Civilinė byla Nr. 3K-3-554/2012

                                                        Teisminio proceso Nr. 2-03-3-06723-2009-7                                                        Procesinio sprendimo kategorija 50.11.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Gražinos Davidonienės ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovei R. V. Š., tretieji asmenys SĮ ,,Vilniaus miesto būstas“ ir R. U., dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 30-1355 atsakovei vieneriems metams išnuomotas vieno kambario butas, esantis (duomenys neskelbtini), įpareigojant VšĮ „Vilniaus butai“ sudaryti su atsakove nuomos sutartį. Socialinio būsto, esančio (duomenys neskelbtini), terminuota gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis su atsakove sudaryta 2007 m. rugpjūčio 14 d. Šios sutarties 9 punkte nustatyta, kad butas išnuomojamas vienerių metų terminui, o nuomos terminas pradedamas skaičiuoti nuo buto perdavimo–priėmimo akto pasirašymo dienos. Buto perdavimo–priėmimo aktas pasirašytas 2008 m. vasario 5 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 30-1917 atsakovei išnuomoto socialinio būsto terminuota nuomos sutartis pratęsta, įpareigojant VšĮ „Vilniaus butai“ pasirašyti su atsakove buto nuomos sutartį vieneriems metams ir  būsto perdavimo–priėmimo aktą. Šie dokumentai nepasirašyti.

Ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė 2009 m. rugpjūčio 24 d. kreipėsi į teismą, ieškiniu prašydamas iškeldinti atsakovę su jai priklausančiu turtu iš Vilniaus miesto savivaldybei priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios vietos. Ieškovas nurodė, kad, priėmus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. rugsėjo 30 d. įsakymą dėl buto nuomos sutarties pratęsimo, atsakovei 2008 m. lapkričio 7 d., 2009 m. sausio 6 d., 2009 m. kovo 18 d. raštais buvo priminta apie jos pareigą pasirašyti terminuotą nuomos sutartį, tačiau atsakovė neatvyko, nauja nuomos sutartis nepasirašyta. Atsakovė 2009 m. kovo 18 d. ir 2009 m. balandžio 9 d. raštais įspėta, kad privalo atlaisvinti gyvenamąsias patalpas, tačiau to nepadarė, t. y. bute gyvena neteisėtai, neturėdama Vilniaus miesto savivaldybės sutikimo, neįvykdžiusi 2007 m. rugpjūčio 14 d. sutarties įpareigojimo, pasibaigus nuomos terminui, grąžinti gyvenamąsias patalpas. Be to, ieškovo teigimu, 2008 m. sausio 30 d. mirus atsakovės motinai, atsakovė paveldėjo nekilnojamojo turto ir prarado teisę į savivaldybės socialinį būstą, nes jos turimas turtas viršija Vyriausybės nustatytą maksimalų dydį. Dėl nurodytų aplinkybių, ieškovo nuomone, atsakovė butu naudojasi neteisėtai ir turi būti iškeldinama (CK 4.98, 6.613 straipsniai).

Atsakovė atsiliepimo į ieškinį, apie kurį jai pranešta viešo paskelbimo spaudoje būdu, nepateikė, bylos nagrinėjimo procese nedalyvavo. Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2010 m. spalio 21 d. sprendimu ieškinį patenkino, t. y. atsakovė iškeldinta iš buto, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Ieškovui 2010 m. lapkričio 26 d. išduotas vykdomasis raštas, kuris 2011 m. kovo 23 d. antstolio įvykdytas ir 2011 m. balandžio 4 d. grąžintas teismui po įvykdymo.

Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2011 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi patenkino atsakovės R. V. Š. prašymą ir atnaujino procesą. Atsakovė 2011 m. rugsėjo 5 d. pateikė atsiliepimą į ieškinį, nurodydama, kad atnaujinti ar pratęsti nuomos sutarties termino negalėjo dėl objektyvių priežasčių, nes Vilniaus miesto savivaldybės 2008 m. rugsėjo 30 d. įsakyme Nr. 30-1917 klaidingai nurodytas socialinio būsto adresas ir SĮ „Vilniaus miesto būstas“ atsisakė sudaryti su atsakove nuomos sutartį, kol adreso klaida nebus ištaisyta. Dėl šios klaidos atsakovė negalėjo sudaryti nuomos sutarties ir deklaruoti gyvenamosios vietos. Atsakovė nurodė, kad šalių sudarytos terminuotos buto nuomos sutarties terminas turi būti skaičiuojamas nuo buto perdavimo–priėmimo akto pasirašymo dienos, t. y. nuo 2008 m. vasario 5 d., be to, atsakovė negavo ieškovo nurodytų rašytinių priminimų apie terminuotos buto nuomos sutarties pasirašymą. Dėl to, atsakovės teigimu, ieškinys nepagrįstas, neatitinka faktinės situacijos, protingumo, sąžiningumo, teisingumo principų.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. spalio 21 d. sprendimą ir ieškinį atmetė. Teismas sprendė, kad ieškinys nepagrįstas, nes ieškovas į teismą kreipėsi faktiškai nepasibaigus būsto nuomos terminui. Grįsdamas šią išvadą, teismas nurodė, kad pagal 2007 m. rugpjūčio 14 d. nuomos sutartį socialinio būsto nuomos terminas skaičiuotinas nuo buto perdavimo–priėmimo akto pasirašymo, t. y. 2008 m. vasario 5 d. Dėl to 2007 m. rugpjūčio 14 d. sutartimi išnuomoto socialinio būsto nuomos termino paskutinė diena buvo 2009 m. vasario 5 d., o, atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2008 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 30-1917 pratęsė socialinio būsto nuomą vieneriems metams, nuomos termino pabaiga laikytina 2010 m. vasario 5 d. Teismo teigimu, galiojant 2007 m. rugpjūčio 14 d. būsto nuomos sutarčiai Vilniaus miesto savivaldybės 2008 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 30-1917 nustatytas įpareigojimas per mėnesį nuo šio įsakymo pasirašymo dienos sudaryti nuomos sutartį su atsakove yra nepagrįstas ir nesukelia padarinių. Taip pat nepagrįstas įpareigojimas pasirašyti buto perdavimo–priėmimo aktą, nes butas atsakovei jau buvo perduotas 2008 m. vasario 5 d. perdavimo–priėmimo aktu. Pratęsiant buto nuomos terminą šiam nepasibaigus, nekyla būtinybės butą perduoti nuomininkui, nes šis toliau naudojasi jam jau perduotu butu, negrąžindamas jo nuomotojui. Tokiu atveju nuomos sutartis nepasibaigia, bet yra atnaujinama naujam terminui. Teismas taip pat nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės Senamiesčio seniūno 2007 m. lapkričio 23 d. įsakymu Nr. A15-3715 atsakovei išnuomotam butui suteiktas naujas adresas: (duomenys neskelbtini), todėl konstatavo, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. rugsėjo 30 d. įsakyme Nr. 30-1917 nurodytas neteisingas išnuomojamo buto adresas. Teismas konstatavo, kad klaidingo socialinio būsto adreso nurodymas buvo kliūtis atsakovei tinkamai įgyvendinti socialinio būsto nuomos teisę ir vykdyti su šia teise susijusias pareigas po nuomos termino pratęsimo. Be to, ieškovo 2009 m. sausio 6 d., 2009 m. kovo 18 d., 2009 m. balandžio 9 d. raštai, kuriais atsakovė raginta pasirašyti naują terminuotą nuomos sutartį, atlaisvinti butą, atsakovei siųsti taip pat senu adresu: (duomenys neskelbtini).

