Civilinė byla Nr. 3K-3-296/2008
Procesinio sprendimo
kategorija 60
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. gegužės 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos
Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Sigitos
Rudėnaitės,
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „BTSK“ kasacinį
skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2007 m. lapkričio 26 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo
UAB „BTSK“ ieškinį atsakovui UAB „Transidra“ dėl nuostolių atlyginimo; tretieji
asmenys: UAB „If draudimas“, A. P.
Teisėjų
kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje
nustatyta, kad ieškovas ir atsakovas 2005 m. spalio 10 d. sudarė krovinio
vežimo sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo pervežti krovinį iš Italijos
į Lietuvą. Priimdamas iš sandėlio į automobilį siuntėjo kraunamą krovinį
Italijoje 2005 m. spalio 12 d. atsakovo UAB „Transidra“ vairuotojas
nepatikrino, ar teisingai nurodytas krovinio vietų skaičius, ženklinimas ir
numeracija važtaraštyje, taip pat krovinio ir pakuotės išorinės būklės, o
siuntėjas neužplombavo krovinio. Tą pačią dieną su pakrautu automobiliu
vairuotojas iš sandėlio nuvyko į siuntėjo biurą, manydamas, kad pakrauta ne 211
dėžių, bet 199 dėžės, siuntėjui nurodė, kad pakrautos ne visos dėžės ir
atsisakė priimti CMR važtaraštį bei kitus krovinio dokumentus. Automobilis su
kroviniu liko muitinės komplekso teritorijoje. Siuntėjas 2005 m. spalio 13 d.
atsisakė savo lėšomis iškrauti ir perskaičiuoti krovinį, vežėjo nurodymu užplombavo
transporto priemonę, o atsakovo vairuotojas pasiėmė krovinio dokumentus, taip
pat CMR važtaraštį, kuriame įrašė, kad dėl intensyvaus krovimo negalėjo
suskaičiuoti (krovinio). Pristačius krovinį į Lietuvą, automobilio plomba buvo
nepažeista, bet iškrovimo metu pastebėtos pažeistos dėžės, surašytas prekių
priėmimo į sandėlį aktas. 2005 m. spalio 18 d. krovinys patikrintas dalyvaujant
antstoliui, surašytas Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr.
FA-0008-05-139. Patikrinimo metu nustatyta, kad trūko 16 porų batų ir 4
rankinių, kurių vertė 11 573,79 Lt. Krovinio siuntėjas yra Italijos firma SP
Trans, krovinio gavėjas – Rusijos bendrovė „Deltalink LLC“. Krovinio gavėjas 2005
m. lapkričio 9 d. dėl gauto krovinio trūkumo pareiškė pretenziją ieškovui,
kuris 2005 m. lapkričio 21 d. tarpusavio skolų užskaitos aktu atlygino krovinio
gavėjui nuostolius. Ieškovas 2005 m. lapkričio 9 d. pateikė atsakovui pretenziją
dėl nuostolių atlyginimo, bet atsakovas atsisakė juos atlyginti. Taigi dėl
prekių trūkumo ir patirtų nuostolių, kurie atsirado atlyginant prekių gavėjui
padarytus nuostolius, ieškovas kreipėsi į teismą ir, remdamasis CMR konvencijos
9 straipsniu, 17 straipsnio 1 dalimi, 23 straipsnio 1, 2 dalimis, prašė
priteisti iš atsakovo 12 399,79 Lt nuostolių, taip pat ieškovas prašė atnaujinti
CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalyje nustatytą vienerių metų ieškinio
senaties terminą kaip praleistą dėl svarbių priežasčių.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė
Druskininkų
miesto apylinkės teismas 2007 m. liepos 20 d. sprendimu ieškinį patenkino, priteisė
ieškovui iš atsakovo 11 573,79 Lt nuostolių dėl krovinio trūkumo, 826 Lt
išlaidų už antstolio darbą, iš viso – 12 399,79 Lt, 5669,99 Lt bylinėjimosi
išlaidų; priteisė valstybei iš atsakovo 36 Lt pašto išlaidų. Teismas sprendime
nurodė, kad trečiasis asmuo A. P. CMR važtaraštį pasirašė
2005 m. spalio 12 d., todėl būtent tada krovinys perėjo vežėjo (atsakovo)
dispozicijon. Teismas taip pat nurodė tai, kad atsakovo vairuotojas CMR
važtaraštyje įrašė pastabą dėl krovinio kiekio, bet neįrašė pastabų dėl
krovinio pakuočių, nors pagal CMR konvencijos 8 straipsnio 1 dalį privalėjo
patikrinti ne tik krovinio vienetų skaičių, ženklinimą ir numeraciją, bet ir
krovinio bei pakuotės išorinę būklę. Teismas akcentavo tai, kad, nesant CMR
važtaraštyje vežėjo vairuotojo motyvuotų pastabų apie krovinio pakuotės
trūkumus, preziumuojama, kad siuntėjas vežėjui perdavė tinkamos pakuotės krovinius,
o šią prezumpciją privalo paneigti vežėjas (CMR konvencijos 9 straipsnio 2
dalis). Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas nepaneigė nurodytos prezumpcijos,
ir remdamasis CMR konvencijos 17 straipsniu, teismas padarė išvadą, kad nuo to
momento, kai krovinį priėmė vežti, atsakovas atsako už krovinio dalies
praradimą. Teismas nurodė, kad atsakovo vairuotojui kartu su CMR važtaraščiu
buvo pateiktos sąskaitos „invoice“, kuriose buvo nurodyta gabenamų prekių vertė
bei jų svoris. Dėl to, skaičiuojant kompensacijos už prarastą krovinį dydį, nėra
pagrindo taikyti CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalyje nustatytų apribojimų. Teismas
nurodė, kad atsakovas tinkamai nevykdė CMR konvencijoje įtvirtintų vežėjo
pareigų, todėl ieškovas patyrė 11 573,79 Lt nuostolių. Ieškovo reikalavimas
priteisti 826 Lt atlyginimą už antstolio darbą yra pagrįstas (CK 6.249
straipsnio 4 dalies 2 punktas, CMR konvencijos 23 straipsnio 4 dalis).
