Administracinė byla Nr. eA-2495-463/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02744-2024-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.4

 (S)

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2024 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Jolantos Malijauskienės (pranešėja) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

1.       Pareiškėjas A. B. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 24S128225, kuriuo buvo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir leidimas laikinai gyventi) (toliau – ir Sprendimas) bei atsakovą įpareigoti skubos tvarka nagrinėti A. B. prašymą dėl naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Pareiškėjas taip pat prašė jam iš Migracijos departamento priteisti patirtų teismo išlaidų atlyginimą.

2.       A. B. skundą grindė šiais argumentais: 

2.1       Atsakovas Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais bei 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais.

2.2       A. B. buvo išduota nacionalinė viza, galiojusi nuo 2021 m. lapkričio 3 d. iki 2022 m. rugpjūčio 25 d., ir, vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu bei 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2022 m. liepos 27 d. buvo priimtas sprendimas pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. 2022 m. rugpjūčio 15 d. A. B. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2024 m. rugpjūčio 14 d.

2.3       Nors darbo sutartis nebuvo sudaryta, tačiau pareiškėjas nuo 2023 m. rugpjūčio 3 d. vykdo individualią veiklą pagal išduotą pažymą ir taip užsidirba lėšų, būtinų gyventi, o tai paneigia Sprendime išdėstytus argumentus, kad A. B. neturi pakankamai lėšų gyventi Lietuvoje.

2.4       Pareiškėjas 2024 m. rugpjūčio 15 d. atsakovui pateikė prašymą dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo. A. B. ketino dirbti darbą pagal sutartį, kai jo turima profesija yra įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą pagal įmonės vykdomą veiklą ir nėra reikalingas Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Užimtumo tarnyba) sprendimas dėl atitikties Lietuvos darbo rinkos poreikiams. Ši aplinkybė rodo pareiškėjo ketinimą ir toliau savo gyvenimą sieti su Lietuva.

2.5       Nors Sprendime yra nurodyta, kad A. B. ryšiai su Lietuva yra išskirtinai ekonominio pobūdžio ir nėra ilgalaikiai, jis neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, tačiau faktinės pareiškėjo asmeninio gyvenimo aplinkybės rodo priešingai. (duomenys neskelbtini) A. B. sudarė santuoką su M. T., kuri turi galiojantį leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir kuriai yra taikoma laikinoji apsauga. Be to, M. T. turi oficialų darbą Lietuvoje, o tai taip pat jai užtikrina lėšas.

2.6       Nėra duomenų, kad pareiškėjas, gyvendamas Lietuvoje, keltų grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai ar būtų nustatyti Įstatymo 35 straipsnyje įtvirtinti atsisakymo išduoti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi pagrindai.

2.7       Sprendimas yra akivaizdžiai biurokratinis. Jis A. B. įpareigoja palikti Lietuvą, nors pareiškėjas jokios grėsmės nekelia ir siekia toliau dirbti Lietuvoje bei šiai valstybei mokėti mokesčius.

2.8       Susiklosčiusi situacija bei Sprendimas pažeidžia ne tik A. B., bet ir jo sutuoktinės teisėtus interesus bei lūkesčius. Sprendimas neatitinka sąžiningumo ir teisingumo principų.

3.       Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo A. B. skundą prašė šį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4.       Aptaręs faktines aplinkybes, susijusias su Sprendimo priėmimu, bei pacitavęs Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktų, 50 straipsnio 1 dalies 2 bei 6 punktų ir 26 straipsnio 1 dalies 3 punkto, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo (toliau – Tvarkos aprašas) 8.3 papunkčio bei Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunkčio nuostatas, atsakovas savo poziciją grindė šiais argumentais:

4.1       Pareiškėjui leidimas gyventi, kuris vėliau buvo panaikintas, buvo išduotas tuo pagrindu, kad jis ketina dirbti uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – UAB) „Tigruva“ (toliau – ir Bendrovė), o ne vykdyti individualią veiklą. Migracijos departamentas būtent šiuo pagrindu A. B. išdavė leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui nesudarius darbo sutarties ir negaunant įstatyme nustatyto atlyginimo (mažiausiai vienos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos minimalios mėnesinės algos (toliau – MMA)), atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo A. B. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Preziumuotina, kad pareiškėjui yra žinomi Įstatyme įtvirtinti išduoto leidimo panaikinimo pagrindai, todėl, pasikeitus tam tikroms aplinkybėms, siekdamas ateityje galbūt išvengti neigiamų pasekmių, A. B. galėjo (ir turėjo pareigą) kreiptis į Migracijos departamentą dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, tačiau prašymą dėl naujo leidimo gyventi jis atsakovui pateikė tik 2024 m. gegužės 30 d., t. y. jau po Sprendimo priėmimo. Toks pareiškėjo elgesys vertinamas kaip piktnaudžiavimas migracinėmis procedūromis.

