Civilinė byla Nr. e2-1072-790/2025

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00691-2025-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.4.4.4; 3.3.1.11; 3.3.2.6.1 (S)

 

 

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2025 m. gruodžio 9 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Laimos Ribokaitės ir Aldonos Tilindienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos M. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. spalio 24 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjos pareiškimas dėl vaiko grąžinimo į jo nuolatinę gyvenamąją vietą – Ukrainos Respubliką, suinteresuotas asmuo R. D., išvadą byloje teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos

.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I.                      Ginčo esmė

 

1.       Pareiškėja M. M. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama grąžinti jos ir suinteresuoto asmens R. D. (R. D.) sūnų A. D. (A. D.), gim. (duomenys neskelbtini), į jo nuolatinę gyvenamąją vietą – Ukrainos Respubliką.

2.       Pareiškėja nurodė, kad ji ir suinteresuotas asmuo (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką, kuri (duomenis neskelbtini) buvo nutraukta. Nutraukus santuoką, pareiškėja ir suinteresuotas asmuo epizodiškai gyveno kartu ir palaikė asmeninius šeimos santykius. Jiems (duomenys neskelbtini) gimė sūnus A. D.. Prasidėjus konfliktams, 2019 m. balandžio 17 d. pareiškėja su sūnumi persikėlė gyventi skyriumi nuo suinteresuoto asmens.

3.       Atsižvelgiant į prasidėjusius karinius konfliktus, pareiškėja ir suinteresuotas asmuo 2022 m. balandžio 20 d. pas Ternopilio rajono notarų apygardos privatų notarą patvirtino bendrą vaiko tėvų sutikimą laikinam jų sūnaus išvykimui į Kanadą nuo 2022 m. balandžio 22 d. iki 2023 m. balandžio 22 d. Suinteresuotas asmuo su sūnumi 2022 m. liepos 3 d. išvyko iš Ukrainos Respublikos ir nuo to laiko pareiškėja sūnaus nebematė, kadangi suinteresuotas asmuo nutraukė visus ryšius su pareiškėja. Po 2023 m. balandžio 22 d., t. y. pasibaigus nurodytam notariniame tėvų sutikime sutartam terminui, šalių sūnus nebuvo grąžintas į Ukrainos Respubliką.

4.       Dėl motinos, su kuria įsiteisėjusiu 2023 m. liepos 20 d. pirmosios instancijos Ternopilio apskrities Zbaražo rajono teismo sprendimu (civilinė byla Nr. 598/753/19) nustatyta vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta, tyčinio atribojimo, padaryta didelė žala mažamečio vaiko psichologinei bei emocinei raidai ir brandai. Tai, kad vaikas mokosi lietuvių kalbos, ketina lankyti pradinę mokyklą, kai su Lietuva jo šeima neturi jokių ryšių pagal kilmę, negali būti laikoma pagrindu atsisakyti grąžinti vaiką į kilmės šalį. Geriausius vaiko interesus užtikrins vaiko saugus buvimas motinos globoje Ukrainoje, mokymasis gimtąja kalba, integravimasis į savo gimtąją aplinką, kurios emocinį, fizinį ir finansinį saugumą pareiškėja savarankiškai gali užtikrinti vaiko kilmės šalyje. Tai, kad suinteresuotas asmuo siekia išvengti šaukimo į Ukrainos kariuomenę, vaiko grąžinimui teisinės reikšmės neturi, nes tai nėra argumentas, pateisinantis vaiko negrąžinimą į Ukrainą. Grąžinus vaiką į Ukrainą, jis nepapuls į netoleruotiną ir pavojingą jam situaciją. Sūnus dėl amžiaus ir ilgai trukusio nesimatymo su motina turi labai didelį emocinio artumo ir saugumo poreikį, kurį, vaiką grąžinus, pareiškėja užtikrins. Pareiškėja gyvena Ternopilyje, kuris yra vaiko gimtasis miestas. Šioje šalies dalyje karo veiksmai nevyksta, todėl fizinė grėsmė yra minimali. Pareiškėja turi aukštąjį išsilavinimą, dirba paklausų darbą, turi galimybę derinti darbo laiką pamainomis su šeimos įsipareigojimais, yra labai gerai charakterizuojama darbe.

5.       Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Metodinės pagalbos, nacionalinio ir tarptautinio bendradarbiavimo skyrius (toliau – Tarnyba) pateikė išvadą, kad galimai neteisėtai į Lietuvos Respubliką atvežto vaiko atvejis jai tapo žinomas 2025 m. gegužės 12 d., gavus Ukrainos centrinės institucijos persiųstą pareiškėjos prašymą pagal 1980 m. Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau – Hagos konvencija) dėl galimai neteisėtai 2024 m. rugsėjo mėn. į Lietuvos Respubliką atvežto vaiko A. D. sugrąžinimo į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę. Tarnyba 2025 m. gegužės 28 d. nuvyko į vaiko ir tėvo gyvenamąją vietą, kurioje buvo bendrauta su suinteresuotu asmeniu R. D., jam paaiškinta, kad Tarnyboje nagrinėjamas vaiko motinos prašymas pagal Hagos konvenciją ir išklausyta jo nuomonė dėl vaiko sugrąžinimo bendru sutarimu. Tarnybos specialistų teigimu, vyras, sužinojęs šią informaciją, nurodė, kad pats vienas vaiką augina jau septynerius metus. Šeima gyveno dviejų kambarių bute, kuriam reikėtų remonto. Paklaustas, ar sutiktų vaiką sugrąžinti į Ukrainą bendru sutarimu, vyras nurodė, kad vaiko į Ukrainą tikrai negrąžins ir pats neplanuoja ten vykti, nes Ukrainoje yra nesaugu, jis privalės tarnauti Ukrainos kariuomenėje, o to daryti neketina, kadangi nesijaučia skolingas šiai valstybei. Suinteresuotas asmuo nurodė specialistams, kad po jų apsilankymo Lietuvoje nebesijaus saugiai ir planuos išvykti nuolat gyventi į kitą užsienio valstybę.