Atsakovas prašė taikyti vienerių metų ieškinio senaties terminą ir ieškinį
atmesti. Teismas nurodė, kad ieškovas, siekdamas apginti savo subjektines
teises, veikė sąžiningai, atidžiai, nepažeisdamas vienerių metų ieškinio
senaties termino kreipėsi į kitą teismą teisminės gynybos, pagrįstai tikėjosi,
kad jo reikalavimai bus nagrinėjami Vilniaus miesto 1–ajame apylinkės teisme
iškeltoje civilinėje byloje tarp tų pačių šalių, tuo pačiu pagrindu. Dėl to,
vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principais, teismas
atnaujino vienerių metų ieškinio senaties terminą, kurį ieškovas praleido penkiolika
dienų.
Vilniaus apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. lapkričio 26 d. sprendimu
patenkino atsakovo apeliacinį skundą ir panaikino Druskininkų miesto apylinkės
teismo 2007 m. liepos 20 d. sprendimo dalį, kuria priteista ieškovui iš atsakovo
12 399,79 Lt nuostolių ir bylinėjimosi išlaidos: atmetė ieškovo ieškinį
atsakovui dėl 12 399,79 Lt priteisimo; paliko nepakeistą teismo sprendimo dalį,
kuria atnaujintas vienerių metų ieškinio senaties terminas; priteisė valstybei iš
ieškovo 36 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, o atsakovui – 1872 Lt bylinėjimosi
išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Kolegija sutiko su pirmosios
instancijos teismo argumentais dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo ir dėl
ieškovo teisės reikalauti nuostolių atlyginimo. Tačiau apeliacinės instancijos
teismas nepripažino pirmosios instancijos teismo argumentų, kad vežėjas krovinį
priėmė 2005 m. spalio 12 d. ir krovinio trūkumas atsirado vežėjui netinkamai
vykdant savo pareigas, pagrįstais. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo,
kad siuntėjas 2005 m. spalio 12 d. tik pakrovė krovinį į atsakovui priklausantį
ir trečiojo asmens A. P. vairuojamą automobilį. Krovinio
priėmimo data CMR važtaraštyje nenurodyta. Vilniaus apygardos teismas CMR
važtaraščio 18 skiltyje vairuotojo įrašytą pastabą įvertino kaip pretenziją dėl
krovinio pakuotės trūkumo ir nusprendė, kad krovinys pervežti priimtas 2005 m.
spalio 13 d., kai jis buvo užplombuotas siuntėjo plomba ir vežėjo vairuotojui
perduotas važtaraštis ir kiti krovinio dokumentai. Teismas padarė išvadą, kad
siuntėjas, pakrovęs krovinį į automobilį, bet nepateikęs CMR važtaraščio, kitų
krovinio dokumentų ir nesudaręs vežėjui sąlygų krovinio vietų skaičiui ar
pakuotės būklei patikrinti, taip pat vėliau atsisakęs krovinį iškrauti ir
perskaičiuoti, krovinį perdavė netinkamai bei pažeidė CMR konvencijos 11
straipsnio 1 dalį. Teismas pažymėjo, kad po pakrovimo kitą dieną išduotas CMR
važtaraštis yra užpildytas nesilaikant CMR konvencijos 6 straipsnio
reikalavimų, nes nenurodyti pridedami dokumentai, krovinio vertė ir krovinio
perėmimo data. Įrodymų, kad plomba buvo pažeista, ar prekių trūkumas atsirado
dėl vežėjo kaltės iki krovinio užplombavimo, nėra. Dėl to teismas padarė
išvadą, kad pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 4 dalies c punktą vežėjas
(atsakovas) atleistinas nuo atsakomybės už vėliau nustatytą krovinio trūkumą,
kuris faktiškai atsirado iki jo pakrovimo į vežėjo automobilį. Teismas taip pat
atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovo civilinei atsakomybei atsirasti būtina
nustatyti jos sąlygas (CK 6.246–6.248 straipsniai), bet jų šiuo atveju nėra. Dėl
to Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas,
priteisdamas iš atsakovo nuostolius, neteisingai aiškino ir taikė CMR
konvenciją, CK bei CPK. Atmetęs ieškovo reikalavimus dėl nuostolių atlyginimo, teismas
nepasisakė dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, nes, jo nuomone, jie neturėjo
reikšmės bylai teisingai išnagrinėti.
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti rajono Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 18
d. sprendimą ir palikti galioti Druskininkų miesto apylinkės teismo 2007 m.
liepos 20 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1.
