Civilinė byla Nr. 2-1020/2008

Procesinio sprendimo kategorija 126.5

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. gruodžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Marytės Mitkuvienės, Gintaro Pečiulio ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės ,,Tradicija“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. spalio 22 d. nutarties, kuria patvirtintas patikslintas kreditoriaus Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos reikalavimas UAB ,,Tradicija“ bankroto byloje Nr. B2-24-230/2008.

n u s t a t ė :

Kauno apygardos teismas 2004 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Tradicija“, 2006 m. vasario 3 d. nutartimi pripažino šią įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Šia nutartimi teismas patvirtino kreditorių reikalavimus.

Kreditorius Kauno apskrities VMI kreipėsi į teismą su prašymu patvirtinti patikslintą reikalavimą 691 744,88 Lt sumai. Teismo posėdžio metu paaiškino, kad reikalavimas padidėjo dėl 2006 m. gegužės 5 d. atlikto mokesčių mokėjimo patikrinimo. Pagal atsakovo pateiktas deklaracijas buvo papildomai priskaičiuoti mokesčiai. Deklaracijos buvo patikrintos remiantis buhalterinės apskaitos dokumentais ir buvo nustatytas įsiskolinimas biudžetui bankroto bylos įsiteisėjimo dieną. Kadangi patikrinimo aktas nustatyta tvarka nėra nuginčytas, todėl turi būti pripažinta, kad jis yra teisingas. Akto nustatomojoje dalyje nurodyta permoka yra tik sąlyginė permoka, nes tuo pačiu metu yra nurodoma ir didelė nepriemoka, ir kartu permoka. Kreditoriaus teigimu, jei akto pabaigoje permoka nebuvo nurodyta, tai reiškia, kad anksčiau akte minėta permoka yra tik deklaruota permoka, t. y. sąlyginė. Trečiasis asmuo pažymėjo, jog permoka galėtų būti įrodyta ir patvirtinta tik pateikus mokėjimo pavedimus. Be to, jei yra permoka, neskaičiuojami delspinigiai ir baudos, o šiuo patikrinimu jie buvo priskaičiuoti. Nurodė, jog dėl delspinigių reikalavimas buvo pakoreguotas.

Administratoriaus įgaliotas asmuo prašė patvirtinti Kauno apskrities VMI 1 100 144,56 Lt dydžio kreditorinį reikalavimą taip pat įpareigoti kreditorių grąžinti 408 399,69 Lt mokesčių permoką. Paaiškino, kad dėl dviejų ,,Norfa“ prekybos centrų statybos buvo perkama daug medžiagų, įrengimų, todėl buvo sumokėtas PVM mokestis, tačiau nebuvo sumokėta už atliktus darbus ir dėl to susiformavo permoka. Atliktas patikrinimas nustatė permoką, kuri nebuvo dengta pardavimo PVM mokesčiu. Nurodė, kad akte yra deklaruota 390 246,68 Lt permoka, ir pats aktas patvirtina, kad buvo padarytos užskaitos, ką draudžia Įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ). Atsakovo manymu, permoka turėtų būti grąžinta tvirtinant kreditorinį reikalavimą.