6.       Tarnyba pateikė atsakymą iš (duomenys neskelbtini) gimnazijos, kad vaikas darželyje yra tvarkingas ir pakankamai savarankiškas. Berniukui reikia individualios pagalbos dėl kalbos supratimo, su juo papildomai dirba logopedė. Ugdymo įstaiga nurodė, kad berniuko adaptacija darželyje vyko sudėtingai.

7.       Nurodė, kad Tarnyboje 2025 m. liepos 14 d. gautas Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių skyriaus (toliau – Migracijos departamentas) raštas, kuriame nurodoma, jog R. D. per Migracijos departamento informacinę sistemą atsiuntė pranešimą, kad su sūnumi 2025 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos Respublikos ir daugiau į šią valstybę gyventi nebegrįš. Tarnyba 2025 m. liepos 11 d. nuvyko šeimos gyvenamosios vietos adresu, tačiau buto durų niekas neatidarė, o vaiko tėvui prisiskambinti nepavyko. Bendraujant su kaimyne paaiškėjo, kad tėvo su vaiku kaimynai nemato jau kelias savaites. Tarnybai 2025 m. liepos 14 d. susisiekus su buto savininku, jis nurodė neturintis informacijos apie nuomos sutarties nutraukimą bei patikino, kad patikrins, ar bute gyvena nuomininkai. Buto savininkas 2025 m. liepos 15 d. informavo Tarnybos specialistus, kad nuvykus į butą jame niekas nebegyveno, bute nebuvo asmeninių R. D. daiktų, o susisiekti su asmeniu nepavyko. Tarnyboje 2025 m. liepos 21 d. gautas R. D. prisistačiusio asmens laiškas, kuriame nurodoma, kad suinteresuotas asmuo su vaiku šiuo metu gyvena (duomenys neskelbtini).

8.       Suinteresuotas asmuo R. D. atsiliepimo į pareiškėjos pareiškimą nepateikė.

9.       Vilniaus apygardos teismas 2025 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi pareiškėjos M. M. pareiškimą paliko nenagrinėtiną. Teismas nustatė, kad suinteresuotas asmuo kartu su vaiku yra išvykęs iš Lietuvos Respublikos, o pagrindo manyti, jog jie sugrįš į Lietuvą, nėra. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju išnyko Vilniaus apygardos teismo jurisdikcija nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl vaiko grąžinimo į Ukrainos Respubliką.

10.       Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. rugsėjo 23 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 6 d. nutartį panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad išvados apie R. D. ir šalių nepilnamečio vaiko A. D. gyvenamosios vietos pakeitimą pirmosios instancijos teismas priėjo nesurinkęs visų įrodymų ir neatlikęs detalesnio tyrimo, galinčio patvirtinti arba paneigti suinteresuoto asmens ir šalių nepilnamečio vaiko išvykimo iš Lietuvos Respublikos faktą, o pasirėmęs tik Tarnybos išvadoje nurodyta informacija apie negalėjimą rasti R. D. jo gyvenamosios vietos adresu, gautu laišku, neva R. D. su nepilnamečiu vaiku šiuo metu gyvena (duomenys neskelbtini) bei Tarnybai pateiktu Migracijos departamento raštu, kuriame nurodyta informacija prieštarauja byloje nustatytai faktinei situacijai. Nesant patikimų įrodymų, galinčių neabejotinai patvirtinti, kad suinteresuotas asmuo R. D. ir šalių nepilnametis vaikas A. D. nebegyvena Lietuvos Respublikoje, teismo nutartis palikti pareiškėjos M. M. pareiškimą nenagrinėtą naikinama, grąžinant bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismo teigimu, pirmosios instancijos teismas, aiškindamasis suinteresuoto asmens ir šalių nepilnamečio vaiko buvimo vietą, turėtų spręsti dėl Hagos konvencijos 12 straipsnio 3 dalies taikymo. Bylos sustabdymas, kreipiantis į atitinkamas valstybines institucijas, padėtų išsiaiškinti nepilnamečio vaiko buvimo vietą, turimo leidimo gyventi teisinį statusą ir, nustačius, kad vaiko gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje – išnagrinėti bylą iš esmės bei įvykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą (nutartį). Teismui įsitikinus, kad vaiko gyvenamoji vieta, pažeidžiant Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 16 d. nutartimi nustatytą draudimą, yra ne Lietuvos Respublikoje – spręsti dėl procesinės bylos baigties Hagos konvencijos 12 straipsnio 3 dalies kontekste, įvertinant neteisėto išvežimo iš Lietuvos Respublikos faktą.