Apeliacinės instancijos teismas neteisingai nustatė faktinę aplinkybę,
kad krovinys pervežti priimtas 2005 m. spalio 13 d., kai jis buvo užplombuotas
siuntėjo plomba ir vežėjo vairuotojui perduoti krovinio dokumentai. Kasatorius
mano, kad vežėjas krovinį priėmė 2005 m. spalio 12 d., kai krovinys buvo
pakrautas į automobilį ir išvežtas iš siuntėjo teritorijos. Dėl to kasatorius
tvirtina, kad už krovinį vežėjas turėjo atsakyti nuo 2005 m. spalio 12 d., bet
ne nuo 2005 m. spalio 13 d. Šį argumentą kasatorius grindžia tuo, kad CMR
važtaraščio nesurašymas nereiškia to, jog vežimo sutartis nesudaryta, jai
negalioja CMR konvencijos nuostatos ir vežėjas nepriėmė krovinio (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. birželio 15 d. nutarimo Nr. 31 „Dėl
Lietuvos teismų praktikos, taikant Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo
keliais sutarties konvenciją (CMR)“ 24 punktas).
2.
Vilniaus apygardos teismas netinkamai aiškino CMR konvencijos 8, 9
straipsnius, nes nesirėmė juose įtvirtinta prezumpcija dėl pakuotės išorės
tinkamos būklės krovinio priėmimo metu, kai važtaraštyje nėra vežėjo pastabų.
Kasatorius teigia, kad teismas neteisingai vertino vairuotojo įrašą apie
pakuočių kiekį važtaraštyje kaip pastabą dėl krovinio ir jo pakuotės būklės,
todėl padarė klaidingą išvadą, jog vežėjas neatsako už ieškovo patirtus
nuostolius.
3.
Padarydamas išvadą, kad vairuotojas neturėjo galimybės tinkamai priimti
krovinio, siuntėjui neįvykdžius pareigos faktiškai pateikti krovinio dokumentus
vežėjui, teismas netinkamai aiškino ir taikė CMR konvencijos 5, 11 straipsnius.
Kasatoriaus manymu, tokia teismo išvada nepagrįsta, nes CMR konvencijos 11 straipsnyje
nustatyta prie CMR važtaraščio pridedamų kitų dokumentų, bet ne važtaraščio
išdavimo momentas ir subjektai, vežėjo vairuotojui buvo išduotas krovos lapas,
taip pat CMR konvencijos 5 straipsnyje nenustatyta, kada ir kas turi pateikti
CMR važtaraštį. Be to, kasatorius įsitikinęs, kad CMR važtaraščiu disponuoja
vežėjas, todėl šiam pereina atsakomybė dėl krovinio. Galiausiai, kasatoriaus
supratimu, važtaraščio neišdavimas netrukdo vežėjui tinkamai priimti krovinio,
nes vežimo sutartis galioja ir be važtaraščio (CMR konvencijos 4 straipsnis).
4.
Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CMR konvencijos 17 straipsnio 4
dalies c punktą, negalėjo juo remtis ir jo pagrindu atleisti atsakovą nuo
atsakomybės, nes nurodytoje teisės normoje reglamentuojama situacija, kai žala
kroviniui padaroma pakrovimo, perkrovimo, sudėjimo ir iškrovimo metu arba dėl
netinkamo sukrovimo, išdėstymo ar pritvirtinimo. Kasatoriaus teigimu, nagrinėjamoje
byloje yra kitokia situacija, kai nuostoliai atsirado ne dėl krovinio kiekio
trūkumo.
5.
Teismas pažeidė CPK 176, 185 straipsnius, nes neišsamiai ir
nevisapusiškai įvertino įrodymus, neįvertino siuntėjo 2005 m. spalio 17 d.
paaiškinimo, kuriame atkreiptas dėmesys į tai, kad siuntėjas siūlė vežėjui
prekes iškrauti vežėjo lėšomis. Dėl to, kasatoriaus tvirtinimu, teismas padarė
neteisingą išvadą, jog siuntėjas nesudarė vežėjui sąlygų krovinio vietų
skaičiui ir pakuotės būklei patikrinti.
Atsiliepime į
kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 18 d.
sprendimą palikti nepakeistą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepime nurodoma, kad kasatorius neteisingai aiškina CMR konvencijos
nuostatas, susijusias su krovinio priėmimo vežti momento nustatymu ir vežėjo
atsakomybės už krovinį pradžia. Atsakovo nuomone, krovinio priėmimas
konstatuotinas tik tada, kai krovinys priimamas vežti, bet ne sandėliavimo iki
vežimo ar kitais tikslais (CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalis; D.
