismo posėdžių grafiko nustatymo) turėjo įtakos proceso trukmei, tačiau nustatė, kad procesas galėjo būti organizuojamas operatyviau (dėl teisėjų keitimosi tris kartus teismui teko pradėti bylos nagrinėjimą iš naujo). Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad pažeista nuteistojo teisė į bylos išnagrinėjimą per kuo trumpiausią laiką, kartu atsižvelgdama ir į nesmurtinį R. D. padaryto nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 3 dalyje, pobūdį, sprendė, kad už šį nusikaltimą turi būti paskirta minimali šio straipsnio sankcijoje nustatyta laisvės atėmimo bausmė ir tai bus pakankama kompensacija už dvasinius praradimus (kančias), patirtus nuteistojo dėl Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų teisių pažeidimo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai nenustatė išimtinių aplinkybių, kurioms esant būtų pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Tuo tarpu nepateisinamai ilgai užsitęsęs teismo procesas apeliacinės instancijos teismo buvo įvertintas kaip pagrindas nuteistajam pagal sunkiausią iš jo padarytų nusikalstamų veikų, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, paskirti minimalią straipsnio sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą dešimčiai metų (t. y. bausmę sušvelnino vieneriais metais). Apeliacinės instancijos teismas taip pat išdėstė motyvus, paaiškinančius, kodėl nešvelnina bausmių, paskirtų už nusikalstamas veikas, numatytas BK 180 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Pažymėtina, kad kasatoriaus nurodytoje kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-328/2009 suformuluotas precedentas negali būti taikomas nagrinėjamoje byloje, nes jų faktinės aplinkybės nėra tapačios arba labai panašios (minėtoje byloje asmuo nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį). Darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, sušvelnindamas nuteistajam bausmę, įvertino visas reikšmingas bausmės skyrimui bylos aplinkybes, taigi tinkamai taikė BK nuostatas, reglamentuojančias bausmės skyrimą.
Dėl BK 63 straipsnio nuostatų taikymo
Atmestinas kasatoriaus argumentas, kad už jo padarytas nusikalstamas veikas (numatytas BK 260 straipsnio 3 dalyje, 180 straipsnio 1 dalyje ir 180 straipsnio 2 dalyje) paskirtos bausmės nepagrįstai buvo subendrintos jas iš dalies sudedant (pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir 180 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės turėjo būti subendrintos apėmimo būdu).
Pagal BK 63 straipsnio 1 dalies nuostatas, jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę, kurią skirdamas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies sudėti. Viena iš BK 63 straipsnio 5 dalyje nurodytų sąlygų, kuriai esant teismas privalomai taiko bausmių apėmimą, yra atvejis, kai padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal BK 10 ar 11 straipsnį (BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Sprendžiant, ar konkrečios nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą, būtina įvertinti ne tik, kokiai nusikalstamų veikų rūšiai ar kategorijai jos priskiriamos (tai nurodo BK straipsnio, numatančio atsakomybę už tą veiką, sankcija), bet ir konkrečių padarytų nusikaltimų pavojingumo pobūdį ir laipsnį. Vertindamas konkretaus nusikaltimo pavojingumo pobūdį, teismas atsižvelgia į įstatymo ginamas vertybes, žalingų pasekmių turinį, kaltės formą, o vertindamas nusikaltimo pavojingumo laipsnį – į kėsinimosi dalyko vertingumą, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą, panaudotus įrankius ar priemones, padarytos žalos dydį ir mastą, bendrininkavimo formą, nusikaltimo tikslus ir motyvus.
Nagrinėjamu atveju nors R. D. padarytos nusikalstamos veikos ir priskiriamos skirtingoms nusikaltimų kategorijoms (vienas yra labai sunkus, kitas – sunkus, trečias – apysunkis) nėra pagrindo juos laikyti labai besiskiriančius pagal pavojingumą: nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 1 ir 2 dalyse, yra smurtiniai nusikaltimai, jais kėsintasi į nukentėjusiųjų nuosavybę bei sveikatą, padaryti veikiant bendrininkų grupe, be to, už šiuos nusikaltimus teismas paskyrė analogiško dydžio bausmes – laisvės atėmimą ketveriems metams; BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytu nusikaltimu buvo kėsintasi į visuomenės sveikatą. Kadangi nuteistojo R. D. padaryti nusikaltimai, nors ir priskiriami skirtingoms nusikaltimų kategorijoms pagal BK 11 straipsnį, tačiau labai nesiskiria pagal pavojingumą, todėl teismas, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, pagrįstai už juos paskirtas bausmes bendrino iš dalies sudėdamas.
Dėl laikino nuosavybės teisių apribojimo pagrįstumo
Kasatorius teigia, kad teismai nepagrįstai apribojo nuosavybės teises į jo gyvenamosiose patalpose kratos metu paimtus 1300 JAV dolerių ir 3510 Lt, nes jie nebuvo gauti nusikalstamu būdu, o priklausė G. B. (ji tuo metu dar nebuvo R. D. sutuoktinė), ir prašo panaikinti teismo sprendimą šias pinigines lėšas palikti civiliniams ieškiniams užtikrinti.
Nėra pagrindo tenkinti šio kasatoriaus prašymo.
Pagal BPK 116 straipsnio nuostatas proceso metu ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas turi imtis priemonių galimam civiliniam ieškiniui užtikrinti: surasti įtariamajam ar kaltinamajam priklausantį turtą ir laikinai apriboti nuosavybės teisę į jį. Pagal BPK 151 straipsnio 1 dalies nuostatas civiliniam ieškiniui ar galimam turto konfiskavimui užtikrinti įtariamajam gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas.
Nagrinėjamu atveju 2007 m. rugpjūčio 23 d. kratos darymo R. D. gyvenamosiose patalpose (esančiose Marijampolėje, (duomenys neskelbtini), priklausančiose G. B.) metu dalyvavo G. B., kuri jokių prašymų nepateikė, kratos protokolą pasirašė. Nors 2007 m. rugsėjo 26 d. ji pateikė prašymą grąžinti jai kratos metu paimtus 1300 JAV dolerių ir 3510 Lt, šis jos prašymas Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros 2007 m. spalio 1 d. nutarimu motyvuotai atmestas. Iš bylos duomenų nenustatyta, kad būtent G. B. disponavo pinigais, nepriklausomai nuo to, kad santuoka tarp kasatoriaus ir G. B. buvo įregistruota tik 2011 m. Nėra pagrindo vertinti šių pinigų priklausomybės kitaip nei tai padarė abiejų instancijų teismai. Teismų sprendimai kratos kasatoriaus gyvenamojoje vietoje metu paimtus pinigus panaudoti civiliniams ieškiniams užtikrinti iš esmės teisingi.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų skundžiamų teismų sprendimų naikinimo ar keitimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendis ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis su padarytais pakeitimais, neperžengiant kasacinio skundo ribų, paliktini galioti.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo R. D. kasacinį skundą.
Teisėjai Aurelijus Gutauskas
Gintaras Goda
Viktoras Aidukas