 

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

 

11.       Vilniaus apygardos teismas 2025 m. spalio 24 d. nutartimi pareiškėjos M. M. pareiškimą atmetė.

12.       Teismas, atsižvelgdamas į byloje esantį Ukrainos teisingumo ministerijos privataus notaro Ternopilio rajono notarų apygardoje liudijimą pasienio ir muito tarnyboms, nurodė, kad R. D. ir M. M. jų nepilnamečiam sūnui A. D. suteikė sutikimą laikinam išvykimui į Kanadą laikotarpiu nuo 2022 m. balandžio 22 d. iki 2023 m. balandžio 22 d., nurodydami, jog lydės sūnų kartu ir atskirai, prisiimdami atsakomybę už savalaikį grįžimą į Ukrainą. Pareiškėja procesiniuose dokumentuose nurodė, kad neprieštaravo suinteresuoto asmens išvykimui su vaiku į užsienį dėl vaiko saugumo. Remdamasis pareiškėjos argumentais, teismas nustatė, kad 2022 m. liepos 3 d. suinteresuotas asmuo su vaiku kirto Ukrainos valstybės sieną Lenkijos Respublikos kryptimi ir nuo šio laiko pareiškėja sūnaus nebematė, kadangi suinteresuotas asmuo nutraukė visus ryšius su vaiko motina. Tik 2025 m. vasario 12 d. pareiškėja sužinojo, kad nuo 2024 m. rugsėjo mėnesio suinteresuotas asmuo su vaiku apsigyveno Lietuvoje.

13.       Teismas pažymėjo, kad Ukrainos Zbarazko rajono teismo Ternopilio apskrities 2023 m. liepos 20 d. sprendimu, kuris įsiteisėjo 2024 m. birželio 5 d., buvo iš dalies patenkintas pareiškėjos M. M. ieškinys ir nepilnamečio vaiko A. D. gyvenamoji vieta nustatyta kartu su vaiko motina.

14.       Teismas nustatė, kad nepilnametis vaikas A. D. nuo 2024 m. rugsėjo mėnesio lankė (duomenys neskelbtini) gimnaziją ir su suinteresuotu asmeniu tėvu R. D. gyveno (duomenys neskelbtini) nuomojamame bute. Tačiau 2025 m. gegužės 28 d. Tarnybos specialistams aplankius suinteresuotą asmenį ir jo sūnų, suinteresuotas asmuo nesutiko grąžinti vaiko į Ukrainos Respubliką, o 2025 m. liepos 14 d. Migracijos departamento Šiaulių skyriaus raštas patvirtina, kad R. D. per Migracijos departamento informacinę sistemą atsiuntė pranešimą, jog su sūnumi išvyko iš Lietuvos Respublikos 2025 m. birželio 15 d., ir daugiau į šią valstybę gyventi nebesugrįš. Kadangi R. D. 2025 m. rugpjūčio 13 d. pateikė pranešimą apie išvykimą iš Lietuvos Respublikos 2025 m. liepos 22 d. į (duomenys neskelbtini), 2025 m. rugsėjo 8 d. Migracijos departamento sprendimu R. D. panaikinta laikina apsauga ir leidimas laikinai gyventi.

15.       Teismas nustatė, kad suinteresuotas asmuo pateikė prašymą dėl vaiko išbraukimo iš ugdymo įstaigos, išmokų Lietuvoje negauna, Užimtumo tarnyboje neberegistruotas, niekur nedirba, Lietuvos Respublikoje savo gyvenamosios vietos nedeklaravo.

16.       Atsižvelgęs į šiuos duomenis, teismas konstatavo, kad suinteresuotas asmuo R. D. kartu su nepilnamečiu vaiku A. D. yra išvykęs iš Lietuvos Respublikos, o pagrindo manyti, jog jie sugrįš į Lietuvą, nėra. Dėl šių priežasčių teismas netenkino pareiškėjos prašymo skelbti atsakovo paiešką pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 132 straipsnį, nes atsakovo paieška per policiją gali būti skelbiama išskirtiniais atvejais, tik jeigu ieškovas įrodo, jog ėmėsi visų priemonių atsakovo gyvenamajai vietai nustatyti. Teismo vertinimu, pareiškėja M. M. nepateikė įrodymų ar bent preliminarių duomenų, leidžiančių manyti, kad suinteresuotas asmuo R. D. šiuo metu galėtų būti Lietuvoje, todėl objektyvaus pagrindo manyti, jog jis slepiasi Lietuvos Respublikos teritorijoje, kai neturi būsto, negauna išmokų, nedirba ir jam panaikinta laikina apsauga bei leidimas gyventi Lietuvoje, nėra.

17.       Teismo įsitikinimu, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – VSAT) 2025 m. spalio 1 d. pranešimas, kad nėra duomenų apie R. D. ir A. D. vykimą per Europos Sąjungos išorės Lietuvos Respublikos valstybės sieną, nelaikytinas pakankamu pagrindu vertinti, jog suinteresuoto asmens ir vaiko gyvenamoji vieta vis dar yra Lietuvoje, nes judėjimas Šengeno erdvės viduje nėra sistemiškai fiksuojamas. Be to, byloje esantys duomenys patvirtina, kad 2025 m. vasarą R. D. nuomojamo buto pašto dėžutėje gautas pranešimas apie jo greičio viršijimą Austrijoje, nepaisant Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 16 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – draudimo suinteresuotam asmeniui R. D. išvykti iš Lietuvos Respublikos bei išvežti vaiką A. D. iš Lietuvos Respublikos. Ši aplinkybė, teismo vertinimu, leidžia daryti prielaidą, kad R. D. kirto vidaus sieną, o ne išorės sieną, taip išvengdamas privalomos pasienio patikros.

