Civilinė byla Nr. e2A-538-516/2016

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00184-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija: 2.5.10.; 3.3.1.18.; 3.3.1.20.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. liepos 5 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko ir Egidijaus Žirono, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1158-479/2015 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Sartas“ ieškinį atsakovui A. M. dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl juridinio asmens vadovo atsakomybės už įmonei padarytą žalą instituto aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „Sartas“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo A. M. 82 716,20 Eur žalai atlyginti, 5 procentų metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė paaiškino, kad Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. balandžio 28 d. nutartimi ieškovei buvo iškelta bankroto byla. Atsakovas A. M. iki bankroto bylos iškėlimo buvo ieškovės direktoriumi ir vieninteliu akcininku. Ieškovės teigimu, iki bankroto bylos iškėlimo įmonė turėjo 325 081,67 Eur vertės turto, tačiau iškėlus bankroto bylą, atsakovas bankroto administratoriui neperdavė nei įmonės dokumentų, nei įmonės turto. Ieškovės nuomone, dėl nurodytų aplinkybių atsakovui atsirado pareiga atlyginti ieškovei padarytą žalą. Atsakovo padaryta žala įmonei, ieškovės įsitikinimu, laikytina Klaipėdos apygardos teismo patvirtintų BUAB „Sartas“ kreditorių reikalavimų ir administravimo išlaidų bendra 82 716,20 Eur suma.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo ieškovei 70 191,70 Eur žalai atlyginti bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki sprendimo įvykdymo, o kitą ieškinio dalį atmetė; taip pat iš atsakovo priteisė ieškovei 945 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti ir valstybei 1 693 Eur žyminį mokestį.

Teismas konstatavo, kad ieškovė byloje įrodė civilinės atsakomybės taikymo sąlygas. Teismas pažymėjo, kad atsakovas privalėjo per 10 dienų nuo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo perduoti administratoriui ieškovės turtą bei dokumentus. 2014 m. gruodžio 19 d. atsakovui buvo paskirta bauda už vengimą perduoti ieškovės turtą bei dokumentus, tačiau ir po šios nutarties priėmimo ieškovės turtas bei dokumentai administratoriui nebuvo perduoti. Teismas akcentavo, kad už buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą atsako juridinio asmens vadovas. Atsakovas buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojo ir jų, kaip ir ieškovės turto, administratoriui neperdavė, todėl, teismo vertinimu, galima daryti išvadą, kad tarp ieškovei padarytos žalos ir neteisėtų atsakovo veiksmų yra priežastinis ryšys.

Teismas pažymėjo, kad pats atsakovas sudarė ieškovės balansą bankroto bylos iškėlimo dieną, taip patvirtindamas, jog ieškovė tuo metu turėjo turto už 1 122 442 Lt. Taigi administratorius įgijo teisę reikalauti, kad atsakovas nurodytos vertės turtą perduotų administratoriui. Kadangi bankroto byloje yra patvirtinta kreditorių reikalavimų suma už 70 191,70 Eur, o administratorius dėl neperduoto ieškovės turto negali šių reikalavimų patenkinti, minėtų reikalavimų suma, teismo nuomone, ir pripažintina ieškovei padaryta žala.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pagal teismų praktiką administravimo išlaidos negali būti priskiriamos prie įmonei padarytos žalos, konstatavo, jog nėra pagrindo iš atsakovo priteisti ieškovės administravimo išlaidų.

Atsakydamas į atsakovo argumentą, kad bankroto bylos iškėlimo metu ieškovė buvo moki įmonė ir atsakovas žalos įmonei nepadarė, teismas nurodė, jog atsakovas neginčijo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo. Savo ruožtu atsakydamas į atsakovo argumentą, kad žalos klausimas negali būti sprendžiamas, nes ieškovės buhalterinės apskaitos dokumentai sudegė, teismas pažymėjo, jog už buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą atsako juridinio asmens vadovas ir jeigu atsakovas elgėsi neatsargiai ir neišsaugojo dokumentų apie ieškovės turimą turtą ir turtines teises, ši aplinkybė atsakovo atsakomybės nešalina.