Teismas laikė nereikšmingomis ieškovo nurodytas aplinkybes, kad, atsakovei priėmus mirusios motinos palikimą, socialinio būsto nuoma jai nebepriklauso. Teismo teigimu, atsakovė nuo 1992 m. (pagal kitą dokumentą – nuo 1990 m.) iki šiol Vilniaus miesto savivaldybėje apskaitoma kaip socialiai remtinas asmuo, yra įrašyta į eilę socialinio būsto nuomai, tai patvirtina jos teisę į socialinio būsto nuomą. Teismas taip pat nurodė, kad negali išspręsti teismo sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimo, nes, iškeldinus atsakovę iš ginčo buto pagal teismo 2010 m. spalio 21 d. sprendimą, jame apgyvendinta trečiojo asmens R. U. šeima, sudaryta socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, o 2011 m. birželio 27 d. pasirašytas buto perdavimo–priėmimo aktas. Be to, vykstant bylos nagrinėjimui, ginčo socialinio būsto nuomos atsakovei terminas pasibaigė, todėl atsakovės apgyvendinimas bute be atitinkamų ieškovo sprendimų ir nuomos sutarties reikštų apgyvendinimą be teisėto pagrindo.

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gegužės 11 d. nutartimi Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija pripažino pagrįstomis pirmosios instancijos teismo išvadas, kad ieškovo 2009 m. rugpjūčio 24 d. pateiktas ieškinys turi būti atmestas, nes ieškovas kreipėsi į teismą nepasibaigus būsto nuomos terminui; kad ieškovo argumentai dėl atsakovei nepriklausančios socialinio būsto nuomos neturi teisinės reikšmės. Kolegija taip pat pažymėjo, kad, atmetus ieškinį, atsakovės teisė į būstą nėra paneigta, todėl, išvengiant ateityje kitų teismo procesų bei nepažeidžiant trečiojo asmens šeimos teisės į būstą, ieškovas turi galimybę spręsti klausimą dėl atsakovės teisės į būstą užtikrinimo, suteikiant jai gyvenamąją patalpą.   

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 11 d. nutartį ir Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.582 straipsnio 4 dalies nuostatas, todėl nepagrįstai sprendė, kad sudaryta gyvenamosios patalpos terminuota nuomos sutartis pratęsta (atnaujinta) vien tik Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 30-1917, net ir nesudarius naujos terminuotos nuomos sutarties. Atnaujinant ar pratęsiant terminuotą savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutartį būtinas atitinkamas savivaldybės institucijos sprendimas, kurio pagrindu sudaroma nauja terminuota arba neterminuota nuomos sutartis.

2. Teismai nepagrįstai netaikė CK 6.613 straipsnio. Ginčo gyvenamosios patalpos nuomos sutartis su atsakove pasibaigė suėjus terminui, nauja nuomos sutartis nesudaryta, todėl turėjo būti taikomi nuomos sutarties pasibaigimo padariniai, t. y. neišsikėlusieji turėjo būti iškeldinami, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos.

3. Teismai nepagrįstai netaikė Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo bei Vyriausybės 2003 m. gegužės 28 d. nutarimo Nr. 670 dėl asmens (šeimos) metinių pajamų ir turto apskaičiavimo teikiant valstybės paramą būstui įsigyti, savivaldybės socialiniam būstui išsinuomoti ar jo sąlygoms pagerinti tvarkos nuostatų, todėl nepagrįstai sprendė dėl atsakovės teisės į socialinio būsto nuomą. Atsakovė paveldėjo motinos nekilnojamąjį turtą, todėl prarado teisę į savivaldybės socialinį būstą.

4. Teismai pažeidė CPK 176, 185 straipsnius, todėl nepagrįstai pripažino nereikšmingais ieškovo argumentus dėl atsakovei nepriklausančios socialinio būsto nuomos. Teismai, spręsdami dėl atsakovės teisės į socialinio būsto nuomą, rėmėsi tik faktu, kad ji nuo 1992 m. kaip socialiai remtinas asmuo buvo įrašyta į eilę socialinio būsto nuomai, tačiau neatsižvelgė į tai, jog, priėmusi palikimą, atsakovė prarado teisę į savivaldybės socialinį būstą, nes jai nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), t. y. atsakovė turi būstą, be to, jos turtas viršija Vyriausybės nustatytą maksimalų dydį. Teismai neįvertino įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė neteko teisės į socialinio būsto nuomą.