4.2       Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustatęs bent vieną iš šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos panašaus pobūdžio bylose laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

4.3       Pareiškėjas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodė, kad jo gyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis, gaunamas iš Bendrovės, sudarantis 750 Eur, todėl pareiškėjo skundo argumentai, jog jis gyvenimui užsidirba vykdydamas individualią veiklą, turėtų būti atmesti, kaip nagrinėjamam atvejui nereikšmingi. Tai patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

4.4       A. B. veiksmai (nesudaręs darbo sutarties, dėl naujo leidimo laikinai gyventi jis nesikreipė daugiau kaip metus, pradėjo vykdyti individualią veiklą) leidžia pagristai konstatuoti, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.

4.5       Pareiškėjas santuoką įregistravo (duomenys neskelbtini), t. y. jau po Sprendimo priėmimo (2024 m. gegužės 23 d.). Vien A. B. santuokos sudarymas nereiškia, kad Sprendimas yra nepagrįstas.

4.6       Priešingai nei skunde teigė pareiškėjas, Sprendimu jis nebuvo įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, todėl kaip nepagrįsti turėtų būti atmesti jo skundo argumentai, kad Sprendimas pažeidžia A. B. ir jo sutuoktinės teisėtus interesus. Be to, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo santuoka buvo sudaryta (duomenys neskelbtini), o jo leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas 2024 m. gegužės 23 d., konstatuotina, jog šeima buvo sukurta tuo metu, kai susiję asmenys žinojo, kad vieno iš jų imigracinė padėtis buvo tokia, jog šeimos gyvenimo tęsimas valstybėje nuo pradžių bus rizikingas.

4.7       Sprendimas yra pagrįstas objektyviais Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, buvo pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės buvo aptartos pakankamai aiškiai, buvo nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visuma, jos buvo susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus, tiek teismų praktikoje suformuluotus reikalavimus, t. y. buvo priimtas nešališkai ir objektyviai, jis yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o motyvų išdėstymas Sprendime yra tinkamas, aiškus bei pakankamas.

4.8       Sprendimui priimti turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų pakako, o galiojantys teisės aktai Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų neįtvirtino, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad Sprendimas pažeidžia gero administravimo principą.

4.9       A. B. reikalavimas įpareigoti atsakovą skubos tvarka nagrinėti jo prašymą dėl naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo yra nepagrįstas ir užeina už Sprendimo ribų. Pareiškėjas 2024 m. gegužės 30 d. pateikė naują prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, kurio nagrinėjimas yra sustabdytas. A. B. apie tai buvo informuotas per Lietuvos migracijos informacinę sistemą MIGRIS.

 

II.

 

5.       Regionų administracinis teismas 2024 m. spalio 1 d. sprendimu pareiškėjo A. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6.       Teismas nustatė tokias aplinkybes:

6.1       Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini)  pilietis, gimęs (duomenys neskelbtini). 2022 m. birželio 7 d. jis pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi. Prašyme A. B. nurodė, kad yra vedęs (santuoka įregistruota (duomenys neskelbtini)) ir planuoja dirbti UAB „Tigruva“.

6.2       Darbdavys A. B. vardu pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Minėtame prašyme taip pat buvo nurodyta, kad pareiškėjo gyvenimo Lietuvos Respublikoje šaltinis – planuojamas gauti darbo užmokestis (kitų pajamų šaltinių ar gyvenimui skirtų lėšų nebuvo nurodyta), o užsienietis planuoja dirbti kelių remontininku. Bendrovės tarpininkavimo rašte buvo nurodytas darbo sutarties galiojimo laikotarpiu įsipareigotas mokėti mėnesio darbo užmokesčio dydis – 750 Eur.

6.3       2022 m. rugpjūčio 15 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2024 m. rugpjūčio 14 d., jis A. B. buvo įteiktas 2022 m. rugpjūčio 25 d.

6.4       Remiantis pareiškėjo pateikta nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos pažyma, nuo 2023 m. rugpjūčio 3 d. A. B. teikia individualias keleivių pavežėjimo paslaugas.

6.5       Pareiškėjas 2024 m. rugpjūčio 18 d. Migracijos departamentui per Lietuvos migracijos informacinę sistemą MIGRIS pateikė prašymą dėl leidimo gyventi išdavimo, kadangi ketina dirbti pagal darbo sutartį, kai darbuotojo profesija yra įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą ir Užimtumo tarnybos leidimas nėra reikalingas. Atsakovas 2024 m. gegužės 23 d. priėmė sprendimą panaikinti A. B. išduotą leidimą laikinai gyventi, kadangi duomenys, kuriuos asmuo pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka gyventi Lietuvos Respublikoje, darbo sutartis su asmeniu nėra sudaryta.

6.6       (duomenys neskelbtini) Vilniaus musulmonų sunitų religinėje bendruomenėje buvo įregistruotas pranešimas apie pareiškėjo ir M. T. sudarytą santuoką.

