Administracinė byla Nr. eI-770-257/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00208-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 38; 59; 74

(S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 11 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos teisėjos Laisvutės Kartanaitės, kolegijos teisėjų Žano Kubecko ir Jarūnės Sedalienės,

sekretoriaujant Vilmai Šarauskienei,

dalyvaujant pareiškėjoms I. Č. ir V. A. J. bei jų atstovui advokatui Dominykui Varnui,

dalyvaujant atsakovo Radviliškio rajono savivaldybės tarybos atstovui Vytautui Žvikui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų I. Č. ir V. A. J. atstovo advokato D. V. pateiktą skundą atsakovui Radviliškio rajono savivaldybės tarybai dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė :

Šiaulių apygardos administraciniame teisme gautas pareiškėjų V. A. J. ir I. Č. skundas, kuriuo prašoma panaikinti Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2014-12-18 sprendimo Nr. T-908 1.1 punktą ta apimtimi, kuria nebuvo išspręstas pareiškėjų V. A. J. bei I. Č. atstovo 2014-10-22 prašymas atleisti jas nuo žemės mokesčio 2015 metais už Radviliškio miesto ribose esančius žemės sklypus arba nustatyti joms 0,01 procento lengvatinio mokesčio tarifą, įpareigoti Radviliškio rajono savivaldybės tarybą per 1 mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo išspręsti šį prašymą iš naujo ir priteisti iš atsakovo pareiškėjų naudai bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjos V. A. J. ir I. Č. skunde (2–6 b. l.) nurodė, kad ginčijamo 2014-12-18 sprendimo Nr. T-908 dalimi (1.1 p.) atsakovas nusprendė sumažinti 50 procentų 2015 metų žemės mokestį pareiškėjoms už žemės sklypus, esančius Radviliškio miesto ribose. Sprendimas yra grindžiamas Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 18 punktu bei Žemės mokesčio įstatymo 8 straipsnio 3 dalimi. Nurodė, kad Radviliškio miesto ribose bendrai po ½ dalį valdo 81 žemės sklypą, kurį paveldėjo. Ši 81 sklypo ir dar didesnė teritorija yra suplanuota dar 1998 m. vasario 27 d. atsakovo sprendimu Nr. 94, kuriuo yra patvirtintas Radviliškio miesto rytinės dalies I mikrorajono individualių gyvenamųjų namų statybos detalusis planas. Pagal šį planą miesto mikrorajone turėtų būti nutiesti keliai ir šaligatviai, elektros įvadai, požeminės komunikacijos, apšvietimo infrastuktūra ir atlikti kiti individualių gyvenamųjų namų mikrorajonui statyti bei vystyti reikalingi savivaldybės savarankiškosioms funkcijoms priskirti veiksmai. Jau 17 metų minėta teritorija niekaip netvarkoma, joje pradžioje augo krūmai, šiuo metu pavirtę miškeliu. Nėra įrengta jokių įvažiavimų, gatvių ar vieškelių, būnant šioje suplanuotoje teritorijoje, neįmanoma atskirti, ar esi „gatvėje“, ar „individualių gyvenamųjų namų statybos sklype“, nes visur yra medeliai, mišku ir krūmais apžėlusi nesutvarkyta teritorija. Joje jokia statybos veikla, numatyta 1998 m. detaliajame plane, neįmanoma dėl paties atsakovo neveikimo, t. y. būtinų priimti sprendimų nepriėmimo. Dėl tos pačios priežasties sklypų niekas nenori pirkti nei kaip namų statybos paskirties, nei kitokiems tikslams, kadangi dirbti šios žemės taip pat negalima. Ilgą laiką tikėjosi, kad atsakovas ryžtingai imsis įgyvendinti įstatyme numatytas savo savarankiškąsias funkcijas, tačiau iki šiol tai nevyksta dėl nežinomų priežasčių. Nepaisant to, už šią žemę privalo mokėti žemės mokestį. Kadangi bendrosios nuosavybės teise Radviliškio miesto ribose valdo 81 sklypą (iš viso (duomenys neskelbtini), kasmet susidaro nemaža žemės mokesčio suma – apie 3028 Lt kiekvienai pareiškėjai, iš viso 6056 Lt (1753,94 Eur). Dėl to kelis metus iš eilės prašė atsakovo atleisti nuo žemės mokesčio mokėjimo arba bent jį sumažinti. Kai kada šiuos prašymus atsakovas tenkindavo, tačiau tik iš dalies, atleisdamas nuo pusės mokėtino mokesčio. 2014-03-27 sprendimu Nr. T-709 atsakovas nustatė 2015 metų žemės mokesčio tarifus pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį: kita (gyvenamosios teritorijos) 0,8 proc. Tuo pačiu sprendimu nuspręsta atleisti nuo žemės mokesčio savininkus, nesinaudojančius kartu su pastatais grąžinta žeme (namų valda), kuriems nuomos mokesčio už žemę nemoka butų nuomininkai arba savivaldybė.