Trečiasis asmuo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie ieškovo kasacinio skundo, prašydamas panaikinti teismų procesinius sprendimus, priimti naują sprendimą ir ieškinį patenkinti.

Atsiliepime į ieškovo kasacinį skundą atsakovė R. V. Š. prašo Vilniaus miesto savivaldybės kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti skundžiamus pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinius sprendimus. Atsakovės teigimu, teismai pagrįstai sprendė, kad, nepaisant to, jog nuomos sutarties pratęsimo sutartis formaliai nepasirašyta, nuomos santykiai tęsėsi. Formalus naujos nuomos sutarties pasirašymas neįvyko dėl paties kasatoriaus kaltės, nurodant netinkamą atsakovės namo adresą. Atsakovės nuomone, teismai pagrįstai sprendė, kad atsakovė yra socialiai remtina ir turi teisę į socialinio būsto nuomą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių.

Šioje nutartyje teisėjų kolegija pasisako kasaciniame skunde keliamais klausimais dėl gyvenamosios patalpos terminuotos nuomos sutarties pratęsimo ir atsakovės teisės į socialinio būsto nuomą konstatavimo.

Dėl gyvenamosios patalpos terminuotos nuomos sutarties pratęsimo

Nagrinėjamu atveju kasatorius skunde nurodo, kad teismai nepagrįstai pripažino ginčo nuomos sutartį pratęsta, nes nebuvo sudaryta nauja nuomos sutartis, o vien Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas nėra pakankamas sutarčiai pratęsti (CK 6.582 straipsnio 4 dalis).

Kilus tokio pobūdžio ginčui, atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasatorius, teisingai nurodydamas, jog pagal CK 6.582 straipsnio 4 dalį šalys gali atnaujinti gyvenamosios patalpos terminuotą nuomos sutartį sudarydamos naują terminuotą arba neterminuotą sutartį, neatsižvelgė į tai, kad atnaujinamas gali būti tik pasibaigęs terminas. Tais atvejais, kai tam tikri klausimai dėl šalis siejančių teisinių santykių termino yra sprendžiami šiam nepasibaigus, nustatytas ir dar nepasibaigęs terminas gali būti pratęsiamas. Tokiu atveju pripažįstama, kad tam tikri šalių teisiniai santykiai nebuvo pasibaigę, t. y. jų galiojimas pratęstas naujai nustatytam terminui.

Šioje byloje teismai nustatė, kad terminuota socialinio būsto nuomos sutartis su atsakove sudaryta 2007 m. rugpjūčio 14 d. Šios sutarties 9 punkte nustatyta, kad butas išnuomojamas vienerių metų terminui, o nuomos terminas pradedamas skaičiuoti nuo buto perdavimo–priėmimo akto pasirašymo dienos. Buto perdavimo–priėmimo aktas pasirašytas 2008 m. vasario 5 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 30-1917 atsakovei išnuomoto socialinio būsto terminuota nuomos sutartis pratęsta dar vieneriems metams. Vertindami šias nustatytas aplinkybes, teismai konstatavo, kad 2007 m. rugpjūčio 14 d. pasirašytos nuomos sutarties termino pabaiga laikytina 2009 m. vasario 5 d., todėl Vilniaus miesto savivaldybės 2008 m. rugsėjo 30 d. įsakymas dėl termino pratęsimo priimtas sutartyje nustatytam nuomos terminui dar nepasibaigus. Atsižvelgdami į tai, teismai sprendė, kad, priėmus šį įsakymą dar nepasibaigus prieš tai nustatytam nuomos terminui, buvo pratęsti šalis sieję socialinio būsto nuomos teisiniai santykiai ir naujos nuomos sutarties bei būsto priėmimo–perdavimo aktų pasirašyti nereikėjo.

