Civilinė byla Nr. e3K-218-1075/2024
Teisminio proceso Nr. 2-70-3-03447-2023-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.7.6; 3.1.17.4
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. lapkričio 15 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Donato Šerno ir Dalios Vasarienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, D. K. ir A. K. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2024 m. kovo 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. N. ieškinį atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl savavališkos statybos akto ir privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius pripažinimo neteisėtais ir jų panaikinimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, A. K. ir D. K..
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių teismo teisę tvirtinti šalių taikos sutartį prieštaraujant tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, ir jų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ginčo šalims sudarius taikos sutartį, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė pateikė ieškinį atsakovei, prašydama panaikinti atsakovės surašytus dokumentus – 2023 m. birželio 12 d. savavališkos statybos aktą (toliau – ir aktas) ir 2023 m. birželio 15 d. privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius (toliau – ir nurodymas).
3. Pateiktu atsiliepimu į ieškinį atsakovė su ieškiniu nesutiko.
4. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, atsiliepime nurodė, kad atsakovei surašius aktą ir nurodymą buvo apgintos trečiųjų asmenų teisės ir teisėti interesai dėl ieškovės atliktos namo savavališkos statybos, nes buvo konstatuotas ir jų teisių pažeidimas bei priimtas įpareigojimas pašalinti šiuos padarinius, t. y. nurodymo įvykdymas nulemtų trečiųjų asmenų pažeistų teisių atkūrimą. Atsiliepimu tretieji asmenys taip pat išreiškė poziciją dėl taikos sutarties tvirtinimo. Jų teigimu, šalims sudarius taikos sutartį, kurioje būtų susitarta dėl savavališkos statybos įteisinimo ir jo laikotarpio, tretiesiems asmenims aiškiai nurodant, jog jie neketina suteikti sutikimo, toks įteisinimas tampa negalimas arba jo terminas žymiai pailgėja. Visa tai pagrindžia, jog tokia taikos sutartimi nebus išsprendžiamas kilęs ginčas, o priešingai – sudaromos prielaidos naujam ginčui, todėl tokia taikos sutartis be trečiųjų asmenų sutikimo ir pritarimo negali būti tvirtinama.
5. Šiaulių apylinkės teisme buvo gautas ieškovės prašymas patvirtinti šalių taikos sutartį ir civilinę bylą nutraukti.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
6. Šiaulių apylinkės teismas 2024 m. sausio 15 d. nutartimi patvirtino ieškovės ir atsakovės 2023 m. gruodžio 13 d. taikos sutartį ir civilinę bylą nutraukė, taip pat nutarė grąžinti ieškovei 80,25 Eur žyminį mokestį, kitų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nepriteisti.
7. Taikos sutarties 1 punkte nurodyta, kad ieškovė įsipareigoja per 18 (aštuoniolika) mėnesių nuo teismo nutarties, kuria patvirtinta taikos sutartis, Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nustatyta tvarka parengti rekonstruojamo nesudėtingojo gyvenamosios (vieno buto pastatai) paskirties pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio žemės sklype, kad. Nr. (duomenys neskelbtini), projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiantį dokumentą.
8. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl trečiųjų asmenų teismo posėdyje išsakyto prašymo netvirtinti taikos sutarties, konstatavo, kad taikos sutarties tvirtinimas neturi įtakos tretiesiems asmenims ir nepažeidžia jų teisių. Teismas nurodė, kad pagal sudarytos taikos sutarties sąlygas neteisėtos statybos padariniai šalinami įteisinimo būdu. Įteisinimas reiškia, kad ieškovė turi parengti projektą, atitinkantį teisinį reguliavimą, ir gauti statybą leidžiantį dokumentą. Šiuo atveju tretieji asmenys, būdami gretimo sklypo savininkai, yra subjektai, su kuriais yra derinami projektiniai sprendiniai. Šiuo metu tokie sprendiniai nėra parengti, todėl konstatuoti trečiųjų asmenų teisių pažeidimo tvirtinant taikos sutartį nėra pagrindo.
9. Šiaulių apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal trečiųjų asmenų atskirąjį skundą, 2024 m. kovo 13 d. nutartimi Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. sausio 15 d. nutartį paliko nepakeistą.
10. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad trečiųjų asmenų sutikimo buvimo (nebuvimo) faktas, įvertinant bylos nagrinėjimo dalyką, nesudarė kliūčių pirmosios instancijos teismui spręsti klausimą dėl taikos sutarties tvirtinimo.
11. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl trečiųjų asmenų skundo argumentų dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo jiems nepriteisimo, atkreipė dėmesį į tai, kad teisinis reglamentavimas nenustatė tretiesiems asmenims pareigos teikti atsiliepimą į ieškovės ieškinį ir dalyvauti bylos nagrinėjime, šias savo teises jie įgyvendino savo nuožiūra. Pirmosios instancijos teismo priimtas procesinis sprendimas patvirtina, kad trečiųjų asmenų reikalavimas atmesti ieškovės ieškinį ir netvirtinti taikos sutarties buvo netenkintas. Akivaizdu, kad esant tokiam teismo priimtam galutiniam procesiniam sprendimui tretieji asmenys negali turėti lūkesčių, jog jų bylinėjimosi išlaidos bus atlygintos.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
12. Kasaciniu skundu tretieji asmenys prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2024 m. kovo 13 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. sausio 15 d. nutartį ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti Šiaulių apylinkės teismui; arba pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2024 m. kovo 13 d. nutarties dalį dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nepriteisimo ir priteisti iš ieškovės tretiesiems asmenims lygiomis dalimis 600 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Teismams patvirtinus šalių sudarytą taikos sutartį susiklostė tokia situacija, jog šalys konstatavo ieškovės atliktų savavališkų statybų faktą, t. y. kartu ir trečiųjų asmenų pažeistas teises atlikus tokių statybų darbus, ir kartu susitarė, neatsižvelgdamos į trečiųjų asmenų valią ir interesus, jog toks pažeidimas bus pašalintas per 18 mėnesių terminą. Toks ilgas terminas neatitinka trečiųjų asmenų teisių ir teisėtų interesų.
12.2. Trečiųjų asmenų vertinimu, susiklosčiusioje situacijoje sprendžiant klausimą dėl trečiųjų asmenų patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, turėjo būti taikoma Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 94 straipsnio 1 dalis, kuri nustatė pareigą teismui vertinti trečiųjų asmenų procesinio elgesio tinkamumą ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Byloje nėra konstatuotas netinkamas trečiųjų asmenų elgesys jos nagrinėjimo metu, o tai, jog tretieji asmenys pasinaudojo savo teise ir pateikė atsiliepimą į ieškinį bei savo prašymu įstojo į bylos nagrinėjimą, negali būti laikoma netinkamu jų procesiniu elgesiu CPK 94 straipsnio 1 dalies prasme. Vertinant priežastis, dėl kurių susidarė trečiųjų asmenų bylinėjimosi išlaidos, buvo būtina įvertinti, jog šios civilinės bylos atsiradimą iš esmės nulėmė ieškovės atlikti neteisėti veiksmai – savavališkos statybos, šį faktą ieškovė pati pripažino sudarytoje taikos sutartyje, kurioje buvo susitarta dėl vėlesnio neteisėtų veiksmų padarinių šalinimo laiko.
12.3. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas trečiųjų asmenų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, iš esmės nepagrįstai taikė CPK 93 straipsnio 1 dalį, kuri neturėjo būti taikoma, nes teismas vertino, kieno naudai priimtas sprendimas byloje, ir padarė nepagrįstą išvadą, jog, tretiesiems asmenims nesutinkant su taikos sutartimi ir teismui nutartimi patvirtinus taikos sutartį, galutinis sprendimas priimtas ne trečiųjų asmenų naudai. Netgi pripažinus, jog, paskirstant trečiųjų asmenų patirtas bylinėjimosi išlaidas, turi būti taikoma CPK 93 straipsnio 1 dalis, buvo būtina paisyti to, kad vartojama sąvoka „naudai priimtas sprendimas“ turi būti vertinama materialiuoju aspektu, atsižvelgiant į patenkintus materialiuosius reikalavimus, o ne procesiniu aspektu, vertinant proceso dalyvių poziciją dėl bylos procesinės pabaigos. Vertinant pirmosios instancijos teismo nutartimi patvirtintos taikos sutarties sąlygas matyti, jog jose šalys iš esmės susitarė dėl ieškovės padaryto pažeidimo konstatavimo ir tokių padarinių pašalinimo per 18 mėnesių terminą. Tokiu būdu iš esmės tokia sutartis reiškia trečiųjų asmenų pažeistų teisių konstatavimą. CPK 93 straipsnio 1 dalies prasme tai turėtų būti laikoma sprendimu, iš esmės priimtu trečiųjų asmenų naudai.