Teismas nustatė ir tai, kad atsakovo nurodytų ieškovės ginčų su UAB „Perdanga“ ir UAB „Noksas“ dėl neteisėtai perduotų ieškovės lėšų grąžinimo, išsprendimas iš esmės nepakeis situacijos nagrinėjamoje byloje, nes jeigu pagal teismo sprendimus lėšos bus grąžintos ieškovei, analogiškai padidės ir ieškovės kreditiniai įsipareigojimai. Savo ruožtu atsakovo atsikirtimai dėl ieškovės reikalavimo teisių į UAB „LitCon“, teismo vertinimu, šioje byloje neįrodyti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas A. M. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimą: panaikinti sprendimo dalį, kurioje ieškovės ieškinys buvo iš dalies tenkintas ir šioje dalyje ieškinį atmesti, o sprendimo dalį, kurioje dalis ieškovės reikalavimų buvo atmesta, – palikti nepakeistą. Apeliaciniame skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

1. Teismo išvada, neva ieškovė įrodė visas civilinės atsakomybės sąlygas, yra deklaratyvi ir nepagrįsta. Atsakovas nurodė teismui, kad didžioji dalis įmonės dokumentų sudegė, dėl to pradėtas ikiteisminis tyrimas. Taip pat byloje buvo nustatyta, tą patvirtino ir liudytoja apklausta buvusi įmonės buhalterė D. G., kad dalį įmonės dokumentų prarado laikinai įmonės vadovo pareigas atlikęs V. R. (2012–2013 metais), dokumentai ir dalis įmonės turto (kompiuteris, motoriniai pjūklai ir kt.) buvo pavogti, dėl to taip pat pradėtas ikiteisminis tyrimas. Buvęs laikinas vadovas, kai A. M. buvo vaiko priežiūros atostogose, paliko nepadengtą 100 000 Lt avansinę apyskaitą. Būtent tuo metu įmonėje prasidėjo problemos, nes UAB „Sartas“ pagal sutartį su UAB „LitCon“ nupirko ir į statybvietę pristatė daug medžiagų, suvežė savo instrumentus ir kitas darbo priemones, atliko darbus, tačiau UAB „LitCon“ sutartį nutraukė, iki galo neatsiskaitė, darbo priemonių negrąžino, į teritoriją nebeįleido. UAB „Sartas“ balanse nurodytas trumpalaikis turtas – tai iš UAB „LitCon“ gautinos sumos, o tai patvirtinantys dokumentai buvo prarasti įmonės vardu veikiant V. R.. Todėl dokumentų ir turto neperdavimo faktas negali būti laikomas išimtinai atsakovo A. M. neteisėtais veiksmais, nes tai prieštarauja principui – iš nieko negalima reikalauti to, kas neįmanoma.
2. Dokumentų neperdavimas pats savaime neturi jokio priežastinio ryšio su ieškovės patirta žala, apskaičiuota pagal kreditorių pateiktų finansinių reikalavimų sumą. Teismas iš balansų nustatė, kad UAB „Sartas“ turėjo turto už 1 122 422 Lt, ir tuo pat metu nurodė, jog administratorius nenustatė duomenų apie ieškovės valdomą turtą ar turtines teises. Teismas visiškai ignoravo atsakovo ir liudytojos (buhalterės) nurodytą faktą, kad faktiškai visą balanse nurodytą turtą sudarė trumpalaikis turtas, iš esmės iš UAB „LitCon“ gautinos sumos. Visą įmonės ilgalaikį materialųjį turtą sudarė lizingo būdu už 47 309,43 Eur įsigytas mini krautuvas Bobcat S650 ir už 20 563,02 Eur naudotas automobilis AUDI A6, kurie 2013 m. rugsėjo 18 d. už likutinę vertę buvo perleisti UAB „Noksas“. Ieškovė atsakovei UAB „Noksas“ yra pareiškusi ieškinį dėl sutarties mokesčio už perleistas teises ir pareigas pagal susitarimą nustatymo ir 20 650,15 Eur sumokėtų įmokų daiktų vertei padengti priteisimo (ieškinys įsiteisėjusiu sprendimu atmestas; civilinė byla Nr. e2-4360-328/2015). Taigi UAB „Sartas“ piniginės lėšos buvo naudojamos lizingo įmokoms mokėti, ką patvirtina ieškovės kitoje byloje pareikštas ieškinys, kuriuo ji siekė tas įmokas prisiteisti. Tokiu būdu byloje gavosi paradoksali uždaro rato situacija – ieškovė ir teismas teigia, kad UAB „Sartas“ turi (turėjo) virš milijono litų vertės turtą ir tuo pat metu, jog tą turtą patvirtinančių įrodymų nėra. Tačiau iš esmės ginčo, kad balanse nurodytą turtą sudaro reikalavimo teisė į UAB „LitCon“, nėra, be to, ieškovė teismo posėdyje nurodė, jog neneigia, kad balanso duomenys neatitinka tikrovės.
3. Šalies, liudytojų paaiškinimai laikytini įrodymais, tačiau teismas sprendime jų visiškai nevertino (apie liudytoją net neužsiminta), taip pažeisdamas pareigą sprendimą motyvuoti, t. y. atlikti ne tik įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimą bet ir nurodyti argumentus, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus.
4. Sėkmingos ieškovės iškeltų kitų bylų baigties atveju, ieškovei būtų priteistos didelės sumos, iš kurių bus galima patenkinti dalį kreditorių reikalavimų, todėl akivaizdu, kad ieškovės nurodomos žalos dydis pasikeistų. Priteisus iš atsakovo šiuo metu reikalaujamą sumą ir tuo pat metu iš UAB „Perdanga“, galima situacija, kai ieškovė turės daugiau turto, nei yra pareikšta kreditorių reikalavimų, t. y. UAB „Sartas“ bus moki įmonė. Teismo motyvas, kad ieškovei priteisus lėšas, analogiškai padidės ir ieškovės kreditoriniai įsipareigojimai, grįstas vien prielaida, jog kreditoriai tokius reikalavimus pareikš. Pati ieškovė teismo posėdyje pripažino, kad įsiteisėję teismų sprendimai kitose bylose vienareikšmiškai turėtų įtakos šiai bylai. Taigi egzistuoja privalomasis bylos sustabdymo pagrindas.
5. Tik nustačius realią įmonės turėto turto vertę galima nustatyti, kokios vertės turtas realiai buvo prarastas būtent dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ir kaltės, ir tik pastaroji vertė gali būti laikoma įmonei ir jos kreditoriams padaryta žala, priežastiniu ryšiu susijusia su atsakovo veiksmais, o ne visa kreditorių bankroto byloje pareikštų reikalavimų suma.
6. Teismui tenkinus 84,85 proc. ieškovės reikalavimų, atsakovui turėjo būti priteista dalis bylinėjimosi išlaidų (106,05 Eur).