7.       Pacitavęs Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies, 28 straipsnio 4 dalies, 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 62 straipsnio 4 dalies ir Tvarkos aprašo 8.3 bei 130 punktų nuostatas, teismas pažymėjo, kad šių teisės aktų nuostatų analizė leidžia konstatuoti, jog būtent Migracijos departamentui Įstatymu yra suteikti įgaliojimai priimti sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo ir panaikinimo, t. y. atsakovas Sprendimą priėmė jam Įstatymu suteiktos diskrecijos ribose.

8.       Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas 2022 m. rugpjūčio 15 d. užsieniečiui išdavė leidimą laikinai gyventi, tačiau remiantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) duomenimis, uz?sieniec?iui nebuvo is?moke?tas pras?yme de?l leidimo laikinai gyventi is?davimo ir UAB „Tigruva“ tarpininkavimo ras?te nurodytas moke?tinas me?nesinis darbo uz?mokestis – 750 Eur, darbo sutartis su A. B. nebuvo pasirašyta. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas šių duomenų neginčijo ir teigė, jog pradėjo vykdyti individualią veiklą.

9.       Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas pažymėjo, kad darbo sutarties sudarymo tvarką ir formą bei vykdymo ir nutraukimo santykius nustato Lietuvos Respublikos darbo kodeksas, kuriame įtvirtintose teisės normose aiškiai matosi įstatymų leidėjo ketinimas, jog visi darbo teisiniai santykiai būtų įforminti rašytinėmis darbo sutartimis ir imperatyviai draudžiamos žodinės darbo sutartys.

10.       Teismas nurodė, kad nėra ginčo, jog darbo sutarties raštu iki Sprendimo priėmimo pareiškėjas su Bendrove nepasirašė, o UAB „Tigruva“ VSDFV teritorinio skyriaus mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios apie jo įdarbinimą neinformavo, todėl nėra jokio teisinio pagrindo išvadai, kad A. B. su Bendrove buvo pasirašęs darbo sutartį.

11.       Teismas akcentavo, kad Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai; nustatęs bent vieną iš šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos panašaus pobūdžio bylose laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

12.       Teismas pažymėjo, kad A. B. atsakovui nepateikė duomenų, jog neatitinka jam darbo sąlygų keltų kriterijų, nurodytų pras?yme ir Bendrovės tarpininkavimo ras?te. Teismas atkreipė dėmesį, kad, teikdamas prašymą leidimui laikinai gyventi gauti, prašymą teikiantis asmuo patvirtina, jog žino, kad turi informuoti apie pasikeitimus, reikšmingus priimant sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Tai buvo padaryta ir nagrinėjamu atveju.

13.       Teismas nurodė, kad, įvertinant aplinkybes dėl reguliarių pajamų, kurių pakanka gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat aktualu yra tai, jog pagal socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymą Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“, pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 MMA (2023 m. – 840 Eur; 2024 m. – 924 Eur).

14.       Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų, kurie liudytų, jog jis turi pakankamai lėšų gyventi Lietuvos Respublikoje. Nors A. B. mano, kad sąžiningai nurodė ir pateikė informaciją, tačiau jis nepaaiškino, kodėl su darbdaviu nebuvo pasirašyta ir vykdoma darbo sutartis; pareiškėjas teigė, kad darbo sutartis nebuvo įvykdyta ne dėl jo kaltės, tačiau pateikti argumentai atsakovo pateiktų faktų ir įrodymų nenuginčija.

15.       Teismas atkreipė dėmesį, kad vien faktas, jog A. B. neturi pakankamai lėšų gyventi Lietuvos Respublikoje, yra Įstatyme nustatytas pagrindas panaikinti jam išduotą leidimą laikinai gyventi.

16.       Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika ir Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies nuostata, teismas pabrėžė, kad Migracijos departamentas tinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su A. B. šeiminiais ryšiais, o faktas, kad pareiškėjas yra įregistravęs santuoką su moterimi, kuri turi laikinąjį leidimą gyventi Lietuvoje, nereiškia, kad jis įgyja teisę gyventi valstybėje, tuo labiau, kad A. B. šių duomenų atsakovui nepateikė. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjo sutuoktinei ar jam pačiam būtų uždrausta atvykti į (duomenys neskelbtini), kad A. B. kilmės šalyje kiltų grėsmė gyvybei ar jie būtų persekiojami. Teismas konstatavo, kad nurodytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo situacija Migracijos departamento buvo įvertinta individualizuotai ir buvo padaryta pagrįsta išvada dėl A. B. aplinkybių situacijos vertinimo.

17.       Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde teismui nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių, kurios paneigtų atsakovo nustatytus faktus, todėl skundo argumentus, jog Migracijos departamentas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė, vertino kaip nepagrįstus.

18.       Teismas pažymėjo, kad, teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, A. B. nepatvirtino turintis kitų gyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje, nenurodė ir šeiminių ryšių ar to, jog ruošiasi įregistruoti santuoką, todėl sprendė, kad, teikiant prašymą, buvo pateikta tikrovės neatitinkanti informacija. Teismas akcentavo, kad, pasikeitus aplinkybėms, Sprendimas pareiškėjui neužkerta kelio pakartotinai kreiptis į Migracijos departamentą dėl naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo (šia teise jis pasinaudojo).