13. Ieškovė atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Taikos sutartis galėjo būti sudaryta tik tarp šio proceso šalių, aiškiai suformulavusių savo teisines pozicijas (reikalavimus) ir argumentus, t. y. tarp ieškovės ir atsakovės, tarpusavio kompromisų būdu susitariant dėl abiem pusėms priimtinų ginčo užbaigimo sąlygų.
13.2. Šioje byloje ginčo dalykas nebuvo trečiųjų asmenų interesai ir nė viena proceso šalis (ir patys tretieji asmenys, kaip šio proceso dalyviai) neteikė į bylą įrodymų, kurie leistų teismui nustatyti būtent trečiųjų asmenų interesus ir kaip šie turėtų būti ginami šiame procese. Negalima kalbėti apie trečiųjų asmenų interesų pažeidimą, kadangi jie visiškai nebuvo šios civilinės bylos dalykas ir jokia forma nenustatyti šioje byloje. Bylos dalykas buvo tik atsakovei atlikus administracinę procedūrą priimtų sprendimų teisėtumo patikrinimas, todėl net teoriškai negalima kalbėti apie tai, kad trečiųjų asmenų teisės galėjo būti pažeistos šalims sudarant taikos sutartį šioje byloje.
13.3. Trečiųjų asmenų skundžiama taikos sutartimi, kurią patvirtino teismas, nėra nustatyti įpareigojimai ar reikalavimai tretiesiems asmenims, taip pat niekaip nėra varžomos ar ribojamos jų teisės bei teisėti interesai, todėl nagrinėjamu atveju nebuvo teisinio ir (ar) faktinio pagrindo taikos sutarties sąlygas derinti ir su trečiaisiais asmenimis.
13.4. Tretieji asmenys patyrė bylinėjimosi išlaidas akivaizdžiai sąmoningai ir neatsakingai, piktnaudžiaudami savo procesinėmis teisėmis: 1) nepagrįstu prašymo įtraukti į bylą kaip trečiuosius asmenis pateikimu ir 2) proceso ekonomiškumo principo neatitinkančiu atsiliepimo į ieškinį pateikimu. Tai buvo tiesioginės ir vienintelės priežastys, lėmusios trečiųjų asmenų bylinėjimosi išlaidų atsiradimą.
13.5. Pritaria apeliacinės instancijos teismo nutarties išvadai, kad, sprendžiant trečiųjų asmenų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, yra taikytina CPK 93 straipsnio 1 dalies norma, vertinant, kieno naudai priimtas sprendimas byloje. Tretiesiems asmenims nesutinkant su taikos sutartimi ir teismui nutartimi patvirtinus taikos sutartį, galutinis sprendimas priimtas ne trečiųjų asmenų naudai.
14. Atsakovė atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Byloje tretieji asmenys nėra suformulavę ir pareiškę savo, kaip trečiųjų asmenų, savarankiško reikalavimo, todėl manytina, kad taikos sutartis galėjo būti sudaryta tik tarp ieškovės ir atsakovės. Be to, sudaryta taikos sutartimi, kurią patvirtino teismas, nėra nustatyti įpareigojimai ar reikalavimai tretiesiems asmenims, taip pat niekaip nėra apribojamos jų teisės ir teisėti interesai, todėl nagrinėjamu atveju nebuvo teisinio pagrindo taikos sutarties sąlygas derinti ir su trečiaisiais asmenimis.
14.2. Ieškovės teisė pašalinti savavališkos statybos padarinius paminėtu alternatyviuoju būdu nustatyta ir pačiame privalomajame nurodyme. Tretieji asmenys nepagrindė, kaip susitarimas dėl šio termino nustatymo pažeidžia jų interesus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl teismo teisės tvirtinti taikos sutartį prieštaraujant tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų
15. Tretieji asmenys kasaciniu skundu teigia, kad teismas neturėjo teisės tvirtinti šalių sudarytos taikos sutarties, nes ji pažeidžia trečiųjų asmenų teises, kadangi šalys be trečiųjų asmenų sutikimo susitarė, jog savavališkos statybos padariniai ir kartu trečiųjų asmenų pažeistos teisės nebus šalinami nedelsiant, o per ilgesnį terminą. Taigi, kaip matyti iš kasacinio skundo, tretieji asmenys laikosi pozicijos, jog jų teisų pažeidimas pasireiškia tuo, kad, pirma, taikos sutartis buvo sudaryta be trečiųjų asmenų sutikimo, ir, antra, kad savavališkos statybos padariniai ir kartu trečiųjų asmenų teisių pažeidimas nebus šalinami nedelsiant, o per ilgesnį, t. y. 18 mėnesių, terminą.