Ieškovė BUAB „Sartas“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o Klaipėdos apygardos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

1. Apelianto atsakomybė už įmonei padarytą žalą grindžiama CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu, kuriame nustatyta, kad tuo atveju, kai įmonės administracijos vadovas nevykdo arba netinkamai vykdo šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose nurodytas pareigas, jis privalo atlyginti padarytą žalą. Tokiu atveju pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles žalą padariusio asmens kaltė yra preziumuojama ir ieškovė neprivalo įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Atsakovas nepaneigė savo, kaip buvusio vadovo, kaltės prezumpcijos dėl žalos atsiradimo, taip pat neįrodė, jog ne dėl šio kaltės nebuvo perduotas įmonės turtas.
2. Atsakovas pripažįsta, kad jis pats sudarė ieškovės balansą bankroto bylos iškėlimo dieną ir taip pat patvirtino, jog ieškovė tuo metu turėjo turto už 1 122 442,00 Lt, taigi byloje nėra ginčo, jog balanso duomenys yra teisingi, todėl šiais duomenimis pagrįstai teismas vadovaujasi. Iš su šiuo atsiliepimu teikiamų duomenų (surinktos informacijos, aiškinantis UAB „Sartas“ ir UAB „LitCon“ statybos rangos sutarčių vykdymą), matyti, kad UAB „LitCon“ nėra skolinga ieškovei. Atsakovui neišsaugojus reikalavimo teisės į UAB „LitCon“ turėjimą patvirtinančių dokumentų, pats atsakovas ir yra atsakingas už savo prievolės perduoti turtą neįvykdymą.
3. Tuo atveju, jei V. R. yra skolingas ieškovei 100 000 Lt, atsakovas turėtų pateikti teismui ir bankroto administratoriui šios skolos susidarymą patvirtinančius dokumentus, taip pat paaiškinti, kokioje paties atsakovo sudarytoje balanso eilutėje atsispindi minėto asmens skola įmonei. Nesant tai patvirtinančių dokumentų, šia aplinkybe neturi būti vadovaujamasi.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje iškilo ginčas dėl bankrutavusios įmonės vadovo civilinės atsakomybės už įmonei (jos kreditoriams) padarytą žalą, neperdavus ieškovės bankroto administratoriui įmonės dokumentų ir turto, taikymo pagrįstumo ir teisėtumo.