18.       Kadangi R. D. 2025 m. rugsėjo 8 d. Migracijos departamento sprendimu panaikinta laikina apsauga ir leidimas laikinai gyventi, galiojęs iki 2026 m. kovo 4 d., teismo teigimu, tai reiškia, jog R. D. nebegalioja laikinoji apsauga, kurios jis pats atsisakė, deklaruodamas išvykimą į kitą šalį bei R. D. prarado teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. šiuo metu R. D. neturi teisinio statuso gyventi Lietuvoje.

19.       Teismas vadovavosi Hagos konvencijos 12 straipsnio 3 dalimi, nustatančia, kad jei valstybės, į kurią kreipiamasi, teismo ar administracinė institucija turi pagrindo manyti, jog vaikas išvežtas į kitą valstybę, ji gali sustabdyti bylos nagrinėjimą arba atmesti prašymą grąžinti vaiką. Kadangi šiuo atveju patikimų įrodymų, patvirtinančių, kurioje šalyje šiuo metu yra suinteresuoto asmens ir šalių nepilnamečio vaiko buvimo vieta, nėra, teismas taikė Hagos konvencijos 12 straipsnio 3 dalį ir pareiškimą atmetė.

 

III. Atskirojo skundo argumentai

 

20.       Pareiškėja M. M. pateikė atskirąjį skundą, prašydama Vilniaus apygardos teismo 2025 m. spalio 24 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjos pareiškimą dėl vaiko grąžinimo į kilmės valstybę patenkinti arba perduoti nagrinėti šį klausimą pirmosios instancijos teismui iš naujo, taip pat priimti naujus įrodymus. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

20.1.       Aplinkybė, kad nei suinteresuoto asmens, nei nepilnamečio vaiko buvimo vieta skundžiamos nutarties priėmimo dieną nėra žinomos, yra akivaizdi, tačiau byloje nebuvo tiriamos nedalyvavimo procese priežastys, o byla išnagrinėta iš esmės.

20.2.       Lietuvoje gyvenantys užsieniečiai, išvykdami ilgesniam nei 6 mėnesių laikotarpiui iš Lietuvos Respublikos, turi deklaruoti gyvenamosios vietos pasikeitimą. Atskirojo skundo parengimo dieną suinteresuotas asmuo ir nepilnametis vaikas vis dar yra registruoti Lietuvos Respublikos gyventojų registre. Kadangi suinteresuotas asmuo nedeklaravo kitos gyvenamosios vietos, gauna teismo siunčiamus dokumentus per elektroninių paslaugų portalą (toliau – EPP), tai sudaro pagrindą daryti išvadą, kad galimai suinteresuotas asmuo ir toliau gyvena Lietuvoje arba neteisėtai slepia faktinę buvimo vietą. Dėl to teismas turėjo sustabdyti bylą ir skelbti suinteresuoto asmens paiešką.

20.3.       Būtinumą skelbti suinteresuoto asmens paiešką patvirtina ir tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 16 d. nutartimi buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir suinteresuotam asmeniui uždrausta išvykti iš Lietuvos. Ši nutartis suinteresuotam asmeniui įteikta 2025 m. birželio 27 d. Tuo atveju, jeigu suinteresuotas asmuo realiai išvyko iš Lietuvos Respublikos, jis pažeidė ne tik teismo taikytas laikinąsias apsaugos priemones, bet ir Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – UTPĮ) 135 straipsnio 3 dalį, nustatančią, kad užsieniečio išvykimas iš Lietuvos Respublikos laikomas neteisėtu, jeigu jis išvyksta iš Lietuvos Respublikos, nors jam taikomi judėjimo laisvės Lietuvos Respublikoje apribojimai.

20.4.       Apskųstoje teismo nutartyje nurodyti argumentai, kad vaikas išvežtas į kitą valstybę, yra pagrįsti prielaidomis ir tuo, jog būsto, kurį nuomojosi suinteresuotas asmuo, savininkas panaikino suinteresuoto asmens deklaruotą gyvenamąją vietą. Pareiškėjos vertinimu, formalus pareiškimo dėl vaiko, kurio buvimo vieta nežinoma, atmetimas yra proceso pažeidimas ir bylos esmės neatskleidimas. Be to, teismas neinicijavo teisinių veiksmų dingus vaikui.

20.5.       Teismas neatsižvelgė į tai, kad galimai vaikas yra traumuojamas, jau ilgą laiką yra pažeidžiamos jo teisės. Be to, suinteresuotas asmuo naudoja nepilnametį vaiką kaip įrankį išvengti šaukimo atlikti karo tarnybą Ukrainos ginkluotuose pajėgose.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

21.       Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliaciniame teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

22.       Absoliučių apskųstos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

23.       Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas pareiškėjos (nepilnamečio vaiko motinos) prašymas neteisėtai į Lietuvos Respubliką atvežtą nepilnametį sūnų grąžinti į jo kilmės valstybę – Ukrainos Respubliką. Apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines aplinkybes, ar nustatytoms aplinkybėms tinkamai pritaikė teisės normas, reglamentuojančias neteisėtai išvežto nepilnamečio vaiko grąžinimą į valstybę, iš kurios jis buvo neteisėtai išvežtas.

