Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [2-162-2014].docx
Bylos nr.: 2-162/2014
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
,,Aqua Service" 302466170 atsakovas
"Tempo invest" 300123867 Ieškovas
Kategorijos:
BYLOS DĖL JURIDINIŲ ASMENŲ
Bylos dėl juridinių asmenų bankroto
CIVILINIS PROCESAS
Procesas pirmosios instancijos teisme
Pirmosios instancijos teismo nutartys ir rezoliucijos:
Pirmosios instancijos teismo nutarčių rūšys, priėmimo tvarka ir turinys
Atskirų kategorijų bylų nagrinėjimo ypatumai, įmonių bankrotas, restruktūrizavimas bei ypatingoji teisena
Įmonių bankrotas:
Pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo ir bankroto bylos iškėlimas teisme
Bankrutuojančios įmonės administratorius, jo skyrimas ir įgaliojimai

                                                     Civilinė byla Nr. 2-162/2014

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00389-2013-3

              Procesinio sprendimo kategorija: 126.2.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2014 m. sausio 16 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Egidija Tamošiūnienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Tempo invest atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarties, kuria išspręstas bankroto bylos atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Aqua Serviceiškėlimo klausimas, civilinėje byloje Nr. B2-1580-513/2013,

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Ieškovas UAB „Tempo invest“ kreipėsi į teismą prašydamas iškelti UAB „Aqua Service“ bankroto bylą, įmonės bankroto administratoriumi skirti M. M..

Nurodė, kad 2010 m. birželio 1 d. buhalterinės apskaitos paslaugų sutarties Nr. 2010/015 pagrindu ieškovas teikė atsakovui buhalterinės apskaitos paslaugas. Atsakovui sistemingai pažeidinėjant atsiskaitymų tvarką, ieškovas 2011 m. balandžio 30 d. vienašališkai nutraukė šią sutartį. Iki šiol atsakovas nėra apmokėjęs 3 sąskaitų faktūrų ir yra skolingas ieškovui 2 000 Lt sumą; atsakovas nevykdo ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartimi patvirtintos šalių sudarytos taikos sutarties sąlygų, pagal kurias iš atsakovo ieškovo naudai priteista 2 000 Lt skola. Be to, remiantis atsakovo 2012 metų finansinės ataskaitos duomenimis įmonės įsipareigojimai viršija įmonės į balansą įrašyto turto vertę, todėl yra pagrindas iškelti atsakovui bankroto bylą.

Atsakovas UAB „Aqua Service“ su prašymu iškelti bankroto bylą nesutiko, nurodė, kad įmonė yra moki. Teismui yra pateikti įmonės finansinės atskaitomybės ir kiti dokumentai, iš kurių matyti, kad atsakovo turtas 2013 m. gegužės 31 dienai yra 812 916 Lt, o pradelstos skolos – tik 2 000 Lt. Atsakovas taip pat pažymėjo, jog ieškovo nurodytos taikos sutarties sąlygos nėra vykdomos, nes ieškovas pats nėra įvykdęs teismo nutartimi patvirtintos taikos sutarties sąlygų.

Pirmosios instancijos teismas 2013 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi atsisakė atsakovui iškelti bankroto bylą. Įvertinęs pateiktus įrodymus teismas padarė išvadą, kad atsakovas yra mokus, nustatė, jog turto įmonė turi už 812 916 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai –sudaro 120 312 Lt, iš kurių pradelstos skolos 2013 m. liepos 31 dienai yra tik skola ieškovui – 2 000 Lt, t. y. įmonės įsipareigojimai neviršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės ir įmonė yra moki. Nors ieškovas teismo posėdžio metu ir abejojo įmonės pelningumu ir jos konkurencingumu rinkoje, tačiau nepaneigė atsakovo nurodytų pradelstų skolų dydžio. Šios aplinkybės lėmė teismo sprendimą atsisakyti kelti atsakovui bankroto bylą.

Lietuvos apeliacinis teismas pagal ieškovo atskirąjį skundą įvertinęs minėtos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, sprendė, jog pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino visų teisingam klausimo išsprendimui reikšmingų aplinkybių, nereikalavo ir nevertino jas pagrindžiančių įrodymų, kas galėjo suponuoti neteisingo procesinio sprendimo priėmimą, todėl skundžiamą 2013 m. rugpjūčio 13 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartį panaikino ir atsakovo bankroto bylos iškėlimo klausimą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

 

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

 

Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. lapkričio 15 d. nutartimi atsisakė iškelti atsakovui UAB „Aqua Service“ bankroto bylą.

Pirmosios instancijos teismas įvertinęs atsakovo pateiktus duomenis konstatavo, kad atsakovo įmonė vykdo veiklą, skolų valstybės ir privalomojo socialinio draudimo biudžetams neturi, o įmonės turtas viršija vykdytinus įmonės įsipareigojimus, todėl pagrindo įmonei kelti bankroto bylą nenustatyta.

