Civilinė byla Nr. e2A-779-790/2020
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-40786-2017-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.3;
2.1.2.4.1.4
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. rugsėjo 24 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro Pečiulio ir Astos Radzevičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 20 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės I. P. ieškinį atsakovams A. P., I. D. P., S. P. teisių perėmėjui S. P., I. P. (I. P.), T. P., M. P., O. P., S. S. (S. S.), S. S., R. D., A. D., A. R. B., R. B., B. Z. B. teisių perėmėjams A. B., D. M., A. S., R. B., R. B. dėl nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, restitucijos taikymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė I. P. kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti apsimestinėmis nuo sudarymo momento atsakovų T. P., M. P., O. P. ir S. P. 2008 m. lapkričio 21 d. sudarytą ir notariškai patvirtintą pirkimo–pardavimo sutartį (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), kuria S. P. įsigijo 1528/10000 dalis negyvenamosios patalpos (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančios (duomenys neskelbtini) (toliau – patalpa), atsakovų S. S., S. S. ir S. P. 2008 m. lapkričio 25 d. sudarytą ir notariškai patvirtintą pirkimo–pardavimo sutartį (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), kuria S. P. įsigijo 703/10000 dalis patalpos; atsakovų R. D., A. D. ir S. P. 2009 m. sausio 7 d. sudarytą ir notariškai patvirtintą pirkimo–pardavimo sutartį (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), kuria S. P. įsigijo 714/10000 dalių patalpos; atsakovų B. Z. B., A. R. B., R. B. ir S. P. 2009 m. birželio 11 d. sudarytą ir notariškai patvirtintą pirkimo–pardavimo sutartį (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), kuria S. P. įsigijo 872/10000 dalis patalpos, ir perkelti pirkėjo teises pagal šias sutartis atsakovui A. P.; pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2008 m. spalio 30 d. sudarytą ir notariškai patvirtintą dovanojimo sutartį (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) ir taikyti restituciją – grąžinti A. P. 228/10000 dalis patalpos; pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2009 m. birželio 19 d. sudarytą ir notariškai patvirtintą pirkimo–pardavimo sutartį (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) ir taikyti restituciją – grąžinti A. P. 229/10000 dalis patalpos, I. D. P. – 325/10000 dalis patalpos.
2. Ieškovė nurodė, kad 2007 m. birželio 7 d. atsakovas A. P. sudarė su banku „Nordea Bank Finland Plc“ kredito „Laisvai“ sutartį Nr. LL 07/06/32D (toliau – kredito sutartis), pagal kurią atsakovui buvo suteiktas 937 500 Lt (271 518,76 Eur) kreditas. Kredito sutartimi atsakovas įsipareigojo iki 2017 m. gegužės 31 d. grąžinti kreditą ir sumokėti nustatyto dydžio palūkanas. Už tinkamą kredito sutarties įvykdymą laidavo atsakovo sutuoktinė atsakovė I. D. P.; šių atsakovų piniginės prievolės įvykdymas taip pat buvo užtikrintas jiems priklausiusio buto hipoteka. Vykdydamas kredito sutartį atsakovas sumokėjo tik 99 140,40 Lt (28 713,04 Eur) palūkanų (atsakovas nustojo jas mokėti 2008 metų pabaigoje), o kredito sumos negrąžino net iš dalies. Dėl šios priežasties nuo 2010 m. balandžio 10 d. kredito sutartis buvo nutraukta. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gegužės 27 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2-3767-936/2014, ir Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-804-431/2015, konstatavo, kad kredito sutartis buvo nutraukta teisėtai. 2017 m. rugpjūčio 10 d. ieškovė ir „Nordea Bank“ AB sudarė reikalavimo teisių perleidimo sutartį, kuria ieškovė perėmė iš „Nordea Bank“ AB kredito sutarties pagrindu atsiradusius reikalavimus su visomis reikalavimų užtikrinimo priemonėmis atsakovo A. P. atžvilgiu ir tapo jo kreditore.
3. Įvertinusi atsakovo A. P. sudarytus sandorius, atsakovė nustatė, kad 1992 m. vasario 21 d. A. P., kartu su kitais asmenimis, už investicinius čekius privatizavo ginčo patalpą ir tapo jos bendraturčiu. Vėliau 1992 metais pastarasis atsakovas iš kitų 25 patalpų savininkų, išskyrus savo šeimos narius, nupirko jiems priklausančias patalpų dalis ir su jais atsiskaitė, tačiau nepasirašė pirkimo–pardavimo sutarčių. Tik 2008–2009 metais atsakovas, įteisindamas 1992 metais faktiškai sudarytus ir įvykdytus susitarimus, pasirašė su turto pardavėjais 8 pirkimo–pardavimo sutartis, tačiau jose kaip patalpų dalių pirkėja buvo nurodyta atsakovo A. P. motina atsakovė S. P.. 2008–2009 metais atsakovai A. P. ir I. D. P. sudarė dovanojimo ir pirkimo–pardavimo sutartis, kuriomis taip pat perleido jiems priklausiusias patalpų dalis atsakovei S. P.. Tokiu būdu sudarius 10 atskirų sandorių visa patalpa buvo įregistruota atsakovės S. P. vardu. Ieškovės vertinimu, 2008 m. lapkričio 21 d., 2008 m. lapkričio 25 d., 2009 m. sausio 7 d. ir 2009 m. birželio 11 d. patalpų dalių pirkimo–pardavimo sutartys – tai apsimestiniai sandoriai, kurių tikrąja šalimi buvo atsakovas A. P., o 2008 m. lapkričio 30 d. dovanojimo sutartis ir 2009 m. birželio 19 d. pirkimo–pardavimo sutartis – tai tariami sandoriai, nesukėlę jų šalims jokių padarinių. Patalpų dalys buvo įregistruotos atsakovės S. P. vardu siekiant, kad tikrojo jų savininko – atsakovo A. P. – kreditoriai negalėtų nukreipti išieškojimo į šį turtą.
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. birželio 12 d. sprendimu ieškinį atmetė. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. birželio 6 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą ir grąžino bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi perdavė bylą nagrinėti Vilniaus apygardos teismui, konstatavęs, kad byla iškelta pažeidžiant teismingumo taisykles.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gruodžio 20 d. sprendimu ieškinį atmetė.
6. Teismas pažymėjo, kad ieškovė nagrinėjamoje byloje ginčija atsakovų sudarytus sandorius remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.86 ir 1.87 straipsniais. Ieškovė siekia, kad ginčijamais sandoriais perleistos patalpų dalys būtų pripažintos atsakovo A. P. nuosavybe ir į šį turtą būtų galima nukreipti išieškojimą. Ieškovė nagrinėjamoje byloje nereiškia reikalavimų, grindžiamų CK 6.66 straipsniu, kuriame yra nustatytas specialus kreditoriaus teisių gynimo būdas.
7. Teismas nesutiko su ieškovės pozicija, kad pirkimo–pardavimo sutartys, kuriomis atsakovei S. P. buvo parduotos patalpų dalys, yra apsimestiniais sandoriais. Teismas konstatavo, kad atsakovas A. P. dar 1992 metais patalpų privatizavimo metu sumokėjo investicinės grupės nariams už investicinius čekius, už kuriuos buvo įgytos patalpos, arba visai su jais neatsiskaitė. Kredito sutartis, iš kurios yra kildinami ieškovės reikalavimai, buvo sudaryta tik 2007 m. birželio 7 d. Byloje nėra jokių duomenų apie 1992 metais atsakovų A. P. ir S. P. turėtas lėšas ir nėra paneigta, kad S. P. galėjo atsiskaityti už įgyjamas patalpų dalis, taigi, aplinkybė, kad patalpas pirko A. P., o ne S. P., nėra įrodyta. Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-3767-936/2014, kurioje buvo nagrinėjamas kredito sutarties nutraukimo teisėtumo klausimas, nustatytos aplinkybės leidžia daryti labiausiai tikėtiną išvadą, kad pinigų suma, kurią A. P. gavo kredito sutarties pagrindu, buvo panaudota atsakovo asmeniniams ar šeimos poreikiams tenkinti. Ši suma nebuvo panaudota ginčo patalpoms įgyti.