Pareiškėjos skunde taip pat nurodo, jog 2014-10-22 pateikė atsakovui prašymą atleisti nuo 2015 metais mokėtino žemės mokesčio, argumentuojant, kad: „realiai ir pagal nustatytą paskirtį jais negalima naudotis, o žemės mokesčiui sumokėti kasmet reikia išleisti didžiules lėšas, pvz., už 2012 metus sumokėjo nesumažintą mokestį, viršijantį 8800 litų. Pagal 2012 m. mokestinio laikotarpio mokesčio apskaičiavimo deklaraciją vien už V. A. J. reikėjo sumokėti 4394 Lt, įskaitant kelis rajone esančius žemės sklypus. I. Č. turėjo mokėti 4421 Lt mokestį, tačiau neišgalėdama jo sumokėti iš karto, 2012-10-23 kreipėsi į VMI su prašymu mokestį išdėstyti 4 mėnesiams; jau kelinti metai stengiasi šiuos Radviliškio miesto ribose turimus žemės sklypus parduoti, skelbia skelbimus įvairiuose interneto puslapiuose ir ieško pirkėjų per NT agentūras, tačiau tiek joms, tiek ir aplinkinių sklypų savininkams bet kokia kaina nepavyksta parduoti sklypų dėl paprastos priežasties: žemės ūkio ar kita su namų statyba susijusi veikla šiuos sklypuose negalima, o gyvenamųjų namų statyti neįmanoma dėl infrastruktūros visiško nebuvimo ir Radviliškio rajono savivaldybės tarybos bei administracijos neplanavimo ją įkurti. Mano, kad šiuo atžvilgiu yra susidariusi būtent tiksliai ta situacija, kuomet nuo sklypų žemės mokesčių jas reikėtų apskritai atleisti, o ne tik sumažinti mokesčio tarifą. Pažymėtina ir tai, kad nesumažintas 81 sklypo mokestis ankstesniais metais būtų siekęs virš apie 8000 Lt, todėl mažinimas jo tik perpus (50 procentų) visos problemos, nuo 1998 metų sukeltos ne dėl jų kaltės, neišspręstų – joms vis tiek liktų mokėti virš 4000 Lt mokestį už sklypus, kurių dėl minėtų priežasčių net negalima parduoti ar kitaip teisėtai panaudoti; I. Č. yra bendrosios praktikos slaugytoja Kauno klinikose, jos pajamos per mėnesį į rankas yra apie 1800 Lt, kitų pajamų negauna, o V. A. J. dirba Birštono savivaldybėje socialinėje srityje vyresniąja inspektore, jos pajamos per mėnesį į rankas yra taip pat apie 1700 Lt, kitų pajamų negauna, kartu su vyru augina ir išlaiko 4 metukų dukrytę. Dėl to yra pagrįsta manyti, kad turtinė padėtis nėra gera, tuo pačiu – jų galimybės mokėti kad ir sumažintą žemės mokestį yra labai ribotos.