24.       Pareiškėja M. M. prašo priimti naujus rašytinius įrodymus – 2025 m. spalio 30 d. Lietuvos Respublikos gyventojų registro pažymas apie R. D. ir A. D.. Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėja su atskiruoju skundu dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 6 d. nutarties jau buvo pateikusi į bylą Gyventojų registro duomenis, iš kurių matyti, jog suinteresuoto asmens ir jo vaiko gyvenamosios vietos deklaravimas adresu (duomenys neskelbtini), buvo panaikintas savininko prašymu 2025 m. liepos 30 d. Kartu su atskiruoju skundu pareiškėjos pateikiamuose naujuose įrodymuose pateikiama tokia pati informacija, kuri jau yra byloje, o jokios naujos informacijos, galinčios turėti reikšmės ginčo klausimo išsprendimui, nėra, todėl naujus įrodymus atsisakoma priimti.

25.       Hagos konvencijos 3 straipsnyje nustatyta, kad vaiko išvežimas ar laikymas laikomas neteisėtu, jei: a) pažeidžiamos globos teisės, suteiktos asmeniui, institucijai ar kitai organizacijai atskirai ar kartu, pagal valstybės, kurioje vaikas nuolat gyveno prieš pat jį išvežant ar laikant, įstatymus; ir b) jei išvežimo ar laikymo metu tomis teisėmis buvo kartu ar atskirai naudojamasi arba būtų buvę naudojamasi, jei vaikas nebūtų išvežtas ar laikomas.

26.       Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad pareiškėja M. M. ir suinteresuotas asmuo R. D. 2022 m. balandžio 20 d. notariškai patvirtino bendrą sutikimą laikinam jų sūnaus A. D. išvykimui į užsienį (Kanadą) nuo 2022 m. balandžio 22 d. iki 2023 m. balandžio 22 d. Suinteresuotas asmuo su sūnumi 2022 m. liepos 3 d. išvyko iš Ukrainos Respublikos, tačiau vaikas iki sutarto termino į kilmės šalį grąžintas nebuvo. Ukrainos Respublikos Zbarazko rajono teismo Ternopilio apskrities 2023 m. liepos 20 d. sprendimu buvo iš dalies patenkintas pareiškėjos M. M. ieškinys ir nepilnamečio sūnaus A. D. gyvenamoji vieta nustatyta kartu su vaiko motina M. M.. Šis sprendimas yra įsiteisėjęs.

27.       Suinteresuotas asmuo, nepaisydamas to, kad yra pasibaigęs pareiškėjos M. M. išduotas sutikimas laikinam sūnaus išvykimui ir sūnaus gyvenamoji vieta įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta kartu su motina (pareiškėja), sūnaus į Ukrainos Respubliką negrąžino, bet kartu su sūnumi atvyko į Lietuvos Respubliką, apsigyveno nuomojamame būste, adresu (duomenys neskelbtini). A. D. nuo 2024 m. rugsėjo mėnesio pradėjo lankyti (duomenys neskelbtini)gimnaziją pagal priešmokyklinio ugdymo programą. Todėl pirmosios instancijos teismas apskųsto sprendimo 24 punkte teisingai konstatavo, kad suinteresuotas asmuo R. D. 2023 m. balandžio 22 d. neteisėtai negrąžino vaiko į Ukrainos Respubliką ir nuo 2024 m. rugsėjo mėnesio neteisėtai jį laikė Lietuvos Respublikoje, dėl to buvo pažeistos pareiškėjos globos teisės.

28.       Hagos konvencija nustato bendrą principą, kad vaikas visada turi būti grąžintas į valstybę, iš kurios jis buvo neteisėtai išvežtas ar negrąžintas. Tačiau valstybės, į kurią vaikas neteisėtai išvežtas ar kurioje neteisėtai laikomas, teismo ar administracinės institucijos objektyviai negali įvykdyti vaiko grąžinimo, jeigu vaiko tos valstybės teritorijoje nėra, o jis buvo išvežtas į kitą valstybę. Dėl to Hagos konvencijos 12 straipsnio 3 dalis nustato, kad jei valstybės, į kurią kreipiamasi, teismo ar administracinė institucija turi pagrindo manyti, jog vaikas išvežtas į kitą valstybę, ji gali sustabdyti bylos nagrinėjimą arba atmesti prašymą grąžinti vaiką.