19.       Teismas sprendė, kad A. B. argumentai, jog jis nuo įdarbinimo pradžios negavo jokių su darbu susijusių pajamų, užmokesčio ir veikė pagal individualios veiklos pažymėjimą, neleidžia abejoti, kad pareiškėjas faktiškai Bendrovėje nedirbo.

20.       Teismas pažymėjo, kad, nagrinėjant bylą, nebuvo nustatyta, jog A. B. buvo kliūčių iki Sprendimo priėmimo teikti papildomus dokumentus, paaiškinimus ir įrodymus Migracijos departamentui, ar vėliau – teismui. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas atsakovui būtų teikęs informaciją apie aplinkybių pasikeitimą, o aplinkybių, kodėl nebuvo mokamas numatytas darbo užmokestis ir darbo sutartis nebuvo sudaryta, nenurodė ir teismui pateiktame skunde.

21.       Teismas atkreipė dėmesį, kad A. B. negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas yra įvykdęs visus Įstatymo jam keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Būtent A. B. tenka pareiga pagrįsti Įstatyme nustatytas aplinkybes, reikšmingas leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduoti bei pakeisti ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto, perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose. Migracijos departamentas, nustatęs aplinkybes, patvirtinančias Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinto imperatyvaus pagrindo buvimą, turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

22.       Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad Sprendimas yra pagrįstas objektyviais, atsakovo disponuojamais duomenimis ir teise?s aktu? normomis, buvo pateiktos is?samios ir motyvuotos is?vados. Teismas pažymėjo, kad Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu jis atitiks Įstatyme nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas.

23.       Teismas padarė išvadą, kad Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, taip pat šio įstatymo 3 straipsnio 5 ir 9 punktuose įtvirtintus viešojo administravimo išsamumo ir objektyvumo principų reikalavimus. Sprendimą priėmė tam įstatymo suteiktus įgaliojimus turintis subjektas, laikydamasis teisės aktuose nustatytos tvarkos. Taip pat Sprendimu nėra pažeidžiamas proporcingumo principas, valstybės interesų ir užsieniečio teisių bei interesų pusiausvyra. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės buvo aptartos pakankamai aiškiai, buvo nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visuma, jos buvo susietos su taikomomis teisės normomis, Sprendimo motyvai yra išdėstyti aiškiai ir yra pakankami.

24.       Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė tokio pobūdžio aplinkybių, kurios leistų kitaip vertinti Sprendimo motyvus ar sudarytų pagrindą spręsti, jog, atsakovui priimant Sprendimą, buvo pažeisti A. B. nurodyti viešojo administravimo principai ar teisės aktų reikalavimai. Be to, pareiškėjas teismui nenurodė tokio pobūdžio aplinkybių, kurios leistų kitaip įvertinti Sprendimo motyvus, ar sudarytų pagrindą spręsti, kad, Migracijos departamentui priimant sprendimą, buvo pažeisti A. B. nurodyti proporcingumo, objektyvumo bei gero administravimo ir kiti principai ar teisės aktų reikalavimai.

25.       Teismas padarė išvadą, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, vadovavosi teisės aktų reikalavimais, veikė pagal jam teisės aktų suteiktą kompetenciją ir 2024 m. gegužės 23 d. priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą Nr. 24S128225, kuriame buvo nuspręsta panaikinti A. B. išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojusį iki 2024 m. rugpjūčio 14 d. Atsižvelgęs į išdėstytus faktus bei tai, kad Migracijos departamentas nagrinėja naują pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi jam suteikimo, teismas A. B. prašymo įpareigoti atsakovą skubos tvarka nagrinėti jo prašymą dėl naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo netenkino, kadangi pareiškėjas nepagrindė savo prašymo ir nenurodė pateikiamų aplinkybių svarbos bei prioriteto šios bylos kontekste. Teismas pažymėjo, kad jis nagrinėja bylas dėl užsieniečių skundų dėl atsisakymo išduoti leidimą gyventi ar dirbti Lietuvoje ar tokio leidimo panaikinimo, dėl leidimų gyventi Lietuvoje pakeitimo, dėl skundų dėl prieglobsčio nesuteikimo ar panaikinimo, taip pat dėl perkeliamųjų asmenų skundų dėl perkeliamojo asmens statuso nesuteikimo ar panaikinimo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 20 str. 2 d. 8 p.), tačiau teismas nėra įgaliotas už instituciją atlikti veiksmus ar priimti sprendimus.

26.       Teismas akcentavo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

27.       Nustatęs, kad pareiškėjo reikalavimai yra nepagrįsti ir jo skundą atmetęs, teismas pažymėjo, jog yra akivaizdu, kad ginčas nebuvo išspręstas A. B. naudai, todėl jam patirtų teismo išlaidų atlyginimo nepriteisė.

 

III. 