Be to, pareiškėjos skunde teigia, jog 2014-12-18 ginčo sprendimo dalimi (1.1 punktu) atsakovas be jokių motyvų nusprendė sumažinti šį mokestį 50 procentų (pagal įstatymą, pilnas mokestis gali sudaryti nuo 0,4 iki 4 procentų sklypo mokestinės vertės). 2015-01-08 paštu per atstovą gavo ginčo sprendimo kopiją, o atsakovo interneto tinklalapyje viešinama šio sprendimo priėmimo protokolo Nr.9 dalis skelbia tokį tekstą: „ Dėl 2015 metų žemės mokesčio sumažinimo. Pranešėjas – D. B., Savivaldybės meras. NUSPRĘSTA: Priimti sprendimą (pridedamas). Balsavo už – 16, prieš – 0, susilaikė – 2.“. Taip pat atsakovo skelbiamame sprendimo projekto paaiškinamajame rašte nurodoma, jog prieš priimant ginčo sprendimą atsakovui buvo puikiai žinomos priežastys, įgalinančios spręsti klausimą dėl atleidimo nuo žemės mokesčio. Paaiškinamajame rašte „Dėl 2015 metų žemės mokesčio sumažinimo“ nurodyta, kad „2014 m. spalio 22 d. Radviliškio rajono savivaldybės administracija gavo iš advokato Dominyko Varno, atstovaujančio V. A. J. ir I. Č. (toliau – klientės), prašymą. Prašyme teigiama, jog klientėms yra atkurtos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą Radviliškio mieste, žemės sklypus, kurių bendras plotas sudaro (duomenys neskelbtini), pagrindinė tikslinė žemės paskirtis – kita, naudojimo būdas ir pobūdis – gyvenamųjų namų statybos. Prašyme konstatuojama, jog minėta teritorija yra visiškai nepritaikyta naudoti žemės sklypus pagal jų paskirtį – nėra jokių gatvių, elektros ir vandentiekio įvadų. Dėl šių priežasčių, pasak advokato Dominyko Varno, klientės negali tinkamai įgyvendinti savo nuosavybės teisių į šiuos žemės sklypus, juos valdyti, naudoti pagal paskirtį. Todėl prašo atsižvelgti į išdėstytus argumentus ir sumažinti žemės mokestį. 2014 m. lapkričio 11 d. Radviliškio rajono savivaldybės administracija gavo prašymą iš piliečio A. M., kuris prašo sumažinti žemės mokestį už sklypą esantį nuasmeninta, nes žemė ten pelkėta ir užsikišęs drenažas“. Tačiau cituotame paaiškinamajame rašte net nenurodyta, kad 2014-10-22 prašyme atsakovas buvo prašomas priimti maksimaliai įmanomą ir įstatymu leidžiamą sprendimą, t. y. atleisti V. A. J. ir I. Č. nuo žemės mokesčio už Radviliškio mieste turimus žemės sklypus 2015 metais mokėjimo, o jei tai neįmanoma, nustatyti joms 0,01 procento lengvatinio mokesčio tarifą. Iš atsakovo priimto ginčo sprendimo liko visiškai neaišku, ar yra neįmanoma ir jei taip – kodėl yra neįmanoma atleisti pareiškėjas nuo žemės mokesčio už Radviliškio mieste turimus žemės sklypus 2015 metais mokėjimo. Tik paaiškėjus šiai aplinkybei turėjo būti sprendžiama dėl mokesčio sumažinimo, o ne atvirkščiai – sumažinus mokestį ginčo sprendimu, apskritai nebesvarstyti klausimo dėl atleidimo nuo žemės mokesčio. Neaišku ir tai, kodėl atsakovas sumažino mokestį ne iki alternatyviai prašyto 0,01 procento, o tik iki 0,4 procentų (50 procentų nuo patvirtinto tarifo 0,4 proc.). Nurodė, kad viešojo administravimo sistemai priklausančių kompetentingų institucijų sprendimai privalo būti tikslūs, suprantami, nedviprasmiški, jų motyvų išdėstymas – adekvatus ir pakankamas, leidžiantis suinteresuotam subjektui suvokti, kokios priežastys lėmė vienokį ar kitokį valdžios institucijos sprendimą. Nagrinėjamu atveju ginčijamo akto dalis yra nepagrįsta jokiais įrodymais. Iš ginčijamo akto turinio neaišku, kokios faktinės aplinkybės lėmė būtent tokį ginčo situacijos vertinimą. Daro išvadą, kad atsakovas teisę savo biudžeto sąskaita mažinti žemės mokestį už žemę arba atleisti nuo jo mokėjimo realizavo formaliai ir biurokratiškai, nes neįsigilino į ginčo situaciją, kad dėl paties atsakovo, o bet kuriuo atveju – ne dėl pareiškėjų kaltės negalima naudotis ginčo žeme pagal paskirtį ir jos parduoti, be to, objektyviai neįmanoma iš jos gauti bet kokios naudos, netgi ją išnuomojant – niekam nereikalinga žemė, kurios kol kas neįmanoma nei dirbti, nei joje ką nors statyti. Atsakovas galimai pateiks į bylą argumentus, kad savivaldybės tarybai įstatymo deleguota „išimtinė“ teisė suteikti žemės mokesčio lengvatą ar nuo jo atleisti neva leidžia šia teise atsakovui naudotis pagal jo diskreciją, nes jokių kriterijų tam teisės aktuose nenustatyta. Tačiau jokia diskrecija, o ypač viešojo administravimo srityje, nėra absoliuti, o naudojimasis bet kuria diskrecija turi būti motyvuotas, pagrįstas bei suprantamas. Aukščiau paminėtas teisinis ginčo situacijos reglamentavimas iš esmės ir sudaro atsakovo teisės rinktis dėl ginčo lengvatos suteikimo ar nesuteikimo turinį. Pažymėjo, kad teisės doktrinoje pripažįstamas teisių ir pareigų vienovės principas, kuris aktualus ir nagrinėjamu atveju. Teigiant priešingai būtų iškraipyta teisės esmė ir (ar) pareigos nevykdymą taptų galima pateisinti teisės neturėjimu ir pan. Be to, viešojoje teisėje galioja principas, kad tai, kas nėra tiesiogiai leista, yra uždrausta ir ši nuostata plečiamai negali būti aiškinama (plečiamojo viešosios teisės normų aiškinimo ribojimas). Taigi, viešojo administravimo subjektui realizuojant teisę, šios teisės diskretiškumas negali remtis vien pačia teise kaip tokia, nevertinant kitų, aktualių tam tikrai situacijai išspręsti, faktinių ir juridinių