16. CPK 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad šalys gali užbaigti bylą taikos sutartimi. To paties straipsnio 2 dalis, be kita ko, įtvirtina, kad teismas netvirtina šalių taikos sutarties, jeigu tie veiksmai prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui.
17. Civilinės bylos užbaigimas taikos sutartimi atitinka civilinio proceso tikslus, dispozityvumo, proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principus (CPK 2, 7, 13 straipsniai) ir yra teismo skatintina pozityvi siekiamybė. Šalims sudarius taikos sutartį ir išreiškus valią ginčą baigti taikiai, teisme turi būti sudarytos visos sąlygos įstatyme nustatyta tvarka tokiai šalių valiai įgyvendinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-246-701/2019, 48 punktas).
18. Kasacinis teismas, aiškindamas taikos sutarties sampratą (CK 6.983 straipsnis), yra nurodęs, kad taikos sutartis – tai ginčo šalių tarpusavio kompromisas, susitarimas, kuriuo jos, atsisakydamos tam tikrų oponuojančių argumentų, nustato abipusiškai priimtinas jų ginčo sprendimo sąlygas. Taikos sutartis, kurią patvirtina teismas, nors reguliuojama ir proceso, ir materialiosios teisės normų, yra viena iš civilinių sutarčių, tiesiogiai nustatytų CK, rūšių; teismo nutartimi patvirtintos sutarties teisinė galia ir jos materialiniai teisiniai padariniai šalims apibrėžti CK normose, o tokios sutarties šalims kylantys procesiniai teisiniai padariniai nustatyti proceso normose. Tai reiškia, kad taikos sutartis yra civilinė sutartis, kuria ginčo šalys laisvo apsisprendimo būdu išsprendžia kilusį ginčą, sutarties sąlygomis apibrėždamos kiekvienos jų teises ir pareigas. Taikos sutarčiai, kaip ir bet kuriai kitai civilinei sutarčiai, galioja sutarties laisvės principas. Be to, procesinė šalių teisė sudaryti taikos sutartį ir tokiu būdu baigti teisminį ginčą – viena iš civiliniame procese galiojančio šalių dispozityvumo principo išraiškų. Tik pačios šalys sprendžia dėl taikos sutarties turinio, t. y. nusistato savitarpio teises ir pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-36-403/2021, 21 punktas).
19. Dispozityvumo principas ir iš jo kylanti šalių laisvė susitarti dėl taikos sutarties sąlygų nėra absoliuti. Šalių veiksmus kontroliuojantis teismas netvirtina taikos sutarties, jei byloje nustatomi CPK 42 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti pagrindai, t. y. bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais turi įvertinti šalių pasiektos taikos sutarties sąlygų atitiktį imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ir viešajam interesui. Teismas neturi atsisakyti tvirtinti šalių taikos sutarties, jeigu materialiojoje teisėje tų šalių teisės nevaržomos ir tokia sutartis nepažeidžia trečiųjų asmenų teisių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2009; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2010; 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-36-403/2021, 24 punktas).