 

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

 

Ieškovas UAB „Tempo invest atskiruoju skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutartį ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atskiruoju skundu apeliantas teigia, jog teismas nepagrįstai vadovavosi atsakovo į bylą pateiktais įrodymais, kurie kelia abejones ir sąlygojo neteisėto teismo sprendimo priėmimą.

 

Atsiliepimu į ieškovo UAB „Tempo investatskirąjį skundą atsakovas UAB „Aqua Service prašo skundą atmesti, palikti galioti skundžiamą nutartį bei priteisti iš ieškovo atsakovo naudai jo bylos nagrinėjimo teisme metu patirtas išlaidas.

Atsiliepime teigiama, jog pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į apeliacinio teismo išaiškinimus, visapusiškai analizavo atsakovo pateiktus įrodymus, vertino jų patikimumą ir pagrįstai nustatė, jog jie neįrodo atsakovo nemokumo, todėl nėra pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą nutartį tik dėl to, jog ieškovas abejoja atsakovo pateiktų įrodymų pagrįstumu.

 

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsakovui atsisakyta iškelti bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis atsakovo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinant, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338str.).

Teismas, spręsdamas klausimą ar įmonei keltina bankroto byla ir vertindamas jos (ne)mokumo klausimą, prioritetą turėtų teikti reabilitaciniam tikslui, todėl bankroto byla turi būti keliama tik tada, kai teismui išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių dėl įmonės nemokumo. Bankroto procesas taikomas tada, kai reikia likviduoti neveiklius, nemokius rinkos dalyvius. Tačiau pradedant šį procesą, tai yra sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo, būtina nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė iš tiesų yra nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-887/2008). Teismas įmonei gali iškelti bankroto bylą dėl jos nemokumo tuo atveju, jei yra objektyvios prielaidos, sudarančios pakankamą pagrindą daryti išvadą, jog įmonė faktiškai yra nemoki. Tuo atveju, jei ištyrus pateiktus ir teismo išsireikalautus įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus paaiškėja, jog įmonė turi pakankamai turto finansiniams įsipareigojimams įvykdyti, ir nėra sąlygų įmonės nemokumui konstatuoti, teismas privalo atsisakyti skolininkui iškelti bankroto bylą.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio1 d. nutartyje akcentuotas aplinkybes bei įvertinęs atsakovo pateiktus aktualius duomenis apie įmonės kreditorius, debitorius bei kitus finansinės atskaitomybės dokumentus sprendė, jog pagrindo įmonei kelti bankroto bylą nėra, kadangi įmonės turtas viršija pradelstas ir vykdytinas skolas, atsakovo įmonė vykdo veiklą. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir teigia, jog teismas buvo suklaidintas atsakovo pateiktais realios įmonės finansinės padėties neatspindinčiais duomenimis.

Civiliniame procese vyrauja rungimosi principas. Juo grindžiama įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė, pagal kurią kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str.). Ši įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė iš esmės visa apimtimi taikoma ir sprendžiant ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei pagrįstumo klausimą. Todėl teismui, remiantis atsakovo pateiktais finansinės atskaitomybės dokumentais, nustačius, jog pagrindo UAB „Aqua Service“ kelti bankroto bylą nėra, o ieškovui siekiant įrodyti priešingas aplinkybes, jis turi pateikti teismui tai patvirtinančias aplinkybes. Šiuo atveju iš atskirojo skundo argumentų matyti, jog apeliantas siekia sukelti teismui abejones dėl atsakovo pateiktų duomenų pagrįstumo, tačiau jos remiasi tik niekuo nepagrįstomis prielaidomis ir teiginiais. Konkrečių argumentų ir įrodymų, dėl ko teismas turėtų nesivadovauti atsakovo pateiktomis finansinėmis ataskaitomis, nepateikta, todėl apeliacinės instancijos teismas mano, jog pirmosios instancijos teismas spręsdamas klausimą dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo pagrįstai vadovavosi atsakovo pateiktais įrodymais.