Kasatorius neginčija teismų nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau nesutinka su teismų išvada, jog, pratęsus nuomos santykius iki 2010 m. vasario 5 d., naujos nuomos sutarties sudaryti nereikėjo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šie kasatoriaus argumentai nepagrįsti ir neduoda pagrindo abejoti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu. Kasatorius neatsižvelgė į nustatytas faktines aplinkybes dėl Vilniaus miesto savivaldybės 2008 m. rugsėjo 30 d. įsakymo priėmimo laiko, t. y. į tai, jog jis priimtas tebegaliojant anksčiau sudarytai nuomos sutarčiai, dar likus daug laiko iki ja nustatyto nuomos termino pabaigos. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus terminų pratęsimo ir atnaujinimo institutų skirtumus, teismai pagrįstai sprendė, kad, pratęsiant buto nuomos terminą šiam nepasibaigus, nekyla būtinybės butą perduoti nuomininkui, nes šis toliau naudojasi jam jau perduotu butu, negrąžindamas jo nuomotojui; tokiu atveju nuomos sutartis nepasibaigia, bet yra pratęsiama naujam terminui.

Be to, atsižvelgiant į ginčo teisinių santykių specifiką, įvertinus socialiai jautrų šių teisinių santykių pobūdį, sprendžiant dėl šalis siejusių teisinių santykių turinio, būtina įvertinti ir kitas byloje nustatytas reikšmingas faktines aplinkybes, susijusias su ginčo būsto nuomos sutarties pasirašymo galimybėmis. Visų pirma reikšminga yra tai, kad savivaldybės kompetentingos institucijos įsakymu buvo priimtas sprendimas nuomos terminą pratęsti; nuomos sutarties pasirašymas – tai jau išvestinis, šio sprendimo pagrindu vykdomas teisinis veiksmas. Taigi, kaip teisingai nurodo atsakovė, 2008 m. rugsėjo 30 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas patvirtina šalių valią dar vieneriems metams pratęsti socialinio būsto nuomą. Antra, teismai nustatė, o kasatorius neginčijo aplinkybės, kad klausimo dėl nuomos sutarties termino pratęsimo (atnaujinimo) ir nuomos sutarties pasirašymo sprendimas buvo pasunkėjęs dėl kasatoriaus rengtuose dokumentuose ir atsakovei siųstuose pranešimuose padarytos klaidos nurodant ginčo nuomojamų patalpų adresą, t. y. byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų gavusi kasatoriaus siųstus dokumentus. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai atsižvelgė į šią aplinkybę ir vertino ją atsakovės naudai, nurodydami, jog nuomos sutarties dokumentų tvarkymas nebuvo sklandus dėl paties kasatoriaus veiksmų, atsakovei atsirado kliūčių tinkamai įgyvendinti socialinio būsto nuomos teisę, vykdyti savo teisines pareigas.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, kad ginčo nuomos sutarties terminas buvo pratęstas dar jam nepasibaigus, jog buvo atsakingos institucijos sprendimas pratęsti nuomos terminą, o klausimų, susijusių su nuomos teisinių santykių įforminimu, sprendimas pasunkėjo dėl kasatoriaus klaidos, atmestini kasatoriaus argumentai, kad teismai, atmesdami ieškinį, pažeidė CK 6.582 straipsnio 4 dalį, 6.613 straipsnį.