8. Teismas sutiko, kad 2008 m. spalio 30 d. dovanojimo sutartis ir 2009 m. birželio 19 d. pirkimo–pardavimo sutartis, kuriomis atsakovei S. P. buvo perleistos atsakovams A. P. ir I. D. P. priklausiusios patalpų dalys, galėjo pažeisti ieškovės teises, nes atsakovams nesudarius ginčijamų sandorių ieškovė galėtų vykdyti išieškojimą iš šio turto, tačiau teismas nesutiko su ieškovės pozicija, kad šie sandoriai buvo fiktyvūs. S. P. dalyvavo sudarant minėtus sandorius, be to, jai kilo įsipareigojimų dėl patalpų išlaikymo (atsakovė nebuvo sumokėjusi komunalinių ir kitų mokesčių, todėl jos atžvilgiu buvo inicijuotos civilinės bylos, buvo vykdomas priverstinis skolų išieškojimas, antstoliai yra areštavę ginčo patalpas). Aplinkybė, kad patalpomis po jų perleidimo naudojosi atsakovas A. P., pati savaime nereiškia, jog S. P. neketino tapti jų savininke.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
9. Apeliaciniame skunde ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
9.1. Atsakovė S. P. buvo sudariusi 8 sandorius, kuriais iš skirtingų fizinių asmenų tariamai nupirko patalpų dalis, tačiau šioje byloje ieškovė prašo pripažinti apsimestiniais tik dalį šių sandorių. Ieškovės reikalavimai dėl 4 kitų pirkimo–pardavimo sutarčių pripažinimo apsimestinėmis, kurie buvo grindžiami tokiomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir šioje byloje pareikšti reikalavimai, buvo patenkinti įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-3203-275/2019. Teismas minėtoje byloje nustatė, kad atsakovė S. P. buvo tik formali patalpų savininkė ir kad atsakovas A. P., sudarydamas sandorius S. P. vardu, siekė neprarasti savo turto. Nors nagrinėjamoje byloje ir Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtoje byloje buvo vertinami analogiški teisiniai santykiai ir surinkti iš esmės vienodi įrodymai, teismas šioje byloje padarė kitokias išvadas, nei buvo padarytos minėtame teismo sprendime. Teismas nepaisė įsiteisėjusio teismo sprendimo, ignoravo teismo precedentų horizontalų poveikį.
9.2. Ieškovė turi teisinį suinteresuotumą ginčyti 2008 m. lapkričio 21 d., 2008 m. lapkričio 25 d., 2009 m. sausio 7 d. ir 2009 m. birželio 11 d. pirkimo–pardavimo sutartis. Ieškovės, kaip kreditorės, teisės yra pažeidžiamos, nes atsakovas A. P. iki šiol nėra su ja atsiskaitęs, o ginčijamais sandoriais buvo paslėptas šiam atsakovui priklausantis turtas, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas. Aplinkybė, kad įgyjant patalpas nebuvo panaudoti kredito sutarties pagrindu gauti pinigai, nepaneigia to, kad sandoriai yra apsimestiniai.
9.3. Byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad 2008 m. lapkričio 21 d., 2008 m. lapkričio 25 d., 2009 m. sausio 7 d. ir 2009 m. birželio 11 d. pirkimo–pardavimo sutartys yra apsimestinėmis:
9.3.1. Visi byloje apklausti patalpų dalių pardavėjai, išskyrus atsakovus A. D. ir R. D., patvirtino, kad pinigus už patalpų dalis ar investicinius čekius dar 1992 metais jiems sumokėjo atsakovas A. P., kuris tuo metu organizavo tiek investicinių čekių pirkimą, tiek ir patalpų pardavimą. Atsakovas A. P. taip pat atsiskaitė ir pagal 2009 m. sausio 7 d. pirkimo–pardavimo sutartį už įgyjamą patalpų dalį su atsakovais A. D. ir R. D.. Byloje nėra duomenų, kad 1992 metais atsiskaitydamas už investicinius čekius ar patalpas atsakovas A. P. mokėjo ne savo, o S. P. pinigais ar kad A. P. tuo metu buvo įgaliotas veikti S. P. vardu. Byloje taip pat nėra įrodymų, kad ginčui aktualiu laikotarpiu S. P. turėjo pinigų tam, kad galėtų atsiskaityti už įgyjamą turtą, savo ruožtu A. P. galėjo turėti tokią galimybę – pats atsakovas yra pripažinęs, kad nuo 1988 metų jis buvo verslininkas ir aktyviai veikė nekilnojamojo turto privatizavimo procese, o 2009 metais, kai buvo atsiskaityta su A. D. ir R. D., atsakovas buvo gavęs pinigus pagal kredito sutartį. Šie įrodymai patvirtina, kad už patalpas buvo atsiskaityta atsakovo A. P. lėšomis;
9.3.2. Visi turto pardavėjai patvirtino, kad ir 1992 metais, ir 2008–2009 metais dėl turto pardavimo su jais derėjosi atsakovas A. P., kuris pasirašė ginčijamas pirkimo–pardavimo sutartis kaip S. P. atstovas. Atsakovė S. P. nedalyvavo ikisutartiniuose santykiuose;
9.3.3. 2009 m. birželio 19 d., kai S. P. įgijo nuosavybės teise visas patalpas, ji išdavė A. P. įgaliojimą, kurio pagrindu jis įgijo teisę atlikti iš esmės visus veiksmus, susijusius su disponavimu patalpomis. A. P. ieškojo asmenų, siekiančių išsinuomoti patalpas, naudojo patalpas savo verslo tikslais, šiam atsakovui, kaip už patalpas atsakingam asmeniui, buvo surašytas nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje. S. P., teikdama atsiliepimą į ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-26578-937/2015, pripažino, kad faktiškai ji ginčo patalpomis nesinaudoja ir nedisponuoja. Tai leidžia daryti išvadą, kad po ginčijamų sutarčių sudarymo patalpas valdė A. P., o ne S. P..
9.4. 2008 m. spalio 30 d. dovanojimo sutartis ir 2009 m. birželio 19 d. pirkimo–pardavimo sutartis – tai fiktyvūs sandoriai, kuriais nebuvo siekiama sukelti jokių realių padarinių. Sudarius dovanojimo sutartį, atsakovė S. P. tapo patalpų bendraturte, todėl A. P. įgijo galimybę jos vardu įregistruoti iš kitų bendraturčių įgytas patalpų dalis. Patalpų įgijimo procedūros baigėsi, kai buvo sudaryta 2009 m. birželio 19 d. pirkimo–pardavimo sutartis, kuria A. P. ir jo sutuoktinė pardavė S. P. dalį patalpų už 66 978,32 Lt, nors anksčiau, kaip minėta, dalį patalpų jai dovanojo. Vis dėlto tiek po dovanojimo, tiek ir po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo patalpomis ir toliau naudojosi A. P., o ne S. P.. Byloje nėra duomenų, kad S. P. buvo finansiškai pajėgi atsiskaityti su A. P. ir I. D. P. pagal ginčijamą pirkimo–pardavimo sutartį, o tai suponuoja išvadą, kad faktiškai ši patalpų dalis S. P. taip pat buvo perduota neatlygintinai. Išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą vertinti, kad A. P. sudarė ginčijamus sandorius siekdamas išvengti išieškojimo iš šio turto ir likti faktiniu patalpų valdytoju ir naudotoju. Teismo nurodytos aplinkybės, susijusios su įsiskolinimų už komunalines paslaugas išieškojimu iš S. P., taip pat aplinkybė, kad S. P., bylinėdamasi su komunalinių paslaugų tiekėjais, neginčijo fakto, jog yra patalpų savininkė, nepatvirtina, kad sandoriai buvo realiai įvykdyti, juo labiau kad byloje nėra įrodymų, jog skolas komunalinių paslaugų tiekėjams sumokėjo S. P..