Ambrasienė, E. Sinkevičius „Vežėjo civilinė atsakomybė pagal Ženevos
tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją ir jos priedus“,
monografija, 2004, p. 29). Dėl to atsiliepime nesutinkama su kasatoriaus
argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas netaikė CMR konvencijos ginčo
šalių santykiams iki CMR važtaraščio pateikimo. Atsiliepime pabrėžiama tai, kad
CMR konvencijoje krovinio priėmimas vežti siejamas su dviejų veiksmų atlikimu –
krovinio pakrovimu ir pasirašymu važtaraštyje. Atsakovo manymu, apeliacinės instancijos
teismas tinkamai nustatė, kad tik nuo to momento, kai krovinys buvo pakrautas
ir vežėjas pasirašė CMR važtaraštyje, pradėjo galioti CMR konvencijos 17
straipsnyje nustatyta vežėjo atsakomybės prezumpcija. Atsakovas tvirtina, kad
apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog krovinys vežti
perduotas netinkamai, nes į automobilį pakrautas nepateikiant vežėjui CMR
važtaraščio (t. y. pateikiant pavėluotai, po krovinio pakrovimo) ir nesudarytos
vežėjui sąlygos krovinio vietų skaičiui krovimo metu patikrinti. Be to,
atsakovo nuomone, vežėjas važtaraštyje įrašė išlygą, kad dėl intensyvaus
krovimo nesuskaičiavo krovinio vietų skaičiaus ir nepatikrino pakuočių išorinės
būklės, todėl neprisiėmė atsakomybės už gabenamo krovinio kiekį ir būklę. Atsakovas
taip pat mano, kad nepriklausomai nuo to, kada krovinys buvo priimtas vežti,
šio pervežimo metu galiojo važtaraštyje įrašytas įrašas, įrodantis tai, jog
vežėjas neturėjo galimybės patikrinti gabenamo krovinio vietų skaičiaus ir
išorinės būklės. Atsiliepime teigiama, kad krovinio plombavimas siuntėjo plomba
yra teisiškai reikšmingas konkliudentinis veiksmas, parodantis siuntėjo valią
prisiimti atsakomybę už tai, jog užplombuotas krovinys atitinka siuntėjo
sandėliuose pakrautą krovinį. Atsiliepime pabrėžiama, kad kasatorius klaidingai
nurodo, jog krovinį užplombavo vežėjas. Tai padarė siuntėjas.
Atsiliepime
nesutinkama su kasatoriaus pozicija dėl vežėjo CMR važtaraštyje padarytos
pastabos vertinimo. Atsakovas šį įrašą vertina kaip įrodantį vairuotojo negalėjimą
apžiūrėti krovinį, bet ne konkrečius neatitikimus. Šios vežėjo pastabos turinio
neginčija ir kasatorius, todėl atsakovas mano, kad ji yra galiojanti, tinkamai
suformuluota ir įrodanti, kad vežėjas negalėjo įvertinti krovinio būklės dėl
pagrįstų priežasčių.
Atsakovas taip
pat nesutinka su trečiuoju kasacinio skundo argumentu, mano, kad atsakovo
teiginys, jog CMR važtaraščio nepateikimas krovimo metu nekliudė vežėjui
tinkamai priimti krovinio, nes jam įteiktas krovos lapas, neatitinka faktinių
aplinkybių (byloje nepateikta krovos lapo). Dėl to, atsakovo įsitikinimu,
teismas teisingai aiškino ir taikė CMR konvencijos 8 straipsnio 1 dalį, 11
straipsnio 1 dalį. Atsiliepime pažymima, kad nagrinėjamoje byloje vežėjas
atsisakė vežti krovinį, kol jis nebus tinkamai perkrautas, ir sutiko vežti tik
po to, kai siuntėjas sutiko transporto priemonės krovinių sekciją užplombuoti
savo plomba. Be to, šioje byloje važtaraščio blanką pildė siuntėjas, todėl nėra
pagrindo teigti, kad vežėjas turi prisiimti dalį atsakomybės dėl pavėluotai
išduoto važtaraščio. Atsakovas laikosi nuomonės, kad jeigu yra surašytas
krovinio važtaraštis, tai krovinio priėmimo vežti momentas nustatomas pagal
važtaraščio pasirašymo momentą. Tik nesant tokio dokumento ar jį pripažinus
negaliojančiu, svarstytinas krovinio priėmimo vežti kitu pagrindu ir pagal
kitus dokumentus klausimas.
Atsiliepime
nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas apskųstame sprendime teisingai
taikė CMR konvencijos 17 straipsnio 4 dalies c punkte nustatytą vežėjo atleidimo
nuo atsakomybės už krovinį pagrindą, pagal kurį vežėjas atleidžiamas nuo
atsakomybės, jei krovinį paruošė, pakrovė, sudėjo ir iškrovė siuntėjas, gavėjas
ar trečiasis asmuo, veikiantis siuntėjo ar gavėjo vardu (Monografija p. 69;
teismų praktikos apžvalga, taikant CMR konvenciją, IX dalis). Nagrinėjamoje
byloje buvo būtent taip. Be to, atsiliepime pažymima, kad šiuo atveju vežėjas
nuo atsakomybės gali būti atleistas ir CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalyje
nustatytu pagrindu, t. y. kai krovinys prarandamas ne dėl vežėjo, bet dėl juo
disponuojančio asmens (šiuo atveju – siuntėjo) kaltės.
Atsakovas
nurodo, kad penktasis kasatoriaus argumentas yra susijęs su faktinių aplinkybių
nustatymu, todėl kasacinis teismas iš viso neturėtų nagrinėti. Atsiliepime tvirtinama,
kad teismas nepažeidė CPK 185 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo
taisyklių. Be to, atsakovas akcentuoja tai, kad kasatorius neginčija teismo
nustatytos aplinkybės, jog krovinio siuntėjas atsisakė krovinį perkrauti ir
perskaičiuoti savo sąskaita ir jėgomis.
Atsakovas
mano, kad jis nuo atsakomybės už krovinio trūkumus turėtų būti taip pat
atleistas ir dėl to, kad įrodymai, susiję su trūkstamu krovinio kiekiu, yra
prieštaringi, duomenys skirtingi. Be to, pirmosios instancijos teismas
neatsižvelgė į CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalyje nustatytą vežėjo
atsakomybės ribą, todėl neteisingai pasisakė dėl priteistinų nuostolių dydžio.
Taip pat atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai buvo
priteisęs kasatoriui išlaidas už antstolio surašytą faktinių aplinkybių
konstatavimo protokolą, nes tai daryti nebuvo būtina ir tokie kasatoriaus
patirti nuostoliai yra netiesioginiai (CK 6.249 straipsnio 4 dalies 2 punktas;
CMR konvencijos 23 straipsnio 4 dalis).