aplinkybių. Ginčo sprendime nenurodžius jokių faktinių ir (ar) teisinių aplinkybių prašymo daliai dėl atleidimo nuo mokesčio atmesti, pats sprendimas tampa ydingas, nepagrįstas ir neaiškus. Maža to, faktinių ir teisinių aplinkybių buvo daugiau nei pakankama teigiamam sprendimui dėl visiško atleidimo nuo minimo mokesčio priimti, t. y. tenkinti prašymą visiškai. Pažymėjo ir tai, kad atsakovas taiko nevienodus standartus iš esmės į tokias pačias situacijas patekusiems asmenims, kuriems yra atkurtos nuosavybės teisės į natūra turėtą žemę: 2014-03-27 sprendimo Nr. T-709 4 punktu atleido nuo žemės mokesčio visus be išimties žemės savininkus, nesinaudojančius kartu su pastatais grąžinta žeme (namų valda), kuriems nuomos mokesčio už žemę nemoka butų nuomininkai arba savivaldybė, o joms tokios lengvatos suteikti nesutiko, ir nesuprantama kodėl. Jei atleidimui nuo mokesčio lemiamas kriterijus yra netgi ne dėl atsakovo kaltės savininkams nuomininkų nemokamas nuomos mokestis, t. y. pajamų iš tos pačios žemės negavimas, tai analogiška situacija yra ir pareiškėjų atveju: jokių pajamų iš savo 81 žemės sklypo negauna ir gauti negali dėl atsakovo neveikimo, trunkančio jau 17 metų. Atsakovas šiais sprendimais nepagrįstai diskriminuoja pareiškėjas kaip individualių namų (butų) statybai tinkamos žemės savininkes žemės mokesčio lengvatų suteikimo atžvilgiu, dėl to ginčo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Be to, netenkindamas pareiškėjų prašymo dėl atleidimo nuo žemės mokesčio ir nenurodydamas jokių tokio sprendimo motyvų atsakovas pažeidė teisinio saugumo bei tikrumo ir teisėtų lūkesčių principus. Teisėti lūkesčiai – tai asmens tikėjimas savo veiklos teisėtumu ir tikėjimasis gauti teisėtų rezultatų. Teisėti lūkesčiai – tai atitinkama teisėta veikimo priemonė, kurią taikant pagrįstai tikimasi teisėtos pasekmės. Teisėta pasekmė – teisės aktuose numatytas atitinkamo veikimo rezultato legalumo įvertinimas. Tai yra valstybės teisės normose išreikštas įsipareigojimas jos piliečiams netaikyti sankcijų už tam tikrą veikimo būdą ir jo pasekmes laikyti visuotinai priimtinomis ir siektinomis. Kitaip sakant, tai yra asmens veikimo laisvės būdų bei siekių teisėtumo išankstinis nustatymas. Teisėtų lūkesčių principas padeda išspręsti pagrindinį konfliktą tarp siekio apsaugoti individo pasitikėjimą, nulemtą administraciniais sprendimais, ir administratorių poreikio siekti besikeičiančių politinių tikslų. Šis principas taip pat reiškia, kad lūkesčiai kyla dėl administracinio elgesio ir gali turėti teisinių pasekmių. Arba administracija turi gerbti tuos lūkesčius, arba pateikti įtikinamus argumentus, kodėl viešajam interesui turėtų būti teikiamas prioritetas. Tai reiškia, kad teisėtų lūkesčių principas apsaugo asmens, kuriam teisinė sistema teikia galimybę tikėti, kad jis pasieks tam tikrų rezultatų, jeigu veiks teisėtai, interesus. Teisėtų lūkesčių principas neatsiejamas nuo teisės viešpatavimo principo. Jis labai artimas teisinio tikrumo principui, glaudžiai susijęs su proporcingumo principu. Teisinėje valstybėje teisėtų lūkesčių principas taikomas siekiant, kad viešojo administravimo tikslas būtų kiek galima labiau saugoti individų lūkesčius. Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarime konstatavo, kad teisinio saugumo principas – tai vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, reiškiantis valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Pažymėtina, kad pagal Konstituciją yra saugomi ir ginami ne visi iš bet kurio įstatymo ar kito teisės akto kylantys lūkesčiai, bet tik tie, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar iš įstatymų bei kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai. Tik tokie lūkesčiai gali būti laikomi teisėtais, tik tokie teisėti lūkesčiai yra saugomi ir ginami Konstitucijos. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas suponuoja valstybės, taip pat valstybės valdžią įgyvendinančių bei kitų valstybės institucijų pareigą laikytis valstybės prisiimtų įsipareigojimų. Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos. Akivaizdu, kad susiklosčius atitinkamoms faktinėms (mikrorajono infrastruktūros nevystymas, 1998 m. patvirtinus jo detalųjį planą) bei teisinėms (įstatyme numatyta atsakovo teisė atleisti nuo žemės mokesčio mokėjimo bei pareiga nediskriminuoti asmenų socialinės padėties pagrindu) aplinkybėms, atsakovo pareiga motyvuoti priimamą ginčo sprendimą buvo neįvykdyta. Tuo pačiu buvo pažeisti ir teisėti lūkesčiai bei interesai, galiausiai – teisė gauti suprantamą ir teisės norma bei faktine situacija pagrįstą atsakymą (administracinį sprendimą). Viešojo administravimo subjektų veiksmai turi būti aiškūs, nedviprasmiški. Šiuo atveju ginčijamo akto dalis laikytina nepagrįsta visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai ištirtais įrodymais. Iš ginčijamo akto turinio net neaišku, kokios faktinės aplinkybės lėmė būtent tokį ginčo situacijos vertinimą, todėl jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Kadangi ginčijamo sprendimo dalis pripažintina nepagrįsta ir neteisėta, ji naikintina ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 89 straipsnio 2 dalies pagrindu.