10. Atsiliepimuose į ieškovės apeliacinį skundą atsakovai A. D. ir R. D. prašo priimti sprendimą teismo nuožiūra ir nepriteisti iš jų bylinėjimosi išlaidų. Atsakovai nesutinka, kad 2009 m. sausio 7 d. jie sudarė su atsakove S. P. apsimestinę pirkimo–pardavimo sutartį. Atsakovai pažymi, kad pati ieškovė pripažįsta, jog jie (atsakovai) nežinojo ir negalėjo žinoti apie sudaromo sandorio apsimestinį pobūdį.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl sandorių pripažinimo tariamais ir apsimestiniais. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovai A. P., I. D. P., I. P., T. P., O. P., M. P., S. S., S. S., A. D., R. D., A. R. B., R. B. ir B. Z. B. nuo 1992 m. vasario 21 d. nuosavybės teise valdė ginčo patalpos dalis. Vėliau šias patalpos dalis jie perleido atsakovei S. P. – 2008 m. spalio 31 d. buvo sudaryta dovanojimo sutartis, kuria atsakovas A. P. padovanojo pastarajai atsakovei (savo motinai) 228/10000 dalis patalpų; 2008 m. lapkričio 21 d., 2008 m. lapkričio 25 d., 2009 m. sausio 7 d., 2009 m. birželio 11 d., 2009 m. birželio 19 d. – pirkimo–pardavimo sutartys, kuriomis visi atsakovai perleido S. P. savo nuosavybės teise valdytas patalpų dalis. Ieškovė nurodo, kad 2008 m. lapkričio 21 d., 2008 m. lapkričio 25 d., 2009 m. sausio 7 d. ir 2009 m. birželio 11 d. pirkimo–pardavimo sutartys – tai apsimestiniai sandoriai, kurių tikrąja šalimi (pirkėju) buvo ne atsakovė S. P., o jos sūnus atsakovas A. P., o 2008 m. spalio 31 d. dovanojimo sutartis ir 2009 m. birželio 19 d. pirkimo–pardavimo sutartis – tai tariami sandoriai, sudaryti nesiekiant sukurti jokių teisinių padarinių jų šalims. Ieškovės teigimu, atsakovas A. P. įgijo ginčo patalpas savo motinos S. P. vardu, siekdamas išvengti pareigos atsiskaityti su savo kreditore „Nordea Bank Finland Plc“, kurios turtinius reikalavimus šio atsakovo atžvilgiu perėmė ieškovė.
13. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu netenkino ieškovės pareikštų reikalavimų. Teismas vertino, kad ieškovė neįrodė ginčijamų sandorių tariamo ir apsimestinio pobūdžio. Todėl nagrinėjant šią bylą apeliacine tvarka turi būti įvertinta, ar byloje yra pakankamai įrodymų, tikėtinai pagrindžiančių, kad ginčijami sandoriai neatitiko tikrosios jų šalių valios, taip pat turi būti įvertinta, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino šiuos įrodymus ir jų pagrindu padarė pagrįstas išvadas dėl atsakovų sudarytų sandorių tikrųjų tikslų.
Dėl sandorių pripažinimo apsimestiniais
14. Apsimestinis sandoris – tai sandoris, kuris yra sudarytas siekiant pridengti kitą sandorį, kurio teisinių padarinių iš tikrųjų siekė jo šalys. Tokiu atveju dėl to paties dalyko yra sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2013).
15. CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Sandoris neturi valios trūkumų ir šiuo aspektu yra teisėtas, kai jį sudariusių asmenų valia, buvusi sandorio sudarymo momentu, išreikšta išorine išraiškos forma, atitinka jų vidinę valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2011).
16. Sandoris, sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, bet su jos statytiniu, taip pat laikomas apsimestiniu sandoriu. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu buvo ketinama sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-303228/2009; kt.). Statytinis apsimestiniame sandoryje veikia tik kaip formali jo šalis ir faktiškai neįgyja jo pagrindu jokių teisių ir pareigų.
17. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad, sprendžiant dėl sutarties apsimestinio pobūdžio dėl subjekto, svarbu nustatyti, ar asmuo, sudaręs sutartį, iš tikrųjų ketino įgyti iš jos kylančias teises ir pareigas, ar jomis naudojosi ir vykdė, ar, priešingai, tik formaliai pasirašė sutartį kaip jos šalis, tačiau iš tikrųjų neketino įgyti ir neįgijo nei teisių, nei pareigų, o jas įgijo kitas asmuo, kuris jomis iš tikrųjų naudojosi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011; 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2011; kt.). Sandorio ydingumui dėl jo sudarymo su netikrąja šalimi konstatuoti būtina nustatyti, kad tikroji, o ne apsimestinė šalis (statytinis) ne tik rūpinosi sutarties sudarymu, derėjosi dėl jos sąlygų, atsiskaitė su pardavėju, bet ir tai, kad atsiskaityta buvo tikrajai šaliai priklausančiomis lėšomis, kad po sandorio sudarymo tikroji šalis įgijo ir vykdė pirkėjo teises ir pareigas pagal ginčijamą sandorį (sutarties objektą priėmė, jį valdė, juo naudojosi) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2009).
18. Taigi, sandoris laikomas sudarytu per statytinį, kai nustatoma, kad nepaisant formalaus šio asmens (statytinio) dalyvavimo sandoryje (sutarties pasirašymo ir pan.), tikrąja jo šalimi yra kitas asmuo, kuris rūpinosi sutarties sudarymu, savo lėšomis sumokėjo už įgyjamą turtą ir vėliau, jį įgijęs, vykdė turto savininko teises ir pareigas (prižiūrėjo turtą, mokėjo mokesčius). Todėl nagrinėjamoje byloje siekiant nustatyti, ar sandoriai, kuriais atsakovė S. P. įgijo iš atsakovų I. P., T. P., M. P., O. P., S. S., S. S., R. D., A. D., A. R. B., R. B. ir B. Z. B. jiems nuosavybės teise priklausiusias ginčo patalpų dalis, nėra apsimestiniai, turi būti nustatyta, kas – pastaroji atsakovė ar atsakovas A. P. – rūpinosi, kad ginčo patalpų dalys būtų įgytos (derėjosi su turto pardavėjais dėl sandorių sąlygų, atsiskaitė už įgyjamą turtą ir pan.) ir po sandorių sudarymo valdė įgytą turtą kaip nuosavą. Kartu, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje turi būti nustatyta, ar egzistavo aplinkybės, pateisinusios sandorių sudarymą per statytinį, t. y. ar atsakovas A. P. turėjo pagrįstų motyvų įgyti patalpų dalis ne savo, o atsakovės S. P. vardu.
19. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad atsakovų tarpusavio susitarimai dėl ginčo patalpų įgijimo (privatizavimo) faktiškai buvo pasiekti dar 1992 metais. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 1992 metais atsakovai ir kiti, šioje byloje nedalyvaujantys asmenys, turėję investicinius čekius, buvo sutelkti į grupę, kurios tikslas buvo už investicinius čekius įgyti nekilnojamojo turto objektą. Į investicinę grupę suburti investicinių čekių turėtojai turėjo gauti piniginį atlygį už nekilnojamojo turto įgijimui panaudotus jų čekius, o investicinę grupę subūręs asmuo – visą už čekius įgytą nekilnojamąjį turtą. Byloje dalyvaujantys investicinius čekius perleidę asmenys nesiekė įgyti nuosavybės teise patalpų ar atitinkamų jų dalių, nenaudojo už čekius įgyto turto ir jo neprižiūrėjo, dalis iš jų nežinojo, kad pateikę investicinius čekius jie patys tapo ginčo patalpos bendraturčiais. Šias aplinkybes duodami paaiškinimus 2018 m. gegužės 23 d. vykusiame teismo posėdyje nurodė iš esmės visi apklausti atsakovai, ginčo sandoriais perleidę savo patalpos dalis.