Teisėjų
kolegija
konstatuoja:
V. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Iš kasacinio skundo
matyti, kad kasatorius ginčija apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį,
kuria atmestas ieškinys dėl nuostolių priteisimo, bet neginčija teismo
sprendimo dalies, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo
sprendimo dalis dėl vienerių metų ieškinio senaties termino atnaujinimo. Nagrinėjamoje
byloje esminiai kasacinio skundo argumentai, turintys reikšmės vienodam teisės
aiškinimui ir taikymui, yra susiję su materialiosios teisės normų – Tarptautinio
krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) normų, reglamentuojančių
krovinio priėmimo vežti momento nustatymą (CMR konvencijos 9 straipsnio 1 dalis),
krovinio ir pakuotės išorinės būklės patikrinimą (CMR konvencijos 8, 9 straipsniai),
CMR važtaraščio ir kitų dokumentų išdavimą (CMR konvencijos 5, 11 straipsniai)
bei vėžėjo atleidimą nuo atsakomybės (CMR konvencijos 17 straipsnio 4 dalies c
punktas), pažeidimu, taip pat įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių,
suformuluotų CPK 176–185 straipsniuose, taikymu.
Byloje iš
tarptautinio krovinių pervežimo kilusiam ginčui taikytinos CMR konvencijos
nuostatos, nes yra būtinas sąlygų šiai konvencijai taikyti visetas, t. y. buvo
vežama kelių transporto priemone už užmokestį, krovinio išsiuntimo ir jo gavimo
vieta buvo skirtingų valstybių teritorijose ir tiek krovinio išsiuntimo vietos,
tiek krovinio gavimo vietos valstybės yra CMR konvencijos narės (Konvencijos 1
straipsnio 1 punktas). Be to, ir pačių ginčo šalių 2005 m. spalio 10 d. sudarytoje
Krovinio vežimo sutartyje nustatyta, kad jos vadovaujasi CMR konvencijos,
Civilinio kodekso nuostatomis bei sutarties sąlygomis.
Esminis klausimas
byloje yra tai, nuo kurio momento prasideda vežėjo atsakomybė už krovinį ir
kokiu būdu vežėjas turi fiksuoti krovinio ir pakuotės išorės trūkumus, kai
siuntėjas perduoda jam krovinį. Vežėjo atsakomybė už krovinį prasideda nuo to
momento, kai krovinys yra priimtas vežti, bet ne kitais tikslais. Krovinio
priėmimo vežti momentas siejamas su CMR konvencijos 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta
taisykle, kad važtaraštis yra ne tik vežimo sutarties sudarymo patvirtinimas,
bet ir yra įrodymas, jog krovinys yra perėjęs vežėjo dispozicijon, iki tol,
kol bus įrodyta priešingai. CMR konvencijos 9 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta
kita taisyklė, kad jeigu vežėjas važtaraštyje neįrašo motyvuotų pastabų dėl
krovinio ir pakuotės būklės, tai iki priešingo įrodymo laikoma krovinio ir
pakuotės išorę priimant buvus tinkamos būklės bei krovinio vietų skaičių,
žymėjimą ir numeraciją atitikus važtaraščio įrašus. Tai reiškia, kad vežėjo
atsakomybės prezumpcija pradeda galioti nuo to momento, kai vežėjas, priėmęs krovinį,
pasirašo CMR važtaraštyje, t. y. nuo krovinio priėmimo vežti momento iki
perdavimo gavėjui momento (CMR 17 straipsnio 1 dalis). Taigi šioje
materialiosios teisės normoje įtvirtinta teisinė prezumpcija, patvirtinanti krovinio
perėjimo vežėjo dispozicijon faktą, ir teisinė prezumpcija, patvirtinanti tinkamos
būklės krovinio ir pakuotės išorės perdavimą, bei taip pat nustatytas atsakomybės
už krovinio praradimą ar jo sugadinimą atsiradimo momentas (CPK 182 straipsnio
4 punktas). Tačiau šios teisinės prezumpcijos yra nuginčijamos, t. y. suinteresuotas
asmuo turi teisę įrodyti, kad yra priešingai negu preziumuojama įstatyme.
Būtent atsakovas, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimus, ir remiasi teisine
prezumpcija dėl krovinio perdavimo momento, t. y. kad jam atsakomybė už krovinį
atsirado tik priėmus ir pasirašius važtaraštį bei užplombavus krovinį – 2005 m.
spalio 13 d. 10 val. Ieškovas, pateikdamas įrodymus, siekia įrodyti, kad
nurodyta teisinė prezumpcija apie krovinio perdavimo momentą neegzistuoja,
kartu remiasi kita teisine prezumpcija, kad krovinio važtaraštyje nėra atsakovo
motyvuotų pastabų dėl krovinio ir pakuotės būklės. Atsakovas ginčija šią
prezumpciją, nurodydamas, kad jis pateikė motyvuotas pastabas dėl krovinio ir
pakuotės išorės būklės. Teisėjų kolegija nesutinka su kasatoriaus teiginiu, kad
važtaraštis yra laikomas prima facie įrodymu, nes, remiantis CPK 197 straipsnio
2 dalimi, tik dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų,
patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų, neviršijant jiems nustatytos
kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos
reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę
įrodomąją galią (CPK 185 straipsnio 2 dalis). Važtaraštis neatitinka nurodytų
oficialaus dokumento požymių ir nėra prima facie įrodymas, bet CMR
konvencijos 9 straipsnyje nustatytos teisinės prezumpcijos, t. y. viena iš
aplinkybių, kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnio 4 punktas).