 

28.       Pareiškėjas A. B. apeliaciniame skunde prašo Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo A. B. skundą tenkinti visiškai. Pareiškėjas taip pat prašo jam iš Migracijos departamento priteisti patirtų teismo išlaidų atlyginimą.

29.       Aptaręs faktines bylos aplinkybes ir pirmosios instancijos sprendimo esmę, pareiškėjas savo poziciją grindžia iš esmės tais pačiais argumentai, kurie buvo nurodyti jo pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde.

30.       A. B. papildomai paaiškina, kad 2024 m. gegužės 18 d. atsakovui pateikė prašymą dėl naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, tačiau nuo 2024 m. birželio 25 d. šio prašymo nagrinėjimas yra sustabdytas, kol bus gautas Lietuvos Respublikos valstybės ar savivaldybių institucijos ar įstaigos, užsienio valstybės institucijos atsakymas ir prašoma informacija (paaiškinimai), būtini sprendimui dėl leidimo gyventi priimti (Įstatymo 33 str. 5 d.). Duomenų, kad Migracijos departamentas būtų atnaujinęs pareiškėjo prašymo nagrinėjimą, o tuo labiau, kad prašymas būtų išnagrinėtas, nėra, nors Įstatyme nustatytas terminas jau yra pasibaigęs. Ši aplinkybė įrodo, kad atsakovas sąmoningai vilkina naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje A. B. išdavimą, taip pažeisdamas gero administravimo principus.

31.       Pareiškėjas pažymi, kad dėl antrojo jo skundo reikalavimo – įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus – teismas motyvų nepateikė, A. B. pateiktų įrodymų neištyrė (jų sprendime net nepaminėjo), tik nurodė, jog pareiškėjas neva nepagrindė savo prašymo ir nenurodė pateikiamų aplinkybių svarbos bei prioriteto šios bylos kontekste. Šioje dalyje teismas pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo 10 straipsnio 2 dalies nuostatas ir visapusiško bei objektyvaus bylos aplinkybių ištyrimo principą, todėl teismo sprendimas turi būti panaikintas, kaip neteisėtas ir nepagrįstas.

32.       Pareiškėjo banko sąskaitos duomenys patvirtina, kad nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2024 m. rugsėjo 30 d. jo pajamos sudarė iš viso 5 858,44 Eur, t. y. vidutiniškai 650 Eur per mėnesį. Ši suma yra artima nustatytam minimaliam mėnesiniam atlyginimui „į rankas“, todėl nėra pagrindo teigti, jog A. B. neturi pakankamai lėšų gyventi Lietuvoje.

33.       Pareiškėjas teigia, kad teismas į jo nurodytas aplinkybes neatsižvelgė, A. B. pateiktų duomenų netyrė ir sprendime motyvų dėl to nenurodė.

34.       Pareiškėjo nuomone, atsižvelgiant į tai, kad susiklosčiusi situacija pažeidžia ne tik jo, bet ir sutuoktinės teisėtus interesus bei lūkesčius, ši situacija turi būti išspęsta panaikinant Sprendimą ir atsakovą įpareigojant kuo skubiau išspręsti naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo A. B. klausimą.

35.       Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

36.       Savo poziciją atsakovas grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti institucijos pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į A. B. skundą.

37.       Migracijos departamentas papildomai pažymi, kad sprendžiant dėl reguliarių pajamų, kurių pakanka gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat aktualu yra tai, jog pagal socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymą Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“, pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 MMA (2023 m. – 840 Eur, 2024 m. – 924 Eur). Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo (šios aplinkybės neginčija ir A. B.), kad darbo Bendrovėje laikotarpiu jam nebuvo mokamas UAB „Tigruva“ tarpininkavimo rašte nurodytas ir / ar ne mažesnis nei nustatyta MMA (2023 m. – 840 Eur, 2024 m. – 924 Eur) darbo užmokestis.

38.       Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo teisės vykdyti individualią veiklą nėra kvestionuojama, tačiau A. B., kaip užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Priešingu atveju susidarytų paradoksali situacija, kai asmuo, turėdamas jam išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir jo galiojimo laikotarpiu nesilaikydamas Įstatyme nustatytų sąlygų, dėl kurių šis leidimas jam ir buvo išduotas, įgytų besąlyginę teisę šį leidimą pakeisti. Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje yra nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi.