Pirmosios  instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad ieškovė įrodė visas atsakovo, kaip įmonės vadovo, civilinės atsakomybės sąlygas, nes įmonės dokumentai ir turtas bankroto administratoriui nebuvo perduoti net po teismo nutarties paskirti vadovui baudą už šių pareigų nevykdymą, būtent vadovas atsakingas už įmonės dokumentų išsaugojimą, o bankroto byloje patvirtinta bendra 70 191,70 Eur kreditorių reikalavimų suma, kurios bankroto administratorius, negavęs jokio turto, negali patenkinti.

Apelianto įsitikinimu, teismo išvada, kad byloje įrodytos visos atsakovo, kaip įmonės buvusio vadovo, civilinės atsakomybės sąlygos, yra deklaratyvi ir nepagrįsta.

Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktą įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus.

Byloje esančiame įmonės balanse už 2013 metus nurodyta, kad įmonės turtas sudarė 1 122 442 Lt, iš jo 1 070 632 Lt per vienerius metus gautinos sumos, materialinis turtas 17 072 Lt ir 34 738 Lt – atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys. Tokie patys duomenys nurodyti ir balanse, parengtame 2014 m. gegužės 8 d., kai įsiteisėjo nutartis dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad įsiteisėjus Klaipėdos apygardos teismo nutarčiai dėl bankroto bylos UAB „Sartas“ iškėlimo, atsakovas  A. M. (įmonės vienintelis akcininkas ir vadovas) neperdavė ieškovės bankroto administratorei turto pagal nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo dieną sudarytą balansą ir bendrovės dokumentų. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1188-253/2014 A. M. buvo paskirta baudą už pareigos perduoti administratoriui įmonės dokumentus ir turtą neįvykdymą.

Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Kaip ir nurodė atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė, tokio asmens kaltė yra preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), tačiau, pažymėtina, kad ši prezumpcija gali būti paneigta, paneigti šią prezumpciją turi pareigą pats skolininkas, šiuo konkrečiu atveju, įmonės vadovas. Teismų praktikoje buvo išaiškinta, kad vadovo civilinė atsakomybė grindžiama jo specialiųjų ar fiduciarinių pareigų pažeidimu, o ne vien aplinkybe, jog įmonė negali padengti skolos savo kreditoriams. Tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, būtina savarankiškai nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), o paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų bendrovės vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011). Tačiau vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės, t. y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo, pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas, todėl paprastas atsakovo neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindu atsirasti įmonės vadovo civilinei atsakomybei pagal CK 6.263 straipsnį (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-535-381/2015). Be kita ko pastebėtina ir tai, kad teisinis reguliavimas numato atvejus, kai asmuo gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės taikymo (CK 6.253 straipsnis).

Atsakovas tiek savo procesiniuose dokumentuose, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, nuosekliai aiškino, kad didžiąją dalį nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dieną paruoštame balanse nurodyto įmonės turto, kuriuo neperdavimu įmonės bankroto administratorius kaltina atsakovą, sudarė ir sudaro UAB „LitCon“ skola ieškovei bei medžiagų, darbo priemonių, kurių, atsakovo teigimu, UAB „LitCon“, nutraukęs su ieškove sutartį, neatidavė UAB „Sartas“, vertė. Atsakovo nurodytas faktines aplinkybes dėl balanse nurodyto turto sudėties 2015 m. spalio 27 d. vykusio teismo posėdžio metu patvirtino ir UAB „Sartas“ buhaltere iki 2013 metų lapkričio mėnesio dirbusi D. G.. Be to, iš dalies faktą, kad UAB „Sartas“ projekto su UAB „LitCon“ vykdymo metu buvo nupirkusi didelės vertės statybines medžiagas, pagrindžia ir byloje esančios, D. G. išsaugotos, UAB „Perdanga“ už medžiagas išrašytos PVM sąskaitų faktūrų kopijos.