CMR konvencijos
4 straipsnyje įtvirtinta, kad važtaraščio nebuvimas, pametimas ar neteisingas
užpildymas neturi įtakos nei sutarčiai, nei jos veikimui. Šiuo atveju taip pat
taikomos CMR konvencijos nuostatos. Tai reiškia, kad ir nesant tinkamai
surašyto CMR važtaraščio, bet perdavus krovinį laikoma, kad vežimo sutartis yra
sudaryta. Važtaraščio nesurašymo ar netinkamo surašymo padarinys yra tai, kad krovinio
gavėjas turi paneigti teisinę prezumpciją apie krovinio perdavimo momentą, įrodinėdamas,
jog krovinys perduotas iki važtaraščio perdavimo vežėjui. Byloje nustatyta, kad
CMR važtaraščio Nr. 005338 ketvirtojoje grafoje nenurodyta krovinio priėmimo
data, tik nurodyta vieta, o važtaraščio 21 grafoje nurodyta važtaraščio
surašymo data – 2005 m. spalio 12 d. – ir vežėjo pasirašyta. Dėl to, nesant visų
bei tikslių važtaraščio duomenų, šioje byloje negalima taikyti teisinės
prezumpcijos apie krovinio perėjimo vežėjo dispozicijon momentą. Šiuo atveju ieškovas
turėjo įrodyti konkretų krovinio perdavimo momentą (CPK 182 straipsnio 4
punktas). Iš bylos duomenų matyti, kad kasatorius tai padarė.
Pirmosios
instancijos teismas nustatė, kad krovinys vežėjui perduotas 2005 m. spalio 12
d., jį pakrovus į vežėjo transporto priemonę siuntėjo sandėlio teritorijoje.
Vežėjas ir trečiasis asmuo UAB „Transidra“ vairuotojas A. P. to
neneigia. Vairuotojas tą pačią dieną su kroviniu išvyko iš siuntėjo teritorijos
ir pateikė pretenziją tik dėl to, kad dėl intensyvaus krovimo darbų jis
negalėjo tiksliai suskaičiuoti dėžių skaičiaus, krovimo metu jis nepastebėjo pažeistų
dėžių. Tai patvirtina trečiojo asmens A. P. paaiškinimas
(T. 1., b. l. 17). Dėl to vairuotojas nepasirašė krovinio dokumentų ir
pareikalavo, kad siuntėjas perskaičiuotų dėžių kiekį. Siuntėjas už prekių
perkrovimą pareikalavo sumokėti 600 eurų. Vežėjui 2005 m. spalio 13 d.
atsisakius sumokėti už krovinio perkrovimą, vairuotojo reikalavimu krovinys buvo
užplombuotas. Teisėjų kolegija nurodo, kad vežėjas tokiais veiksmais užtikrino
ir prisiėmė riziką, jog krovinys ir jo pakuotė yra priimti tinkamos išorinės
būklės. Be to, vairuotojas, krovinio užplombavimo metu paimdamas važtaraštį,
krovinio iš naujo nepatiktino ir jį tokį pervežė. Taigi pirmosios instancijos
teismas, laikydamasis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, suformuluotų
CPK 176–185 straipsniuose, padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovas įrodė, jog
krovinys perduotas vežėjui 2005 m. spalio 12 d.
Pažymėtina,
kad CMR konvencijoje nereglamentuojama krovinio pakrovimo ir iškrovimo
procedūrų, todėl sutarties šalys gali dėl to susitarti, o nesant tokio
susitarimo krovinio pakrovimas yra siuntėjo reikalas. Vežėjas tokiu atveju neįpareigotas
tikrinti ir prižiūrėti, ar krovinys kraunamas tinkamai, nes pagal CMR
konvencijos 8 straipsnio 1 punktą jis, priimdamas krovinį vežti, privalo
patikrinti: a) ar teisingai nustatytas krovinio vietų skaičius, jo ženklinimas
ar numeracija važtaraštyje; b) krovinio ir pakuotės išorinę būklę. Be to, CMR konvencijos
8 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad visos vežėjo pastabos apie krovinio
išorinę būklę ir pakuotę turi būti motyvuotai pagrįstos, t. y. motyvuojamosios
pastabos turi būti glaustai išdėstytos – vežėjas negali apsiriboti tik
nurodydamas atskirus defektus, bet taip pat turi aprašyti tai, kokiu būdu jis
aptiko defektus, bei motyvuoti savo pastabas. Pažymėtina, kad ir ginčo šalių
sudarytos vežimo sutarties 10 punkte užfiksuota, jog vežėjui priimant krovinį
būtina patikrinti vietų skaičių ir numeraciją pagal gamintojų faktūras,
privaloma tikrinti, ar nepažeistos pakuotės, visus trūkumus ir pažeidimus iškart
įrašyti į CMR važtaraštį ir nedelsiant pranešti telefonu (T. 1, b. l. 14–15). Taigi,
jei vežimo sutarties šalys nesusitarė kitaip, pakrovimo metu krovinys yra prižiūrimas
jo siuntėjo, bet vežėjas turi galimybę, jei bus nustatyti krovinio ar pakuotės
išorės defektai, kurie galėjo turėti įtakos krovinio sugadinimui, gintis, remdamasis
CMR konvencijos 17 straipsnio 4 dalies c punktu. Apeliacinės instancijos
teismas, atmesdamas ieškinį, vežėjo padarytą CMR važtaraščio 18 grafoje įrašą
vertino taip, kad vairuotojas dėl vykusio intensyvaus krovimo negalėjo krovinio
suskaičiuoti, kartu jo tinkamai priimti ir pateikė pretenziją dėl pakuotės
būklės. Teisėjų kolegija su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada negali
sutikti, nes iš CMR konvencijos 8 straipsnio 2 dalies ir 9 straipsnio 2 dalies matyti,
kad vežėjas ne tik turi aiškiai užfiksuoti CMR važtaraštyje pastabas apie