Kauno apygardos teismas 2008 m. spalio 22 d. nutartimi patvirtino Kauno apskrities VMI reikalavimą 691 744,88 Lt sumai. Nurodė, jog neatnaujinus administratoriaus praleisto termino, įstatymų nustatyta tvarka Kauno apskrities VMI 2006 m. gegužės 8 d. atlikto patikrinimo aktas ir 2006 m. birželio 30 d. priimtas sprendimas dėl šio akto patvirtinimo yra nenuginčyti, ir jo išvados laikytinos pagrįstomis ir teisingomis bei pilnai pagrindžia Kauno apskrities VMI patikslintą reikalavimą. Teismas pažymėjo, jog kreditorius, remdamasis patikrinimo aktu, buvo pareiškęs 724 757,17 Lt reikalavimą, tačiau vėliau, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimą dėl delspinigių, perskaičiavo delspinigius ir šiuo metu reiškia 691 744,88 Lt reikalavimą, kurį teismas, remdamasis ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalimi, ir patvirtino. Teismo nuomone, atsakovo prašymas patvirtinti didesnį reikalavimą, nei prašo pats kreditorius, yra logiškai nepaaiškinimas, o jo reikalavimas grąžinti mokesčių permoką, svarstant kreditoriaus reikalavimo  patvirtinimo klausimą, procesiškai yra negalimas. Teismas sprendė, jog nagrinėjant kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo klausimą, faktiškai negali būti pareikti priešpriešiniai reikalavimai, kadangi dėl jų turėtų būti priimtas teismo sprendimas (ĮBĮ 26 str. 4 d., CPK 290 str. 1 d., 265 str. 2 d.). Nurodė, jog kadangi atsakovas, ginčydamas Kauno apskrities VMI reikalavimą, teigė, kad nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dieną buvo mokesčių permoka ir prašė ją grąžinti, t. y. faktiškai ją priteisti, todėl administratoriui buvo paaiškinta teisė reikšti ieškinį dėl mokestinės permokos priteisimo ieškininės teisenos tvarka bankroto bylą nagrinėjančiame teisme. Teismas sprendė, jog atsakovui ir toliau reiškiant minėtą reikalavimą šioje byloje, šis reikalavimas bankroto byloje nenagrinėtinas (CPK 296 str. 1 d. 11, 12 p.). Dėl šių procesinių priežasčių teismas nepasisakė dėl mokesčių permokos ir patikrinimo metu atliktos užskaitos aplinkybės, tačiau atkreipė dėmesys į tai, kad atsakovas didina kreditoriaus reikalavimą permokos dydžiu dėl to, kad vėliau galėtų reikalauti permokos grąžinimo.

Atskiruoju skundu LUAB ,,Tradicija“ prašo panaikinti šią teismo nutartį ir atmesti kreditoriaus Kauno apskrities VMI prašymą dėl kreditoriaus reikalavimo patikslinimo, panaikinti Kauno apskrities VMI patikrinimo aktą Nr. 19-05-22-34 ir 2006 m. birželio 30 d. Kauno apskrities VMI sprendimą Nr. (19)-K3-226 dėl atliktos 390 246,68 Lt PVM užskaitos, pripažinti negaliojančiais 2005 m. lapkričio 30 d. Kauno apskrities VMI įskaitymą Nr. 10-7059 bei 2004 m. lapkričio 11 25 d. pranešimą Nr. 10-10623772, kuriais Kauno apskrities VMI atliko nepriemokų užskaitą 18 153 Lt sumai ir sumažino esamą 408 399,69 Lt PVM permoką po bankroto bylos iškėlimo, įpareigoti Kauno apskrities VMI grąžinti atsakovui 408 399,69 Lt PVM permoką. Skundą apeliantas grindžia šiais argumentais:

1. Atsakovui iškėlus bankroto bylą, administratorius, vadovaudamasis 2004 m. lapkričio 25 d. Kauno apskrities VMI mokesčio permokos įskaitymo pranešimu Nr. 10-10623772, 2005 m. kovo 30 d. pateikė prašymą Kauno apskrities VMI grąžinti bankrutuojančiai bendrovei 408399,68 Lt, neįskaitytą likutį. 2005 m. lapkričio 30 d. pranešimu Nr. 10-7059, bei 2004 m. lapkričio 25 d. pranešimu Nr. 10-10623772 Kauno AVMI atliko eilę nepriemokų užskaitų, tuo mažindama 18 153 Lt. suma esamą PVM permokos likutį. Kauno AVMI, 2006 m. gegužės 8 d. aktu Nr. 19-05-22-34, bei 2006 m. birželio 30 d. Kauno AVMI sprendimu Nr. (19)-K3-226, ne ginčo tvarka atliko 390 246,68 Lt mokesčių permokos įskaitymo į bankrutuojančios įmonės mokestinių nepriemokų sumą, ją atitinkamai sumažinant. Šiuose dokumentuose faktai iškraipyti, kadangi jau po bankroto bylos iškėlimo Kauno apskrities VMI nusirašė nuo permokos likučio 18 153 Lt, todėl bankroto bylos iškėlimo nutarties įsiteisėjimo dienai permokos likutis negalėjo būti mažesnis, nei 408 399,68 Lt, nes tai patvirtinta Kauno apskrities VMI pranešimu. Kreditoriaus atliktas mokesčių permokų įskaitymas į mokestinės nepriemokos sumą, ją atitinkamai sumažinant, prieštarauja ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktui ir tokiu būdu yra siekiama be eilės patenkinti dalinai savo kreditorinį reikalavimą.
2. Teismas pradėjęs nagrinėti Kauno apskrities VMI kreditorinio reikalavimo tvirtinimą, bylą sustabdė ir nurodė administratoriui kreiptis į administracinį teismą, dėl akto nuginčijimo. ĮBĮ yra specialusis įstatymas, todėl vadovaujantis šio įstatymo 15 straipsnio 2 dalimi, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, visos civilinės bylos, kuriose pareikšti įmonei turtiniai reikalavimai, turėtų būti nagrinėjamos tik bankroto bylą iškėlusiame teisme. Teismas šią nuostatą pažeidė. Tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administratoriaus teikto skundo padavimo termino neatnaujino. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformavo praktiką, pagal kurią, iškėlus bankroto bylą, visi ginčai (taip pat ir mokestiniai) nagrinėjami bankroto byloje. Skundžiamoje teismo nutartyje nurodoma, jog bankrutuojančios įmonės administratorius privalėjo laikytis Mokesčių administravimo įstatyme įtvirtintos ikiteisminės mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarkos, todėl aktas tapo nerevizuojamu, dėl to teismas nenagrinėjo pareiškėjo reikalavimo grąžinti PVM permoką. Darytina išvada, kad teismui nurodžius pareiškėjui kreiptis į Mokestinių ginčų komisiją ir laikytis išankstinės bylos sprendimo ne teisme tvarkos, reiškė ginčo administracinių bylų teisenos tvarka inicijavimą, o tai neatitinka ĮBĮ 10 straipsnio 1 dalies, 14 straipsnio 3 dalies, 15 straipsnio 2 dalies, CPK 1 straipsnio 1 dalies ir teismų praktikos, pagal kurią tokio pobūdžio ginčai priskirtini tik bankroto bylą nagrinėjančio teismo kompetencijai.
3. Nepagrįstas teismo motyvas, kad pareiškėjas, laiku neginčijęs Kauno apskrities VMI patikrinimo akto administracinių bylų teisenos tvarka, turi tik teisę kreiptis į teismą ieškinio teisenos tvarka dėl permokos priteisimo. Byloje nepriimtas sprendimas dėl įmonės pabaigos, todėl bankroto byla nėra užbaigta, ir visi klausimai, susiję su bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimų dydžio pagrįstumu bei patikslinimu, turi būti sprendžiami bankroto byloje, tame tarpe ir Kauno apskrities VMI finansinė pretenzija. Pirmosios instancijos teismas nebuvo pakankamai aktyvus, todėl administratoriaus prašymas paliktas nenagrinėtu neteisėtai.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą kreditorius Kauno apskrities VMI prašo skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Prašymui pagrįsti nurodo tokius argumentus:

1. Atsakovas teismo prašė įpareigoti kreditorių grąžinti bendrovei neva nustatytą 408 399,69 Lt mokesčio permoką. Permokos grąžinimą motyvuoja tuo, kad minėtame patikrinimo akte yra nurodyta, kad deklaruojamų mokesčių bei delspinigių permoka Kauno apskrities VMI Mokesčių apskaitos skyriaus duomenimis, bankroto bylos įsiteisėjimo dienai sudaro: mokesčių 390 246,68 Lt ir delspinigių 29,63 Lt. Toks apelianto teiginys nepagrįstas, kadangi šie duomenys yra paimti iš UAB ,,Tradicija“ pateiktų mokesčių deklaracijų, suvestų į mokesčių mokėtojo apskaitos kortelę. Kreditorius, atlikęs mokestinį patikrinimą, permokų nenustatė. Patikrinimo akte nustatyta pridėtinės vertės mokesčio 283 046,32 Lt ir kitų mokesčių nepriemoka. Apelianto reikalavimas nepagrįstas, nes bankroto administratorius reikalauja grąžinti tik deklaruotą, bet nesumokėtą į valstybės biudžetą mokestį.
2. Atsakovas nesivadovavo ĮBĮ nuostatomis, reglamentuojančiomis administratoriaus teisę disponuoti bankrutuojančios įmonės turtu ir teisę reikšti ieškinius bankroto bylą nagrinėjančiame teisme. Todėl atsakovas, norėdamas susigrąžinti tariamai esamą mokesčio permoką, privalėjo reikšti ieškinį Kauno apygardos teismui bendrosios teisenos tvarka. Šiuo klausimu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs teisminę praktiką - 2008 m. sausio 21 d. civilinės bylos Nr. 3K-3-22/2008 nutartyje yra nurodęs, kad atsakovo atlikto mokestinio patikrinimo metu nustatyti faktai rodo, kad deklaruotos ir VMI apskaitomos sumokėtų mokesčių sumos skyrėsi nuo faktiškai sumokėtų, todėl mokesčių apskaitos duomenų pakeitimai fiksuojant faktinį mokestinių prievolių įvykdymą nelaikytini įskaitymu, draudžiamu pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą. Be to, ir atskirajame skunde nurodytoje teismų praktikoje kalbama apie ieškinių pareiškimą teismams dėl nepagrįstai atliktų mokesčių permokų įskaitymo po teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Kadangi apeliantas, teikdamas Kauno apygardos teismui pareiškimą nesivadovavo įstatymų nuostatomis bei suformuota teismų praktika, todėl skundžiamą nutartį naikinti nėra pagrindo.

Atskirasis skundas netenkinamas.

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias nagrinėjamiems klausimams, tinkamai pritaikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį (CPK 263 str. 1 d.).

CPK pirmojo straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bankroto bylos nagrinėjamos pagal minėto kodekso taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų. Toks specialus įstatymas bankroto bylų nagrinėjimui yra ĮBĮ, o kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą ir kt., taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja minėto įstatymo nuostatoms (ĮBĮ 1 str. 3 d.). ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalis nustato, kad kreditorių reikalavimus tvirtina teismas. Kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai, susiję su bankroto procesu, tvirtinami teismo nutartimi, iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos.

Bankroto proceso paskirtis ir tikslas – per įstatyme numatytų bankroto procedūrų vykdymą užtikrinti, kad būtų visiškai arba iš dalies patenkinti įrodymais pagrįsti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai bei apsaugoti bankrutuojančios įmonės interesai. Pažymėtina, kad bankroto bylose kreditorių reiškiami reikalavimai iš esmės atitinka ginčo teisenos nustatyta tvarka pareikštiems ieškinio reikalavimams ir turi būti nagrinėjami pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas ĮBĮ (ĮBĮ 10 str. 1 d.). Kreditorių reikalavimų pareiškimo specifika ta, jog kreditoriai reikalavimus reiškia ne tiesiogiai teismui, bet bankroto administratoriui, kuris, išdėstęs teismui argumentuotą nuomonę dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo, teikia juos tvirtinti arba prašo teismo netvirtinti tokių reikalavimų. Teismas nėra įpareigotas tvirtinti visus be išimties administratoriaus pripažintus reikalavimus, o gali patvirtinti administratoriaus ginčijamus kreditorių pareikštus reikalavimus, arba atsisakyti juos tvirtinti, sumažinti ar padidinti administratoriaus pripažintus teismui pateiktus tvirtinti kreditorių reikalavimus. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas tik tuomet tvirtina kreditoriaus pareikštą reikalavimą, jeigu iš byloje esančių duomenų gali padaryti išvadą, kad toks reikalavimas yra pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai. Tuo atveju, jeigu byloje nėra pakankamai duomenų padaryti išvadą dėl kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumo, teismas turi imtis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes tam, kad teisingai išspręstų nagrinėjamą klausimą. Tačiau aktyvus teismo vaidmuo neturi pažeisti civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus tuos atvejus, kai šių aplinkybių nereikia įrodinėti pagal įstatymą (CPK 12, 178 str.). Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nei kreditorius, nei apeliantas neteigia, jog Kauno apskrities VMI reikalavimas UAB ,,Tradicija“ bankroto byloje turėtų būti patvirtinamas mažesnis negu 691 744,88 Lt, todėl nėra pagrindo atsisakyti tenkinti kreditoriaus prašymą dėl šios sumos reikalavimo patvirtinimo (CPK 185 str., ĮBĮ 26 str. 1 d.).