Įmonių bankroto įstatymo (toliau tekste – ĮBĮ ) 9 straipsnio 7 dalyje, numatyta, jog bankroto byla yra iškeliama, jeigu yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojams atlyginimus; 2) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriams, kad negali atsiskaityti ir (arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies nuostatą, įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Byloje pateiktas 2012 m. UAB „Aqua Service“ balansas pagrindė, jog įmonė 2012 metais turėjo turto už 556 547 Lt, o 2013 metų gegužės mėnesio balanso duomenimis – 812 916 Lt (t. 1, b. l. 47, 77). Balanso duomenimis, minėtą sumą iš esmės sudaro trumpalaikis įmonės turtas – atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys – 502 483 Lt, gautinos sumos – 283 048 Lt (t. 1, b. l. 77). Remiantis 2013 m. spalio 1 d. Lietuvos apeliacinio teismo pastabomis, jog minėto turto sudėtis nėra detalizuota, atsakovas, bylą grąžinus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, pateikė įrodymus apie įmonės prekių ir sandėlio likučius, gautus išankstinius apmokėjimus (t. 2, b. l. 17-20). Atsakovas taip pat pateikė 2013 m. liepos 31 d. debitorių sąrašo papildymą, kuriame detalizavo sąrašo 7 punkte įvardintų individualia veikla užsiimančių asmenų skolas įmonei (t. 1, b. l. 79; t. 2, b. l. 11). Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog debitoriai, kurie sąraše įvardinti kaip „kiti debitoriai“ konkrečiai neįvardinti, todėl, negalint nustatyti jų įsiskolinimų realumo, vertinant įmonės finansinę padėtį, šios mokėtinos sumos neturėtų būti įskaičiuojamos į bendrą įmonės turto masę, kuri atsižvelgus į šiuos argumentus turėtų sudaryti – 801 710,64 Lt. Atsakovo pateikti duomenys taip pat patvirtina, jog įmonės kreditoriniai įsipareigojimai sudaro 627 760 Lt (t. 2, b. l. 12), iš kurių pirmosios instancijos teismo paskaičiavimu 111 036,67 Lt sudaro pradelsti įsipareigojimai, tačiau apeliacinio teismo vertinimu, atsižvelgus į tai, jog atsakovas nedetalizavo kreditorių, sąraše įvardintų „kiti kreditoriai“ ir nenurodė mokėjimų jiems terminų, skolą jiems, kuri sudaro 7 275,33 Lt, reikėtų vertinti kaip pradelstą mokėti skolą, todėl atsakovo įmonės vykdytinų įsipareigojimų suma laikytina 118 312 Lt (t. 2, b. l. 12). Nepaisant šių netikslumų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog įmonės pradelsti įsipareigojimai (118 312 Lt) neviršija pusės įmonės į balansą įrašytos turto vertės– 400 855 Lt (pusė 801 710,64 Lt sumos). Apeliaciniu skundu keliamas klausimas dėl atsakovo kreditorių sąraše nurodytos 509 448 Lt dydžio skolos ir jos apmokėjimo terminų įmonės akcininkui pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi jog šioje byloje nagrinėjamas atsakovo mokumo, o ne atsakovo ir jo akcininko sudarytų Paskolos sutarčių galiojimo klausimas, todėl atskirojo skundo argumentai dėl Paskolos sutarčių realumo ir jomis nustatytų skolos grąžinimo terminų pagrįstumo nevertinami. Apeliantas taip pat kritiškai vertina atsakovo argumentus dėl minėtomis paskolomis gautų lėšų panaudojimo realumo. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme metu atsakovas teigė, jog jos naudojamos įmonės veiklai vystyti ir atsiskaityti su tiekėjais, nes įmonė vykdo veiklą kuomet yra perkama su atidėjimu, todėl atsiranda skolos, kurios šiomis lėšomis ir dengiamos. Šiais atsakovo paaiškinimais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo netikėti, kadangi palyginus 2012 metų balanso ir 2013 metų gegužės mėnesio balanso duomenis matyti, jog per penkis 2013 metų mėnesius įmonės per vienerius metus mokėtinos sumos sumažėjo (t. 1, b. l. 47, 77).

Apeliacinės instancijos teismas siekdamas visapusiškai įvertinti atsakovo finansinę padėtį taip pat įvertino ir Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ informaciją, kuria remiantis nustatyta, jog šiuo metu atsakovo atžvilgiu nėra iškelta civilinių bylų dėl skolos iš įmonės priteisimo, o iš esmės visi teisminiai ginčai buvo kilę pagal ieškovo UAB „Tempo invest“ ieškinius ar pareiškimus atsakovui, kas rodo, jog tarp šalių yra susiklostę įtempti tarpusavio santykiai, tačiau jie, nesant pakankamai svarių pagrindų, negali būti bankroto bylos atsakovui inicijavimo pagrindu. Bankroto bylos inicijavimas negali būti taikomas kaip šalis siejusių teisinių santykių ir kilusių tarpusavio ginčų teisinio įvertinimo būdas, kadangi bankroto bylos iškėlimas neužtikrina teisinio stabilumo kitiems rinkos dalyviams, savaime nepagerina jų finansinės padėties, todėl bankroto bylos inicijavimas taikytina kaip kraštutinė priemonė įmonėms akivaizdžiai negalinčioms vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, o ne kaip šalių tarpusavio ginčų sprendimo būdas.

Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į nutartyje detaliai aptartus atsakovo finansinių ataskaitų duomenis, taip pat į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos bei Valstybinės mokesčių inspekcijos pateiktą aktualią informaciją, kuri patvirtina, jog atsakovo įmonė nėra skolinga valstybės biudžetui, mano, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, jog nėra pagrindo atsakovui UAB „Aqua Servicekelti bankroto bylą, iš esmės tinkamai įvertino byloje pateiktus duomenis apie atsakovo finansinę būklę, tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, reikšmingas klausimo dėl bankroto bylos iškėlimo išsprendimui, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį pakeisti arba panaikinti (CPK 337 str. 1 p.). Teismas taip pat nenustatė ir absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 1 d., 338 str.).

 

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.              

 

 

Teisėja                                                                                       Egidija Tamošiūnienė