20. Vertinant, ar yra viešasis interesas tuo atveju, kai šalys bylą baigia taikos sutartimi, atsižvelgtina į tai, jog CK 1.5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Teisingumo principas reikalauja, kad asmenys, įgyvendindami savo teises, nepažeistų kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Laikantis šio principo, tuo atveju, kai šalių sudaryta taikos sutartimi pažeidžiamos kito asmens teisės, tokių teisių gynimas yra viešasis interesas, nors šalių sudaryta taikos sutartis išoriškai gali atrodyti kaip taikus teisinio ginčo baigimas. Teismas, nustatęs viešojo intereso pažeidimą, taikos sutarties neturi tvirtinti. Teismas, tvirtindamas šalių sudarytą taikos sutartį, turi išsiaiškinti, ar taikos sutartyje nustatytomis sąlygomis nepažeidžiamos trečiųjų asmenų teisės. Pažeidžiant kitų asmenų teises, pažeidžiama ir nustatyta teisės tvarka. Nustatytos teisės tvarkos pažeidimai valstybėje netoleruojami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-246-701/2019, 59 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
21. Taigi, nurodytas teisinis reguliavimas ir kasacinio teismo praktika suponuoja, kad bylos nagrinėjimo procese sudarytos taikos sutarties šalys yra ginčo šalys – ieškovas ir atsakovas. CPK neįtvirtina šalių pareigos taikos sutarties sąlygas derinti su trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, ar gauti jų pritarimą. Nors dispozityvumo principas nekliudo ginčo šalims pasiūlyti taikos sutartį sudaryti ir tretiesiems asmenims bei atitinkamai suderinti su jais teismo prašomos patvirtinti taikos sutarties sąlygas, tačiau tai yra šalių teisė, bet ne pareiga, kurios įgyvendinimas priklauso tiek nuo ginčo pobūdžio, tiek nuo prašomos patvirtinti taikos sutarties sukeliamų padarinių trečiųjų asmenų, nepareiškusių savarankiškų reikalavimų, atžvilgiu. Nagrinėjamu atveju ginčo šalių sudaryta ir teismo patvirtinta taikos sutartis nenustato jokių teisių ar pareigų tretiesiems asmenims. Byloje taip pat nenustatyta, kad minėta taikos sutartimi būtų pažeidžiamos trečiųjų asmenų teisės ar teisėti interesai. Todėl darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju šalims nebuvo pagrindo tokios taikos sutarties derinti ir su trečiaisiais asmenimis, nepareiškusiais savarankiškų reikalavimų.
22. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su trečiųjų asmenų argumentu, kad ginčo šalių sudarytos taikos sutarties nuostatos, įtvirtinančios savavališkos statybos padarinių šalinimą per 18 mėnesių terminą, pažeidžia trečiųjų asmenų teises, nes savavališkos statybos padariniai nebus pašalinti nedelsiant.
23. Pirmiausia teisėjų kolegija pabrėžia, kad asmens teisę įteisinti savavališką statybą nustato pats įstatymas. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo, statybos ir žemės naudojimo valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 5 dalis įtvirtina asmens teisę Statybos įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka parengti statinio projektą ir, sumokėjus Statybos įstatymo 1 priede nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, gauti statybą leidžiantį dokumentą tais atvejais, kai žemės sklype (teritorijoje), kuriame (-ioje) yra savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima arba tokie šio statinio rekonstravimo, remonto ar griovimo darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius planus ar žemės valdos projektus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius planus ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams. Paminėtina ir tai, kad ieškovės teisė pašalinti savavališkos statybos padarinius nurodytu alternatyviuoju būdu buvo nustatyta ir pačiame privalomajame nurodyme.
24. Antra, kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog neteisėtos statybos padariniai turi būti taikomi laikantis ginčo šalių interesų derinimo ir taikomų priemonių proporcingumo siekiamam tikslui principų; kurią iš įstatymo nurodytų priemonių taikyti, sprendžia teismas kiekvienu konkrečiu atveju, priklausomai nuo aplinkybių, kurioms esant padarytas teisės pažeidimas, taip pat pažeidimo sunkumo, ginamos teisės svarbos ir kitų aplinkybių; savavališkų statinių nugriovimas yra kraštutinė priemonė ir turi būti taikoma, nesant teisinės galimybės kitaip spręsti savavališkos statybos padarinių šalinimo klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-62-701/2024, 60 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
25. Trečia, tretiesiems asmenims nepakanka nurodyti, kad jie nesutinka su taikos sutarties tvirtinimu ar jam prieštarauja. Siekdami, kad šalių pateikta taikos sutartis nebūtų patvirtinta, tretieji asmenys privalo įrodyti, kad, teismui patvirtinus tokią taikos sutartį, bus pažeistos jų teisės ir teisėti interesai. Nagrinėjamu atveju tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, nepagrindžia, kaip konkrečiai bus pažeistos jų teisės ir teisėti interesai, taikos sutartyje nustačius savavališkos statybos padarinių šalinimą – savavališkos statybos įteisinimo galimybę – per 18 mėnesių terminą, ir kodėl toks terminas pažeidžia jų teises ir (ar) interesus.