krovinio būklės neatitikimus, bet ir motyvuoti šias pastabas. Byloje nustatyta,
kad trečiasis asmuo, CMR važtaraštyje įrašydamas pastabą „vyko intensyvus
krovimas, nesuskaičiuoti negalėjau“, siekė nurodyti, jog dėl intensyvaus
krovimo, jo nuomone, buvo pakrautos ne 211 dėžių, bet 199 dėžės. Taigi ši pastaba
įrašyta dėl krovinio skaičiaus, bet ne dėl krovinio ir pakuotės išorinės
būklės. Tokiu įrašu lieka nepaneigta CMR konvencijos 9 straipsnio 2 dalies
prezumpcija, pagal kurią, jei vežėjas važtaraštyje neįrašo motyvuotų pastabų dėl
krovinio ir pakuotės būklės, tai iki priešingo įrodymo laikoma, kad krovinio ir
pakuotės išorė priėmimo metu buvo tinkamos būklės. Atsakovas nepateikė įrodymų,
paneigiančių šią teisinę prezumpciją. Pareigingas vežėjas, pastebėjęs krovinio
ir pakuotės išorės pažeidimų, turėtų atsisakyti vežti krovinį arba padaryti
atitinkamą žymą važtaraštyje. Tačiau vežėjas pateikė pretenziją tik dėl to, kad
nesugebėjo suskaičiuoti krovinio vietų (dėžių; CMR konvencijos 6 straipsnio 1
dalies g punktas). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, atvežus
krovinį siuntėjui, paaiškėjo, jog rastas dėžių kiekis atitinka jų kiekį,
nurodytą krovinio dokumentuose. Dėl to teisėjų kolegija sutinka su kasacinio
skundo argumentu, kad šiuo atveju, kai vežėjo vairuotojas CMR važtaraštyje
nepadarė jokios žymos apie krovinio ir pakuotės pažeidimus, vežėjas negali būti
atleidžiamas nuo atsakomybės už vėliau nustatytą krovinio trūkumą (CMR
konvencijos 17 straipsnio 4 dalies c punktas). Taigi darytina išvada, kad
pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė CMR konvencijos 9
straipsnio 2 dalyje nustatytą prezumpciją dėl krovinio ir pakuotės išorės
būklės. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad trūkstami batai ir rankinės
buvo išimti iš dėžių, jas praplėšus. Taigi vežėjo disponuojamo krovinio dalis prarasta
ne dėl krovinio paruošimo, pakrovimo, sudėjimo ar supakavimo operacijų
netinkamo atlikimo, bet dėl kitų priežasčių. Taip pat ir dėl šios priežasties
nagrinėjamoje byloje netaikytinas CMR konvencijos 17 straipsnio 4 dalies c
punktas, kuriame nereglamentuojama situacija, kai krovinio dalis prarandama dėl
kitų, su krovinio paruošimu, pakrovimu, sudėjimu arba iškrovimu nesusijusių
aplinkybių.
Vadovaujantis
CMR konvencijos 23 straipsnio 1 dalį, kai remiantis šios konvencijos
nuostatomis, vežėjas privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl viso ar dalies
krovinio praradimo, kompensacijos suma apskaičiuojama pagal krovinio vertę toje
vietoje ir tuo laiku, kai jis buvo priimtas vežti. Taigi CMR konvencija
krovinio vertę sieja su ta jo verte, kuri buvo nustatyta priimant krovinį
vežti, t. y. su krovinio verte jo pervežimo priėmimo vietoje ir priėmimo
momentu. Tačiau kompensacija negali būti didesnė kaip 8,33 atsiskaitymo vieneto
už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio (CMR konvencijos 23 straipsnio 3
dalis). Pagal CMR konvencijos 24 straipsnį siuntėjas, jeigu apmokėtas sutartas
užmokesčio už vežimą priedas, važtaraštyje gali nurodyti krovinio vertę,
viršijančią ribą, nustatytą 23 straipsnio 3 punkte, ir šiuo atveju deklaruojama
suma keičia šią ribą. Tai reiškia, kad jei šalys susitarė dėl papildomos
krovinio vertės, numatė dėl to užmokesčio už vežimą priedą ir padarė apie tai
žymą važtaraštyje, kompensacija už prarastą krovinį ar jo dalį gali viršyti CMR
konvencijos 23 straipsnio 3 punkte nustatytą maksimalią išieškotinos
kompensacijos ribą. Taigi, kai sprendžiamas klausimas dėl prarasto krovinio ar
jo dalies įvertinimo, turi būti vadovaujamasi ta suma, kuri įrašyta
važtaraštyje arba sąskaitose–faktūrose, lydėjusiose krovinį. Sudarydamos
pervežimo sutartį šalys žinojo, koks ir kokios vertės krovinys bus gabenamas,
susitardamos dėl krovinio vertės, taip pat vežimo sutartyje susitarė, kad
priimant krovinį būtina patikrinti vietų skaičiui ir numeraciją pagal gamintojų
pateiktas sąskaitas–faktūras (angl. – invoice), kurias vežėjo vairuotojas
gavo kartu su važtaraščiu (T. 1, b. l. 15; T. 2, b. l. 80–89). Šalių ginčo
dėl krovinio vertės pirmosios instancijos teisme nebuvo. Taigi, remdamasis
nurodytais įrodymais ir faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, pirmosios
instancijos teismas teisingai nustatė prarasto krovinio vertę ir ieškovo
patirtų nuostolių dydį – 11 573,79 Lt. Dėl to teisėjų kolegija atmeta
atsiliepimo į kasacinį skundą argumentus, kuriais ginčijamas pirmosios
instancijos teismo nustatytas nuostolių, ieškovo patirtų dėl krovinio dalies
praradimo, dydis.