20. Iš atsakovų byloje pateiktų paaiškinimų matyti, kad 1992 metais į vieną investicinę grupę juos sutelkė atsakovas A. P.. Visi byloje paaiškinimus davę atsakovai nurodė, kad dėl investicinių čekių pardavimo tarėsi su juo ir jam perdavė savo investicinius čekius. Pavyzdžiui, šią aplinkybę patvirtino atsakovė T. P., kuri nurodė, kad ji ir jos sutuoktinis atsakovas I. P., gavę investicinius čekius, siekė juos panaudoti ir jiems rekomendavo tuo tikslu kreiptis į atsakovą A. P., kurio bute vėliau susirinko apie 30 asmenų ir pasirašė paraišką dėl dalyvavimo aukcione; atsakovas M. P., kuris nurodė, kad jis ir jo sutuoktinė buvo notaro kontoroje ir laukė eilėje, kai prie jų priėjo A. P. ir paklausė, ar jie yra panaudoję savo investicinius čekius bei pasiūlė juos investuoti ir kt. Aplinkybę, kad būtent A. P. disponavo kitų atsakovų turėtais investiciniais čekiais patvirtina ir šioje byloje pateiktas 1991 m. lapkričio 7 d. atsakovui A. P. išduotas įgaliojimas valdyti ir tvarkyti A. R. B., B. Z. B. ir R. B. investicines sąskaitas. Savo ruožtu atsakovė S. P. nedalyvavo 1992 metais vykusiose derybose dėl patalpų įgijimo. Teismo posėdyje apklausti atsakovai, ginčo sandoriais perleidę savo patalpos dalis, nurodė, kad 1992 metais, kai buvo įgyjamos patalpos, jie nebuvo susitikę su atsakove S. P. ir jos nepažįsta.
21. Pirmiau išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovė S. P., ginčijamais sandoriais įgijusi patalpų dalis, nedalyvavo ikisutartiniuose santykiuose kaip ginčo patalpų dalių pirkėja –neieškojo asmenų, galėjusių perleisti jai savo investicinius čekius, nesiderėjo su jais dėl investicinių čekių panaudojimo patalpoms įgyti, neaptarinėjo su investicinių čekių pardavėjais būsimo turto perleidimo sąlygų ir pan. Ikisutartiniuose santykiuose kaip patalpos dalių pirkėjas dalyvavo tik atsakovas A. P.. Byloje nėra jokių įrodymų (pavyzdžiui, šiuo laikotarpiu atsakovės S. P. išduotų įgaliojimų ar kt.), kad 1992 metais tardamasis dėl sandorių sudarymo atsakovas A. P. veikė kaip S. P. įgaliotas atstovas, tokių aplinkybių A. P. neatskleidė ir atsakovams, ginčijamais sandoriais pardavusiems patalpų dalis. Iš patalpų dalių pardavėjų paaiškinimų matyti, kad atsižvelgdami į atsakovo A. P. elgesį 1992 metais tariantis dėl investicinių čekių perleidimo, patalpų dalių pirkėju jie laikė A. P..
22. Nors, kaip minėta, atsakovai I. P., T. P., O. P., M. P., S. S., S. S., A. D., R. D., A. R. B., R. B. ir B. Z. B. dar 1992 metais buvo susitarę perleisti atsakovui A. P. investicinius čekius patalpoms įgyti ar už šiuos čekius įgytas jiems nuosavybės teise priklausysiančias patalpos dalis, 1992 metais notarinės pirkimo–pardavimo sutartys dėl ginčo patalpų dalių pardavimo nebuvo sudarytos. Byloje esantis Nekilnojamojo turto registro išrašas patvirtina, kad 1992 m. vasario 21 d. nuosavybės teisės liudijimų pagrindu Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotos atsakovų A. P., I. D. P., I. P., T. P., O. P., M. P., S. S., S. S., A. D., R. D., A. R. B., R. B. ir B. Z. B. nuosavybės teisės į ginčo patalpų dalis. Atsakovai teisiškai įtvirtino savo susitarimus dėl patalpų dalių perleidimo tik 2008–2009 metais, kai buvo sudaryti šie sandoriai:
22.1. 2008 m. lapkričio 21 d. buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, kuria S. P., atstovaujama A. P., įgijo iš I. P., T. P., M. P. ir O. P. 1528/10000 dalis patalpos (sutarties 2.1 papunktis). Šalys susitarė, kad parduodamos patalpos dalies kaina sudaro 74 000 Lt (I. P. ir T. P. patalpos dalių kaina sudaro 27 600 Lt, M. P. ir O. P. – 46 400 Lt) ir patvirtino, kad visa ši kaina buvo sumokėta pardavėjams grynaisiais pinigais prieš sudarant šią sutartį (sutarties 3.1, 3.2 papunkčiai);
22.2. 2008 m. lapkričio 25 d. buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, kuria S. P., atstovaujama A. P., įgijo iš S. S. ir S. S. 703/10000 dalis patalpos (sutarties 2.1 papunktis). Šalys susitarė, kad parduodamų patalpų dalių kaina sudaro 34 000 Lt ir patvirtino, kad ši suma buvo sumokėta pardavėjams lygiomis dalimis grynaisiais pinigais prieš sudarant šią sutartį (sutarties 3.1, 3.2 papunkčiai);
22.3. 2009 m. sausio 7 d. buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, kuria S. P., atstovaujama A. P., įgijo iš R. D. ir A. D. 714/10000 dalis patalpos (sutarties 2.1 papunktis). Šalys susitarė, kad parduodamų patalpų dalių kaina sudaro 34 557,60 Lt ir patvirtino, kad ši suma buvo sumokėta pardavėjams lygiomis dalimis grynaisiais pinigais prieš sudarant šią sutartį (sutarties 3.1, 3.2 papunkčiai);
22.4. 2009 m. birželio 11 d. buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, kuria S. P., atstovaujama A. P., įgijo iš B. Z. B., A. R. B. ir R. B. 872/10000 dalis patalpos (sutarties 2 dalies 1 punktas). Sutartyje šalys nustatė, kad bendra parduodamų patalpų dalių kaina sudaro 23 414 Lt (sutarties 4 dalies 3 punktas). Patalpų dalis, priklausiusi bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise B. Z. B. ir A. R. B., buvo parduodama už 20 365 Lt. Šalys nurodė, kad įskaito kaip dalinį mokėjimą šiems pardavėjams 1992 m. vasario 28 d. pirkėjos sumokėtą sumą rubliais, kurios vertė ekvivalentu atitinka 365 Lt, o likusi 20 000 Lt kainos dalis buvo sumokėta prieš pasirašant sutartį (sutarties 4 dalies 1 punktas). R. B. asmeninės nuosavybės teise priklausanti patalpų dalis buvo parduota už 3 049 Lt. Šalys įskaitė kaip dalinį mokėjimą 1992 m. vasario 28 d. pirkėjos sumokėtą sumą rubliais, atitinkančią 49 Lt, ir nurodė, kad likusi 3 000 Lt kainos dalis buvo sumokėta prieš pasirašant sutartį (sutarties 4 dalies 2 punktas).
23. Sudarius pirmiau nurodytas pirkimo–pardavimo sutartis, I. P., T. P., O. P., M. P., S. S., S. S., A. D., R. D., A. R. B., R. B. ir B. Z. B. vardu įregistruotos patalpos dalys buvo perleistos atsakovei S. P., tačiau pažymėtina, kad pastaroji atsakovė nedalyvavo sudarant šias sutartis. Visas nurodytas sutartis jos vardu pasirašė A. P., veikęs pagal jos išduotą įgaliojimą. Be to, S. P. 2008–2009 metais neinicijavo šių sutarčių, kuriomis buvo įteisinti atsakovų dar 1992 metais pasiekti susitarimai, sudarymo. Visi 2018 m. gegužės 23 d. vykusiame teismo posėdyje paaiškinimus davę atsakovai nurodė, kad nurodytu laikotarpiu dėl pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo į juos kreipėsi ne sutartyse nurodyta turto pirkėja S. P., bet A. P., kuris, kaip minėta, vėliau kaip jos įgaliotas atstovas faktiškai pasirašė sutartis. Atsakovų teigimu, būtent A. P., dar 1992 metais inicijavęs ginčo patalpos įgijimą panaudojant, be kita ko, minėtų atsakovų turėtus investicinius čekius, susirado juos 2008–2009 metais ir paaiškino, kad turi būti sudaromi notariniai pirkimo–pardavimo sandoriai, kuriais turi būti formalizuoti anksčiau pasiekti susitarimai.