26. Trečiųjų asmenų argumentas, kad įteisinimas reiškia, jog jie turės duoti sutikimą įteisinti atliktus statybos darbus, o tokio sutikimo jie duoti nesutinka, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismui pateikta tvirtinti taikos sutartimi bus pažeistos trečiųjų asmenų teisės ir (ar) teisėti interesai. Pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad teismo patvirtinta taikos sutartimi nėra įteisinama savavališka statyba. Antra, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, trečiųjų asmenų galimai numanomi interesai ar interesai, kurie gali atsirasti ateityje, bet nebūtinai atsiras, negali būti kliūtimi patvirtinti taikos sutartį. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, savavališkos statybos padarinių įteisinimas reiškia, kad ieškovė turės parengti projektą, atitinkantį teisinį reguliavimą, ir gauti statybą leidžiantį dokumentą; šiuo atveju tretieji asmenys, būdami gretimo sklypo savininkai, yra subjektai, su kuriais turės būti derinami projektiniai sprendiniai, ir teise duoti sutikimą dėl parengtų projektinių sprendinių ar jo neduoti tretieji asmenys turės pasinaudoti savavališkos procedūros įteisinimo metu. Todėl kol jokie projektiniai sprendiniai nėra parengti ir nėra išduotas statybą leidžiantis dokumentas, nėra pagrindo konstatuoti trečiųjų asmenų teisių pažeidimo tvirtinant teismui pateiktą taikos sutartį, kuria tik nustatomas savavališkos statybos padarinių šalinimo terminas.
27. Vertinant, ar savavališkos statybos įteisinimo termino trukmė yra tokia, kad pažeistų trečiųjų asmenų interesus, atsižvelgtina į tai, jog siekiant įteisinti savavališką statybą būtina atlikti tam tikrus veiksmus, susijusius su šia procedūra (pvz., parengti projektą, jį suderinti su atitinkamomis institucijomis ir (ar) trečiaisiais asmenimis). Todėl tokia procedūra objektyviai užtrunka tam tikrą laiką. Be to, ši procedūra objektyviai gali užtrukti ir dėl projektinių sprendinių derinimo su trečiaisiais asmenimis, nepareiškusiais savarankiškų reikalavimų. Atkreiptinas dėmesys, kad tretiesiems asmenims nepagrįstai atsisakius duoti sutikimą dėl parengto projekto, toks jų sprendimas gali būti ginčijamas teisme.
28. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad net ir administracinėje procedūroje nustatyti privalomųjų nurodymų įvykdymo terminai gali būti pratęsti. Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad šio straipsnio 2 dalyje nustatyti privalomieji nurodymai turi būti įvykdyti per 6 mėnesius arba išimtiniais atvejais per inspekcijos nurodytą trumpesnį terminą, jeigu nustatoma, kad savavališka statyba šiurkščiai pažeidė trečiųjų asmenų teises ir iš esmės suvaržė jų galimybes tinkamai naudotis jų nekilnojamuoju turtu. Inspekcija šį terminą, jeigu yra svarbių priežasčių, asmens rašytiniu prašymu gali pratęsti vieną kartą 3 mėnesiams. Dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo ilgesniam terminui ar dėl atsisakymo jį pratęsti asmuo gali kreiptis į teismą. Taigi, net ir esant tokiai situacijai, kai privalomajame nurodyme inspekcija nustato trumpesnį nei 6 mėnesių terminą, norintis statybą įteisinti asmuo turi teisę kreiptis į inspekciją, kuri gali terminą vieną kartą pratęsti 3 mėnesiams, ar teismą, kurio teisė pratęsti minėtą terminą yra neribojama.
29. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, jog kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismo patvirtinta taikos sutartimi yra pažeidžiamos trečiųjų asmenų teisės ir kad dėl to nebuvo pagrindo teismui tvirtinti taikos sutartį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (ne)priteisimo tretiesiems asmenis, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, ginčo šalims sudarius taikos sutartį
30. Tretieji asmenys kasaciniu skundu teigia, kad bylą nagrinėję teismai, nuspręsdami jiems nepriteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus laiko teisiškai pagrįstais.
31. A. K. ir D. K. 2023 m. gruodžio 11 d. nutartimi buvo įtraukti į bylos nagrinėjimą kaip tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų. Taigi, nagrinėjamoje byloje sprendžiamas būtent trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas ginčo šalims sudarius taikos sutartį.
32. CPK 94 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad tuo atveju, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, taip pat įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu šalys, sudarydamos taikos sutartį, nenustatė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarkos, teismas bylinėjimosi išlaidų proceso šalims nepaskirsto.