Atsiliepime į
kasacinį skundą atsakovas remiasi CMR konvencijos 23 straipsnio 4 dalimi ir
teigia, kad ieškovui negalima priteisti išlaidų, patirtų atlyginant antstoliui
už faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo surašymą. Pagal nurodytą teisės
normą taip pat turi būti kompensuojamas visas užmokestis už vežimą, muitų
rinkliavas ir mokesčius bei kitos su krovinio vežimu susijusios išlaidos, jeigu
prarastas visas krovinys, ir proporcingai nuostolio dydžiui, praradus dalį
krovinio; kiti nuostoliai nekompensuojami. Šią nuostatą reikia aiškinti taip,
kad nekompensuojami tik tokie nuostoliai, kurie nesusiję su vežimu. Sprendžiant
klausimą, ar reikalaujamos priteisti sumos yra laikytinos kitomis su vežimu susijusiomis
įmokomis, turi būti nustatomas tiesioginis priežastinis ryšys tarp netinkamo
pervežimo įvykdymo ir krovinio siuntėjo ar gavėjo privalomai atliktų išlaidų.
Jei yra tiesioginis priežastinis ryšys, tai laikytina, kad tai įmokos,
susijusios su vežimu. Antstolis I. Gaidelis 2005 m. spalio 18 d. surašė Faktinių
aplinkybių konstatavimo protokolą, kuriame konstatuotas krovinio trūkumas ir už
kurio surašymą kasatorius antstoliui sumokėjo 826 Lt atlyginimą. Šiuo atveju
antstolio atliktas faktinių aplinkybių konstatavimas buvo būtinas ir protingas,
nes eliminavo bet kokią galimybę abejonėms dėl krovinio dalies dingimo fakto,
rūšies ir kiekio kilti. Taigi kasatorius patyrė išlaidų, kurios patenka į
nuostolių sudėtį (CK 6.249 straipsnio 4 dalies 2 punktu). Nustatydamas
priežastinį ryšį tarp netinkamai įvykdyto vežimo ir kasatoriaus atliktų įmokų
antstoliui pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad užmokestis
antstoliui už faktinių aplinkybių konstatavimą yra susijęs su vežimu (CK 6.247
straipsnis). Dėl to teisėjų kolegija atmeta atsiliepimo į kasacinį skundą
argumentą, kuriuo atsakovas ginčija ieškovo išlaidas, patirtas antstolio
atlyginimui sumokėti.
Remdamasi
tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos
teismas netinkamai aiškino CMR konvencijos 5, 8, 9, 11, 17, 23, 24 straipsnius,
CK 6.246–6.248 straipsnius, o pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino
ir taikė šias teisės normas, todėl apskųsta Vilniaus apygardos teismo sprendimo
dalis, kuria atmestas kasatoriaus ieškinys dėl 12 399,79 Lt priteisimo,
naikintina, o atitinkama Druskininkų miesto apylinkės teismo sprendimo dalis
paliktina galioti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Vadovaudamasi
93 straipsnio 1, 3 ir 4 dalimis teisėjų kolegija pakeičia bylinėjimosi išlaidų
paskirstymą apeliacinės instancijos teisme, valstybei iš atsakovo priteisiant
36 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, taip
pat, patenkinusi kasacinį skundą, kasatoriui iš atsakovo priteisia 372 Lt
žyminį mokestį už kasacinio skundo padavimą.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 93 straipsnio1, 3, 4 dalimis, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362
straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Vilniaus apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 18 d.
sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo UAB „BTSK“ ieškinys atsakovui UAB
„Transidra“ dėl nuostolių atlyginimo, ir sprendimo dalį dėl bylinėjimosi
išlaidų paskirstymo panaikinti bei dėl šių dalių palikti galioti Druskininkų
apylinkės teismo 2007 m. liepos 20 d. sprendimą.
Kitą Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 18
d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti
valstybei iš atsakovo UAB „Transidra“ (juridinio asmens kodas 152153468) 36 Lt
(trisdešimt šešis litus) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių
dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti
ieškovui UAB „BTSK“ (juridinio asmens kodas 126016799) iš atsakovo UAB
„Transidra“ (juridinio asmens kodas 152153468) 372 Lt (tris šimtus
septyniasdešimt du litus) žyminį mokestį už kasacinio skundo padavimą.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
|
Teisėjai
|
Janina Stripeikienė
|
|
|
Egidijus Laužikas
|
|
|
Sigita Rudėnaitė
|