39.       Migracijos departamento nuomone, kitos pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės (santuoka, sudaryta po Sprendimo priėmimo, naujo prašymo pateikimas) byloje nustatytų faktinių aplinkybių, kurios sudarė imperatyvų pagrindą priimti Sprendimą, nepaneigia ir nagrinėjamai bylai teisinės reikmės neturi.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

40.       Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. gegužės 23 d. sprendimo Nr. 24S128225, kuriuo buvo panaikintas A. B. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

41.       Remiantis administracinėje byloje esančiais įrodymais, nustatyta, kad pareiškėjas 2022 m. birželio 7 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi atsakovui pateikė tuo pagrindu, jog UAB „Tigruva“ ketina dirbti kelių remontininku (Įstatymo 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 3 p.). Bendrovė tarpininkavimo rašte dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo / keitimo Nr. 20220607-078783 nurodė, kad A. B. kelių remontininku pagal darbo sutartį numatoma įdarbinti ne trumpesniam nei 6 mėnesių laikotarpiui. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2022 m. rugpjūčio 15 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2024 m. rugpjūčio 14 d. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjas darbo sutarties su Bendrove nesudarė. Patikrinus duomenis VSDFV informacinėje sistemoje, buvo nustatyta, kad jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse A. B. nedirba; nuo 2023 m. rugpjūčio 3 d. jis vykdo individualią veiklą. Įvertinęs nustatytas aplinkybes ir turimus duomenis, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 bei 5 punktų ir 50 straipsnio 1 dalies 2 bei 6 punktų nuostatomis, atsakovas 2024 m. gegužės 23 d. priėmė sprendimą Nr. 24S1282255, kuriuo panaikino A. B. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas padarė išvadą, kad duomenys, kuriuos asmuo pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, bei darbo sutartis su A. B. nebuvo sudaryta. Sprendime atsakovas pažymėjo, kad asmeniui teikiant prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, buvo nurodyta, jog jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis, gaunamas iš Bendrovės (750 Eur), tačiau darbo sutartis nebuvo sudaryta, pareiškėjas UAB „Tigruva“ nedirba, darbo užmokesčio ir jokių kitų reguliarių pajamų, kurių pakanka gyventi Lietuvos Respublikoje, negauna, nuo 2023 m. rugpjūčio 3 d. vykdo individualią veiklą, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad A. B. neturi pakankamai gyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje. Be to, jis pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Migracijos departamentas taip pat vertino pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika ir padarė išvadą, kad jie yra išskirtinai ekonominio pobūdžio ir nėra ilgalaikiai, o kitokių ryšių nebuvo nustatyta.

42.       Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, vadovavosi teisės aktų reikalavimais, veikė pagal jam teisės aktų suteiktą kompetenciją ir 2024 m. gegužės 23 d. priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą Nr. 24S128225, kuriame buvo nuspręsta panaikinti A. B. išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojusį iki 2024 m. rugpjūčio 14 d. Atsižvelgęs į išdėstytus faktus bei tai, kad Migracijos departamentas nagrinėja naują pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi jam suteikimo, teismas A. B. prašymo įpareigoti atsakovą skubos tvarka nagrinėti jo prašymą dėl naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo netenkino, kadangi pareiškėjas nepagrindė savo prašymo ir nenurodė pateikiamų aplinkybių svarbos bei prioriteto šios bylos kontekste. Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti, o A. B. skundą tenkinti visiškai. Pareiškėjas akcentuoja, kad atsakovas sąmoningai vilkina naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje A. B. išdavimą, taip pažeisdamas gero administravimo principus. Pareiškėjo nuomone, nėra pagrindo teigti, jog jis neturi pakankamai lėšų gyventi Lietuvoje.

43.       Tikrindama pirmosios instancijos teismo ir atsakovo priimto Sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad Migracijos departamentas yra atsakingas už užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontrolę (Įstatymo 4 str. 3 d.). Migracijos departamentui, be kita ko, yra suteikti įgaliojimai užsieniečiams išduoti leidimus laikinai gyventi darbo Lietuvos Respublikoje pagrindu (Įstatymo 40 str. 1 d. 4 p.), taip pat atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį pakeisti bei išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinti, jeigu nustatomi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje bei 50 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti pagrindai.

44.       Sprendimo turinys patvirtina, kad jis buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais bei 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais, padarius išvadą, jog duomenys, kuriuos A. B. pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, ir darbo sutartis su A. B. nebuvo sudaryta.

45.       Įstatymo 50 straipsnio, įtvirtinančio leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, 1 dalies 2 punkte yra nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Pagal to paties straipsnio 1 dalies 6 punktą, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, be kita ko, jeigu nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nebuvo sudaryta. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė, norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktą, išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

46.       Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas, ketindamas dirbti kelių remontininku UAB „Tigruva“, Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pateiktame tarpininkavimo rašte Nr. 20220607-078783 Bendrovė nurodė, kad darbo sutarties laikotarpiu ji įsipareigoja A. B. mokėti 750 Eur per mėnesį darbo užmokestį, pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas – darbas. Kaip jau minėta, atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2022 m. rugpjūčio 15 d. A. B. išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2024 m. rugpjūčio 14 d.

47.       Remiantis byloje esančiais duomenimis, taip pat nustatyta, kad UAB „Tigruva“ darbo sutarties su pareiškėju nesudarė, todėl jam nebuvo mokamas ir prašyme dėl leidimo laikinai gyventi ir Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 750 Eur. Atlikęs patikrinimą VSDFV informacinėje sistemoje, Migracijos departamentas priėmė sprendimą panaikinti A. B. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, atsižvelgiant į tai, jog patikrinimo metu buvo nustatyta, kad duomenys, kuriuos A. B. pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, ir darbo sutartis su A. B. nebuvo sudaryta, o tai sudaro pagrindą panaikinti asmeniui išduotą leidimą laikinai gyventi.