Dėl atsakovės teisės į socialinio būsto nuomą

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, atsižvelgiant į socialinio būsto nuomos paskirtį – mažas pajamas turintiems asmenims ir šeimoms apgyvendinti, taip pat į žmogaus būsto neliečiamybės gerbimo principą, socialinio būsto nuomotojui (ieškovui), pareiškusiam ieškinį dėl nuomininkų iškeldinimo iš socialinio būsto pasibaigus nuomos sutarties terminui, tenka procesinė pareiga įrodyti, jog nėra pagrindo su šiais asmenimis sudaryti ir (arba) tęsti socialinio būsto nuomos sutarties, pavyzdžiui, kad nėra socialinio būsto nuomos šiems asmenims poreikio, asmenys neatitinka įstatyme įtvirtintų kriterijų, kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. N. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-413/2011). Taigi tokio pobūdžio bylose pripažįstama būtinybė, sprendžiant klausimą dėl socialinio būsto nuomininkų iškeldinimo, tirti ir jų teisės į socialinio būsto nuomą apskritai turėjimo (neturėjimo) klausimą. Vis dėlto ši bendro pobūdžio taisyklė negali būti taikoma savaime, neatsižvelgiant į konkrečios bylos faktinę situaciją, bendruosius proceso ekonomiškumo bei operatyvumo principus.

Nagrinėjamoje byloje kasatorius kreipėsi į teismą, ieškiniu prašydamas iškeldinti atsakovę su jai priklausančiu turtu iš Vilniaus miesto savivaldybei priklausančio buto, nesuteikiant kitos gyvenamosios vietos. Kasatoriaus teigimu, atsakovė bute gyveno neteisėtai, neturėdama Vilniaus miesto savivaldybės sutikimo, pasibaigus nuomos terminui (CK 4.98, 6.613 straipsniai). Taigi šios bylos nagrinėjimo dalykas – klausimas dėl konkrečios šalių sudarytos gyvenamojo būsto nuomos sutarties termino pabaigos teisinių padarinių, t. y. atsakovės iškeldinimo iš konkretaus būsto. Išnagrinėję šį ginčą, teismai, minėta, pagrįstai konstatavo, kad kasatoriaus ieškinys nepagrįstas, tačiau teismo sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimo neišsprendė, nurodydami, jog, iškeldinus atsakovę iš ginčo buto pagal teismo 2010 m. spalio 21 d. sprendimą, jame apgyvendinta trečiojo asmens šeima, be to, vykstant bylos nagrinėjimui, ginčo socialinio būsto nuomos atsakovei terminas pasibaigė, todėl atsakovės apgyvendinimas bute be atitinkamų ieškovo sprendimų ir nuomos sutarties reikštų apgyvendinimą be teisėto pagrindo. Išvadą dėl ieškinio nepagrįstumo teismai grindė aplinkybėmis, susijusiomis su būsto nuomos termino pratęsimu ir nuomos sutarties galiojimu ieškinio padavimo momentu.

Atsižvelgiant į tokias šios konkrečios bylos aplinkybes ir šios bylos nagrinėjimo dalyką, sutiktina su pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų išvada, kad šios bylos kontekste, kasatoriui pareiškus reikalavimą iškeldinti atsakovę dar nepasibaigus nuomos terminui, yra pagrindas atmesti ieškinį, todėl kasatoriaus argumentai dėl atsakovei nepriklausančios socialinio būsto nuomos tampa pertekliniais ir neturi teisinės reikšmės, sprendžiant dėl kasatoriaus reikalavimo iškeldinti atsakovę teisėtumo. Taigi teismai turėjo pagrindą šios bylos atveju nenagrinėti klausimo dėl atsakovės teisės į socialinio būsto nuomą apskritai, todėl atmestini kasatoriaus skunde nurodyti argumentai, kad teismai turėjo spręsti dėl atsakovės teisės į socialinio būsto nuomą, t. y. taikyti Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo bei Vyriausybės 2003 m. gegužės 28 d. nutarimo Nr. 670 dėl asmens (šeimos) metinių pajamų ir turto apskaičiavimo teikiant valstybės paramą būstui įsigyti, savivaldybės socialiniam būstui išsinuomoti ar jo sąlygoms pagerinti tvarkos nuostatas, vertinti atsakovės paveldėtą turtą, kitus jos teisei į socialinio būstą nuomą pagrįsti reikšmingus įrodymus.