24. Atsakovų teismo posėdyje pateikti paaiškinimai leidžia daryti išvadą, kad atsakovas A. P. ne tik derėjosi su investicinių čekių turėtojais dėl nekilnojamojo turto įgijimo ir atsiskaitymo už panaudotus investicinius čekius, bet ir faktiškai su jais atsiskaitė. Antai, atsakovai T. P., I. P., S. S. ir S. S. patvirtino, kad pinigus už parduodamus investicinius čekius 1992 metais jiems sumokėjo atsakovas A. P.. Atsakovas M. P. nurodė, kad pinigus jam perdavė jauna moteris, tačiau atsižvelgdamas į investicinių čekių panaudojimo aplinkybes, jis vertino, kad tokiu būdu su juo atsiskaitė A. P.. Savo ruožtu atsakovai R. D. ir A. D. atsiliepimuose į ieškinį ir duodami paaiškinimus teismo posėdyje nurodė, kad su jais buvo atsiskaityta ne 1992 metais, o 2008–2009 metais, kai buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis. Šie atsakovai taip pat nurodė, kad su jais atsiskaitė A. P.. Taigi, nors ginčijamose pirkimo–pardavimo sutartyse buvo nurodyta, kad S. P. atsiskaitė su atsakovais prieš jiems sudarant šias sutartis, iš byloje esančių duomenų matyti, kad su dalimi iš jų buvo atsiskaityta ne 2008–2009 metais, o dar 1992 metais, kai atsakovai tarėsi dėl investicinių čekių panaudojimo, ir kad su visais atsakovais atsiskaitė ne S. P., o A. P..
25. Šiame sprendime jau buvo minėta, kad pagal kasacinio teismo praktiką, nustatant, ar sandoris nebuvo sudarytas per statytinį, turi būti įvertintos ne tik sandorio sudarymo aplinkybės, bet ir tai, kieno lėšomis buvo atsiskaityta už įgyjamą turtą. Nagrinėjamu atveju byloje nėra pateikta įrodymų, vienareikšmiškai pagrindžiančių, kieno – A. P. ar S. P. – pinigai buvo panaudoti atsiskaitant su investicinių čekių turėtojais. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys netiesioginiai įrodymai labiau tikėtinai pagrindžia aplinkybę, kad atsakovas A. P., o ne jo motina S. P., atsiskaitė su kitais atsakovais už jų turėtus investicinius čekius.
26. Kaip pagrįstai savo apeliaciniame skunde pažymėjo ieškovė, pats A. P., dalyvaudamas kitoje Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-3767-936/2014 nurodė, kad nuo 1988 metų jis buvo verslininkas ir aktyviai užsiėmė nekilnojamojo turto privatizavimu. Iš minėtoje civilinėje byloje priimto teismo sprendimo matyti, kad A. P. šioje byloje įrodinėjo, jog jo turtinė padėtis buvo itin gera. A. P., be kita ko, nurodė, kad iki kredito sutarties sudarymo (2007 m. birželio 7 d.) jis vertėsi individualia veikla, dirbo su importu ir eksportu, jo metinės pajamos iki krizės viršijo 100 000 Lt; gautą 937 500 Lt kreditą jis išleido šeimos reikmėms patenkinti, keliavo po Europą, ši suma, keliaujant po Europą, jam nebuvo didelė. Nors šioje byloje atsakovas įrodinėja priešingas aplinkybes, kad turto privatizavimo metu jo turtinė padėtis buvo labai sunki ir nurodė, kad verslu jis užsiėmė tik iki 1990 metų, t. y. apie 2 metus, o vėliau niekada nebuvo profesionaliu verslininku, teisėjų kolegijos vertinimu, toks atsakovo dėstomų aplinkybių nenuoseklumas sudaro pagrindą suabejoti, ar jo išdėstyti teiginiai nėra tik jo gynybinė pozicija.
27. Aplinkybę, kad už ginčo patalpų dalis su kitais atsakovais atsiskaitė A. P. tikėtinai patvirtina ir byloje esantys įrodymai apie pastarojo atsakovo pradelstus įsiskolinimus atsakovams B. Z. B., A. R. B. ir R. B.. Byloje yra pateikti 2009 m. rugpjūčio 5 d. vykdomieji įrašai, kuriais buvo nutarta išieškoti iš atsakovo A. P. atsakovams B. Z. B. ir A. R. B. 20 000 Lt sumą pagal jo neapmokėtus vekselius (12 000 Lt B. Z. B. ir 8 000 Lt R. B.) bei 2009 m. rugpjūčio 10 d. atsakovei R. B. išduotas vykdomasis įrašas dėl 3 000 Lt, kurių atsakovas A. P. nesumokėjo pagal jo išduotą vekselį, išieškojimo. Pažymėtina, kad būtent tokias pinigų sumas pagal 2009 m. birželio 11 d. pirkimo–pardavimo sutartį S. P. turėjo sumokėti pastariesiems atsakovams už įgyjamas patalpų dalis (žr. šio sprendimo 22.4 papunktį). Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad būtent atsakovas A. P., o ne S. P., prisiėmė prievolę atsiskaityti su pardavėjais pagal 2009 m. birželio 11 d. pirkimo–pardavimo sutartį.
28. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra pateikta įrodymų apie atsakovės S. P. turtinę padėtį, buvusią 1992 metais, kai buvo atsiskaityta su dalimi investicinių čekių turėtojų. Tačiau byloje yra pateikti duomenys iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba), iš kurių matyti, kad 2004–2018 metais atsakovės pajamas sudarė tik jos gaunama senatvės pensija. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad šiuo laikotarpiu atsakovei buvo nustatytas neįgalumas su dideliu specialių poreikių lygiu. Nesant duomenų apie kitokias šiuo laikotarpiu atsakovės S. P. gautas pajamas, apie jos turimas ar turėtas santaupas, darytina išvada, kad atsakovė, gaudama tik išmokas iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir būdama specialių poreikių, neišgalėjo savo lėšomis atsiskaityti su atsakovais R. D. ir A. D., su kuriais, kaip minėta, buvo atsiskaityta 2008–2009 metais.
29. Aptartos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, nors ir netiesiogiai, pagrindžia, kad atsakovas A. P., o ne jo garbaus amžiaus motina S. P., atsiskaitė savo turimomis lėšomis su patalpos dalių pardavėjais arba prisiėmė prievolę su jais atsiskaityti, tačiau jos neįvykdė. Be to, iš byloje esančių duomenų matyti, kad būtent atsakovas A. P. po ginčijamų sutarčių sudarymo valdė patalas kaip savo.
30. Nors ginčijamais sandoriais patalpų dalys buvo perleistos S. P. ir, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, vėlesnių sandorių pagrindu būtent ji buvo tapusi visos patalpos savininke, byloje pateikti skelbimai iš įvairių internetinių nekilnojamojo turto nuomos svetainių patvirtina, kad atsakovas A. P. siekė išnuomoti ginčo patalpas ir tokiu būdu gauti iš jų pajamų. Byloje yra pateiktas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 5 policijos komisariato 2009 m. lapkričio 5 d. surašytas nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje, kuriuo šis atsakovas, kaip už ginčo patalpas atsakingas asmuo, buvo nubaustas dėl to, kad 2009 m. spalio 9 d., spalio 10 d., spalio 16 d., spalio 18 d. ir lapkričio 4 d. ginčo patalpose buvo garsiai leidžiama muzika ir buvo trikdoma viešoji rimtis, o atsakovas nesiėmė priemonių šiems veiksmams pašalinti. Taip pat byloje yra Vilniaus miesto savivaldybės tarybos administracinės komisijos 2010 m. kovo 4 d. nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje, kuriuo atsakovas buvo nubaustas dėl to, kad dirbdamas pagal verslo liudijimą neužtikrino, jog ginčo patalpose nebūtų iškabinta reklama, kurios projektas nebuvo suderintas su Vilniaus miesto savivaldybe. Kaip pagrįstai nurodė ieškovė, šie įrodymai leidžia daryti išvadą, kad A. P. po ginčijamų sandorių sudarymo eksploatavo patalpas kaip savo ir siekė gauti iš jų naudos. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad po ginčijamų sutarčių sudarymo patalpomis naudotųsi S. P..
31. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje sprendimo dalyje aptartų aplinkybių visuma sudaro pagrindą sutikti su ieškovės pozicija, kad tikrąja ginčijamų sandorių šalimi buvo atsakovas S. P., o atsakovė S. P. šiuose susitarimuose dalyvavo kaip jo statytinė. Byloje esantys rašytiniai įrodymai ir nuoseklūs ginčo baigtimi nesuinteresuotų atsakovų paaiškinimai patvirtina, kad būtent atsakovas A. P. tiek 1992 metais, tiek ir 2008–2009 metais rūpinosi, kad ginčijami sandoriai būtų sudaryti ir pats savo vardu derėjosi su patalpų dalių savininkais, šis atsakovas faktiškai su jais atsiskaitė arba įsipareigojo atsiskaityti ateityje ir panaudojo tam savo lėšas, o po ginčijamų sandorių sudarymo jis naudojosi įgytomis patalpomis kaip savo nuosavybe. Tuo tarpu atsakovė S. P. nedalyvavo ikisutartiniuose santykiuose, nesirūpino, kad sutartys būtų sudarytos ir vėliau nenaudojo ginčo patalpų.
32. Šiame kontekste pažymėtina, kad pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymas 2008–2009 metais per statytinį nebuvo savitikslis. 2007 m. birželio 7 d. atsakovas A. P. ir „Nordea Bank Finland Plc“ sudarė kredito „Laisvai“ sutartį, kurios pagrindu atsakovui iki 2017 m. gegužės 31 d. buvo suteiktas 937 500 Lt kreditas. Tai reiškia, kad laikotarpiu, kai buvo sudaromos šios sutartys, atsakovas A. P. turėjo didelės vertės įsiskolinimą bendrovei „Nordea Bank Finland Plc“. Iš byloje esančių „Nordea Bank Finland Plc“ pranešimų matyti, kad netrukus po sutarčių sudarymo atsakovas nustojo sutartyje nustatyta tvarka vykdyti savo prievoles ir ši sutartis buvo vienašališkai nutraukta. Išdėstytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad ginčijamais sandoriais patalpų dalys buvo perleistos ne tikrajam jų pirkėjui A. P., o formaliai sutartyse nurodytai S. P. siekiant išvengti išieškojimo iš šio turto atsakovo A. P. kreditorių naudai.
33. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė ieškovės reikalavimus pripažinti šioje sprendimo dalyje aptartus sandorius apsimestiniais. Grįsdamas šią išvadą, teismas nurodė, kad atsiskaitant pagal ginčijamus sandorius 1992 metais negalėjo būti panaudoti A. P. vėliau sudaryta kredito sutartimi gauti pinigai ir kad byloje nėra pateikta duomenų apie abiejų atsakovų turtinę padėtį ginčui aktualiu laikotarpiu, taigi, nėra paneigta, kad S. P. buvo pajėgi atsiskaityti už įgyjamą turtą. Tačiau padarydamas tokią išvadą teismas iš esmės neįvertino kitų byloje esančių duomenų apie atsakovų ikisutartinius santykius, sandorių sudarymo aplinkybes, atsakovų elgesį po jų sudarymo, jų galimus motyvus sudaryti sandorius ne su tikrąja jų šalimi, kurie taip pat yra aktualūs nustatant, ar sandoris atitiko tikrąją jo šalių valią. Neįvertinęs šių aplinkybių, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ginčijami sandoriai buvo sudaryti su tikrąja jų šalimi ir nebuvo apsimestiniais.
Dėl sandorių pripažinimo tariamais
34. Nagrinėjamoje byloje taip pat yra keliamas ginčas dėl atsakovų A. P., S. P. ir I. D. P. sudarytų sandorių pripažinimo tariamais. Ieškovė nurodo, kad 2008 m. spalio 30 d. dovanojimo sutartis ir 2009 m. birželio 19 d. pirkimo–pardavimo sutartis, kuriomis atsakovai A. P. ir I. D. P. perleido (padovanojo, pardavė) atsakovei S. P. jiems nuosavybės teise priklausančias ginčo patalpų dalis, realiai nesukūrė atsakovams jokių teisinių padarinių ir buvo sudaryti fiktyviai, siekiant išvengti išieškojimo iš ginčo patalpų. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė šiuos ieškovės reikalavimus. Teismas nurodė, kad ieškovė neįrodė dovanojimo sutarties ir 2009 m. birželio 19 d. pirkimo–pardavimo sutarties tariamo pobūdžio, nes atsakovė S. P. dalyvavo sudarant šiuos sandorius ir būtent jai kilo pareigos, susijusios su ginčo patalpų priežiūra (teismų sprendimais iš šios atsakovės buvo priteisti komunaliniai ir kiti mokesčiai už patalpas). Teismas laikė, kad ginčijamos sutartys buvo realiai įvykdytos.
35. Tariamų sandorių sudarymo teisinės pasekmės yra reglamentuotos CK 1.86 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja, o jo 2 dalyje reglamentuota, kad tokiems sandoriams yra taikomos CK 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatos.
36. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tariamojo sandorio institutas yra skirtas reguliuoti situacijoms, kai siekdami vienokių ar kitokių tikslų asmenys simuliuoja sandorio sudarymą – atlieka formaliai sandorio formą atitinkančius veiksmus, kuriais realiai nesiekiama sandorio prigimtį atitinkančio teisinio tikslo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2014). Šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalys sudarė sutartį, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino – tai esminis tariamojo sandorio požymis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017, kt.). Tariamasis sandoris yra fiktyvus sandoris dėl šalių valios ydingumo jį sudarant, ir paprastai jis nevykdomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-435-916/2018).
37. Tariamieji sandoriai paprastai nėra akivaizdžiai niekiniai, nes tariamųjų sandorių šalys, sudarydamos tokį sandorį tik dėl akių (neketindamos sukurti teisinių padarinių), slepia tikrąją savo valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-248/2017, kt.). Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad byloje dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalyką sudaro dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl šalių tikrųjų ketinimų sudarant sandorius, reikia ne apsiriboti tik tam tikrų aplinkybių vertinimu, bet vertinti jas visas kompleksiškai – tik taip galima išsiaiškinti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2012).
38. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju kompleksiškai įvertinus visus ginčui aktualiu laikotarpių atsakovų sudarytus sandorius dėl patalpos dalių perleidimo, įvertinus visumą byloje pateiktų duomenų ir įrodymų, yra pagrindas daryti išvadą, kad atsakovai A. P., S. P. ir I. D. P., sudarydami pirmiau minėtas dovanojimo ir pirkimo–pardavimo sutartis, nesiekė realiai perleisti jose nurodytų patalpų dalių S. P., tačiau tik simuliavo sandorių sudarymą siekdami išvengti išieškojimo pagal atsakovo A. P. sudarytą kredito sutartį.