Pareiškėjų Vidmantės A. J. ir I. Č. atstovas advokatas Dominykas Varnas teismo posėdžio metu nurodė, kad skundą palaiko. Nurodė, kad Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2014-12-18 sprendime Nr. T-908, komiteto posėdžiuose bei aiškinamajame rašte nenurodyta, kodėl visiškai neatleidžiama nuo mokesčio, kodėl mokestis sumažinamas ne tokia suma, kokia prašė pareiškėjos. Iš aiškinamojo rašto, kurį pridėjo prie skundo, matosi, kad tarnautojai rengia savivaldybės tarybos posėdžiui medžiagą, klaidindami savivaldybės tarybos narius, kurie balsuoja. Skunde pajuodintu šriftu trečioje pastraipoje yra citata iš aiškinamojo rašto, kad Černevičienė su Jakučioniene prašo sumažinti žemės mokestį (yra nurodytos priežastys). Apie tai, kad pareiškėjos prašo jas atleisti nuo žemės mokesčio, visiškai nepasisakyta, prie aiškinamojo rašto nepridėtas jo pasirašytas pareiškėjų vardu kreipimasis dėl atleidimo nuo žemės mokesčio. Savivaldybės tarybos nariai nieko nežinodami apie tokį pareiškėjų prašymą, neturėjo kito pasirinkimo, jie balsavo už pasiūlytą variantą – sumažinti mokestį arba nesumažinti. Prašo panaikinti sprendimą, kuriuo buvo neišspręstas klausimas dėl atleidimo nuo mokesčio. Pareiškėjos neskundžia sprendimo, kad buvo sumažintas mokestis, jos negavo atsakymo dėl visiško atleidimo nuo žemės mokesčio. Mano, kad reikia įpareigoti savivaldybę išspręsti klausimą dėl atleidimo nuo mokesčio. Jei toks prašymas bus atmestas, tik tuomet spręsti mokesčio sumažinimo galimybės klausimą, ką ir nurodė 2014 m. spalio 22 d. prašyme. Prašo panaikinti tą sprendimo dalį ta apimtimi, kuria nurodė, ir įpareigoti atsakovą artimiausiu metu nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo spręsti prašymą dėl atleidimo nuo mokesčio iš naujo.