29.       Hagos konvencijos aiškinamajame rašte pažymima, kad „12 straipsnio trečiojoje dalyje įtvirtinta visiškai logiška nuostata, grindžiama procedūrinės ekonomijos sumetimais, pagal kurią su byla susipažinusios institucijos gali sustabdyti procesą arba atmesti prašymą, jeigu jos turi pagrindo manyti, kad vaikas buvo išvežtas į kitą valstybę. Priežastys, dėl kurių jos gali prieiti prie tokios išvados, straipsnyje nenurodytos, todėl jos priklausys nuo atitinkamos valstybės vidaus teisės“ (angl. The third paragraph of article 12 introduces a perfectly logical provision, inspired by considerations of procedural economy, by virtue of which the authorities which are acquainted with a case can stay the proceedings or dismiss the application, where they have reason to believe that the child has been taken to another State. The reasons by which they may come to such a conclusion are not stated in the article, and will therefore depend on the internal law of the State in question) (https://assets.hcch.net/docs/a5fb103c-2ceb-4d17-87e3-a7528a0d368c.pdf). Taigi, Hagos konvencijos aiškinamajame rašte akcentuojamas proceso ekonomiškumo principas ir tai, kad teismas turi diskreciją kiekvienu konkrečiu atveju nuspręsti, ar egzistuoja priežastys stabdyti bylą, ar atmesti prašymą.

30.       Iš šios nutarties 10 punkte nurodytos Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. rugsėjo 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-853-516/2025 matyti, kad Lietuvos apeliacinis teismas formuoja praktiką, pagal kurią teismui turint tam tikrų duomenų, jog neteisėtai Lietuvos Respublikoje laikytas vaikas galbūt buvo išvežtas į kitą valstybę, teismas prioritetą turėtų suteikti bylos sustabdymui ir detalesnio tyrimo atlikimui, bet ne prašymo atmetimui. Tik tuo atveju, kai teismas, atlikęs detalesnį tyrimą, pasiekia didesnį įsitikinimo laipsnį dėl to, kad vaikas buvo išvežtas iš Lietuvos Respublikos į kitą valstybę ir jo šiuo metu Lietuvos Respublikoje nėra bei nėra duomenų, jog vaikas bus sugrąžintas, galimas Hagos konvencijos 12 straipsnio 3 dalies taikymas ir pareiškimo atmetimas.

31.       Nagrinėjamu atveju byloje kyla klausimas, ar pirmosios instancijos teismas, atmetęs pareiškimą Hagos konvencijos 12 straipsnio 3 dalyje numatytu pagrindu, ėmėsi pakankamų priemonių, kad įsitikintų nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimu. Pareiškėja atskirajame skunde teigia, kad yra požymių, jog nepilnametis vaikas vis dar yra Lietuvoje, nes jis su suinteresuotu asmeniu registruoti Lietuvos Respublikos gyventojų registre, nedeklaravo kitos gyvenamosios vietos, gauna teismo siunčiamus dokumentus per elektroninių paslaugų portalą (toliau – EPP). Dėl to, pareiškėjos įsitikinimu, teismas turėjo sustabdyti bylą ir paskelbti suinteresuoto asmens paiešką.

32.       Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ėmėsi pakankamų priemonių, kad nustatytų vaiko buvimo vietą. Byloje buvo gauti pirminiai duomenys, kad vaikas galbūt buvo išvežtas iš Lietuvos Respublikos:

32.1.       Pareiškėjai informavus Tarnybą apie priimtą Ukrainos teismo sprendimą bei nurodžius jai žinomą informaciją apie suinteresuotą asmenį, 2025 m. gegužės 28 d. pas juos apsilankius Tarnybos specialistams, suinteresuotas asmuo nesutiko grąžinti vaiko į Ukrainos Respubliką, pažymėjęs, jog po specialistų apsilankymo Lietuvoje nebesijaus saugiai ir planuos išvykti nuolat gyventi į kitą užsienio valstybę.

32.2.       Kartu su išvada Tarnyba pateikė pirmosios instancijos teismui iš Migracijos departamento 2025 m. liepos 14 d. gautą raštą, kuriame nurodyta, kad R. D. per Migracijos departamento informacinę sistemą atsiuntė pranešimą, jog su sūnumi 2025 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos Respublikos ir daugiau į šią valstybę gyventi nebegrįš.

32.3.       Tarnybos išvadoje buvo nurodyta, kad 2025 m. liepos 11 d. nuvykus šeimos gyvenamosios vietos adresu, buto durų niekas neatidarė, prisiskambinti suinteresuotam asmeniui R. D. nepavyko, o 2025 m. liepos 15 d. buvo savininkas informavo Tarnybą, jog bute niekas nebegyvena, nes nebuvo jokių R. D. asmeninių daiktų.

32.4.       Tarnybos išvadoje taip pat nurodyta, kad 2025 m. liepos 21 d. buvo gautas R. D. prisistačiusio asmens laiškas, kuriame nurodyta, jog suinteresuotas asmuo su vaiku šiuo metu gyvena (duomenys neskelbtini).

33.       Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. rugsėjo 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-853-516/2025 konstatavo, kad aptarti pirminiai duomenys nepakankami tam, jog būtų nutrauktas pareiškimo nagrinėjimas, todėl reikalingas detalesnis tyrimo atlikimas. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, atliko detalesnį tyrimą ir įvykdė Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. rugsėjo 23 d. nutarties nurodymus. Pirmosios instancijos teismas surinko tokius papildomus duomenis:

33.1.       Migracijos departamentas 2025 m. rugsėjo 8 d. sprendimu panaikino R. D. suteiktą laikinąją apsaugą ir leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes jis 2025 m. rugpjūčio 13 d. pateikė pranešimą apie išvykimą iš Lietuvos Respublikos 2025 m. liepos 22 d. į (duomenys neskelbtini).