39. Ginčijama 2008 m. spalio 30 d. dovanojimo sutartimi atsakovas A. P. neatlygintinai perdavė savo motinai atsakovei S. P. 228/10000 dalis ginčo patalpos, kurios vertė šalių susitarimu sudarė 11 035,20 Lt, o S. P. priėmė jai perduodamą turto dalį (dovanojimo sutarties 2.1, 2.1.3 papunkčiai). Tokiu būdu sudarius šią sutartį S. P. tapo patalpos bendraturte ir, kaip pagrįstai savo apeliaciniame skunde nurodė ieškovė, įgijo galimybę pirmumo teise įgyti kitų bendraturčių parduodamas patalpų dalis (CK 4.79 straipsnis). Po šio sandorio sudarymo atsakovė sudarė šio sprendimo 22.1–22.4 papunkčiuose nurodytas pirkimo–pardavimo sutartis, taip pat, kaip matyti iš byloje pateiktų Nekilnojamojo turto registro duomenų, įgijo kitiems, šioje byloje nedalyvaujantiems bendraturčiams priklausiusias patalpų dalis. Galiausiai 2009 m. birželio 19 d. buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, kuria A. P. ir I. D. P. pardavė S. P. 1554/10000 dalis patalpos (A. P. valdė 229/10000 dalis, I. D. P. – 1325/10000 dalis) (sutarties 2 dalies 1 punktas, 3 dalies 1, 2 punktai). Sutarties 4 dalies 1 punkte šalys nurodė, kad A. P. priklausanti patalpų dalis yra parduodama už 11 852,66 Lt, I. D. P. – už 55 125,66 Lt. Šalys taip pat nurodė, kad A. P., veikdamas savo vardu ir kaip savo sutuoktinės įgaliotas atstovas, gavo iš S. P. bendrą už įgyjamas patalpų dalis mokėtiną 66 978,32 Lt sumą prieš pasirašydamas šią sutartį.
40. Sudariusi 2009 m. birželio 19 d. pirkimo–pardavimo sutartį ir įgijusi A. P. bei I. D. P. priklausiusias ginčo patalpų dalis atsakovė S. P. tapo vienintele šio turto savininke. Tačiau byloje nėra duomenų, kad atsakovė S. P., dovanojimo ir pirkimo–pardavimo sutartimis įgijusi iš savo sūnaus ir jo sutuoktinės patalpos dalis, realiai šį turtą iš jų perėmė. Po ginčijamų sandorių sudarymo S. P. nepradėjo eksploatuoti įgytų patalpų savo tikslais. Šio sprendimo 30 punkte nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad šiomis patalpomis ir toliau naudojosi A. P.. Be to, byloje yra pateiktas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 5 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-900-937/2016 dėl įsiskolinimo už patalpoms teikiamą šildymą priteisimo ir S. P. minėtoje byloje teikti procesiniai dokumentai (atsiliepimas į ieškinį, rašytiniai paaiškinimai), iš kurių matyti, kad, S. P. teigimu, ji neeksploatavo ginčo patalpų, bet buvo jas perdavusi naudoti savo sūnaus sutuoktinei I. D. P.. S. P. minėtoje byloje teigė, kad nuo 1997 metų patalpas naudoja I. D. P. firma „Artida“.
41. Byloje ne tik nėra nustatyta, kad S. P. po ginčijamų sandorių sudarymo perėmė iš A. P. ir I. D. P. patalpas (jų dalis) ir jas naudojo, tačiau taip pat nėra įrodymų, tikėtinai pagrindžiančių, kad S. P. atsiskaitė su A. P. ir I. D. P. pagal jų sudarytą pirkimo pardavimo sutartį ar kad ji buvo finansiškai pajėgi sumokėti šioje sutartyje nurodytą sumą. Priešingai, byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovė nuo 2004 metų gavo tik išmokas iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos, kurių negalėjo pakakti sugeneruoti pagal šią sutartį mokėtinų sumų bei sumų, kurias panašiu laikotarpiu atsakovė turėjo sumokėti atsakovams E. D. ir A. D. (žr. šio sprendimo 28 punktą).
42. Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant dėl sudarytų sandorių tariamo pobūdžio, aktualu įvertinti ir tikslus, kurių siekė šalys sudarydamos šiuos sandorius. Nors ieškovė dar nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme savo procesiniuose dokumentuose kėlė klausimą, dėl kokių priežasčių atsakovas A. P. padovanojo, o vėliau kartu su savo sutuoktine I. D. P. pardavė savo garbaus amžiaus, neįgaliai motinai nuosavybės teise valdytas nekilnojamojo turto dalis, atsakovai šių aplinkybių nepagrindė jokiais įtikinamais argumentais. Savo ruožtu ieškovės byloje pateikti duomenys leidžia daryti išvadą, kad šie sandoriai, kartu su kitais šioje byloje ginčijamais sandoriais, buvo sudaryti siekiant išvengti atsiskaitymo su A. P. kreditoriumi pagal 2007 m. birželio 7 d. sudarytą kredito „Laisvai“ sutartį (žr. šio sprendimo 32 punktą), kurios įvykdymas buvo užtikrintas atsakovės I. D. P. laidavimu (žr. 2007 m. birželio 7 d. laidavimo sutartį). Iš byloje pateikto A. P. kredito grąžinimo ir palūkanų mokėjimo grafiko matyti, kad nuo 2008 m. gruodžio 31 d., netrukus po dovanojimo sutarties sudarymo, A. P. pradėjo mokėti kredito sutartyje nurodytas palūkanas nesilaikydamas nustatytų terminų. Iš šio grafiko ir „Nordea Bank Finland Plc“ pranešimų matyti, kad nuo 2009 m. birželio 30 d., kai visos A. P. ir I. D. P. priklausiusios patalpos dalys jau buvo perleistos S. P., atsakovas nustojo atsiskaityti su savo kreditore.
43. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje sprendimo dalyje aptartas aplinkybes ir argumentus, sutinka su ieškovės pozicija, kad dovanojimo ir pirkimo–pardavimo sutartys, kuriomis S. P. buvo perleistos A. P. ir I. D. P. priklausiusios patalpos dalys – tai tariami sandoriai, kuriais nebuvo siekiama sukurti jokių teisinių padarinių jų šalims, bet tik buvo imituojamas turto perleidimas siekiant apsunkinti atsakovų A. P. ir I. D. P. kreditoriams galimybę nukreipti į šį turtą savo reikalavimus. Atsakovams sudarius minėtas sutartis, S. P. neperėmė jai perduotų patalpų (jų dalių) ir nepradėjo jų valdyti, neatsiskaitė su turto pardavėjais, tačiau tą pačią dieną, kai buvo sudarytas paskutinis sandoris, kuriuo pagrindu ji įgijo visą patalpą, išdavė A. P. įgaliojimą, leidžiantį jam, be kita ko, įkeisti patalpas kreditą suteikusiai įmonei užtikrinant S. P. ar bet kurio kito asmens skolinius įsipareigojimus, savo nuožiūra jas parduoti, išnuomoti ir pan.
44. Teisėjų kolegijos išvadų dėl ginčijamų sandorių tariamo pobūdžio nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytos aplinkybės, kad pati atsakovė S. P. dalyvavo sudarant ginčijamus sandorius ir iš jos, kaip iš patalpos savininkės buvo išieškomi komunaliniai ir kiti už patalpas mokėtini mokesčiai. Tariami sandoriai – tai sandoriai, kuriais yra siekiama simuliuoti teisinių santykių atsiradimą ar pasibaigimą. Tariamų pirkimo–pardavimo ir dovanojimo sandorių šalis, nors faktiškai neįgyja jų pagrindų jokių teisių ir pareigų, formaliai tampa sandorio objektu esančio turto savininke. Todėl tai, kad S. P. pasirašė ginčijamas sutartis ir jos atžvilgiu iškeltose civilinėse bylose formaliai neneigė esanti patalpų savininke, nesant kitų realų turto perleidimą pagrindžiančių aplinkybių, nepatvirtina, kad sudaryti sandoriai nėra fiktyvūs.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
45. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai ir išsamiai neįvertino visų byloje pateiktų įrodymų, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad ginčijami sandoriai atitinka tikrąją jų šalių valią ir atmetė ieškovės pareikštus reikalavimus dėl jų pripažinimo tariamais ir apsimestiniais. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir ieškovės ieškinį patenkinti: pripažinti 2008 m. lapkričio 21 d., 2008 m. lapkričio 25 d., 2009 m. sausio 7 d. ir 2009 m. birželio 11 d. pirkimo–pardavimo sutartis apsimestinėmis ir tikrąja šių sutarčių šalimi (pirkėju) laikyti A. P., pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis tariamai sudarytas sutartis – 2008 m. spalio 30 d. dovanojimo sutartį ir 2009 m. birželio 19 d. pirkimo–pardavimo sutartį, ir taikyti restituciją, grąžinant A. P. ir I. D. P. jų perleistas patalpos dalis. Kadangi byloje yra nustatyta, kad atsakovė S. P. neatsiskaitė su pardavėjais A. P. ir I. D. P. pagal 2009 m. birželio 19 d. pirkimo–pardavimo sutartį, pripažinus sandorį negaliojančiu dėl jo tariamo pobūdžio šios atsakovės teisių perėmėjui S. P. sutartyje nurodyta turto pardavimo kaina nėra priteisiama.