Pareiškėja V. A. J. teismo posėdžio metu nurodė, kad pritaria atstovo išdėstytai nuomonei ir prašo skundą tenkinti.

Pareiškėja I. Č. teismo posėdžio metu nurodė, kad pritaria atstovo išdėstytai nuomonei ir prašo skundą tenkinti.

Atsakovas Radviliškio rajono savivaldybės taryba atsiliepime (59–61 b. l.) nurodė, kad su pareiškėjų skundu nesutinka. Mano, kad skundas nepagrįstas ir atmestinas. Savivaldybės atstovaujamoji institucija – savivaldybės taryba, atsižvelgdama į pareiškėjų 2014-10-22 prašymą, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 18 punktu ir Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo 8 straipsnio 3 dalimi, 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. T-908 „Dėl 2015 metų žemės mokesčio sumažinimo“ 1.1 punktu sumažino 50 procentų 2015 metų žemės mokestį pareiškėjoms už jų turimus žemės sklypus, esančius Radviliškio miesto ribose. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 18 punkte nustatyta, kad „išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija: sprendimų teikti mokesčių, rinkliavų ir kitas įstatymų nustatytas lengvatas savivaldybės biudžeto sąskaita priėmimas, subsidijų ir kompensacijų skyrimo naujas darbo vietas steigiančioms visų rūšių įmonėms tvarkos nustatymas atitinkamai keičiant savivaldybės biudžetą tais atvejais, kai lėšų tam nebuvo numatyta.“ Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „Savivaldybių tarybos turi teisę savo biudžeto sąskaita sumažinti mokestį arba visai nuo jo atleisti.“ Lietuvos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatyta, kad „individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka.“ Iš aukščiau pateikto reglamentavimo ir bylos medžiagos matyti, ką pripažįsta ir pareiškėjos, kad savivaldybei yra įstatymo deleguota išimtinė teisė suteikti žemės mokesčio lengvatą ar nuo jo atleisti ir įstatyme nėra nustatyta jokių kriterijų, kaip ši teisė realizuojama. Tačiau, priešingai nei teigia pareiškėjos, ginčijamas sprendimas yra motyvuotas, pagrįstas ir suprantamas, nes sprendime, kaip individualiame administraciniame akte, nurodytas sprendimo teisinis (konkrečios įstatymų nuostatos) bei faktinis pagrindas (pareiškėjų prašymas), sprendimo projekto paaiškinamajame rašte suprantamai paaiškinta, kodėl pareiškėjoms mažinamas žemės mokestis, taip pat nurodyta sprendimo apskundimo tvarka, todėl teigti, kad ginčijamas sprendimas naikintinas kaip nepagrįstas ir neteisėtas, nėra pagrindo. Prašo pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo Radviliškio rajono savivaldybės tarybos atstovas Vytautas Žvikas teismo posėdžio metu nurodė, kad su skundu nesutinka. Nurodė, kad sprendimas dėl mokesčio mažinimo ar atleidimo nuo mokesčio buvo priimtas atsižvelgiant į pareiškėjų prašymą. Visas priėmimo procesas, projekto pateikimas, svarstymas komitetuose, taryboje, balsavimas vyko atsižvelgiant į Vietos savivaldos įstatymo reikalavimus, tuo pačiu savivaldybės tarybos prerogatyva yra ir išimtinė teisė rinkliavų, mokesčių nustatymas, mažinimas, atleidimas, kuo ir buvo pasinaudota savivaldybės tarybos posėdžio metu. Tarybai nėra prievolė pareiškėjas atleisti nuo mokesčio.

Pareiškėjų V. A. J. ir I. Č. skundas tenkintinas.

Bylos medžiaga nustatyta, jog pareiškėjų atstovas kreipėsi į Radviliškio rajono savivaldybės tarybą su 2014-10-22 prašymu (35–36 b. l.), kuriuo prašė priimti maksimaliai įmanomą ir įstatymu leidžiamą sprendimą, t. y. atleisti pareiškėjas nuo žemės mokesčio už Radviliškio mieste turimus žemės sklypus 2015 metais mokėjimo, o jei tai neįmanoma, nustatyti pareiškėjoms 0,01 procento lengvatinio mokesčio tarifą. Buvo paruoštas Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo „Dėl 2015 metų žemės mokesčio sumažinimo“ projektas (24 b. l.), kartu pateiktas paaiškinamasis raštas (25 b. l.), kuriame nurodyta, jog pareiškėjos prašo sumažinti žemės mokestį. Iš Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2014 m. gruodžio 18 d. posėdžio protokolo Nr. 9 (26–32 b. l.) matyti, jog buvo svarstomas klausimas tik dėl 2015 metų žemės mokesčio sumažinimo. Radviliškio rajono savivaldybės taryba 2014-12-18 sprendimo Nr. T-908 (7 b. l.)  1.1 punktu pareiškėjoms sumažino 50 procentų 2015 metų žemės mokestį už sklypus, esančius Radviliškio miesto ribose.

Pareiškėjos V. A. J. ir I. Č. skundu prašo panaikinti Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2014-12-18 sprendimo Nr. T-908 (7 b. l.)  1.1 punktą ta apimtimi, kuria nebuvo išspręstas pareiškėjų Vidmantės A. J. bei I. Č. atstovo 2014-10-22 prašymas atleisti jas nuo žemės mokesčio 2015 metams už Radviliškio miesto ribose esančius žemės sklypus arba nustatyti joms 0,01 procento lengvatinio mokesčio tarifą, įpareigoti Radviliškio rajono savivaldybės tarybą per 1 mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo išspręsti šį prašymą iš naujo ir priteisti iš atsakovo pareiškėjų naudai bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjų atstovas advokatas Dominykas Varnas teismo posėdžio metu nurodė, jog pareiškėjos neskundžia sprendimo, kuriuo buvo sumažintas 2015 metų žemės mokestis, pareiškėjos negavo atsakymo dėl visiško atleidimo nuo žemės mokesčio. Taip pat pareiškėjų atstovas teismo posėdžio metu prašė panaikinti Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2014-12-18 sprendimo Nr. T-908 dalį, kuria buvo neišspręstas klausimas dėl atleidimo nuo žemės mokesčio, ir įpareigoti atsakovą artimiausiu metu nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo išspręsti prašymą dėl atleidimo nuo mokesčio iš naujo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, spręstina, jog pareiškėjos skundžia Radviliškio rajono savivaldybės tarybos neveikimą (pareigų neatlikimą), kadangi pareiškėjos atsakovui pateikė prašymą su dviem reikalavimais (dėl atleidimo nuo žemės mokesčio, o jei tai neįmanoma – dėl žemės nuomos mokesčio sumažinimo), tačiau vienas iš jų (prašymas atleisti nuo žemės mokesčio) išnagrinėtas nebuvo, dėl šio prašymo nebuvo priimta jokio administracinio akto. Teismas, įvertinęs byloje surinktą medžiagą, pareiškėjų bei jų atstovo parodymus teismo posėdžio metu, sprendžia, jog šios bylos dalykas – atsakovo neveikimas dėl sprendimo nepriėmimo atleisti pareiškėjas nuo žemės mokesčio. Taip pat, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjų atstovas teismo posėdžio metu nurodė, jog pareiškėjos neskundžia Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2014-12-18 sprendimo Nr. T-908, kuriuo joms buvo sumažintas 2015 metų žemės mokestis, teismas, įvertinęs šio sprendimo turinį, nevertins šio sprendimo teisėtumo.