Atsakovas taip pat paaiškino, kad dalis pirmiau nurodytas faktines aplinkybes patvirtinančių dokumentų pametė laikinai 2013 metais, kai atsakovas buvo tėvystės atostogose, UAB „Sartas“ direktoriaus pareigas ėjęs V. R., kuris, įmonės buhalterės teigimu, dar ir liko ieškovei skolingas 100 000 Lt pagal avansinę apyskaitą. Dar dalis dokumentų buvo pavogta, o dalis sudegė. Dėl minėtų įvykių – įrangos bei dokumentų vagystės, o taip pat dokumentų sudegimo, apelianto teigimu, yra pradėti ikiteisminiai tyrimai. Dokumentų ir instrumentų vagystės iš įmonės faktą patvirtino ir liudytoja D. G., be kita ko paaiškinusi, jog balanse, eilutėje „atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys“ nurodyta 34 738 Lt sumą sudaro išankstiniai apmokėjimai tiekėjams už atsargas.

Pažymėtina, kad minėtų aplinkybių pasitvirtinimas / nepasitvirtinimas yra svarbus ne tik atsakovo pareigos perduoti ieškovės bankroto administratoriui turtą pobūdžiui bei apimčiai nustatyti, bet ir klausimui, ar atsakovas yra kaltas (arba kokia dalimi kaltas) už dokumentų, pagal kuriuos administratorius galėtų išieškoti įmonės turtą iš trečiųjų asmenų ir taip patenkinti įmonės kreditorių reikalavimus, neperdavimą, išspręsti ir atitinkamai kokio dydžio civilinė atsakomybė jam galėtų (ar apskritai galėtų) būti taikoma. Tačiau jokių pirmiau nurodytų atsakovo (ir liudytojos (buhalterės) nuosekliai paaiškintų) aplinkybių pirmosios instancijos teismas iš esmės nenagrinėjo, formaliai (dėl dokumentų sudegimo fakto) atmesdamas tiek atsakovo prašymą išreikalauti ikiteisminio tyrimo medžiagą, tiek ir prašymą apklausti gana ilgą laikotarpį įmonei vadovavusį V. R., nors D. G. teismo posėdžio metu buvo nurodžiusi, kad būtent šis asmuo vadovavo įmonei kai įvyko esminiai konfliktai su UAB „LitCon“, būtent šis asmuo gali turėti UAB „LitCon“ adresuotas pretenzijas ar paaiškinti kitas bylai reikšmingas aplinkybes. Pažymėtina, kad liudytojų parodymai taip pat yra viena iš priemonių, kuria nustatomi faktiniai duomenys (CPK 177 straipsnio 2 dalis). Liudytojų parodymais negalima remtis tik konkrečiai įstatyme nustatytais atvejais, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, teismo posėdžio metu atmesdamas atsakovo prašymą iškviesti V. R. duoti parodymus teismo posėdyje bei nenurodęs jokių teisiškai pagrįstų tokio atsisakymo priežasčių (pažymėjęs, kad liudytojas negalės patvirtinti savo paaiškinimų rašytiniais dokumentais), teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįstai apribojo atsakovo galimybes siekti paneigti jo, kaip vadovo, kaltės už įmonės dokumentų ir turto neperdavimu padarytą žalą prezumpciją.