Apelianto teigimu, šioje byloje turi būti vertintina, ar pirmosios instancijos teismas nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu teisingai taikė ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte įtvirtintą teisės normą, pagal kurią įsiteisėjus teismo nutarčiai įmonei iškelti bankroto bylą draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą.

Iš kreditoriaus Kauno apskrities VMI 2006 m. birželio 30 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo išvados matyti, jog vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsniu, mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių sumos centrinio mokesčio administratoriaus nustatyta tvarka gali būti įskaitytos mokesčių mokėtojo mokestinei nepriemokai padengti, tačiau nei 2006 m. birželio 30 d. sprendime, nei 2006 m. gegužės 8 d. patikrinimo akte nėra užfiksuota, jog tai buvo padaryta. Pažymėtina, jog jei apelianto manymu egzistuoja mokesčio permoka, ši permoka laikytina ne kuo kitu, o atsakovo turtu, esančiu pas jo kreditorių. Atkreiptinas dėmesys, jog, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, apeliantas nesivadovavo ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkto bei 14 straipsnio 3 dalies nuostatomis, reglamentuojančiomis administratoriaus teisę disponuoti bankrutuojančios įmonės turtu ir teisę reikšti ieškinius bankroto bylą nagrinėjančiame teisme (CPK 5 str.). Dėl to nėra pagrindo laikyti, jog pirmosios instancijos teismas, aiškindamas ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą, nukrypo nuo suformuotos teisės taikymo praktikos.

Apelianto nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje LAB „Argovegas“ v. Klaipėdos apskrities VMI, bylos Nr. 3K-3-484/2004, pasisakyta dėl ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto taikymo skirtingomis nei šioje byloje faktinėmis aplinkybėmis, t. y. minimoje byloje kreditorius Klaipėdos miesto VMI nuo bankrutuojančios įmonės sąskaitos nurašė tam tikrą sumą juridinių asmenų pelno mokesčio. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo įtvirtintu precedentu turi būti vadovaujamasi tik tais atvejais, kai nagrinėjamos ir precedentinės bylų faktinės aplinkybės yra analogiškos, todėl apelianto nurodytu išaiškinimu, kaip neatitinkančiu šios bylos faktinių aplinkybių, bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė.

Kolegijos nuomone, apelianto nurodytos aplinkybės, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai siūlė jam kreiptis dėl 2006 m. gegužės 8 d. patikrinimo akto nuginčijimo, nėra svarbios tvirtinant kreditoriaus Kauno apskrities VMI reikalavimą.

Dėl nurodytų motyvų, nėra pagrindo atskirojo skundo argumentais panaikinti ar pakeisti skundžiamą apygardos teismo nutartį (CPK 329 str., 338 str.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2008 m. spalio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.  

Teisėjai                                                                                    Marytė Mitkuvienė

                                                                                    Gintaras Pečiulis

Nijolė Piškinaitė