Vietos savivaldos įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad savivaldybės taryba svarstomais klausimais priima sprendimus ir kontroliuoja jų įgyvendinimą, 16 straipsnio 2 dalies 18 punkte nustatyta, kad išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija yra sprendimų teikti mokesčių, rinkliavų ir kitas įstatymų nustatytas lengvatas savivaldybės biudžeto sąskaita priėmimas, subsidijų ir kompensacijų skyrimo naujas darbo vietas steigiančioms visų rūšių įmonėms tvarkos nustatymas atitinkamai keičiant savivaldybės biudžetą tais atvejais, kai lėšų tam nebuvo numatyta. Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad administracinis sprendimas – administracinis aktas ar nustatyta tvarka priimtas kitas nustatytos formos dokumentas, kuriame išreikšta viešojo administravimo subjekto valia, to paties straipsnio 9 dalyje nurodoma, kad individualus administracinis aktas – vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam asmeniui ar nurodytai asmenų grupei.

Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad pagal pareiškėjų 2014-10-22 prašymą (dėl atleidimo nuo žemės mokesčio, o jei tai neįmanoma – dėl žemės nuomos mokesčio sumažinimo) buvo parengtas 2015 metų žemės mokesčio sumažinimo projektas, dėl jo buvo balsuota Radviliškio rajono savivaldybės tarybos posėdžio metu ir priimtas 2014-12-18 sprendimas Nr. T-908 (7 b. l.), kuris priimtas remiantis teisės aktais, tačiau nepagrįstas objektyviais duomenimis. Pažymėtina, kad Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktas įtvirtina savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principą, reiškiantį, kad savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Viešojo administravimo įstatymas sudaro prielaidas įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms; nustato viešojo administravimo principus, viešojo administravimo sritis, viešojo administravimo subjektų sistemą ir administracinės procedūros organizavimo pagrindus; garantuoja asmenų teisę apskųsti viešojo administravimo subjektų veiksmus, neveikimą ar administracinius sprendimus, taip pat teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų, skundų ir pranešimų nagrinėjimą; įtvirtina kitas asmenų ir viešojo administravimo subjektų teises ir pareigas viešojo administravimo srityje (1 straipsnis). Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos įtvirtina viešojo administravimo subjektams pareigą priimtame administraciniame sprendime nurodyti pagrindinius faktus, argumentus ir įrodymus, pateikti teisinį pagrindą, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2540/2012).

Pareiškėjos prašo įpareigoti atsakovą svarstyti jų 2014 m. spalio 22 d. prašymą dėl atleidimo nuo žemės mokesčio, o pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 19, 21 straipsnių nuostatas, asmens (pareiškėjo) prašymas yra pagrindas administracinei procedūrai pradėti, kurią atliekant turi būti atlikti privalomieji veiksmai nagrinėjant asmens prašymą bei priimant dėl jo sprendimą. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 34 straipsnio 1 dalis numato, kad administracinė procedūra baigiama administracinės procedūros sprendimo priėmimu.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje administracinė procedūra, pradėta pagal pareiškėjų 2014 m. spalio 22 d. prašymą, nebuvo visiškai užbaigta, kadangi Radviliškio rajono savivaldybės taryba nesvarstė pareiškėjų prašymo atleisti jas nuo 2015 metų žemės mokesčio ir nepriėmė dėl to sprendimo.

Asmens pažeistos teisės galimas gynybos būdas yra ne tik konkrečių individualių administracinių aktų ginčijimas (ABTĮ 88 str. 1 d. 3 p.), bet ir ginčo išsprendimas kitu įstatymų numatytu būdu (ABTĮ 88 str. 1 d. 4 p.) ar įpareigojant administravimo subjektą per nustatytą terminą priimti atitinkamą sprendimą arba įvykdyti kitokį patvarkymą (ABTĮ 90 str.), kai nustatomas administravimo subjekto neveikimas, t. y. pareigų nevykdymas, ar vilkinimas spręsti reikalus.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, bei atsižvelgiant į tai, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 18 punktą, savivaldybės taryba turi teisę priimti sprendimus teikti mokesčių, rinkliavų ir kitas įstatymų nustatytas lengvatas savivaldybės biudžeto sąskaita, Radviliškio rajono savivaldybės taryba, nepabaigusi iki galo administracinės procedūros pagal pareiškėjų 2014-10-22 prašymą, kaip tai nustatyta Viešojo administravimo įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje, įpareigotina išsamiai ir argumentuotai pareiškėjų 2014 m. spalio 22 d. prašymą dėl atleidimo nuo žemės mokesčio išnagrinėti bei pradėtą administracinę procedūrą turi užbaigti taip, kaip reikalauja teisės aktai, nepriklausomai nuo sprendimo rūšies.