Vis dėlto pabrėžtina, kad, nenagrinėdami ir pripažindami nereikšmingais kasatoriaus argumentus dėl atsakovei nepriklausančios socialinio būsto nuomos, netirdami su šia teise susijusių įrodymų, teismai neturėjo pagrindo plačiau pasisakyti dėl atsakovės teisės į socialinio būsto nuomą buvimo (nebuvimo). Pagal Vietos savivaldos įstatymo nuostatas, savivaldybės socialinio būsto fondo sudarymas, socialinio būsto nuoma yra viena iš savarankiškųjų (Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų) savivaldybių funkcijų (Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 15 punktas). Taigi teisės į socialinio būsto nuomą klausimus pirmiausia sprendžia savivaldybė, vadovaudamasi įstatymų ir jų lydimųjų aktų nuostatomis. Dėl to pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad ,,atsakovė nuo 1992 m. (pagal kitą dokumentą – nuo 1990 m.) iki šiol Vilniaus miesto savivaldybėje apskaitoma kaip socialiai remtinas asmuo, yra ieškovo įrašyta į eilę socialinio būsto nuomai“, ir spręsdamas, jog ,,tai patvirtina jos teisę į socialinio būsto nuomą“, o apeliacinės instancijos teismas, teigdamas, kad, ,,atmetus ieškinį, atsakovės teisė į būstą nėra paneigta, todėl, išvengiant ateityje kitų teismo procesų bei nepažeidžiant trečiojo asmens šeimos teisės į būstą, ieškovas turi galimybę spręsti klausimą dėl atsakovės teisės į būstą užtikrinimo, suteikiant jai gyvenamąją patalpą“, nepagrįstai pasisakė klausimu, kuris iš esmės nebuvo tirtas teismo posėdžio metu. Iš teismų procesinių sprendimų turinio matyti, kad teismai netyrė kasatoriaus argumentų ir pateiktų įrodymų, kuriais šis įrodinėjo nesant atsakovės teisės į socialinio būsto nuomą. Šios bylos kontekste, minėta, išvardytų aplinkybių netyrimas yra pateisinamas, tačiau, jų neištyrę, teismai negalėjo pasisakyti atsakovės teisės į socialinio būsto nuomą klausimu. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmiau nurodyti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų teiginiai šalintini iš teismų procesinių sprendimų motyvų. Klausimą dėl atsakovės teisės į socialinio būsto nuomą buvimo (nebuvimo) bei šios teisės (jei ji bus nustatyta) įgyvendinimo turės spręsti kompetentinga savivaldybės institucija teisės aktų nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje nutartyje nurodytus argumentus, konstatuoja, kad nors pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nepagrįstai pasisakė dėl atsakovės teisės į socialinio būsto nuomą, tačiau pagrįstai ir teisėtai atmetė ieškinį pagal kasatoriaus reikalavimą iškeldinti atsakovę iš ginčo gyvenamojo būsto. Kasacinis teismas, ištaisydamas teismų klaidas, palieka nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutarties rezoliucinę dalį, kuria paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti ieškinį, iš teismų procesinių sprendimų pašalindamas motyvus, susijusius su atsakovės teisės į socialinio būsto nuomą apskritai konstatavimu, nurodydamas, kad šis klausimas turės būti sprendžiamas savivaldybės kompetentingos institucijos įstatymų nustatyta tvarka (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis). 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus kasacinį skundą, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnis). Atsakovė duomenų apie bylinėjimosi išlaidas, turėtas kasaciniame teisme, nepateikė. Valstybei iš kasatoriaus priteistinas išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimas – iš viso 38,75 Lt (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96 straipsniu, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės (juridinio asmens kodas 111109233) 38,75 Lt (trisdešimt aštuonis litus 75 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Dangutė Ambrasienė

                                                                      Gražina Davidonienė

                                                                      Pranas Žeimys