Be to, nors pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 2 dalį už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako būtent ūkio subjekto vadovas, teisėjų kolegijos vertinimu, ši nuostata savaime neeliminuoja įmonės vadovo galimybės įrodinėti nesant jo kaltės dėl dokumentų neišsaugojimo ir jų nepateikimo ieškovės bankroto administratoriui bei atitinkamai civilinės atsakomybės už įmonei padarytą žalą (ar jos dalį) taikymo nepagrįstumą. Tačiau, nors atsakovas teismo posėdžio metu buvo nurodęs, kad viską, ką buvo išsaugojęs, yra perdavęs ikiteisminio tyrimo tyrėjai ir pats negali daugiau nieko pateikti į bylą, o ikiteisminio tyrimo medžiagoje, tikėtina, galėtų būti ir šiai bylai aktualių duomenų, be kita ko susijusių su įmonės santykiais su UAB „LitCon“, taip pat su medžiagų, kurių vertė nurodyta 2014 m. gegužės 8 d. balanse, nupirkimu, pirmosios instancijos teismas visiškai formaliais, tinkamai nepagrįstais argumentais atmetė apelianto prašymą išreikalauti ikiteisminio tyrimo medžiagą, vėliau skundžiamame sprendime nurodęs, kad atsakovas neįrodė savo atsikirtimų dėl turimų teisių į UAB „LitCon“. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokiu būdu, pirmosios instancijos teismui pačiam faktiškai pripažinus, kad įmonės dokumentai, kurių dėka atsakovas galėtų įrodyti savo argumentus, yra sudegę, tačiau tuo pačiu užkirtus atsakovui galimybę gauti jo nurodytas aplinkybes galbūt galinčius patvirtinti duomenis iš kitų šaltinių, buvo ne tik nepagrįstai apribota atsakovo galimybė bandyti paneigti jo kaltės dėl visų dokumentų administratoriui neperdavimo buvimą, bet ir liko tikėtinai neišsiaiškinta, ar iš tikrųjų nėra jokios galimybės tam tikrą įmonės turtą (jo dalį) bankroto administratoriui išsireikalauti iš kitų asmenų, kas reikštų įmonei padarytos žalos dydžio ir atitinkamai atsakovo civilinės atsakomybės apimties sumažėjimą.

Pastebėtina ir tai, kad Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. vasario 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-81-460/2016, taikydamas restituciją, priteisė ieškovei iš UAB „Perdanga“ 32 159,08 Eur, todėl šiuo atveju nustatant įmonei padarytos žalos, kurią, esant kitoms civilinės atsakomybės sąlygoms, turėtų atlyginti atsakovas, dydį, svarbu nustatyti ir tai, ar minėta įmonė yra pareiškusi finansinį reikalavimą ieškovės bankroto byloje ir (ar) pastarasis yra (ne)patvirtintas.

Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su apelianto pozicija, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas atsakovui civilinę atsakomybę ir priteisdamas iš pastarojo, kaip buvusio įmonės vadovo, 70 191,70 Eur sumą, tik formaliai rėmėsi turto ir dokumentų neperdavimo administratoriui faktu bei įmonės paskutiniame balanse nurodyta turto suma, nepagrįstai ignoruodamas tiek atsakovo, tiek liudytojos parodymus, nesiaiškindamas visų bylai ir savo ruožtu civilinės atsakomybės taikymui visa apimtimi reikšmingų aplinkybių ir taip priimdamas sprendimą, neatskleidęs bylos esmės. Išnagrinėjusi bylos medžiagą, inter alia šalių procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžių metu išdėstytus argumentus, įvertinusi Lietuvos Respublikos teismų formuojamą praktiką vadovų civilinės atsakomybės už įmonei padarytą žalą klausimu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nevertinęs ir nesiaiškinęs atsakovo argumentų dėl dokumentų ir turto neperdavimo priežasčių, neatskleisdamas bylos esmės, pažeidė pareigą bylą išnagrinėti visapusiškai ir objektyviai bei įvykdyti teisingumą (CPK 6 straipsnis). Pažymėtina, kad nors apeliacijos dalykas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo patikrinamas, nagrinėjant tiek teisės, tiek fakto klausimus, o CPK normos riboja apeliacinės instancijos teismo teisę grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, tačiau apeliacija nėra bylos nagrinėjimas iš naujo. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamo ginčo esmę, papildomai išreikalautinų ir tirtinų šioje byloje įrodymų apimtį bei pobūdį, jų pagrindu nustatytinas teisiškai reikšmingas aplinkybes, dėl kurių byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi naujais aspektais, taip pat atsižvelgdama į tai, kad byloje esami įrodymai (liudytojos parodymai, atsakovo paaiškinimai) nebuvo visapusiškai pirmosios instancijos teismo išnagrinėti, atsakovo įrodinėjimo galimybės buvo nepagrįstai suvaržytos, konstatuoja, jog pagal byloje esančią medžiagą šios bylos negalima tinkamai ir iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas), dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Teisėjai                                                                                                                                                          Rasa Gudžiūnienė

Antanas Rudzinskas

Egidijus Žironas