Papildomai atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymų leidėjas savivaldybių taryboms suteikė diskrecijos teisę įsiterpti į žemės apmokestinimą žemės mokesčiu, t. y. suteikė teisę šį mokestį sumažinti arba visiškai nuo jo atleisti, ir tai nereiškia, jog savivaldybės taryba bet kuriuo atveju neturi pagrįsti savo išvadų svariais išsamaus ir kruopštaus tyrimo metu surinktais argumentais, ar kad nereikalaujama pateikti išsamių sprendimo priėmimo priežasčių, atskleidžiančių konkrečius loginius apmastymus, grindžiančių jo sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2540/2012).

Pareiškėjos taip pat prašo priteisti 691 Eur bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą.

Vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 2 dalimi, tais atvejais, kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti: sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo; išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas; gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje už laiką, kol vyko procesas, ir dienpinigių – 10 proc. patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidas. Pareiškėjos pateikė 2015-01-19 mokėjimo nurodymą Nr. 42268 (48 b. l.), jog sumokėjo 21 Eur žyminio mokesčio. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjoms priteistina 21 Eur suma.

ABTĮ 44 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos). Rekomendacijų (aktuali redakcija, galiojusi nuo 2004-04-16 iki 2015 03 20) 7 punkte yra numatyta, kad rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga (toliau –  MMA). Nagrinėjamoje byloje taip pat aktualus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimas Nr. 972, pagal kurį nuo 2014-10-01 MMA – 1035 Lt (300 Eur).

Pareiškėjos 520 Eur patirtas išlaidas dėl skundo parengimo pagrindžia 2015 m. sausio 15 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. R9-2015 (90 b. l.) ir 2015 m. sausio 15 d. mokėjimu Nr. 17 (89 b. l.). Pagal Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (aktuali redakcija, galiojusi nuo 2004-04-16 iki 2015 03 20), 8.2 punktą, maksimali priteistina suma už prašymo (ieškinio) parengimą – 3 MMA, t. y. 300 EUR x 3 MMA = 900 Eur. Pareiškėjų prašoma priteisti 520 Eur suma už skundo parengimą pagrįsta, kadangi neviršija maksimalios priteistinos sumos, todėl pareiškėjoms iš atsakovo priteistina 520 Eur suma.

Pareiškėjos taip pat prašo priteisti 150 Eur už advokato atstovavimą 2015-04-23 teismo posėdyje. Šias išlaidas pagrindžia 2015 m. balandžio 23 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. R53-2015 (88 b. l.) ir 2015 m. balandžio 23 pinigų priėmimo kvitas Nr. 807013 (87 b. l.). Šiuo atveju aktualus Rekomendacijų (redakcija, galiojanti nuo 2015-03-20) 7 punktas, kuris numato, jog rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Remiantis Statistikos departamento pateikta informacija vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) 2014 m. ketvirtąjį ketvirtį sudarė 714,5 Eur. Iš bylos medžiagos (95–100 b. l.) matyti, kad pareiškėjų atstovas advokatas atstovaudamas Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 23 d. posėdyje (nuo 10.37 val. iki 11.31 val.) užtruko 54 min. Pagal Rekomendacijų (redakcija, galiojanti nuo 2015-03-20) 9 punktą, 8.19 punktą, numatantį, kad už vieną atstovavimo valandą teisme taikytinas 0,1 koeficientas, maksimali priteistina suma už vienos valandos atstovavimą teismo posėdyje yra 71,45 Eur, t. y. 714,5 Eur x 0,1=71,45 Eur. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjoms priteistina 71,45 Eur suma.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 3 punktu,

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjų V. A. J. ir I. Č. atstovo advokato D. V. pateiktą skundą tenkinti.

Įpareigoti Radviliškio rajono savivaldybės tarybą užbaigti pradėtą administracinę procedūrą – pirmojo Radviliškio rajono savivaldybės tarybos posėdžio metu po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimą dėl pareiškėjų V. A. J. ir I. Č. 2014 m. spalio 22 d. prašymo dėl atleidimo nuo žemės mokesčio.

Priteisti pareiškėjoms V. A. J. ir I. Č. iš Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 612,45 Eur (šešis šimtus dvylika eurų ir keturiasdešimt penkis centus) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.

Teisėjai                                                                                                    Laisvutė Kartanaitė

Žanas Kubeckas

Jarūnė Sedalienė