48.       Vertinant šias aplinkybes, akcentuotina, kad Tvarkos aprašo 8.3 papunktyje, be kita ko, yra įtvirtinta, jog užsienietis, norintis gauti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prie prašymo išduoti arba pakeisti leidimą turi pridėti dokumentus, patvirtinančius, kad jis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams.

49.       Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1 punkte yra įtvirtinta, kad pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi: užsieniečiui, ketinančiam studijuoti, mokytis, stažuotis, kelti kvalifikaciją, dalyvauti profesiniuose mokymuose, – 0,5 MMA (1.1 pp.); užsieniečiui, neturinčiam 18 metų, – 0,5 MMA (1.2 pp.); kitiems užsieniečiams – 1 MMA (1.3 pp.).

50.       Vyriausybės 2021 m. spalio 13 d. nutarimo Nr. 834 „Dėl 2022 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“ 1 punkte buvo nustatyta, kad 2022 m. taikoma MMA – 730 Eur, Vyriausybės 2022 m. spalio 7 d. nutarimo Nr. 1014 „Dėl 2023 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“ 1 punkte buvo patvirtinta, kad 2023 m. taikoma MMA – 840 Eur, Vyriausybės 2023 m. birželio 28 d. nutarimo Nr. 516 „Dėl 2024 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“ 1 punkte buvo patvirtinta, kad 2024 m. taikoma MMA – 924 Eur.

51.       Įvertinusi išdėstytas ginčo aplinkybes, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog šiuo atveju atsakovas turėjo faktinį ir teisinį pagrindus spręsti, kad pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka gyventi Lietuvos Respublikoje. A. B. teikiant prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, atsakovui nebuvo pateikti duomenys, kad jis vykdys individualią veiklą, iš kurios gaus pajamų, ar turi jis kitų pragyvenimo lėšų šaltinių, o ne tik numatomas darbo užmokestis, iš kurio nurodytu laikotarpiu A. B. pajamų iš viso negavo.

52.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2024 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2417-415/2024, 2024 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2394-575/2024, 2024 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2451-789/2024) yra konstatuota, jog atsakovui patikrinimo metu surinkus duomenis, kad pareiškėjas, kuriam mokamas mažesnis nei prašyme ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėtinas mėnesio darbo užmokestis, neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu Įstatymo nustatytu pagrindu, ginčo santykiams taikytinas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte, o ne tos pačios dalies 2 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas. Analogiškai turi būti vertinamos ir situacijos, kai darbo sutartis apskritai nėra sudaroma ir darbo užmokestis nėra mokamas.

53.       Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nustačius, kad A. B. išduoto leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu nebuvo mokamas prašyme išduoti leidimą bei UAB „Tigruva“ tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis, esantis vieninteliu šiuose dokumentuose nurodytu pareiškėjo gyvenimo lėšų šaltiniu Lietuvos Respublikoje, pripažintina, jog leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo panaikintas pagrįstai ir teisėtai, nustačius savarankišką imperatyvų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 5 p.). Nors Migracijos departamentas tinkamai nustatė faktines aplinkybes, sudarančias pagrindą panaikinti A. B. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu, tačiau padarė faktinių aplinkybių teisinio kvalifikavimo klaidą, nurodydamas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Vietoje Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto Sprendime atsakovas privalėjo nurodyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą ir taikyti jame įtvirtintą teisinį reguliavimą. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pakeičia Sprendime nurodytą leidimo pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo teisinį pagrindą iš Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto į Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą. Dėl atsakovo padarytos teisės klaidos, susijusios su pareiga motyvuoti, skundžiamas administracinis sprendimas negali būti panaikintas, kadangi jis yra pagrįstas kitais teisiniais motyvais (Įstatymo 35 str. 1 d. 14 p.). 

54.       Pareiškėjas nepateikė tokių įrodymų, kurie sudarytų pagrindą abejoti VSDFV pateiktais duomenimis, nors A. B. teigė, kad papildomų pajamų užsidirbo iš individualios veiklos ir šių pajamų užteko gyventi Lietuvoje, tačiau tokie jo argumentai nėra pagrįsti. Pareiškėjo sąskaitoje esančio lėšos (mažiau nei 6 000 Eur) išvados, kad jis turi pakankamai pajamų gyventi Lietuvos Respublikoje, nesuponuoja. Kaip jau minėta, užsieniečio turimų lėšų gyvenimui turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams. Jokių duomenų apie tai, kad A. B. dirbs ar gaus reguliarių pajamų, byloje nėra. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo atveju reikšmingai yra tai, jog užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl pareiškėjui negaunant teisės aktuose nustatyto atlyginimo, išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

55.       Nustačius, kad A. B. apskritai UAB „Tigruva“ nedirbo, t. y. negavo darbo užmokesčio, nurodyto jo prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi bei Bendrovės tarpininkavimo rašte, yra pagrindas konstatuoti, jog tokiais veiksmais buvo sistemingai nevykdomos Įstatyme nustatytos prievolės, kaip pagrindas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Apie pasikeitusias aplinkybes (darbo sutarties nesudarymą, A. B. pradėtą vykdyti individualią veiklą) Migracijos departamentas nebuvo informuotas, nors pareiškėjas turėjo pareigą atsakovą apie šias aplinkybes informuoti, kadangi jų pasikeitimas neabejotinai turėjo įtakos leidimo laikinai gyventi galiojimui.