33.2.       Migracijos departamento 2025 m. spalio 1 d. teismui atsiųstas raštas patvirtina, kad 2025 m. rugpjūčio 13 d. pranešime R. D. nurodė, jog atsisako jam suteiktos laikinosios apsaugos. R. D. išduotas skaitmeninis leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje laikinosios apsaugos pagrindu Nr. 65093265 negalioja nuo 2025 m. rugsėjo 22 d. R. D. 2025 m. rugsėjo 17 d. pateikė dar vieną prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje laikinosios apsaugos pagrindu, tačiau 2025 m. rugsėjo 25 d. per Lietuvos migracijos informacinę sistemą pateikė prašymą nutraukti minėto prašymo nagrinėjimą, todėl buvo priimtas sprendimas nutraukti prašymo nagrinėjimą.

33.3.       Migracijos departamento 2025 m. spalio 1 d. teismui atsiųstas raštas patvirtina, kad A. D. (duomenys neskelbtini) buvo išduotas skaitmeninis leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje laikinosios apsaugos pagrindu Nr. 65092830, kuris galioja iki (duomenys neskelbtini) R. D. 2025 m. liepos 8 d., 2025 m. liepos 10 d. ir 2025 m. rugsėjo 25 d. pateikė pranešimus Migracijos departamentui apie tai, jog A. D. išvyko iš Lietuvos Respublikos ir daugiau nebegrįš. Migracijos departamentas neturi duomenų apie minėtų užsieniečių išvykimą iš Lietuvos Respublikos ir jų dabartinę buvimo vietą, užsieniečiai gyvenamosios vietos užsienyje nedeklaravo.

33.4.       Užimtumo tarnybos 2025 m. rugsėjo 24 d. pažyma patvirtina, kad R. D. nuo 2024 m. spalio 8 d. iki 2025 m. rugsėjo 22 d. buvo įregistruotas bedarbio statusu, išmokų negavo, buvo teikiamos informavimo, konsultavimo, laisvų darbo vietų pasiūlos paslaugos, o šiuo metu reali asmens gyvenamoji vieta nežinoma. R. D. išregistruotas iš Užimtumo tarnybos gavus informaciją apie panaikintą leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.

33.5.       Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus teismui pateiktas raštas patvirtina, kad, 2025 m. spalio 1 d. duomenimis, informacijos apie R. D. valstybinį socialinį draudimą nėra, R. D. ir A. D. iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių išmokų negauna.

33.6.       Tarnybos 2025 m. spalio 9 d. raštas patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) gimnazija nurodė, jog vaikas nuo 2025 m. rugsėjo 1 d. turėjo lankyti 1 klasę, tačiau gimnazijoje nepasirodė, 2025 m. rugsėjo 8 d. į mokyklą atvyko vaiko tėtis R. D. ir pateikė prašymą išbraukti vaiką iš 1 klasės mokinių sąrašo, tačiau nenurodė, kur išvyksta vaikas. 2025 m. spalio 6 d. Tarnybos specialistai telefonu susisiekė su buto, adresu (duomenys neskelbtini) (paskutinė Tarnybai žinoma faktinė šeimos gyvenamoji vieta Lietuvoje), savininku, kuris paaiškino, kad šeima nuo vasaros nebegyvena bute, yra įsiskolinę už nesumokėtą nuomą, o R. D. su juo nebebendrauja. 2025 m. liepos mėnesį buto pašto dėžutėje gautas R. D. adresuotas laiškas dėl greičio viršijimo Austrijoje.

33.7.       2025 m. spalio 8 d. Užimtumo tarnybos duomenų bazės išrašas patvirtina, kad R. D., nuo 2025 m. rugsėjo 22 d. neberegistruotas.

33.8.       Gyventojų registro duomenimis, R. D. Lietuvos Respublikoje nėra deklaravęs savo gyvenamosios vietos.

34.       Aptartų duomenų visuma, teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismui buvo pakankama konstatuoti, kad suinteresuotas asmuo R. D. kartu su vaiku A. D. yra išvykęs iš Lietuvos Respublikos, o pagrindo manyti, jog jie sugrįš į Lietuvą, nėra. R. D. yra panaikinta suteikta laikinoji apsauga ir leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje, skaitmeninis leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje negalioja nuo 2025 m. rugsėjo 22 d., todėl R. D. ir A. D. neturi teisėto pagrindo būti valstybėje, negali gauti viešųjų paslaugų. Minėtiems asmenims jokios išmokos nėra mokamos, informacijos apie suinteresuoto asmens R. D. valstybinį socialinį draudimą nėra, o tai reiškia, kad jis darbo pajamų Lietuvoje negauna. Duomenų, kad vaikas A. D. lankytų ugdymo įstaigą Lietuvoje, nėra. Byloje jokios informacijos apie R. D. ir A. D. deklaruotą ar faktinę gyvenamąją vietą Lietuvoje nėra, valstybės institucijos duomenų apie jų buvimo vietą taip pat neturi. Pareiškėjos nurodyta aplinkybė, kad vaikas su suinteresuotu asmeniu registruoti Lietuvos Respublikos gyventojų registre, savaime nepatvirtina faktinio jų buvimo Lietuvoje, o atskirajame skunde nurodytas teiginys, jog suinteresuotas asmuo gauna teismo siunčiamus dokumentus per EPP, nėra teisingas, jo nepatvirtina teismų informacinėje sistemoje (LITEKO) esantys duomenys. Procesiniai dokumentai suinteresuoto asmens 2025 m. rugsėjo 19 d. prašymu siunčiami jo nurodytu elektroniniu paštu. Be to, byloje esantys duomenys patvirtina, kad suinteresuotas asmuo pats ne kartą valstybės institucijoms deklaravo savo ir sūnaus išvykimą iš Lietuvos Respublikos. Galiausiai, pati pareiškėja pateikė duomenis, kad suinteresuotas asmuo 2025 m. rugsėjo 25 d. prisiregistravo socialiniame tinkle veikiančioje grupėje „Ukrainiečiai Serbijoje“ ir šioje grupėje parašė įrašą ukrainiečių kalba, jog tai yra pirmoji jo diena Belgrade, prašydamas suteikti tam tikrą informaciją.