33. CPK 94 straipsnis yra specialioji norma, skirta aptarti bylinėjimosi išlaidų atlyginimui, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, įskaitant bylos užbaigimą taikos sutartimi. Būtent CPK 94 straipsnio 2 dalis skirta bylinėjimosi išlaidų paskirstymui, kai byla užbaigiama taikos sutartimi, aptarti. Ši norma suponuoja, kad ginčo šalys yra laisvos susitarti dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, tačiau jei jos to nepadaro, yra laikoma, kad šias išlaidas jos prisiėmė sau ir minėtos išlaidos joms nėra atlyginamos. Tačiau, kaip pagrįstai teigia tretieji asmenys, CPK 94 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas reglamentavimas įtvirtina bendrą taisyklę, kuri nėra taikoma tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų. Tokią išvadą patvirtina tiek gramatinė normos išraiška, kuri nurodo į šalių sudarytą taikos sutartį ir į šalių bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, tiek ir pirmiau aptarti taikos sutarties sudarymo ypatumai. Taigi CPK 94 straipsnis nedetalizuoja, kaip turėtų būti sprendžiamas trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas. Vis dėlto tai, kad nėra nustatyta specialios taisyklės, nereiškia, kad asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, tokios teisės neturi ir kad nėra teismui pagrindo spręsti šių asmenų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo.
34. Trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, instituto paskirtis – sudaryti sąlygas savarankiškai ginti savo teises ir interesus, užtikrinti galimybę bylas spręsti ekonomiškai ir operatyviai. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, procese dalyvauja tam, kad galėtų išdėstyti savo poziciją (reikšti atsikirtimus) byloje, nuo kurios baigties gali priklausyti jų materialiosios teisės ir pareigos. Pagal CPK 47 straipsnio 2 dalį tokiems asmenims suteiktos lygios procesinės teisės ir pareigos kaip ir bylos šalims, išskyrus teises ir pareigas, susijusias su ginčo dalyku, kurios priskirtos tik šalims.
35. Kasacinis teismas bylose, kurios baigiasi teismui priimant sprendimą dėl ginčo esmės, yra pripažinęs trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2010; 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-425-686-2015; 2016 m. birželio 29 nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-340-415/2016 ... punktą; 2023 m. rugpjūčio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-187-1075/2023 43 punktą). Šiose nutartyse kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, teisė gauti turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įtvirtinta CPK 47 straipsnio 2 dalyje. Kaip nurodė kasacinis teismas, nors įstatyme tiesiogiai nenurodyta apie trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, teises ir pareigas dėl bylinėjimosi išlaidų, tačiau ir šie proceso dalyviai laikytini bylinėjimosi išlaidų paskirstymo subjektais, nes pagal CPK 47 straipsnio 2 dalį jie turi tokias pačias procesines teises bei pareigas kaip ir šalys, išskyrus tam tikras įstatymo nustatytas išimtis, susijusias su disponavimu ginčo dalyku, tačiau nesusijusias su bylinėjimosi išlaidomis. Be to, trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, nepripažinimas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo subjektais neatitiktų trečiųjų asmenų instituto paskirties sudaryti sąlygas nurodytiems asmenims savarankiškai ginti savo teises ir interesus, užtikrinti galimybę spręsti civilines bylas operatyviai ir ekonomiškai.
36. Taigi nurodytas teisinis reguliavimas ir kasacinio teismo praktika suponuoja, kad nepaisant to, kurios šalies ar paties trečiojo asmens ar teismo iniciatyva į procesą yra įtraukiami tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, jie turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsisakymas atlyginti tokio asmens turėtas bylinėjimosi išlaidas nepagrįstai ribotų jo turtinius interesus ir galimybes tinkamai bei kvalifikuotai įgyvendinti materialiąsias teises, prieštarautų teisingumo principui (CPK 3 straipsnio 1 dalis, CK 1.5 straipsnis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nepagrįstu laiko apeliacinės instancijos teismo argumentą, kad nėra pagrindo priteisti tretiesiems asmenims bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, nes teisinis reglamentavimas nenustatė tretiesiems asmenims pareigos teikti atsiliepimą į ieškovės ieškinį ir dalyvauti bylos nagrinėjime, šias savo teises jie įgyvendino savo nuožiūra.
37. Trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą išlieka ir bylą užbaigus taikos sutartimi. CPK 47 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą neturi priklausyti nuo ginčo šalių valios ar noro spręsti trečiųjų asmenų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo. Kaip minėta, pagal teisinį reguliavimą ir kasacinio teismo praktiką, taikos sutarties šalys yra ginčo šalys, o šiuo atveju ginčo šalys nepasiūlė tretiesiems asmenims įsitraukti į taikos sutartį. Todėl tretieji asmenys neturėjo galimybės bylinėjimosi išlaidų klausimo spręsti kartu su ginčo šalimis ir išreikšti dėl jų savo valios. Ginčo šalys taikos sutartyje neaptarė, kuriai iš jų teks pareiga atlyginti bylinėjimosi išlaidas trečiajam asmeniui.
38. Atsižvelgiant į tai, kad CPK nenustato specialios taisyklės, kaip turėtų būti sprendžiamas trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas, šis klausimas turėtų būti sprendžiamas pagal bendrąsias taisykles, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, t. y. pagal CPK 93 straipsnį, kartu atsižvelgiant į taikos sutarties instituto ypatumus.
39. Kaip minėta, taikos sutartis yra ginčo šalių tarpusavio kompromisas, pasiekiamas abiem šalims darant tam tikras nuolaidas, todėl taikos sutarties sudarymas dažniausiai nereiškia ieškinio pripažinimo. Vis dėlto teismo patvirtinta taikos sutartis įgyja įstatymo galią ir gali būti priverstinai vykdoma pagal joje nustatytas sąlygas, kurios nurodomos ir teismo nutartyje dėl jos patvirtinimo. Tai reiškia, kad teismas trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą turi išspręsti nutartyje dėl taikos sutarties patvirtinimo pagal CPK taisykles taip, kaip šis klausimas būtų sprendžiamas teismui priėmus sprendimą atitinkantį taikos sutarties sąlygas.
40. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad nėra pagrindo priteisti trečiųjų asmenų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, nes pirmosios instancijos teismo priimtas procesinis sprendimas patvirtina, kad trečiųjų asmenų reikalavimas atmesti ieškovės ieškinį ir netvirtinti taikos sutarties buvo netenkintas. Kaip pagrįstai nurodė tretieji asmenys kasaciniu skundu, šiuo atveju sprendžiant trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą turi būti vertinama materialiuoju aspektu atsižvelgiant į patenkintus materialiuosius reikalavimus, o ne procesiniu aspektu, vertinant proceso dalyvių poziciją dėl bylos procesinės pabaigos. Taigi, taikos sutarties turinys, o ne trečiųjų asmenų pozicija dėl taikos sutarties (ne)tvirtinimo lemia trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo išsprendimą. Trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, elgesys dėl taikos sutarties (ne)tvirtinimo gali turėti reikšmės sprendžiant dėl poreikio nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų taisyklių pagal CPK 93 straipsnio 4 dalį.
41. Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas dėl bylinėjimosi išlaidų nepagrįstai netenkino trečiųjų asmenų atskirojo skundo ir neišsprendė trečiųjų asmenų prašymo atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
42. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias taikos sutarties patvirtinimą, ir padarė pagrįstą išvadą, jog teismo patvirtinta taikos sutartimi nėra pažeidžiamos trečiųjų asmenų teisės. Trečiųjų asmenų kasaciniame skunde nurodyti argumentai dėl taikos sutarties tvirtinimo nesudaro pagrindo konstatuoti tokių pažeidimų, dėl kurių reikėtų naikinti ar keisti bylą nagrinėjusių teismų priimtus procesinius sprendimus. Tačiau teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kai byla užbaigiama taikos sutartimi, todėl nepagrįstai nepriteisė tretiesiems asmenims, nepareiškusiems savarankiškų reikalavimų, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Todėl apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria nuspręsta kitų bylinėjimosi išlaidų nepriteisti, panaikinama ir dėl šios dalies byla grąžinama nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.
43. Kasaciniame teisme išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nebuvo patirta (CPK 96 straipsnio 6 dalis).
44. Kasaciniam teismui nusprendus, kad bylos dalis perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylos šalių ir teismo turėtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93, 96, 98 straipsniai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 ir 362 straipsniais,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos teismo 2024 m. kovo 13 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. sausio 15 d. nutarties dalis dėl kitų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nepriteisimo, panaikinti ir perduoti šią bylos dalį Šiaulių apygardos teismui spręsti iš naujo.
Kitą Šiaulių apygardos teismo 2024 m. kovo 13 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Danguolė Bublienė
Donatas Šernas
Dalia Vasarienė