46. Teismui patenkinus ieškinį, ieškovė įgijo teisę reikalauti išlaidų, patirtų viso proceso metu, atlyginimo (CPK 93 straipsnio 1, 5 dalys). Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovė pateikusi šioje byloje pradinį ieškinį, sumokėjo už jį 1 244 Eur žyminio mokesčio (300 Eur 2017 m. spalio 10 d. mokėjimo nurodymu, 944 Eur 2017 m. lapkričio 9 d. mokėjimo pavedimu). Teikdama apeliacinį skundą dėl šioje byloje priimto Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo, ieškovė 2018 m. birželio 24 d. sumokėjo 500 Eur žyminio mokesčio, be to, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartimi ieškovei buvo atidėtas terminas sumokėti likusią 611 Eur žyminio mokesčio dalį. Vilniaus apygardos teismui grąžinus bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, ieškove 2019 m. liepos 5 d. primokėjo 220 Eur už ieškinį mokėtino žyminio mokesčio. Teikdama apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 20 d. sprendimo ieškovė sumokėjo 1 406 Eur žyminio mokesčio (po 703 Eur 2020 m. sausio 20 d. ir 2020 m. sausio 26 d. mokėjimo nurodymais). Taigi, ieškovė šioje byloje sumokėjo bendrą 3 370 Eur (1 244 Eur + 500 Eur + 220 Eur +1 406 Eur) žyminio mokesčio sumą, taip pat jai buvo atidėtas terminas sumokėti dar 611 Eur žyminio mokesčio. Ieškovė prašė, kad jos patirtos bylinėjimosi išlaidos būtų priteistos iš atsakovų A. P., S. P. ir I. D. P..
47. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama tai, kad nagrinėjamoje byloje buvo nustatyti tik atsakovų A. P., S. P. ir I. D. P. nesąžiningi veiksmai sudarant ginčijamus sandorius, o kiti atsakovai nežinojo, kad S. P. nėra tikrąja jų šalimi, vertina, kad šiuo atveju yra pagrindas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas priteisti tik iš pastarųjų atsakovų (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Proporcingai įvertinus kiekvieno iš šių atsakovų atžvilgiu pareikštų reikalavimų kiekį, ieškovei iš atsakovės S. P. teisių perėmėjo S. P. ir atsakovo A. P. priteisiama po 1 560,19 Eur, iš atsakovės I. D. P. – 249,62 Eur jos sumokėto žyminio mokesčio. Iš A. P. ir S. P. teisių perėmėjo S. P. taip pat priteisiama po 282,87 Eur, iš atsakovės I. D. P. – 42,26 Eur žyminio mokesčio valstybei.
48. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2018 m. balandžio 20 d. ir 2018 m. rugpjūčio 3 d. sprendimais nutarė suteikti atsakovei S. S. antrinę teisinę pagalbą nagrinėjant šią bylą Vilniaus miesto apylinkės teisme ir teikiant atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą. Šios tarnybos 2018 m. birželio 25 d. ir 2018 m. rugpjūčio 23 d. pažymos patvirtina, kad teikiant antrinę teisinę pagalbą atsakovei buvo patirta 210,60 Eur (119,60 Eur + 91 Eur) išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nebuvo nustatyta atsakovės S. S. nesąžiningų veiksmų sudarant 2008 m. lapkričio 25 d. pirkimo–pardavimo sutartį, šis sandoris buvo pripažintas apsimestiniu dėl atsakovų A. P. ir S. P. veiksmų nuslepiant tikrąjį turto įgijėją, antrinės teisinės pagalbos išlaidos priteisiamos valstybei lygiomis dalimis (po 105,30 Eur) iš atsakovų A. P. ir S. P. teisių perėmėjo S. P. (CPK 93 straipsnio 4 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,
n u s p r e n d ž i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.
Ieškinį patenkinti.
Pripažinti atsakovų T. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) I. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) M. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) O. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir S. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2008 m. lapkričio 21 d. sudarytą ir notariškai patvirtintą pirkimo–pardavimo sutartį (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), pagal kurią pirkėja S. P. įsigijo 1528/10000 dalis negyvenamosios patalpos (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančios (duomenys neskelbtini), apsimestine nuo sutarties sudarymo momento ir tikruoju pirkėju laikyti atsakovą A. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)
Pripažinti atsakovų S. S. (S. S.) (asmens kodas (duomenys neskelbtini) S. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir S. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2008 m. lapkričio 25 d. sudarytą ir notariškai patvirtintą pirkimo–pardavimo sutartį (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), pagal kurią pirkėja S. P. įsigijo 703/10000 dalis negyvenamosios patalpos (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančios (duomenys neskelbtini), apsimestine nuo sutarties sudarymo momento ir tikruoju pirkėju laikyti atsakovą A. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)
Pripažinti atsakovų R. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) A. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir S. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2009 m. sausio 7 d. sudarytą ir notariškai patvirtintą pirkimo–pardavimo sutartį (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), pagal kurią pirkėja S. P. įsigijo 714/10000 dalių negyvenamosios patalpos (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančios (duomenys neskelbtini), apsimestine nuo sutarties sudarymo momento ir tikruoju pirkėju laikyti atsakovą A. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)
Pripažinti atsakovų B. Z. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) A. R. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) R. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir S. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2009 m. birželio 11 d. sudarytą ir notariškai patvirtintą pirkimo–pardavimo sutartį (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), pagal kurią pirkėja S. P. įsigijo 872/10000 dalis negyvenamosios patalpos (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančios (duomenys neskelbtini), apsimestine nuo sutarties sudarymo momento ir tikruoju pirkėju laikyti atsakovą A. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)
Pripažinti 2008 m. spalio 30 d. sudarytą ir notariškai patvirtintą dovanojimo sutartį (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) negaliojančia nuo jos sudarymo momento ir taikyti restituciją – grąžinti A. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 228/10000 dalis negyvenamosios patalpos (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančios (duomenys neskelbtini).
Pripažinti 2009 m. birželio 19 d. sudarytą ir notariškai patvirtintą pirkimo–pardavimo sutartį (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) negaliojančia nuo jos sudarymo momento ir taikyti restituciją – grąžinti A. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 229/10000 dalis negyvenamosios patalpos (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančios (duomenys neskelbtini), o Irenai D. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1325/10000 dalis negyvenamosios patalpos (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančios (duomenys neskelbtini).
Priteisti ieškovei I. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės S. P. teisių perėmėjo S. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir atsakovo A. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 1 560,19 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus šešiasdešimt eurų 19 ct), iš atsakovės Irenos D. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 249,62 Eur (du šimtus keturiasdešimt devynis eurus 62 ct) sumokėto žyminio mokesčio.
Priteisti į valstybės biudžetą iš atsakovės S. P. teisių perėmėjo S. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir atsakovo A. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 282,87 Eur (du šimtus aštuoniasdešimt du eurus 87 ct), iš atsakovės Irenos D. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 45,26 Eur (keturiasdešimt penkis eurus 26 ct) žyminio mokesčio. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.
Priteisti į valstybės biudžetą iš atsakovo A. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir atsakovės S. P. teisių perėmėjo S. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 105,30 Eur (vieną šimtą penkis eurus 30 ct) antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5630.
Teisėjai Marius Bajoras
Gintaras Pečiulis
Asta Radzevičienė