Administracinė byla Nr. A-894-520/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01629-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas M. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2014 m. gruodžio 11 d. Šiaulių TI trumpalaikio laikymo kamerose buvo laikomas pažeidžiant teisės aktus ir higienos normų reikalavimus: kamerose buvo laikoma po 20 ir daugiau asmenų, tualetas nebuvo atitvertas, gamtinius reikalus tekdavo atlikti visų akivaizdoje, nebuvo praustuvės, vandens, patalpos buvo rūsyje, be langų ir ventiliacijos, teko kęsti fekalijų kvapą, nebuvo tinkamo dieninio apšvietimo (degė vos vien lemputė). Pareiškėjas yra nerūkantis, tačiau teko būti su rūkančiais asmenimis ir kvėpuoti tabako dūmais, buvo išduodama sena neskalbta patalynė ir seni indai. Pareiškėjo teigimu, dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis jis patyrė neturtinę žalą, t. y. dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, emocinę depresiją, pažeminimą.
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktas nustato, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas 2014 m. birželio 20 d. – 2014 m. gruodžio 10 d. skirtingose kamerose vienas arba su dar 1–7 asmenimis, ir jam teko nuo 2,27 iki 6,83 kv. m kameros ploto. Kasdieniniai vardiniai kamerose kalinamų asmenų sąrašai nedaromi. Toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus, dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus, be to, pasivaikščiojimo (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų ir prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje.
5. Atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visa asmens krata įstaigoje pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip 2 valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras, laikantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Režiminiame korpuse esančiose paskirstymo kamerose Nr. 1–9 suimtieji (nuteistieji) laikomi iki jiems bus atlikta medicininė apžiūra ir švarinimas, iš paskirstymo kamerų suimtieji (nuteistieji) į gyvenamąsias kameras perkeliami tą pačią dieną. Sanitariniai mazgai trumpalaikio sulaikymo kamerose bei režiminiame korpuse esančiose kamerose yra neatitverti, yra suoliukai, inventoriaus nėra. Higienos normoje nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik Šiaulių TI laikomų asmenų apgyvendinimui skirtoms patalpoms įrengti. Šiaulių TI nėra įpareigotas fiksuoti, kiek žmonių ir kuriam laikui buvo laikoma paskirstymo kamerose, tačiau visais atvejais laikomasi įstatyme nustatytų laikymo terminų. Pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. PK‑4, PK-5 ir PK-6. Trumpalaikėse ir paskirstymo kamerose draudžiama rūkyti, jeigu asmenys būtų rūkę, tuomet būtų surašyti tarnybiniai pranešimai ir skirtos nuobaudos, tačiau tarnybinių pranešimų dėl rūkymo kamerose Nr. PK-4, PK-5 ir PK-6 nėra.
6. Šiaulių visuomenės sveikatos centras tikrino kameras Nr. 8, 13 ir 52, tačiau jokių pažeidimų nenustatė. Šiaulių TI buvo pastatytas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, kurie nagrinėjamu atveju negali būti atliekami dėl pastato statuso. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus lėšų iš valstybės biudžeto. Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, be to, jie nuo bendros kameros erdvės atskirti mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida, kas atitinkamai užtikrina kalinčių asmenų privatumą.
7. Nuo 2010 metų Šiaulių TI taikoma praktika, kuomet į įstaigą atvykę asmenys jų pageidavimu paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų, pareigūnai išsiaiškina naujai atvykusio asmens žalingus įpročius ir, vadovaudamiesi gauta informacija, sprendžia nuteistojo paskyrimo į gyvenamąją patalpą klausimą. Jokių nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis pareiškėjas įstaigai nėra pateikęs, 2014 m. birželio 20 d. parašė prašymą, jog yra rūkantis ir sutinka būti kalinamas su rūkančiais asmenimis.
8. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai nulemtus laikymo Šiaulių TI sąlygų, ir jų nepagrindė jokiais įrodymais.

II.

9. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimu pareiškėjo M. Š. skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.
10. Teismas rėmėsi Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 11, 19 ir 20 punktais, taip pat iš 2016 m. liepos 23 d. pažymos Nr. 60/09-26889 nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2014 m. gruodžio 10 d., o atvykęs į Šiaulių TI, būdavo patalpinamas į paskirstymo kameras Nr. PK-4, PK-5 ir PK-6 (iš viso 6 kartus), duomenų, į kokias trumpalaikio laikymo kameras buvo patalpinamas pareiškėjas, byloje nėra. Teismas padarė išvadą, kad į trumpalaikio laikymo kameras pareiškėjas buvo patalpintas kiekvieną kartą atvykęs į Šiaulių TI (6 kartus). Teismas rėmėsi Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais, iš kurių matyti, kad 2014 m. balandžio 2 d. ir 2014 m. rugpjūčio 21 d. operatyviosios valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės atlikimo metu, tikslu įvertinti gautuose pareiškėjų skunduose minimų faktų dėl laikymo sąlygų Šiaulių TI pagrįstumą, vadovaujantis Higienos norma HN 76:2010, buvo patikrintos ir paskirstymo bei karantino kameros.
11. Teismas, įvertinęs Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl netinkamo apšvietimo, sienų ir lubų būklės pasitvirtino. Teismas sprendė, kad atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo skunde išdėstytų teiginių dėl sąlygų trumpalaikio laikymo ir paskirstymo kamerose, todėl konstatavo, jog pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis Higienos normos HN 76:2010 21, 22, 23, 26, 56 ir 62 punktų reikalavimų, o tai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.
12. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius, kad trumpalaikio laikymo kamerose buvo laikoma po 20 ir daugiau asmenų, nustatė, kad Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 11 punktas nereglamentuoja trumpalaikio laikymo kamerose laikomų asmenų skaičiaus, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Šiaulių TI pareigūnų veiksmus.
13. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl buvimo su rūkančiais asmenimis, rėmėsi Higienos normos HN 76:2010 6 ir 14 punktais, atsakovo atstovo atsiliepime šiuo aspektu nurodytomis aplinkybėmis ir Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. rugsėjo 25 d. patikrinimo metu nustatytomis aplinkybėmis, kad Šiaulių TI rūkantys asmenys apgyvendinami atskirose kamerose nuo nerūkančiųjų, suimtieji pildo prašymus. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog yra nerūkantis, tačiau iš byloje esančio jo 2014 m. birželio 20 d. prašymo matyti, kad jis sutiko būti laikomas gyvenamojoje kameroje su rūkančiais asmenimis, nes yra rūkantis.
14. Teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė, kad galbūt pasikeitus jo įpročiams jis kreipėsi į Šiaulių TI administraciją dėl perkėlimo į nerūkančiųjų kamerą, todėl Šiaulių TI neteisėto veikimo ar neveikimo dėl pareiškėjo laikymo rūkančiųjų kamerose nėra. Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad trumpalaikio laikymo kamerose teko būti su rūkančiais asmenimis ir kvėpuoti tabako dūmais, tačiau atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, jog trumpalaikio laikymo ir paskirstymo kamerose draudžiama rūkyti, jei asmenys šiose kamerose būtų rūkę, būtų buvę surašyti tarnybiniai pranešimai ir skirtos nuobaudos, tačiau tarnybinių pranešimų dėl rūkymo kamerose nėra.
15. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl nešvarios patalynės ir indų, rėmėsi Higienos normos HN 76:2010 63 punktu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. IR-139 patvirtinta Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis norma, Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 2 dalimi, taip pat Šiaulių TI Ūkio skyriaus pažyma Nr. 62/08-788. Iš įrašų Aprūpinimo drabužiais, avalyne ir patalyne asmeninėje sąskaitoje teismas nustatė, kad pareiškėjui nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2014 m. gruodžio 11 d. buvo išduodama patalynė pagal nustatytas normas bei indai. Byloje nėra duomenų, jog dėl patalynės kiekio, jos būklės ar netinkamų naudoti indų pareiškėjas būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją, skundęsis dėl to, ar kad būtų išreiškęs pageidavimą naudotis savo patalyne, todėl ši skundo dalis dėl žalos atlyginimo atmesta kaip nepagrįsta.
16. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista, tačiau pažeidimas buvo trumpalaikis ir nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjas į trumpalaikio laikymo ir paskirstymo kameras buvo patalpintas tik 6 kartus, dėl netinkamų laikymo sąlygų tose kamerose nei Šiaulių TI administracijai, nei kitoms institucijoms nesiskundė, duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.
17. Teismas, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, konstatavo, kad šioje byloje nustatytas pažeidimas nelaikytinas intensyviu ir neprilygo pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį draudžiamam elgesiui, todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

III.