56.       Iš šioje nutartyje aptartų bylos duomenų (visų pirma – VSDFV informacinės sistemos 2024 m. gegužės 23 d. išrašo), darytina bylos duomenimis nepaneigta išvada, kad A. B. negavo pajamų, kurios laikytinos pakankamomis pragyventi Lietuvos Respublikoje (socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 pp.). Pareiškėjas šią išvadą paneigiančių įrodymų nepateikė ir nei prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi atsakovui, nei procesiniuose dokumentuose teismui nenurodė ir nepagrindė kito reguliaraus pajamų šaltinio, sudarančio pagrindą abejoti atsakovo teiginiais apie A. B. turėtas pakankamas pajamas gyventi Lietuvos Respublikoje. Jokių duomenų apie pareiškėjo darbą ar gaunamas pajamas, kaip jau minėta, byloje nėra. Remiantis VSDFV informacinės sistemos duomenis, pareiškėjas niekur kitur neįsidarbino, šios aplinkybės neginčijo ir jis pats.

57.       Aplinkybės, kad A. B. nuo 2023 m. rugpjūčio 3 d. vykdo individualią veiklą pagal išduotą pažymą, siekia gyventi bei dirbti Lietuvoje ir šiai valstybei mokėti mokesčius, pateikė naują prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką ir nėra duomenų, kad pareiškėjas, gyvendamas Lietuvoje, keltų grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, nustatytų faktinių aplinkybių, patvirtinančių, jog jis pažeidė iš Įstatymo kylančias prievoles, bei Sprendimo proporcingumo nepaneigia.

58.       A. B. pirmosios instancijos teismo taip pat prašė įpareigoti atsakovą skubos tvarka nagrinėti jo 2024 m. gegužės 18 d. prašymą dėl naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Pareiškėjas nurodė, kad šio prašymo nagrinėjimas yra sustabdytas, tačiau nepaaiškino, kaip aplinkybė, jog Migracijos departamentas nagrinėja naują jo pateiktą prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje suteikimo, yra susijusi su reikalavimu dėl Sprendimo panaikinimo ir kodėl reikalavimas dėl atsakovo įpareigojimo atlikti nurodytus veiksmus yra reiškiamas byloje, kurioje jokie atsakovo veiksmai ar priimti sprendimai dėl minėto prašymo nagrinėjimo eigos nėra ginčijami. Aplinkybė, kad, A. B. nuomone, susidariusi situacija pažeidžia ne tik jo, bet ir sutuoktinės teisėtus interesus bei lūkesčius, nesudaro pagrindo šioje byloje spręsti kitus klausimus, kurie nėra tiesiogiai susiję su konkrečiu byloje ginčijamu sprendimu. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo tenkinti nurodytą pareiškėjo skundo reikalavimą.

59.       Įvertinusi nurodytas aplinkybes ir teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju A. B. neatitiko imperatyvių Įstatyme nustatytų kriterijų, todėl egzistavo pagrindas panaikinti jam išduotą leidimą laikinai gyventi, nustatytas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 ir 14 punktuose. Atsižvelgęs į tai, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais, turėjo pareigą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Atkreiptinas dėmesys, kad Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną iš šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. A. B. negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

60.       Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Atsižvelgusi į nurodytas nuostatas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus galbūt vertina kitaip ir su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis nesutinka, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reguliuojančias proceso teisės normas. 

61.       Apibendrindama nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal A. B. skunde nurodytas aplinkybes bei atsižvelgęs į jame suformuluotus reikalavimus ir ginčo teisinių santykių specifiką, iš esmės tinkamai įvertino Sprendimą. Teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, visišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, iš esmės teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Atsižvelgus į tai, Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 1 d. sprendimas iš esmės paliekamas nepakeistas, o A. B. apeliacinis skundas atmetamas. Įvertinusi išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija pakeičia Migracijos departamento 2024 m. gegužės 23 d. sprendime Nr. 24S128225 nurodytą leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindą iš Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto į Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą.

62.       Atmetus pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą, nėra pagrindo tenkinti jo prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 1 d.).

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

 

nutaria:

 

Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pakeisti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. gegužės 23 d. sprendime Nr. 24S128225 nurodytą leidimo A. B. laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindą iš Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 35 straipsnio 2 punkto į Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai                Laimutis Alechnavičius

 

 

                Jolanta Malijauskienė

 

 

                Dainius Raižys