35.       Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino VSAT 2025 m. spalio 1 d. pranešimą, kad nėra duomenų apie R. D. ir A. D. vykimą per Europos Sąjungos išorės Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Teismas teisingai nurodė, kad vidaus sienos tarp Šengeno valstybių narių yra kertamos be sisteminių patikrinimų ir be asmenų duomenų fiksavimo, todėl VSAT pranešimas patvirtina tik tai, jog R. D. kirtimo per Lietuvos Respublikos išorės sieną faktas nebuvo registruotas, tačiau ši aplinkybė savaime neleidžia daryti išvados, kad R. D. apskritai nevyko į užsienio valstybę. Be to, teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir į tą aplinkybę, kad 2025 m. vasarą R. D. nuomojamo pašto dėžutėje gautas pranešimas apie jo greičio viršijimą Austrijoje. Ši aplinkybė teismui pagrįstai leido daryti prielaidą, kad R. D. galėjo kirsti vidaus, o ne išorės sieną.

36.       Nepagrįsti pareiškėjos teiginiai, kad teismas turėjo sustabdyti bylą ir paskelbti suinteresuoto asmens paiešką. CPK 132 straipsnyje įtvirtinta, kad išimtiniais atvejais, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, jeigu nežinoma atsakovo buvimo vieta, teismas gali paskelbti atsakovo paiešką per policiją, jei ieškovas įrodo, kad jis ėmėsi visų priemonių atsakovo gyvenamajai vietai nustatyti. Tačiau nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad suinteresuotas asmuo R. D. su vaiku A. D. yra išvykęs iš Lietuvos Respublikos, o pareiškėja bent preliminarių duomenų, leidžiančių manyti, jog suinteresuotas asmuo R. D. su vaiku A. D. šiuo metu galėtų būti Lietuvoje, nepateikė. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo paskelbti suinteresuoto asmens paieškos, nes ji nebūtų rezultatyvi ir neatitiktų proceso ekonomiškumo principo bei be pagrindo užvilkintų procesą neapibrėžtam laikui. Nors teisėjų kolegija sutinka su pareiškėja, kad suinteresuoto asmens tikslingi veiksmai – slapstymasis nuo pareiškėjos, bendravimo su vaiku užkirtimas, gyvenamosios vietos keitimas be pareiškėjos žinios ir sutikimo – yra vertinami kaip piktnaudžiavimas tėvų valdžia ir kvalifikuojami kaip neteisėtas vaiko laikymas, tačiau, esant tokiai situacijai, pareiškėja savo teises turi teisę ginti kitų teisinių priemonių pagalba, o ne prašydama atlikti perteklinį, neatitinkantį civilinio proceso principų, veiksmą (suinteresuoto asmens paieškos paskelbimą).

37.       Teisėjų kolegija sutinka ir su pareiškėjos teiginiais, kad suinteresuotas asmuo, su vaiku išvykdamas iš Lietuvos Respublikos, pažeidė Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 16 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones – draudimą išvykti iš Lietuvos Respublikos bei išvežti vaiką, apie kurias buvo asmeniškai pasirašytinai informuotas 2025 m. birželio 27 d. Vis dėlto šiuo metu vaikui nesant Lietuvos Respublikos teritorijoje ir nesant duomenų apie galimą jo grįžimą, teismas neturi objektyvios galimybės įvykdyti vaiko grąžinimo pagal Hagos konvencijoje nustatytą procedūrą. 

38.       Teisėjų kolegija, apibendrinusi išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas surinko ir ištyrė visus nagrinėjamam klausimui reikšmingus įrodymus, juos teisingai įvertino ir iš jų visumos padarė pagrįstą išvadą, jog suinteresuotas asmuo R. D. kartu su vaiku A. D. yra išvykęs iš Lietuvos Respublikos, o pagrindo manyti, kad jie sugrįš į Lietuvą nėra. Dėl to pirmosios instancijos teismas, pasiekęs pakankamą įsitikinimo laipsnį, kad vaikas buvo išvežtas iš Lietuvos Respublikos į kitą valstybę, nepažeidė proceso normų, nepaskelbdamas suinteresuoto asmens paieškos, o, pritaikęs Hagos konvencijos 12 straipsnio 3 dalį, pagrįstai atmetė pareiškimą dėl vaiko grąžinimo į Ukrainos Respubliką. Pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. spalio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

 

 

Teisėjai                Marius Bajoras

 

 

Laima Ribokaitė

 

 

Aldona Tilindienė