18. Pareiškėjas M. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimą, priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą pinigine išraiška.
19. Pareiškėjas nurodo, kad nors pirmosios instancijos teismas teisingai pripažino, jog jo laikymo trumpalaikio sulaikymo kamerose sąlygos neatitiko galiojančių teisės aktų reikalavimų, tačiau nepagrįstai jo patirtos neturtinės žalos neatlygino pinigais.
20. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
21. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išnagrinėjo administracinę bylą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, ir akcentuoja, jog apeliantas nedetalizuoja aplinkybių, patvirtinančių jo patirtą neturtinę žalą, taip pat niekaip nepagrindžia priežastinio ryšio tarp neteisėtų atsakovo atstovo ar jo pareigūnų veiksmų ar neveikimo bei patirtos neturtinės žalos egzistavimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

22. Apeliacijos dalykas – Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo M. Š. skundo reikalavimas priteisti jam pinigais įvertintą (5 000 Eur) neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl neteisėtų Šiaulių TI veiksmų nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2014 m. gruodžio 11 d., teisėtumas ir pagrįstumas.
23. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, nustatė, kad skunde nurodytos aplinkybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų iš dalies yra pagrįstos, t. y. buvo nustatyta, kad Šiaulių TI trumpalaikio laikymo ir paskirstymo kamerose pareiškėjas 6 kartus iki 2 valandų buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis Higienos normos HN 76:2010 21, 22, 23, 26, 56 ir 62 punktų reikalavimų. Kitos pareiškėjo pretenzijos nebuvo pripažintos pagrįstomis. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo reikalavimo dėl 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, o pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas.
24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, susijusių su netinkamomis kalinimo sąlygomis, tačiau teigia, kad atsižvelgiant į jo patirtus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą ir kt., jam turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo, kokia konkrečiai pinigų suma turėtų būti jam priteista, tačiau nurodo, kad patirtą dvasinę skriaudą jis yra įvertinęs 5 000 Eur.
25. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
26. Nagrinėjant apeliacinio skundo argumentus, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).
27. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02); 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)).
28. Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, jog ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.
29. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą ir visumą nustatytų aplinkybių, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju dėl šioje byloje konstatuotų pažeidimų pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Šiuo aspektu pažymėtina, kad byloje nustatyti pažeidimai buvo trumpalaikiai (truko tik iki 2 valandų) ir ginčo laikotarpiu pasikartojo tik 6 kartus, o byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.
30. Pažymėtina, kad tam tikras suimtųjų (kalinamųjų) privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo (kalinimo) pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Akcentuotina, kad byloje nenustatyta, jog pareiškėjui sutriko sveikata dėl konstatuotų pažeidimų. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas akcentuoja, jog trumpalaikio sulaikymo ir paskirstymo kamerose jis buvo laikomas buvo ypač blogomis sąlygomis, tačiau byloje nėra įrodymų, kad būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją su prašymais ar skundais dėl tokių sąlygų.

28. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

31. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą (pareiškėjas ginčo laikotarpiu 6 kartus buvo trumpalaikio laikymo ir paskirstymo kamerose, kurios neatitiko higienos normų reikalavimų; jose pareiškėjas buvo laikomas tik iki 2 valandų), tai, kad pareiškėjas savo procesiniuose dokumentuose nedetalizavo, kaip pasireiškė jo patirta neturtinė žala, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, pritardama pirmosios instancijos teismo argumentams šiuo aspektu ir jų nekartodama, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį.
32. Pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Be to, administracinių teismų praktikoje kalinamam asmeniui Šiaulių TI dėl jo laikymo 11 kartų iki 2 valandų trumpalaikio laikymo ir paskirstymo kamerose, kurios neatitiko higienos normų reikalavimų, taip pat nebuvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, konstatuotas pažeidimas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-274-822/2018).
33. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje išdėstytas faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.